Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jurgitos Mačionytės, Sonatos Raupėnaitės-Lekarauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Nidos Vigelienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. J. (J. J.) apeliacinį skundą dėl apkaltinamojo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. spalio 20 d. nuosprendžio, kuriuo J. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 259 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir J. J. paskirta galutinė 4 (keturių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtos bausmės laiką įskaitytas J. J. laikinajame sulaikyme išbūtas laikas (duomenys neskelbtini) (viena diena), vieną laikino sulaikymo dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. J. J. nuteistas pagal BK 259 straipsnio 1 dalį už tai, kad neteisėtai disponavo psichotropinėmis medžiagomis, neturėdamas tikslo jas parduoti ar kitaip platinti, o būtent: jis, neteisėtai, neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, nuo tiksliai nenustatyto laiko laikė savo žinioje narkotinę medžiagą – karfentanilį, kurios masė yra 0,00183 g, iki kol 2024 m. gruodžio 3 d. apie 12.40 val., (duomenys neskelbtini), prie viešojo transporto stotelės „(duomenys neskelbtini)“, (duomenys neskelbtini) pareigūnai asmens kratos metu jo dėvimos striukės kišenėje rado ir paėmė 52 folijos lankstinukus su minėta narkotine medžiaga.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. J. J. pateiktu apeliaciniu skundu prašo pakeisti skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. spalio 20 d. nuosprendį dėl paskirtos bausmės, paskirti jam laisvės apribojimo bausmę. Nurodo, kad dėl specifinės jo sveikatos būklės yra reikalinga operacija ir reabilitacijos laikotarpis, jog galėtų (duomenys neskelbtini), šiuo metu yra „(duomenys neskelbtini)“. Prašo teismo vadovautis bausmių skyrimo pagrindais ir pakeisti paskirtą laisvės atėmimo bausmę į laisvės apribojimą. Kreipiasi į teismą iš žmogiškosios pusės, prašo teisinės malonės.

3. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

4. Teismo posėdžio metu nuteistasis J. J. prašė tenkinti jo apeliacinį skundą, švelninti jam paskirtą bausmę. Nuteistojo gynėjas advokatas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorė – atmesti.

I. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo J. J. apeliacinis skundas atmetamas.

5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to yra prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Kitus baudžiamosios bylos aspektus, nepaisydamas to ar gautas dėl jų apeliacinis skundas, teismas vertina tik tuo atveju, jeigu nustato esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų.

6. Nuteistasis J. J. apeliaciniu skundu nesutinka su skundžiamu nuosprendžiu jam paskirtos bausmės rūšimi, prašo švelninti bausmę. Kadangi kitų nesutikimo su skundžiamu nuosprendžiu argumentų apeliaciniame skunde nepateikiama, teisėjų kolegija, nenustačiusi esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, vadovaudamasi nurodytomis BPK 320 straipsnio nuostatomis, skundžiamą nuosprendį tikrina nuteistajam J. J. paskirtos bausmės teisingumo ir pagrįstumo kontekste.

7. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas J. J. už BK 259 straipsnio 1 dalyje numatytą nesunkų nusikaltimą paskyrė 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, kurią, vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, sumažino vienu trečdaliu ir J. J. paskyrė galutinę 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

8. Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką teismas privalo vadovautis BK 54 straipsnyje nurodytais bausmės skyrimo pagrindais ir atsižvelgti į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės skyrimo tikslus: sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Šių tikslų visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį, o teisingumo principo įgyvendinimas užtikrina kaltininkui tokios tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimą, kuri geriausiai atitiktų baudžiamajame įstatyme numatytos bausmės paskirtį ir būtų adekvati padarytai veikai, t. y. bausmė turi atitikti padarytos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį ir kaltininko asmenybę. Tai reiškia, kad teismas yra įpareigotas nusikaltusiam asmeniui skirti individualizuotas ir subalansuotas baudžiamąsias priemones.

9. Teismas, spręsdamas skirtinos bausmės klausimą, kaip minėta, privalo atsižvelgti į BK 54 straipsnyje įtvirtintus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus. Baudžiamajame įstatyme numatyta, kad atsižvelgtina į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalies 1-8 punktai). Taip pat – į asmens teistumą (BK 97 straipsnio 1 dalis). Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė ir nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė, dominuojanti reikšmė (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-369-942/2015, 2K-87-976/2020, 2K-122-976/2021, 2K-266-648/2022). Skiriant bausmę, privalu nustatyti ir įvertinti visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes ir jų visumos, o ne pavienių aplinkybių, pagrindu skirti bausmę už padarytą nusikalstamą veiką.

10. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai skirdamas bausmę J. J. atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumą ir jos baigtumą, kaltės formą – J. J. padarė vieną baigtą tyčinę (tiesioginė tyčia) nusikalstamą veiką, susijusią su neteisėtu disponavimu narkotinėmis medžiagomis, priskiriamą nesunkių nusikaltimų kategorijai. Taip pat nustatė J. J. atsakomybę lengvinančią aplinkybę – prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

11. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad J. J. atsakomybę sunkina tai, jog nusikalstamą veiką jis padarė būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). BK 27 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas gali pripažinti asmenį recidyvistu, jeigu šis asmuo jau teistas už tyčinį nusikaltimą, padarytą būnant pilnamečiu, jo teistumui už šį nusikaltimą neišnykus ar nepanaikinus jo įstatymų nustatyta tvarka, jis ir vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Teismas, spręsdamas dėl asmens pripažinimo recidyvistu, atsižvelgia į kaltininko asmenybę, padarytų nusikaltimų pobūdį, jų sunkumą, tarpusavio ryšį ir kitas baudžiamosios bylos aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas aptardamas J. J. pripažinimo recidyvistu klausimą atsižvelgė į tai, kad J. J. daug kartų teistas, BK 259 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą padarė būdamas teistas už kito nusikaltimo padarymą, kai teistumas neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, sistemiškai daro naujas nusikalstamas veikas, todėl nustatė pagrindą pripažinti J. J. recidyvistu.

12. Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo (toliau – ir ĮKNR) duomenų išrašas apie fizinį asmenį patvirtinta, kad nuteistasis J. J. nusikalstamą veiką nagrinėjamu atveju padarė ne tik būdamas praeityje ne kartą teistas, tačiau ir nusikalstamos veikos padarymo metu turėdamas neišnykusį ir teisės aktų nustatyta tvarka nepanaikintą teistumą už tyčinius nusikaltimus, susijusius su nusikaltimais nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams (1 t., b. l. 95–111). Iš ĮKNR išrašo taip pat matyti, kad nusikalstamos veikos padarymo metu, t. y. 2024 m. gruodžio 3 d., J. J. turimas teistumas nebuvo išnykęs. Prieš nusikalstamos veikos šioje baudžiamojoje byloje padarymą J. J. paskutinį kartą nuteistas (išskyrus baudžiamuosius nusižengimus) 2023 m. liepos 7 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu pagal BK 178 straipsnio 1 dalį – vienu trečdaliu sumažinta 8 mėnesių viešųjų darbų bausme, kuri 2024 m. kovo 29 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartimi pakeista į 26 MGL (1 300 Eur) baudos bausmę. Pagal BK 97 straipsnio 3 dalies 3 punkto a) papunktį asmenys, nuteisti už tyčinius nusikaltimus ir realiai atlikę paskirtą bausmę, – bausmės atlikimo laikotarpiu ir po bausmės atlikimo arba atleidimo nuo bausmės atlikimo trejus metus laikomi turinčiais teistumą, jeigu jie nuteisti už nesunkų ar apysunkį nusikaltimą. BK 178 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta maksimali laisvės atėmimo bausmė neviršija trejų metų, todėl priskirtina nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis).

13. Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartas aktualias aplinkybes dėl asmens pripažinimo recidyvistu, nuteistojo J. J. asmenybę apibūdinančius duomenis, jo daugkartinius teistumus, tai, kad asmuo nedirbo, sprendžia, jog skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas skirdamas bausmę pagrįstai nurodė, kad J. J. pripažintinas recidyvistu ir nustatė nuteistojo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte. Visgi skundžiamo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nenurodė, kad J. J. pripažintinas recidyvistu. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje paduotas tik paties nuteistojo apeliacinis skundas, o pagal BPK 320 straipsnio 4 dalies nuostatas pabloginti nuteistojo ar išteisintojo, taip pat asmens, kuriam baudžiamoji byla nutraukta, padėtį apeliacinės instancijos teismas gali tik tuo atveju, kai dėl to yra prokuroro, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo apeliaciniai skundai. Vadovaudamasi šiomis nuostatomis, teisėjų kolegija, siekdama nebloginti nuteistojo padėties, dėl J. J. (ne)pripažinimo recidyvistu nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nepasisako.

14. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas teisingumo principo reikšmę skiriant bausmes, ne kartą yra pažymėjęs, kad bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka tiek kaltininko asmenybės, tiek padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-126-693/2018, 2K-209-222/2018, 2K-1-719/2020, 2K-115-303/2022). Teismų praktikoje yra pripažįstama, kad, vertinant kaltininko asmenybės pavojingumą, svarbų vaidmenį atlieka nusikalstamo elgesio priežastys ir motyvai, asmenybės ypatumai, užsiėmimas, ankstesnis elgesys prieš nusikalstamos veikos padarymą, taip pat jos darymo metu ir po jos padarymo (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-348/2013, 2K-281-942/2018, 2K-24-689/2019).

15. Sprendžiant skirtinos bausmės klausimą skundžiamame nuosprendyje buvo įvertinti ir nuteistojo J. J. asmenybės duomenys. Kaip jau minėta, iš ĮKNR duomenų išrašo apie fizinį asmenį matyti, kad nuteistasis J. J. praeityje ne kartą teistas, pagal Administracinių nusižengimų registro išrašo apie asmeniui registruotus administracinius nusižengimus ir priimtus sprendimus už 5 metus duomenis matyti, kad J. J. taip pat baustas ir administracine tvarka, paskutinį kartą prieš nusikalstamos veikos padarymą (duomenys neskelbtini) už važiavimą viešuoju transportu be bilieto, paskirtos baudos nesumokėtos, nuteistasis savo elgesio nėra linkęs keisti ir administracinių nusižengimų nebekartoti (1 t., b. l. 112–136). Iš apeliacinės instancijos teismui pateiktos baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis nedirbo, nevedęs. Atsižvelgta ir į sudėtingą nuteistojo sveikatos būklę – (duomenys neskelbtini).

16. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumento, kad dėl specifinės sveikatos būklės jam reikia operacijos ir reabilitacijos, jog galėtų (duomenys neskelbtini), nes šiuo metu jis yra „(duomenys neskelbtini)“, pažymi, kad laisvės atėmimo bausmes atliekančių nuteistųjų asmens sveikatos priežiūra reglamentuojama specialiu įstatymu – Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksu (toliau – ir BVK). Esant būtinumui, nuteistajam tokios pat kokybės ir lygio medicininė pagalba (gydymas), kaip ir laisvėje esantiems asmenims, gali būti užtikrinama ir laisvės atėmimo vietoje (BVK 90 straipsnis). Tuo atveju, jeigu laisvės atėmimo vietų įstaigos asmens sveikatos priežiūros padaliniai dėl objektyvių priežasčių negali užtikrinti pirminio lygio ambulatorinių asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo, šių paslaugų teikimą bausmės atlikimo vietos patalpose pagal sudarytas sutartis užtikrina savivaldybės, kurios teritorijoje yra bausmės atlikimo vieta, pirminio lygio ambulatorines asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikianti asmens sveikatos priežiūros įstaiga; antrinio lygio asmens sveikatos priežiūros paslaugos, kurios neteikiamos specializuotame laisvės atėmimo vietų įstaigos asmens sveikatos priežiūros padalinyje, ir tretinio lygio asmens sveikatos priežiūros paslaugos teikiamos arčiausiai esančiose ir atitinkamas paslaugas galinčiose suteikti valstybės arba savivaldybių asmens sveikatos priežiūros įstaigose (BVK 90 straipsnio 3 ir 4 dalys). Teisėjų kolegija pastebi, kad jeigu bausmės atlikimo vietoje J. J. sveikatos būklė blogėtų ir laisvės atėmimo vietų įstaigoje nebūtų galimybės nuteistajam užtikrinti tinkamo gydymo (tokių duomenų teismas neturi), bausmę vykdančios institucijos teikimu, vadovaujantis gydytojų komisijos išvada, galėtų būti sprendžiamas klausimas dėl nuteistojo J. J. atleidimo nuo tolesnio laisvės atėmimo bausmės atlikimo (BK 76 straipsnis, BPK 359 ir 362 straipsniai).

17. Skundžiamu nuosprendžiu J. J. pripažintas kaltu pagal BK 259 straipsnio 1 dalį. Už BK 259 straipsnio 1 dalyje numatyto nesunkaus nusikaltimo padarymą gali būti skiriamos alternatyvios bausmės – viešieji darbai arba bauda, arba laisvės apribojimas, arba areštas, arba laisvės atėmimas iki dvejų metų.

18. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi ir vadovaudamasi BK 50 straipsnio 2 dalimi, pagal kurią terminuoto laisvės atėmimo bausmės minimalus terminas yra lygus trims mėnesiams, atsižvelgdama į pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nustatytas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, įvertindama nuteistojo nustatytų atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių santykį, sprendžia, kad bausmės tikslai nagrinėjamu atveju gali būti pasiekti tik paskyrus tokios pat rūšies ir dydžio bausmę, kurią skundžiamu nuosprendžiu paskyrė pirmosios instancijos teismas, kadangi tokios rūšies bei dydžio bausmė nėra per griežta ir yra teisinga. Pirmosios instancijos teismas visas bausmių skyrimui reikšmingas aplinkybes nustatė ir įvertino teisingai bei atsižvelgdamas į anksčiau aptartas nuteistojo asmenybę ir jo padarytą nusikalstamą veiką apibūdinančias aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas J. J. paskirtą bausmę sumažino trečdaliu BK 64¹ straipsnio pagrindu. Galutinė nuteistajam paskirta laisvės atėmimo bausmė nelaikytina per griežta. Pažymėtina tai, kad visi bausmės tikslai, numatyti BK 41 straipsnio 2 dalyje, turi vienodą reikšmę užtikrinant bausmės paskirtį. Tikslas nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį taip pat yra neatsiejama bausmės dalis, o teisingumo principo įgyvendinimui trukdo tiek aiškiai per griežta, tiek ir per švelni bausmė.

19. Skundžiamame nuosprendyje dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo nepasisakyta ir nesvarstyta šio teisinio instituto taikymo galimybė paskyrus laisvės atėmimo bausmę. BK 75 straipsnio 9 dalyje imperatyviai nustatyta, kad teismas, skirdamas arešto arba laisvės atėmimo bausmę ir BK 75 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatyta tvarka neatidėdamas bausmės vykdymo, privalo motyvuoti tokį savo sprendimą. Tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismas, paskyręs J. J. laisvės atėmimo bausmę, nesivadovavo BK 75 straipsnio 9 dalimi, kadangi privalėjo motyvuoti, kodėl nėra taikomas bausmės vykdymo atidėjimas, todėl šis skundžiamo nuosprendžio trūkumas ištaisomas apeliacinės instancijos teisme.

20. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo nurodoma, kad baudžiamajame įstatyme nepateikiamas aplinkybių, į kurias teismas turėtų atsižvelgti svarstydamas, ar bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo ar atlikus dalį paskirtos bausmės, sąrašas, taigi, spręsdami šį klausimą, teismai vadovaujasi bendraisiais bausmės skyrimo ir bausmės paskirties pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-266-942/2015, 2K-7-29-942/2016, 2K-217-976/2018 ir kt.). Svarstant dėl bausmės vykdymo atidėjimo taikymo, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo (ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų nusikalstamų veikų). Šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo ar atlikus dalį jam paskirtos bausmės, kad pakanka nuteistajam paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį ir pataisomąjį poveikį. Ypač svarbu įvertinti kaltininko asmenybę, nes tai lemia, ar bus pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bausmės tikslai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-132-942/2016, 2K-396-746/2016, 2K-179-693/2017, 2K-45-654/2023, 2K-203-976/2023 ir kt.).

21. Baudžiamajame įstatyme nenustatytas reikalavimas, kad nuteistajam bausmės vykdymo atidėjimas gali būti taikomas tik vieną kartą, tačiau bausmės vykdymo atidėjimo esmė, paskirtis ir taikymo sąlygos suponuoja išvadą, jog pakartotinis šio instituto taikymas galimas tik išimtiniais atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-109/2010, Nr. 2K-149/2011, Nr. 2K-488/2013, Nr. 2K-7-168/2014, Nr. 2K-273-489/2018 ir kt.). Jeigu asmeniui jau buvo taikytas bausmės vykdymo atidėjimo institutas, jis nusikaltimą padarė bausmės vykdymo atidėjimo metu, tam, kad tokiam asmeniui būtų galima atidėti laisvės atėmimo bausmės vykdymą dar kartą, būtina nustatyti esminių aplinkybių, apibūdinančių jo asmenybę, pasikeitimą (naujų atsiradimą), kuris sudarytų pagrindą manyti, jog asmuo ateityje iš tiesų daugiau nenusikals (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-203-976/2023).

22. Teisėjų kolegija, įvertinusi nuteistojo J. J. padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes ir priežastis, jau aptartą pavojingumo pobūdį ir laipsnį, taip pat ir nuteistojo asmenybę charakterizuojančius duomenis, susipažinusi su apeliaciniame skunde nurodytais duomenimis, sprendžia, kad nors pirmosios instancijos teismas nesvarstė BK 75 straipsnio nuostatų taikymo galimybės, tačiau priėmė pagrįstą ir racionalų sprendimą J. J. taikyti realią laisvės atėmimo bausmę.

23. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. J. apeliacinį skundą, anksčiau aptartų aplinkybių pagrindu, daro išvadą, kad skundžiamu nuosprendžiu jam paskirta tinkamai individualizuota ir proporcinga padarytai nusikalstamai veikai bei jo paties asmenybei bausmė, nustatytas jos dydis, ji laikytina neprieštaraujančia teisingumo principui, tai sudaro pagrindą nuteistojo J. J. apeliacinį skundą atmesti.

Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų

24. Vilniaus apygardos teisme buvo gauta (duomenys neskelbtini) pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje nurodyta valstybės naudai priteistina pinigų suma, t. y. 133,33 Eur už J. J. suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą.

25. Šioje baudžiamojoje byloje būtinybę skirti nuteistajam gynėją advokatą numatė BPK 322 straipsnio 1 dalies imperatyvas, t. y. baudžiamosios bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu gynėjas advokatas buvo būtinas valstybės iniciatyva. Atsižvelgtina ir į tai, kad baudžiamojoje byloje nėra gauta objektyvių duomenų apie realią nuteistojo turtinę padėtį, be to, teismo turimais duomenimis J. J. laisvė šiuo metu yra suvaržyta (past. – asmuo šiuo metu yra įkalinimo įstaigoje), nedirbo, taip pat daug kartų trauktas administracinėn atsakomybėn, tačiau skiriamų baudų nemoka, todėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos nepriteistinos.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atmesti nuteistojo J. J. (J. J.) apeliacinį skundą.

(duomenys neskelbtini) išlaidų – 133,33 Eur iš J. J. už suteiktą antrinę teisinę pagalbą valstybės naudai nepriteisti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.