Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Bartašienės, Egidijaus Mockevičiaus ir Irenos Stasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo M. G. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2017 m. gruodžio 13 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2370-632/2017 pagal ieškovo J. P. ieškinį atsakovui M. G. dėl įpareigojimo išregistruoti automobilį VĮ Regitra ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo, ir atsakovo M. G. priešieškinį dėl automobilio išreikalavimo iš svetimo ieškovo J. P. valdymo ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo, institucija, teikianti išvadą, VĮ „Regitra“.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovas J. P. ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydamas įpareigoti atsakovą M. G. per 20 darbo dienų nuo teismo sprendimo priėmimo išregistruoti VĮ „Regitra“ ieškovui - J. P., priklausančią transporto priemonę valst. Nr. (duomenys neskelbtini), atsakovui M. G. neįvykdžius teismo sprendimo per nustatytą terminą, skirti atsakovui baudą, priteisti iš atsakovo ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad jis iš atsakovo M. G. 2016-09-16 nusipirko automobilį valst. Nr. (duomenys neskelbtini), sudarė automobilio pirkimo pardavimo sutartį. Tarp ieškovo ir atsakovo kilus ginčui dėl automobilio ridos, atsakovas apkaltino ieškovą, neva pastarasis atsakovui už parduotą transporto priemonę nesumokėjo.Atsakovas M. G. su ieškinio reikalvimais nesutiko, pateikė teismui priešieškinį, kuriuo prašė išreikalauti iš J. P. neteisėto svetimo valdymo atsakovui M. G. nuosavybės teise priklausantį automobilį valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir įpareigoti ieškovą J. P. ne vėliau kaip per 5 dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nurodytą transporto priemonę savo lėšomis perduoti atsakovui. Nurodė, kad jis 2016-09-17 ieškovui J. P. ir kartu su juo buvusiam A. B. perdavė automobilį, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), su tikslu, kad pastarieji šią transporto priemonę parduos Vilniuje, kadangi galimų pirkėjų ratas Vilniuje yra žymiai didesnis nei Radviliškyje ar Šiaulių apskrityje. Taip pat nurodė, kad perduodamas automobilį, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), J. P. ir A. B. jo neišregistravo VĮ Regitra, kadangi automobilis atsakovui nebuvo parduotas. Jeigu J. P. arba A. B. būtų suradę pirkėją, kuris būtų sumokėjęs M. G. automobilio kainą (16 000 Eur), atsakovas M. G. būtų automobilį perregistravęs naujo valdytojo (savininko) vardu. Ieškovui nepavykus automobilio parduoti, M. G. kreipėsi į policiją, kad būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Radviliškio rajono apylinkės teismas 2017 m. gruodžio 13 d. sprendimu ieškinį tenkino, įpareigojo M. G. per 15 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo VĮ Regitra išregistruoti transporto priemonę, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), o per nustatytą terminą neįvykdžius sprendimo skirti jam 1 000 Eur baudą, taip pat priteisė iš M. G. ieškovo J. P. naudai 100 Eur žyminio mokesčio, 900 Eur už advokato teisinę pagalbą ir 117 Eur kelionės išlaidų.Teismas sprendė, kad nė viena iš ginčo šalių neginčija, kad jie siekė vieno pagrindinio tikslo: atsakovas parduoti, o ieškovas nupirkti sutartyje nurodytą automobilį, jos dėl šios sąlygos susitarė, tai patvirtino savo parašais, todėl pirkimo pardavimo sutartis, priešingai nei laiko atsakovas, yra sudaryta ir šalims turi įstatymo galią. Teismas taip pat nurodė, kad transporto priemonei tapus ieškovo nuosavybe, jis įgijo pareigą ją įregistruoti VĮ Regitra, siekdamas ja naudotis pagal paskirtį.Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, liudytojų parodymus, sprendė, kad šalys, pasirašiusios sutartį tuo pačiu metu, toje pačioje vietoje sandorį įvykdė: atsakovas perdavė ieškovui automobilį, ieškovas atsakovui – pinigus.Teismas taip pat vertino, jog nėra jokio teisino pagrindo 2016-09-16 sutartį laikyti niekine, kadangi sutartis neprieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, viešajai tvarkai ar gerai moralei, jo negalima kvalifikuoti tariamu ar apsimestiniu sandoriu, nes šalys jo sudarymo metu ir teisme patvirtino savo tikruosius ketinimus ir sandorį sudarė įsatymo numatyta rašytine forma.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimo į juos teisiniai argumentai

Atsakovas M. G. apeliaciniu skundu prašo 2017 m. gruodžio 13 d. Radviliškio rajono apylinkės teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-2370-632/2017 pakeisti, J. P. ieškinį atmesti, o atsakovo M. G. priešieškinį patenkinti. Atsakovo apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:Ieškovas vertėsi automobilių prekyba, o bylai reikšmingu laikotarpiu ieškovas buvo įgijęs 4-5 automobilius, kurių bendra vertė buvo žymi, todėl logiškai pagrįsta manyti, kad ieškovas negalėjo turėti ženklių pajamų ginčo automobiliui pirkti ir už jį pilnai atsiskaityti su atsakovu.Tai, kad atsakovas perdavęs automobilį jo nešregistravo, įrodo, kad už transporto priemonę nebuvo atsiskaityta. Ieškovo pateikta aplinkybė apie pasiskolintus pinigus negali būti laikoma pagrįsta, kadangi prieštarauja LR galiojantiems teisės aktams, t. y., kad tokie sandoriai turi būti tvirtinami notaro.Teismo išvada apie atsiskaitymą nelaikytina pagrįsta ir teisinga, ieškovas nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų pinigų perdavimo faktą.

Ieškovas J. P. atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą prašo netenkinti M. G. apeliacinio skundo, 2017-12-13 Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų sprendimą palikti nepakeistą. Skundžiamas teismo sprendimas yra teisingas, teisėtas bei motyvuotas. Ginčas yra išsamiai ir objektyviai išnagrinėtas, o atsakovas, teikdamas apeliacinį skundą, vilkina procesą ir veikia nesąžiningai ieškovo atžvilgiu.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmetamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 2 dalis numato, kad neatsižvelgdamas į apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatyta.Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovas J. P. ir apeliantas M. G. 2016-09-16 sudarė transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovas iš apelianto nusipirko transporto priemonę, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Atsakovas automobilį perdavė ieškovui, tačiau neišregistravo transporto priemonės VĮ Regitra. Apeliantas įrodinėja, kad ieškovas už minėtą transporto priemonę nėra atsiskaitęs ir kad šalys sutarė, jog jis tai padarys tuomet, kai iš apelianto gautą automobilį, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) parduos kitam pirkėjui Vilniuje.Apeliaciniame skunde nurodoma, kad ieškovas vertėsi automobilių prekyba, bylai reikšmingu laikotarpiu buvo įgijęs 4-5 automobilius, todėl ieškovas negalėjo turėti ženklių pajamų ginčo automobiliui pirkti ir už jį pilnai atsiskaityti su atsakovu. Apeliantas taip pat teigia, jog tai, kad jis, ieškovui perdavęs automobilį jo nešregistravo, tik įrodo, kad už transporto priemonę nebuvo atsiskaityta, be to, teismo išvada apie atsiskaitymą nelaikytina pagrįsta ir teisinga, ieškovas nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų pinigų perdavimo faktą. Su šiais apelianto argumentais nesutiktina.Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 176 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. CPK 185 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Kasacinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje bylojeNr.3K-3-396/2011; kt.). Šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus (CPK 178 straipsnis). Ieškovas privalo įrodyti jo teisę sukuriančius faktus, tačiau neturi įrodinėti tą teisę paneigiančių faktų – tokius faktus, atsikirsdamas į ieškovo reikalavimą, turi įrodyti atsakovas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-608-701/2015).Lietuvos Aukščiausis Teismas, formuodamas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo praktiką nurodė, kad teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju. įrodymų pakankamumas byloje reiškia, jog įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Įvertinant keletą įrodymų, lemia ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 28 d.nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-18/2008; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011, kt.).Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad, ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus, procesinio sprendimo motyvuojamojoje dalyje teismas glausta forma turi išdėstyti nustatytas faktines bylos aplinkybes, nurodyti, kodėl vienais įrodymais remtasi, o kiti atmesti, pateikti įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2015 ir joje nurodytą praktiką).Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį, be kita ko, reiškia, kad bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas. Jis remiasi vidiniu savo įsitikinimu, kuris turi būti grindžiamas visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu bei vadovaudamasis įstatymais. Faktą galima pripažinti įrodytu, t. y. pakankamai patikimai nustatytu, jeigu iš byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertina teismas, susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Teismas privalo ne tik tirti ir vertinti kiekvieną byloje priimtą įrodymą, jo prigimtį, pobūdį, taip pat turinį sudarančius duomenis, bet ir įvertinti dalyvaujančių byloje asmenų argumentus apie to įrodymo sąsajumą, leistinumą, patikimumą ir įrodomąją reikšmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-86-415/2017, 35 punktas).Apeliantas nurodo, kad ieškovas su atsakovu iki šiol neatsiskaitė už transporto priemonę ir kad tarp šalių nebuvo jokio susitarimo sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį, nes ieškovas neturėjo pinigų, kuriais galėtų atsiskaityti už automobilį. Šie apelianto argumentai apeliacinės instancijos teismo atmetami. Priešingai nei teigia apeliantas, iš byloje esančių duomenų matyti, kad M. G. ir J. P. 2016-09-16 sudarė transporto priemonės pirkimo pardavimo sutartį, kuria M. G. ir J. P. siekė pagrindinio tikslo: apeliantas – parduoti, o ieškovas – nupirkti sutartyje nurodytą automobilį, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Iš transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutarties matyti, kad transporto priemonės, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kaina yra 16 000 Eur, sutartyje nurodyti pirkėjo ir pardavėjo duomenys, ji yra patvirtinta abiejų šalių parašais. Sutartyje šalys nenurodė jokių išimčių apie kitokį atsiskaitymo, pinigų perdavimo būdą.Bylos nagrinėjimo metu apeliantas neigė gavęs pinigus ir ieškovo ir nurodė, kad transporto priemonę ieškovui ne pardavė, o perdavė pardavimui kitam pirkėjui, kurį turėjo surasti ieškovas. Apeliantas taip pat teigė, jog pinigus ieškovas jam turėjo perduoti pardavęs transporto priemonę. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esnatys duomenys apelianto nurodomų aplinkybių nepatvirtina. Nagrinėjamu atveju atsižvelgtina į tai, kad byloje esančioje pirkimo-pardavimo sutartyje nėra numatyta, kad už transporto priemonę ieškovas atsiskaitys pardavęs transporto priemonę kitam pirkėjui ar kokiu nors kitu būdu. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad 2017-10-31 teismo posėdžio metu M. G. nurodė, kad automobilių pardavimu užsiima nuo 2012 metų, todėl jam taikomi didesni apdairumo, atidumo ir rūpestingumo reikalavimai. Dėl to, apeliantas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo imtis veiksmų ir pirkimo-pardavimo sutartyje nurodyti, kad pinigai jam bus perduoti ne sutarties sudarymo metu.CK 6.305 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pirkimo–pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą). Pirkėjas privalo sumokėti daiktų kainą per sutartyje ar įstatymuose nustatytus terminus ir nustatytoje vietoje (CK 6.344 straipsnis). Jeigu pirkėjas neįpareigotas sumokėti kainą konkrečiu laiku, jis privalo ją sumokėti, kai pardavėjas pagal sutartį ar šį kodeksą perduoda pirkėjui daiktus arba disponavimo jais dokumentus (CK6.314 straipsnio 2 dalyje). CK 6.314 straipsnio 4 dalis nustato, kad jeigu sutartyje nenumatyta ko kita, pirkėjas privalo iš karto sumokėti visą kainą.Kadangi byloje nėra įrodytas šalių susitarimas dėl mokėjimo termino atidėjimo, vadovaudamasis CK 6.314 straipsnio 2, 4 dalių nuostatomis, ieškovas J. P. turėjo sumokėti visą automobilio kainą jo perdavimo metu. Atsižvelgiant į išdėstytą, nėra pagrindo sutikti su apelianto argumentais, kadangi jie nėra pagrįsti jokiais byloje esančiais įrodymais. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pirkimo-pardavimo sutartyje nesant jokių išimčių dėl pinigų perdavimo, laikytina, kad šalys, pasirašiusios sutartį tuo pačiu metu, toje pačioje vietoje sandorį įvykdė, t. y., apeliantas perdavė ieškovui automobilį, o ieškovas apeliantui – pinigus.Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia į tai, kad į esminius bylos faktinius ir teisinius aspektus yra atsakyta, o kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai neturi reikšmės šioje byloje kilusiam ginčui teisingai išspręsti bei nelemia procesinio bylos išnagrinėjimo rezultato, todėl dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas išsamiau nepasisako.

Dėl procesinės bylos baigties

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė bylos faktines aplinkybes, bylos šalių parodymus ir byloje esančius įrodymus bei tinkamai pritaikė materialinės teisės normas, nenukrypo nuo formuojamos teismų praktikos. Todėl nenustačius pagrindų, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti pakeistas ar panaikintas apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2017 m. gruodžio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.