Šiaulių apygardos teismo nutartis

2025-03-19 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-57-519/2025

Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaNuosprendis · 2024-12-02Šiaulių apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2025-03-19Šiaulių apygardos teismas
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2025-03-19
Bylos Nr.
1A-57-519/2025
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-21589-2024-6
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Ernesta Montvidienė, Gražvydas Poškus, Martynas Galvičius
Nuteistasis
D. V.
Advokatai
Modestas Švažas
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-57-519/2025Teisminio proceso Nr. 1-01-1-21589-2024-6 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.3.2.; 1.1.7.2.4.; 1.1.10.1.1.; 4.6.1.; 2.4.2.1.; 2.4.5.2.1.; 2.4.6.1.; 2.4.7.
(S)ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2025 m. kovo 19 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Martyno Galvičiaus, Ernestos Montvidienės ir Gražvydo Poškaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

sekretoriaujant Raimondai Katiliūtei,dalyvaujant prokurorui Laimonui Ramanauskui,nuteistajam D. V. ir jo gynėjui advokatui Modestui Švažui,ekspertei J. Ž.,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. V. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2024 m. gruodžio 2 d. nuosprendžio, kuriuo D. V. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje, ir jam skirta bausmė – 45 (keturiasdešimt penkių) parų areštas.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 1 dalimi, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 9 (devynių) mėnesių laikotarpiui ir D. V. skirta intensyvi priežiūra – buvimo nuolatinėje probacijos tarnybai nurodytoje gyvenamojoje vietoje nuo 23.00 val. iki 6.00 val. kontrolė elektroninio stebėjimo priemonėmis 9 (devyniems) mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 5 dalimi, D. V. įpareigotas visą bausmės vykdymo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, pradėti dirbti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. D. V. nuteistas už tai, kad smurtaudamas sukėlė fizinį skausmą ir padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, t. y. 2024-06-05 apie 21.15 val., (duomenys neskelbtini), kilus nesutarimui su buvusia sugyventine K. S., asmeninio konflikto metu, tyčia tris kartus spyrė į kairę koją, po to, stipriai suimdamas už rankų, pastūmė nukentėjusiąją K. S., dėl ko ji nugriuvo ant grindų, ir tokiais savo veiksmais nukentėjusiajai K. S. sukėlė fizinį skausmą ir padarė sužalojimus: odos nubrozdinimus dešinėje alkūnėje, kairėje blauzdoje, poodines kraujosruvas dešiniame žaste, abiejuose dilbiuose, krūtinės dešiniame šone, kairėje šlaunyje, kairiame kelyje, dešinėje blauzdoje – nežymų sveikatos sutrikdymą.

II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniu skundu nuteistasis D. V. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2024 m. gruodžio 2 d. nuosprendį ir jį išteisinti.

2.1. Apeliantas skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendį iš esmės grindė prielaidomis, neišsiaiškino byloje esančių prieštaravimų, nepilnai ir nevisapusiškai įvertino bylos aplinkybes ir priėmė neteisingą sprendimą.

2.2. Apelianto teigimu, nors pirmosios instancijos teismas nuosprendyje konstatuoja, jog byloje esantys duomenys neabejotinai pagrindžia jo kaltę dėl jam inkriminuojamo nusikaltimo, tačiau jo nuomone, teismas tik formaliai vertino byloje surinktus įrodymus apie nukentėjusiajai nustatytų sužalojimų aplinkybes. Teigia, jog neįvertino nukentėjusios duotų parodymų tikslumo, tai yra neįvertino, kad nukentėjusioji tiek įvykio metu, tiek praėjus parai po įvykio, buvo neblaivi (nustatytas sunkus girtumo laipsnis). Nurodo, kad nukentėjusioji apie įvykio aplinkybes buvo apklausta keletą kartų ir nurodė, jog jis jai spyrė į koją tris kartus, tačiau į kurią kojos vietą buvo spirta, ji nurodyti negalėjo. Nukentėjusioji tvirtino, kad jis stipriai suėmė už rankų ir ją pastūmė, todėl ji nukrito ant grindų. Apeliantas pažymi, kad byloje nenustatytas sužalojimų atsiradimo mechanizmas, jog specialisto išvadoje nėra nurodoma, ar sužalojimai padaryti tiesioginiu trauminiu poveikiu ar būdingi griuviminei traumai. Teigia, kad specialisto išvadoje nurodoma, jog sužalojimams padaryti reikėjo 12 trauminių poveikių, nors buvo nustatyti devyni sužalojimai. Pažymi, jog pirmosios instancijos teisme nebuvo apklaustas specialisto išvadą pateikęs ekspertas ir jis negalėjo ekspertui pateikti klausimų, kuriuos jis kelia apeliaciniame skunde.

2.3. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas jo atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį taip pat rėmėsi liudytojos O. S. parodymais. Apelianto nuomone, šios liudytojos parodymai vertintini kritiškai, nes ji yra nukentėjusios mama, kuri siekdama dukters atžvilgiu palankaus sprendimo, gali sakyti netiesą. Teigia, kad liudytojos O. S. parodymai yra prieštaringi. Liudytoja apklausiama ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad ji matė kaip jis spyrė nukentėjusiajai, apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją ji nurodė kitas aplinkybes, jog tokių veiksmų nematė ir tik apklausoje dalyvavusiam prokurorui uždavus menamą klausimą, liudytoja parodė, kad ji matė jį (D. V.) spiriant dukrai. Pažymi, kad liudytoja O. S. nurodė ir kitas skirtingas įvykio aplinkybes, kas rodo, jog jos parodymai nėra nuoseklūs.

3. Teismo posėdyje nuteistasis D. V. ir jo gynėjas advokatas Modestas Švažas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Nuteistojo D. V. apeliacinis skundas atmestinas

4. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalimi skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą patikrina pateikto apeliacinio skundo ribose. Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, nuteistasis nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, tvirtindamas, kad pirmosios instancijos teismas tik formaliai vertino byloje surinktus įrodymus apie nukentėjusiajai nustatytų sužalojimų aplinkybes, nebuvo nustatytas sužalojimų atsiradimo mechanizmas, o jo kaltė grindžiama nenuosekliais iš suinteresuotos liudytojos O. S. parodymais ir prašo jį dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, išteisinti.

5. Teisėjų kolegija, patikrinusi byloje esančius duomenis, atlikusi įrodymų tyrimą ir apklaususi specialisto išvadą surašiusią ekspertę, konstatuoja, kad D. V. kaltė padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles (BPK 20 straipsnio 5 dalis) įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį dėl D. V. pripažinimo kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

Žemesnės instancijos teismas

6. BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino, mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė savo šeimos nariui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Šia nusikalstama veika kėsinamasi į žmogaus kūno neliečiamumą (tik fizinio skausmo sukėlimo atveju) arba į sveikatą (nežymiai ar trumpam laikui ją sutrikdžius) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-162/2014). Šis nesunkus nusikaltimas yra tyčinis ir laikomas padarytu tyčia, jeigu darydamas veiką asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo (tiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas), arba nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 3 dalis) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-65-489/2018).

7. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktų įrodymų visumą, išklausiusi apeliacinės instancijos teismo posėdyje duotus ekspertės paaiškinimus, išanalizavusi skundžiamą nuosprendį, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino D. V. kaltu dėl to, kad kilus nesutarimui su buvusia sugyventine K. S., asmeninio konflikto metu, tyčia tris kartus spyrė į kairę koją, po to, stipriai suimdamas už rankų, pastūmė nukentėjusiąją K. S., dėl ko ši nugriuvo ant grindų, ir tokiais savo veiksmais nukentėjusiajai sukėlė fizinį skausmą ir padarė sužalojimus nežymų sveikatos sutrikdymą. Nors apelianto teigimu, nepagrįstai jo kaltė grindžiama nenuosekliais nukentėjusiosios ir jos motinos parodymais, jog nebuvo atskleistas nukentėjusiosios patirtų sužalojimų mechanizmas, tačiau su šiais apeliacinio skundo argumentais teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti.

Žemesnės instancijos teismas

8. Apklausta teisiamojo posėdžio metu nukentėjusioji K. S. parodė, kad D. V. jai spyrė tris kartus į šlaunį. Norėdama, kad D. V. išeitų, paėmė jį už marškinėlių ir liepė išeiti iš namų. D. V. neišėjo, todėl ji išmetė jo tašę, tada D. V. ją stūmė ir ji krito ant plytelių. Pajuto labai stiprų skausmą. Apklausta ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji K. S. tvirtino, kad jai stovint priešais D., jis jai tris kartus spyrė į kairę koją, į šlaunį, į kuria koją jis jai spyrė, nepamena, tačiau jai buvo sukeltas fizinis skausmas ir atsirado kraujosruvos. Tuomet jis jai stipriai suėmė abejomis rankomis ties žastais ir pradėjo ją tampyti, iš miegamojo kambario ją nutempė iki virtuvės, jai labai skaudėjo ir ant rankų atsirado kraujosruvos. Būnant virtuvėje jis ją stipriai nustūmė, ko pasėkoje ji nukrito ant grindų, krito nugara į grindis, krisdama atsitrenkė į barą ir nusibrėžė abi kojas ties blauzdomis, dėl ko taip pat juto fizinį skausmą (1 t., b. l. 42–43). Priešingai nei tvirtina apeliantas, nukentėjusioji apklausta ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir duodama parodymus teisme, buvo nuosekli nurodydama, kad D. V. jai spyrė tris kartus į šlaunį, o kitus sužalojimus, kurie buvo nustatyti specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini), ji patyrė, kai D. V. ją pastūmė ir ji krito virtuvėje ant plytelių.

9. Be to, nukentėjusiosios parodymus patvirtino ir liudytoja G. K., kuri nurodė, kad ji dirba socialine darbuotoja ir 2024 m. birželio 6 d. apie 17-18 val. atvykusi pas K. S., pamatė kieme sunerimusią K. mamą. Paklausė, kas nutiko ir kur K.. K. sėdėjo verandoje sunerimusi, apsiverkusi. Paklausė, kas atsitiko. K. S. papasakojo jai, kad įlėkęs D. V. į namus, pradėjo ją virtuvėje spardyti, trankyti. K. jai sakė, kad spardė į koją ir ją stūmė. Liudytoja patvirtino, jog ji matė ant K. rankų ir ant šlaunies mėlynes.

10. Nors apeliantas kritikuoja liudytojos O. S. parodymus, tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti liudytojos parodymais, ar juos laikyti prieštaringais. Liudytoja O. S. apklausta ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad ji matė kaip jos dukra K. S. ir D. V. pradėjo stumdytis, kaip D. V. spyrė jos dukrai, virtuvėje pastūmė K., kuri nugriuvo ant žemės. Tokias aplinkybes liudytoja nurodė ir apklausta pirmosios instancijos teisme, todėl abejoti šios liudytojos parodymais, kuriuos patvirtina nukentėjusiosios K. S., liudytojos G. K. parodymai, specialisto išvada bei kiti byloje surinkti įrodymai, teisėjų kolegija neturi pagrindo.

11. Tai, kad nukentėjusiosios atžvilgiu buvo smurtaujama, jai buvo padaryti sužalojimai, patvirtina asmens apžiūros protokole užfiksuoti K. S. matomi sužalojimai – ant kairės pusės šlaunies, ant dešinės rankos bicepso, ant dešinės rankos tricepso, ant kairės rankos bicepso matomos kraujosruvos (1 t., b. l. 86–95) bei Specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) K. S. nustatyti sužalojimai – odos nubrozdinimai dešinėje alkūnėje, kairėje blauzdoje, poodinės kraujosruvos dešiniame žaste, abiejuose dilbiuose, krūtinės dešiniame šone, kairėje šlaunyje, kairiame kelyje, dešinėje blauzdoje, padaryti paveikus kietais bukais daiktais (paviršiais), 12 trauminių poveikių, galimai įvykio aplinkybėse nurodytu laiku ir būdu. Sužalojimuose nėra požymių, pagal kuriuos būtų galima nustatyti konkretų žalojantį daiktą ar įrankį. Nustatyti sužalojimai kvalifikuojami nežymiu sveikatos sutrikdymu (t. 1, b. l. 101).

12. Apeliacinės instancijos teisme apklausta ekspertė J. Ž. patvirtino byloje pateiktą specialisto išvadą ir paaiškino, kad nukentėjusioji buvo apžiūrėta ir surašyti visi sužalojimai, kurie buvo panašaus senumo. Pažymėjo tai, kad tiesioginis trauminis poveikis yra nebūtinai suduodant smūgį, nugriuvus irgi tiesiogiai kontaktuoja su žalojančiu daiktu, paviršiumi. Netiesioginis būna tada, kai gauna smūgį į kaktą, o kraujosruva atsiranda akyje, tai greičiau dėl žemės traukos: kraujas eina į apačią ir kraujosruva atsiranda akyje, akies vokuose. Visi kiti, dažniausiai, būna tiesioginio poveikio. Jeigu paimtų visus sužalojimus, kurie buvo pas nukentėjusiąją nustatyti, tai buvo tiek priekinėse, tiek nugarinėse kūno dalyse, todėl atmestina galimybė, kad ji visus sužalojimus galėjo pasidaryti nugriuvusi. Taip pat ekspertė paaiškino, kad nubrozdinimus ant blauzdos galima padaryti spiriant, žiūrint, kuo nukentėjusysis buvo apsirengęs, ir kuo įtariamasis buvo apsiavęs, priklauso nuo tam tikrų faktorių. Gelsvai žalsva poodinė kraujosruva dilbyje rodo 6-9 paras. Netolygiai išreikšta kraujosruva, tai, kad ji neturėjo kažkokios aiškios formos, buvo netaisyklingos formos. Kadangi jau buvo gelsvai žalsva, vadinasi, jau kokios 6 paros praėjo, todėl natūralu, kad pirmą valandą po kraujosruvos padarymo, ji pradeda gyti, „išsivaikščioti“. Kiekvieno žmogaus sužalojimų gijimas yra individualus, vieniems greičiau „išsivaikšto“, kitiems lėčiau. Ląstelės rezorbuojasi ir kraujosruvos pranyksta. Sužalojimams, kraujosruvoms alkoholis įtakos neturi, nėra tokių mokslinių tyrimų padaryta, kaip vyksta gijimo procesai. Kartais, suėmus už žasto stipriau, lieka viena šalia kitos kraujosruvos apie 1,5 cm diametro, 1 cm diametro, viena šalia kitos 1 cm atstumu, tai galima sakyti, kad galimai galėjo būti suimta su pirštais. Šiuo atveju buvo viena kraujosruva 1x0,5 cm dešiniame žaste. Kadangi nukentėjusioji buvo atėjusi po 6 dienų, jai sunku pasakyti, gal anksčiau buvo kokia silpnesnio intensyvumo kraujosruva, kuri galbūt jau buvo išnykusi ir jų nematė. Ekspertė taip pat nurodė, kad buvo viena kraujosruva, pagal dydį negalėtų atmesti, kad tai galėjo būti padaryta pirštais.

13. Iš specialisto išvados bei ekspertės teiktų paaiškinimų matyti, jog nukentėjusiajai K. S. sužalojimai buvo padaryti ne tik suduodant tiesioginį smūgį (nuteistajam spiriant nukentėjusiajai į koją), bet ir griuvimo metu (nuteistasis stūmė nukentėjusiąją, dėl ko ji nugriuvo ant grindų), atsitrenkiant į tam tikrus paviršius.

14. Taigi priešingai nei apeliaciniame skunde nurodo apeliantas, tiek nukentėjusiosios, tiek ir liudytojos O. S. parodymai yra logiški ir aiškūs, juos pagrindžia liudytojos G. K. parodymai, specialisto išvados, ekspertės duoti paaiškinimai, bei kiti tyrimo metu surinkti ir teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai. Todėl nukentėjusiosios K. S. ir jos mamos O. S. parodymai negali būti pripažįstami kaip nepagrįsti ar prieštaraujantys byloje esantiems duomenims ar paneigiantys faktą, kad D. V. asmeninio konflikto metu, tyčia tris kartus spyrė nukentėjusiajai K. S. į kairę koją, po to, stipriai suimdamas už rankų, pastūmė nukentėjusiąją, dėl ko ji nugriuvo ant grindų ir patyrė sužalojimus, kurie kvalifikuotini kaip nežymus sveikatos sutrikdymas.

15. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus ištyrė ir įvertino laikydamasis BPK reikalavimų, teisingai nustatė D. V. veiksmuose visus, tiek objektyviuosius, tiek subjektyviuosius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymius ir pagrįstai jį pripažino kaltu dėl šio nusikaltimo padarymo. Byloje surinkti, pirmosios instancijos teismo betarpiškai ištirti ir įvertinti bei šioje nutartyje įvertinti ekspertės paaiškinimai, anksčiau aptarti kiti įrodymai, patvirtina D. V. kaltę padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. Nuteistojo D. V. apeliacinio skundo argumentai dėl nuosprendyje padarytų išvadų, tai yra dėl jo kaltės, nepaneigia ir nesudaro pagrindo jo atžvilgiu priimti naują išteisinamąjį nuosprendį.

16. Apeliantas skundu prašo priimti sprendimą, priešingą pirmosios instancijos teismo sprendimui, kas, sutinkamai su kasacinio teismo praktika, reiškia, kad apibrėžia pačias plačiausias apeliacinio skundo ribas. Tokiu atveju BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos įpareigoja apeliacinės instancijos teismą patikrinti bylą visa apimtimi, tam tarpe ir dėl paskirtos bausmės (kasacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-34/2010, 2K-190-648/2018).

17. Skirdamas nuteistajam D. V. bausmę, pirmosios instancijos teismas bausmių skyrimo nuostatų nepažeidė, bausmę individualizavo tinkamai. Įvertinus tai, kad D. V. teistas, taip pat ir už smurtinius veiksmus prieš tą pačią nukentėjusiąją, teistumas neišnykęs, baustas administracine tvarka, nedirbantis, Užimtumo tarnyboje neregistruotas, aplinkybių lengvinančių jo atsakomybę nenustatyta, nustatyta viena atsakomybę sunkinanti aplinkybė, taip pat įvertinus veikos pobūdį ir pavojingumą, nuteistajam pagrįstai paskirta BK 140 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta bausmės rūšis – areštas, kurio dydis nustatytas mažesnis nei vidurkis – 45 parų areštas (pagal BK 49 straipsnio 3 dalį už nusikaltimą nustatoma nuo penkiolikos iki devyniasdešimties parų arešto). Be to, nuteistajam D. V., vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, buvo taikytas arešto bausmės vykdymo atidėjimas. Atsižvelgiant į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, nuteistajam parinktas įpareigojimas, kuris darys teigiamus pokyčius nuteistojo elgsenai. Spręsti, kad nuteistasis buvo nubaustas aiškiai per griežtai, teisėjų kolegija neturi pagrindo.

18. Kartu pažymima ir tai, kad 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojo BK 2024 m. balandžio 25 d. priimtas BK 5, 7, 8, 18, 25, 27, 37, 38, 39, 40, 42, 43, 47, 48, 51, 52, 54, 59, 61, 62, 63, 64, 65, 66, 67, 69, 70, 72², 74, 75, 76, 82, 84, 85, 87, 89, 90, 92, 93, 97, 243, 244 straipsnių pakeitimo ir kodekso papildymo 51, 40¹, 58¹, 72⁵, 72⁶, 72⁷, 72⁸ straipsniais įstatymas Nr. XIV-2573. Matyti, kad, be kitų straipsnių, buvo priimti ir šio apeliacinio skundo nagrinėjimui aktualūs pakeitimai lengvinantys nuteistojo teisinę padėtį, susiję su BK 27 straipsnio (Recidyvistas ir pavojingas recidyvistas) ir 61 straipsnio (Bausmės skyrimo taisyklės) nuostatomis.

19. Nagrinėjamu atveju, kaip jau buvo minėta, aktualūs BK 27 straipsnio 1 dalies pakeitimai. Minėto straipsnio 1 dalis pakeista nurodant, kad teismas gali pripažinti asmenį recidyvistu, jeigu šis asmuo jau teistas už tyčinį nusikaltimą, padarytą būnant pilnamečiu, jo teistumas už šį nusikaltimą neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka ir jis vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Teismas, spręsdamas dėl asmens pripažinimo recidyvistu, atsižvelgia į kaltininko asmenybę, padarytų nusikaltimų pobūdį, jų sunkumą, tarpusavio ryšį ir kitas bylos aplinkybes. Taigi iš šios aptartos normos matyti, jog nelieka savaiminio recidyvisto pripažinimo, įtvirtinta teismo pareiga motyvuoti sprendimą asmenį pripažinti recidyvistu ir šį sprendimą privaloma išdėstyti rezoliucinėje dalyje (BPK 307 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

20. Nagrinėjamoje byloje D. V. nuteistas už tyčinio nesunkaus smurtinio nusikaltimo padarymą. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad D. V. naują tyčinę, smurtinę nusikalstamą veiką padarė jau būdamas teistas už smurtinio pobūdžio nusikalstamą veiką, bausmę atlikęs, teistumas neišnykęs ir nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis iki 2025 m. vasario 1 d. galiojusia BK 27 straipsnio 1 dalies redakcija, pagrįstai laikė, kad D. V. nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarė būdamas recidyvistu ir tai pripažino jo atsakomybe sunkinančia aplinkybe (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Kadangi 2024 m. balandžio 25 d. įstatymu Nr. XIV-2573, įsigaliojusiu nuo 2025 m. vasario 1 d., BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte numatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė nebuvo keičiama, BK 27 straipsnio 1 dalies nuostatos, įsigaliojusios nuo 2025 m. vasario 1 d., šiuo atveju nuteistojo teisinės padėties nekeičia.

21. Kaip jau buvo minėta, nuo 2025 m. vasario 1 d. pasikeitė ir BK 61 straipsnio 4 dalies nuostatos. Nurodyta, jeigu kaltininkas savo noru prisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailisi, aktyviai padėjo išaiškinti nusikaltimą ir nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, teismas paprastai skiria jam minimalią straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytą laisvės atėmimo bausmę arba su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Esant šios dalies pirmame sakinyje nustatytoms sąlygoms, teismas gali skirti didesnę nei minimalią sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytą laisvės atėmimo bausmę, tačiau tokį savo sprendimą privalo motyvuoti. Nagrinėjamu atveju minėtos sąlygos nėra nustatytos, nes D. V. savo kaltės nepripažino ir nepadėjo išsiaiškinti nusikaltimo, todėl šiuo atveju nuteistojo D. V. teisinės padėties, minėto įstatymo nuostatos, įsigaliojusios nuo 2025 m. vasario 1 d., nekeičia.

22. Nesant pagrįstų abejonių dėl nuteistojo D. V. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą bei dėl priežastinio ryšio tarp nuteistojo veiksmų ir kilusių padarinių buvimo, nėra pagrindo nesutikti ir su šioje byloje pareikštu civiliniu ieškiniu neturtinei žalai atlyginti išsprendimu.

23. Konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus ištyrė ir įvertino laikydamasis BPK reikalavimų, teisingai nustatė D. V. veiksmuose visus, tiek objektyviuosius, tiek subjektyviuosius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymius ir pagrįstai jį pripažino kaltu dėl šio nusikaltimo padarymo. Byloje surinkti, pirmosios instancijos teismo betarpiškai ištirti ir įvertinti bei šioje nutartyje dar kartą aptarti įrodymai patvirtina D. V. kaltę padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. Nuteistojo D. V. apeliacinio skundo argumentai dėl nuosprendyje padarytų išvadų, t. y. dėl jo kaltės, nepaneigia ir nesudaro pagrindo jo atžvilgiu priimti naują išteisinamąjį nuosprendį. Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2024 m. gruodžio 2 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį naikinti ar keisti nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

atmesti nuteistojo D. V. apeliacinį skundą.

Teisėjai Martynas GalvičiusErnesta MontvidienėGražvydas Poškus