Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ilonos Jakubėnienės, Martyno Galvičiaus ir Nerijaus Masiulio (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal atleistosios nuo baudžiamosios atsakomybės L. R. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024 m. gruodžio 3 d. nuosprendžio, kuriuo L. R., vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 37 straipsniu, atleista nuo baudžiamosios atsakomybės už nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalyje, padarymą dėl veikos mažareikšmiškumo ir baudžiamoji byla nutraukta; iš L. R. Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto naudai priteista 23,02 eurų turtinės žalos atlyginimo ir nukentėjusiajam A. J. priteista 1815 eurų patirtoms atstovavimo išlaidoms atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

3. Atsiliepimų į atleistosios nuo baudžiamosios atsakomybės L. R. apeliacinį skundą proceso dalyviai per įstatymo nustatytą terminą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Atleistosios nuo baudžiamosios atsakomybės L. R. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Skundžiamas nuosprendis keičiamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu.

6. Atleistoji nuo baudžiamosios atsakomybės L. R. apeliaciniame skunde ginčija savo kaltę padariusi jai inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei civilinio ieškinio ir proceso išlaidų priteisimo išsprendimu. Apeliantės teigimu, ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas tendencingai, renkami tik ją kaltinantys duomenys, kaltinimas neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių, byloje nėra įrodymų, kad smūgiai nukentėjusiajam apskritai buvo suduoti, nukentėjusiojo parodymai nenuoseklūs, nesutampa ir su vaizdo įrašuose užfiksuotais duomenimis, specialisto išvadoje nurodytų sužalojimų nepatvirtina jokie kiti bylos duomenys, galiausia tvirtina, kad šio įvykio metu nukentėjo ne A. J., o pati apeliantė.

8. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo formuojamoje praktikoje yra išdėstęs atvejus, kas laikytina esminiais BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimais, t. y. kai apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-193-648/2022, 2K-187-976/2023).

9. Teisėjų kolegija, susipažinusi su atleistosios nuo baudžiamosios atsakomybės L. R. apeliacinio skundo argumentais, išklausiusi apeliacinės instancijos teisme proceso dalyvių pateiktus paaiškinimus, byloje esančius bei papildomai gautus įrodymus, patikrinusi skundžiamo apylinkės teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, išnaudojusi BPK 324 straipsnio 6 dalyje numatytą procesinę galimybę ir atlikusi papildomą įrodymų tyrimą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir išsamiai įvertino visus byloje esančius duomenis, pagrįstai pripažino juos įrodymais bei jais vadovavosi motyvuodamas savo sprendimą L. R. pripažinti kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, todėl naikinti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo. Visgi, iš dalies sutikdamas su apeliantės skundo argumentais, apygardos teismas sprendžia, kad buvo įrodyti ne visi kaltinime nurodyti nukentėjusiojo atžvilgiu L. R. atlikti smurtiniai veiksmai, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis šioje dalyje keistinas (BPK 328 straipsnio 3 punktas).

10. BK 140 straipsnio 2 dalyje baudžiamoji atsakomybė numatyta tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė savo artimajam giminaičiui ar šeimos nariui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Veika objektyviai pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu ir yra padaroma tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Šios nusikalstamos veikos sudėtis yra materialioji, taigi būtina nustatyti, kad mušimo ar kitokio smurtavimo atveju nukentėjusiajam sukeliamas fizinis skausmas arba nežymiai sutrikdoma sveikata ar jis trumpam susargdinamas. Baudžiamajame įstatyme nedetalizuojama, kaip konkrečiai nukentėjusysis turi būti mušamas ar prieš jį smurtaujama, – baudžiamajai atsakomybei kilti svarbu tai, kad būtų sukeliami atitinkami šioje normoje nurodyti padariniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-270-628/2020, 2K-95-648/2021, 2K-150-489/2022).Tuo atveju, kai nustatoma, jog nusikaltimo požymių turinčios veikos padarytos esant konfliktiniam santykiui, teismas turi labai įdėmiai ir atidžiai vertinti proceso dalyvių parodymų patikimumą, taip pat vertinti konfliktinėje situacijoje esančių asmenų elgesį, be kita ko, ir inicijuojant įvairius teisinius procesus, motyvus bei tikslus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-231-976/2017, Nr. 2K-26-1073/2023).

11. Susipažinus su baudžiamosios bylos medžiaga matyti, kad L. R. nuo ikiteisminio tyrimo pradžios neigė savo kaltę padariusi jai inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje (t. 1, b. l. 142–144,145–149). Tokios pozicijos ji laikėsi ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tvirtindama, kad buvo priešingai, nei suformuluota kalinime, t. y. ne ji smurtavo nukentėjusiojo atžvilgiu, o A. J. jai sudavė smūgį į veidą. Nurodė, kad tądien žodinio konflikto metu būtent A. J. tyčia ėjo prie jos, kišo jai į veidą savo telefoną, ji ranka traukė telefoną, kad jai jo nekištų, telefonas iškrito ant žemės ir A. J. atsisukęs jai trenkė. Išeinant A. J., ji ėjo jam iš paskos, tada jis išmušė jai iš rankos telefoną, kišo savo telefoną jai į veidą, ją filmavo, ji vėl stūmė tą telefoną, šis iškrito ir tuomet A. J. susvyravo, užlipęs ant batų, sudėtų prie durų. Tuo tarpu pliaukštelėjimo garsą, girdimą nukentėjusiojo pateiktame vaizdo įraše, jos teigimu, sukėlė krentantis jo paties telefonas su dėklu, nes jokio smūgio nukentėjusiajam į veidą vaizdo įraše nesimato ir jokio smūgio nebuvo, ji A. J. jokio smūgio nesudavė (t. 3, b. l. 84–88). Tokią L. R. poziciją patvirtino tik jos sutuoktinis A. R., matęs tik dalį aptariamo konflikto, tačiau pirmosios instancijos teismas tiek L. R., tiek jos sutuoktinio parodymais pagrįstai rėmėsi tik tiek, kiek jie neprieštarauja kitiems teismo posėdžio metu ištirtiems įrodymams. Nors ginčijant kaltę nesutinkama su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu, tačiau, apygardos teismo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad L. R. atliktuose veiksmuose buvo nustatyti visi BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Visgi, iš dalies sutiktina su skundo argumentais, kad buvo įrodyti ne visi nukentėjusiojo patirti smūgiai, nurodyti kaltinime, todėl dalis jų turi būti pašalinta, tačiau šios aplinkybės iš esmės nekeičia L. R. pripažinimo kalta pagal BK 140 straipsnio 2 dalį pagrįstumo.

12. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje buvo atliktas dalinis įrodymų tyrimas pagal pateiktą apeliacinį skundą: išreikalauta VĮ „Registrų centras“ pažyma apie L. R. ir A. J. giminystės ryšį, patvirtinanti, kad jiedu yra brolis ir sesuo (t. 4, b. l. 49); nukentėjusiojo A. J. medicininiai dokumentai iš VšĮ (duomenys neskelbtini) dėl jam nustatytų sužalojimų (t. 4, b. l. 50–54), apklausta specialisto išvadą byloje pateikusi teismo medicinos ekspertė Kristina Šavyrovienė (t. 4, b. l. 57–58). Įrodymų tyrimo metu gauti duomenys išsamiau nurodomi žemiau šioje nutartyje, aptariant asmens kaltę dėl padarytos nusikalstamos veikos.

13. Visų pirma, skundo autorės teigimu, kaltinimas jai šioje byloje nekonkretus, neišsamus, o nurodytas smurtinių veiksmų pobūdis ir sukeltos pasekmės neatitinka nei nukentėjusiojo parodymų, nei kitų byloje surinktų duomenų, nes: nukentėjusysis teisme nurodė skausmą pajutęs tik apeliantei sudavus paskutinį smūgį, todėl neaišku, kodėl jai inkriminuoti ir kiti penki smūgiai kumščiu nukentėjusiajam į galvą, bei 2-3 smūgiai kojos pėda nukentėjusiajam į kairę blauzdą; jei tokie smūgiai nesukėlė fizinio skausmo, tai negalėjo sukelti ir nežymus sveikatos sutrikdymo; kaltinime neatribota, kuriais konkrečiai veiksmais nukentėjusiajam buvo sukeltas fizinis skausmas, o kuriais – nežymus sveikatos sutrikdymas; nenurodytos konkrečios veido vietos, kuriose sukeltas fizinis skausmas, kuria ranka suduoti smūgiai; neaišku, kokiu būdu spyriai koja galėjo sukelti paviršinius sužalojimus veide.

14. Iš L. R. pareikšto kaltinimo turinio pagal BK 140 straipsnio 2 dalį matyti, kad ji kaltinama tyčia sudavusi nukentėjusiajam A. J. šešis smūgius rankos kumščiu į galvą ir spyrusi du tris smūgius kojos pėda į kairę blauzdą, tuo padariusi nežymų sveikatos sutrikdymą atitinkančius sužalojimus – paviršinius nubrozdinimus veide bei sukėlusi nukentėjusiajam A. J. fizinį skausmą. Šie sužalojimai nukentėjusiajam buvo nustatyti Valstybinės teismo medicinos tarnybos Šiaulių skyriaus specialisto išvadoje Nr. G 351/2023(04) (toliau – ir Specialisto išvada). Taip pat šioje Specialisto išvadoje buvo konstatuota, kad sužalojimai galėjo būti padaryti užduotyje nurodytu laiku, padaryti kontaktuojant su kietais bukais daiktais, o iš turimų medicininių duomenų pasisakyti, keliais konkrečiai trauminiais poveikiais sužalojimai padaryti, galimybės nėra (t. 1, b. l. 94).

15. Pats nukentėjusysis A. J., apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, priešingai nei teigiama skunde, nuosekliai tvirtino L. R. kaltinime nurodytu laiku ir vietoje smurtavus jo atžvilgiu. Apklaustas įvykio dieną – 2022 m. gruodžio 24 d. dėl esminių įvykio aplinkybių nukentėjusysis A. J. nurodė, kad L. R. vieną kartą trenkė jam per ranką, norėdama išmušti jo telefoną, šis iškrito, nesudužo. Dėl suduoto smūgio per ranką jis skausmo nepatyrė. Tada ji du kartus kumščiu smogė jam į veidą ir pradėjo šaukti, kad neva jis ją muša. Tada jis vėl pradėjo filmuoti ir ji vėl jam trenkė per rankoje laikytą telefoną, šis iškrito, o ji jam du kartus kumščiu sudavė į veidą, taip sukeldama jam fizinį skausmą, kurį jis vertina 3 balais iš 10, bei spyrė kelis kartus į kairę koja, tačiau fizinio skausmo jis nepayrė (t. 1, b. l. 8). Iš esmės analogiški L. R. panaudoto fizinio smurto veiksmai užfiksuoti ir nukentėjusiojo 2022 m. gruodžio 24 d. pareiškime (t. 1, b. l. 7). Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu papildomai – 2023 m. sausio 11 d. nukentėjusysis tvirtino, jog kaskart telefonui iškritus jam iš rankų, L. R. suduodavo po du smūgius kumščiu jam į galvą, o pirmą kartą sudavusi du smūgius į galvą, ji dar spyrė 2-3 kartus jam į kairę blauzdą. Iš viso ji telefoną išmušė, atrodo, tris kartus, tai iš viso sudavė 6 smūgius kumščiu į galvą ir spyrė 2-3 kartus į kairę blauzdą. Tuo pat metu ji dar šaukė, kad jis ją mušą, nors jis jai nieko nedarė, jokių smūgių nesudavė. Dėl patirtų sužalojimų jis kreipėsi į ligoninę, po apžiūros išleistas gydytis ambulatoriškai (t. 1, b. l. 63–66). Nukentėjusiajam A. J. padarytų sužalojimų pobūdį ir aplinkybes patvirtina ir VšĮ (duomenys neskelbtini) pateikti medicininiai dokumentai, iš kurių matyti, kad A. J. šioje gydymo įstaigoje buvo apžiūrėtas netrukus po nagrinėjamo įvykio – 2022 m. gruodžio 24 d. 20.50 val., ji apžiūrėjo gydytojas chirurgas L. D., pacientas skundėsi antakio sumušimu, nurodė tą vakarą buvęs užpultas sesers, kelis kartus gavęs į dešinio antakio sritį, jam nustatyta diagnozė – S00.2, Kiti akies voko ir periokulinės srities paviršiniai sužalojimai, rekomenduotas poilsio rėžimas, vaistai nuo skausmo, šalčio aplikacijos (t. 4, b. l. 50–54). Apklausiamas teisme 2023 m. spalio 10 d. nukentėjusysis A. J. vėlgi pakartojo, kad L. R. prie jo priėjo tris kartus ir kaskart suduodavo jam po kelis kartus: pirmą kartą po jos smūgio per ranką iškritus telefonui, ji smūgiavo jam į galvą, dar spyrė į kairę koją; antrą kartą vėl trenkė per telefoną, šis iškrito ir ji vėl trenkė kelis smūgius į galvą; trečią kartą po smūgio iškritus telefonui, ji vėl pradėjo smūgiuoti į galvą, į dešinę pusę. Kuria ranka ji jam trenkė, trenkė delnu ar kumščiu, jis pasakyti negalėjo. Nurodė, kad skausmą pajuto tik po trečio epizodo, skaudėjo veido dešinę pusę, nes ten trenkė. Po pirmų dviejų kartų jis skausmo nejautė. Pats jai smūgių nesudavė, tik ją atstūmė ranka. Dėl netikslumų parodymuose nukentėjusysis paaiškino, kad tiksliausi jo parodymai užfiksuoti įvykio dieną (t. 2, b. l. 101–105).

16. Nors vienu iš apeliacinio skundo argumentų nurodoma tai, kad nukentėjusiojo parodymai viso proceso metu buvo skirtingi – apklausiamas jis nurodydavo skirtingą smūgių kiekį, skirtingai sukeltą skausmą, nenurodė nė vieno jam suduoto smūgio mechanizmo, tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vien tai, kad tam tikros nukentėjusiojo apklausų metu įvardintos įvykio eigos neesminės aplinkybės kiek skyrėsi, savaime nesudaro pagrindo spręsti, kad nukentėjusiojo parodymai yra prieštaringi, juolab, kad nukentėjusysis šio proceso metu apklaustas buvo ne kartą, pirmą ir paskutinę apklausas skiria beveik metų laikotarpis ir tai galėjo turėti įtakos ne identiškam įvykių eigos atpasakojimui. Pažymėtina, kad teismų praktikoje situacijos, kai baudžiamojo proceso metu duodami nevisiškai vienodi parodymai apie tas pačias bylos aplinkybes, nėra išskirtinės. Prieštaravimų tarp to paties asmens skirtingu metu duotų parodymų nepašalinimas savaime nereiškia, kad byla negali būti išspręsta teisingai, kad byloje negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Bylą nagrinėjantys pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tokiais atvejais turi spręsti, kurie parodymai ar jų dalis laikytini patikimais. Tai teismai turi daryti analizuodami tiek užfiksuotų parodymų turinį, tiek kitus bylos įrodymus ir proceso metu ištirtų įrodymų visumą. Esminis BPK pažeidimas nėra padaromas, kai, byloje esant dėl neesminių detalių prieštaringiems duomenims, teismas daro tinkamai motyvuotas, nors gynybai ir nepalankias išvadas dėl byloje nustatytų aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-94-303/2019, 2K-148-303/2023, 2K-5-654/2025). Nagrinėjamu atveju iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs nukentėjusiojo parodymų visumą, aptarė jo parodymų patikimumą kitų byloje ištirtų ir įvertintų įrodymų visumoje, todėl apeliantės kaltę pagrįstai grindė jo parodymais, kuriuos netiesiogiai patvirtina ir kiti baudžiamojoje byloje surinkti įrodymai, išsamiai aptarti nuosprendyje.

17. Visgi, siekiant objektyviai nustatyti, kokie sužalojimai, keliais smūgiais ir kokiomis aplinkybėmis 2022 m. gruodžio 24 d. galėjo būti padaryti nukentėjusiajam A. J., apeliacinės instancijos teisme buvo apklausta Valstybinės teismo medicinos tarnybos Šiaulių skyriaus specialisto išvadą Nr. G 351/2023(04) byloje pateikusi teismo medicinos ekspertė Kristina Šavyrovienė. Ji nurodė, kad tyrimą šiuo atveju atliko pagal gautus medicininius dokumentus t. y. iš VšĮ (duomenys neskelbtini) asmens ambulatorinio gydymo priėmimo skyriuje kortelės, gyvai nukentėjusiojo neapžiūrėjo. Kortelėje buvo aprašyti sužalojimai – odos nubrozdinimai, todėl galėjo pateikti išvadą, kad ligoninėje apžiūros metu buvo nustatyti tie odos nubrozdinimai. Tačiau ji negalėjo atsakyti į užduoties 4 klausimą, t. y. pasakyti konkrečiai, keliais trauminiais poveikiais tie nubrozdinimai galėjo būti padaryti, kadangi dokumentuose nebuvo nurodytas jų skaičius. Gydytojas aprašė, kad sužalojimai yra veide, bet konkrečios veido vietos nėra galimybės pasakyti. Pagal medicininius dokumentus, nubrozdinimai galėjo atsirasti užduotyje nurodytu laiku. Ekspertė nurodė negalinti atsakyti, ar nubrozdinimas galėtų atsirasti nuo krentančio telefono, nes reikėtų žinoti, ar buvo trenkiama, kaip trenkiama, ar telefonas turėjo aštrių dalių. Teoriškai, trenkiant kumščiu didesnė tikimybė, kad atsiras kraujosruva. Jei žiedas buvo ant rankos, neatmestina galimybė, kad juo galėjo būti padarytas sužalojimas, bet reikėtų žinoti, koks tas žiedas buvo. Tačiau žiedas gali būti priskiriamas kietiems bukiems daiktams (t. t. 4, b. l. 57–58).

18. Taigi, iš aukščiau nurodytų duomenų – nukentėjusiojo A. J. parodymų, VšĮ (duomenys neskelbtini) pateiktų medicininių dokumentų, Specialisto išvados Nr. G 351/2023(04), teismo medicinos ekspertės Kristinos Šavyrovienės paaiškinimų, nukentėjusiajam A. J. padaryti sužalojimai byloje buvo nustatyti objektyviai. A. J. nustatyti paviršiniai odos nubrozdinimai veide, specialisto išvados duomenimis ir ekspertės paaiškinimais, buvo padaryti kontaktuojant su kietais bukais daiktais ir galėjo būti padaryti kaltinime nurodytu laiku ir vietoje. Nors iš turimų medicininių dokumentų ekspertams nebuvo galimybės pasisakyti, konkrečiai keliais trauminiais poveikiais jie padaryti, tačiau šiuo atveju teismas pagrįstai vadovavosi paties nukentėjusiojo parodymais, juolab, kad tokius nukentėjusiojo parodymus iš dalies patvirtina ir nukentėjusiojo pateiktas vaizdo įrašas byloje. Šiame vaizdo įraše Nr. 20221224_174149.m4a užfiksuota, kad moteris (kaip nustatyta – L. R.) iš pradžių ranka nustumia nuo savęs priešais ją stovinčio ir ją filmuojančio telefono vaizdo kamera vyro (kaip nustatyta – nukentėjusiojo A. J.) mobilųjį telefoną, telefonas nukrinta, tačiau vaizdas nenutrūksta, jis fiksuojamas iš apačios (įrašo 00:02:40), o tuomet L. R. dešine ranka suduoda vieną smūgį nukentėjusiajam į galvos dešinę pusę, smūgio metu pasigirsta pliaukštelėjimas, nukentėjusysis nuo smūgio atsilošia, susvyruoja (įrašo 00:02:42 min.) bei pasilenkia nuo grindų pakelti savo telefoną, toliau vaizdo įrašas nutrūksta. Taigi, iš esmės šiame vaizdo įraše yra užfiksuotas tik vienas abejonių nekeliantis smūgis, kurį L. R. pataikė A. J. į dešinę galvos pusę. Dėl vaizdo įrašo kokybės nėra galimybės nustatyti, ar smūgis nukentėjusiajam suduodamas rankos kumščiu ar delnu, kaip ir tikslesnės kūno dalies nei galvos dešinė pusė. Nors pirmosios instancijos teismas šių duomenų pagrindu sprendė byloje esant pakankamai įrodymų, patvirtinančių nukentėjusįjį patyrus visus kaltinime L. R. nurodytus 6 smūgius kumščiu į galvą bei 2-3 smūgius pėda į kairę blauzdą, tačiau tokiam įrodymų vertinimui apeliacinės instancijos teismas negali pritarti.

19. Šioje situacijoje, kai iš byloje esančių duomenų akivaizdu, jog tarp proceso dalyvių – nukentėjusiojo ir atleistosios nuo baudžiamosios atsakomybės – jau ilgą laiką vyrauja konfliktiški tarpusavio santykiai ir nėra abejonės, kad kiekviena proceso šalis suinteresuota sau palankia šios bylos baigtimi, tokiais atvejais priešingų proceso šalių parodymus reikia vertinti itin atidžiai, nes jie ne visuomet būna objektyvūs, priešingai, jie nurodomi remiantis subjektyviu situacijos vertinimu. Tiek proceso šalių parodymai, tiek byloje pateikti vaizdo įrašai, kaip ir kita raštinė bylos medžiaga patvirtina tarp L. R. ir A. J. vyraujant nesantaiką, juos konfliktuojant nebe pirmą kartą, o ir kiekvienas jų byloje pateikia savą, kardinaliai priešingą šio įvykio versiją. Todėl vienareikšmiškai vadovautis vien tik jų pateikiama šio įvykio interpretacija teismas negali. Apeliacinės instancijos teismui išsamiai susipažinus tiek su proceso šalių parodymais, kai kitų įvykio liudytojų byloje nėra, tiek su minėtame vaizdo įraše užfiksuotomis aptariamo įvykio aplinkybėmis, nurodyta rašytine bylos medžiaga, spręstina byloje nesant pakankamai objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad L. R. nukentėjusiajam A. J. sudavė būtent 6 smūgius kumščiu į galvą ir spyrė 2-3 smūgius kojos pėda nukentėjusiajam į kairę blauzdą. Teismų praktikoje pažymima, kad kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma. Nesurinkus byloje neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime nurodytų veikų padarymą, būtina vadovautis bendruoju baudžiamosios teisės principu in dubio pro reo (lot. visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. liepos 2 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-130-458/2020). Šioje byloje iš vaizdo įrašo Nr. 20221224_174149.m4a (18 p.) objektyviai matyti tik vienas L. R. ranka suduotas smūgis, pataikęs nukentėjusiajam A. J. į dešinę galvos pusę, neabejotinai patvirtinantis L. R. vis tik smurtavus nukentėjusiojo atžvilgiu, t. y. sudavus vieną smūgį A. J. į dešinę galvos pusę ir galėjus bei padarius jam paviršinius veido nubrozdinimus veide, sukėlusius nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą ir fizinį skausmą. Šis vaizdo įrašas visų byloje esančių bei pirmosios instancijos teismo išnagrinėtų įrodymų visumoje vertintinas kaip vienas objektyviausių, kurį patvirtina tiek gydymo įstaigos pateikti medicininiai dokumentai apie nukentėjusiajam nustatytus sužalojimus, tiek byloje pateikta specialisto išvada, kaip ir ją surašiusios teismo medicinos ekspertės Kristinos Šavyrovienės paaiškinimai apeliacinės instancijos teisme. Dėl šios priežasties dalis kaltinime L. R. inkriminuotų smūgių (penki smūgiai rankos kumščiu į galvą ir du-trys smūgiai kojos pėda į kairę blauzdą) nukentėjusiajam A. J. iš kaltinimo šalintini, kaip neįrodyti. Tačiau net ir eliminavus dalį aplinkybių, A. J. dėl nustatytų paviršinių odos nubrozdinimų veide išlieka teismo medicinos ekspertų nukentėjusiajam nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas ir sukeltas fizinis skausmas, kadangi nustatyti sužalojimai tiek visumoje, tiek ir kiekvienas atskirai kvalifikuoti nežymiu sveikatos sutrikdymu (Specialisto išvados 5 p.), todėl L. R. padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimo tai nekeičia.

20. Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, apygardos teismas sprendžia, kad šioje dalyje apeliantės skundas tenkinamas ir kaltinimas L. R. tikslintinas dalyje dėl nukentėjusiajam suduotų smūgių skaičiaus – vietoje kaltinime nurodytų šešių smūgių rankos kumščiu į galvą, paliekant vieną smūgį ranka į dešinę galvos pusę, šalinant ir kaltinime nurodytus du-tris smūgius kojos pėda nukentėjusiajam į kairę blauzdą. Apibendrinant išdėstytus argumentus konstatuotina, kad:

L. R. smurtaudama padarė nežymų sveikatos sutrikdymą ir sukėlė fizinį skausmą artimam giminaičiui – broliui A. J., o būtent: 2022 m. gruodžio 24 d. apie 18.00 val. (duomenys neskelbtini), nukentėjusiajam A. J. filmuojant telefonu, tyčia sudavė vieną smūgį ranka nukentėjusiajam A. J. į dešinę galvos pusę, tuo padarė nežymų sveikatos sutrikdymą atitinkančius sužalojimus – paviršinius nubrozdinimus veide ir sukėlė fizinį skausmą. Tokiais savo veiksmais ji padarė nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje.

21. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad L. R. veikoje yra visi nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, objektyvieji požymiai, t. y. fizinio smurto prieš nukentėjusįjį (artimąjį giminaitį) panaudojimas (smūgis dešine ranka nukentėjusiajam į dešinę galvos pusę), padariniai – sužalojimai, sukėlę nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą, priežastinis ryšys tarp apeliantės veiksmų ir kilusių padarinių, bei subjektyvieji požymiai – tiesioginė tyčia – atlikdama nurodytus veiksmus L. R., neabejotinai suvokė pavojingą tokios veikos pobūdį ir numatė, kad dėl tokio jos veikimo gali atsirasti įstatyme numatyti padariniai, ir norėjo taip veikti. Nors skunde apeliantė neigia siekusi tyčia sužaloti nukentėjusįjį ir tvirtina norėjusi tik išmušti mobiliojo ryšio telefoną, kurį nukentėjusysis kišo jai į veidą, tačiau apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo tikėti tokia įvykio versija. Byloje aptartas vaizdo įrašas (18 p.) neabejotinai patvirtina, jog kaltinime inkriminuotą vieną smūgį ranka nukentėjusiajam į dešinę galvos pusę L. R. sudavė akivaizdžiai po to, kai išmušė telefoną jam iš rankų ir telefonas nukrito ant žemės. Todėl tenkinti apeliacinį skundą ir L. R. išteisinti dėl kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo. L. R. dėl šios veikos padarymo kalta pripažinta pagrįstai.

22. Nesutikdama su tokia pirmosios instancijos teismo išvada L. R. kaip argumentą nurodo ir tai, kad būtent nukentėjusysis A. J. provokavo konfliktą. Apygardos teismas, atmesdamas šiuos argumentus kaip nepagrįstus, pažymi, kad iš baudžiamojoje byloje tiek nukentėjusiojo pateikto vaizdo įrašo Nr. 20221224_174149.m4a., aptarto šios nutarties 18 p., taip pat įrašo Nr. 20221224_174505.m4a. bei nukentėjusiosios pateikto vaizdo įrašo Nr. 2022-12-24 18_37_58_1671917601936.mp.4., kurie išnagrinėti ir aptarti pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, akivaizdu, jog abi konfliktuojančios pusės – tiek L. R., tiek ir A. J. tą vakarą vienas kitą filmavo mobiliaisiais telefonais, pastarasis išties kaskart artėdavo link L. R. su įjungta telefono vaizdo kamera, o ši ne kartą ją nustumdavo, telefoną išmušdama nukentėjusiajam iš rankų, tačiau teigti, kad būtent nukentėjusysis išprovokavo šį konfliktą, šiuo atveju negalima. Iš vaizdo įrašų, be kita ko, akivaizdu, jog būtent L. R. ir jos sutuoktinis A. R. pakeltu tonu koneveikia nukentėjusįjį įvairiais necenzūriniais epitetais, siekdami jį išvaryti iš minėto būsto, tuo tarpu pats nukentėjusysis įsiterpia tik retais momentais ir tik reikalaudamas nedaužyti jo telefono. Vien tai, kad nukentėjusysis tąkart į tėvui priklausančias patalpas pirmame namo aukšte ėjo ne tiesiai iš lauko, o pro bendro naudojimo patalpas, kaip ir tai, kad nukentėjusysis turi kovos menų patirties, ar po metų nuo šio įvykio, per Šv. Kalėdas jis vėl atvyko tuo pačiu adresu ir buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn dėl smurto prieš A. R., niekaip nepatvirtina nukentėjusįjį inicijavus ir šioje byloje nagrinėjamą konfliktą.

23. Apeliaciniame skunde, be kita ko, atkreipiamas dėmesys ir kitą aplinkybę, esą neįvertintą skundžiamame nuosprendyje, o būtent tai, kad vaizdo įrašuose užfiksuota nukentėjusįjį viso konflikto metu rūpinantis ir skundžiantis tik dėl savo mobiliojo ryšio telefono, tačiau nė karto nepasakius, jog patyrė smūgį į veidą ar fizinį skausmą dėl apeliantės veiksmų. Šiame kontekste pastebėtina, kad kiekvienas asmuo jam sukeltą fizinį skausmą jaučia individualiai ir ne visada asmuo turi sureaguoti gestais ar žodžiu išreikšdamas fizinį skausmą. Be to, nagrinėjamoje situacijoje tarp artimųjų giminaičių vykęs konfliktas buvo pakankamai intensyvus, truko ne vieną minutę, nukentėjusysis galėjo nesureikšminti konflikto kulminacijoje patirto smūgio skausmo, tačiau tai nereiškia, kad fizinio skausmo jis nepajuto išvis. Smūgis ranka į gyvybiškai svarbią kūno dalį – galvą neabejotinai gali sukelti tam tikro lygio fizinį skausmą, kurį, beje, apklausiamas nukentėjusysis skausmo skalėje įvertino 3 balais iš galimų 10. L. R. savo kalte padariusi jai inkriminuotus objektyviosios pusės požymius, be kita ko, abejoja ir dėl paties smūgio sudavimo mechanizmo, akcentuodama, kad negalimas smūgio sudavimas dešine ranka nukentėjusiajam į dešinę veido pusę. Tačiau, priešingai skundo argumentams, būtent tokį sužalojimo nukentėjusiajam padarymo mechanizmą patvirtina tiek paties nukentėjusiojo parodymai (apie ranka suduotą smūgį jam į veidą), tiek specialisto išvadoje nustatyti sužalojimai veide, tiek medicininiuose dokumentuose užfiksuota sužalojimų lokalizacija (akies voko ir periokulinės srities paviršiniai sužalojimai) ir galiausiai nukentėjusiojo pateiktas vaizdo įrašas, kuriame užfiksuotas būtent aptariamas smūgis (18 p.). Vien tai, kad nukentėjusysis apklausų metu negalėjo įvardinti, kuria būtent ranka L. R. jam padarė sužalojimą, sukėlusį fizinį skausmą ar tai, kad specialisto išvadoje, kaip ir medicininiuose dokumentuose nenurodyta veido pusė, kurioje nustatyti šie sužalojimai, nekeičia nagrinėjamo įvykio teisinio vertinimo, nes išvardinti įrodymai papildo vienas kitą ir nepalieka jokios protingos abejonės dėl nusikalstamos veikos padarymo ir pasekmių atsiradimo kitokių aplinkybių.

24. Nepritartina ir apeliacinio skundo argumentams, kad ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo atliekamas tendencingai, t. y. renkant tik apeliantę kaltinančius įrodymus ir nepateikiant byloje į įvykio vietą atvykusio antrojo policijos ekipažo, daugiau bendravusio su liudytoju A. R.) Body kamerų bei abiejų ekipažų automobilių vaizdo įrašų. Iš bylos medžiagos matyti, kad byloje pateikti bei 2023 m. sausio 4 d. daiktų apžiūros protokolu apžiūrėti policijos pareigūnų, bendravusių su L. R. ir A. R. kameromis užfiksuoti vaizdo įrašai, bet nėra pareigūnų, bendravusių su A. J., kūno kamerų ir tarnybinio automobilio įrašų (t. 1, b. l. 28–33). Tačiau iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas aiškinosi šias aplinkybes teisme apklausdamas tiek ikiteisminį tyrimą byloje atlikusią tyrėją R. P., tiek ir į įvykį vykusius pareigūnus D. S., E. A., R. J. ir M. U.. Šių liudytojų apklausų teisme metu nustatyta vaizdo įrašų saugojimo policijos sistemoje, gavimo ir pridėjimo prie ikiteisminio tyrimo medžiagos tvarka bei nustatyta, kad kitų vaizdo įrašų byloje tiesiog nebuvo. Apklaustų liudytojų suinteresuotumo šioje byloje apylinkės teismas nenustatė, jo neįžvelgia ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija.

25. Prašymas išteisinti apeliantę dėl jai inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo grindžiamas ir tuo, kad į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai nukentėjusiojo veide jokių sužalojimų nepastebėjo, tačiau jam nuvykus į ligoninę užfiksuotas akies voko sužalojimas, o iš ligoninės į policijos įstaigą atvykusio nukentėjusiojo veide ar kojoje sužalojimų apžiūros metu vėlgi neužfiksuota, tačiau šie nesutapimai specialisto išvadoje neaptarti. Taipogi apeliantė neatmeta versijos, kad apžiūros gydymo įstaigoje metu nukentėjusiajam fiksuoti sužalojimai galėjo atsirasti ir dėl kontakto su išmuštu iš rankų krentančiu mobiliuoju telefonu, o ne dėl neva suduotų smūgių. Apeliacinės instancijos teismas pastebi, kad šiame procese keliama jau ne pirma versija dėl nukentėjusiajam nustatytų sužalojimų atsiradimo aplinkybių, kaip antai bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme nurodyta versija, jog nukentėjusysis galėjo susižaloti pats, kol vyko į ligoninę, o šiame skunde nurodoma, kad susižaloti jis galėjo nuo krentančio mobiliojo telefono. Tačiau apeliantės pateikiamos versijos prieštarauja ne tik nukentėjusiojo parodymams dėl jam nustatytų sužalojimų padarymo aplinkybių (nukentėjusysis nė karto nenurodė sužalojimus patyręs kokiu kitu būdu nei tiesiogiai nuo nukentėjusiosios smūgių), tačiau ir specialisto išvadai, o taip pat ir ją atlikusios ekspertės paaiškinimams apeliacinės instancijos teisme, kurie išdėstyti šios nutarties 14, 15, 17, 18 punktuose. Tuo tarpu duomenų apie tai, kad į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai nematė jokių sužalojimų nukentėjusiojo veide, priešingai apeliantės įsitikinimui, byloje iš viso nėra. Kitaip vertinti apeliantės nurodomą pareigūnų Body kameros vaizdo įrašo Nr. 2022_1224_180028_012 trumpą ištrauką, kuriame užfiksuota pareigūnus tarpusavyje kalbantis apie tai, kad A. J. taip pat nori rašyti pareiškimą, nes neva sesuo jį sumušė, taip selektyviai išskiriant šiuos žodžius iš konteksto ir savaip interpretuojant, nėra jokio pagrindo (t. 1, b. l. 28–33). Nors nukentėjusiojo apžiūros policijos įstaigoje metu 2022 m. gruodžio 24 d. 23.55 val., apžiūrėjus A. J. veidą ir kairės kojos blauzdą užfiksuota, kad akivaizdžių kūno sužalojimų ar odos pakitimų nestebima (t. 1, b. l. 83–89), tačiau šie duomenys, teisėjų kolegijos vertinimu, niekaip nepaneigia tiek VšĮ (duomenys neskelbtini) 2022 m. gruodžio 24 d. 20.50 val. gydytojo chirurgo atliktos apžiūros metu užfiksuotų sužalojimų (t. 4, b. l. 52), tiek ir Specialisto išvadoje Nr. G 351/2023(04) konstatuotų tų pačių paviršinių odos nubrozdinimų nukentėjusiojo veide objektyvumo. Pastebėtina, kad pirminę nukentėjusiojo apžiūrą policijos komisariate atliko jokio medicininio išsilavinimo neturintys policijos pareigūnai, priešingai nei gydymo įstaigoje jį apžiūrėjęs gydytojas chirurgas ar specialisto išvadą pateikusi bei apeliacinės instancijos teisme ją patvirtinusi teismo medicinos ekspertė, turintys aukštąjį medicininį išsilavinimą, atitinkamą specialybę, darbo stažą ir kvalifikaciją, kurių kompetencija teismas neabejoja. Todėl atmesti šių specialistų objektyviai byloje užfiksuotus duomenis, kuriuos patvirtina byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma, vien apeliaciniame skunde pateikiamais motyvais apeliacinės instancijos teismas neturi jokio teisinio pagrindo.

26. Priešingų išvadų daryti ir skundžiamą nuosprendį kaip nepagrįstą naikinti nesudaro ir tai, kad pirmosios instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį grindė kitame ikiteisminiame tyrime – Nr. 01-1-48182-22 priimtais nutarimais, kurie, apeliantės nuomone, neturi jokios įrodomosios reikšmės. Kaip matyti iš bylos medžiagos, dėl šio įvykio buvo pradėti du ikiteisminiai tyrimai: ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-48194-22 – dėl L. R. galimo smurto prieš A. J. ir Nr. 01-1-48182-22 – dėl A. J. galimo smurto prieš L. R.. Pastarasis ikiteisminis tyrimas Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros 2023 m. birželio 13 d. nutarimu buvo nutrauktas, vadovaujantis BPK 212 straipsnio 1 punktu, 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Tiek aukštesniojo prokuroro 2023 m. liepos 14 d. nutarimu, tiek ir ikiteisminio tyrimo teisėjo 2023 m. rugpjūčio 14 d. nutartimi ir Šiaulių apygardos teismo 2023 m. spalio 2 d. nutartimi nukentėjusiosios L. R. skundas dėl prokuroro nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą netenkintas, priimti sprendimai palikti galioti (t. 2, b. l. 90–97). Pastebėtina, kad pirmosios instancijos teismas, priešingai apeliacinio skundo argumentams, skundžiamo nuosprendžio ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-48182-22 priimtais nutarimais negrindė, dėl jų pasisakė tik L. R. pateiktos pozicijos kontekste, t. y. atmesdamas jos versiją, kad šio įvykio metu ne ji, o A. J. ją sužalojo. Kasacinės instancijos teismo praktikoje yra išaiškina, jog pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekviena byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 255 straipsnis), o teismo nuosprendis grindžiamas tiesiogiai ištirtais įrodymais, t. y. įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 242 straipsnio 1 dalis, 301 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-3-648/2021). Šioje baudžiamojoje byloje Nr. 01-1-48194-22 kaltinimai buvo pareikšti tik L. R. ir tik dėl jos smurtinių veiksmų, atliktų nukentėjusiojo atžvilgiu, todėl jos pačios atžvilgiu galimai atliktų veiksmų teisinis vertinimas nėra šios baudžiamosios bylos dalykas. Teisėjų kolegijai analizuojant pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą, nekilo abejonių dėl nustatytų bylos faktinių aplinkybių bei padarytų teisinių išvadų, jog L. R. pagrįstai pripažinta kalta padariusi jai inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje. O dėl šio įvykio pradėtoje priešpriešinėje ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 01-1-48182-22, kurioje įtarimas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį dėl smurto prieš L. R. buvo pareikštas A. J., pastarojo veiksmai buvo įvertinti priimtuose ir įsiteisėjusiuose procesiniuose sprendimuose (t. 2, b. l. 90–97).

27. Kadangi apeliaciniame skunde nėra pateikta argumentų dėl asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo taikymo šioje byloje iš esmės, apeliacinės instancijos teismas apie tai plačiau nepasisako. Šioje konkrečioje situacijoje, įvertinęs visus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, atspindinčius padaryto nusikaltimo pavojingumą, žalos dydį, dalyką, kaltininko atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės tikslingumą ir kitus, pirmosios instancijos teismas atleisti L. R. nuo baudžiamosios atsakomybės nurodytu pagrindu nusprendė pagrįstai. Atsižvelgiant į tai, kad skundžiamas pirmosios instancijos nuosprendis nėra naikinamas, iš naujo nesprendžiamas ir byloje pareikšto civilinio ieškinio bei proceso išlaidų nukentėjusiajam priteisimo klausimai, kurie teisingai išspręsti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024 m. gruodžio 3 d. nuosprendžiu.

28. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apygardos teismas pripažįsta, kad įrodymų visuma šioje baudžiamojoje byloje leidžia pagrįstai spręsti, jog atleistoji nuo baudžiamosios atsakomybės L. R. padarė jai inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, todėl naikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024 m. gruodžio 3 d. nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

pakeisti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024 m. gruodžio 3 d. nuosprendį.

Nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstytą kaltinimą L. R. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalį pakeisti iš dalies, nustatant, kad L. R. sudavė vieną smūgį dešine ranka nukentėjusiajam A. J. į dešinę galvos pusę, tuo padarė nežymų sveikatos sutrikdymą atitinkančius sužalojimus – paviršinius nubrozdinimus veide ir sukėlė nukentėjusiajam A. J. fizinį skausmą.

Kitą Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024 m. gruodžio 3 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.