- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-02-25
- Bylos Nr.
- eA-1596-629/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-05662-2025-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Audrius Bakaveckas (pirm.), Rasa Ragulskytė-Markovienė, Milda Vainienė (pran.)
- Pareiškėjas
- V. K.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Mildos Vainienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. (V. K.) apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. gruodžio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. (V. K.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas V. K. (V. K.) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2025 m. rugsėjo 24 d. sprendimą Nr. 25S208875 dėl atsisakymo išduoti leidimą nuolat gyventi (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėjas nurodė, kad 2025 m. rugpjūčio 28 d. pateikė prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir leidimas nuolat gyventi), kadangi pastaruosius 5 metus be pertraukos teisėtai gyveno Lietuvos Respublikoje, turėdamas šiuos dokumentus: 1) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir leidimas laikinai gyventi) Nr. (duomenys neskelbtini), galiojusį nuo 2020 m. lapkričio 11 d. iki 2022 m. rugpjūčio 19 d. (Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 40 str. 1 d. 4 p. ir 44 str. 1 d. 3 p.), leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojusį nuo 2022 m. rugsėjo 23 d. iki 2024 m. birželio 12 d. (Įstatymo 40 str. 1 d. 4 p. ir 44 str. 1 d. 2 p.), leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantį nuo 2024 m. birželio 12 d. iki 2025 m. gruodžio 12 d. (Įstatymo 40 str. 1 d. 4 p. ir 44 str. 1 d. 2 p.); 2) nacionalinę vizą, galiojusią nuo 2020 m. rugpjūčio 27 d. iki 2020 m. gruodžio 21 d. Pareiškėjas teigė, kad nuo 2020 m. rugpjūčio 17 d. teisėtai dirba, gauna pajamas ir moka mokesčius: 1) nuo 2020 m. rugpjūčio 17 d. iki skundo padavimo teismui – akcinėje bendrovėje (toliau – ir AB) „Kauno baldai“; 2) nuo 2022 m. liepos 13 d. iki šiol vykdo individualią veiklą – teikia taksi paslaugas; 3) nuo 2024 m. liepos 16 d. iki šiol dirba uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) „Smaragdo vieta“.
3. Pareiškėjas paaiškino, kad (duomenys neskelbtini) jis susituokė su A. P., (duomenys neskelbtini) susilaukė sūnaus M. K. (M. K.), gimusio Lietuvos Respublikoje, o (duomenys neskelbtini) – sūnaus A. K. (A. K.), gimusio Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas nurodė, kad jo sūnui M. K. 2023 m. gruodžio 13 d. nustatyti sveikatos sutrikimai, (duomenys neskelbtini) balų bazinis neįgalumo lygis, o Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir NDNT) Vilniaus teritorinio skyriaus 2024 m. sausio 16 d. sprendimu dėl neįgalumo lygio Nr. (duomenys neskelbtini) buvo nustatytas vidutinis neįgalumo lygis. Pareiškėjas teigė, kad Kauno pedagoginė psichologinė tarnyba 2024 m. vasario 2 d. pažymoje Nr. IM 106-26 pateikė išvadą dėl specialiojo ugdymo skyrimo M. K.: (duomenys neskelbtini), pažymos galiojimo terminas iki 2028 m. rugpjūčio 31 d., o 2025 m. rugsėjo 19 d. M. K. buvo nustatyta ta pati diagnozė ir vidutinis neįgalumo lygis.
4. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2020 m. rugpjūčio 17 d. teisėto atvykimo į Lietuvos Respubliką savo ateitį siejo būtent su Lietuva, jo ekonominių interesų centras buvo ir yra Lietuva, jis siekė sąžiningai laikytis visų teisės aktų reikalavimų, dirbo, mokėjo mokesčius ir, pasitikėdamas darbdavio ir Migracijos departamento darbuotojų teikiamos informacijos teisėtumu, manė, kad po 5 metų turės teisę pateikti prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi. Pareiškėjas mokėsi lietuvių kalbos ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) pagrindų, 2024 m. liepos 23 d. sėkmingai išlaikė lietuvių kalbos egzaminą, o 2024 m. spalio 16 d. – Konstitucijos pagrindų egzaminą. Pareiškėjo teigimu, šie faktai parodo jo požiūrį į Lietuvos valstybę, pagarbą ir lojalumą šaliai, kurioje jis gyvena ir dirba, o 2025 m. rugpjūčio 28 d. teikdamas prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi, jis manė, kad 5 metus teisėtai ir nepertraukiamai gyveno Lietuvos Respublikoje, nes visus dokumentus darbdaviui ir institucijoms pateikdavo tada ir tokiu būdu, kaip jam būdavo nurodyta.
5. Pareiškėjas paaiškino, kad jo prašymas išduoti leidimą laikinai gyventi buvo užregistruotas tik 2022 m. rugpjūčio 24 d. dėl Migracijos departamentui tekusio didelio darbo krūvio dėl didelio pabėgusių nuo karo Ukrainos piliečių skaičiaus, bei dėl dokumentų padavimo sistemos Migracijos departamente suskaitmeninimo. Pareiškėjas nurodė pasitikėjęs darbdavio darbuotojais, kurie informuodavo darbuotojus, užsienio piliečius, apie tai, kada ir kokius dokumentus šie turi užpildyti, be to, 2022 m. liepos 7 d. pareiškėjo darbovietėje AB „Kauno baldai“ buvo kilęs gaisras, ir dėl kilusių nesklandumų jo darbdavys 2022 m. liepos 28 d. parengė tarpininkavimo raštą, būtiną norint užsieniečiui per Lietuvos migracijos informacinę sistemą (toliau – ir MIGRIS) pateikti prašymą atsakovui išduoti leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjo teigimu, AB „Kauno baldai“ rengdama tarpininkavimo raštą, galbūt dėl buvusios įtemptos situacijos po gaisro, neįvertino fakto, jog AB „Kauno baldai“ buvo įtraukta į sąrašus Migracijos departamente kaip įmonė, kuri 2021 m. liepos 9 d. buvo bausta už Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 57 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimą ir paskirtą baudą sumokėjo tik 2021 m. rugpjūčio 5 d., o teisę teikti tarpininkavimo raštą bei kitus dokumentus AB „Kauno baldai“ įgijo tik nuo 2022 m. rugpjūčio 6 d. Pareiškėjui nebuvo žinomos priežastys, dėl kurių darbdavys vėlavo išduoti tarpininkavimo raštą, jis ne kartą dėl to kreipėsi į darbdavį, gavęs tarpininkavimo raštą, nedelsdamas kreipėsi į atsakovą, o 2022 m. rugpjūčio pradžioje paskirtu laiku nuvykęs į Migracijos departamentą sužinojo, kad jo pateikti dokumentai negali būti priimti, nes darbdavys AB „Kauno baldai“ vis dar negali teikti tarpininkavimo raštų, jam buvo paaiškinta, jog jeigu jis prašys registruoti pateiktus dokumentus, bus užfiksuota, kad jo pateikti dokumentai neatitinka reikalavimų ir bus atsisakyta juos priimti, padarant apie tai įrašą ir po to tik praėjus mėnesiui bus galima pateikti naują prašymą. Pareiškėjas teigė, kad tik nuo 2022 m. rugpjūčio 6 d. turėjo teisę ir galimybę tinkamai per MIGRIS sistemą pateikti prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir rezervuoti artimiausią siūlomą 2022 m. rugpjūčio 24 d. laiką.
6. Pareiškėjas pažymėjo, kad jis Lietuvos Respublikoje buvo teisėtai ir po 2022 m. rugpjūčio 19 d., kai baigė galioti jo turėtas leidimas laikinai gyventi, nes pareiškėjas, kaip Ukrainos pilietis, turėjo teisę legaliai gyventi Lietuvos teritorijoje 90 dienų per 1 metus, todėl jis pragyveno Lietuvos Respublikoje teisėtai be pertraukos pastaruosius 5 metus nuo 2020 m. rugpjūčio 27 d. iki prašymo išduoti leidimą nuolat gyventi pateikimo dienos, su kuriuo pateikė visus būtinus dokumentus.
7. Pareiškėjas nurodė, kad jam 2025 m. rugpjūčio 28 d. teikiant prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi, nebuvo išsamiai paaiškinta ir nepasiūlyta pateikti ne formalų paaiškinimą dėl susidariusio laiko tarpo tarp dviejų leidimų laikinai gyventi išdavimo, todėl jis 2025 m. rugpjūčio 28 d. surašė paprastą paaiškinimą ir nesuprato, kad būtina detaliai nurodyti visas 2022 m. buvusias objektyvias aplinkybes, lėmusias nurodytą situaciją.
8. Pareiškėjo vertinimu, Sprendimas priimtas pažeidžiant materialiosios teisės normas. Pareiškėjas rėmėsi Įstatymo 55 straipsnio 3 dalimi bei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1 V-445 patvirtintos Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 43.1–43.2.3 papunkčiais, 45 punktu ir teigė, kad Migracijos departamentas nepranešė pareiškėjui, jog, nagrinėjant jo prašymą iškilo klausimas dėl pareiškėjo teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje nepertraukiamumo, nepasiūlė jam pateikti detalių paaiškinimų dėl 2022 m. pavėluotai pateikto prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi, pažeidė pareiškėjo teisę būti išklausytam. Pareiškėjas vadovavosi Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punktu ir tvirtino, kad jis nuo 2022 m. rugpjūčio 19 d. iki 2022 m. rugsėjo 22 d. Lietuvos Respublikoje buvo teisėtai, tačiau neturėjo galiojančio leidimo laikinai gyventi dėl ne nuo pareiškėjo valios ir elgesio priklausiusių priežasčių.
Šalies argumentai
9. Pareiškėjo teigimu, Sprendimu pažeidžiamos jo teisės į šeimos gyvenimo gerbimą, jo sūnus M. K. neturės galimybės pasinaudoti socialinėmis garantijomis (teise į sanatorinį gydymą, papildomas gydymo paslaugas ir reabilitacijas, neįgalumo išmoką ir kt.), į kurias turėtų teisę kaip leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje turinčio tėvo sūnus. Pareiškėjo vertinimu, Sprendimas priimtas netinkamai įvertinus pareiškėjo situaciją ir sukelia pareiškėjui ir jo šeimai dideles neigiamas pasekmes, pažeidžia teisėtus lūkesčius, kad 5 metus nuolat, teisėtai ir nepertraukiamai pragyvenęs Lietuvos Respublikoje, jis turės teisę kreiptis dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo, o dar po 5 metų tikėtis sulaukti galimybės kreiptis dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo.
Atsiliepimas
10. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
11. Atsakovas paaiškino, kad Sprendimas priimtas įvertinus visas reikšmingas aplinkybes, vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktu – leidimas nuolat gyventi pareiškėjui neišduotas, nes pareiškėjas neatitinka nustatytų leidimui nuolat gyventi gauti konkrečiu Įstatymo nustatytu pagrindu sąlygų – jis nelaikomas pragyvenusiu Lietuvos Respublikoje pastaruosius 5 metus, nes tarp jo turimų leidimų laikinai gyventi yra 34 dienų pertrauka, t. y. daugiau nei mėnesį pareiškėjas neturėjo jokio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje suteikiančio ar patvirtinančio dokumento arba nacionalinės vizos. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo iki 2022 m. rugpjūčio 19 d. galiojęs leidimas laikinai gyventi nesibaigė netikėtai, jis žinojo jo galiojimo terminą ir turėjo pareigą kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo. Atsakovas teigė, kad pareiškėjas atšaukė savo 2022 m. liepos 29 d. prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, jis turėjo galimybę pasirinkti kitą darbdavį, tačiau priėmė sprendimą palaukti, kol bus tenkinamos leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygos darbo AB „Kauno baldai“ pagrindu, nors Lietuvoje pareiškėjas buvo teisėtai, naudodamasis bevizio režimo teikiamomis galimybėmis. Atsakovas paaiškino, kad nutarimas AB „Kauno baldai“ už užsieniečių įdarbinimo tvarkos pažeidimus priimtas 2021 m. liepos 15 d., bauda sumokėta 2021 m. rugpjūčio 5 d., AB „Kauno baldai“ tarpininkavimo raštą parengė 2022 m. liepos 28 d. – nesuėjus vienerių metų terminui nuo baudos sumokėjimo dienos, tačiau būtent pareiškėjas, o ne darbdavys turėjo pareigą rūpintis, kad pareiškėjui būtų išduotas leidimas laikinai gyventi ir būtini dokumentai pateikti laiku. Atsakovo vertinimu, pareiškėjo prašymo dėl leidimo laikinai gyventi pateikimo terminas negali būti laikomas susijusiu su karo Ukrainoje aplinkybėmis ir dideliu Migracijos departamento darbuotojų darbo krūviu, nes pareiškėjas nesikreipė dėl priežasčių, susijusių su pareiškėjo pasirinktu darbdaviu, o ne dėl didelių klientų srautų Migracijos departamente.
12. Atsakovas pažymėjo, kad nors pareiškėjas, Ukrainos pilietis, turėjo teisę pasinaudoti bevizio režimo teikiamomis galimybėmis, taigi, buvo Lietuvos Respublikoje teisėtai, tačiau pagal Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punktą leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis pragyveno Lietuvos Respublikoje teisėtai be pertraukos pastaruosius 5 metus turėdamas Įstatyme nurodytą teisę gyventi Lietuvos Respublikoje suteikiantį ar patvirtinantį dokumentą arba nacionalinę vizą. Atsakovas nurodė, kad šiuo atveju pareiškėjo buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu yra susidariusi 34 dienų pertrauka, kai pareiškėjas, nors ir buvo Lietuvos Respublikoje teisėtai, tačiau neturėjo jokio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje suteikiančio ar patvirtinančio dokumento arba nacionalinės vizos, todėl jis negali būti laikomas pragyvenusiu Lietuvos Respublikoje pastaruosius 5 metus, nes tarp jo turimų leidimų laikinai gyventi Lietuvoje susidariusi daugiau nei vieno mėnesio (34 dienų) pertrauka. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjo turėtas leidimas laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini) galiojo iki 2022 m. rugpjūčio 19 d., o leidimas laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini) buvo išduotas tik nuo 2022 m. rugsėjo 23 d., dėl šio leidimo išdavimo skubos tvarka pareiškėjas į Migracijos departamentą kreipėsi jau negaliojant pirmajam leidimui (2022 m. rugpjūčio 24 d.). Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas nepateikė dokumentų, patvirtinančių, kad jis atitinka kurį nors kitą Įstatymo 53 straipsnio 1 dalyje nustatytą leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindą ir tokių pagrindų atsakovas nenustatė. Atsakovas pažymėjo, kad Sprendimu pareiškėjui nėra apribojama teisė gauti leidimą laikinai gyventi, pareiškėjas prašymo išduoti leidimą nuolat gyventi nagrinėjimo metu turėjo galiojantį leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą 2024 m. birželio 12 d., galiojantį iki 2025 m. gruodžio 12 d., pareiškėjui 2025 m. spalio 24 d. išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantis iki 2027 m. spalio 24 d. Atsakovo teigimu, Sprendimas nesukelia pareiškėjui pasekmių, nes tai, kad pareiškėjas, neįgijęs teisės į ilgalaikio gyventojo statusą, tuo pačiu neįgyja ir su ilgalaikio gyventojo statusu įgyjamų kai kurių privilegijų, nereiškia, kad jis (ar jo šeimos nariai) neteko jau turimų teisių, Sprendimu neužkirstas kelias pareiškėjo teisėtiems lūkesčiams įgyti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje, o vėliau ir Lietuvos pilietybę, jei pareiškėjas atitiks Įstatyme nustatytus reikalavimus.
II.
13. Regionų administracinis teismas 2025 m. gruodžio 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
14. Teismas nustatė, kad pareiškėjas, Ukrainos pilietis, Migracijos departamentui pateikė 2025 m. liepos 28 d. prašymą išduoti jam leidimą nuolat gyventi Nr. 2507-LNG-0114 Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte įtvirtintu pagrindu, t. y. kaip asmeniui, kuris pragyveno Lietuvos Respublikoje teisėtai be pertraukos pastaruosius 5 metus turėdamas šiame Įstatyme nurodytą teisę gyventi Lietuvos Respublikoje suteikiantį ar patvirtinantį dokumentą arba nacionalinę vizą.
15. Teismas nurodė, kad Migracijos departamentas Sprendimu konstatavo, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte įtvirtintų sąlygų, t. y. nepragyveno Lietuvos Respublikoje pastaruosius 5 metus turėdamas šiame Įstatyme nurodytą teisę gyventi Lietuvos Respublikoje suteikiantį ar patvirtinantį dokumentą arba nacionalinę vizą, nes tarp jo turimų leidimų laikinai gyventi Lietuvoje susidariusi 34 dienų pertrauka (t. y. daugiau nei mėnesį pareiškėjas neturėjo jokio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje suteikiančio ar patvirtinančio dokumento arba nacionalinės vizos), o atsižvelgęs į tai ir vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktu, Migracijos departamentas Sprendimu nusprendė neišduoti pareiškėjui leidimo nuolat gyventi.
16. Teismas, įvertinęs Įstatymo nuostatas sprendė, kad pagal Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punktą leidimas nuolat gyventi užsieniečiui gali būti išduodamas esant dviem sąlygoms: 1) jis pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus ir 2) turėjo leidimą laikinai gyventi arba nacionalinę vizą. Teismas pažymėjo, kad elgesio taisyklės taikymą (leidimo išdavimą) suponuoja būtent abiejų šių sąlygų egzistavimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. sausio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-995-662/2025).
17. Teismas iš MIGRIS sistemos išrašo nustatė, kad pareiškėjui 2020 m. lapkričio 11 d. buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), kuris galiojo iki 2022 m. rugpjūčio 19 d., kitas leidimas laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini) pareiškėjui buvo išduotas tik 2022 m. rugsėjo 23 d., taigi pareiškėjas 34 dienas gyveno Lietuvos Respublikoje neturėdamas jokio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje suteikiančio ar patvirtinančio dokumento arba nacionalinės vizos. Teismas sprendė, kad Migracijos departamentas pagrįstai Sprendime konstatavo, jog pareiškėjas nelaikomas pragyvenusiu Lietuvos Respublikoje pastaruosius 5 metus turėdamas Įstatyme nurodytą teisę gyventi Lietuvos Respublikoje suteikiantį ar patvirtinantį dokumentą arba nacionalinę vizą.
18. Teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, jog pareiškėjas nuo 2022 m. rugpjūčio 19 d. iki 2022 m. rugsėjo 22 d. buvo teisėtai ir legaliai Lietuvos Respublikoje – pareiškėjo teisinis statusas jam būnat Lietuvos Respublikoje turint Ukrainos piliečio biometrinį pasą nėra tolygus gyvenimui turint ilgalaikę vizą ar leidimą laikinai gyventi. Teismas pažymėjo, kad Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto nuostata yra imperatyvi, vertindamas šį laikotarpį Migracijos departamentas neturėjo pareigos atsižvelgti į priežastis, dėl kurių pareiškėjas nuo 2022 m. rugpjūčio 19 d. iki 2022 m. rugsėjo 22 d. neturėjo leidimo laikinai gyventi, bei jų vertinti, nepaisant to, jog nagrinėjamu atveju dėl jų Sprendime pasisakė. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad Migracijos departamentas pagrįstai šio laikotarpio neįskaitė į 5 metų trukmę.
19. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl jo sūnaus M. K. socialinių garantijų nėra susiję su skundžiamu Sprendimu, pareiškėjui 2025 m. spalio 24 d. išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantis iki 2027 m. spalio 24 d., todėl jis bei jo šeima turi tas pačias socialines garantijas, kurias turėjo iki Sprendimo priėmimo.
20. Teismas nurodė, kad Sprendimu neužkertamas kelias pareiškėjo teisėtiems lūkesčiams įgyti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje bei Lietuvos Respublikos pilietybę, jei ateityje pareiškėjas atitiks įstatymuose įtvirtintus reikalavimus.
21. Teismas konstatavo, kad būtent pareiškėjas turėjo pareigą laikytis imperatyvių Įstatyme įtvirtintų nuostatų – atitikti leidimo nuolat gyventi išdavimo sąlygas, t. y. pragyventi Lietuvos Respublikoje teisėtai be pertraukos pastaruosius 5 metus turint šiame Įstatyme nurodytą teisę gyventi Lietuvos Respublikoje suteikiantį ar patvirtinantį dokumentą arba nacionalinę vizą, kadangi pareiškėjas šios pareigos nesilaikė, Migracijos departamentas Sprendimu pagrįstai, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktu nusprendė neišduoti pareiškėjui leidimo nuolat gyventi.
22. Teismas sprendė, kad Sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnyje administraciniam sprendimui keliamus reikalavimus, yra teisėtas ir pagrįstas, todėl pareiškėjo skundą atmetė.
III.
23. Pareiškėjas V. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. gruodžio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą patenkinti.
24. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad jis Lietuvoje gyveno teisėtai be pertraukos 5 metus, pažymi, kad prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi padavė dar galiojant turimam leidimui laikinai gyventi, tačiau dėl Migracijos departamento užimtumo vizitas buvo užregistruotas tik 2022 m. rugpjūčio 24 d. Pareiškėjas teigia, kad tiek atsakovas, tiek teismas netinkamai įvertino 34 dienų laikotarpį tarp jam išduotų leidimų laikinai gyventi, nes tuo metu jis turėjo teisę gyventi Lietuvoje, be kita ko, dirbo ir mokėjo mokesčius, be to, tokia teismo išvada prieštarauja kitai išvadai, kad pareiškėjas šiuo laikotarpiu teisėtai gyveno Lietuvoje.
Šalies argumentai
25. Pareiškėjo teigimu, procedūrinės taisyklės neturi tapti formalia kliūtimi įgyvendinti materialiąsias teises, o formali 34 dienų pertrauka yra nereikšminga techninė paklaida lyginant su visu jo gyvenimo Lietuvoje laikotarpiu turint išduotus leidimus laikinai gyventi Lietuvoje, jo darbu, integracija Lietuvoje.
26. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neįsigilino į jo situaciją, ją vertino formaliai ir netinkamai taikė Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punktą bei nepagrįstai sprendė, kad atsakovo Sprendimas teisėtas ir pagrįstas.
27. Pareiškėjas pažymi, kad visą 5 metų laikotarpį Lietuvoje gyveno nepartraukiamai, nebuvo išvykęs iš Lietuvos daugiau kaip 6 mėnesius iš eilės.
28. Pareiškėjas teigia, kad buvo aktyvus ir rūpinosi, kad dokumentai 2022 m. išduoti leidimą laikinai gyventi būtų pateikti tinkamai, prašė išduoti leidimą laikinai gyventi skubos tvarka, pakartoja aplinkybes, dėl kurių jo prašymas buvo užregistruotas tik 2022 m. rugpjūčio 24 d. (atsakovo užimtumas, aplinkybės dėl darbdavio atsakomybės ir negalėjimo pateikti tarpininkavimo raštą, registracijos ir prašymų pateikimo tvarka), kurias vertina kaip objektyvias, nepriklausiusias nuo pareiškėjo valios. Pareiškėjo teigimu, atsakovo argumentai, kad jis galėjo pakeisti darbdavį, nes jo darbdavys neturėjo teisės teikti tarpininkavimo rašto, realiai neįgyvendinami, formalūs ir biurokratiški. Pareiškėjas pažymi, kad atvyko dirbti būtent pas jo esamą darbdavį pagal atitinkamą profesiją ir būtent tuo pagrindu jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi. Pareiškėjas nurodo, kad vizito metu dokumentus priėmusi atsakovo darbuotoja jį informavo, kad svarbu pateikti prašymą su dokumentais dar galiojant leidimui laikinai gyventi, o paties leidimo data nėra svarbi, taigi pareiškėjas tik trumpai nurodė, kad pateikiant dokumentus per MIGRIS artimiausia vizito data buvo tik 2022 m. rugpjūčio 24 d.
29. Pareiškėjas teigia, kad įvertinus Įstatymo nuostatas teisėtas buvimas Lietuvoje pagal bevizį režimą nuo leidimo laikinai gyventi skiriasi tik laikotarpiu ir tuo, kad leidimas gali būti pratęstas.
30. Pareiškėjas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika administracinėse bylose Nr. eA-3271-556/2020 ir Nr. eA-4752-520/2020 ir teigia, kad Migracijos departamentas turi vertinti kiekvieną atvejį individualiai, turėjo atsižvelgti į tai, kad tuo 34 dienų laikotarpiu pareiškėjas gyveno Lietuvoje, į jo šeiminius ryšius, gyvenimą ir socialinę bei ekonominę integraciją Lietuvoje.
Šalies argumentai
31. Pareiškėjas teigia, kad teismas nepagrįstai sprendė, jog 34 dienų pertrauka susidarė dėl pareiškėjo kaltės, nes jis buvo rūpestingas ir dėjo maksimalias pastangas susitvarkyti dokumentus laiku, o aplinkybių dėl darbdavio negalėjimo pateikti tarpininkavimo raštą nežinojo ir negalėjo žinoti. Pareiškėjo vertinimu, atsakovas Sprendimą priėmė formaliai, nevertindamas faktinės pareiškėjo situacijos ir nesilaikydamas protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų bei pažeidė pareiškėjo teisėtus lūkesčius.
Atsiliepimas
32. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
33. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas atšaukė savo 2022 m. liepos 29 d. prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, taigi jam buvo žinoma apie svarbias su leidimo laikinai gyventi gavimu susijusias aplinkybes, ir pareiškėjas turėjo galimybę pasirinkti kitą darbdavį, tačiau savarankiškai priėmė sprendimą palaukti, kol bus tenkinamos sąlygos dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo darbo AB „Kauno baldai“ pagrindu. Atsakovo teigimu, šios aplinkybės pareiškėjui tapo žinomos 2022 m. rugpjūčio pradžioje, t. y., tebeturint galiojantį leidimą laikinai gyventi, todėl buvo pagrįstai vertinama, kad pareiškėjas turėjo galimybę pasirinkti kitą darbdavį. Atsakovas nurodo, kad Įstatyme nėra numatyta išlyga išduodant leidimą nuolat gyventi, jog užsieniečiui nebūtina turėti leidimą laikinai gyventi ar vizą, jei jis yra teisėtai Lietuvos Respublikoje kitais pagrindais, dirba ir / ar moka mokesčius, šiuo atveju pareiškėjas, nors ir buvo Lietuvos Respublikoje teisėtai, tačiau neturėjo jokio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje suteikiančio ar patvirtinančio dokumento arba nacionalinės vizos. Atsakovas teigia, kad pareiškėjo nurodoma teismų praktika netaikytina, nes skiriasi bylų faktinės aplinkybės. Atsakovas laikosi pozicijos, kad pagrįstai įvertino, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyto leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindo, nes negalima teigti, jog jis pragyveno Lietuvos Respublikoje teisėtai be pertraukos pastaruosius 5 metus, turėdamas teisę gyventi Lietuvos Respublikoje suteikiantį ar patvirtinantį dokumentą arba nacionalinę vizą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
34. Byloje kilo ginčas dėl Migracijos departamento Sprendimo, kuriuo pareiškėjui atsisakyta išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, nes pareiškėjas neatitinka Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte įtvirtintų sąlygų, t. y. nepragyveno Lietuvos Respublikoje pastaruosius 5 metus turėdamas teisę gyventi Lietuvos Respublikoje suteikiantį ar patvirtinantį dokumentą arba nacionalinę vizą (tarp jo turimų leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje susidariusi 34 dienų pertrauka), pagrįstumo ir teisėtumo.
35. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.). Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinės ir patikrins pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
36. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas pateikė prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi tuo pagrindu, kad jis pragyveno Lietuvos Respublikoje teisėtai be pertraukos pastaruosius 5 metus turėdamas teisę gyventi Lietuvos Respublikoje suteikiantį ar patvirtinantį dokumentą arba nacionalinę vizą. Atsakovas, įvertinęs pareiškėjo situaciją, ginčijamu Sprendimu atsisakė išduoti leidimą nuolat gyventi užsieniečiui, nes jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu (Įstatymo 35 str. 1 d. 14 p.).
37. Teisinius santykius dėl leidimo gyventi išdavimo Lietuvos Respublikoje reglamentuoja Įstatymo bei vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1V-445 patvirtinto Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo tvarkos aprašo nuostatos.
38. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkte įtvirtinta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu. Pagal to paties įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punktą, leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis pragyveno Lietuvos Respublikoje teisėtai be pertraukos pastaruosius 5 metus turėdamas šiame Įstatyme nurodytą teisę gyventi Lietuvos Respublikoje suteikiantį ar patvirtinantį dokumentą arba nacionalinę vizą.
39. Vadovaujantis Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punktu, leidimas nuolat gyventi užsieniečiui gali būti išduodamas esant dviem sąlygoms: 1) jis pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus ir 2) turėjo leidimą laikinai gyventi arba nacionalinę vizą. Papildomai pažymėtina, jog elgesio taisyklės taikymą (leidimo išdavimą) suponuoja būtent abiejų šių sąlygų egzistavimas. Tokios šios normos aiškinimo laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. sausio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-995-662/2025. Todėl šiame kontekste nereikšmingi pareiškėjo argumentai, kad jis nenutrūkstamai gyveno Lietuvos Respublikoje visą 5 metų laikotarpį, t. y. nebuvo niekur iš Lietuvos Respublikos išvykęs, bei atmestini jo motyvai, jog pirmosios instancijos teismas klaidingai aiškino Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto nuostatas ir klaidingai taikė šią teisės normą nagrinėdamas pareiškėjo skundą.
40. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 5 metus teisėtai gyveno Lietuvos Respublikoje, turėdamas šiuos dokumentus – leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (Nr. (duomenys neskelbtini), galiojusį nuo 2020 m. lapkričio 11 d. iki 2022 m. rugpjūčio 19 d., Nr. (duomenys neskelbtini), galiojusį nuo 2022 m. rugsėjo 23 d. iki 2024 m. birželio 12 d., Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantį nuo 2024 m. birželio 12 d. iki 2025 m. gruodžio 12 d.) bei nacionalinę vizą, galiojusią nuo 2020 m. rugpjūčio 27 d. iki 2020 m. gruodžio 21 d. Taigi, kaip matyti, pareiškėjas laikotarpiu nuo 2022 m. rugpjūčio 19 d. iki 2022 m. rugsėjo 23 d. (34 dienas) gyveno Lietuvos Respublikoje neturėdamas jokio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje suteikiančio ar patvirtinančio dokumento arba nacionalinės vizos. Todėl Migracijos departamentas pagrįstai Sprendime konstatavo, kad pareiškėjas nelaikomas pragyvenusiu Lietuvos Respublikoje pastaruosius 5 metus turint Įstatyme nurodytą teisę gyventi Lietuvos Respublikoje suteikiantį ar patvirtinantį dokumentą arba nacionalinę vizą.
41. Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui ir apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismui jis pateikė įrodymus apie objektyvias priežastis, dėl kurių jis negalėjo gauti naujo leidimo laikinai gyventi iki pasibaigiant jo turėtam leidimui laikinai gyventi, tačiau teismas šių argumentų visiškai nevertino, t. y. teismas nepakankamai išsamiai išanalizavo reikšmingas aplinkybes ir priėmė sprendimą remiantis tik formaliais kriterijais. Byloje nenustatyta, kad objektyvios priežastys butų apribojusios pareiškėjo galimybę laiku pateikti prašymą dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo, o tokios nurodomos aplinkybės, kaip nebuvo laisvų laikų pateikti prašymą, ar savarankiškai priimtas sprendimas palaukti, kol bus tenkinamos sąlygos dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo darbo AB „Kauno baldai“ pagrindu (dėl taikytos nuobaudos nesuėjus vienerių metų terminui nuo baudos apmokėjimo) nelaikytinos svaria, objektyvia nuo pareiškėjo valios nepriklausančia aplinkybe, leidžiančia susidariusią pertrauką vertinti kitaip. Todėl pagrįstai atsakovas tokį pareiškėjo elgesį įvertino kaip nepakankamai aktyvų, atidų ir rūpestingą bei atsiradusį laiko tarpą tarp turėtų leidimų laikinai gyventi pripažino jo paties elgesio pasekme.
42. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ABTĮ 56 straipsnio 7 dalies nuostatų nepažeidė. Pažymėtina, jog tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančiomis teisės normomis nepagrįstas išvadas.
43. Įvertinus kitus apeliacinio skundo argumentus, pažymėtina, kad jais arba kartojami skunde pirmosios instancijos teismui išdėstyti argumentai, dėl kurių tikrinamame teismo sprendime motyvuotai atsakyta, arba reiškiamas abstraktus nesutikimas su pirmosios instancijos teismo motyvais ir jo atliktu byloje surinktų įrodymų vertinimu, iš esmės nenurodant, kokie konkretūs įrodymų vertinimo ir (arba) teisės normų aiškinimo ir taikymo pažeidimai buvo padaryti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Tokio pobūdžio apeliacinio skundo argumentai detaliau nevertinami, kaip neturintys teisinės reikšmės nagrinėjamos bylos išsprendimui ir nesudarantys pagrindo kitaip vertinti šioje nutartyje padarytų išvadų.
44. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus, kurį naikinti ar keisti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais argumentais nėra jokio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
45. Atmetus apeliacinį skundą, pareiškėjo turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (ABTĮ 40 str. 1 d.)
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo V. K. (V. K.) apeliacinį skundą atmesti.
Regionų administracinio teismo 2025 m. gruodžio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.