- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-02-19
- Bylos Nr.
- eA-3271-556/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03280-2019-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Arūnas Sutkevičius (pirm.), Ramūnas Gadliauskas, Laimutis Alechnavičius
- Atsakovas
- Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Pareiškėjas
- A. V.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. V. (A. V.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėja A. V. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2019 m. rugsėjo 4 d. sprendimą Nr. 10K-37651 „Dėl galimybės pateikti prašymą išduoti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje (duomenys neskelbtini) pilietei A. V.“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjos prašymą iš naujo. Pareiškėja taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėja su 2018 m. gruodžio 7 d. prašymu (toliau – ir Prašymas) kreipėsi į atsakovą Migracijos departamentą, prašydama: 1) išreikalauti pareiškėjos bylą iš Migracijos departamento Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Kauno AVPK) Jonavos grupės; 2) perskaičiuoti (apskaičiuoti) pareiškėjos visą nepertraukiamai teisėtu pagrindu pragyventą laikotarpį Lietuvos Respublikoje; 3) perskaičiavus pareiškėjos nepertraukiamai teisėtai (turint leidimą laikinai gyventi) pragyventą laikotarpį Lietuvos Respublikoje Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 6 punkto ir 46 straipsnio pagrindu, į pragyventą Lietuvos Respublikoje laikotarpį įskaičiuoti visą faktiškai pragyventą Lietuvos Respublikoje laiką; 4) pripažinti pareiškėjos teisę gauti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje (toliau – ir leidimas nuolat gyventi); 5) pripažinti pareiškėjos teisę kreiptis į Migracijos departamento Kauno AVPK Jonavos grupę teisei gauti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje įgyvendinti / realizuoti; 6) įpareigoti Migracijos departamento Kauno AVPK Jonavos grupę priimti iš pareiškėjos prašymą bei jį lydinčius dokumentus dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo.
3. Pareiškėja pažymėjo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas, administracinėje byloje Nr. eI-2058-643/2019 išnagrinėjęs pareiškėjos skundą, 2019 m. liepos 16 d. sprendimu jį tenkino, Migracijos departamento 2019 m. sausio 19 d. atsakymą panaikino ir įpareigojo pareiškėjos Prašymą išnagrinėti iš naujo. Migracijos departamentas, pakartotinai išnagrinėjęs pareiškėjos Prašymą, priėmė ginčijamą Sprendimą.
4. Pareiškėjos nuomone, skundžiamas Sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes atsakovas neteisingai įvertino pareiškėjos Migracijos departamentui nurodytas aplinkybes bei dokumentus, neįsigilino į susidariusią situaciją ir ją įvertino itin formaliai, dėl ko netinkamai pritaikė Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto nuostatas, taip pat pažeidė įpareigojimą administravimo subjekto veikloje vadovautis proporcingumo, objektyvumo ir išsamumo principais.
Šalies argumentai
5. Pareiškėja paaiškino, kad ji Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Lietuva) nuolatos gyvena nuo 2004 m., kai būdama nepilnametė, išvyko iš (duomenys neskelbtini) nuolatiniam gyvenimui į Lietuvos Respubliką kartu su šeima: mama O. A., seserimi R. A. (K.) ir patėviu G. A. 2004 m. atvykusi į Lietuvą su tikslu nuolat gyventi, pareiškėja baigė (duomenys neskelbtini) mokyklą (rusų k.) Jonavoje ir išlaikė visus privalomus brandos egzaminus. Mokymosi (duomenys neskelbtini) mokykloje laikotarpiu, pareiškėjai iki pilnametystės buvo suteikti leidimai laikinai gyventi, kaip šeimos nariui, t. y. vieneri mokslo metai buvo suskaičiuoti kaip vieneri gyvenimo metai Lietuvoje (bendra trukmė – 3 metai). (duomenys neskelbtini) pareiškėjai tapus pilnamete, ji 9 mėnesiams gavo leidimą laikinai gyventi mokymosi (studijų) pagrindu. 2008 m. (pabaigus mokyklą), pareiškėjai laikinųjų leidimų išdavimas buvo nutrauktas, nes tarp mokyklos baigimo ir įstojimo (priėmimo) į aukštąją mokyklą pareiškėjai nebuvo teisinio pagrindo anksčiau išduoto laikinojo leidimo pagrindu būti Lietuvoje. Pagal tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą užsienio piliečiams (pareiškėjai), nebuvo suteikta galimybė gauti papildomą 6 mėn. leidimą mokslo (studijų) pagrindu, todėl Migracijos departamento suteikti leidimai, išduoti pareiškėjai iki mokyklos baigimo momento, buvo anuliuoti, atitinkamai ir pareiškėjos sukauptas pragyventas Lietuvos Respublikoje laikotarpis buvo išbrauktas. 2008 m. pareiškėjai įstojus mokytis į Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakultetą, universitetui laiduojant, 2009 m. sausio 13 d. buvo išduotas leidimas laikinai gyventi. Laikotarpiu nuo 2008 m. iki 2013 m. nepertraukiamai pareiškėjai buvo suteikti 5 leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
6. Pareiškėja, baigusi studijas ir 2013 m. įgijusi politikos mokslų bakalauro laipsnį, nutarė tęsti aukštesnės pakopos studijas ir įstojo mokytis į Vytauto Didžiojo universiteto Teisės fakulteto Teisės vientisųjų magistro studijų programą ir šias studijas baigė 2016 m. liepos mėnesį. Pareiškėja pažymėjo, kad tarp bakalauro ir įstojimo į teisės magistro studijas, pareiškėjai leidimų laikinai gyventi išdavimas nebuvo nutrauktas ir ji Lietuvoje visą laiką gyveno teisėtai. 2016 m. lapkričio mėnesį pareiškėja papildomai išlaikė Lietuvos Respublikos Konstitucijos pagrindų egzaminą. 2016 m. liepos mėn. pareiškėjai buvo išduotas leidimas laikinai gyventi iki 2016 m. gruodžio 31 d., t. y., 6 mėnesių laikotarpiui. (duomenys neskelbtini) pareiškėja susituokė su Lietuvos Respublikos piliečiu. 2016 m. gruodžio mėn. pareiškėja pateikė prašymą išduoti naują leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje kitu pagrindu (pasikeitus pareiškėjos teisiniam statusui). Kadangi Pareiškėjos prašymo nagrinėjimas užtruko ir sprendimas dėl leidimo laikinai gyventi nebuvo išnagrinėtas iki naujo leidimo išdavimo, pareiškėjai buvo išduota nacionalinė viza (D), kuri galiojo nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. vasario 2 d., t. y. 30 kalendorinių dienų. 2017 m. vasario 3 d. pareiškėjai buvo išduotas leidimas laikinai gyventi. 2018 m. vasario 4 d. pareiškėjai buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, kuris galioja iki 2020 m. vasario 3 d.
7. Taigi pareiškėja nuo 2004 m. iki 2019 m. nuolatos teisėtai gyveno ir gyvena Lietuvos Respublikoje, iš Lietuvos faktiškai išvykusi nebuvo. Per visus penkiolika Lietuvoje pragyventų metų pareiškėja puikiai išmoko lietuvių kalbą, lankė ir baigė mokyklą, išlaikė visus laikytus brandos egzaminus (juos laikė lietuvių kalba), integravosi į visuomenę (visi artimi pareiškėjos giminaičiai, t. y., mama, sesuo ir jos šeima, patėvis, gyvena Lietuvoje, pareiškėja turi platų draugų ratą), įgijo net du aukštuosius universitetinius išsilavinimus (paskaitas klausė, egzaminus laikė ir baigiamuosius darbus gynėsi lietuvių kalba), jos ryšiai su (duomenys neskelbtini) yra nutrūkę – pareiškėja save laiko ir faktiškai yra Lietuvos Respublikos gyventoja. Ji savo profesinę ateitį sieja tik su Lietuvos Respublika – kartu su sutuoktiniu gyvena ir dirba Lietuvoje. Pareiškėja nurodė, kad siekia gauti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje ir ateityje sieks pilietybės. Dėl pareiškėjai nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių, nulemtų užsieniečių teisinę padėtį reglamentuojančių teisės aktų pokyčio laikotarpiu, kai pareiškėja gyveno ir mokėsi Lietuvoje, dalis jos teisėtai pragyvento Lietuvos Respublikoje laiko yra neįskaičiuojama į užsieniečio Lietuvos Respublikoje pragyventą laikotarpį. Pareiškėja mano, kad ji visiškai atitinka Įstatymo nustatytas sąlygas, norint gauti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjos teigimu, Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nėra nurodyta, kad leidimas gyventi per pragyventus 5 metus turėjo galioti nenutrūkstamai, t. y. šioje Įstatymo nuostatoje nurodyta, kad užsienietis turi nenutrūkstamai pragyventi 5 metus, tačiau nenurodyta, kad per šį laikotarpį tarp jam išduotų leidimų laikinai gyventi negali būti nė vienos dienos pertrauka. Pareiškėjos įsitikinimu, ši Įstatymo nuostata reiškia, kad norint gauti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, užsienietis privalo teisėtu pagrindu joje išgyventi nepertraukiamai 5 metus bei kreipdamasis dėl leidimo nuolatos gyventi turėti išduotą galiojantį leidimą laikinai gyventi. Šias sąlygas pareiškėja visiškai atitinka. Pareiškėja pažymėjo, kad per visus penkiolika teisėtai Lietuvos Respublikoje pragyventų metų nebuvo išvykusi iš Lietuvos ilgesniam nei Įstatymo 53 straipsnio 10 dalyje numatytam terminui.
Šalies argumentai
8. Pareiškėja skunde nurodė, kad atsakovas ir vėl neįvykdė jos reikalavimų, pateiktų Prašyme, o būtent: dėl pirmojo pašymo išreikalauti jos asmens bylą pareiškėja nurodė, kad atsakovui be teisinio pagrindo atsisakant pareiškėjos asmens bylą išreikalauti, yra sudaromos prielaidos abejoti pareiškėjos Prašymo išnagrinėjimo visapusiškumu ir pagrįstumu. Reikalavimai dėl pragyvento laikotarpio perskaičiavimo buvo išnagrinėti tik iš dalies, nes atsakovas vienašališkai nusprendė, kokie ataskaitiniu laikotarpiai, jo vertinimu, yra reikšmingi, o kokie ne, nagrinėdamas tik per paskutiniuosius 5 metus pareiškėjos pragyventu laikotarpiu Lietuvoje išduotus leidimus laikinai gyventi, nors pareiškėja prašė apskaičiuoti visą jos pargyventą Lietuvoje laikotarpį nuo jos atvykimo į Lietuvos Respubliką 2004 m., o ne nuo 2014 m. Atsakovas neįvykdė teismo įpareigojimo ir neišnagrinėjo Prašymo 2 ir 3 reikalavimų. Pareiškėja taip pat nurodė, kad į jos pargyventą laikotarpį (mokslo pagrindu) buvo įskaičiuojama tik pusė pragyvento laiko. Iki 2013 m. sausio 1 d. Įstatymo 53 straipsnio 9 dalies įsigaliojimo pareiškėja buvo pargyvenusi Lietuvoje mokslo pagrindu 4 metus ir 6 mėn., tačiau, pasikeitus teisiniam reglamentavimui, pareiškėjai jos dar iki naujos Įstatymo redakcijos įsigaliojimo dienos „sukaupti“ pragyventi metai nepagrįstai buvo perskaičiuoti juos sumažinant per pusę, t. y. iki 2 m. 3 mėn., taip pažeidžiant pareiškėjos teisėtus lūkesčius. Tuo atveju, jeigu atsakovas būtų tinkamai taikęs Įstatymo nuostatas bei teisingai apskaičiavęs pareiškėjos pragyventą laiką Lietuvoje, ji būtų atitikusi Įstatyme nustatytas sąlygas dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo dar 2015 m. birželio mėn. Migracijos departamentas, Sprendimą grįsdamas išimtinai vien tik formaliu Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto taikymu, pažeidė teisingumo ir protingumo principus ir neatsižvelgė į visas su gyvenimu Lietuvoje susijusias faktines aplinkybes.
Atsiliepimas
9. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
10. Atsakovas pažymėjo, kad vykdydamas Vilniaus apygardos administracinio teismo įpareigojimą, Migracijos departamentas 2019 m. rugsėjo 4 d. pakartotinai išnagrinėjo pareiškėjos Prašymą. Pareiškėja buvo informuota, kad pagal Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punktą prašymo dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo ji pateikti negali, kadangi ji neatitinka minėtame punkte nustatytos sąlygos pragyventi Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus ir turėti leidimą laikinai gyventi, kadangi tarp pareiškėjai išduotų leidimų laikinai gyventi yra susidariusi pertrauka, todėl jos gyvenimas Lietuvoje negali būti vertinamas kaip nepertraukiamas. Pareiškėja taip pat buvo informuota, kad jos Lietuvoje be pertraukos, t. y. nuo 2017 m. vasario 3 d., pragyventas laikotarpis yra 2 metai ir 6 mėnesiai, taigi prašymą dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 pagrindu ir kitus reikiamus dokumentus ji galėtų pateikti po 2022 m. vasario 3 d.
11. Atsakovas pažymėjo, kad ginčijamu Sprendimu atsakė į kiekvieną pareiškėjos Prašyme nurodytą aspektą. Sprendime Migracijos departamentas ne kartą paminėjo Įstatymo nuostatą, kad asmuo turi pragyventi Lietuvos Respublikoje pastaruosius 5 metus, todėl pareiškėjos skunde įvardyti argumentai, kad Migracijos departamentas nepaaiškino, kuo remiantis vertinamas 5 metų laikotarpis, nepagrįsti. Nepagrįstas ir pareiškėjos skundo teiginys, kad Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nėra nurodytas reikalavimas, kad leidimas gyventi per pragyventus 5 metus turėjo galioti nenutrūkstamai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą yra nurodęs, kad Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto juridinės struktūros analizė leidžia teigti, jog leidimas nuolat gyventi užsieniečiui gali būti išduodamas esant dviem sąlygoms – jis pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus ir turėjo leidimą laikinai gyventi. Nesuprantamas ir pareiškėjos prašymas išreikalauti iš Migracijos departamento taisykles ir aprašus, kurių pagrindu yra skaičiuojamas pragyventas terminas Lietuvos Respublikoje, kadangi visi teisės aktai, kuriais Migracijos departamentas vadovaujasi įgyvendindamas teisės aktais jam priskirtas funkcijas, yra paskelbti Teisės aktų registre. Ginčijame rašte yra aiškiai įvardyti visi teisės aktai, kurių pagrindu yra atsisakyta tenkinti pareiškėjos prašymą.
12. Migracijos departamento turimais duomenimis, tarp pareiškėjai nuo 2014 m. išduotų leidimų laikinai gyventi (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) yra 32 dienų pertrauka, t. y. tuo metu pareiškėja neturėjo galiojančio leidimo laikinai gyventi. Vadovaujantis Įstatymo nuostatomis bei suformuota teismų praktika, pareiškėja neatitiko Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyto leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindo. Dėl pareiškėjos skundo teiginių, kad Migracijos departamentas nepagrįstai neišsireikalavo jos bylos, atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjos asmens byla yra saugoma Migracijos departamente ir, rengiant pareiškėjai atsakymą, bylos medžiaga buvo įvertinta.
Atsiliepimas
13. Atsakovas nesutiko ir su pareiškėjos skundo argumentais, kad Migracijos departamentas neįvykdė teismo įpareigojimo ir neišnagrinėjo Prašymo antro ir trečio reikalavimų. Atsakovas pažymėjo, kad teismas įpareigojo Migracijos departamentą atsakyti į kiekvieną Prašymo reikalavimą, o ne juos patenkinti. Ginčijamu Sprendimu pareiškėja buvo informuota, kad nuo 2014 m. liepos 1 d. iki 2015 m. birželio 29 d. turėti leidimai laikinai gyventi buvo išduoti remiantis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 6 punkto ir 46 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatomis, Lietuvos Respublikos aukštojoje mokykloje ji įgijo aukštojo mokslo kvalifikaciją, todėl, vadovaujantis Įstatymo 53 straipsnio 9 dalimi, nesant pertraukos tarp leidimų laikinai gyventi, į pareiškėjos nuo 2014 m. liepos 1 d. pragyventą Lietuvos Respublikoje laikotarpį galėtų būti įskaičiuojamas pilnas laikas, pragyventas Lietuvos Respublikoje turint leidimą laikinai gyventi, išduotą vadovaujantis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 6 punkto ir 46 straipsnio nuostatomis. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad tarp pareiškėjos leidimų laikinai gyventi (leidimo laikinai gyventi (duomenys neskelbtini) ir leidimo laikinai gyventi (duomenys neskelbtini)) yra susidariusi 32 dienų pertrauka, nėra pagrindo tenkinti jos prašymo į pragyventą laikotarpį įskaičiuoti visą pragyventą Lietuvos Respublikoje laikotarpį. Migracijos departamentas įvykdė teismo įpareigojimą ir atsakė pareiškėjai, kodėl jos Prašymas negali būti tenkinamas. Atsakovas akcentavo, kad pareiškėja prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi pateikė (duomenys neskelbtini), t. y. likus 10 dienų iki turėto leidimo laikinai gyventi galiojimo pabaigos.
14. Dėl pareiškėjos skundo argumentų, kad Migracijos departamentas neva pažeidė lex retro non agit (įstatymas neturi grįžtamosios galios) principą atsakovas pažymėjo, kad apskaičiuoja asmenų pragyventą laiką Lietuvos Respublikoje ir priima sprendimus dėl leidimo laikinai gyventi ar leidimo nuolat gyventi išdavimo / pakeitimo tik pagal asmenų pateiktus prašymus. Iki 2018 m. gruodžio 7 d., Migracijos departamento turimais duomenimis, pareiškėja dėl leidimo nuolat gyventi į Migracijos departamentą nesikreipė, todėl atsakovas neturėjo pareigos apskaičiuoti ar kitaip vertinti jos pragyventą laiką Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas priėmė sprendimą išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi 2017 m. sausio 27 d. (t. y. nors pagal teisės aktus prašymo nagrinėjimo skubos tvarka terminas – 60 dienų, prašymas buvo išnagrinėtas per 38 dienas). Sprendimas išduoti leidimą laikinai gyventi pareiškėjai priimtas nepažeidžiant Įstatyme numatytų prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi nagrinėjimo terminų. Atsakovas pažymėjo, kad išduodant leidimą nuolat gyventi pagal Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punktą, vertinami užsieniečio Lietuvos Respublikoje nepertraukiamai pragyventi pastarieji 5 metai iki prašymo išduoti leidimą nuolat gyventi pateikimo datos, o ne suminis užsieniečio Lietuvos Respublikoje pragyventas laikotarpis.
15. Migracijos departamentas akcentavo, kad ginčijamą Sprendimą priėmė, išnagrinėjęs pareiškėjos pateiktus dokumentus ir įvertinęs visą surinktą medžiagą bei informaciją. Be to, Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, bet priešingai, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, kurių turinys atskleistas pareiškėjai, todėl, Migracijos departamento nuomone, ginčijamas Sprendimas atitinka tiek Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalį, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus. Vadovaujantis Prašyme nurodyta informacija bei Migracijos departamento turimais duomenimis, pareiškėja negalėtų pateikti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1V-445 (toliau – ir Aprašas), 5.4 bei 16.5 papunkčiuose nurodytų dokumentų, patvirtinančių Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytą leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindą, kadangi dėl susidariusios pertraukos tarp jos turėtų leidimų laikinai gyventi, ji negali būti laikoma pragyvenusia Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymo ir priimti jos prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi. Migracijos departamentas, išsamiai išnagrinėjęs pareiškėjos Prašymą, tinkamai ir pagrįstai išaiškino Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto nuostatą, o pareiškėja skunde nepateikė jokių paaiškinimų ar įrodymų, galinčių paneigti ginčijamo Sprendimo išvadas.
II.
16. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gruodžio 17 d. sprendimu pareiškėjos A. V. skundą patenkino visiškai. Panaikino Migracijos departamento Sprendimą. Įpareigojo atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos Prašymą. Priteisė pareiškėjai iš Migracijos departamento 23 Eur žyminio mokesčio.
17. Teismas pažymėjo, kad byloje ginčas kilęs dėl atsakovo Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.
18. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad pareiškėja kreipėsi su 2018 m. gruodžio 7 d. prašymu į Migracijos departamentą. Migracijos departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjos Prašymą ir su juo pateiktus dokumentus, 2019 m. sausio 9 d. atsakymu Nr. 10K-822 informavo pareiškėjos atstovę, kad, atsakovo nuomone, pareiškėja pagal Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punktą prašymo dėl Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo pateikti negali, kadangi neatitinka minėtame punkte nustatytos sąlygos pragyventi Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus ir turėti leidimą laikinai gyventi. Atsakovo turimais duomenimis, tarp pareiškėjai 2016 m. ir 2017 m. išduotų leidimų laikinai gyventi (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) yra 32 dienų pertrauka, t. y. nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. vasario 2 d. pareiškėja neturėjo galiojančio leidimo laikinai gyventi, todėl jos gyvenimas Lietuvos Respublikoje negali būti vertinamas kaip nepertraukiamas.
19. Nesutikdama su šiuo atsakymu, pareiškėja kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kuris, išnagrinėjęs administracinę bylą Nr. eI-2058-643/2019, patenkino pareiškėjos skundą ir 2019 m. liepos 16 d. sprendimu panaikino atsakovo 2019 m. sausio 19 d. atsakymą ir įpareigojo atsakovą pareiškėjos Prašymą išnagrinėti iš naujo. Migracijos departamentas, pakartotinai išnagrinėjęs pareiškėjos Prašymą, priėmė 2019 m. rugsėjo 4 d. sprendimą Nr. 10K-37651 netenkinti pareiškėjos prašymo.
Žemesnės instancijos teismas
20. Teismas vadovavosi VAĮ 2 straipsnio 14 ir 15 dalimis, 14 straipsnio 1 dalimi, Migracijos departamento direktoriaus 2018 m. gegužės 4 d. įsakymu Nr. 3K-99 patvirtintų Asmenų aptarnavimo ir prašymų (skundų) nagrinėjimo Migracijos departamente prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 7.3, 7.4 papunkčiais, 29, 35 punktais, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2000 m. spalio 6 d. įsakymu Nr. 388 patvirtintų Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 12.45 papunkčiu ir pažymėjo, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, jog pareiškėja Lietuvoje baigė vidurinę (duomenys neskelbtini) mokyklą, Vytauto Didžiojo universitete įgijo politikos mokslų bakalauro ir teisės magistro laipsnius, išlaikė Konstitucijos pagrindų egzaminą, (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką su Lietuvos Respublikos piliečiu K. Š., dirba Lietuvoje (duomenys neskelbtini) bei vykdo individualią veiklą, susijusią su teisinių dokumentų rengimu ir konsultacijų teikimu.
21. Dėl pareiškėjos prašymo išreikalauti jos asmens bylą teismas pažymėjo, kad su minėta byla ji susipažino tik teismui ją išreikalavus ir pridėjus prie nagrinėjamos administracinės bylos.
22. Antras pareiškėjos nurodytas prašymas buvo perskaičiuoti (apskaičiuoti) A. V. visą nepertraukiamai teisėtu pagrindu pragyventą laikotarpį Lietuvos Respublikoje. Atsakovas nurodė, kad tarp pareiškėjos leidimų laikinai gyventi ((duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)) yra susidariusi 32 dienų pertrauka, todėl netenkino pareiškėjos prašymo į pragyventą laikotarpį įskaičiuoti visą pragyventą Lietuvos Respublikoje laikotarpį.
Šalies argumentai
23. Pareiškėja atsakovo taip pat prašė pripažinti jos teisę gauti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje; pripažinti pareiškėjos teisę kreiptis į Migracijos departamento Kauno AVPK Jonavos grupę teisei gauti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje įgyvendinti / realizuoti; įpareigoti Migracijos departamento Kauno AVPK Jonavos grupę priimti iš pareiškėjos prašymą bei jį lydinčius dokumentus dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo. Atsakovas nurodė, kad tarp pareiškėjai nuo 2014 m. išduotų leidimų laikinai gyventi (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) yra 32 d. pertrauka, t. y. pareiškėja tuo metu neturėjo galiojančio leidimo laikinai gyventi, todėl pareiškėja neatitinka Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyto leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindo. Vadovaujantis prašyme nurodyta informacija ir atsakovo turimais duomenimis, pareiškėja negalėtų pateikti Aprašo 5.4 ir 16.5 papunkčiuose nurodytų dokumentų, patvirtinančių Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytą leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindą, nes dėl susidariusios pertraukos tarp jos turėtų leidimų laikinai gyventi, ji negali būti laikoma pragyvenusia Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus. Pareiškėja Kauno AVPK Migracijos skyriaus Jonavos grupei prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi pateikė (duomenys neskelbtini), t. y. likus 10 d. iki jos turėto leidimo laikinai gyventi galiojimo pabaigos. Migracijos departamentas 2017 m. sausio 27 d. priėmė sprendimą pareiškėjai išduoti leidimą laikinai gyventi. Sprendimas išduoti leidimą laikinai gyventi pareiškėjai priimtas nepažeidžiant Įstatyme numatytų terminų. (duomenys neskelbtini) pareiškėja sudarė santuoką su Lietuvos Respublikos piliečiu ir (duomenys neskelbtini) pateikė prašymą išduoti jai leidimą laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu, jos turėtas leidimas laikinai gyventi galiojo iki 2016 m. gruodžio 31 d., o naujas leidimas laikinai gyventi buvo išduotas 2017 m. vasario 3 d. Šiuo aspektu teismas nesutiko su atsakovo pozicija, jog pati pareiškėja nesiėmė veiksmų siekdama užtikrinti, kad jos gyvenimas Lietuvos Respublikoje būtų nepertraukiamas ir laiku nepateikė prašymo dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, ji prašymą leidimui laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu padavė tik sudariusi santuoką su Lietuvos Respublikos piliečiu – (duomenys neskelbtini), o jos turėtas leidimas laikinai gyventi dar galiojo iki 2016 m. gruodžio 31 d. Pareiškėja išvykusi iš Lietuvos Respublikos nebuvo.
Žemesnės instancijos teismas
24. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėja prašė atsakovo perskaičiuoti (apskaičiuoti) jai visą pargyventą laikotarpį Lietuvos Respublikoje bei perskaičiavus pareiškėjai pragyventą laikotarpį Lietuvos Respublikoje Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 6 punkto ir 46 straipsnio nuostatų pagrindu į pragyventą Lietuvos Respublikoje laikotarpį įskaičiuoti visą faktiškai pragyventą Lietuvos Respublikoje laiką. Atsakyme atsakovas nagrinėjo tik per 5 pastaruosius metus pareiškėjos pragyventu laikotarpiu Lietuvos Respublikoje išduotus leidimus laikinai gyventi. Atsakovas nenurodė, kiek iš viso nepertraukiamai pareiškėja gyveno Lietuvos Respublikoje, nors šios aplinkybės jau buvo konstatuotos Vilniaus apygardos teismas 2019 m. liepos 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eI-2058-643/2019. Dėl teisės gauti leidimą nuolat gyventi Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu atsakovas nurodė, jog pareiškėja prašymą ir kitus reikiamus dokumentus galėtų pateikti po 2022 m. vasario 3 d., kadangi skaičiavo be pertraukos jos Lietuvos Respublikoje pragyventą laikotarpį, atsižvelgus į pertrauką tarp leidimų laikinai gyventi. Dėl teisės pareiškėjai pateikti prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi pripažinimo ir įpareigojimo priimti pareiškėjos prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi bei papildomus dokumentus atsakovas nurodė, kad nėra pagrindo tenkinti šių prašymų.
25. Vertindamas atsakovo Sprendimo turinį, teismas darė išvadą, kad atsakovas neatliko tų veiksmų, nesuteikė visos informacijos, kurios pareiškėja tikėjosi gauti iš atsakovo, nepilnai atsakė į jos pateiktus / keliamus klausimus. Iš skundžiamo Sprendimo turinio matyti, kad ne į visus pareiškėjos prašymus atsakovas atsakė ir suteikė visą būtiną informaciją. Teismo nuomone, atsakovas ginčijamą Sprendimą priėmė, nepilnai ir neišsamiai išnagrinėjęs pareiškėjos pateiktus dokumentus, nevisapusiškai įvertinęs visą surinktą medžiagą ir informaciją. Teismo nuomone, ginčijamas Sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatų, nes valstybės institucijos sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimtas.
26. Atsižvelgdamas į nustatytų faktinių aplinkybių visumą ir išdėstytus argumentus, teismas konstatavo, jog skundžiamas Sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, todėl yra naikintinas, atsakovą įpareigojant iš naujo išnagrinėti pareiškėjos Prašymą. Patenkinus skundą, iš atsakovo pareiškėjos naudai priteista 23 Eur žyminio mokesčio, sumokėto už skundą (ABTĮ 40 str. 1 d.).
III.
27. Atsakovas Migracijos departamentas (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti. Apeliaciniame skunde atsakovas vadovaujasi tokiais pagrindiniais argumentais:
27.1. Skundžiamu Sprendimu Migracijos departamentas atsakė į kiekvieną pareiškėjos Prašyme nurodytą prašymą. Ta aplinkybė, kad atsakovas atsisakė patenkinti pareiškėjos prašymus, nereiškia, kad Migracijos departamentas nesuteikė pareiškėjai visos informacijos ir neatsakė į jos prašymus. Migracijos departamentas Sprendimą priėmė įvertinęs pareiškėjos pateiktus ir Migracijos departamente esančius dokumentus, visą surinktą medžiagą bei informaciją bei savo vertinimą pateikęs Sprendime.
27.2. Pagal Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punktą nustatyta, kad 2019 m. rugsėjo 3 d. pareiškėjos Lietuvos Respublikoje be pertraukos, t. y. nuo 2017 m. vasario 3 d., pragyventas laikotarpis yra 2 metai ir 6 mėnesiai, kadangi tarp pareiškėjai nuo 2014 m. išduotų leidimų laikinai gyventi (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) yra 32 dienų pertrauka, t. y. tuo metu pareiškėja neturėjo galiojančio leidimo laikinai gyventi. Vadovaujantis Įstatymo 53 straipsnio 9 dalimi, nesant pertraukos tarp leidimų laikinai gyventi, į pareiškėjai nuo 2014 m. liepos 1 d. pragyventą Lietuvos Respublikoje laikotarpį galėtų būti įskaičiuojamas pilnas laikas, pragyventas Lietuvos Respublikoje, tačiau yra susidariusi 32 dienų pertrauka. Taigi, atsižvelgiant į Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto juridinę struktūros analizę ir suformuotą teismų praktiką, Migracijos departamentas neturėjo pagrindo perskaičiuoti (apskaičiuoti) pareiškėjai visą pargyventą laikotarpį Lietuvos Respublikoje bei perskaičiavus pareiškėjai pragyventą laikotarpį Lietuvos Respublikoje Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 6 punktą ir 46 straipsnio nuostatų pagrindu į pragyventą Lietuvos Respublikoje laikotarpį įskaičiuoti visą faktiškai pragyventą Lietuvos Respublikoje laiką. Atsakovas pažymi, kad išduodant leidimą nuolat gyventi pagal Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punktą, vertinami užsieniečio Lietuvos Respublikoje nepertraukiamai pragyventi pastarieji 5 metai iki prašymo išduoti leidimą nuolat gyventi pateikimo datos, o ne suminis užsieniečio Lietuvoje pragyventas laikotarpis. Teismo argumentai, kad Migracijos departamentas nagrinėjo tik per 5 pastaruosius metus pareiškėjos pragyventu laikotarpiu Lietuvos Respublikoje išduotus leidimus laikinai gyventi nepagrįsti. Nepagrįstas ir teismo argumentas, kad Migracijos departamentas nenurodė, kiek iš viso nepertraukiamai pareiškėja gyveno Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas įvykdė teismo įpareigojimą ir atsakė pareiškėjai, kodėl jos prašymas negali būti tenkinamas, t. y. kad vertinami užsieniečio Lietuvos Respublikoje nepertraukiamai pragyventi pastarieji 5 metai iki prašymo išduoti leidimą nuolat gyventi pateikimo datos, o ne suminis užsieniečio Lietuvos Respublikoje pragyventas laikotarpis.
27.3. Prašymo priėmimo etape atliekamas pirminis vertinimas – ar nėra tarpų tarp leidimų. Pareiškėja šio etapo nepraėjo, todėl tolesni veiksmai neatlikti. Kadangi pareiškėjos atveju prašymas dėl leidimo nuolat gyventi nebuvo priimtas, nebuvo jokio teisinio pagrindo atlikti veiksmus, kurie gali ir turi būti atliekami, kai nagrinėjamas prašymas išduoti leidimą nuolat gyventi. Pažymėtina, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas neturėjo pagrindo įpareigoti atsakovą atlikti prašymo nagrinėjimo veiksmus. Vadovaujantis prašyme nurodyta informacija bei Migracijos departamento turimais duomenimis, pareiškėja negalėtų pateikti Aprašo 5.4 papunktyje bei 16.5 papunktyje nurodytų dokumentų, patvirtinančių Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytą leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindą, kadangi dėl susidariusios pertraukos tarp jos turėtų leidimų laikinai gyventi, ji negali būti laikoma pragyvenusia Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus. Atsižvelgiant į tai, nebuvo pagrindo tenkinti pareiškėjos 5 ir 6 prašymų.
27.4. Pagal Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtinto Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašo (toliau – ir LLG Aprašas) 73 punktą, prašymas pakeisti leidimą bendra tvarka pateikiamas likus ne mažiau kaip 2 mėnesiams, o prašymas pakeisti leidimą skubos tvarka – likus ne mažiau kaip 1 mėnesiui iki leidimo laikinai gyventi galiojimo laiko pabaigos. Pareiškėja prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi pateikė (duomenys neskelbtini), t. y. likus 10 dienų iki pareiškėjos turėto leidimo laikinai gyventi galiojimo pabaigos. Be to, pareiškėja pateikė ne prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi, o prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi (kadangi keitė leidimo gyventi išdavimo pagrindą), kurio nagrinėjimo terminas skubos tvarka – 2 mėnesiai. Migracijos departamento vertinimu, prašymo dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pateikimas likus vos 10 dienų iki turimo leidimo gyventi galiojimo pabaigos nėra protingas ir savalaikis elgesys, siekiant užtikrinti, kad užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje būtų nepertraukiamas. Aplinkybė, kad pareiškėja susituokė (duomenys neskelbtini), reiškia, kad iki to laiko pareiškėja neturėjo teisinio pagrindo kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu. Sprendimas išduoti leidimą laikinai gyventi pareiškėjai buvo priimtas nepažeidžiant Įstatyme numatytų terminų.
Atsiliepimas
28. Pareiškėja A. V. pateiktame atsiliepime prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Taip pat prašoma priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
29. Pareiškėja pažymi, kad byloje sprendžiamas klausimas ne tik dėl atsakymo į pareiškėjos Prašymą teisėtumo, bet ir tai, ar atsakovas tinkamai įvykdė Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą. Atsakovas privalėjo atsakyti į Prašyme suformuluotą reikalavimą, susijusį su viso pareiškėjos nepertraukiamai pragyvento Lietuvos Respublikoje laiko apskaičiavimu, tačiau to nepadarė ir nenurodė jokio teisinio pagrindo, kodėl toks apskaičiavimas atliktas nebuvo. Pareiškėja prašė apskaičiuoti visą nuo 2004 m. nepertraukiamai teisėtu pagrindu Lietuvos Respublikoje išgyventą laiką. Migracijos departamentas, savo žinioje turėdamas pareiškėjos asmens bylą, gali peržiūrėti ir įvertinti joje esančius visus pareiškėjai išduotus leidimus laikinai gyventi, apskaičiuoti visus ataskaitinius laikotarpius, kuriuos pareiškėja nepertraukiamai gyveno Lietuvoje. Šiuo atveju apeliacinio skundo argumentai vertintini kaip atsakovo vengimas vykdyti įsiteisėjusį teismo sprendimą dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.
30. Pareiškėja pažymi, kad ji atitinka Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimus ir yra visos prielaidos ir pagrindas gauti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Nors tarp pareiškėjai nuo 2014 m. išduotų leidimų laikinai gyventi (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) yra 32 dienų pertrauka, tačiau šiuo laikotarpiu pareiškėja gyveno Lietuvos Respublikoje teisėtai, turėdama nacionalinė vizą (D). Šis laiko tarpas susidarė ne dėl pačios pareiškėjos neatsakingumo, bet dėl ilgai užtrunkančių procedūrų leidimui laikinai gyventi išduoti. Migracijos departamentas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėja teisėtai ir nepertraukiamai gyvena Lietuvoje nuo 2005 m., yra baigusi vidurinę mokyklą, įgijusi du aukštuosius išsilavinimus, puikiai kalba ir rašo lietuviškai, privalėjo Įstatymo nuostatą taikyti atsižvelgdamas į protingumo ir sąžiningumo principus. Pareiškėja akcentuoja, kad 2013 m. pasikeitus Įstatymo 53 straipsnio 9 dalies redakcijai, jei be pagrindo, skaičiuojant reikšmingus ataskaitinius laikotarpius, buvo padalinti perpus pareiškėjos iki 2013 m. sausio 1 d. studijų pagrindu Lietuvos Respublikoje pragyventi metai. Tarpai tarp leidimų laikinai gyventi išdavimo susidarė neišvengiamai ir nepriklausomai nuo pareiškėjos valios.
31. Pareiškėja akcentuoja, kad atsakovas, nagrinėdamas Prašymą, į jos asmens bylą atsižvelgė tik formaliai. Tai patvirtina faktas, jog nors atsakovas savo atsiliepime į skundą nurodė, jog pareiškėja dėl leidimo nuolat gyventi į Migracijos departamentą anksčiau nesikreipė, tačiau pareiškėja ne kartą dar iki Prašymo kreipėsi dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo. Teismo išreikalautoje pareiškėjos asmens byloje paties atsakovo rengtų atsakymų, kuriuos pareiškėja pateikė teismui, nėra.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
32. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl atsakovo Migracijos departamento 2019 m. rugsėjo 4 d. sprendimo Nr. 10K-37651 „Dėl galimybės pateikti prašymą išduoti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje (duomenys neskelbtini) pilietei A. V.“ teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.
33. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad pareiškėja su 2018 m. gruodžio 7 d. prašymu kreipėsi į atsakovą Migracijos departamentą, prašydama: 1) išreikalauti pareiškėjos bylą iš Migracijos departamento Kauno AVPK Jonavos grupės; 2) perskaičiuoti (apskaičiuoti) pareiškėjos visą nepertraukiamai teisėtu pagrindu pragyventą laikotarpį Lietuvos Respublikoje; 3) perskaičiavus pareiškėjos nepertraukiamai teisėtai (turint leidimą laikinai gyventi) pragyventą laikotarpį Lietuvos Respublikoje Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 6 punkto ir 46 straipsnio pagrindu, į pragyventą Lietuvos Respublikoje laikotarpį įskaičiuoti visą faktiškai pragyventą Lietuvos Respublikoje laiką; 4) pripažinti pareiškėjos teisę gauti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje; 5) pripažinti pareiškėjos teisę kreiptis į Migracijos departamento Kauno AVPK Jonavos grupę teisei gauti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje įgyvendinti / realizuoti; 6) įpareigoti Migracijos departamento Kauno AVPK Jonavos grupę priimti iš pareiškėjos prašymą bei jį lydinčius dokumentus dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo. Kartu su prašymu pareiškėja pateikė su juo susijusius dokumentus: leidimą laikinai gyventi, brandos atestatą, aukštojo mokslo kvalifikaciją patvirtinančius dokumentus, pažymėjimą apie Konstitucijos pagrindų egzamino išlaikymą, santuokos liudijimą, paso kopiją, išrašą iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenų ir individualios veiklos vykdymą patvirtinančią pažymą.
34. Migracijos departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjos Prašymą ir su juo pateiktus dokumentus, 2019 m. sausio 9 d. atsakymu Nr. 10K-822 informavo pareiškėjos atstovę, kad pareiškėja pagal Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punktą prašymo dėl Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo pateikti negali.
35. Nesutikdama su šiuo atsakymu, pareiškėja kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kuris, išnagrinėjęs administracinę bylą Nr. eI-2058-643/2019, patenkino pareiškėjos skundą ir 2019 m. liepos 16 d. sprendimu panaikino atsakovo 2019 m. sausio 19 d. atsakymą ir įpareigojo atsakovą pareiškėjos Prašymą išnagrinėti iš naujo.
36. Migracijos departamentas, pakartotinai išnagrinėjęs pareiškėjos Prašymą, priėmė 2019 m. rugsėjo 4 d. sprendimą Nr. 10K-37651 netenkinti pareiškėjos prašymo. Migracijos departamentas nurodė, kad pareiškėja pagal Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punktą prašymo dėl Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo pateikti negali, nes neatitinka minėtame punkte nustatytos sąlygos pragyventi Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus ir turėti leidimą laikinai gyventi. Atsakovo turimais duomenimis, tarp pareiškėjai 2016 m. ir 2017 m. išduotų leidimų laikinai gyventi (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) yra 32 dienų pertrauka, t. y. nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. vasario 2 d. pareiškėja neturėjo galiojančio leidimo laikinai gyventi, todėl jos gyvenimas Lietuvos Respublikoje negali būti vertinamas kaip nepertraukiamas.
37. Nagrinėjamu atveju akcentuotina, kad pareiškėja į atsakovą kreipėsi, siekdama pateikti prašymą dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo, taip pat suformulavo prašymą suteikti informaciją apie visą jos nepertraukiamai teisėtu pagrindu pragyventą laikotarpį Lietuvos Respublikoje ir įskaičiuoti į pragyventą Lietuvos Respublikoje laikotarpį visą faktiškai pragyventą Lietuvos Respublikoje laiką.
38. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmiausia tikslinga pasisakyti dėl pagrindinio pareiškėjos prašymo, susijusio su jos teise pateikti prašymą dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo, nes kiti pareiškėjos suformuluoti prašymai iš esmė susiję su minėtu pareiškėjos siekiu. Atsakovas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, vadovavosi Aprašo 29.1 punkto (Prašymas išduoti leidimą nepriimamas, raštu nurodžius grąžinimo priežastį bei žodžiu suteikus reikiamą informaciją, jeigu prašymas išduoti leidimą ir (ar) prie prašymo pridedami dokumentai pateikiami nesilaikant aprašo reikalavimų), 5.4 punkto (Užsienietis, siekiantis gauti leidimą nuolat gyventi, prie prašymo išduoti leidimą MIGRIS turi pridėti skenuotus (nufotografuotus) aprašo 16 punkte nurodytus dokumentus, patvirtinančius Įstatyme nustatytą leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindą, kuriuo užsienietis siekia gauti leidimą nuolat gyventi) ir 16.5 punkto (išvardyti Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytą pagrindą patvirtinantys dokumentai) nuostatomis ir pažymėjo, kad pareiškėja negalėtų pateikti Aprašo 5.4 ir 16.5 punktuose nurodytų dokumentų, kadangi dėl susidariusios pertraukos tarp jos turėtų leidimų laikinai gyventi, ji negali būti laikoma pragyvenusia Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus.
39. Minėtą išvadą atsakovas darė išanalizavęs duomenis, kad tarp pareiškėjai nuo 2014 m. išduotų leidimų laikinai gyventi (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) yra 32 dienų pertrauka, t. y. tuo metu pareiškėja neturėjo galiojančio leidimo laikinai gyventi. Remiantis iš esmės tais pačiais motyvais, atsisakyta tenkinti ir prašymus dėl įpareigojimo pripažinti pareiškėjos teisę kreiptis į Migracijos departamento Kauno AVPK Jonavos grupę ir įpareigoti Migracijos departamento Kauno AVPK Jonavos grupę priimti iš pareiškėjos prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi, taip pat prašymą į pragyventą laikotarpį įskaičiuoti visą pragyventą Lietuvos Respublikoje laikotarpį.
40. Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, matyti, jog atsakovas, priimdamas skundžiamą Sprendimą, vadovaudamasis procedūrinėmis Aprašo nuostatomis dėl dokumentų pateikimo, iš esmės sprendė dėl materialinio reikalavimo, t. y. įvertino, kad pareiškėja neatitinka Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto nuostatos, nes nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. vasario 2 d. neturėjo galiojančio leidimo laikinai gyventi, todėl jos gyvenimas Lietuvos Respublikoje negali būti vertinamas kaip nepertraukiamas. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks viešojo administravimo subjekto veikimas negali būti laikomas teisėtu. Pažymėtina, kad pareiškėja kartu su 2018 m. gruodžio 7 d. prašymu pateikė Migracijos departamentui visus jos turimus dokumentus, jos manymu, patvirtinančius Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytą pagrindą.
41. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad viešojo administravimo subjektas gali reikalauti iš asmens pateikti tik tiek dokumentų, kiek yra reikalinga priimti administracinį sprendimą (šiuo atveju – spręsti dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo). Be to, viešojo administravimo subjektas negali reikalauti iš asmens pateikti to, ko jis neturi. Kitaip aiškinant nagrinėjamu atveju aktualias Aprašo nuostatas dėl dokumentų pateikimo, susidarytų situacija, kai viešojo administravimo subjektas daugeliu atvejų galėtų spręsti dėl asmens pateikto prašymo dėl leidimo išdavimo esmės prašymo priėmimo stadijoje, kas laikytina ydinga praktika, apribojančia besikreipiančio asmens teises. Nagrinėjamu atveju atsakovas nei 2019 m. sausio 9 d. atsakyme Nr. 10K-822, nei priimdamas skundžiamą Sprendimą nenurodė jokių dokumentų, kuriuos pareiškėja turėtų ir galėtų pateikti papildomai. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta ir įvertinus šios konkrečios bylos aplinkybes, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju nebuvo jokių kliūčių priimti pareiškėjos prašymą dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo ir nagrinėti jį iš esmės.
42. Konstatavus tai, atkreiptinas dėmesys ir į šioje byloje susiklosčiusią specifinę situaciją. Kaip minėta, atsakovas skundžiamame Sprendime iš esmės jau pateikė savo poziciją dėl pareiškėjos prašymo dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo, t. y. dėl pareiškėjos atitikimo Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto nuostatoms. Todėl, įvertinus tai, kad vieną kartą Migracijos departamento priimtas sprendimas jau buvo panaikintas ir byla teismuose nagrinėjama antrą kartą, laikytina, kad atsakovas sprendimą dėl pareiškėjos prašymo dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo iš esmės jau priėmė.
43. Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte įtvirtinta, kad leidimas nuolat gyventi užsieniečiui gali būti išduodamas, jeigu jis pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus ir turėjo leidimą laikinai gyventi. Leidimą nuolat gyventi išduodant šiuo pagrindu, užsieniečio pragyventas laikotarpis apskaičiuojamas vidaus reikalų ministro nustatyta tvarka (Įstatymo 53 str. 3 d.). Pragyvento laikotarpio nepertraukia buvimo už Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės teritorijos ribų laikas, jeigu jis netrunka ilgiau kaip 6 mėnesius iš eilės ir iš viso per 5 metų laikotarpį nesudaro daugiau kaip 10 mėnesių (Įstatymo 53 str. 10 d.).
44. Paminėtina ir tai, kad Įstatymo ir Aprašo nuostatos, susijusios su ilgalaikio gyventojo statusu Lietuvos Respublikos teritorijoje teisėtai gyvenantiems trečiųjų šalių piliečiams, yra suderintos su 2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyvos 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso (toliau – ir Direktyva 2003/109/EB) nuostatomis (Įstatymo 1 str. 2 d. ir priedo 11 p.), dėl ko, aiškinant minėtų teisės aktų nuostatų turinį, turi būti atžvelgiama į Direktyvos 2003/109/EB nuostatas. Direktyvos 2003/109/EB 6 konstatuojamoje dalyje nurodoma, jog pagrindinis kriterijus, kad būtų suteiktas ilgalaikio gyventojo statusas, turi būti gyvenimo valstybės narės teritorijoje trukmė. Gyvenama turi būti teisėtai ir nuolat, kad būtų galima parodyti, jog žmogus įsitvirtino toje šalyje. Reikėtų numatyti prielaidas tam tikram lankstumui, kas leistų atsižvelgti į tokias aplinkybes, dėl kurių asmeniui gali tekti laikinai išvykti iš tos teritorijos.
45. Kaip pažymima Direktyvos 2003/109/EB 4 straipsnio 1 dalyje ir 6 konstatuojamojoje dalyje, penkerių metų teisėto ir nuolatinio gyvenimo valstybės narės teritorijoje trukmė parodo, kad žmogus įsitvirtino toje šalyje ir joje ilgą laiką gyvena (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2012 m. spalio 18 d. sprendimas byloje Staatssecretaris van Justitie prieš Mangat Singh, C-502/10, EU:C:2012:636).
46. Atsakovo Sprendimas grindžiamas tuo, kad tarp pareiškėjai nuo 2014 m. išduotų leidimų laikinai gyventi (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) yra 32 dienų pertrauka, t. y. tuo metu pareiškėja neturėjo galiojančio leidimo laikinai gyventi.
47. Iš bylos aplinkybių ir pareiškėjai išduotų leidimų laikinai gyventi nustatyta, kad pareiškėja Lietuvoje nuolatos gyvena nuo 2004 m., kai būdama nepilnametė, išvyko iš (duomenys neskelbtini) nuolatiniam gyvenimui į Lietuvos Respubliką kartu su šeima. Pareiškėja Lietuvoje baigė vidurinę (duomenys neskelbtini) mokyklą ir išlaikė visus privalomus brandos egzaminus (juos laikė lietuvių kalba). 2008 m. pareiškėja įstojo mokytis į Vytauto Didžiojo universitetą, kur įgijo politikos mokslų bakalauro ir teisės magistro laipsnius (paskaitas klausė, egzaminus laikė ir baigiamuosius darbus gynėsi lietuvių kalba). 2016 m. lapkričio mėnesį pareiškėja papildomai išlaikė Lietuvos Respublikos Konstitucijos pagrindų egzaminą. (duomenys neskelbtini) susituokė su Lietuvos Respublikos piliečiu. Pareiškėja dirba Lietuvoje bei vykdo individualią veiklą, susijusią su teisinių dokumentų rengimu ir konsultacijų teikimu. Visą šį laiką Lietuvoje pareiškėja buvo teisėtai. Pareiškėja pati nurodo, jog jos ryšiai su (duomenys neskelbtini) yra nutrūkę – pareiškėja save laiko ir faktiškai yra Lietuvos Respublikos gyventoja.
48. Migracijos departamento nurodyta 32 dienų pertrauka tarp pareiškėjai nuo 2014 m. išduotų leidimų laikinai gyventi (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), kada pareiškėja neturėjo galiojančio leidimo laikinai gyventi, susidarė dėl to, kad 2016 m. gruodžio mėn. pareiškėja pateikė prašymą išduoti naują leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje kitu pagrindu (pasikeitus pareiškėjos teisiniam statusui, nes (duomenys neskelbtini) susituokė su Lietuvos Respublikos piliečiu). Kadangi pareiškėjos prašymo nagrinėjimas užtruko, iki naujo leidimo išdavimo, pareiškėjai buvo išduota nacionalinė viza (D), kuri galiojo nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. vasario 2 d. 2017 m. vasario 3 d. pareiškėjai buvo išduotas leidimas laikinai gyventi.
49. Atsižvelgiant į šioje konkrečioje byloje susiklosčiusias išskirtines aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo pripažinti, kad vien ta aplinkybė, jog pareiškėja 32 dienas neturėjo galiojančio leidimo laikinai gyventi (turėjo nacionalinę vizą (D)), yra pagrindas spręsti, kad pareiškėja neatitinka Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimų. Sutiktina, kad atsakovas, 2017 m. vasario 3 d. išduodamas pareiškėjai leidimą laikinai gyventi pagal jos (duomenys neskelbtini) pateiktą prašymą, nepažeidė teisės aktuose nustatyto prašymo nagrinėjimo termino, tačiau reikėtų atsižvelgti ir į tai, kad prašymas paduotas nepasibaigus ankstesnio leidimo laikinai gyventi galiojimo terminui, o būtent (duomenys neskelbtini) jis paduotas dėl to, kad tą dieną pareiškėja susituokė su Lietuvos Respublikos piliečiu ir norėjo gauti leidimą laikinai gyventi jau kitu (šeimos susijungimo) pagrindu, kas jokiu būdu nėra pagrindas tvirtinti, jog iki to laiko pareiškėja nebūtų gavusi leidimo laikinai gyventi kitu pagrindu. Šiuo atveju Migracijos departamentas taip pat turėjo įvertinti ir tai, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjai buvo išduota nacionalinė viza (D), ji gyvena Lietuvoje jau daugiau nei 15 metų, yra integravusis į visuomenę, čia baigė aukštojo mokslo studijas ir šiuo metu dirba. Pažymėtina ir tai, kad nagrinėjamoje byloje nekyla klausimo dėl to, jog per visus 15 teisėtai Lietuvoje pragyventų metų pareiškėja nebuvo išvykusi iš Lietuvos ilgesniam nei Įstatymo 53 straipsnio 10 dalyje numatytam terminui.
50. Atsakovo apeliaciniame skunde nurodytų administracinių bylų ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) skiriasi nuo nagrinėjamos bylos. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-3933-624/2018 buvo vertinta situacija, kai leidimas laikinai gyventi pareiškėjui buvo panaikintas neatitinkant Įstatymo reikalavimų, dėl to jam atsisakyta išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gegužės 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1439/2014 buvo konstatuota, kad pareiškėjas tam tikru laikotarpiu Lietuvos Respublikoje buvo neteisėtai. Be kita ko, pastarojoje byloje pažymėta, kad „byloje nepateikta jokių įrodymų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, jog laikotarpiu nuo 2011 m. gruodžio 20 d. iki 2012 m. vasario 10 d. imtinai pareiškėjas gyveno Lietuvos Respublikoje teisėtai, ar kad jam buvo išduotas kitas dokumentas, suteikiantis teisę būti ar gyventi Lietuvos Respublikoje“. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje pareiškėja pateikė įrodymus, kad visą laikotarpį Lietuvoje buvo teisėtai, o tuo metu, kol leidimas laikinai gyventi jai nebuvo išduotas, ji turėjo nacionalinę vizą (D).
51. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, iš esmės nelieka pagrindo pasisakyti dėl kitų pareiškėjos Prašyme suformuluotų prašymų, nes nustatytos aplinkybės yra pagrindas ginčijamą Sprendimą panaikinti, atsakovą įpareigojant iš naujo išnagrinėti pareiškėjos Prašymą.
52. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nors ir ne visai teisingais motyvais, priėmė iš esmės teisingą sprendimą, kurio naikinti, remiantis atsakovo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, nėra pagrindo. Todėl atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
53. Pareiškėja atsiliepime į apeliacinį skundą suformulavo prašymą priteisti jai iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nagrinėjamu atveju procesinis sprendimas priimamas pareiškėjos naudai, tačiau ji patirtų bylinėjimosi išlaidų nedetalizavo ir nepatiekė jokių jas patvirtinančių įrodymų, todėl šis klausimas negali būti sprendžiamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.