- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-11-08
- Bylos Nr.
- eAS-666-520/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-08481-2023-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Nutartis palikta nepakeista.
- Teisėjai
- Dalia Višinskienė (pirm.), Artūras Drigotas (pirm.), Egidijus Šileikis
- Pareiškėjas
- R. S.
- Atsakovas
- Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Egidijaus Šileikio ir Dalios Višinskienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R. S. (R. S.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. spalio 12 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. S. (R. S.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) pilietis R. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2023 m. rugsėjo 20 d. sprendimą Nr. 23S157153 (toliau – ir Sprendimas Nr. 1); 2) įpareigoti Departamentą išnagrinėti pareiškėjo 2023 m. gegužės 8 d. prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš esmės.
Pareiškėjas 2023 m. spalio 11 d. pateikė teismui prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę dėl 2019 m. lapkričio 27 d. sprendimo Nr. (15/66) (toliau – ir Sprendimas Nr. 2) dalies, kuria išspręstas klausimas dėl jo išsiuntimo iš Lietuvos. Pareiškėjas paaiškino, kad jam kilmės valstybėje gali grėsti kalėjimas dėl jo politinių pažiūrų, ką pareiškėjas nurodė ir savo prieglobsčio prašyme. Anot pareiškėjo, visi pateikti duomenys patvirtina, kad jis savo kilmės valstybės yra persekiojamas dėl nenustatytų politinių įsitikinimų, pateikiami dokumentai patvirtina, kad jis, norėdamas grįžti į kilmės valstybę, bus suimtas ir kilmės valstybėje neturi ir neturės jokių teisių, o visi nurodyti apribojimai maksimaliai apriboja jo, kaip žmogaus, teises. Kilmės valstybė, sufabrikuodama bylas, siekė sužlugdyti pareiškėją ir jam gali grėsti baisūs kankinimai.
Pareiškėjas tvirtino, kad jis jokiai politinei partijai nepriklauso, o (duomenys neskelbtini) jį persekioja ir kaltina tuo, ko jis nėra padaręs. Pareiškėjas pažymėjo, kad jis yra kaltinamas (duomenys neskelbtini).
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. spalio 12 d. nutartimi netenkino pareiškėjo R. S. (R. S.) prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.
Teismas nurodė, jog pareiškėjas byloje nepateikė teismui Sprendimo Nr. 2, todėl nėra aišku kokio būtent sprendimo vykdymą pareiškėjas prašo sustabdyti. Be to, Sprendimas Nr. 2 yra priimtas 2019 metais, todėl nėra aišku dėl kokių priežasčių pareiškėjas prašo stabdyti 2019 metų sprendimo vykdymą, kuris per kelerius metus galimai buvo įvykdytas. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas ginčija Sprendimą Nr. 1, kuriuo jam nesuteiktas pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga. Sprendimas Nr. 1 priimtas 2023 m. rugsėjo 20 d., todėl nėra aišku, kaip ginčijamas Sprendimas Nr. 1 yra susijęs su 2019 metais priimtu Sprendimu Nr. 2. Teismas vertino, kad nors pareiškėjas pateiktame prašyme teigė, jog išsiuntimo iš šalies atveju jam gresia kalėjimas ir susidorojimas, tačiau nepateikė jokių tai patvirtinančių įrodymų, nors pats nurodė, jog yra pateikęs didelį kiekį įrodymų, kurie nebuvo tinkamai išnagrinėti. Teismo vertinimu, pareiškėjas nenurodė, kad jam apskritai galėtų kilti didelė ar sunkiai atitaisoma žala, nepateikė jokių tai patvirtinančių įrodymų. Teismo vertinimu, deklaratyvaus pobūdžio teiginiai nesudaro pagrindo taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę.
Teismas sprendė, kad šiuo atveju pareiškėjas, kuriam tenka pareiga pagrįsti reikalavimo užtikrinimo priemonės būtinybę, nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, jog šioje bylos nagrinėjimo stadijoje egzistuoja pagrindas taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas nagrinėjamu atveju būtų adekvatus ir proporcingas, atitiktų šalių interesų pusiausvyrą bei viešąjį interesą, todėl prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę negali būti tenkinamas.
III.
Pareiškėjas R. S. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. spalio 12 d. nutartį ir priimti naują procesinį sprendimą – taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – netaikyti priverstinių užtikrinimo priemonių pagal Sprendimą Nr. 2 dėl pareiškėjo išsiuntimo, kol nebus priimtas sprendimas dėl prieglobsčio.
Pareiškėjas nurodo, kad šioje byloje su skundu ir kitais dokumentais buvo pateikti visi įrodymai, kurie patvirtina faktą apie gresiantį jam pavojų. Pateikti dokumentai ir nurodyti faktai patvirtina, kad pareiškėjui gali kilti grėsmė grįžus į jo kilmės šalį, dėl ko teikiamas prašymas dėl prieglobsčio. Šiuo atveju net nebuvo nagrinėjamas pareiškėjo argumentas dėl pavojaus gyvybei.
Atsiliepimas
Atsakovas Departamentas atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti.
Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių bei išsamių įrodymų, kurie pagrįstų aplinkybę, jog nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, jam bus padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma žala. Departamentas taip pat nurodo, kad vykdant Sprendimą Nr. 2 pareiškėjas 2023 m. spalio 13 d. buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta tenkinti pareiškėjo R. S. (R. S.) prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, pagrįstumas ir teisėtumas.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas vertino, kad pareiškėjas nepagrindė savo prašymo, t. y. nepateikė įrodymų, jog netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės jam bus sukelta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, Sprendimas Nr. 2 yra priimtas 2019 metais, todėl nėra aišku dėl kokių priežasčių pareiškėjas prašo stabdyti 2019 metų sprendimo vykdymą, o šioje byloje yra ginčijamas 2023 m. rugsėjo 20 d. priimtas Sprendimas Nr. 1. Pareiškėjas atskirajame skunde tvirtina, kad šioje byloje su skundu ir kitais dokumentais buvo pateikti visi įrodymai, kurie patvirtina faktą apie jam gresiantį pavojų.
Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir, nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala; jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. To paties straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad teismas, spręsdamas proceso dalyvio prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi atsižvelgti į tai, ar prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo yra tiesiogiai susijęs su byloje pareikštais reikalavimais, kuriuos teismas nutartimi priėmė nagrinėti, ar jis neperžengia kilusio administracinio ginčo ribų (žr., pvz., 2020 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-22-492/2020); administracinėje byloje gali būti taikomos tik tokios užtikrinimo priemonės, kurios yra reikalingos tam, jog būtų užtikrintas byloje pareikštas konkretus reikalavimas(-ai), o ne tam, kad būtų sprendžiami ir užtikrinami apskritai tarp proceso šalių susiklostę teisiniai santykiai (žr., pvz., 2019 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-603-520/2019); teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog, netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala; reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016).
Pažymėtina, kad asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016).
Pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galimas kilti neigiamas pasekmes ateityje, prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikras neigiamas pasekmes, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-662-756/2017).
Iš pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę turinio galima daryti išvadą, kad jis prašo stabdyti Sprendimo Nr. 2 dalies galiojimą arba imtis priemonių, kad jis (pareiškėjas) nebūtų išsiųstas į kilmės valstybę, kol nėra galutinai išspręstas klausimas dėl prieglobsčio suteikimo / nesuteikimo. Nors pareiškėjas su skundu ir prašymu taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę nepateikė Sprendimo Nr. 2 bei tik iš dalies sutampa jo nurodomo sprendimo numeris, tačiau įvertinus skundžiamo Sprendimo Nr. 1 turinį bei Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenis, darytina išvada, kad pareiškėjas nagrinėjamu atveju siekia sustabdyti Departamento 2019 m. lapkričio 27 d. sprendimo Nr. 15/6-13)12PR-159 dalies, kuria nuspręsta pareiškėją išsiųsti iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), vykdymą. Pažymėtina, kad minėtas sprendimas yra įsiteisėjęs ir galiojantis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. spalio 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-4556-629/2020 pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė ir paliko galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. birželio 19 d. sprendimą, kuriuo atmestas pareiškėjo skundas dėl Departamento 2019 m. lapkričio 27 d. sprendimo panaikinimo.
Šioje byloje ginčijamas Departamento 2023 m. rugsėjo 20 d. sprendimas Nr. 23S157153 (Sprendimas Nr. 1), kuriuo nuspręsta nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos. Sprendime Nr. 1 nurodyta, kad Departamentas nagrinėja penktąjį pareiškėjo prašymą suteikti jam prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Minėtame sprendime taip pat nurodoma, kad 2019 m. lapkričio 27 d. Departamentas priėmė sprendimą Nr. 15/6-13)12PR-159 ir nusprendė išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) bei uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo momento. Sprendime Nr. 1 konstatuota, kad nagrinėjamu atveju nebuvo svarstomas pareiškėjo išsiuntimo klausimas, kadangi jis išspręstas Sprendime Nr. 2 ir minėtas sprendimas yra įsigaliojęs.
Kaip jau minėta anksčiau, prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo turi būti tiesiogiai susijęs su byloje pareikštais reikalavimais. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo sustabdyti Sprendimo Nr. 2 dalies galiojimą, nors šis sprendimas nėra šios bylos dalykas, be to, pareiškėjas pirmosios instancijos teismui neteikė įrodymų, kurie patvirtintų, kad jis realiai yra išsiunčiamas iš Lietuvos pagal Departamento Sprendimą 2. Atsakovas atsiliepime į atskirąjį skundą nurodė, kad vykdant Sprendimą Nr. 2 pareiškėjas 2023 m. spalio 13 d. buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, todėl pareiškėjo prašymas sustabdyti Sprendimo Nr. 2 dalies galiojimą negali būti tenkinamas.
Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį dėl atskirajame skunde nurodytų motyvų, todėl ši nutartis paliekama nepakeista, o atskirasis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo R. S. (R. S.) atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. spalio 12 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.