- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-10-12
- Bylos Nr.
- e2A-856-265/2018
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alvydas Žerlauskas, Raimonda Andrulienė, Aušra Maškevičienė
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Duomenys neskelbtini“
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Duomenys neskelbtini“
- Kategorijos
- 2.6.1.4Prievolių vykdymas
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondos Andrulienės, Aušros Maškevičienės, Alvydo Žerlausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Duomenys neskelbtini“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2018 m. vasario 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Duomenys neskelbtini“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Duomenys neskelbtini“ dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, akcinė bendrovė Šiaulių bankas.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo pareiškė reikalavimus priteisti iš atsakovės 5 172,94 Eur skolą, 8 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2017 m. balandžio 12 d. ieškovė, atsakovė ir trečiasis asmuo AB Šiaulių bankas (toliau – ir Bankas) sudarė pirkimo pardavimo sutartį Nr. FL-171-03358, kurios pagrindu ieškovė, kaip pardavėja, įsipareigojo perleisti jai nuosavybės teise priklausančią transporto priemonę – naudotą miškavežį „VOLVO FH 1364RH 500 6X4“, 2011 metų gamybos, bankui, o atsakovė ir Bankas įsipareigojo su ieškove atsiskaityti už transporto priemonę sutartą kainą – 72 600,00 Eur su PVM. Transporto priemonę perdavė Bankui. Bankas transporto priemonę priėmė ir perdavė laikinai valdyti atsakovei. Pagal sutartį šalys susitarė, kad – 22 963,00 Eur sumą ieškovei (pardavėjui) sumoka atsakovė, o likusią kainos dalį t. y. 49 637,00 Eur, ieškovei (pardavėjui) sumoka Bankas. Bankas savo prievolę įvykdė tinkamai, tačiau atsakovė sumokėjo tik 17 790,06 Eur, likusi neapmokėta kainos dalis sudaro 5 172,94 Eur. Kelis kartus kreipėsi į atsakovę su ragindama sumokėti likusią turto kainos dalį, tačiau atsakovė į raginimus nereagavo ir likusios turto kainos dalies neapmokėjo. Pažymėjo, kad tarp šalių buvo sudaryta pirkimo-pardavimo, o ne finansinės nuomos (lizingo) sutartis. Ši sutartis buvo sudaryta siekiant įgyti ieškovei nuosavybės teise priklausantį daiktą tam, kad vėliau atsakovė ir trečiasis asmuo galėtų sudaryti lizingo sutartį, kas ir buvo padaryta. Akcentavo, kad ieškovės vadovas, pasirašydamas po kiekvienu sutarties lapu, patvirtino ne jam sumokėtų pinigų perdavimo – priėmimo faktą, bet sutarties su joje nurodytomis sąlygomis sudarymą. Sutarties specialiosios dalies grafoje nurodyta sąlyga, kad 22 963,00 Eur sumą pardavėjui iki šios sutarties pasirašymo sumokėjo klientas, savaime nereiškia, kad minėta suma iš tiesų buvo sumokėta ir negali būti aiškinama kaip faktas, kurio pagrindu sudarydama sutartį ieškovė patvirtino apie šių piniginių lėšų gavimą. Ieškovės vadovas V. G. ir atsakovės vadovas K. M. yra pažįstami, juos sieja asmeniniai ir verslo ryšiai. Abu vadovai pažinojo vienas kitą ir bendravo verslo ir kitais klausimais dar iki sutarties sudarymo. Jų tarpusavio santykiai buvo geri, prieš sudarant sutartį iš anksto buvo derinamos sąlygos, kurios būtų palankios atsakovei siekiant sudaryti lizingo sutartį su trečiuoju asmeniu. Pažymėjo, kad atsakovė nepateikė finansinių dokumentų, kurie patvirtintų apie grynųjų pinigų sumokėjimą.
2. Atsakovė su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, jog nėra skolinga ieškovei, nes ieškovės vadovas V. G. 5 172,94 Eur sumą yra gavęs grynais iš atsakovės vadovo K. M. ir tai patvirtina vadovo parašai transporto priemonės pirkimo - pardavimo sutartyje. Be to, sutartiniai santykiai dėl transporto priemonės – miškavežio „Volvo FH 1364RH 500“ pirkimo - pardavimo susiklostė tarp ieškovės ir AB Šiaulių banko, nes transporto priemonė yra AB Šiaulių banko nuosavybė. Pirkimo - pardavimo sutartyje yra nurodyta, jog ieškovė iš atsakovės yra gavusi visą 22 963,00 Eur sumą, tai patvirtino ieškovės vadovas, pasirašydamas kiekviename sutarties lape ir sutarties priėmimo - perdavimo akte. Be to, transporto priemonės pirkėjas – Bankas likusią 49 637,00 Eur sumą pervedė ieškovei tik tada, kai iš ieškovės atstovo gavo patvirtinimą, kad ieškovė yra gavusi iš atsakovės visą pradinę 22 963,00 Eur sumą. Pažymėjo, jog šalių pasirašyta sutartis turi šalims įstatymo galią. Visos sutarties sąlygos, kurias Bankas iškėlė pirkimo - pardavimo sutartyje, yra įvykdytos, visos piniginės sumos iš atsakovės yra gautos, todėl ieškovė pasirašė, kad jokių pretenzijų pagal pirkimo - pardavimo sutartį nei Bankui, nei atsakovei neturi, transporto priemonę perdavė valdyti ir naudoti atsakovei. Ieškovei yra sumokėta visa sutarta pradinė įmoka 22 963,00 Eur: 5 172,94 Eur ieškovei buvo sumokėta grynais, tam tikslui atsakovės atstovas iš įmonės kasos gavo 5 172,94 Eur, atlikta ūkinė operacija užfiksuota 2017 m. balandžio 20 d. kasos išlaidų orderyje, o apie pinigų grynais gavimo faktą ieškovės direktorius patvirtino savo parašu 2017 m. balandžio 12 d. pirkimo - pardavimo sutartyje; likusi 17 790,00 Eur buvo sumokėta mokėjimo pavedimais. Kilus ginčui tarp ieškovės ir atsakovės dėl priekabos, santykiai tarp dviejų bendrovių pablogėjo, todėl ieškovės atstovas atsisakė pasirašyti kasos išlaidų orderyje.
Atsiliepimas
3. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, AB Šiaulių bankas pateikė atsiliepimą, kuriuo su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, taip pat priteisti bylinėjimo išlaidas. Nurodė, jog 2017 m. kovo 29 d. ieškovė pateikė komercinį pasiūlymą atsakovei dėl transporto priemonės – VOLVO FH 1364RH 500E5 6X4 įsigijimo. Bankas sutiko finansuoti šios transporto priemonės įsigijimą, todėl 2017 m. balandžio 12 d. Bankas, ieškovė, kaip pardavėja, ir atsakovė, kaip pirkėja, sudarė pirkimo-pardavimo sutartį Nr. FL-171-03358, pagal kurią Bankas įsigijo iš ieškovės transporto priemonę. Pirkimo-pardavimo sutartyje buvo nurodyta transporto priemonės kaina – 72 600,00 Eur, dalį šios kainos sumos – 22 963,00 Eur, iki sutarties pasirašymo pardavėjui (ieškovei) turėjo sumokėti klientas (atsakovė), o likusią kainos dalį – 49 637,00 Eur pardavėjui (ieškovei) sumoka Bankas. Bankas už įsigyjamą transporto priemonę pagal sutartį yra sumokėjęs visą mokėtiną sumą, t. y. su ieškove yra atsiskaitęs. 2017 m. balandžio 20 d. Bankui turto priėmimo - perdavimo aktu prie 2017 m. balandžio 12 d. pirkimo - pardavimo sutarties buvo perduota transporto priemonė. Šiuo metu Bankui transporto priemonė priklauso nuosavybės teise. 2017 m. balandžio 12 d. Bankas ir atsakovė sudarė lizingo sutartį, pagal kurią Bankas perdavė atsakovei transporto priemonę valdyti ir naudotis, o atsakovė įsipareigojo mokėti nurodytos sutarties grafike turto vertės dengimo mokėjimus, palūkanas už banko suteiktą finansavimą ir mokėti kitus mokesčius. Sudarant 2017 m. balandžio 12 d. transporto priemonės pirkimo -pardavimo sutartį, perimant transporto priemonę, sudarant lizingo sutartį, Bankui nebuvo žinoma aplinkybė, kad pradinė įmoka už įsigyjamą transporto priemonę galėjo būti nesumokėta – tiek pardavėjas (ieškovė), tiek atsakovė savo parašais patvirtino, jog pradinė įmoka yra įmokėta. Bankui sudarant sutartis nekilo abejonių dėl ieškovės ir atsakovės galimo nesąžiningumo, taip pat Bankui nebuvo atskleisti jokie papildomi susitarimai tarp ieškovės ir atsakovės dėl transporto priemonės įsigijimo sąlygų. Pažymėjo, jog tarp šalių buvo sudaryta ne pirkimo - pardavimo sutartis, o lizingo sutartis.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmai 2018 m. vasario 7 d. sprendimu ieškinį tenkino. Priteisė iš atsakovės UAB " Duomenys neskelbtini " 5 172,94 Eur skolą, nuo šios sumos 8 procentus metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme – 2017-06-06, iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ieškovei UAB „Duomenys neskelbtini“. Priteisė iš atsakovės UAB "UPPS.LT" 654,00 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovei UAB „Duomenys neskelbtini“.
5. Teismas padarė išvadą, kad šalių sudaryta pirkimo - pardavimo sutartis turi lizingo sutarties elementų ir ji nustato pardavėjo (ieškovės), atsakovės (lizingo gavėjo), bei trečiojo asmens (pirkėjo ir lizingo davėjo) teises ir pareigas vienas kito atžvilgiu. Pirkimo – pardavimo sutartyje tam tikros pareigos ir teisės atsirado ir atsakovei, kurios pavedimu Bankas nuosavybės teise įgijo jos nurodytą transporto priemonę bei perdavė ją atsakovei valdyti ir naudoti verslo tikslais.
6. Nustatė, jog pirkimo - pardavimo sutarties 8.2 punkte numatyta, jog sutartis įsigalioja šalims ją pasirašius. Bylos duomenimis pirkimo – pardavimo sutarties Nr. FL-171-03358, turto priėmimo–perdavimo akte prie 2017 m. balandžio 12 d. pirkimo – pardavimo sutarties Nr. FL-171-03358, taip pat ir lizingo sutarties FL-171-03358 specialiosios sąlygos bei finansinės nuomos sutarties grafiko įžanginėje dalyje nurodyta sudarymo data 2017 m. balandžio 12 d., tačiau kada jos visos pasirašytos, duomenų byloje nėra.
7. Pažymėjo, kad pagal pirkimo – pardavimo sutarties 1.8 punkto nuostatas nuosavybės teisė į turtą pereina nuo turto priėmimo – perdavimo akto pasirašymo arba nuo turto kainos sumokėjimo pardavėjui, atsižvelgiant į tai, kas įvyksta anksčiau, ir atsakovė turi būti sumokėjusi nuomos sutartyje (lizingo) sutartyje numatytą administravimo mokestį bei pradinę įmoką ar avansą pagal grafiką. Grafike nurodyta, jog 2017 m. balandžio 12 d. turi būti įmokėta 363,00 Eur (administravimo mokestis) ir 22 600,00 Eur, iš viso 2 2963,00 Eur.
8. Iš 2017 m. gegužės 13 d. banko sąskaitos išrašo teismas nustatė, kad atsakovė pervedė ieškovei keturiais mokėjimo pavedimais: 2017 m. balandžio 20 d. – 500,00 Eur, 2017 m. balandžio 20 d. – 8 500,00 Eur, 2017 m. balandžio 20 d. – 8 500,00 Eur, 2017 m. balandžio 21 d. – 290,06 Eur, paskirtyje nurodoma už miškavežį VOLVO FH 1364RH500 6x4.
9. Nurodė, kad rašytiniai įrodymai patvirtina, jog lizingo gavėja (atsakovė) 2017 m. balandžio 21 d. buvo įmokėjusi tik 17 790,06 Eur, o lizingo davėjas (Bankas) 2017 m. balandžio 24 d. pervedė ieškovei likusią turto kainą neįsitikinęs, jog lizingo gavėja nėra sumokėjusi dar 5 172,94 Eur. Banko rašytiniai paaiškinimai patvirtina, jog sudarant 2017 m. balandžio 12 d. transporto priemonės pirkimo - pardavimo sutartį, perimant transporto priemonę, sudarant lizingo sutartį, bankui nebuvo žinoma aplinkybė, kad pradinė įmoka už įsigyjamą transporto priemonę galėjo būti nesumokėta.
10. Padarė išvadą, jog nei viena iš šalių nesilaikė rašytinės sutarties sąlygų dėl mokėjimų, jas vykdė savaip, viena kitos nekontroliuodamos. Teismo vertinimu tai, jog ieškovė pasirašė sutartį, neįrodo, jog atsakovė tinkamai įvykdė sutarties sąlygą dėl atsiskaitymo su ieškove, sutarties pasirašymas patvirtina tik jos sudarymą, bet negarantuoja ir nepatvirtina, jog atsakovė tinkamai įvykdė savo prievoles ieškovei, kurias jai nustatė pirkimo – pardavimo sutartis.
11. Teismas konstatavo, kad kasos išlaidų orderis patvirtina faktą, jog atsakovės vadovui buvo išmokėta iš įmonės kasos 5 172,94 Eur, tačiau pažymėjo, jog atsakovė nepateikė jokių duomenų, jog atsakovės vadovas gautus pinigus sumokėjo būtent ieškovei už transporto priemonę. Pažymėjo, jog pagal nurodytas taisykles atsakovės vadovas privalėjo pateikti įmonės buhalterijai pinigų sumokėjimą įrodančius dokumentus, kuriuos įmonės vadovui turėjo išduoti ieškovė, tačiau tokie įrodymai buhalterijai nebuvo pateikti, tokių įrodymų atsakovė taip pat nepateikė ir teismui.
12. Vertindamas byloje esantį įrodymą – atsakovės 2017 m. birželio 2 d. siųstą ieškovei elektroninio laiško priedą „UAB „Duomenys neskelbtini“ 2017-04-20 išrašytas kasos pajamų orderis serija UPP Nr. 72“, teismas nurodė, kad atsakovės atstovas negalėjo paaiškinti, kodėl atsakovės vadovas išrašė kasos pajamų orderį ir kokiu tikslu jį siuntė ieškovei, atsakovės atstovas tik nurodė, jog ieškovės pateikti įrodymai yra suklastoti. Teismas nurodė, jog ieškovės pateiktas dokumentas buvo atsiųstas atsakovės, nes jis gautas iš atsakovės elektorinio pašto, surašytas ant atsakovės kasos pajamų orderio bei jos vadovo pasirašytas. Tačiau teismui kilo abejonių dėl šiame buhalteriniame dokumente užfiksuotos ūkinės operacijos teisingumo, nes kasos pajamų orderis yra išrašytas atsakovės, ir neva pagal šį orderį atsakovė turėjo gauti pajamų iš ieškovės, o tai visiškai nelogiška ir neatitinka šalių prisiimtų įsipareigojimų viena kitos atžvilgiu. Padarė išvadą, kad šiame orderyje nurodyta ūkinė operacija neatitinka tikrovės, nes toks kasos orderis patvirtintų, jog ieškovė sumokėjo atsakovei 5 172,94 Eur, nors akivaizdu, jog tokios prievolės ji pagal sutartį vykdyti neturėjo. Pastebėjo ir tai, jog šis atsakovės laiškas su priedu, kuriame išrašytas netinkamo turinio dokumentas, buvo atsiųstas 2017 m. birželio 2 d., o tai rodo, jog tuo metu atsakovė nebuvo sumokėjusi likusios 5 172,94 Eur sumos ieškovei.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
13. Atsakovė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2018 m. vasario 7 d. sprendimą ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Prašo pridėti naujus įrodymus – Tarpusavio skolų užskaitymo aktą ir mokėjimo pavedimą. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
13.1. Atsakovė ieškovei pagal sutartį Nr. FL-171-03358 nėra skolinga. 2017 m. balandžio 20 d. transporto priemonės perdavimo metu su ieškove buvo atsiskaityta, priešingu atveju, ieškovė nebūtų perdavusi atsakovei transporto priemonės. Bankas ieškovei priklausančias pinigines sumas sumokėjo tik po to, kai gavo ieškovės atstovo patvirtinimą, kad iš atsakovės visą pradinę įmoką gavo.
13.2. Teismas nevertino Banko procesiniuose dokumentuose nurodytos transporto priemonės perdavimo datos – 2017 m. balandžio 20 d., t. y. Bankas patvirtino, kad transporto priemonė jam buvo perduota ne 2017 m. balandžio 12 d., kaip teigia ieškovė, bet 2017 m. balandžio 20 d.
13.3. VĮ „Regitra“ Klaipėdos filiale, kurioje vyko transporto priemonės dokumentų įforminimas, esantys rašytiniai įrodymai paneigia ieškovės atstovo teiginius apie transporto priemonės perdavimą atsakovei 2017 m. balandžio 12 d. Šiuos teiginius patvirtina ir ieškovės 2017 m. birželio 1 d. parengtas ir pasirašytas dokumentas – tarpusavio skolų užskaitos aktas, priedas Nr. 1.
13.4. Šį dokumentą parengė ieškovės buhalterė B. D., tarpusavio skolų užskaitymo aktą yra pasirašęs UAB „Duomenys neskelbtini“ direktorius V. G., kuris pats nurodė, kad ieškovė pagal 2017 m. balandžio 11 d. PVM sąskaitą faktūrą UPPS Nr. 346 ir 2017 m. balandžio 12 d. PVM sąskaitą UPPS Nr. 347 buvo skolingas atsakovei 4 809,94 Eur. Minėtos PVM sąskaitos faktūros yra apskaitytos ieškovės buhalterinėje apskaitoje, buvo atliktas aukščiau nurodytų sąskaitų kryžminis patikrinimas valstybinėje mokesčių inspekcijoje, todėl ieškovės atstovas patvirtino, kad 2017 m. birželio 1 d. atsakovės skola ieškovei buvo tik 363 Eur.
13.5. 2017 m. birželio 1 d. tarpusavio skolų užskaitymo aktas įrodo, jog ieškovės atstovas pasirašė visuose sutarties lapuose siekdamas patvirtinti, kad visas sumas iš atsakovės už parduodamą miškovežį yra gavęs.
Atsiliepimas
14. Ieškovė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Taip pat prašo už piktnaudžiavimų procesinėmis teisėmis apeliantei skirti 5 792 Eur baudą, 50 procentų iš šios sumos priteisiant ieškovės naudai. Prašo pridėti naujus įrodymus – 2017 m. gegužės 30 d. UAB „Duomenys neskelbtini“ siųsto elektroninio laiško ir 2017 m. gegužės 30 d priminimo kopiją; 2017 m. birželio 1 d. UAB „Duomenys neskelbtini“ siųsto elektroninio laiško ir 2017 m. birželio 1 d. tarpusavio skolų užskaitymo akto kopiją, 2017 m. birželio 2 d. UAB „Duomenys neskelbtini“ raginimo kopiją; 2017 m. birželio 9 d. antstolių A. S. ir S. S. kontoros pranešimo dėl įsiskolinimo Nr. Slb-46477 kopiją; 2018 m. liepos 5 d. Klaipėdos apylinkės teismo preliminaraus sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-9137-867/2018 kopiją, 2018 m. birželio 27 d. ieškinio dėl skolos priteisimo kopiją. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
14.1. Apeliantė, kartu su apeliaciniu skundu pateikdama 2017 m. birželio 1 d. tarpusavio skolų užskaitymo aktą ir 2018 m. vasario 28 d. mokėjimo pavedimo išrašą, remiasi aplinkybėmis, kurios nebuvo pateiktos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, t. y. apeliantė apeliacinį skundą grindžia argumentais, nesusijusiais su pirmosios instancijos teisme nagrinėtomis faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis. Apeliantė, pateikdama tokio pobūdžio apeliacinį skundą, elgiasi nesąžiningai ir tokiu būdu piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis.
14.2. Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, jog apeliantė nėra skolinga ieškovei dėl visiškai kitų aplinkybių, t. y. remiantis 2017 m. birželio 1 d. tarpusavio skolų užskaitymo akto ir 2018 m. vasario 28 d. mokėjimo pavedimo pagrindu, neatitinka bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme pagrindų, yra nepagrįsta bei prieštaraujanti teisinei logikai.
14.3. Pažymėtina kad ieškovė, gavusi 2017 m. gegužės 30 d. apeliantės priminimą apie ieškovės įsiskolinimą, 2017 m. birželio 1 d. elektroniniu paštu siuntė apeliantei 2017 m. birželio 1 d. tarpusavio skolų užskaitymo aktą, kuriuo buvo siūloma susitarti dėl konkretaus turimų tarpusavio skolų užskaitymo. Tačiau iki kreipimosi su ieškiniu i teismą dienos apeliantė šio dokumento nebuvo akceptavusi, o apeliantės pasirašytas egzempliorius, kuris teikiamas su apeliaciniu skundu, niekada nebuvo perduotas ieškovei.
14.4. Kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikti įrodymai patvirtina, kad apeliantė pateikė ieškovei 2017 birželio 02 d. raginimą, kuriuo reikalavo per 3 darbo dienas apmokėti raginime nurodytą 4 809,94 Eur sumą nurodant, kad atsiskaitymus prižiūri antstolių A. S. ir S. S. kontora. 2017 m. birželio 9 d. ieškovė iš antstolių kontoros gavo pranešimą dėl įsiskolinimo Nr. Slb-46477, kuriuo ieškovė buvo įpareigota per 5 kalendorines dienas nuo šio pranešimo gavimo datos pervesti pranešime nurodytą 4 908,4 Eur sumą. Tai patvirtina, kad atsakovė neakceptavo ieškovės 2017 m. birželio 1 d. siųsto tarpusavio skolų užskaitymo akto ir ieškovės pasiūlymą atmetė. Todėl apeliantės teikiamas 2017 m. birželio 1 d. tarpusavio skolų užskaitymo aktas nėra ir negali būti laikomas dokumentu, įrodančiu, kad apeliantė kreipimosi i teismą momentu nebuvo skolinga ieškovei.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai
Apeliacinis skundas netenkintinas
15. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Esant šiai aplinkybei apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja tik apeliaciniame skunde nurodytus argumentus. Nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).
16. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, sprendžia, jog nenustatyta būtinybė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą.
Dėl naujų įrodymų pridėjimo
17. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas turi teisę atsisakyti priimti naujus įrodymus, jei šie įrodymai galėjo būti pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Įrodymų pateikimo ribojimu siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu ir skatinti bylos dalyvius veikti prisidedant prie greito ir išsamaus bylos ištyrimo, bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo. Taip yra užtikrinamas bylos šalių lygiateisiškumas kiekvienai jų suteikiant galimybę laiku atsikirsti į kitos šalies pateiktus reikalavimus ir nuneigti pateiktus atsikirtimus. Be to, skatinamas bylos šalių sąžiningumas ir proceso koncentruotumas pirmosios instancijos teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-143-695/2017).
18. Nagrinėjamu atveju apeliantės prašymas prie bylos prijungti naujus įrodymus motyvuojamas aplinkybėmis, jog teismo posėdžio metu ieškovė pateikė siurprizinį dokumentą – 2017 m. birželio 1 d. mokėjimo pavedimą, o atsakovei nebuvo sudarytos galimybės paneigti šį įrodymą.
19. Ieškovė, reaguodama į kartu su apeliaciniu skundu pateiktus naujus įrodymus, prie bylos taip pat prašo prijungti naujus įrodymus, kurie pasak ieškovės, paneigia apeliaciniame skunde atsakovės iškeltą naują versiją.
20. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog Civilinio proceso kodekso 306 straipsnyje apibrėžiamas apeliacinio skundo turinys ir nurodyta, kad skundžiamo teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas turi būti grindžiamas bylos aplinkybėmis, įrodymais ir teisiniais argumentais, t. y. faktinio ir teisinio pobūdžio informacija. Pagal Civilinio proceso kodekso 306 straipsnio 2 dalį apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Taigi apeliacinio skundo pagrindas gali būti tos faktinės bylos aplinkybės, kurios buvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, nes dėl skundžiamo teismo sprendimo pagrįstumo gali būti sprendžiama tik vertinant tuos duomenis, kuriuos, priimdamas sprendimą, turėjo jį priėmęs teismas. Tokiu teisiniu reglamentavimu siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu, siekiama skatinti bylos dalyvius veikti už greitą ir teisingą bylos išnagrinėjimą, bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95/2012).
21. Civilinio proceso kodekso 312 straipsnis taip pat numato, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymėta, kad apeliacinės instancijos teismas turi teisę neanalizuoti tų apeliacinio skundo argumentų, kurie yra visiškai nesusiję su nagrinėjama byla arba yra apskritai draudžiami, pavyzdžiui, argumentai, reiškiantys naujų reikalavimų ar naujų įrodymų pateikimą (CPK 312, 314 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-169/2005).
22. Nustatyta, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme atsakovė į ieškinį atsikirto argumentais, jog ieškiniu reikalaujama sumokėti 5 172,94 Eur suma ieškovei buvo sumokėta grynaisiais pinigais. Atsakovės teigimu, šias aplinkybes patvirtina ieškovės vadovo parašai transporto priemonės pirkimo - pardavimo sutartyje ir atsakovės išrašytas kasos išlaidų orderis bei 2017-04-20 išrašytas kasos pajamų orderis serija UPP Nr. 72. Kaip teisingai ieškovė atkreipė dėmesį, šias aplinkybes atsakovė nurodė atsiliepime į ieškinį bei triplike, procesiniuose dokumentuose, įrodinėjamus teiginius grindė į bylą pateikdama rašytinius dokumentus. Taigi minėta atsakovės pozicija buvo nuosekli visos bylos nagrinėjimo metu. Apeliaciniame skunde atsakovė pakartoja savo poziciją, jog ieškovė aštuoniais parašais patvirtino, kad visos piniginės sumos iš atsakovės yra gautos, tačiau tai, jog atsakovė nėra skolinga ieškovei, įrodinėja jau naujomis aplinkybėmis ir naujais įrodymais, t. y. atsakovė teigia, jog ji nėra skolinga ieškovei remdamasi 2017 m. birželio 1 d. tarpusavio skolų užskaitymo akto ir 2018 m. vasario 28 d. mokėjimo pavedimo pagrindu. Apeliaciniame skunde teigiama, kad ieškovės reikalaujama 5 172,94 Eur suma iš dalies buvo padengta 2017 m. birželio 1 d. tarpusavio skolų užskaitymo aktu atliekant įskaitą.
23. Kadangi atsakovė pirmosios instancijos teisme nesirėmė argumentu, kad ji nėra skolinga ieškovei remiantis 2017 m. birželio 1 d. tarpusavio skolų užskaitymo akto ir 2018 m. vasario 28 d. mokėjimo pavedimo pagrindu, kad ieškovės reikalaujama 5 172,94 Eur suma iš dalies buvo padengta 2017 m. birželio 1 d. tarpusavio skolų užskaitymo aktu atliekant įskaitą, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apeliantė šiais naujais argumentais neturi teisės remtis apeliacinėje instancijoje, dėl to atsakovės apeliaciniame skunde nurodyti nauji procesiniuose dokumentuose ir pirmosios instancijos teismui nenurodyti argumentai nenagrinėtini. Atsakovė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme galėjo ir turėjo panaudoti šiuos argumentus, jei jie, atsakovės vertinimu, buvo svarbūs nagrinėjamam ginčui teisingai išspręsti. Apeliantė teigia, jog teismo posėdžio metu ieškovė pateikė siurprizinį dokumentą – 2017 m. birželio 1 d. mokėjimo pavedimą, o atsakovei nebuvo sudarytos galimybės paneigti šį įrodymą. Iš bylos duomenų nustatyta, kad prieš 2018 m. sausio 18 d. teismo posėdį ieškovė pateikė naujus įrodymus – 2017 m. birželio 2 d. siųstą elektroninį laišką su priedu „Duomenys neskelbtini -orderiukas 001“. Minėti įrodymai buvo priimti teismo posėdžio metu, atsakovės atstovas pasisakė dėl šių dokumentų pridėjimo prie bylos ir jų vertinimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantės nurodytas siurprizinis dokumentas – 2017 m. birželio 1 d. mokėjimo pavedimas nebuvo pateiktas ir pridėtas prie bylos.
24. Vadovaujantis nurodytu teisiniu reguliavimu bei nurodytomis aplinkybėmis, šalių pateikti nauji įrodymai prie bylos nepridėtini ir nevertintini.
Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo
25. Iš apeliacinio skundo turinio, nevertinant argumentų, susijusių su naujais įrodymais ir jų vertinimu, matyti, kad atsakovė nesutinka su teismo išvada, jog atsakovė nėra sumokėjusi ieškovei 5 172,94 Eur. Apeliantė akcentuoja, jog Bankas ieškovei priklausančias pinigines sumas sumokėjo tik po to, kai gavo ieškovės atstovo patvirtinimus, kad iš atsakovės gavo visą pradinę įmoką. Teisėjų kolegija su šiais argumentais nesutinka.
26. Teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos duomenimis ir išanalizavusi šalių argumentus bei paaiškinimus, neturi pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvada. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog byloje pateikti bankinių pavedimų mokėjimai įrodo, jog tiek sutarties sudarymo, tiek pasirašymo dieną atsakovė nebuvo įvykdžiusi savo įsipareigojimo, t. y. nebuvo sumokėjusi visos sutartos 22 963,00 Eur turto kainos. Bylos duomenis leidžia konstatuoti, jog dalį (17 500 Eur) transporto priemonės kainos atsakovė sumokėjo 2017 m. balandžio 20 d. 2017 m. balandžio 21 d. atsakovė sumokėjo 290,06 Eur. Rašytinių įrodymų, jog buvo sumokėta likusi, t. y. 5 172,94 Eur transporto priemonės kainos dalis, byloje nėra. Apeliacinės instancijos teismas taip pat neturi pagrindo abejoti skundžiamame spendime padaryta išvada, jog aplinkybė, kad ieškovė pasirašė sutartį, neįrodo, jog atsakovė tinkamai įvykdė sutarties sąlygą dėl atsiskaitymo su ieškove, sutarties pasirašymas patvirtina tik jos sudarymą, bet negarantuoja ir nepatvirtina, jog atsakovė tinkamai įvykdė savo prievoles ieškovei.
27. Kadangi apeliaciniame skunde atsakovė nekvestionuoja pirmosios instancijos teismo vertinimo analizuojant atsakovės į bylą pateiktą kasos išlaidų orderį, kuris pasirašytas atsakovės direktoriaus K. M. ir vyr. buhalterės V. A., plačiau šiuo klausimu nepasisakytina.
28. Apeliantė akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas nevertino Banko procesiniuose dokumentuose nurodytos transporto priemonės perdavimo datos – 2017 m. balandžio 20 d. Apeliantės teigimu, ir Banko pozicija, ir rašytiniai įrodymai, esantys VĮ „Regitra“ Klaipėdos filiale, patvirtina, kad transporto priemonė Bankui buvo perduota ne 2017 m. balandžio 12 d., kaip teigia ieškovė, bet 2017 m. balandžio 20 d., kaip teigė ir atsakovė.
29. Iš bylos duomenų nustatyta, kad pagal pirkimo – pardavimo sutarties 1.8 punkto nuostatas nuosavybės teisė į turtą pereina nuo turto priėmimo – perdavimo akto pasirašymo arba nuo turto kainos sumokėjimo pardavėjui, atsižvelgiant į tai, kas įvyksta anksčiau, ir atsakovė turi būti sumokėjusi nuomos sutartyje (lizingo) sutartyje numatytą administravimo mokestį ir pradinę įmoką ar avansą pagal grafiką. Iš byloje esančio turto priėmimo – perdavimo akto nustatyta, kad nėra nurodyta dokumento sudarymo data.
30. Iš 2017 m. gegužės 13 d. banko sąskaitos išrašo nustatyta, kad atsakovė pervedė ieškovei keturiais mokėjimo pavedimais: 2017-04-20 – 500,00 Eur, 2017-04-20 – 8 500,00 Eur, 2017-04-20 – 8 500,00 Eur, 2017-04-21 – 290,06 Eur, paskirtyje nurodoma už miškavežį VOLVO FH 1364RH500 6x4. Tai yra, šie rašytiniai įrodymai patvirtina, kad 290,06 Eur įmoka buvo sumokėta po atsakovės įrodinėjamos turto perdavimo datos – 2018 m. balandžio 20 d. Tai leidžia daryti išvadą, kad perduodant transporto priemonę nebuvo sumokėta net tik ieškovės prašoma priteisti skola, tačiau ir 290,06 Eur suma.
31. Iš esmės nagrinėjamu atveju nėra aktuali turto priėmimo – perdavimo akto sudarymo data ar turto perdavimo momentas, kadangi, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, nei 2018 m. balandžio 12 d., nei 2018 m. balandžio 20 d. atsakovė nebuvo įvykdžiusi sutartinių įsipareigojimų – nebuvo sumokėjusi likusios 5 172,94 Eur transporto priemonės kainos dalies.
32. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas ištyrė ir įvertino visus byloje pateiktus duomenis, išsamiai ir motyvuotai pasisakė dėl atsakovės argumentų, kuriais ji nesutiko su ieškinio reikalavimu, todėl pagrindo konstatuoti materialinės ar procesinės teisės pažeidimus nėra.
33. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį arba atskirąjį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo arba nutarties motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija konstatuoja, jog kiti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl atskirai dėl jų nepasisako.
Dėl baudos už piktnaudžiavimą teise skyrimo
34. Pagal CPK 95 straipsnio 1 dalies nuostatas dalyvaujantis byloje asmuo, kuris nesąžiningai pateikė nepagrįstą procesinį dokumentą arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą, gali būti pripažintas piktnaudžiaujančiu savo procesinėmis teisėmis. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, teismas nustatęs piktnaudžiavimo atvejus, gali skirti dalyvaujančiam byloje asmeniui iki penkių tūkstančių septynių šimtų devyniasdešimt dviejų eurų baudą.
35. Pažymėtina, kad teismų praktikoje pripažįstama, kad įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 9 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-346/2012).
36. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vien tai, kad atsakovė netinkamai suvokia apeliacinio proceso instituto esmę bei jo taikymo galimybes, nereiškia, jog ji apeliacinį skundą padavė kitu tikslu nei siekdama apginti savo, jos įsitikinimu, pažeistus interesus. Tai savaime nepatvirtina nesąžiningumo ar sąmoningo veikimo prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą. Kadangi pateiktą apeliacinį skundą kvalifikuoti kaip akivaizdžiai nesąžiningą, pareikštą ne siekiant apginti tariamai pažeistas apeliantės teises, bet kitais tikslais, nėra pagrindo atsakovei taikyti procesinę sankciją už piktnaudžiavimą šalies procesinėmis teisėmis (CPK 95 straipsnis).
Dėl bylos procesinės baigties
37. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos rašytinių įrodymų visumą, šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino procesines, materialines teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo. Dėl to atsakovės apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
38. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93, 302 straipsniai).
39. Ieškovė pateikė įrodymus, jog už atsiliepimo į atsakovės apeliacinį skundą surašymą turėjo 200,00 Eur bylinėjimosi išlaidų ir prašė jas priteisti iš atsakovės.
40. CPK 98 straipsnio 2 dalis numato, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl darbo užmokesčio dydžio. Ieškovės prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 dėl Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymo Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ numatytos maksimalios sumos, todėl atsakovės apeliacinį skundą atmetus iš jos priteistina ieškovei 200,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija
nutaria:
Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2018 m. vasario 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovės UAB " Duomenys neskelbtini ", įmonės kodas 302931541, 200,00 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovei UAB „Duomenys neskelbtini“, įmonės kodas 300668419.