Šiaulių apygardos teismo sprendimas

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Egidijus Mockevičius teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apelianto (pareiškėjo) R. K. apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 31 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2YT-1359-721/2017 pagal pareiškėjo R. K. pareiškimą suinteresuotiems asmenims Valstybės įmonei Turto bankas, Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Pareiškėjas R. K. prašė nustatyti, kad jis įgyjamosios senaties pagrindu yra įgijęs nuosavybės teisę į statinius – klėtį ir inžinerinį statinį šulinį, esančius (adresu: duomenys neskelbtini) Nurodė, kad nuo 1993 m. ūkininkauja ir turi ūkį, jo ganyklų plotuose yra sena sodybvietė, kurioje yra išlikę statiniai: klėtis ir šulinys. Šie statiniai nuosavybės teisėmis priklausė A. M. ir jos broliui A. M., kurie (data neskelbtina) buvo ištremti į Sibirą ir iš tremties negrįžo. Prieš tremtį, jie turimą turtą, kad šis neatitektų valdžiai, padovanojo pareiškėjo seneliui A. P., o šis vėliau padovanojo pareiškėjui. Dovanojimo sutartis tarp A. M. ir A. M. bei A. P. nėra išlikusi, nes buvo sunaikinta, o dovanojimo sutartis tarp A. P. ir pareiškėjo taip pat tinkamai įforminta nebuvo, nes A. P. neturėjo nuosavybės teisę į statinius patvirtinančių dokumentų. Pareiškėjas nuo 1993 m. sąžiningai, nepertraukiamai valdo kaip savus minėtus statinius, juos prižiūri, naudojasi jais ūkininkaudamas. Statiniai nėra įregistruoti valstybės, savivaldybės ar kitų asmenų vardu, per visą valdymo laikotarpį niekas nėra pareiškęs jokių pretenzijų į klėtį ir šulinį, todėl pareiškėjas yra įsitikinęs, kad niekas neturi daugiau teisių į minėtus statinius nei jis, todėl yra pagrindas nustatyti, kad jis yra įgijęs nuosavybės teisę į šiuos statinius įgyjamosios senaties būdu.

Suinteresuoti asmenys VĮ Turto bankas ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Mažeikių skyrius dėl pareiškėjo pareiškimo neprieštaravo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Mažeikių rajono apylinkės teismas 2017 m. gegužės 31 d. sprendimu pareiškimą atmetė.

Teismas nustatė, kad savo teises į išlikusius statinius, esančius (duomenys neskelbtini) sav., pareiškėjas R. K. kildina iš faktinio naudojimosi, kuriam neprieštarauja kiti asmenys. Pastatus pareiškėjas nurodo 1993 metais įgijęs iš savo senelio A. P., o šis juos buvo gavęs iš A. M. ir A. M. prieš jų tremtį 1949 metais, tačiau išlikusių dovanojimo sutarčių neturi. R. K. nuo 1993 metų minėtus statinius prižiūri ir naudoja ūkininkaudamas, visą laiką buvo ir yra įsitikinęs, kad niekas kitas neturi daugiau teisių už jį į valdomus nekilnojamuosius daiktus.

Teismas sprendė, jog nesant patikimų duomenų apie tai, kad statinių – klėties ir šulinio nuosavybės teises galimai buvę savininkai A. M. ir A. M. būtų perdavę pareiškėjo seneliui A. P., o šis vėliau perdavė šiuos statinius pareiškėjui, kuris valdė teisėtai, atvirai, nesislapstydamas, nepertraukiamai (nuo 1993 metų), kaip savo, būtinos nuosavybės teisei pagal įgyjamąją senatį įgyti sąlygos – neįrodytos.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai

6.2.Ta aplinkybė, kad buvę statinių teisėti savininkai A. M. ir A. M. savo valia perleido tuos statinius (data neskelbtina) prieš juos ištremiant, įrodoma netiesioginiais įrodymais: paties pareiškėjo R. K. paaiškinimu, liudytojų: A. P., A. K., L. K. paaiškinimais, rašytiniais įrodymais - dokumentais, patvirtinančiais, kad tie statiniai netapo nei valstybės, nei savivaldybės nuosavybe, nes buvo A. P. valdyme. VĮ Registrų centre statiniai kitų asmenų vardu nėra įregistruoti, grįžę iš Sibiro tremties A. M. ir A. M. dėl jų grąžinimo nesikreipė, nes žinojo, kad jie tuos statinius patys perleido A. P.

6.3. Pirmosios instancijos teismas, nukrypdamas nuo teismų praktikos, nuosavybės teisiniuose santykiuose pareiškėjo situacijoje valdant klėtį ir šulinį, teisinių spragų neužpildė, nesudarė galimybės užtikrinti daiktų disponavimo apyvartoje ir nestabilizavo R. K. teisinės padėties. Tuo teismas padarė žalą teisiniams santykiams ir paliko pareiškėją beviltiškoje padėtyje, užprogramuodamas ateityje beprasmius teisminius ginčus, nes R. K., ūkininkaudamas, bus priverstas ir toliau naudotis klėtimi ir šuliniu, kadangi tai yra jam būtini nekilnojamieji daiktai.

Suinteresuoti asmenys VĮ Turto bankas ir Nacionalinė žemės tarnyba atsiliepimais į apeliacinį skundą, prašo pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą nagrinėti teismo nuožiūra.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nėra, taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas.

Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą, pagrįstumo. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir teigia, kad yra visos sąlygos nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktui nustatyti.

CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad fizinis ar juridinis asmuo, kuris nėra daikto savininkas, bet yra sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs nekilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų arba kilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip trejus metus, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja, įgyja nuosavybės teisę į tą daiktą.

Įgyjamoji senatis yra savarankiškas nuosavybės teisės įgijimo būdas (CK 4.47 straipsnio 11 punktas). Jis taikomas, kai pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą iki sueinant terminams, nustatytiems CK 4.68 straipsnio 1 dalyje, bet prašo teismo konstatuoti, kad yra visos CK 4.68–4.71 straipsniuose nurodytos sąlygos. Asmuo, įgijęs nekilnojamąjį daiktą sandoriu, kuris atitiko sandorio šalių valią ir įstatymo reikalavimus, tačiau jo neįregistravęs, savo teises gali ginti įgyjamosios senaties pagrindais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2013).

Pagal kasacinio teismo išaiškinimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011; 2015 m. vasario 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2015 ir kt.) nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu, be kita ko, yra šios sąlygos: įgyjamoji senatis yra savarankiškas nuosavybės teisės įgijimo pagrindas (CK 4.47 straipsnio 11 punktas), taikytinas įvykdžius įstatyme įtvirtintus reikalavimus. Šie reikalavimai ne kartą aptarti kasacinio teismo praktikoje, nurodant tokias nuosavybės teisės įgijimui įgyjamąja senatimi būtinas sąlygas: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu LR CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas; 2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (LR CK 4.69 straipsnio 3 dalis); 3) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką; 4) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai; 5) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (LR CK 4.68 straipsnis); 6) daiktas valdomas nepertraukiamai; 7) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas; 8) valdymas tęsėsi LR CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą. Taigi asmuo, siekiantis, kad jo nuosavybės teisė į daiktą būtų pripažinta įgyta įgyjamosios senaties būdu, inter alia, turi įrodyti, jog pats asmuo nėra (nebuvo) įgijęs daikto kitu LR CK 4.47 straipsnyje nustatytu būdu, nėra kito daikto savininko ir daiktas nepriklauso valstybei ar savivaldybei (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-228-690/2015).

Šių sąlygų buvimą ar nebuvimą teismas konkrečioje byloje nustato kaip faktines bylos aplinkybes, taikydamas įrodymus, įrodinėjimą, įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas. Kasacinio teismo praktika įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais nuosekliai išplėtota (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-156-701/2016, 2016 m. gegužės 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-258-219/2016 ir jose nurodytą praktiką). Civilinei bylai reikšmingas aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) teismas nustato, remdamasis įrodymais. Įrodymai – civilinei bylai reikšmingi faktiniai duomenys, gauti CPK 177 straipsnio 2 dalyje išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis ir CPK bei kitų įstatymų ir norminių aktų nustatyta tvarka. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog faktinių duomenų įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Įrodymų byloje vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu. Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo teismo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju atskirai. Įvertinant keletą įrodymų, lemia ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis. Teismas turi įvertinti įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą.

Šioje byloje pareiškimas dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo yra, be kita ko, grindžiamas aplinkybe, kad (laikotarpiu) m. A. M., gim. (data neskelbtina)., ir A. M., gim. (data neskelbtina) valdė žemės sklypą su gyvenamuoju namu ir kitais priklausiniais (klėtimi, tvartu, daržine, malkine ir kt.), esančius (adresas: duomenys neskelbtini) (data neskelbtina) A. M. ir A. (A.) M. buvo ištremti iš savo gyvenamosios vietos (duomenys neskelbtini), o (data neskelbtina) paleisti iš tremties be teisės gyventi vietose, iš kurių buvo ištremti, ir be konfiskuoto turto grąžinimo. Prieš tremtį, jie turimą turtą, kad šis neatitektų valdžiai, padovanojo pareiškėjo seneliui A. P., o šis vėliau padovanojo pareiškėjui. Dovanojimo sutartis tarp A. M. ir A. M. bei A. P. nėra išlikusi, nes buvo sunaikinta, o dovanojimo sutartis tarp A. P. ir pareiškėjo taip pat tinkamai įforminta nebuvo, nes A. P. neturėjo nuosavybės teisę į statinius patvirtinančių dokumentų. Lietuvos Respublikos gyventojų registre duomenų apie A. M., A. (A.) M. ir jų įpėdinius nėra. Į Nacionalinę žemės tarnybą prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos dėl nuosavybės teisių atkūrimo į A. M. ir A. (A.) M. (adresu: duomenys neskelbtini) turėtą žemę niekas nesikreipė. Pareiškėjo senelis A. P. (data neskelbtina) dovanojimo sutartimi padovanojo pareiškėjui R. K. teisę į išlikusio nekilnojamojo turto – 18,93 ha žemės, nuosavybės teisės atstatymą. 1994 m. rugsėjo 15 d. dovanojimo sutartimi pareiškėjas įgijo nuosavybės teisę į 10,93 ha žemės sklypą, esantį (adresu: duomenys neskelbtini) 1995 m. rugsėjo 25 d. Telšių apskrities valdytojo administracijos įsakymu R. K. suteiktas 8 ha žemės sklypas (duomenys neskelbtini) 1995 m. rugsėjo 8 d. Apskrities valdytojo sprendimo pagrindu R. K. nuosavybės teise priklauso 8 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) 2012 m. lapkričio 19 d. pirkimo pardavimo sutarties pagrindu R. K. nuosavybės teises priklauso 18,2473 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas nuo 1995 m. spalio 12 d. savo gyvenamąją vietą yra deklaravęs (adresu: duomenys neskelbtini). R. K. nuosavybės, nuomos, panaudos pagrindais šiuo metu valdo apie 135 ha žemės, augina 109 galvijus.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog įgyjamosios senaties institutas skirtas spragoms nuosavybės teisiniuose santykiuose užpildyti ir teisinės padėties netikrumui juose panaikinti, daiktų apyvartos galimumui užtikrinti ir daiktą valdančio asmens teisinei padėčiai stabilizuoti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287-706/2016).

Vertintina, kad šios nutarties 14 punkte nurodytos aplinkybės ir kiti netiesioginiai įrodymai iš esmės patvirtina vieno iš pareikšto reikalavimo pagrindų – susitarimo tarp pareiškėjo R. K. ir A. P. – egzistavimą (CPK 176, 177, 185 straipsniai). Susitarimo šalių valia buvo aiškiai išreikšta ir vėliau nekvestionuota, kadangi Nekilnojamojo turto registro centriniame duomenų banke nuosavybės teisė į (duomenys neskelbtini) esančius statinius – klėtį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir šulinį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), į kuriuos pareiškėjas prašo pripažinti nuosavybės teises pagal įgyjamąją senatį, niekam nėra įregistruotos. Minėti statiniai yra laisvoje nesuformuotoje valstybinės žemės teritorijoje. Mažeikių rajono savivaldybės administracija neturi duomenų apie tai, kam galėtų priklausyti statiniai, esantys (duomenys neskelbtini) Suinteresuotas asmuo VĮ Turto bankas duomenų apie tai, kad ginčo objektas yra (buvo) valstybei nuosavybės teises priklausantis turtas, taip pat neturi. Pasirengimo nagrinėti bylą teisme metu, specialiajame interneto tinklalapyje paskelbus pranešimą apie bylos nagrinėjimą, per 14 dienų nuo skelbimo dienos kiti suinteresuoti asmenys nesikreipė su pareiškimais į teismą dėl jų įtraukimo dalyvauti procese ir iki teismo posėdžio dienos nebuvo ginčijamas pareiškime nurodytų beveik 23 metų laikotarpyje daiktų valdymo sąžiningumas, teisėtumas, atvirumas ir nepertraukiamumas. Byloje nėra nei vieno įrodymo, prieštaraujančio sąžiningam R. K. klėties ir šulinio valdymui.

Sutiktina su apelianto (pareiškėjo) apeliacinio skundo teiginiais, jog šiuo atveju byloje nėra tiesioginių įrodymų: notariškai sudarytų pirkimo-pardavimo (dovanojimo) sutarčių, registracijos tų sutarčių ir daiktinių teisių VĮ Registrų centre, nėra buvusių savininkų A. M. (gim. (data neskelbtina)) A. M. (gim. (data neskelbtina)) paaiškinimų, nėra pareiškėjo senelio A. P. (mirusio (data neskelbtina)) paaiškinimo, nėra notariškai patvirtintos sutarties, kad A. P. perleido klėtį ir šulinį R. K.. Bet byloje yra pakankamai netiesioginių, tuos faktus patvirtinančių įrodymų. Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, jog pareiškėjo senelis A. P. pareiškėjui dovanojimo sutartimi padovanojo teisę į išlikusio nekilnojamojo turto 18,93 ha žemės, nuosavybės atstatymą, kuri vėliau buvo atkurta (duomenys neskelbtini), tai yra toje pačioje vietovėje, kurioje pareiškėjas prašo jam nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą – nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį į nekilnojamus daiktus klėtį ir šulinį. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu liudytojai L. K., A. K., T. A., J. J. patvirtino pareiškėjo nurodytas nekilnojamųjų daiktų įgijimo ir atviro, teisėto, nepertraukiamo valdymo aplinkybes.

Kasacinis teismas tuo klausimu yra pasisakęs, kad bylose dėl turinčių juridinę reikšmę faktų nustatymo įrodinėjimo ypatumą lemia tai, jog šiose bylose yra naudojami netiesioginiai įrodymai. Jeigu pareiškėjas turėtų tiesioginių prašomą nustatyti juridinį faktą patvirtinančių įrodymų, tai jam apskritai nereikėtų kreiptis į teismą (CPK 445 straipsnis). Į aplinkybę, kad įrodinėjimas vyksta netiesioginiais įrodymais, būtina atsižvelgti sprendžiant įrodymų pakankamumo klausimą. Bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neišvengiamas. Dėl to Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, kad yra svarbu, jog viena prielaida būtų motyvuota, t. y. kad ji būtų pagrįsta byloje esančiais įrodymais, kad priešingos prielaidos tikimybė būtų mažesnė (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005).

Taigi, apeliacinės instancijos teismas remdamasis išdėstytomis aplinkybėmis, įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais nuosekliai išplėtota kasacinio teismo praktika, sprendžia, jog prielaidos tikimybė, kad pareiškėjo R. K. nurodytos aplinkybės dėl statinių perleidimo jo seneliui A. P., kuris vėliau juos perleido pareiškėjui yra labiau tikėtina, jog buvo, nei nebuvo, visumoje pagrįsta byloje esančiais netiesioginiais įrodymais, o priešingos prielaidos tikimybė yra mažesnė. Šiuo konkrečiu atveju, apeliacinės instancijos teismas laiko, jog yra pakankamai patikimumų įrodymų, patvirtinančių CK 4.68-4.71 straipsniuose nustatytų sąlygų buvimą nuosavybės teisėms pagal įgyjamąjį senatį įgyti į klėtį ir šulinį.

Atsižvelgiant į tai, kad byloje yra pakankamai įrodymų, patvirtinančių CK 4.68 str.- 4.71 str. nustatytų sąlygų buvimą, į sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijus (CK 1.5 straipsnis), pareiškėjo pareiškimas tenkinamas ir nustatytinas nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktas, kad pareiškėjas R. K. įgyjamosios senaties būdu įgijo nuosavybės teisę į statinius: klėtį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir inžinierinį statinį - šulinį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius adresu (duomenys neskelbtini).

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino netiesioginius įrodymus, įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo reglamentuojančias teisės normas, nes nustatydamas bylai reikšmingas aplinkybes, neatsižvelgė į įrodymų pakankamumo taisyklę, nesivadovavo CK 1.5 sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais ir dėl to padarydamas nepagrįstas išvadas neteisingai išsprendė bylą. Teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – pareiškėjo pareiškimas tenkintinas.

Šiaulių apygardos teismas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Mažeikių rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 31 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą, kad pareiškėjas R. K., a. k. (duomenys neskelbtini) pagal įgyjamąją senatį adresu: (duomenys neskelbtini) įgijo nuosavybės teisėmis statinius – klėtį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir inžinierinį statinį – šulinį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).