- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-01-28
- Bylos Nr.
- 2A-35-252/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-15-3-00428-2015-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Nijolė Danguolė Smetonienė, Birutė Jonaitienė, Eigirdas Činka
- Ieškovas
- M. V.
- Atsakovas
- Z. I.
Pirmosios instancijos teismo teisėjas Civilinė byla Nr. 2A-35-252-2016
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. sausio 28 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Nijolės Danguolės Smetonienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Eigirdo Činkos, Birutės Jonaitienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo M. V. apeliacinį skundą dėl Biržų rajono apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 3 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-560-948-2015 pagal ieškovo M. V. ieškinį atsakovei Z. I.(V.) dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas prašė priteisti iš atsakovės 3475,44 € skolą, 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2013 m. tėvai pradėjo namų remontą. Mama paprašė dalimis paskolinti 12000 Lt. Kadangi jis dirbo Norvegijoje, tai pinigų turėjo ir dalį pinigų davė mamai į rankas, už kitus pirko įvairias statybines medžiagas. Išleistą pinigų sumą rašydavo ant lapo, tačiau jo neišsaugojo. Mama žadėjo pinigus grąžinti, vėliau žadėjo perrašyti namą, bet pinigų negrąžino ir namo neperrašė. Tėtis iš savo lėšų taip pat skyrė namo remontui. Kai vyko tėvų skyrybų byla, jis nepagalvojo, kad turėtų įstoti į bylą kaip kreditorius. Rašytinis susitarimas buvo pasirašytas prieš pat tėvų skyrybas. Šiuo metu namas yra sudegęs, jis buvo apklausiamas liudytoju baudžiamojoje byloje dėl pinigų vagystės ir tada sakė, kad tų pinigų mamai neskolino, nes tai buvo byla dėl kitų aplinkybių. Tėtis jam mamos skolos nėra grąžinęs.
Žemesnės instancijos teismas
Biržų rajono apylinkės teismas 2015 m. rugsėjo 3 d. sprendimu ieškinį atmetė ir priteisė iš ieškovo 300 € bylinėjimosi išlaidų atsakovės naudai. Teismas nustatė, kad buvo sudarytas rašytinis susitarimas, kuriame atsakovė raštu patvirtino, kad namų valda, esanti (duomenys neskelbtini), paliekama vaikams. Susitarimas patvirtintas šalių parašais ir R. V. bei M. Š. parašais. Pagal minėtą susitarimą atsakovė įsipareigojo ieškovui padovanoti ½ dalį jai priklausančios minėtos namų valdos su sąlyga, kad R. V. neatšaukiamai ir besąlygiškai perima visas jos turėtas skolas ieškovui, kurios galėjo susidaryti iki 2015-12-31 sutarties sudarymo. Teismas sprendė, kad įsipareigojimas sudaryti dovanojimo sutartį sprendimo priėmimo dienai dar nebuvo pasibaigęs. Teismas taip pat nustatė, kad apklausiamas liudytoju baudžiamojoje byloje, ieškovas parodė, jog jokių pinigų mamai neskolino. Atsakovės ir R. V. santuokos nutraukimo byloje bendru sutarimu, santuokos nutraukimo pasekmių sutartyje yra nurodyta, kad sutuoktiniai jokių kreditorinių įsipareigojimų neturi. Teismo vertinimu, ieškovas savo ieškinio reikalavimus grindžia tik liudytojų parodymais ir 2014-12-27 sutartimi tarp R. V. ir Z. V., kurioje nurodyta, kad R. V. neatšaukiamai ir besąlygiškai perima visas Z. V. skolas ieškovui, kurios galėjo susidaryti iki šio susitarimo surašymo. Ieškovas teismui nepateikė rašytinės paskolos sutarties ar kitų dokumentų, kurie patvirtintų atsakovės įsipareigojimą grąžinti pinigus. Teismas sprendė, kad nesant rašytinio dokumento, kuriuo būtų užfiksuotas paskolos sutarties dalyko(pinigų) perdavimas paskolos gavėjui, ieškovas neįrodė esminių paskolos gavėjo įsipareigojimo grąžinti pinigus. Teismas liudytojų parodymais nesivadovavo, nes jie yra artimi giminaičiai ir paskolos suma apsprendė būtinumą paskolos sutarties rašytinės formos.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas M. V. prašo apylinkės teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti ir priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad nesutinka su teismo išvada, jog nėra CK 1.93 str. 6 d. pagrindų ir kad jis negalėjo remtis liudytojų parodymais. Nurodo, kad teismas pats konstatavo, jog jis investavo lėšas į namo rekontrukciją, tačiau investuotų pinigų nevertino kaip paskolos. Teismas pripažino, kad 2013 metų rudenį atsakovei nuosavybės teise priklausantis namas buvo rekonstruojamas ir jis investavo lėšas. Visi apklausti liudytojai patvirtino šią aplinkybę, kad namo remontui atsakovė skolinosi lėšas iš jo ir pasižadėjo jas grąžinti. Nurodo, kad atsakovė į bylą nepateikė jokių įrodymų, kad ji namą rekonstravosi iš savo lėšų. Pateiktas 2014-12-27 susitarimas patvirtina liudytojų parodymus ir ieškovo nurodytas faktines aplinkybes, kad atsakovė pasižadėjo neturint pinigų, padovanoti jam namą. Mano, jog įvertinus nurodytus surinktus įrodymus, akivaizdu, kad tarp jo ir atsakovės buvo paskoliniai teisiniai santykiai. Mano, kad kasacinio teismo praktika formuojama dėl CK 1.93 str. 6 d. ir 6.875 str. 2 d. taikymo, leidžia šalims remtis liudytojų parodymais, nors ir nėra rašytinės paskolos sutarties, tik jais vadovautis besąlygiškai negalima. O byloje pakanka rašytinių įrodymų, kurie patvirtina duotus liudytojų parodymus. Teismas privalėjo motyvuotai išspręsti įrodymų leistinumo klausimą. Ieškovas savo reikalavimą įrodinėjo netiesioginiais įrodymais, kuriuose yra duomenų, jog tarp šalių buvo susiklostę paskoliniai santykiai, o rašytinės paskolos nebuvimą lėmė labai artimi šalių santykiai, nes atsakovė yra ieškovo motina. Teismas taip pat neteisingai teigia, kad liudytojų parodymais nesiremia todėl, jog jie apie paskolos buvimą sužinojo iš ieškovo. Tačiau teismas pats sprendime liudytojų parodymus nurodo kitaip, kurie teigė, jog girdėjo kaip ieškovas klausė atsakovės apie paskolos grąžinimą. Duoti liudytojų parodymai patvirtina faktinę bylos aplinkybę, kad apie ieškovo ir atsakovės paskolinius santykius jie žinojo tiesiogiai iš atsakovės, o ne iš ieškovo. Teismas sprendime pripažino, kad atsakovė tuo laikotarpiu remontavosi namą, tačiau nesiaiškino kieno lėšomis ji tai darė. Atsakovė neigdama paskolinius teisinius santykius, nepateikė teismui įrodymų kieno lėšomis ji namą remontavosi. Teismas taip pat konstatavo, kad ieškovas investavo lėšas į namo remontą, tačiau tai nelaikė paskoliniais santykiais, nors akivaizdu, kad ieškovas yra atsakovės kreditorius. Teismas sprendime rėmėsi dviem LAT nutartimis, kurios nėra tapačios šioje byloje nagrinėjamam klausimui, nes jos nei kiek nėra susijusios su paskolos teisiniais santykiais. Todėl teismas pažeidė CPK 185 str. normas ir priėmė neteisėtą ir neteisingą sprendimą.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą atsakovė prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti ir skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad apeliacinio skundo argumentai nėra tie argumentai, kurie pagrįstų priimto sprendimo neteisėtumą. Apeliaciniame skunde ieškovas dėsto savo samprotavimus, turėdamas vienintelį norą liguistai praturtėti kito sąskaita. Apelianto argumentas, kad atsakovės buvo sutikusi dalį namo perleisti jam , niekaip nesusijęs su ieškiniu. Apeliantas reikšdamas apeliacinį skundą toliau piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis, taip trukdydamas teismo darbą ir toliau terorizuodamas atsakovę.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas. (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas neįsiteisėjusį pirmosios instancijos teismo sprendimą, turi pareigą įvertinti sprendimo teisinį ir faktinį pagrindą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (CPK 301 str.) ir ex officio absoliučius sprendimo negaliojimo pagrindus (CPK 263 str., 320 str. 1 d., 2 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Kadangi apeliantas kvestionuoja pirmosios instancijos teismo išvadą dėl paskolos sutarties tarp ieškovo M. V. ir atsakovės Z. I. sudarymo fakto, teisėjų kolegija visų pirma pasisako šiuo klausimu. Formuodamas teismų praktiką, Lietuvos Aukščiausiais Teismas yra nurodęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 str. reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai byloje esančių įrodymų tyrimo ir įvertinimo pagrindu įsitikinama dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009; kt.). Kolegijos nuomone, vertinant byloje surinktų įrodymų visumą pagal virš nurodytas taisykles, pirmosios instancijos teismo išvada jog ieškovas neįrodė, kad būtent tarp jo ir atsakovės buvo sudaryta paskolos sutartis, pagal kurią ieškovas suteikė atsakovei 12 000 Lt paskolą namo remontui, yra pagrįsta.
Pagal CK 6.870 str., paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus ar rūšies požymiais apibudintus suvartojamus daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jei paskolos suma viršija du tūkstančius litų (šiuo metu galiojančio CK – 600 eurų); rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui (CK 6.871 str. 1 d., 3 d.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad tik perdavus paskolos sutarties dalyką laikoma, kad tarp šalių atsirado paskolos teisiniai santykiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-558/2007; kt.). Šioje praktikoje taip pat nurodoma, kad bendroji įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – kad paskolą grąžino arba jos negavo. Be to, nagrinėjant iš paskolos teisinių santykių kilusius ginčus, yra svarbu atsižvelgti į įstatymines prezumpcijas, t. y. į faktus, aplinkybes, kuriems įstatymo suteikiama tam tikra teisinė reikšmė, kol nėra įrodyta priešingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2008; kt.).
Šioje byloje būtina įvertinti faktų, kurių pagrindu galima būtų spręsti apie santykių tarp šalių pobūdį, visumą. Atsakovė Z. I. nuosekliai teigė, kad niekada ir jokiomis aplinkybėmis nėra pasiskolinusi iš ieškovo 12 000 Lt. Ištyrus ir įvertinus byloje surinktų įrodymų visumą nustatyta, kad tarp šalių egzistavo įvairūs teisiniai santykiai, kurie lėmė ir prievolių tarp šių santykių šalių pobūdį ir buvimą. Iš šalių paaiškinimų ir kitų įrodymų turinio spręstina, jog šalis siejo tam tikri iš bendros ūkinės veiklos kilę teisiniai bei finansiniai santykiai. Šalys gyveno kartu, kartu rūpinosi namo remontu, kartu spręsdavo ką ir kokių medžiagų reikia pirkti, kartu jas pirkdavo. Todėl logiška, jog ieškovas kokiomis tai lėšomis prisidėjo prie namo remonto. Visi byloje apklausti liudytojai, išskyrus liudytoją A. P. patvirtino, kad prie namo remonto dirbo visi, kad buvęs atsakovės sutuoktinis ne tik dirbo prie namo remonto, bet ir tam naudojo savo uždirbtas lėšas. Tačiau nei ieškovas, nei apklausti liudytojai nenurodė ir neįrodinėjo ką būtent remontavo name, kokias medžiagas ir jų kiekius pirko ir kiek maždaug tai galėjo kainuoti. Pats ieškovas tiek ieškinyje, tiek jį apklausiant teismo posėdyje nurodė, jog dalį pinigų davė atsakovei grynais „į rankas“, o kitą dalį išleido pirkdamas statybines medžiagas. Tačiau kokią sumą sudarė gryni pinigai, o kokią sumą sudarė statybinės medžiagos neaišku ir ieškovas to neįrodinėjo. Ieškovas taip pat teigė, kad 12 000 Lt jis paskolino dalimis, t.y. ne visus iš karto, nes kaip paaiškino ieškovas teismo posėdžio metu „tėtis galvojo, kad visos iš karto nereikia, nes jis gaudavo algą, manė užteks“. Todėl liudytojų parodymai apie paskolintą pinigų sumą vertintini kritiškai, nes tokį skolos dydį nurodė ieškovas. Nei vienas iš liudytojų neparodė, kad jie matė, kaip pinigai, t.y. paskolos dalykas, buvo perduoti atsakovei. Kaip pats ieškovas suskaičiavo paskolintą pinigų sumą taip pat neaišku, nes nėra jokių įrodymų kokią pinigų sumą skolino grynais, ir kokią pinigų sumą ieškovas išleido medžiagų pirkimui.
Kolegija sutinka su pirmos instancijos vertinimu, kad ieškovo duoti parodymai ikiteisminio tyrimo pareigūnui, kada jis buvo apklausiamas liudytoju ir buvo įspėtas už melagingų parodymų davimą, patvirtina tą aplinkybę, jog jokie paskoliniai santykiai tarp šalių nebuvo susiklostę. Šie ieškovo parodymai nėra paneigti ir teismas pagrįstai jais vadovavosi vertindamas įrodymų visumą. Kritiškai vertintinas ieškovo teiginys, kad jis tuo metu kalbėjo visai apie kitus pinigus. Ikiteisminio tyrimo metu niekas neklausė ieškovo apie kokius pinigus kalbama. Klausimas buvo konkretus, ar jis kada nors yra skolinęs mamai pinigų ir ieškovas patvirtino, kad niekada jų neskolino. Būtent šie ieškovo parodymai leidžia teigti, kad jokia paskola nebuvo suteikta. Kolegija sutinka, kad teisingai pirmos instancijos teismas konstatavo, jog ieškovas prisidėjo prie namo remonto, bet tai nereiškia, kad buvo susiklostę paskoliniai santykiai.
Atmestini kaip nepagrįsti apelianto teiginiai, kad iš pateiktų susitarimų tarp jo bei abiejų tėvų, galima daryti išvadą, kad atsakovė skolinosi pinigus. Kolegija daro išvadą, kad įvertinus byloje pateiktus garso įrašus, pasitvirtino ta aplinkybė, jog ieškovo tėvai, nutraukę santuoką, dar ilgą laiką sprendė savo turtinius ginčus. Įraše nėra duomenų, kad buvo skolinti pinigai atsakovei. Įraše yra kalba apie vaikams skiriamą turtą, apie abiejų tėvų turėtas išlaidas namo remontui, apie dukters M. skolą tėvui, apie susitarimo pasirašymą, apie jų turėtas išlaidas anūko krikštynoms. O tai dar kartą patvirtina, kad paskolinių teisinių santykių nebuvo susiklostę. Apelianto nurodymas į pasirašytus susitarimus tik patvirtina tą aplinkybę, kad tėvai sprendė vaikų aprūpinimo nekilnojamuoju turtu klausimą, bet nesprendė skolų grąžinimo klausimų. Be to, 2014-12-27 sutartis tarp buvusių sutuoktinių – ieškovo tėvų, patvirtina tą aplinkybę, kad skolos dydžio šalys nežinojo ir tik numatė, kad galbūt jos galėjo susidaryti, kurias perėmė ieškovo tėvas. Kolegijos vertinimu, ši aplinkybė patvirtina faktą, kad ieškovas prisidėjo prie namo remonto ir galėjo reikalauti iš tėvų įdėtų lėšų į namo remontą, bet tai nepatvirtina buvus paskolinius santykius tarp bylos šalių.
Vertinant šalių santykius be to, kas jau virš nurodyta dėl sutarčių ir šalių tarpusavio santykių vertinimo, pažymėtina, kad sandorio šalys, nesilaikiusios įstatymo reikalavimo sudaryti jį rašytine forma, kartu prisiima riziką dėl sandorio įvykdymo įrodinėjimo kilus ginčui. Nors aplinkybė, jog paskolos sutartis nebuvo sudaryta įstatymo nustatyta forma nesant imperatyvaus nurodymo įstatyme dėl sutarties negaliojimo, nedaro sudarytos paskolos sutarties savaime negaliojančios, tačiau ir šioje dalyje, teismo nuomone, ieškovas neįrodė paskolos sutarties buvimą. (CK 1.73 str. 1 d., 6.871 str., 1.93 str. 2 d.).
Nustačius, kad paskolos teisiniai santykiai tarp ieškovo ir atsakovės nesusiklostė, nėra galimybės tenkinti ieškovo ieškinio ir kitais teisiniais pagrindais. Kaip matyti, ieškinys buvo pareikštas ir visos faktinės aplinkybės analizuotos tik dėl paskolinių teisinių santykių, todėl pirmos instancijos teismui nenustačius kitų faktinių aplinkybių, kurios duotų pagrindą taikyti kitą materialinės teisė normą, negalima teigti, kad esant toms pačioms faktinėms aplinkybėms, ieškinys galėtų būti tenkinamas ir kitais pagrindais.
Atmestini apelianto teiginiai, kad pirmos instancijos teismas ne taip nurodė liudytojų parodymus, kaip pastarieji teigė. Kolegijai išklausius teismo posėdžio įrašą su liudytojų apklausa, paneigiamas apelianto minėtas teiginys. Teisingai pirmos instancijos teismas nurodė, kad nei vienas iš liudytojų nematė perduodant pinigus, o apie paskolą sužinojo tik iš ieškovo. Kaip minėta aukščiau, liudytojai tik patvirtino kaip jie girdėjo, kad ieškovas prašė grąžinti skolą, o atsakovė ją žadėjo grąžinti, bet nei vienas liudytojas negirdėjo apie kokio dydžio skolą kalbama, o teisme patvirtino tik tą sumą kuriai yra pareikštas ieškinys.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nėra pagrindo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti apeliaciniame skunde nurodytų argumentų pagrindu. Pirmos instancijos teismas teisingai įvertino surinktus įrodymus, tinkamai pritaikė materialinės ir procesinės teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą.
Atsakovės prašymas priteisti jos turėtas 100 € bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą atmestinas. Bylinėjimosi išlaidos yra priteisiamos už gautas teisines paslaugas už advokato ar advokato padėjėjo darbą. Pateiktas kvitas apie 100 € sumokėjimą V. I. nėra ir negali būti pagrindu turėtoms bylinėjimosi išlaidoms pateisinti. Pateiktas kvitas yra ne Lietuvos Respublikoje patvirtintas finansinės atskaitomybės dokumentas (latviškas), be to, V. I. nėra įrašytas į Lietuvos advokatų sąrašą ir jam nėra suteikta teisė teikti teisines paslaugas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
nusprendžia:
Biržų rajono apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.