- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-09-23
- Bylos Nr.
- eA-4752-520/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00352-2020-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas panaikintas ir priimtas naujas sprendimas
- Teisėjai
- Dalia Višinskienė (pirm.), Artūras Drigotas (pirm.), Ramutė Ruškytė
- Pareiškėjas
- A. M.
- Atsakovas
- Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos, Migracijos departamentas prie LR Vidaus reikalų ministerijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Ramutės Ruškytės ir Dalios Višinskienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. M. (A. M.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. liepos 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. M. (A. M.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas A. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Imigracijos skyriaus (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2020 m. sausio 23 d. sprendimą Nr. (15/4-1)7U-00004 „Dėl Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje neišdavimo (duomenys neskelbtini) Respublikos piliečiui A. M.“ (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Migracijos departamentą priimti naują sprendimą – išduoti pareiškėjui Lietuvos Respublikos ilgalaikį gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje.
2. Pareiškėjas nurodė, kad Sprendimu atsisakyta jam išduoti leidimą nuolat gyventi dėl to, jog jis (turėjęs 2014 m. lapkričio 20 d. – 2015 m. lapkričio 20 d.; 2015 m. lapkričio 21 d. – 2017 m. lapkričio 20 d.; 2017 m. gruodžio 22 d. – 2019 m. vasario 15 d.; 2019 m. vasario 15 d. – 2021 m. vasario 14 d. leidimus laikinai gyventi) 31 kalendorinę dieną nuo 2017 m. lapkričio 21 d. iki 2017 m. gruodžio 22 d. Lietuvos Respublikoje gyveno teisėtai turėdamas nacionalinę vizą Nr. 002537305, tačiau neturėdamas leidimo laikinai gyventi (2017 metais pareiškėjas turėjo 31 kalendorinės dienos leidimų laikinai gyventi pertrauką).
3. Pareiškėjas pažymėjo, kad turėdamas iki 2017 m. lapkričio 20 d. galiojantį leidimą laikinai gyventi, 2017 m. rugsėjo 4 d. bandė atlikti vizito į Migracijos departamentą rezervaciją dėl šio leidimo pakeitimo / pratęsimo, tačiau artimiausia laisva data buvo 2017 m. spalio 25 d. Pareiškėjo prašymu Migracijos departamentas paskyrė vizito datą – 2017 m. spalio 2 d. (likus mėnesiui ir 18 dienų iki leidimo gyventi pabaigos). Pareiškėjo prašymą buvo atsisakyta priimti dėl prašymo (priedo – verslo plano) turinio trūkumų. Pareiškėjas 2017 m. spalio 3 d. informavo Migracijos departamentą, kad ištaisė prašymo trūkumą, ir paprašė paskirti jam kuo ankstesnę kitą vizito datą. Migracijos departamentas paskyrė vizitą 2017 m. spalio 24 d. (likus tik 27 dienų iki leidimo laikinai gyventi pabaigos, t. y. užkirtus pareiškėjui kelią pateikti prašymą tinkamu laiku likus bent mėnesiui iki galiojusio leidimo laikinai gyventi pabaigos). Pareiškėjo prašymą antrą kartą buvo atsisakyta priimti dėl naujų, pirmojo vizito metu netikrintų, „nepastebėtų“ ir pareiškėjui buvusių nežinomų priežasčių – atsakovas iš pareiškėjo pareikalavo papildomų dokumentų. Pareiškėjas 2017 m. spalio 24 d. informavo atsakovą, kad ištaisė prašymo trūkumą, ir paprašė paskirti jam kuo ankstesnę kitą vizito datą. Migracijos departamentas paskyrė vizitą 2017 m. lapkričio 8 d. (likus 12 dienų iki leidimo gyventi pabaigos). Pareiškėjo prašymas pakeisti leidimą laikinai gyventi buvo priimtas, nenustačius jo trūkumų. Migracijos departamentas 2017 m. gruodžio 18 d. pareiškėjui išdavė leidimą laikinai gyventi 2017 m. gruodžio 22 d. – 2019 m. vasario 15 d. laikotarpiui. Migracijos departamentas pareiškėjo prašymo pakeisti leidimą laikinai gyventi nagrinėjimo laikotarpiui išdavė pareiškėjui nacionalinę vizą.
4. Pareiškėjas paaiškino, kad Migracijos departamento Sprendime nurodyti teiginiai yra neteisingi ir klaidinantys. Atsakovas teisingai nurodė, kad pareiškėjas jam teikė dokumentus ir gaudavo leidimus laikinai gyventi nuo 2014 metų, tačiau nutyli, kad 2017 m. spalio 2 d. atsisakytas priimti pareiškėjo parengtas verslo planas buvo analogiškas pagal formą ir turinį Migracijos departamente 2014 ir 2015 metais priimtiems, nenustačius trūkumų, verslo planams. Migracijos departamentas 2017 m. spalio 2 d. privalėjo patikrinti visus pateiktus dokumentus, nustatyti visus pateiktų dokumentų taisytinus trūkumus, tačiau to nepadarė, o tik 2017 m. spalio 24 d., patikrinęs visus pareiškėjo pateiktus dokumentus, vėl nustatė duomenų trūkumą ir pareikalavo papildomų dokumentų. Kitą pareiškėjo vizito į Migracijos departamentą datą paskyrė 2017 m. lapkričio 8 d., t. y. likus 12 dienų iki leidimo gyventi termino pabaigos, todėl pareiškėjas neturėjo jokios galimybės pateikti prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi teisės aktų nustatytu terminu.
5. Pareiškėjas akcentavo, kad atsakovas 2017 m. spalio 2 d. ir 2017 m. spalio 24 d. turėjo ne atsisakyti priimti pareiškėjo prašymus, bet priimti prašymus ir nustatyti terminą trūkumams pašalinti. Atsakovas privalėjo vertinti 2017 m. gruodžio 22 d. – 2019 m. vasario 15 d. leidimą laikinai gyventi ne kaip naujai išduotą, bet kaip 2015 m. lapkričio 21 d. – 2017 m. lapkričio 20 d. leidimo laikinai gyventi pakeitimą / pratęsimą be pertraukos.
Atsiliepimas
6. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.
7. Atsakovas paaiškino, kad vertindamas, ar pareiškėjas pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus ir ar turėjo leidimą laikinai gyventi, nustatė, jog nuo 2017 m. lapkričio 21 d. iki 2017 m. gruodžio 22 d. (iš viso 31 kalendorinę dieną) pareiškėjas Lietuvos Respublikoje gyveno teisėtai, turėdamas nacionalinę vizą, išduotą 2017 m. lapkričio 30 d. – 2018 m. balandžio 20 d. laikotarpiui, tačiau neturėdamas leidimo laikinai gyventi. Pareiškėjo leidimas laikinai gyventi teisėtos veiklos pagrindu (Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu) galiojo nuo 2015 m. lapkričio 21 d. iki 2017 m. lapkričio 20 d. Pareiškėjas 2017 m. lapkričio 8 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi teisėtos veiklos pagrindu (Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktas ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punktas) ir paprašė jį nagrinėti skubos tvarka.
8. Atsakovas, akcentuodamas ginčui aktualios redakcijos Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329, (toliau – ir Aprašas) 7³ punkte ir Įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą, nurodė, kad pareiškėjas, turėdamas iki 2017 m. lapkričio 20 d. galiojantį leidimą gyventi, dėl šio leidimo laikinai gyventi pakeitimo kreipėsi likus 12 dienų iki dokumento galiojimo pabaigos, t. y. per teisės aktuose nustatytus terminus nepateikė prašymo dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, dėl to jo turėtas leidimas laikinai gyventi negalėjo būti keičiamas, todėl pareiškėjas turėjo kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi jam išdavimo. Migracijos departamentas sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi priėmė 2017 m. gruodžio 18 d., t. y. ne vėliau kaip per 4 mėnesius nuo prašymo pateikimo dienos.
Atsiliepimas
9. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas su 2018 m. gruodžio 5 d. prašymu išduoti leidimą nuolat gyventi pateikė paaiškinimą, kuriame nurodė negalėjimo užsiregistruoti nustatytu laiku vizitui į Migracijos departamentą leidimui laikinai gyventi pratęsti aplinkybes. Pareiškėjas paaiškinime pažymėjo, kad atsakovas dukart atsisakė priimti prašymą pakeisti jo turėtą leidimą laikinai gyventi, prašydamas pašalinti prašymo pateikimo metu nustatytus trūkumus.
10. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjo prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi buvo atsisakyta priimti dukart (2017 m. spalio 2 d. ir 2017 m. spalio 24 d.), nes buvo nustatyta kartu su prašymu teiktų dokumentų neatitiktis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytiems reikalavimams. Leidimo laikinai gyventi pakeitimo pagrindui patvirtinti pareiškėjo dukart buvo prašyta pašalinti trūkumus. Užsienietis yra asmeniškai atsakingas už savalaikį ir tinkamą dokumentų, būtinų leidimui laikinai gyventi pakeisti, parengimą ir pateikimą.
11. Atsakovas teigė, kad nustatęs, jog pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi, pateikė ne visus privalomus pateikti duomenis ir (ar) dokumentus, vadovaudamasis Aprašo 44.10 punktu, atsisakė priimti pateiktą prašymą. Pareiškėjas jokių pretenzijų ar skundų dėl prašymo priėmimo aplinkybių nei 2017 metais, nei vėliau nepateikė.
12. Atsakovas nurodė, jog Sprendime konstatavo, kad pertrauka tarp leidimų laikinai gyventi susidarė dėl pareiškėjo veiksmų. Pareiškėjo prašymas išduoti leidimą laikinai gyventi pateiktas 2017 m. lapkričio 8 d., skundžiamas Sprendimas išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi priimtas 2017 m. gruodžio 18 d., t. y. nepažeidžiant Įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi nagrinėjimui 4 mėnesių termino (skubos tvarka – 2 mėnesių termino). Pareiškėjo paaiškinime nurodytos priežastys, dėl kurių jam nepavyko laiku pateikti prašymo dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, negalėtų būti pripažintos svarbiomis, nuo jo valios nepriklausančiomis priežastimis, kurios būtų buvusios objektyvi kliūtis jam laiku, išvengiant pertraukos tarp leidimų laikinai gyventi, pasikeisti leidimą laikinai gyventi. Todėl buvo nustatyta, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyto leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindo, nes per 5 pastaruosius metus 31 kalendorinę dieną neturėjo leidimo laikinai gyventi, o tai reiškia, kad negalima teigti, jog yra Lietuvos Respublikoje pragyvenęs pastaruosius 5 metus be pertraukos. Pareiškėjas nepateikė dokumentų, patvirtinančių, kad jis atitiktų kurį nors kitą Įstatymo 53 straipsnio 1 dalyje nustatytą leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindą.
13. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad atsisakymas išduoti leidimą nuolat gyventi savaime neužkerta kelio pareiškėjui gyventi Lietuvos Respublikoje su leidimu laikinai gyventi bei pragyvenus Lietuvos Respublikoje reikiamą laikotarpį bei esant kitoms atitinkamoms Įstatyme nustatytoms sąlygoms pakartotinai kreiptis dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo.
Atsiliepimas
14. Atsakovas nesutiko su skundo argumentais, kad Migracijos departamentas užkirto pareiškėjui kelią pateikti prašymą dėl leidimo laikinai gyventi pratęsimo laiku, nes Įstatymo kontekste „tinkamas laikas“ yra skaičiuojamas ne nuo pareiškėjo bandymų rezervuoti vizito datą Migracijos departamente, bet nuo prašymo išduoti / pakeisti leidimą laikinai gyventi priėmimo momento. Pareiškėjas turėjo būti atidus ir rūpestingas, turėjo pasirūpinti, kad jo prašymas pakeisti galiojantį leidimą laikinai gyventi būtų pateiktas laiku ir atitiktų teisės aktų jam keliamus reikalavimus.
15. Atsakovas pažymėjo, kad skundo argumentai, jog Migracijos departamentas 2017 m. spalio 24 d. atsisakė priimti pareiškėjo prašymą dėl naujų, pirmojo vizito metu netikrintų priežasčių, yra deklaratyvūs ir nėra pagrįsti įrodymais. Migracijos departamentui nustačius pareiškėjo prašymo trūkumus, jam buvo išduoti kontrolės lapai, kuriuose buvo nurodyti visi trūkumai.
16. Atsakovas pažymėjo, kad Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimai dėl verslo plano atsirado tik Įstatymo 2016 m. rugsėjo 19 d. redakcijoje. Anksčiau galiojusios Įstatymo redakcijos 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte reikalavimų dėl verslo plano nebuvo nustatyta. Pareiškėjas turėjo pareigą pateikti prašymą, atitinkantį galiojančių teisės aktų reikalavimus.
17. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo atveju nebuvo taikomos Įstatymo 33 straipsnio 4 dalies nuostatos, nes pareiškėjas pateikė ne visus dokumentus, todėl surinkti duomenys leido manyti, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto sąlygų. Nesant privalomų pateikti dokumentų, nebuvo nustatyta, kad pareiškėjas galbūt atitinka Įstatyme įtvirtintas sąlygas, nes nebuvo pakankamai duomenų tokiai išvadai daryti. Pareiškėjas prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi skubos tvarka pateikė likus 12 dienų iki leidimo laikinai gyventi galiojimo laiko pabaigos. Teisės aktai nenustatė galimybės atnaujinti termino prašymo pakeisti leidimui laikinai gyventi pateikimui. Esant tokioms aplinkybėms pareiškėjo prašymas negalėjo būti nagrinėjamas kaip prašymas pakeisti leidimą laikinai gyventi. Šias aplinkybes pareiškėjas žinojo, tačiau teikė prašymą. Esant tokiai situacijai pareiškėjas į Migracijos departamentą galėjo kreiptis tik su nauju prašymu dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo.
II.
18. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. liepos 10 d. sprendimu atmetė pareiškėjo A. M. skundą.
19. Teismas, nustatęs bylai reikšmingas faktines aplinkybes bei jas įvertinęs 2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyvos 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso (toliau – ir Direktyva 2003/109/EB) ir Įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2019 m. rugsėjo 1 d. iki 2020 m. sausio 1 d.) teisinio reglamentavimo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bei Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) išaiškinimų ginčui aktualiais klausimais kontekste, vertino, kad atsakovas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas nuo 2017 m. lapkričio 21 d. iki 2017 m. gruodžio 22 d., iš viso 31 kalendorinę dieną, Lietuvos Respublikoje gyveno neturėdamas leidimo laikinai gyventi. Pareiškėjui 2017 m. lapkričio 30 d. – 2018 m. balandžio 20 d. laikotarpiui buvo išduota nacionalinė viza Nr. 002537305.
20. Teismas pažymėjo, kad Įstatymas pragyventą Lietuvos Respublikoje 5 metų laikotarpį sieja su leidimo laikinai gyventi, o ne su nacionalinės vizos turėjimu. Pagal Įstatymo 2 straipsnio 33 dalį – viza, tai į užsieniečio kelionės dokumentą įklijuotas įklijos formos leidimas, leidžiantis atvykti į Lietuvos Respubliką, būti joje ar vykti tranzitu. Pagal Įstatymo 2 straipsnio 14 dalį leidimas laikinai gyventi – tai dokumentas, suteikiantis užsieniečiui teisę laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje jame nurodytą laiką.
21. Teismas, vadovaudamasis Įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi (redakcija, galiojusi nuo 2017 m. rugsėjo 1 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d.), sutiko su skundo argumentu, kad atsakovas nepagrįstai nenustatė pareiškėjui termino prašymų trūkumams pašalinti. Teismas vertino, kad atsakovas, gavęs pareiškėjo pateiktą prašymą ir su juo pateiktus dokumentus, nustatęs pateiktų dokumentų trūkumus, privalėjo ne atsisakyti priimti pareiškėjo prašymo Aprašo 44.10 punkto pagrindu, bet nustatyti pareiškėjui terminą prašymo trūkumams pašalinti. Atsakovas teismui pateiktuose dokumentuose pats nurodė, jog pareiškėjo buvo dukart prašyta pašalinti nustatytus prašymo (konkrečiai, verslo plano) trūkumus.
22. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas neginčijo atsakovo sprendimų atsisakyti priimti jo prašymus (o ne, prašymą priėmus, nustatyti terminą jo trūkumams pašalinti), šie sprendimai yra įsiteisėję.
23. Teismas sutiko su skundo argumentais, kad Įstatymas nenustato prašymo paduoti prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi teisės aktų nustatytų terminų praleidimo pasekmių, todėl atsakovas, priėmęs nagrinėti pareiškėjo 2017 m. lapkričio 8 d. pateiktą prašymą nagrinėti skubos tvarka, likus mažiau kaip mėnesiui iki jo turėto leidimo galiojimo laiko pabaigos, turėjo šį prašymą nagrinėti ne kaip prašymą išduoti naują leidimą laikinai gyventi, bet kaip prašymą pakeisti esamą leidimą laikinai gyventi.
Šalies argumentai
24. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas pateikė prašymą dėl leidimo pakeitimo likus 12 dienų iki dokumento galiojimo pabaigos, tačiau, kadangi atsakovas priėmė nagrinėti pareiškėjo prašymą, tai tokie atsakovo veiksmai vertintini kaip praleisto termino atnaujinimas, ir todėl pareiškėjo prašymas turėjo būti nagrinėjamas kaip prašymas pakeisti leidimą skubos tvarka ir atitinkamai sprendimas dėl jo turėjo būti priimtas per mėnesį nuo prašymo pateikimo. Teismas pažymėjo, kad teisės aktai nesuteikia atsakovui teisės savo nuožiūra perkvalifikuoti pareiškėjo prašymo pakeisti leidimą į prašymą išduoti leidimą.
Žemesnės instancijos teismas
25. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas Migracijos departamento 2017 m. gruodžio 18 d. priimto sprendimo išduoti jam naują leidimą laikinai gyventi nuo 2017 m. gruodžio 22 d. iki 2019 m. vasario 15 d. teisės aktų nustatyta tvarka neapskundė. Teismas atmetė skundo argumentą, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą, privalėjo vertinti 2017 m. lapkričio 22 d. – 2019 m. vasario 15 d. leidimą laikinai gyventi ne kaip naujai išduotą, bet kaip 2015 m. lapkričio 21 d. – 2017 m. lapkričio 20 d. leidimo laikinai gyventi pakeitimą.
26. Teismas dėl skundo argumento, kad nors ir neturėdamas leidimo laikinai gyventi, pareiškėjas Lietuvos Respublikoje gyveno teisėtai, nes 2017 m. lapkričio 21 d. – 2017 m. gruodžio 22 d. laikotarpiu jam buvo išduota nacionalinė viza, pažymėjo, kad nacionalinės vizos turėjimas nesuteikia teisės užsieniečiui gyventi Lietuvos Respublikoje, o tik suteikia teisę atvykti ir būti Lietuvos Respublikos ir kitų Šengeno valstybių teritorijoje tam tikrą laiką. Teisės aktai galimybės vizos turėjimą prilyginti leidimui laikinai gyventi nenustato.
27. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo prašymo išduoti jam Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje padavimo momentu nebuvo įvykdytos Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytos imperatyviosios sąlygos, nes 31 kalendorinę dieną, t. y. nuo 2017 m. lapkričio 21 d. iki 2017 m. gruodžio 22 d., pareiškėjas gyveno Lietuvos Respublikoje neturėdamas leidimo laikinai gyventi. Teismo vertinimu, nenustatęs kitų Įstatyme įtvirtintų leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindų, atsakovas pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą.
28. Teismas atkreipė dėmesį, kad teismas savo sprendimu negali pakeisti galiojančių Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto nuostatų, o privalo jomis vadovautis.
III.
29. Pareiškėjas A. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. liepos 10 d. sprendimą ir išspręsti klausimą iš esmės – tenkinti skundo reikalavimus, priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.
30. Pareiškėjas nesutinka, kad skundas netenkintas vien dėl to, kad pareiškėjas 2017 metais neapskundė jam 2017 m. gruodžio 18 d. išduoto leidimo laikinai gyventi.
31. Pareiškėjo teigimu, Migracijos departamentas turėjo imperatyvią prievolę laikytis ir nepažeisti įstatymo, t. y. 2017 metais išduoti pareiškėjui tinkamą (pakeistą, o ne naują) leidimą laikinai gyventi, o šioje byloje teismo konstatuotu pareiškėjo teisių ir prašyme nurodyto tikslo – pratęsti turėtą leidimą laikinai gyventi pažeidimo neapskundimas – teisinių santykių sąžiningumo, teisės viršenybės, gero administravimo ir kad iš neteisės negali kilti teisė principų prasme, negali būti laikomas atsakovo pateisinimu ir suteikti teisę dėl paties atsakovo padarytų imperatyviosios teisės pažeidimų taikyti pareiškėjui sankciją – atsisakymą išduoti leidimą nuolat gyventi.
32. Pareiškėjas pažymi, kad Migracijos departamento 2017 m. gruodžio 19 d. ir 2019 m. vasario 4 d. pranešimuose dėl 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo išduoti leidimą laikinai gyventi nebuvo nurodyta / išaiškinta, jog išduodamas būtent naujas leidimas laikinai gyventi, taip pat nebuvo nurodyta 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo apskundimo teisė ir tvarka. Pareiškėjas, kuris nėra teisininkas, neturėjo prievolės 2017 metais suprasti / žinoti, kad išduotas leidimas laikinai gyventi nebuvo jo prieš tai turėto leidimo laikinai gyventi pakeitimu. Ši aplinkybė paaiškėjo tik iš skundžiamo Sprendimo.
33. Pareiškėjas pažymi, kad skundžiamo Sprendimo sankcija – atsisakymas išduoti leidimą nuolat gyventi, yra neproporcinga. Pareiškėjas gyvena ir turi leidimą laikinai gyventi Lietuvoje nuo 2014 metų, neturi nusižengimų nei migracijos nei kitų teisės šakų prasme, sąžiningai plėtoja Lietuvoje savo verslą ir moka mokesčius, išlaikė kalbos egzaminą ir atitinka visus kitus reikalavimus leidimui nuolat gyventi gauti.
34. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, jog nacionalinės vizos turėjimas nesuteikė teisės pareiškėjui gyventi Lietuvos Respublikoje nuo 2017 m. lapkričio 21 d. iki 2017 m. gruodžio 22 d., todėl 31 kalendorinę dieną pareiškėjas gyveno Lietuvos Respublikoje neturėdamas leidimo laikinai gyventi ir atsakovas pagrįstai dėl to atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą nuolat gyventi. Pareiškėjas neginčija, kad nacionalinė viza nėra tapati leidimui laikinai gyventi. Pareiškėjas, įvertinęs Įstatymo nuostatas, pažymi, kad nacionalinės vizos išdavimas reiškia, jog užsieniečiui leista laikinai ar nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, bet ji išduodama ne ilgesniam kaip 12 mėnesių laikotarpiui, o leidimas laikinai gyventi suteikia teisę užsieniečiui gyventi Lietuvos Respublikoje ilgesnį laikotarpį (paprastai 2 metų laikotarpį, kuris gali būti pratęstas pakeičiant leidimą laikinai gyventi). Nacionalinė viza ir leidimas laikinai gyventi suteikia užsieniečiui teisę / leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, o jų esminis skirtumas yra laikotarpis ir tai, kad leidimas laikinai gyventi gali būti pratęstas.
35. Pareiškėjas akcentuoja, kad Migracijos departamentas išdavė nacionalinę vizą būtent dėl savo neteisėtų veiksmų, t. y. vilkinimo priimti ir spręsti pareiškėjo 2017 m. spalio 2 d. prašymą dėl leidimo laikinai gyventi pratęsimo. O tai leidžia pripažinti, kad sprendžiant dėl leidimo nuolat gyventi pareiškėjui išdavimo 31 dienų laikotarpis, kai pareiškėjas gyveno su nacionaline viza, turi būti įskaitytas į pareiškėjo gyvenimo Lietuvoje be pertraukų laikotarpį.
36. Pareiškėjas, vadovaudamasis Įstatymo 53 straipsnio 3 dalimi ir Aprašo 48.4 punktu, pažymi, kad atsakovo paaiškinimas, jog į Lietuvos Respublikoje pragyventą 5 metų laikotarpį neįskaičiuojamas laikas, kurį užsienietis Lietuvos Respublikoje buvo su Lietuvos ar kitos Šengeno valstybės išduota nacionaline viza, nepagrįstas. Atsakovas, nors ir vertindamas pareiškėjo gyvenimo su nacionaline viza laikotarpį kaip įskaičiuotiną, teisingai netraktuoja jo kaip sustabdančio ar naikinančio 5 metų termino leidimui nuolat gyventi skaičiavimą. Be to, net ir išskaičiavus iš pareiškėjo gyvenimo Lietuvoje su leidimu laikinai gyventi nuo 2014 m. lapkričio 20 d. iki 2020 m. sausio 23 d. laikotarpio gyvenimo su nacionaline viza 31 dieną, pareiškėjo gyvenimo Lietuvoje be pertraukų (ilgesnių kaip 6 mėnesius iš eilės ir iš viso per 5 metų laikotarpį daugiau kaip 10 mėnesių) su leidimu laikinai gyventi laikotarpis viršijo 5 metų terminą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
37. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkinti pareiškėjo (duomenys neskelbtini) Respublikos piliečio A. M. skundo reikalavimai panaikinti atsakovo Migracijos departamento 2020 m. sausio 23 d. sprendimą Nr. (15/4-1)7U-00004 neišduoti pareiškėjui Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje ir įpareigoti atsakovą išduoti pareiškėjui Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje (leidimą nuolat gyventi), pagrįstumas ir teisėtumas.
38. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Sprendimas yra pagrįstas, nes atsakovas teisėtai netenkino pareiškėjo 2019 m. gruodžio 5 d. prašymo išduoti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje pagal Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punktą dėl to, jog pareiškėjas nuo 2017 m. lapkričio 21 d. iki 2017 m. gruodžio 22 d. (31 kalendorinę dieną) Lietuvos Respublikoje gyveno neturėdamas leidimo laikinai gyventi, o Įstatymas pragyventą Lietuvos Respublikoje 5 metų laikotarpį sieja su leidimo laikinai gyventi, o ne su nacionalinės vizos turėjimu (byloje nustatyta, kad pareiškėjui nuo 2017 m. lapkričio 30 d. iki 2018 m. balandžio 20 d. buvo išduota nacionalinė viza Nr. 002537305).
39. Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka ir laikosi pozicijos, kad jo skundas turėjo būti tenkintas, nes pareiškėjui buvo išduota nacionalinė viza, kuri suteikė teisę jam gyventi Lietuvos Respublikoje, o atsakovas vizą išdavė būtent dėl jo (atsakovo) paties neteisėtų veiksmų – vilkinimo priimti ir spręsti pareiškėjo 2017 m. spalio 2 d. prašymą dėl leidimo pratęsimo, atsakovo atsisakymas išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje yra neproporcinga sankcija, nes pareiškėjas gyvena ir turi leidimą gyventi Lietuvoje nuo 2014 metų, neturi nusižengimų nei migracijos, nei kitų teisės šakų prasme, sąžiningai Lietuvoje plėtoja savo verslą ir moka mokesčius, išlaikė kalbos egzaminą ir atitinka visus kitus reikalavimus nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.
40. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 str. 1 d.), pirmiausia pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ir vertindamas pareiškėjo Lietuvoje gyventą laikotarpį ir aplinkybes, ar pareiškėjas, gyvendamas Lietuvoje, turėjo išduotą leidimą gyventi, t. y. ar pareiškėjas Lietuvos Respublikoje pragyveno be pertraukos pastaruosius 5 metus ir turėjo leidimą laikinai gyventi (Įstatymo 53 str. 1 d. 8 p.), iš byloje surinktų įrodymų nustatė, kad pareiškėjui išduoti leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nuo 2014 m. lapkričio 20 d. iki 2021 m. vasario 14 d., pareiškėjas gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje su pertraukomis yra deklaravęs nuo 2014 m. lapkričio 25 d. iki 2017 m. lapkričio 20 d. ir nuo 2018 m. vasario 22 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos, pareiškėjas nuo 2014 m. rugsėjo 15 d. dirba IĮ „A. M.“, tačiau pareiškėjui išduotas leidimas gyventi Lietuvoje nuo 2015 m. lapkričio 21 d. iki 2017 m. lapkričio 20 d. nebuvo pratęstas, o jam buvo išduotas naujas leidimas gyventi Lietuvoje nuo 2017 m. gruodžio 22 d. iki 2019 m. vasario 15 d. (31 kalendorinę dieną, t. y. nuo 2017 m. lapkričio 21 d. iki 2017 m. gruodžio 22 d., pareiškėjas gyveno Lietuvos Respublikoje neturėdamas leidimo laikinai gyventi joje).
41. Nagrinėjamu atveju svarbu pažymėti ir tai, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes, susijusias su jo teiktais prašymais pakeisti leidimą gyventi Lietuvoje iki dar nebuvo pasibaigęs anksčiau išduoto leidimo galiojimo laikas (iki 2017 m. lapkričio 20 d.), atsakovo atliktomis procedūromis, nagrinėjant pareiškėjo pateiktus prašymus, nustatė, jog atsakovas, gavęs pirmąjį pareiškėjo pateiktą prašymą ir su juo pateiktus dokumentus, nustatęs pateiktų dokumentų trūkumus, privalėjo ne atsisakyti priimti pareiškėjo prašymą Aprašo 44.10 punkto pagrindu, bet vadovaudamasis Įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi nustatyti pareiškėjui terminą prašymo trūkumams pašalinti; pareiškėjo paduotas prašymas dėl leidimo pakeitimo likus 12 dienų iki išduoto leidimo galiojimo pabaigos ir atsakovo priimtas nagrinėti, turėjo būti nagrinėjamas kaip prašymas pakeisti leidimą skubos tvarka ir atitinkamai sprendimas dėl jo turėjo būti priimtas per vieną mėnesį nuo prašymo pateikimo, nes teisės aktai nesuteikia atsakovui teisės savo nuožiūra perkvalifikuoti pareiškėjo prašymo pakeisti leidimą į prašymą išduoti leidimą.
42. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nustatytas pirmosios instancijos teismo aplinkybes, iš kurių matyti, kad pareiškėjas į atsakovą kreipėsi dėl leidimo gyventi Lietuvoje pakeitimo dar nepasibaigus anksčiau išduoto leidimo galiojimo laikui, kad atsakovas nesilaikė teisės aktų reikalavimų, nagrinėdamas pareiškėjo pirmąjį prašymą (nenustatė termino prašymo trūkumams pašalinti) bei vėlesnį prašymą (priėmė sprendimą ne dėl prašyme suformuluoto reikalavimo), daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju atsakovas turėjo įvertinti visas teisiškai reikšmingas aplinkybes, ar pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje iš tikrųjų negali būti vertinamas kaip nepertraukiamas, nepaisant to, kad pareiškėjas nuo 2017 m. lapkričio 21 d. iki 2017 m. gruodžio 22 d. neturėjo leidimo gyventi Lietuvoje, tačiau jam buvo išduota nacionalinė viza.
43. Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte įtvirtinta, kad leidimas nuolat gyventi užsieniečiui gali būti išduodamas, jeigu jis pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus ir turėjo leidimą laikinai gyventi. Leidimą nuolat gyventi išduodant šiuo pagrindu, užsieniečio pragyventas laikotarpis apskaičiuojamas vidaus reikalų ministro nustatyta tvarka (Įstatymo 53 str. 3 d.). Pragyvento laikotarpio nepertraukia buvimo už Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės teritorijos ribų laikas, jeigu jis netrunka ilgiau kaip 6 mėnesius iš eilės ir iš viso per 5 metų laikotarpį nesudaro daugiau kaip 10 mėnesių (Įstatymo 53 str. 10 d.).
44. Įstatymo ir Aprašo nuostatos, susijusios su ilgalaikio gyventojo statusu Lietuvos Respublikos teritorijoje teisėtai gyvenantiems trečiųjų šalių piliečiams, yra suderintos su Direktyvos 2003/109/EB nuostatomis (Įstatymo 1 str. 2 d. ir priedo 11 p.), todėl aiškinant minėtų teisės aktų nuostatų turinį, turi būti atžvelgiama į Direktyvos 2003/109/EB nuostatas. Direktyvos 2003/109/EB 6 konstatuojamoje dalyje nurodoma, jog pagrindinis kriterijus, kad būtų suteiktas ilgalaikio gyventojo statusas, turi būti gyvenimo valstybės narės teritorijoje trukmė. Gyvenama turi būti teisėtai ir nuolat, kad būtų galima parodyti, jog žmogus įsitvirtino toje šalyje. Reikėtų numatyti prielaidas tam tikram lankstumui, kas leistų atsižvelgti į tokias aplinkybes, dėl kurių asmeniui gali tekti laikinai išvykti iš tos teritorijos.
45. Kaip pažymima Direktyvos 2003/109/EB 4 straipsnio 1 dalyje ir 6 konstatuojamojoje dalyje, 5 metų teisėto ir nuolatinio gyvenimo valstybės narės teritorijoje trukmė parodo, kad žmogus įsitvirtino toje šalyje ir joje ilgą laiką gyvena (ESTT 2012 m. spalio 18 d. sprendimas byloje Staatssecretaris van Justitie prieš M. S., C-502/10).
46. Tiek atsakovo Sprendimas, tiek pirmosios instancijos teismo sprendimas grindžiamas išimtinai vienintele aplinkybe, kad pareiškėjas nuo 2017 m. lapkričio 21 d. iki 2017 m. gruodžio 22 d. neturėjo leidimo gyventi Lietuvoje, nepaisant to, dėl kokių priežasčių pareiškėjui susidarė ši pertrauka.
47. Teismų praktikoje, atsižvelgiant į susiklosčiusias išskirtines aplinkybes, dėl kurių asmuo (užsienietis) tam tikrą laiką neturi galiojančio leidimo laikinai gyventi Lietuvoje, ir tuo laikotarpiu turi nacionalinę vizą, yra nurodyta, jog Migracijos departamentas turi įvertinti ir tas aplinkybes, jog asmeniui išduota nacionalinė viza, asmens gyvenimą Lietuvoje, jo integravimąsi į visuomenę (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3271-556/2020).
48. Apibendrinant konstatuotina, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą ir netenkindamas pareiškėjo prašymo išduoti Lietuvos Respublikos ilgalaikį gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje, iš esmės nevertino visų teisiškai reikšmingų aplinkybių, susijusių su pareiškėjo nuolatiniu gyvenimu Lietuvoje ir dėl kurių susidarė 31 dienos pertrauka, todėl Sprendimas negali būti pripažintas teisėtu bei pagrįstu ir yra naikintinas (ABTĮ 91 str. 1 d. 3 p.).
49. Nurodytų reikšmingų aspektų, nagrinėjant pareiškėjo prašymą, iš esmės visiškai nevertinus administracinės procedūros metu, tokia analizė negali būti atliekama bylą nagrinėjant teisme, nes tai, tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė nagrinėjamoje byloje, reikštų viešojo administravimo veiksmus, kurie nėra priskiriami administracinių teismų kompetencijai, todėl pareiškėjo skundo reikalavimas įpareigoti atsakovą išduoti pareiškėjui Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje netenkinamas, o atsakovas įpareigojamas iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą (ABTĮ 88 str. 2 p., 144 str. 1 d. 2 p.).
Dėl atsakovo atsiliepimo į apeliacinį skundą
50. Atsakovas 2020 m. rugsėjo 1 d. apeliacinės instancijos teismui padavė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, praleidęs ABTĮ 139 straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą. Atsakovas prašo atnaujinti terminą šiam atsiliepimui paduoti, nurodydamas, kad dėl užimtumo kitose bylose ir darbo krūvį negalėjo laiku pateikti šio atsiliepimo.
51. Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovo nurodytas aplinkybes, kuriomis grindžiamas negalėjimas laiku pateikti atsiliepimo į apeliacinį skundą būtent šioje administracinėje byloje, tai, kad atsiliepimas į apeliacinį teikiamas prieš pat paskirtą teismo posėdį, t. y. nesilaikant ABTĮ 11 straipsnyje nustatytų reikalavimų, daro išvadą, jog šiuo atveju nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo tenkinti prašymą atnaujinti terminą pateikti atsiliepimą į apeliacinį skundą. Dėl to atsiliepimą į apeliacinį skundą atsisakytina priimti (ABTĮ 66 str. 2 d., 137 str.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
52. Pareiškėjas prašo priteisti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Byloje yra pateikti įrodymai, kad pareiškėjas už skundą sumokėjo 22,50 Eur žyminio mokesčio, o už apeliacinį skundą – 11 Eur žyminio mokesčio, advokatui už skundo parengimą sumokėjo 700 Eur bei už atstovavimą teismo posėdyje – 100 Eur.
53. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad priteistinos tik būtinos, pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos (žr. 2012 m. sausio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-49/2012; kt.).
54. Kadangi atsakovo Sprendimas panaikintas, todėl pareiškėjui iš atsakovo priteistina 33,50 Eur žyminio mokesčio.
55. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (ABTĮ 40 str. 5 d.). Teismas, taikydamas CPK 88 straipsnį, pagal realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijus pripažinęs, kad asmuo turėjo bylinėjimosi išlaidų ir kad jos turi būti apmokamos, pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį sprendžia, ar advokatui už teisinę pagalbą civilinėje byloje asmens visa sumokėta suma pripažįstamos bylinėjimosi išlaidomis ir turi būti atlyginamos. Teismui yra suteikta teisė, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo principais bei realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijais, įvertinti šalių patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti bei nustatyti jų dydį, kad nebūtų pažeistas šalių lygiateisiškumo principas. Spręsdamas dėl advokato pagalbai apmokėti išleistos išlaidų dalies dydžio, teismas turi vadovautis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgti į tokias aplinkybes: 1) Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) nurodytus kriterijus; 2) bylos sudėtingumą; 3) advokato darbo ir laiko sąnaudas.
56. Vadovaujantis Rekomendacijų 2 punktu, nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, teismas atsižvelgia į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą; teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; ginčo sumos dydį; teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; šalių elgesį proceso metu; advokato darbo laiko sąnaudas; kitas svarbias aplinkybes.
57. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Rekomendacijose nurodytus priteistinus dydžius už advokato teisinę pagalbą pirmosios instancijos teisme, į pareiškėjo atstovo suteiktų paslaugų pobūdį, apimtį ir darbo laiko sąnaudas pirmosios instancijos teisme, ginčo esmę, bylos apimtį, sudėtingumą ir jos procesinę baigtį (netenkintas pareiškėjo reikalavimas įpareigoti atsakovą išduoti pareiškėjui Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje), vadovaudamasi protingumo, sąžiningumo, teisingumo principais, pareiškėjui priteisia 700 Eur atstovavimo išlaidų.
58. Apibendrinus nurodytas aplinkybes konstatuotina, kad pareiškėjui iš atsakovo priteistina 733,50 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjo A. M. (A. M.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. liepos 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.
Pareiškėjo A. M. (A. M.) skundą tenkinti iš dalies.
Panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Imigracijos skyriaus 2020 m. sausio 23 d. sprendimą Nr. (15/4-1)7U-00004 „Dėl Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje neišdavimo (duomenys neskelbtini) Respublikos piliečiui A. M.“ ir įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos iš naujo išnagrinėti pareiškėjo A. M. (A. M.) prašymą išduoti Lietuvos Respublikos ilgalaikį gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje.
Atsisakyti priimti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimą į apeliacinį skundą.
Priteisti pareiškėjui A. M. (A. M.) iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 733,50 Eur (septynis šimtus trisdešimt tris eurus ir 50 centų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose.
Sprendimas neskundžiamas.