Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Burbulienės, Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės (pirmininkė ir pranešėja), Linos Muchtarovienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo A. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. balandžio 11 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1228-1028/2018 pagal ieškovės J. R. ieškinį atsakovui A. K. dėl pirkimo-pardavimo sandorio panaikinimo ir nuostolių priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė J. R. ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti negaliojančia 2017-01-01 pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp J. R. ir A. K., kuria A. K. pardavė J. R. automobilį Audi A6, identifikavimo numeris (duomenys neskelbtini), ir taikyti šalims vienašalę restituciją, priteisiant J. R. iš A. K. 2300 Eur už parduotą automobilį, 400 Eur patirtų nuostolių ir 1000 Eur neturtinės žalos bei visas bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovė nurodė, kad 2016 metais, gruodžio mėnesį, ieškovės vyras J. R. surado internete pagal skelbimą parduodamą automobilį Audi A6. Minėtą automobilį vyras įsigijo 2017-01-01 Šiaulių mieste iš atsakovo, jos vardu surašydami pirkimo-pardavimo sutartį, nes ji tuo metu ruošėsi gimdymui ir judėjimas buvo gana ribotas. Už automobilį vyras atsakovui sumokėjo 2300 eurų. Su pardavėju J. R. pasirašė pirkimo-pardavimo sutartį, sutartis buvo laisvos formos. Sutartyje yra nurodyta, kad pirkėja yra J. R., o pardavėjas - A. K., sudarant sandorį dalyvavo A. R., V. Ž.. 2017-01-10 kartu su vyru nuvyko į Telšių mieste esančią VĮ „Regitra“, ketindami jos vardu įregistruoti automobilį. VĮ „Regitra“ sužinojo, kad minėtas automobilis yra ieškomas, nes buvo pavogtas Lenkijoje. A. K. pardavė automobilį nebūdamas pats šio daikto savininku, todėl tikslinga pripažinti 2017-01-01 šalių sudarytą sandorį negaliojančiu dėl imperatyviųjų teisės normų pažeidimo (CK 1.80 straipsnio 1 dalis). Nurodė, kad 2017-01-03 techninės apžiūros kortelėje buvo nustatyta eilė automobilio gedimų, dėl kurių negalima buvo atlikti automobilio techninės apžiūros, todėl ieškovė turėjo kreiptis į autoservisą. Už automobilio remonto paslaugas ji sumokėjo 400 Eur. Be to, ieškovė patyrė 1000 Eur dydžio neturtinę žalą dėl patirto streso.

Atsakovas A. K. atsiliepime į ieškinį prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą, priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovo teigimu, ieškovė nepateikė pakankamai įrodymų, patvirtinančių 2300 Eur sumokėjimą pardavėjui A. K.. Atsakovas už automobilį Audi A6 iš J. R. gavo 1500 Eur. Atsakovas įspėjo J. R., kad automobiliui Vokietijoje buvo atlikta techninė apžiūra, jog atsakovas juo parvyko į Lietuvą ir Lietuvoje eksploatavo labai trumpai. J. R. buvo įspėtas apie tai, kad automobilis gali turėti techninių gedimų jį eksploatuojant. Ieškovė automobilio remonto išlaidas įrodinėja 2017-10-25 UAB „Autoalvus“ darbų ir detalių sąmata, tačiau sąmata nėra pakankamas įrodymas, patvirtinantis, kad buvo atlikti tokie remonto darbai ir kad jie būtent kainavo tokią pinigų sumą. Remonto sąmata nepatvirtina, kad tokie darbai faktiškai atlikti, jog jie buvo apmokėti. Ieškovės pateikti dokumentai nepatvirtina ieškovės patirtų išgyvenimų, priežastinio ryšio tarp atsakovo veiksmų ir jos sveikatos sutrikimų. Neturtinė žala priteisiama tik įstatymų nustatytais atvejais, o šis ginčas nepatenka į tokį teisinį reguliavimą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmai 2018 m. balandžio 11 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, pripažino negaliojančia nuo jos sudarymo momento 2017-01-01 pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp ieškovės J. R. ir atsakovo A. K., kuria A. K. pardavė J. R. automobilį Audi A6, kurio identifikavimo numeris (duomenys neskelbtini), ir taikė šalims vienašalę restituciją, priteisė ieškovei J. R. iš atsakovo A. K. 2300 Eur, sumokėtų už parduotą automobilį, 400 Eur nuostolių ir 642,09 Eur bylinėjimosi išlaidų, kitoje dalyje ieškinio netenkino.

Teismas nurodė, kad atsakovas ieškovei 2017-01-01 pardavė automobilį Audi A6, kuris 2017-01-10 buvo paimtas policijos, ieškovei mėginant jį įregistruoti VĮ „Regitra“, ir paaiškėjus, jog automobilis yra ieškomas kaip vogtas.

Teismas konstatavo, kad ginčo automobilis tiek atsakovui jį parduodant ieškovei, tiek atsakovui jį įsigyjant Vokietijoje, buvo ieškomas kaip vogtas, todėl atsakovas realiai nuosavybės teisės į šį automobilį neįgijo, dėl ko negalėjo jo parduoti ir ieškovei. Surinkti įrodymai ir nustatytos aplinkybės leidžia nuginčyti atsakovo nuosavybės teisę į automobilį patvirtinančius registravimo duomenis – ginčo automobilio registraciją Vokietijoje atsakovo, kaip teisėto savininko, vardu.

Teismo vertinimu, atsakovas nėra paprastas asmuo, pardavęs nuosavą automobilį, o yra verslininkas, dėl ko jam taikomi aukštesni atidumo, protingumo ir pareigingumo reikalavimai vykdant savo veiklą, nagrinėjamu atveju – įskaitant ir visapusiškos ir išsamios informacijos pirkėjui (ieškovės vyrui) suteikimą apie ginčo automobilio įsigijimo Vokietijoje aplinkybes.

Teismas padarė išvadą, kad atsakovas pardavė jam nepriklausantį automobilį, bylos nagrinėjimo metu nepatvirtino neginčijamos nuosavybės teisės į ginčo automobilį, nenurodė pirkėją (ieškovę) atstovavusiam asmeniui (sutuoktiniui), kad į perduodamą automobilį tretieji asmenys gali turėti teisių ar pretenzijų, nes Vokietijoje automobilis kurį laiką buvo sulaikytas kaip ieškomas, nepatvirtino, kad automobilis nėra areštuotas, nenurodė, kad jis gali būti teisminio ginčo objektas, taip pat kad pardavėjo teisė disponuoti automobiliu gali būti apribota dėl jo paieškos. Taigi, atsakovas neįvykdė pareigų, jam nustatytų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.317 straipsnio 1 dalyje, 6.321 straipsnio 1 ir 3 dalyse, dėl ko ieškovė turi teisę prašyti pripažinti ginčo automobilio pirkimo-pardavimo sutartį negaliojančia (CK 6.307 straipsnio 1 dalis).

Teismas, įvertinęs liudytojų parodymus, ikiteisminio tyrimo medžiagą, pateiktus skelbimų pavyzdžius ir byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad už ginčo automobilį buvo sumokėta 2300 Eur suma.

Teismas konstatavo, kad atsakovas kaltas dėl nuostolių, kadangi jis, tiek kaip paprastas pardavėjas, tiek kaip verslininkas, nebuvo pakankamai rūpestingas ir apdairus, neįvykdė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.317 straipsnio 1 dalyje, 6.321 straipsnio 1 ir 3 dalyse nustatytų pareigų, neregistravo automobilio savo vardu Lietuvoje, dėl ko automobilio paieškos dėl vagystės faktas būtų paaiškėjęs iki ginčo sandorio sudarymo, patikino pirkėją, kad su automobiliu viskas yra gerai.

Teismas netenkino ieškovės reikalavimo priteisti neturtinę 1000 Eur dydžio žalą, nurodydamas, jog įstatymas nenumato, kad pirkėjui turėtų būti atlyginama neturtinė žala, kai pardavėjas parduoda jam nepriklausantį daiktą. Nenustatyta, jog atsakovas žinojo, kad parduoda kaip vogtą ieškomą automobilį, jį sėkmingai įregistravo Vokietijoje savo vardu.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

13. Atsakovas A. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. balandžio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, ieškovės ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

13.1. Apelianto Vokietijoje sudaryta transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartis yra neatsiejamai susijusi su sutartimi, sudaryta Lietuvoje tarp ieškovės ir apelianto. Dėl tos priežasties turėjo būti analizuojamos ir aiškinamos abiejų sutarčių nuostatos ir šių sutarčių teisiniai padariniai, tačiau taikant skirtingų valstybių teisės normas. Šiaulių apylinkės teismas, turėdamas pareigą, netaikė užsienio teisės, tokiu būdu padarydamas esminį materialinės teisės normų taikymo pažeidimą ir nukrypdamas nuo kasacinio teismo praktikos.

13.2. Teismas nepagrįstai pirmenybę kitų įrodymų atžvilgiu suteikė ieškovės sutuoktinio ir giminaitės parodymams, nors šių asmenų liudijimai turėtų būti vertinami kritiškai. Byloje buvo pateikti įrodymai, kad apeliantas transporto priemonę Vokietijoje pirko už 1650 Eur, o Lietuvoje veikianti Lenkijos draudimo bendrovė, kuri įsigijusi teises į automobilį po to, kai išmokėjo draudimo išmoką savo draudėjai ir perėmusi automobilį, pardavė jį už 830 Eur. Teismas šių rašytinių dokumentų visiškai nevertino. Atsižvelgiant į tai, kad draudimo bendrovė, kaip verslo subjektas, yra suinteresuotas parduoti automobilį už įmanomai didžiausią kainą, jį pardavė už 830 Eur, todėl tikėtina, kad apeliantas transporto priemonę ieškovei pardavė už 1500 Eur. Priimdamas skundžiamą sprendimą teismas šių aplinkybių visiškai nevertino, nors šios aplinkybės yra itin reikšmingos. Ieškovės pateikti automobilių pardavimo portalo skelbimai taipogi nepatvirtina aplinkybės, kad jos įsigyta transporto priemonė buvo verta 2300 Eur ar daugiau.

13.3. Teismas priteisė ieškovei jos neva patirtas išlaidas automobilio remontui, nors duomenų apie tai, kad šios išlaidos būtų realios, byloje nebuvo. Ieškovė, prašydama priteisti 400 Eur dydžio išlaidas už automobilio remontą, privalėjo pateikti tokias išlaidas patvirtinančius dokumentus, t. y. sąskaitą – faktūrą su jos apmokėjimą patvirtinančiais dokumentais ir pan. Ieškovė nurodė, kad ji neišsaugojo kvito, patvirtinančio automobilio remonto išlaidas, tačiau ji nepateikė įrodymų, kad būtų dėjusi pastangas tokius įrodymus gauti. Tokių veiksmų iš jos pusės nebuvo atlikta, todėl nebuvo pagrindo teigti, kad ieškovė faktiškai patyrė tokias išlaidas, kokias teismas priteisė. Be to, byloje nebuvo pateikta net užsakymo remonto darbams paraiška.

14. Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą ieškovė J. R. prašo atmesti apeliacinį skundą, priteisti iš apelianto ieškovei patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad byloje nebuvo ginčo dėl to, kad automobilis buvo vogtas, atsakovas šios aplinkybės neginčijo, todėl Šiaulių apylinkės teismas neturėjo pareigos papildomai analizuoti abiejų sutarčių nuostatų ir šių sutarčių teisinių padarinių taikant skirtingų valstybių teisės normas. Atsakovas taip pat turi teisę regreso tvarka reikalauti naikinti Vokietijoje sudarytą sutartį ir restitucijos tvarka susigrąžinti sumokėtus pinigus. Ginčo automobilis tiek atsakovui jį parduodant ieškovei, tiek atsakovui jį įsigyjant Vokietijoje, buvo ieškomas kaip vogtas, todėl atsakovas realiai nuosavybės teisės į šį automobilį neįgijo, dėl ko negalėjo jo parduoti ir ieškovei. Surinkti įrodymai ir nustatytos aplinkybės leidžia nuginčyti atsakovo nuosavybės teisę į automobilį patvirtinančius registravimo duomenis - ginčo automobilio registraciją Vokietijoje atsakovo, kaip teisėto savininko, vardu. Ieškovė pateikė darbų ir detalių sąmatą, pagal kurią nurodė atliktų darbų kainą – 400 Eur. Iš sąmatos matyti, kad darbai kainavo 178 Eur, detalės - 222 Eur. Atlikti darbai susiję su panaudotomis detalėmis, o darbų ir detalių pobūdis atitinka techninės apžiūros metu įvardintų ginčo automobilio trūkumų pobūdį.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Apelianto A. K. apeliacinis skundas netenkinamas.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nėra, taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs skundžiamo teismo sprendimo motyvus, apeliacinio skundo argumentus bei įvertinęs byloje esančių duomenų visumą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo bei aiškinimo praktikos, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, su kurio motyvais ir išvadomis teisėjų kolegija iš esmės sutinka. Apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nepaneigia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo (CPK 263 straipsnio 1 dalis).

Ieškovė J. R. ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti negaliojančia 2017-01-01 pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp J. R. ir A. K., kuria A. K. pardavė J. R. automobilį Audi A6. Pirmosios instancijos teismas ieškovės ieškinį tenkino iš dalies. Atsakovas, nesutikdamas su teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, nurodydamas, jog pirmosios instancijos teismas turėjo taikyti užsienio teisę, o jos netaikydamas, padarė esminį materialinės teisės normų taikymo pažeidimą ir nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodyta, kad CK 1.10, 1.12 bei CPK 808 straipsniuose įtvirtintos taisyklės, kuriomis vadovaujantis turi būti nustatoma, kas atsakingas už užsienio teisės turinio nustatymą, kai ją taikyti reikia teisme nagrinėjamoje byloje. Pagal bendrąjį principą, kai užsienio teisę taikyti reikia tarptautinių sutarčių ar įstatymų numatytais atvejais, užsienio teisę taiko, aiškina bei jos turinį nustato teismas savo iniciatyva (ex officio), o jei užsienio teisės taikymą numato šalių susitarimas, tai visus įrodymus, susijusius su taikomos užsienio teisės normų turiniu, pagal tos teisės oficialų aiškinimą, jos taikymo praktiką ir doktriną atitinkamoje užsienio valstybėje pateikia ginčo šalis, kuri remiasi užsienio teise; o teismas šalies prašymu gali padėti jai surinkti informaciją apie taikytiną užsienio teisę (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-78/2013).

Iš bylos duomenų nustatyta, jog atsakovas A. K. nagrinėjamoje byloje teismui pateikė atsiliepimą į ieškinį bei priešieškinį, prašydamas priteisti iš ieškovės J. R. 200 Eur nuostolių, nurodydamas, jog šiuos nuostolius jis patyrė rengdamas atsakymą į ieškovės J. R. raginimą dėl prievolės įvykdymo. Nei atsiliepime į ieškinį, nei priešieškinyje atsakovas neprašė ir nenurodė, kokiu pagrindu – tarptautinių sutarčių ir įstatymų, ar šalių susitarimo – teismas turėtų taikyti užsienio teisę ir tokio savo reikalavimo procesiniuose dokumentuose išvis nereiškė. Reikalavimą taikyti užsienio teisę apeliantas pareiškė tik apeliacinės instancijos teismui. CPK 312 straipsnio norma numato, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis). Vadovaudamasi aukščiau nurodytu teisiniu reglamentavimu, teisėjų kolegija sprendžia, kad apelianto skundo argumentas dėl užsienio teisės taikymo nagrinėjamoje byloje yra naujas, pirmosios instancijos teismui šis reikalavimas nebuvo pareikštas, teismas jo nenagrinėjo ir sprendime nepasisakė. Kadangi atsakovas pirmosios instancijos teisme neprašė taikyti užsienio teisę, todėl tokio reikalavimo jis negali reikšti ir apeliacinės instancijos teisme (CPK 312 straipsnis). Taigi, teisėjų kolegija naujai pareikšto apeliacinio skundo reikalavimo nenagrinėja ir dėl jo nepasisako.

Apelianto teigimu, jis transporto priemonę Audi A6 Vokietijoje pirko už 1650 Eur, o Lietuvoje veikianti Lenkijos draudimo bendrovė pardavė jį už 830 Eur, byloje nėra duomenų, kad transporto priemonei būtų buvusi padaryta žala, dėl kurios būtų sumažėjusi jos vertė. Apelianto teigimu, ieškovės pateikti automobilių pardavimo portalo skelbimai taipogi nepatvirtina, kad automobilis Audi A6 buvo parduotas už 2300 Eur kainą. Teismas, tenkindamas ieškinį, šių rašytinių dokumentų visiškai nevertino, nepagrįstai ieškovės liudytojų parodymams suteikė pirmenybę kitų įrodymų atžvilgiu. Teisėjų kolegija su šiuo apeliacinio skundo argumentu nesutinka.

Įrodymų vertinimo taisyklės suformuluotos CPK 185 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad įrodymus, vadovaudamasis įstatymais, vertina tik teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu bylos aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu teismo posėdyje. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas tikėtinumo taisykle – laisvo įrodymų vertinimo principu, reiškiančiu, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tiems įrodymams, kurie suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Pagal CPK 185 straipsnio 2 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus oficialiuosius rašytinius įrodymus, kuriais patvirtintos aplinkybės laikomos visiškai įrodytomis iki jos nebus paneigtos įstatymų nustatyta tvarka (CPK 197 straipsnio 2 dalis). Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jų pakanka reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, teismas įvertina kiekvieną įrodymą atskirai bei įrodymų visetą. Pirmos instancijos teismas išvadas dėl pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia padarė įvertinęs įrodymų visumą, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu.

Kaip nustatyta iš priimto sprendimo, pirmosios instancijos teismas vertino ne tik ieškovės liudytojų paaiškinimus, bet ir atsakovo liudytojos O. I. paaiškinimus. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, ieškovės liudytojai, be abejo, yra palankesni ieškovei, tačiau visi trys liudytojai nurodė tokias pat aplinkybes, nesipainiojo apklausiami dėl aplinkybių, susijusių su automobilio kaina. Atsakovo ir liudytojos O. I. parodymus dėl automobilio kainos teismas vertino kritiškai, nurodydamas, jog atsakovas automobilį Vokietijoje pirko už 1650 Eur, prieš parduodamas automobilį jį remontavo, t. y. turėjo papildomų išlaidų, todėl teismo vertinimu nėra logiška, kad atsakovas automobilį būtų pardavęs pigiau nei pirko, nes tai neatitinka ekonominės verslo logikos bei elementaraus naudingumo principo. Pirmosios instancijos teismas liudytojų parodymus vertino ne taip, kaip juos vertina pats apeliantas, tačiau tai nereiškia, kad teismas juos įvertino netinkamai. Nesutiktina su apeliacinio skundo argumentu, kad teismas nevertino rašytinių įrodymų, jog ginčo automobilį Lietuvoje veikianti Lenkijos draudimo bendrovė pardavė už 830 Eur ir tai paneigia 2300 Eur kainos sumokėjimą. Pirmosios instancijos teismas šiuo klausimu nurodė, kad teismui nėra žinoma draudimo bendrovių pozicija tokiais atvejais, tačiau šiuo metu panašūs automobiliai kainuoja ženkliai daugiau, nei 830 Eur. Teismas, įvertinęs skelbimų duomenis, sprendė, jog transporto priemonės, panašios į ginčo automobilį, kainuoja gerokai daugiau nei 1500 Eur. Iš bylos duomenų nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas vertino ne tik liudytojų parodymus, tačiau ir į bylą pateiktus rašytinius įrodymus. Nesant byloje tiesioginių įrodymų apie ieškovei parduoto automobilio kainą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi tikėtinumo taisykle – laisvo įrodymų vertinimo principu, reiškiančiu, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tiems įrodymams, kurie suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Vadovaujantis aukščiau nurodytais motyvais, apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nevertino rašytinių įrodymų, atmestinas kaip nepagrįstas.

Apeliacinis skundas grindžiamas argumentu, kad byloje nėra duomenų, jog ieškovė realiai patyrė 400 Eur automobilio remonto išlaidos, ieškovė J. R. neišsaugojo kvito, patvirtinančio automobilio 400 Eur dydžio remonto išlaidas, tačiau ji nepateikė įrodymų, kad būtų dėjusi pastangas tokius įrodymus gauti, todėl nebuvo pagrindo teigti, kad ieškovė faktiškai patyrė tokias išlaidas, kokias teismas priteisė.

Iš ikiteisminio tyrimo medžiagos nustatyta, jog automobiliui Audi A6 Vokietijoje buvo atlikta techninė apžiūra, nustatyti nedideli trūkumai, susiję su priekinio stiklo įtrūkimu, neveikiančia lempute, pažeistomis ašių gumomis, tepalo prasisunkimu (ikiteisminio tyrimo medžiagos 32 b. l.). Iš Lietuvoje atliktos Techninės apžiūros rezultatų kortelės (ataskaitos) Nr. 700-0141707 matyti, kad ginčo automobiliui buvo nustatyti trūkumai - stabdymo įrangos laisvos eigos, šviesos prietaisų sureguliavimo, neveikiančio garsinio signalo, per didelio tepalo kiekio, galinio stiklo ploviklio neveikimo, taip pat dujų neutralizavimo įrangos trūkumai. 2017-01-06 Techninės apžiūros rezultatų kortelėje (ataskaitoje) Nr. 700-0141882 nurodyta, kad transporto priemonės privalomoji techninė apžiūra atlikta, transporto priemonė atitinka techninius reikalavimus, kas reiškia, jog automobilio remonto darbai, šalinant automobilio trūkumus, realiai buvo atlikti. Iš nurodytų aplinkybių matyti, kad automobilio Audi A6 remonto darbai buvo atlikti laikotarpyje nuo 2017 m. sausio 3 d. iki 2017 m. sausio 6 d., darbų ir detalių sąmata išrašyta 2017 m. spalio 25 d. Ieškovės teigimu, ji neišsaugojo pinigų sumokėjimo kvito, todėl 2017 m. spalio 25 d. kreipėsi į UAB „Autoalvus“ ir gavo darbų ir detalių sąmatą. Iš darbų ir detalių sąmatos matyti, kad darbai kainavo 178 Eur, detalės - 222 Eur. Kaip matyti, atlikti darbai susiję su panaudotomis detalėmis, o darbų ir detalių pobūdis atitinka techninės apžiūros metu įvardintų ginčo automobilio trūkumų pobūdį. Aukščiau nurodytų motyvų pagrindu nėra pagrindo teigti, kad ginčo automobilio 400 Eur dydžio remonto išlaidos yra nerealios ir kad ieškovė nedėjo pastangų įrodymams gauti.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį arba atskirąjį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo arba nutarties motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išsamiomis ir pagrįstomis išvadomis bei pažymi, kad kiti apeliacinio skundo argumentai teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui teisiškai nėra reikšmingi, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atskirai dėl jų nepasisako.

Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalies bei CPK 98 straipsnio 1 dalies nuostatas, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Netenkinus atsakovo apeliacinio skundo, jo patirtos bylinėjimosi išlaidos iš ieškovės nepriteisiamos.

Ieškovė J. R. prašo priteisti 300 Eur bylinėjimosi išlaidas iš atsakovo A. K. apeliacinės instancijos teisme, pateikė šias išlaidas pagrindžiančius dokumentus. Bylinėjimosi išlaidos – 300 Eur – advokato teisinei pagalbai apmokėti yra pagrįstos, adekvačios ir proporcingos, neviršija Rekomendacijose numatyto maksimalaus dydžio, neprieštarauja protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principams, todėl prašymas dėl jų priteisimo tenkinamas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniame skunde nurodytus argumentus ir aplinkybes, byloje surinktus įrodymus, vadovaudamasi išdėstytais motyvais, kasacinio teismo praktika, įstatymo nuostatomis, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai ištyrė visus pateiktus įrodymus ir juos tinkamai įvertino, tinkamai aiškino ir taikė procesines ir materialinės teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio apeliaciniame skunde nurodytais argumentais naikinti ar keisti nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. balandžio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei J. R., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovo A. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 300 Eur (trys šimtai eurų) bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme.