Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Nijolės Piškinaitės, Viginto Višinskio ir Egidijaus Žirono (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų B. M., D. S., R. K., N. J., R. K., F. S., M. Č., P. P., L. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 2 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų J. O., V. K., B. M., A. N., D. S., R. K., N. J., R. K., F. S., J. V., D. N., V. A. B., F. M., J. P., M. Č., J. S., G. M., J. G., Z. V., P. P., L. D. ir L. I. ieškinį atsakovei bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui SNORAS dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, trečiasis asmuo valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovai prašė pripažinti negaliojančiomis Obligacijų pasirašymo sutartis, kurias jie sudarė su atsakove BAB banku SNORAS (toliau – ir Bankas); taikyti restituciją – pripažinti ieškovų sumokėtas pagal šias sutartis sumas ieškovų lėšomis jų asmeninėse sąskaitose, kurioms taikomas indėlių draudimas pagal Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą (toliau – IĮIDĮ).Ieškovai nurodė, kad nei vienam iš jų nebuvo paaiškinta, kad toks Banko siūlomas produktas, kaip obligacijos, yra rizikingesnis už terminuotąjį indėlį ir, kad jam negalioja įstatymuose numatytas indėlių draudimas; nebuvo realiai įteikti obligacijų emisijos prospektai ar jų santraukos, taip pat nebuvo pateikti ir kiti dokumentai, išvardyti neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties priede „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“. Ieškovai apie tai, kad jų lėšos yra neapdraustos, sužinojo tik po Banko bankroto. Ieškovai šias sutartis suprato ir laikė indėlio sutartimis, o perduotas lėšas – kaip savo indėlius Banke. Banko darbuotojai ieškovams teigė, kad ši investicija yra visiškai apsaugota valstybės, kad ji yra apdrausta. Sutartyse aiškiai nenurodyta, kad lėšoms nebus taikomas indėlių draudimas pagal IĮIDĮ. Tokie Banko veiksmai nulėmė ieškovų esminį suklydimą dėl ginčijamų sandorių, todėl ieškovai šiuos sandorius prašė pripažinti negaliojančiais pagal Civilinio kodekso ­(toliau – CK) 1.90 straipsnį.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2016 m. lapkričio 2 d. sprendimu ieškinį atmetė.Teismas vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, pateiktais išaiškinimais, kad nėra pagrindo išplėsti Investuotojų direktyvos bei ją įgyvendinančio IĮIDĮ tokia apimtimi, kad šie teisės aktai apsaugotų nuo vertybinius popierius išleidusio asmens (emitento) nemokumo rizikos, kai nuostoliai atsirado ne dėl to, kad įsigyti vertybiniai popieriai (obligacijos) yra prarasti ar perleisti, o dėl emitento bankroto ir jo nulemto obligacijų nuvertėjimo, t. y. dėl nepasiteisinusios investicinės rizikos. Teismas konstatavo, kad įgydamas obligaciją asmuo prisiima obligaciją išleidusio asmens (emitento) nemokumo riziką.Teismas konstatavo, kad draudžiamumo aspektas ieškovams buvo atskleistas nepakankamai aiškiai, tačiau, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju tai nebuvo esminė aplinkybė, lėmusi ieškovų apsisprendimą sudaryti ginčijamus sandorius, nes ieškovai, sudarydami ginčijamus sandorius, neįsitikino, ar pinigai bus apdrausti, šios aplinkybės nepasitikrino ir vėliau, t. y. grįžę namo, o minėtus sandorius užginčijo tik gerokai po bankroto bylos atsakovei iškėlimo. Laiko tarpas, praėjęs nuo ginčijamų sandorių sudarymo iki finansų tarpininko (atsakovės) veiklos apribojimo ir vėliau jo nemokumo konstatavimo, buvo pakankamas, kad ieškovai visapusiškai įvertintų sudarytų sandorių sąlygas, sutarčių ir joms taikomos draudiminės apsaugos lygio pakankamumą, tačiau reikalavimai dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais buvo pareikšti ne per protingą terminą, o tik atsakovės bankroto proceso metu, tuo labiau, net po ieškovų kreditorinių reikalavimų patvirtinimo atsakovės bankroto byloje.Obligacija, kaip vertybinis popierius, yra vidutiniam vartotojui pakankamai žinomas finansinis produktas, kuris, vertinant istoriškai, nėra naujas ar neįprastas, todėl ieškovams (kaip vidutiniams vartotojams) turėjo būti suprantama, kad obligacija, kaip finansinė priemonė, nėra tapati indėliui ir pasižymi didesniu rizikingumo laipsniu. Tikėjimasis, kad sudarant rizikingą sandorį jo vykdymo metu neatsiras rizikos veiksnių, dar nereiškia suklydimo dėl sudaromo sandorio esmės, o iš tokio sandorio atsiradusios neigiamos pasekmės negali būti prilyginamos suklydimui. Vien ta aplinkybė, kad atsakovė bankrutavo, o ieškovai tikėjosi, jog to neįvyks, nėra pakankama pripažinti, kad jie buvo suklaidinti dėl sandorio esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13-969/2016).Teismas nurodė, kad nėra duomenų, jog esant deklaruotoms dviprasmiškoms nuostatoms sudaromose sutartyse (rizika dėl atsakovės (Banko) nemokumo ir kartu nuostata dėl investicijos draustumo), ieškovai imtųsi aktyvių ir efektyvių veiksmų šioms abejonėms pašalinti. Didžioji dalis ieškovų, prieš sudarydami ginčo sutartis, atsisakė pateikti Bankui informaciją apie save, be kita ko, apie savo investavimo patirtį. Kliento aptarnavimo sutartyje paryškintu šriftu įrašytas įspėjimas apie tai, kokios pasekmės kils, jeigu klientas pateiks apie save nepakankamai informacijos, t. y. Bankas neturės pareigos įvertinti finansinių priemonių tinkamumo klientui, todėl Bankas, neturėdamas visos reikiamos informacijos apie ieškovus, negalėjo individualizuoti jų investavimo poreikių; kita dalis ieškovų Bankui nurodė, jog turi tam tikros patirties investavime. Ieškovai iš esmės neginčijo, kad ginčijamų sutarčių pasirašymo metu kas nors juos skubino. Ieškovai iš esmės pripažino, kad neperskaitė visų pasirašomų sutarčių. Dauguma ieškovų ilgą laiką buvo atsakovės klientais, dauguma iš jų laikė terminuotus indėlius; be to, kai kurie ieškovai (M. Č.) turėjo tam tikros investavimo patirties (buvo sudarę vertybinių popierių įsigijimo sutartis). Ieškovai negalėjo neatkreipti dėmesio į tai, kad ginčijamose sutartyse jie įvardinami investuotojais, o ne indėlininkais. Didžioji dalis ieškovų savo pinigines lėšas (iš esmės tuo pačiu metu, arba po ginčijamų sutarčių sudarymo) investavo ne tik į obligacijas, tačiau taip pat turėjo terminuotų indėlių, todėl šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad ieškovai suprato šių finansinių priemonių savybes, įskaitant jų (ne)draudžiamumą, bei tokiu būdu diversifikavo savo rizikas. Ieškovų amžius (gyvenimiška patirtis), sveikatos būklė, išsilavinimas, veiklos pobūdis ir kitos savybės neleidžia vienareikšmiškai teigti, kad taikant vidutinio vartotojo suvokimo standartą, suformuotą teismų praktikoje iš esmės panašaus pobūdžio byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-11-969/2016), jie galėjo suklysti dėl obligacijų draudžiamumo aspekto, o jeigu tai ir įvyko, tą lėmė ne atsakovės (Banko) neteisėti veiksmai (apgaulė) ar ieškovų esminis suklydimas, bet pačių ieškovų nepakankamas atidumas ir rūpestingumas.Teismo vertinimu, Ieškovai neįrodė, kad Bankas ir (ar) jo darbuotojai tyčia atliko veiksmus, nukreiptus į sąmoningą Ieškovų apgaulę, t. y. sąmoningai suklaidino arba sąmoningai nutylėjo aplinkybę, jog ginčo obligacijoms netaikoma indėlio draudiminė apsauga. Net jeigu banko darbuotojai žodžiu ieškovams ir buvo nurodę apie pinigų apdraudimą, tai Ieškovai, atsižvelgiant į jų patirtį bei kitas asmenines savybes, negalėjo nesuprasti, kad esminės ir tikrosios sandorio sąlygos nurodomos rašytinėje sutartyje, o ne žodžiu. Tokiu atveju turi būti vadovaujamasi CK 1.90 straipsnio 5 dalimi, pagal kurią suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

Ieškovai B. M., D. S., R. K., N. J., R. K., F. S., M. Č., P. P. ir L. D. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti visiškai. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:Teismas neatsižvelgė į tai, kad Bankas šiuo atveju veikė ne tik kaip vertybinių popierių emitentas, bet ir kaip investicinė įmonė. Galima laikyti, kad investicinė įmonė nebegali vykdyti savo įsipareigojimų dėl to, kad bankrutavo vertybinių popierių emitentas, arba, lygiai taip pat galima laikyti, kad bankrutavo investicinė įmonė ir dėl savo nemokumo ji negali įvykdyti savo įsipareigojimų – išpirkti obligacijų. Teisės aktai teikia pirmenybę investuotojų (ypač neprofesionalių) teisių apsaugai, todėl ši dvejopa situacija turėtų būti vertinama palankiau investuotojams (ieškovams). Investicinės įmonės nemokumas patenka į draudžiamojo įvykio apimtį pagal Investuotojų direktyvos 2 straipsnio 2 dalį. Teismo išvados nėra paremtos tiesioginėmis Investuotojų direktyvos nuostatomis, taip pat nėra paremtos ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo išaiškinimais. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) 2015 m. birželio 25 d. prejudiciniame sprendime (byla C-671/13) neatsakyta, kaip turėtų būti taikoma Investuotojų direktyva, kai vertybinių popierių emitentas kartu yra ir investicinė įmonė, todėl šiuo atveju svarstytina galimybė pakartotinai kreiptis į ESTT dėl ginčo obligacijoms taikytinos draudimo apsaugos sąlygų išaiškinimo Investuotojų direktyvos kontekste.Teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika analogiško pobūdžio bylose, bet neatsižvelgė į tai, kad šios bylos aplinkybės nėra visiškai tapačios, be to, ieškovai byloje pateikė tam tikrus teisinius argumentus, kurie Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nebuvo analizuojami. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais, suklydimo galimybė vertintina atsižvelgiant į konkrečias faktines aplinkybes ir į individualias ieškovų savybes. Teismas neatsižvelgė į ieškovų argumentus dėl atsakovės elgesio vertinimo IĮIDĮ nustatytų pareigų kontekste.Teismas nurodė, kad ieškovai buvo patys nepakankamai apdairūs, nes neįsigilino į obligacijoms taikomos draudimo apsaugos sąlygas ir būtent tai lėmė jų neteisingą suvokimą. Tokia teismo išvada apskritai yra paneigiama IĮIDĮ 13 straipsnio 1 dalyje atsakovei nustatyta informavimo pareiga, įstatyminis reguliavimas šiuo klausimu tampa betikslis. Ieškovai pagrįstai pasikliovė Banko teikiama informacija, nes atsakovė turėjo imperatyvią pareigą tokią informaciją suteikti. Teismas nepagrįstai Banko, kaip profesionalo finansų rinkoje, pareigų nevykdymą laikė ieškovų suklydimo neįtakojančia aplinkybe, be to, nepagrįstai visą informacijos apie obligacijų draudimą susižinojimo naštą perkėlė patiems ieškovams.Bankas viešumoje obligacijas pristatė kaip alternatyvą indėliams (alternatyvų pinigų taupymo būdą), standartinėse sutartyse įtvirtino neaiškias ir dviprasmiškas formuluotes, be to, kaip matyti iš ieškovų paaiškinimo, neužtikrino, kad darbuotojai žodžiu suteiktų visapusišką informaciją draustumo klausimais. Visa tai rodo, jog Bankas buvo suinteresuotas, kad ieškovai įsigytų obligacijų, nes nuo 2011 metų sausio mėn. Lietuvos bankas apribojo Banko siūlomų palūkanų už indėlius normas.Teismas nepagrįstai prilygino ieškovus vidutinių vartotojų kategorijai investavimo produktų rinkoje. Vidutiniu vartotoju šiuo atveju turi būti pripažįstamas asmuo, turintis specialių žinių apie šios rinkos produktus. Apeliantai neturi nei tokių žinių, nei įgūdžių ar patirties pagrįstiems investiciniams sprendimams savarankiškai priimti ir negali tinkamai įvertinti su tuo susijusios rizikos. Atsižvelgiant į ieškovų išsilavinimą, amžių, socialinę padėtį, pripažintina, kad jie patys negalėjo suvokti visų su obligacijų įsigijimu susijusių rizikų, atitinkamai esminę reikšmę sudarant sandorius suklydimo įtakoje turėjo būtent Banko pasyvumas ir įstatyme nustatytų pareigų nevykdymas.Priešingai nei sprendė teismas, apeliantai turėjo tikslą ne rizikingai investuoti ir gauti kuo didesnę finansinę naudą, o ieškojo būtų kaip laikyti pinigus banke saugiai. Pinigus, už kuriuos įsigijo obligacijų, jie prieš tai laikė terminuotųjų indėlių sąskaitose arba paprastose sąskaitose. Tai parodo, jog ieškovams iki tol buvo aktualus tik pinigų saugumas ir taupumas, o ne rizikingas investavimas. Ieškovams šie pinigai buvo gyvenimo santaupos, todėl kiti, rizikingesni finansiniai produktai, jų nedomino.Atsakovė BAB bankas SNORAS ir trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atsiliepimuose prašo ieškovų apeliacinį skundą atmesti ir skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo šiuos argumentus:Iki apeliacinio skundo pateikimo ieškovai neteigė, jog tuo atveju, kai bankas veikia ne tik kaip vertybinių popierių emitentas, bet ir kaip investicinė įmonė, jo bankroto rizika turi būti priskirtina prie draudimo objektų, kuriems turi būti taikoma kompensavimo sistema pagal IĮIDĮ, ir nekėlė klausimo dėl papildomo kreipimosi į ESTT, todėl apeliacinis skundas negali būti grindžiamas šiomis aplinkybėmis (CPK 306 str. 2 d.).IĮIDĮ 3 straipsnio 4 dalis nustato, kad paties draudėjo išleisti skolos vertybiniai popieriai negali būti draudimo objektas. Apeliantai, įgydami obligacijų, savo valia ir noru perdavė Banko nuosavybėn apeliantams priklausiusias pinigines lėšas mainais už įgyjamas Banko obligacijas. Bankas šiuo atveju yra jam perduotų piniginių lėšų savininkas, o ne jų saugotojas, todėl ši situacija nepatenka į Investuotojų direktyvos 2 straipsnio 2 dalį.Pareigą kreiptis į Europos Sąjungos teisminę instituciją, iškilus Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ir galiojimo klausimui, turi tik teismas, kuris yra galutinė instancija konkrečioje byloje (CPK 3 str. 5 d.). Nagrinėjamu atveju Lietuvos apeliacinis teismas nėra galutinė instancija byloje. Kreipimasis į ESTT turi būti paremtas iškilusiu tam tikros Europos Sąjungos teisės normos aiškinimo ir (ar) galiojimo klausimu, bet ne siekiu nuginčyti jau esantį, šaliai nepalankų Europos Sąjungos teisės normų aiškinimą ir taikymą.Išskyrus teiginius apie apeliantų išsilavinimą, profesiją, socialinę padėtį ir amžių, byloje nėra jokių įrodymų, kurių pagrindu Obligacijų pasirašymo sutartys galėtų būti pripažintos negaliojančiomis. Apeliantai neįrodė, nei kad atsakovė juos suklaidino, nei kad nuslėpė svarbias ginčo sandorių aplinkybes. Tam tikrų FPRĮ ar kitų susijusių teisės aktų reikalavimų pažeidimas negali būti laikomas pagrindu pripažinti ginčo sandorius negaliojančiais pagal CK 1.90 ar 1.91 straipsnį.Vidutinio vartotojo sąvokos atitikimas neprofesionalaus vartotojo sąvokai nėra akcentuojamas kaip esminis sprendžiant analogiškas bylas, nes formalus šių sąvokų gretinimas nėra reikšmingas nustatinėjant tikruosius šalių ketinimus ir valią, sprendžiant dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 1.90 straipsnio ar CK 1.91 straipsnio pagrindu. Kita vertus, teismų praktikoje analogiškose bylose vidutinio vartotojo sąvoka yra taikoma apibūdinant neprofesionalų investuotoją jam priimant sprendimus dėl investavimo į nesudėtingas finansines priemones, kurioms yra priskiriamos ir fiksuotų palūkanų obligacijos.Ekonominio ar teisinio išsilavinimo neturėjimo aplinkybė ir kai kurių apeliantų garbus amžius nesudaro pagrindo teigti, kad apeliantai, būdami veiksniais asmenimis, neturėjo pakankamai gyvenimiškos patirties suvokti pagrindinių sudaromų sandorių sąlygų bei savo veiksmų galimų padarinių. Apeliantai nepaaiškino, kodėl jie neįžvelgė skirtumo tarp terminuoto indėlio sutarties ir obligacijų įsigijimo sandorio, kurie iš esmės skiriasi ne tik turiniu, bet ir pasirašomų dokumentų kiekiu bei apimtimi. Apeliantai nepaneigė prezumpcijos, kad jie buvo supažindinti su visais ginčijamų sandorių dokumentais bei juos gavo.Nesuprantam, kodėl apeliantai, ketindami sudaryti terminuotojo indėlio sutartis, domėjosi banko siūlomomis palūkanomis už kitus finansinius produktus, kurių jie net neketino pirkti. Apeliantų teiginys, kad Banko darbuotojai obligacijas pristatė kaip analogiškus produktus indėliams, nepagrįstas jokiais įrodymais (CPK 17/8 str.).

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str.). Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2, 3 d.).

Dėl draudimo apsaugos (ne)taikymo obligacijoms

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 yra išaiškinta, kad nėra pagrindo išplėsti Investuotojų direktyvos bei ją įgyvendinančio IĮIDĮ tokia apimtimi, kad šie teisės aktai apsaugotų nuo vertybinius popierius išleidusio asmens (emitento) nemokumo rizikos, kai nuostoliai atsirado ne dėl to, kad įsigyti vertybiniai popieriai (obligacijos) yra prarasti ar perleisti, o dėl emitento bankroto ir jo nulemto obligacijų nuvertėjimo, t. y. dėl nepasiteisinusios investicinės rizikos.Vienodos teismų praktikos formavimą užtikrina Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (CPK 4 str., Teismų įstatymo 23 str. 2 d.). Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismas buvo sustabdęs nagrinėjamą civilinę bylą, kol minėtoje byloje kasacinis teismas priims galutinį procesinį sprendimą. Teismas, atmesdamas apeliantų ieškinį, be kita ko vadovavosi ir minėtu kasacinio teismo išaiškinimu dėl draudimo apsaugą obligacijoms nustatančių teisės normų aiškinimo ir taikymo.Aplinkybė, kad Bankas, platindamas savo išleistas obligacijas, veikė ne tik kaip vertybinių popierių emitentas, bet ir kaip investicinė įmonė, buvo akcentuota tiek jau minėtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, tiek ir kitose analogiškose kasacine tvarka išnagrinėtose civilinėse bylose (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-10-915/2016). Kasacinis teismas išaiškino, kad įgydamas obligaciją asmuo prisiima obligaciją išleidusio asmens (emitento) nemokumo riziką. Atsižvelgiant į Investuotojų direktyvos tikslus ir taikymo sąlygas, nėra pagrindo teigti, kad ši rizika būtų priskirta prie draudimo objektų, kuriems taikoma kompensavimo sistema. Nurodytų bylų ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės yra panašios, todėl šiuo aspektu kasacinio teismo išaiškinimai yra privalomi žemesnės instancijos teismams.

Dėl suklydimo sudarant Obligacijų pasirašymo sutartis

Apeliantai ginčija su Banku sudarytas Obligacijų pasirašymo sutartis CK 1.90 straipsnio pagrindu, t. y. kaip sudarytas dėl esminio suklydimo. Vertinant, ar sudarydamas ginčijamą sandorį asmuo suklydo, pirmiausia svarbu nustatyti, ar toks sandoris apskritai turi valios trūkumų, t. y. ar asmuo būtų sudaręs tokį sandorį, jeigu būtų žinojęs esmines sandorio aplinkybes. Jei iš faktinių aplinkybių matyti, kad, net ir žinodamas konkrečią informaciją, ieškovas sandorį būtų vis vien sudaręs, ieškinys dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu remiantis suklydimu negali būti tenkinamas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2014).Apeliantai teigia, kad jų tikslas buvo laikyti savo santaupas saugiai banke, o ne rizikingai investuoti ir gauti kuo didesnę finansinę naudą. Jie sudarė ginčijamus sandorius, nes Banko darbuotojai obligacijas pristatė kaip analogiškus produktus terminuotiesiems indėliams. Jeigu būtų žinoję, kad obligacijos nėra apdraustos, šių sandorių nebūtų sudarę. Apeliantai iš esmės teigia, kad jie nesuvokė obligacijų esmės, manė, kad šie sandoriai pagal rizikingumą nesiskiria nuo terminuotojo indėlio. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokie argumentai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad apeliantai suklydo dėl esminių ginčijamų sandorių aplinkybių.Pirmiausia pažymėtina, kad bylos duomenys rodo ir patys apeliantai patvirtina, jog pinigus, už kuriuos įsigijo obligacijų, anksčiau laikė terminuotuose indėliuose. Taigi, apeliantams turėjo būti žinoma, kaip atrodo terminuotojo indėlio sutartis, kokia jos sudarymo procedūra ir pan. Obligacijų pasirašymo sutarties turinys, joje vartojamos sąvokos (investuotojas, emitentas ir kt.) akivaizdžiai skiriasi nuo terminuotojo indėlio sutarties ir joje vartojamų sąvokų (indėlininkas, bankas ir kt.). Pagal Obligacijų pasirašymo sutarties 1.22 punktą, investuotojas patvirtina, kad buvo supažindintas su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant ir supranta jų pasekmes. Jau vien iš šios sąlygos vidutinis vartotojas turėtų suprasti, kad obligacijų įsigijimas yra susijęs su tam tikromis rizikomis, skirtingai nei sudarant terminuotojo indėlio sutartį, kurioje apie jokias rizikas apskritai nėra nurodoma. Todėl net ir tuo atveju, jeigu Bankas tinkamai neįvykdytų pareigos atskleisti visas rizikas, kylančias investuojant į obligacijas, toks pažeidimas neturėtų būti pagrindas pripažinti obligacijų pasirašymo sutartį negaliojančia dėl suklydimo. Apeliantams renkantis iš investavimo būdų – terminuotojo indėlio ar obligacijų – turėjo būti suprantama, kad tai yra skirtingi sandoriai ir, kad Banko siūlomos didesnės palūkanos už obligacijas yra susijusios su tam tikra rizika. Apeliantai iš esmės pripažįsta, kad jų apsisprendimą sudaryti Obligacijų pasirašymo sutartis lėmė didesnės nei už terminuotuosius indėlius mokamos palūkanos. Akivaizdu, kad palūkanų dydis negali būti vienintelis indėlių ir obligacijų skirtumas, nes priešingu atveju apskritai nebūtų prasmės sudaryti terminuotojo indėlio sutarties.Byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad Banko darbuotojai neteisingai informavo apeliantus apie tai, jog įsigytoms obligacijoms taikoma draudimo apsauga pagal IĮIDĮ (CPK 178 str.). Obligacijų pasirašymo sutarčių sąlygose taip pat nėra jokių nuostatų, kad obligacijoms yra taikomas draudimas pagal IĮIDĮ. Jeigu prieš pasirašydami ginčijamas sutartis apeliantai jų įdėmiai neperskaitė, nesiaiškino jų turinio, įskaitant ir su investavimu į obligacijas susijusių rizikų, jų suklydimas negali būti vertinamas kaip turintis esminės reikšmės, nes tokiu atveju šią riziką apeliantai prisiėmė patys dėl savo didelio neatsargumo (CK 1.5 str., 1.90 str. 5 d.).Apeliantai akcentuoja, kad kartu su Obligacijų pasirašymo sutartimis jie sudarė Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis, kuriose yra nurodyta, kad Banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 yra išaiškinta, kad minėta nuostata, nors ir nėra klaidinga, neatitinka aiškumo ir nedviprasmiškumo reikalavimų. Tačiau pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys netinkamai informuojant investuotoją yra toks esmingas, kad leistų sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2014; 2014 m. lapkričio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-517/2014). Obligacija nėra tokia sudėtinga finansinė priemonė, kurios pobūdžio ir įgijus obligaciją lydinčios emitento nemokumo rizikos nesuprastų vidutinis vartotojas. Tikėjimasis, kad sudarant rizikingą sandorį jo vykdymo metu neatsiras rizikos veiksnių, dar nereiškia suklydimo dėl sudaromo sandorio esmės, o iš tokio sandorio atsiradusios neigiamos pasekmės negali būti prilyginamos suklydimui. Vien ta aplinkybė, kad Bankas bankrutavo, o ieškovai tikėjosi, jog to neįvyks, nėra pakankama pripažinti, kad jie buvo suklaidinti dėl sandorio esmės.Apeliantai nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jie gali būti priskiriami vidutinių vartotojų kategorijai. Apeliantų teigimu, teismas neatsižvelgė į jų situaciją individualizuojančias aplinkybes, neįvertino, kad apeliantai neturi specialių žinių apie investavimo rinkos produktus. Šie skundo argumentai, viena vertus, paneigiami pirmiau aptartais argumentais dėl didelio pačių apeliantų nerūpestingumo ir neapdairumo, kita vertus, apeliantai neginčija, kad pagal FPRĮ jie yra priskirtini neprofesionalių investuotojų kategorijai, o pagrindo dėl jų amžiaus, išsilavinimo ar kitų asmeninių savybių neprilyginti jų vidutiniams vartotojams teisėjų kolegija neįžvelgia.Pažymėtina ir tai, kad vien ta aplinkybė, jog asmens profesija ir išsilavinimas nėra susiję su finansinių priemonių rinkomis, neatitinka kasacinio teismo praktikoje suformuotų standartų dėl investuotojo asmeninių savybių vertinimo bei jų reikšmės analogiško pobūdžio sandorių nuginčijimo dėl suklydimo bylose (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-13-969/2016). Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad apeliantai Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties priede Nr. 1–F pažymėjo, kad atsisako suteikti Bankui FPRĮ 22 straipsnio 7 dalyje nurodytą informaciją, pasirašytinai patvirtindami, kad tokio atsisakymo padariniai jiems yra suprantami. Taigi Bankas, neturėdamas pakankamai išsamios informacijos apie šiuos asmenis, objektyviai negalėjo individualizuoti apeliantų, kaip klientų, investavimo poreikių.Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovų reikalavimus pripažinti Obligacijų pasirašymo sutartis negaliojančiomis pagal CK 1.90 straipsnį, priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, atitinkantį aukštesnės instancijos teismų praktiką analogiškose bylose. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo konstatuoti šio sprendimo neteisėtumo ar nepagrįstumo, todėl nenustačius CPK 329 ir 330 straipsniuose nurodytų procesinės ir materialinės teisės normų pažeidimų, dėl kurių ginčas galėjo būti išspręstas neteisingai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.