Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėjas Romanas Klišauskas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos T. Ž. skundą atsakovei Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2022 m. rugsėjo 12 d. sprendimo Nr. (8.3Mr) ATP-C-2022-04127 teisėtumo ir pagrįstumo.

Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėja 2022 m. rugsėjo 6 d. Tarnybos Klaipėdos skyriuje gautas pareiškėjos 2022 m. rugsėjo 5 d. prašymas suteikti antrinę valstybės garantuojamą teisinę pagalbą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2022 m. rugpjūčio 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-546-998/2022 apskundimo (b. l. 24-26). Prašymo 8.2 p. pareiškėja pažymėjo, kad nesutinka apmokėti antrinės teisinė pagalbos išlaidų dalį (atitinkamai 50, 70 ar 75 proc.), jeigu valstybės garantuojama ir apmokama antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalis sudarys 50, 30 ar 15 proc..

Tarnyba 2022 m. rugsėjo 12 d. sprendimu, vadovaudamasi Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 9 punktu nusprendė: 1) atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjai dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2022 m. rugpjūčio 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-546-998/2022 apskundimo; 2) informuoti pareiškėją, kad jai pageidaujant gauti antrinę teisinę pagalbą valstybei garantuojant ir apmokant 30 proc. antrinės teisinės pagalbos išlaidų, pareiškėja turi teisę pateikti Tarnybai sutikimą apmokėti antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalį (atitinkamai 70 proc.) bei pateikti dokumentus, pagrindžiančius jos keliamus reikalavimus; 3) Tarnybos atsisakymas teikti antrinę teisinę pagalbą neapriboja pareiškėjos teisės savarankiškai kreiptis į teismą bei ginti savo teises ir įstatymu saugomus interesus.

Ginčo teisinius santykius, susijusius su antrinės teisinės pagalbos skyrimu reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas (akto redakcija, galiojanti nuo 2020 m. liepos 15 d.). Įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad įstatymas nustato valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), nagrinėdamas šios kategorijos bylas, ne kartą yra akcentavęs, kad teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia (žr., pvz., LVAT 2012 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-1681/2012, 2016 m. vasario 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2478-442/2016, 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4709-415/2019, 2019 m. rugpjūčio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4913-502/2019 ir kt.).

Įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje įtvirtinti antrinės teisinės pagalbos neteikimo pagrindai, tarp jų – jeigu pareiškėjas nesutinka apmokėti nustatytos antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalies (9 punktas). Įstatymo 14 straipsnyje numatytos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos. Pareiškėjui, kurio asmens (šeimos) turtas ir pajamos atitinka pirmąjį turto ir pajamų lygį arba kuris turi teisę gauti antrinę teisinę pagalbą pagal šio įstatymo 12 straipsnio 2–18 punktus ir kuriam pagal tarnybos sprendimus antrinė teisinė pagalba jau yra teikiama vienoje byloje, už antrinės teisinės pagalbos teikimą kitose bylose valstybė garantuoja ir apmoka 30 proc. antrinės teisinės pagalbos išlaidų (Įstatymo 14 straipsnio 7 dalis).

Nustatyta, kad Tarnybos Klaipėdos skyriaus 2022 m. rugpjūčio 9 d. sprendimu Nr. (8.3Mr)TP-22-T-607-6177 (b. l. 22-23) pareiškėjai suteikta antrinė teisinė pagalba administracinio nusižengimo byloje Nr. II-288-563/2022, valstybei garantuojant ir apmokant 100 proc. antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalį. Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis Sprendimo priėmimo metu, minėta administracinio nusižengimo byla nebuvo išnagrinėta. Byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėja kreipėsi į Tarnybos Klaipėdos skyrių, prašydama nutraukti pagal 2022 m. rugpjūčio 9 d. sprendimą Nr. (8.3Mr)TP-22-T-607-6177 teikiamą antrinę teisinę pagalbą.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalis numato, jog skundžiamas aktas turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas administravimo subjektas, ar neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad administraciniame sprendime turi būti nurodyti administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės (5 punktas) ir administracinio sprendimo motyvai (6 punktas). LVAT ne kartą yra konstatavęs, jog VAĮ nuostatomis siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis ir faktinis pagrindai, taip pat motyvai (LVAT 2010 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1116/2010, 2018 m. balandžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A871-525/2018).

Pažymėtina, kad ginčo santykius reglamentuojančiuose teisės aktuose nėra nustatyta, jog atsakovė prieš priimdama sprendimą atsisakyti suteikti asmenims antrinę teisinę pagalbą, juos apie tai turėtų informuoti. Teismo vertinimu, Sprendimas yra aiškiai ir išsamiai motyvuotas, t. y. iš jo turinio yra aišku, dėl ko pareiškėjai atsisakoma suteikti antrinę teisinę pagalbą ir kokioms aplinkybėms (sąlygoms) esant ji turėtų teisę ją gauti. Sprendimu nepaneigta pareiškėjos teisė gauti antrinę teisinę pagalbą, nes išpildžius tam tikras Įstatyme numatytas sąlygas ji turėtų teisę gauti iš dalies valstybės finansuojamą teisinę pagalbą. Be to, Sprendimu nepaneigta pareiškėjos teisė pačiai kreiptis į teismą.

Teismas įvertinus tai, jog pareiškėjos 2022 m. rugsėjo 5 d. prašymo pateikimo Tarnybos Klaipėdos skyriui metu jai buvo teikiama valstybės garantuojama antrinė teisinė pagalba vienoje byloje, pareiškėjai prašyme nurodžius, jog ji nesutinka apmokėti atitinkamos dalies būsimų antrinės teisinės pagalbos išlaidų, konstatuoja, jog Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2022 m. rugsėjo 12 d. sprendimu Nr. (8.3Mr) ATP-C-2022-04127, vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 9 punktu, teisėtai ir pagrįstai nuspręsta pareiškėjai atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2022 m. rugpjūčio 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-546-998/2022 apskundimo. Atsižvelgiant į tai, kad nėra pagrindo patenkinti pareiškėjos reikalavimą dėl Sprendimo panaikinimo, netenkinamas ir išvestinis reikalavimas įpareigoti atsakovę iš naujo spręsti antrinės teisinės pagalbos pareiškėjai suteikimo klausimą.

Pareiškėja prašo priteisti iš atsakovės visas turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį teisę iš kitos šalies gauti savo išlaidų atlyginimą turi proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas. Pareiškėjos skundą atmetus, bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Pareiškėja taip pat prašo priteisti 5 proc. metinių procesinių palūkanų įstatymo nustatyta tvarka.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.136 straipsnis reglamentuoja civilinių teisių ir pareigų atsiradimo pagrindus. Pagal minėto straipsnio 1 dalį, civilinės teisės ir pareigos atsiranda šio kodekso ir kitų įstatymų numatytais pagrindais, taip pat iš fizinių asmenų ir organizacijų veiksmų, kurie nors ir nėra įstatymų numatyti, bet pagal civilinių įstatymų bendruosius pradmenis bei prasmę sukuria civilines teises ir pareigas. Vadovaujantis šio straipsnio 1 dalimi, civilinės teisės ir pareigos atsiranda inter alia ir dėl žalos padarymo (1.136 straipsnio 2 dalies 5 punktas). CK 6.37 straipsnis reglamentuoja palūkanų pagal prievoles mokėjimą. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta skolininko pareiga mokėti palūkanas ir už laikotarpį nuo civilinės bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Taigi ši norma numato vadinamąsias „procesines“ palūkanas, kurios atlieka kompensavimo, o ne mokėjimo funkciją. Ši norma reikšminga esant nesutartinėms prievolėms, t. y. ir prievolėms dėl žalos atlyginimo. Palūkanų dydis šiuo atveju nustatytas CK 6.210 straipsnyje – 5 procentų dydžio metinės palūkanos už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas.

Prievolė mokėti vadinamąsias procesines palūkanas yra išvestinė, o ne savarankiška, todėl nenustačius teisinio pagrindo atsakomybei taikyti, nekyla ir pareiga mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už praleistą piniginės prievolės atlyginti nuostolius įvykdymo terminą. Konstatavus, jog Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, skundo reikalavimas dėl procesinių palūkanų priteisimo atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjos T. Ž. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Pareiškėjos T. Ž. prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo netenkinti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus.