Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Andriaus Ignoto, Astos Radzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Zitos Smirnovienės,

teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo K. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 15 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo K. S. ieškinį atsakovei J. S. dėl santuokos nutraukimo dėl vieno sutuoktinio kaltės ir turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, padalijimo, ir atsakovės J. S. priešieškinį ieškovui dėl santuokos nutraukimo, esant ieškovo kaltei, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

nutraukti jo ir atsakovės J. S. santuoką, sudarytą 2008 m. sausio 17 d. Vilniaus miesto civilinės metrikacijos skyriuje, dėl atsakovės kaltės; po santuokos nutraukimo ieškovui palikti S. pavardę; po santuokos nutraukimo J. S. pavardę pakeisti į mergautinę; padalyti santuokos metu įgytą turtą lygiomis dalimis.

nutraukti su ieškovu sudarytą santuoką dėl jo (ieškovo) kaltės; po santuokos nutraukimo atsakovei palikti S. pavardę.

Nurodė, kad ieškovas jos negerbė, žiauriai su ja elgėsi, smurtavo, todėl šeima iširo būtent dėl jo kaltės. Atsakovė buvo ieškovui ištikima, lojali, dorai ir sąžiningai auklėjo dukrą. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių ieškinyje nurodytas aplinkybes apie jos charakterio savybes bei turėtus vyrus, t. y. atsakovės kaltę dėl santuokos iširimo. Kadangi po antrosios santuokos sudarymo šalys bendro turto neįsigijo, todėl nėra pagrindo spręsti turto padalijimo klausimą.

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

1) Nutraukdamas santuoką dėl ieškovo kaltės, teismas netinkamai ir neišsamiai ištyrė bylos medžiagą ir įrodymus, vadovavosi tik pradėtais ikiteisminiais tyrimais ir teismų nuosprendžiais baudžiamosiose bylose. Teismas visiškai neatsižvelgė į tai, kad ieškovui ikiteisminiai tyrimai buvo inicijuoti būtent atsakovės iniciatyva ir po to, kai ieškovas paliko atsakovę, nebegalėdamas toliau su ja gyventi. Taigi teismas turėjo kritiškiau vertinti byloje pateiktus duomenis ir svarstyti, ar atsakovės veiksmai nėra kerštavimas ieškovui, melagingų duomenų apie jį teikimas. Teismas dėjo nepakankamas pastangas aiškinantis, dėl kurio iš sutuoktinių būdo ir elgesio santuoka iširo, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad tai įvyko tik dėl ieškovo kaltės.

2) Teismas padarė esminių įrodymų vertinimo klaidų, dėl ko buvo nepagrįstai konstatuota, kad piniginės lėšos nėra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Byloje surinkta duomenų apie tai, kad atsakovė savo banko sąskaitose laiko ir valdo pinigines lėšas (200 000 Lt), todėl šis turtas, nepaneigus CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos prezumpcijos, įskaitytinas į dalintino turto masę, o pusė šių pinigų priteistina ieškovui. Byloje nėra duomenų apie tai, kad 200 000 Lt L. S. perdavė atsakovei pasaugoti, įgaliojimo pagrindu, panaudai ar kokiu nors kitu teisiniu pagrindu. Faktiniai J. S. veiksmai ir ilgalaikis elgesys akivaizdžiai parodo, kad iš tiesų L. S. nebuvo tikroji 200 000 Lt savininkė. Teismas taip pat netinkamai išsprendė 15 000 Eurų priteisimo klausimą. Kadangi atsakovė turėjo galimybę prieiti prie seifo, kur buvo laikomi 30 000 Eurų, jį išlaužti ir pasisavinti pinigines lėšas, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepriteisė iš atsakovės ieškovo naudai 15 000 Eurų bei seife laikytų aukso dirbinių. Kadangi teismas netyrė daugelio reikšmingų aplinkybių dėl santuokos metu įgyto ir dalintino turto, buvo pažeista teismo pareiga būti aktyviam. Įvertinus tai, kad turto priklausomybei nustatyti būtina aiškintis nemažai faktinių aplinkybių, būtina turto padalijimo klausimą byloje nagrinėti iš esmės pirmosios instancijos teisme.

3) Teismas, spręsdamas dėl to, ar 200 000 Lt, esantys atsakovės banko sąskaitoje, pripažintina jungtine sutuoktinių nuosavybe, pasisakė dėl L. S. teisių, nors ji į bylos nagrinėjimą nebuvo įtraukta. Kadangi ji nebuvo įtraukta į nagrinėjamą bylą, todėl konstatuotinas absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas (CPK 329 str. 2 d. 2 p.).

4) Teismas nepagrįstai atmetė ieškovo reikalavimą dėl kitų daiktų priteisimo. Atkreipė dėmesį, kad jis prašė teismo atlikti faktinių aplinkybių konstatavimą, tačiau po ilgų svarstymų teismas leido tai atlikti pačiam ieškovui. Tai posėdžių salėje išgirdusi atsakovė paslėpė daiktus, kurie buvo likę jos namuose, todėl iš esmės ieškovas negalėjo tinkamai šios savo teisės išnaudoti. Be to, atsakovė yra pripažinusi, kad išgabeno dalį ieškovui priklausančių daiktų, o dėl šių veiksmų buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas atsakovės atžvilgiu. Nepaisant to, kad atsakovas išsigabeno daiktus, tai dar neleidžia daryti neabejotinos išvados dėl to, kad pas atsakovę nebuvo ieškovui priklausančių ir prašomų priteisti daiktų.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Dėl prašymo skirti žodinį bylos nagrinėjimą

CPK 322 straipsnio nuostatos numato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Taigi šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. Nagrinėjamu atveju apeliantas (ieškovas) K. S. prašė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, tačiau nepagrindė žodinio bylos nagrinėjimo būtinumo (CPK 178 str.). Atsižvelgiant į šias aplinkybes bei tai, jog, teisėjų kolegijos vertinimu, bylai reikšmingos faktinės aplinkybės yra pagrįstos rašytiniais įrodymais ir išsamiais šalių paaiškinimais procesiniuose dokumentuose bei teismo posėdžių metu, todėl, nesant būtinumui gauti papildomus paaiškinimus, žodinis bylos nagrinėjimas neskirtinas.

Dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės

CK 3.60 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta sutuoktinio teisė reikalauti nutraukti santuoką, kai ji iširo dėl kito sutuoktinio kaltės. Tokį reikalavimą teismas gali patenkinti, kai nustato, kad sutuoktinis pažeidė santuoka prisiimtas pareigas taip, kad bendras sutuoktinių gyvenimas tapo nebeįmanomas. CK 3.60 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo, kaip sutuoktinio, pareigas, numatytas CK trečiojoje knygoje, ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas. Esminiu sutuoktinio pareigų pažeidimu pripažintinas sutuoktinio elgesys, kuris nepriimtinas teisės ir moralės požiūriu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-399/2013).

Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas nutraukė šalių sudarytą santuoką dėl ieškovo (apelianto) K. S. kaltės. Apeliantas su tokia teismo išvada nesutinka ir prašo pripažinti, kad šalių santuoka iširo dėl atsakovės J. S. kaltės. Apelianto kaltę dėl šeimos iširimo pirmosios instancijos teismas motyvavo tuo, jog ieškovas naudojo smurtą prieš atsakovę. Šios aplinkybės įrodytos įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 18 d. nuosprendžiu, priimtu baudžiamojoje byloje Nr. PK-493-655/2013 m. Taigi teismo nuosprendžiu, kuris turi prejudicinę reikšmę nagrinėjamai bylai (CPK 182 str. 3 p.), nustatytos faktinės aplinkybės sudaro pagrindą pritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, kad šalių santuoka iširo dėl ieškovo (apelianto) kaltės, nes toks jo, kaip sutuoktinio elgesys, yra nesuderinamas su socialinėmis geros moralės normomis ir yra netoleruotinas.

Įrodymų, kad savo, kaip sutuoktinės pareigas, iš esmės būtų pažeidusi atsakovė J. S., apeliantas nepateikė, todėl teigti, kad dėl santuokos iširimo yra ir atsakovės kaltės, nėra pagrindo (CPK 178 str.).

Dėl bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe esančio turto padalinimo

CK 3.87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas principas, kad turtas, įgytas po santuokos sudarymo (kai jam taikomas pagal įstatymus nustatytas sutuoktinių turto teisinis režimas), yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė. Pagal CK 3.117 straipsnio 1 dalį preziumuojama, kad sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios, o šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo galima nukrypti tik šio kodekso numatytais atvejais.

Apelianto tvirtinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė šalims priklausančio bendro turto sudėtį, o būtent: atsakovės sąskaitoje esančios lėšos 200 000 Lt sumai ir 30 000 Eurų bei aukso dirbinių, kurie buvo laikomi namų seife, yra bendroji jungtinė nuosavybė, todėl šis turtas dalintinas lygiomis dalimis per pusę (CK 3.117 str. 1 d.).

Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-139/2010). Įrodinėjimas civiliniame procese grindžiamas tikimybių pusiausvyros principu – teismas pripažįsta faktą esant nustatytu, jei, įvertinus į bylą pateiktus įrodymus, yra didesnė tikimybė manyti tam tikrą faktinę aplinkybę egzistavus nei neegzistavus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2010). Tuo pačiu, esant byloje surinktų įrodymų prieštaravimams, kilę neaiškumai vertinami atsižvelgiant į šalims tenkančią įrodinėjimo pareigą. Vien ta aplinkybė, jog teismai, įvertinę byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas nei nurodo apeliantas, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2013). Įvertinusi nagrinėjamos bylos duomenis, teisėjų kolegija konstatuoja, jog apeliantas nepaneigė skundžiamame sprendime nustatytų faktinių aplinkybių, jog ginčo šalims nepriklauso atsakovės sąskaitose esančios piniginės lėšos. Pagal pirmosios instancijos teismo išreikalautus duomenis, atsakovės J. S. banko sąskaitose esančios piniginės lėšos iš viso sudaro 202 728,66 Lt, tačiau šias pinigines lėšas atsakovė gavo iš dukros L. S., jai asmeninės nuosavybės teise pardavus nekilnojamąjį turtą (butą). Tokio paties dydžio sumas (po 250 000 Lt) ir tomis pačiomis dienomis (2008 m. spalio 15 d.) L. S. pervedė abiems tėvams ir, kaip ji tvirtino, jas (lėšas) laikė tėvų sąskaitose. Nors kaip teisingai nurodo apeliantas, byloje nenustatyta, kokiu teisiniu pagrindu pinigai buvo pervesti ir laikomi atsakovės sąskaitose, tačiau apeliantas (ieškovas) nepaneigė liudytojos ir atsakovės nurodytų aplinkybių, jog atsakovės sąskaitoje laikytos piniginės lėšos buvo L. S. ir jos poreikių tenkinimui. Įvertinus tai, kad L. S. yra ginčo šalių dukra, todėl natūralu, kad, pinigus pervedant savo motinai, tokiu atveju nebuvo sudaroma jokia sutartis ar kitaip teisiškai neįformintas pinigų perdavimas. Nurodytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsakovės sąskaitose esančių piniginių lėšų neįtraukė į bendro sutuoktiniams dalintino turto masę.

Dėl kito apelianto (ieškovo) prašomo padalinti turto, o būtent 30 000 Eurų ir aukso dirbinių pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad byloje neįrodyta, jog toks turtas įgytas antrosios santuokos metu (po 2008 m. sausio 17 d.), jis (toks turtas) šiuo metu egzistuoja ir yra pas atsakovę. Apelianto nurodytos aplinkybės, kad atsakovė, turėdama galimybę prieiti prie seifo, šiuos pinigus bei aukso dirbinius neteisėtai pasisavino (užvaldė), neįrodyta baudžiamąja tvarka, tokios aplinkybės nenustatytos ir šioje civilinėje byloje. Nesant įrodymų apie tokio turto egzistavimą ir tai, kad jis įgytas antrosios šalių santuokos metu, nėra teisinio pagrindo spręsti tokio turto padalinimo klausimą.

Dėl teismo pareigos būti aktyviam šeimos bylose

Anot apelianto, teismas, pažeisdamas pareigą būti aktyvus tokio pobūdžio bylose, tinkamai nesiaiškino ir nenustatė santuokos metu šalių įgyto ir dalintino turto. Apelianto tvirtinimu, atsakovės sąskaitose esančios 200 000 Lt piniginės lėšos ir 15 000 Eurų bei aukso dirbinių, kurie buvo namų seife, buvo bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, todėl dalintina santuokos nutraukimo metu. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais apelianto argumentais.

Teismo šeimos bylose aktyvumas neturi būti suvokiamas kaip absoliutus, nes CPK 376 straipsnio nuostatos, kaip vienos iš dispozityvumo ir rungimosi principo išimčių, suteikia teismui galimybę tik esant būtinybei veikti savo iniciatyva. Iš šeimos teisinių santykių kilusiose bylose, kuriose pagal ieškinio pagrindą ir paaiškėjusias bylos aplinkybes vaiko teisių ir interesų apsaugai skirtinas ypatingas dėmesys, teismas aktyvus tiek, kiek tai būtina šiai apsaugai užtikrinti, o sutuoktinių ginčuose, kuriose su vaikų teisėmis ir interesais susijęs elementas ne toks akivaizdus, – tiek, kiek reikia, kad būtų užtikrintas sutuoktinių lygiateisiškumas (CK 3.3 str. 1 d.), jų interesų pusiausvyra ar apsaugotos vieno iš sutuoktinių teisės ir interesai, kurių jis dėl kokių nors objektyvių aplinkybių (liga, nedarbingumas ir kt.) negali pats tinkamai ginti. Taigi aktyvus teismo vaidmuo šeimos bylose yra nukreiptas vaiko teisių ir interesų gynimui užtikrinti bei teismas turi būti aktyvus, kai reikia apsaugoti sutuoktinių ar vieno iš jų teises ir interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-520/2010). Nagrinėjamoje byloje ginčo šalys neturi nepilnamečių vaikų, nenustatyta ir kitų aplinkybių, dėl kurių teismas turėtų pareigą veikti savo iniciatyva (CPK 376 str.). Šiuo atveju sprendžiant bendro sutuoktinių turto padalijimo klausimą, procesinę pareigą pateikti visą informaciją apie šalių turimą ir dalintiną turtą (jo kiekį, vertę) bei pareikšti reikalavimą padalinti tokį turtą turėjo sutuoktiniai (CPK 178 str., 382 str. 4 p.). Iš bylos duomenų nustatyta, kad teismo posėdžio metu ieškovui net buvo pasiūlyta pateikti papildomus įrodymus, patvirtinančius jo nurodytas faktines aplinkybes, kad šalys realiai turėjo ir šiuo metu turi turtą, kurį prašoma padalinti (1 t., 121 b .l.), tačiau to nepadarė.

Dėl absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindo

Apeliantas, remdamasis CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktu, teigia, jog sprendimas yra absoliučiai negaliojantis, nes į bylos nagrinėjimą nebuvo įtraukta L. S. Tokį argumentą grindžia tuo, kad, spręsdamas dėl atsakovės sąskaitose esančių piniginių lėšų (200 000 Lt) nuosavybės, pasisakė dėl L. S. teisių. Toks skundo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad aukštesnės instancijos teismas gali panaikinti žemesnės instancijos teismo sprendimą CPK 329 straipsnio 2 dalyje 2 punkte nustatytu pagrindu tik nustatęs ir įvardijęs, kaip konkrečiai teismo sprendimu buvo paveikta neįtraukto į procesą asmens teisinė padėtis ir kokias įstatymo nustatytas teisines pasekmes teismo sprendimas sukėlė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-265/2008; 2009 m. spalio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-391/2009). Nagrinėjamu atveju priimtas teismo sprendimas, kuriuo pripažinta, kad atsakovės J. S. sąskaitoje esančios ginčo lėšos (200 000 Lt) nėra atsakovų bendra jungtinė nuosavybė, nes priklauso byloje kaip liudytoja apklaustai L. S. Esant tokioms aplinkybėms, prieinama prie išvados, kad priimtas teismo sprendimas nesukėlė ir negali sukelti jokių įstatymo nustatytų teisinių pasekmių byloje nedalyvaujančiai L. S., todėl nėra pagrindo pripažinti, jog egzistuoja CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatytas absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas.

Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta. Keisti ar naikinti iš esmės teisėtą ir pagrįstą skundžiamą teismo sprendimą nėra pagrindo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Nepatenkinus apelianto (ieškovo) K. S. apeliacinio skundo, jo patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme neatlyginamos (CPK 93 str. 1 d.).

Atsakovė J. S. prašė atlyginti 847 Lt dydžio bylinėjimosi išlaidas už advokato teisines paslaugas, parengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą. Prašymas buvo pagrįstas rašytiniais įrodymais (CPK 178 str. – 179 str.). Atsakovės turėtos bylinėjimosi išlaidos (užmokestis advokatui už atsiliepimo į apeliacinį skundą paruošimą) neviršija teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (8.11 p.), todėl jos patirtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš apelianto (ieškovo) (CPK 93 str., 98 str.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš apelianto (ieškovo) K. S. (duomenys neskelbtini) atsakovės J. S. (duomenys neskelbtini) naudai 847 Lt (aštuonis šimtus keturiasdešimt septynis litus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.