- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-06-07
- Bylos Nr.
- 2A-972-638/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-14647-2016-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Albina Rimdeikaitė, Gintautas Koriaginas, Diana Labokaitė
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Maksauto“
- Ieškovas
- A. R.
Procesinio dokumento kategorijos: 1.3.5.4; 1.3.5.5; 1.3.5.10.
2017 m. birželio 7 d.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintauto Koriagino, Dianos Labokaitės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Albinos Rimdeikaitės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Maksauto“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-19474-894/2016 pagal ieškovo A. R. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Maksauto“ dėl neteisėto atleidimo iš užimamų pareigų bei neišmokėtų išmokų, susijusių su darbo santykiais.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas prašė pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu, priteisti iš atsakovės dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką, 5 956,52 Eur už naktinį darbą, 2 649,98 Eur už darbą poilsio dienomis, 280,90 Eur už darbą šventinėmis dienomis, 3 969,76 Eur už viršvalandinį darbą, 332,67 Eur už nepanaudotas atostogas, 300 Eur neturtinę žalą.
Ieškovas nurodė, kad 2015 m. sausio 29 d. įsidarbino UAB „Maksauto“ vairuotoju. Su ieškovu buvo sudaryta neterminuota darbo sutartis, nustatant 390 Eur mėnesinį darbo užmokestį. 2016 m. vasario 5 d. darbo sutartyje buvo padaryti pakeitimai nustatant 500 Eur mėnesinį darbo užmokestį. Ieškovas nurodė, kad sutarties pasirašymo metu jam buvo išaiškinta, jog jo darbas bus susijęs su kelionėmis reisais Lietuva – Vokietija – Lietuva. Ieškovas pažymėjo, kad darbdavys su ieškovu darbo grafiko nederino. Ieškovas pažymėjo, kad jam atostogaujant 2016 m. birželio 22 d. pablogėjo sveikata ir buvo išduotas nedarbingumo pažymėjimas. Ieškovui 2016 m. birželio 28 d. nuvykus pas gydytoją, ieškovas buvo informuotas, kad yra atleistas iš darbo. Ieškovo atleidimo iš darbo pagrindas - Darbo kodekso 136 straipsnio 3 dalies 1 punktas. Ieškinyje nurodoma, kad ieškovas 2016 m. birželio 28 d. atsakovei išsiuntė prašymą dėl duomenų pateikimo. Atsakovė 2016 m. liepos 9 d. ieškovui išsiuntė įmonės įsakymą dėl ieškovo atleidimo iš darbo nurodydama kitus (Darbo kodekso 235 ir 237 straipsniai) atleidimo pagrindus, nei nurodyti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai (toliau – VSDFV). Ieškovo nuomone, atsakovė įsakymą dėl ieškovo atleidimo surašė 2016 m. birželio 23 d. ir atgaline data, t. y. nuo 2016 m. birželio 21 d. atleido ieškovą iš darbo bei informavo F. I. nurodė, kad jokių drausminių nuobaudų dirbdamas pas atsakovę neturėjo, jokių pasiaiškinimų iš jo dėl darbo drausmės pažeidimų niekas nereikalavo. Ieškovas pažymėjo, kad dėl atleidimo iš darbo jam pablogėjo sveikata, ieškovas patyrė stresą, kas įtakojo neturtinės žalos kilimą. Nurodė, kad dirbo poilsio ir švenčių dienomis, naktinį darbą bei viršvalandžius, ir jam už šį darbą nebuvo sumokėta. Taip pat nurodė, kad darbdavys jam neišmokėjo 332,67 Eur už nepanaudotas atostogas (1 t., b. l. 24-28; b. l. 39-43; b. l. 141-143).
Atsiliepimas
Atsakovė pateikė atsiliepimą, kuriame nurodė, kad su patikslintu ieškiniu nesutinka. Nurodė, jog 2015 m. rugpjūčio 25 d. ieškovui paskirta drausminė nuobauda - įspėjimas. Ieškovas pasirašė įsakyme dėl įspėjimo, drausminės nuobaudos įstatyme nustatytu terminu neskundė. Drausminė nuobauda paskirta už tai, jog ieškovas pažeidė Vairuotojo pareiginių nuostatų 2.7 p., Tarnybinių automobilių eksploatavimo taisyklių 5 p., neinformavo atsakovo apie eismo įvykį, į kurį pateko atsakovei priklausanti transporto priemonė. Atsakovė nurodė, kad 2016 m. kovo 10 d. ieškovui paskirta drausminė nuobauda - papeikimas už tai, kad jis, vairuodamas atsakovei priklausančią transporto priemonę, viršijo leistiną greitį ir pažeidė Kelių eismo taisyklių reikalavimus bei Vairuotojų pareiginių nuostatų 2.13 p. Ieškovas 2016 m. birželio 13 d. tyčia sunaikino atsakovei priklausantį turtą - apdaužė automobilio stiklą, kurio vertė 558,36 Eur. Ieškovas 2016 m. birželio 20 d. negrąžino atsakovei 50 Eur komandiruotės išlaidoms skirtos pinigų sumos bei nepateikė įrodymų, kur panaudojo šią sumą. Atsakovė 2016 m. birželio 21 d. pareikalavo ieškovo pasiaiškinti dėl įmonei padarytos žalos, tačiau ieškovas sunaikino prašymo egzempliorių, be darbdavio leidimo paliko darbo vietą. Po šio įvykio ieškovas į darbą neatvyko. Atsakovė kreipėsi į darbo ginčų komisiją dėl 608,36 Eur žalos priteisimo iš ieškovo. Atsakovės direktoriaus 2016 m. birželio 21 d. įsakymu ieškovui paskirta drausminė nuobauda - atleidimas iš darbo. Atsakovė pažymėjo, kad ieškovas nuo 2016 m. birželio 21 d. darbovietėje nebuvo ir jokio prašymo išleisti jį kasmetinių atostogų bei nedarbingumo pažymėjimo atsakovei nepateikė. Matydama, jog dėl sistemingai besikartojančių pažeidimų efektyvus darbas su ieškovu yra neįmanomas, ieškovas savo elgesiu kelia grėsmę darbdavio materialinių vertybių saugumui, atsakovė priėmė įsakymą atleisti ieškovą iš darbo. Ieškovas naktimis ir viršvalandžių nedirbo. Ieškovas dirbo 8 val. per dieną nuo 8.val. iki 18.val. Atsakovė nurodė, kad ieškovui už nepanaudotas atostogas sumokėta suma sudaro 487,51 Eur. Dalis ieškovui mokėtinų sumų buvo pervedami į antstolio sąskaitas vykdant priverstinį išieškojimą, o ieškovui už darbą šventinėmis ar poilsio dienomis suteiktos papildomos poilsio dienos. Atsakovės nuomone, ieškovo argumentai dėl jo patirtos neturtinės žalos yra nepagrįsti (1 t., b. l. 51–56).
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2016 m. gruodžio 30 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Teismas pripažino, kad tarp ieškovo A. R. ir atsakovės UAB „Maksauto“ 2015 m. sausio 29 d. sudaryta darbo sutartis Darbo kodekso 136 straipsnio 3 dalies 1 punkto pagrindu buvo nutraukta neteisėtai. Teismas laikė, kad ieškovo A. R. darbo sutartis nutraukta šiuo teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos. Teismas negrąžino ieškovo A. R. į ankstesnį jo darbą. Teismas priteisė ieškovui A. R. iš atsakovės UAB „Maksauto“ dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką – 1 246,98 Eur (priskaityta suma), 3 889,39 Eur (priskaityta suma) vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo sekančios po atleidimo iš darbo dienos (2016 m. birželio 22 d.) iki teismo sprendimo paskelbimo dienos ir po 29,69 Eur (priskaityta suma) už kiekvieną darbo dieną, esant penkių darbo dienų savaitei, nuo sekančios po teismo sprendimo paskelbimo dienos iki jo įsiteisėjimo dienos. Sprendimą dalyje dėl vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio – 623,49 Eur (priskaityta suma) priteisimo ieškovui A. R. iš atsakovės UAB „Maksauto“ teismas nurodė vykdyti skubiai. Likusioje dalyje ieškovo A. R. ieškinį teismas atmetė. Teismas priteisė atsakovei UAB „Maksauto“ iš ieškovo A. R. 765 Eur bylinėjimosi išlaidų. Teismas priteisė valstybei iš atsakovės UAB „Maksauto“ 299,68 Eur žyminį mokestį.
Teismo vertinimu, atsakovė neįrodė, koks konkrečiai jos interesas buvo pažeistas ieškovo veiksmais ar neveikimu. Atsakovė nepateikė neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, jog apie pažeidimą (2015 m. gegužės 26 d. eismo įvykį) sužinojo ne anksčiau, kaip vienas mėnuo iki drausminės nuobaudos paskyrimo. Atsižvelgdamas į tai teismas sprendė, kad atsakovė praleido vieno mėnesio terminą drausminei nuobaudai paskirti (DK 241 straipsnio 1 dalis). Teismas konstatavo, kad atsakovė neįrodė būtinų drausminės atsakomybės sąlygų - žalingų padarinių, priežastinio neteisėtų veiksmų ar neveikimo ir žalingų padarinių ryšio, ieškovo kaltės, o taip pat nepareikalavo darbuotojo raštu pasiaiškinti dėl darbo drausmės pažeidimo, taip pažeidė DK 240 straipsnio 1 dalį, praleido vieno mėnesio terminą drausminei nuobaudai paskirti, todėl, 2015 m. rugpjūčio 25 d. ieškovui paskirtą drausminę nuobaudą – pastabą teismas panaikino kaip neteisėtą.
Teismas nurodė, kad atsakovė 2016 m. kovo 10 d. skirtai nuobaudai pagrįsti į bylą pateikė dokumentus, patvirtinančius, jog ieškovas užsienio valstybėse, vairuodamas atsakovės transporto priemonę, viršijo greitį (1 t., b. l. 72–74). Iš pateiktų dokumentų turinio teismas nustatė, jog pažeidimas viršijant nustatytą greitį padarytas 2015 m. gruodžio 2 d. Tuo tarpu nuobauda paskirta 2016 m. kovo 10 d. Atsakovei nepateikus neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, jog apie minėtą pažeidimą sužinojo ne anksčiau, kaip 2016 m. vasario 10 d., teismas sprendė, kad atsakovė praleido vieno mėnesio terminą drausminei nuobaudai paskirti. Teismas konstatavo, kad atsakovė neįrodė būtinų drausminės atsakomybės sąlygų. Be to, atsakovė, skirdama ginčijamą nuobaudą, padarė procedūrinius pažeidimus, t. y. nepareikalavo darbuotojo raštu pasiaiškinti dėl darbo drausmės pažeidimo, praleido vieno mėnesio terminą drausminei nuobaudai paskirti (DK 241 straipsnio 1 dalis), apie įsakymą dėl drausminės nuobaudos paskyrimo darbuotojui nepranešė pasirašytinai (DK 240 straipsnio 3 dalis).
Teismas įvertino ieškovo pripažinimą, kad 2016 m. birželio 20-21 dienomis jis įžeidinėjo atsakovės vadovą (2016 m. gruodžio 6 d. teismo posėdžio garso įrašas nuo 35 min. 50 s.). Tuo ieškovas padarė darbo drausmės pažeidimą (DK 35 straipsnio 1 dalis, Darbo tvarkos taisyklių 1.2 p.; 5.1.8. p.). Teismo nuomone, atsakovei neįrodžius, kad dėl šio darbo drausmės pažeidimo jai kilo itin žalingi padariniai, sprendė, jog darbdavio parinkta nuobauda – atleidimas iš darbo yra neproporcinga pažeidimo sunkumui.
Byloje sprendžiant dėl priteistino ieškovui vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laikotarpį dydžio, teismas vertino, ar abiem iš šalių toks dydis yra adekvatus ir ar nesukelia pernelyg sunkių turtinių padarinių. Teismas nurodė, kad atsakovė nei atsiliepime, nei teismo posėdyje neišreiškė prašymo sumažinti ieškovui priteistino vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laikotarpį dydį. Taip pat atsakovė nepateikė objektyvių įrodymų, jog priteista kompensacija už priverstinės pravaikštos laiką sukeltų jai sunkių neigiamų finansinių padarinių. Teismo posėdyje A. K. nurodė, kad įmonė dirba pelningai. Teismas sprendė, kad atsižvelgiant į išdėstytas priverstinės pravaikštos laikotarpio atsiradimui ir jo trukmei įtakos turėjusias priežastis, nėra pagrindo mažinti kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką.
Įvertinęs į bylą pateiktų įrodymų turinį, teismas nenustatė ieškovo reputacijos pablogėjimo, bendravimo galimybių sumažėjimo, galimybių įsidarbinti sumažėjimo, ar kitų patirtos neturtinės žalos reikšmingumą patvirtinančių aplinkybių. Teismas pažymėjo, kad paties darbuotojo veiksmai nėra nepriekaištingi, t. y. nustatyta, jog jis padarė drausmės pažeidimą 2016 m. birželio 20-21 d. įžeidinėdamas atsakovės vadovą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-59/2014). Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, teismas vertino, jog ieškovo teisių pažeidimo pripažinimas bei vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo priteisimas laikytinas pakankamu ieškovo pažeistų teisių gynimo būdu.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Atsakovė (toliau – apeliantė) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 30 d. sprendimo dalį, kuria ieškovo naudai iš atsakovės priteista 3 889,39 Eur vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką ir šioje dalyje priimti naują sprendimą - priteisti ieškovo naudai iš atsakovės 697,72 Eur vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Skundžiamu sprendimu nepagrįstai nustatyta bylai reikšminga faktinė aplinkybė, jog atsakovė neišreiškė prašymo sumažinti ieškovui priteistino vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką dydį. Atsakovė aktyviai gynėsi nuo reikalavimo, kuris nebuvo ieškovo pareikštas, tačiau kurį teismas išnagrinėjo pilna apimtimi.
Skundžiamu sprendimu nepagrįstai ieškovo naudai priteistas visas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką, t. y. 3 889,39 Eur. Ieškovui priteistas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką turėjo būti sumažintas ne mažiau kaip per pusę. Bylos nagrinėjimas užtruko beveik pusę metų dėl priežasčių, nepriklausančių nuo atsakovės. Bylos eigoje pasikeitė teismo sudėtis. Laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo 14 d. iki 2016 m. gruodžio 6 d. (t. y. 3 mėnesius) dėl teismo užimtumo nebuvo paskirtas teismo posėdis. Nors teismas pažeidė CPK 413 straipsnyje nustatytus darbo bylos nagrinėjimo terminus, tačiau už šį laikotarpį priteisė iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką. Tokia situacija neteisinga atsakovės atžvilgiu. Ieškovas ne kartą tikslino pareikštus reikalavimus, dėl ko atsakovei buvo sudėtingesnės sąlygos atsikirsti į pareikštus reikalavimus. Nepaisant to, atsakovė operatyviai teikė įrodymus.
Skundžiamu sprendimu turėjo būti įvertintas darbo drausmės pažeidimo pobūdis – tai, jog ieškovo elgesys sudarė pagrįstą pagrindą darbdaviui tikėtis, jog jis turi teisę atleisti ieškovą iš darbo, o atleidimas iš darbo pripažintas neteisėtu dėl to, jog nuobauda pripažinta per griežta.
Skundžiamu sprendimu neįvertinta šalis siejusių darbo teisinių santykių trukmė. Ieškovas pas atsakovą dirbo neilgai, t. y. 1,5 metų. Nepaisant to, jam priteista dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka ir vidutinis darbo užmokestis už 6 mėnesius. Taigi, už neteisėtą atleidimą ieškovui priteista kompensacija bei atsakovei paskirta sankcija sudaro 8 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio sumą, t.y. pusę viso ieškovo išdirbto laiko. Tokia kompensacija ieškovui bei tokia sankcija atsakovei yra neadekvati bei prieštarauja teisingumo ir proporcingumo principams.
Skundžiamu sprendimu neįvertinta aplinkybė, jog ieškovas du kartus pripažino faktą, jog dirba nelegaliai. Pirmajame posėdyje ieškovas nurodė, jog dirba, tačiau teismui nurodžius, jog jis turi pateikti dokumentus apie įsidarbinimą, patikslino, jog oficialiai nedirba. Bylą nagrinėjant iš esmės ieškovas nurodė, kad buvo išvykęs į užsienį dirbti, tačiau paaiškino, kad oficialiai nedirba, o išvykęs buvo keletą kartų pabandyti, ar darbas tinkamas.
Ieškovas nereiškė reikalavimo dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką bei šį reikalavimą teismas nagrinėjo išeidamas už ieškinio ribų. Skundžiamame sprendime nenurodyti argumentai, ar šiuo atveju buvo pagrindas išeiti už ieškinio ribų bei dėl kokių priežasčių toks reikalavimas patenkintas pilna apimtimi.
Skundžiamu sprendimu pripažintas faktas, jog ieškovas elgėsi netinkamai, pažeidė darbo tvarką, tačiau nepagrįstai jam priteistas visas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką.
Skundžiamu sprendimu nepagrįstai ieškovo naudai priteista išeitinė išmoka neįskaityta į priteisto vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką dydį. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką civilinėse bylose taikant DK 300 straipsnį į darbuotojui priteisiamą vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką turi būti įskaityta darbuotojo išeitinė išmoka.
Atsiliepimas
Ieškovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodė, kad ši byla buvo išnagrinėta per maksimaliai greitą laiko tarpą ir atsakovės atstovės nurodymas, kad byla užsitęsė pernelyg ilgai, yra tik teisinio nihilizmo atomazga. Vadovaujantis DK 300 straipsniu teismas teisingai vertino visas aplinkybes ir tinkamai taikė įstatymą. Nėra jokio pagrindo mažinti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos buvimo laiką.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
CPK 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė. Apeliaciniu skundu yra skundžiama dalis pirmosios instancijos teismo sprendimo – priteistas 3889,39 Eur vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo kitos dienos po ieškovo atleidimo iš darbo ( 2016 m. birželio 22) iki teismo sprendimo paskelbimo dienos ( 2016 m. gruodžio 30 d.). Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pasisako tik dėl šios teismo sprendimo dalies. Pirmiausia teisėjų kolegija pažymi, kad neteisėto atleidimo iš darbo teisinių pasekmių pritaikymas išsprendžiant bylą nelaikytinas ieškinio ribų peržengimu. Pagal Darbo kodekso 300 straipsnio 4 dalį, jeigu teismas nustato, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžinamas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, tai priima sprendimą pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu ir priteisia darbuotojui šio Kodekso 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos arba darbo užmokesčio skirtumą už šį laikotarpį, jeigu darbuotojas buvo įsidarbinęs kitoje darbovietėje. Šiuo atveju laikoma, kad darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos. Aktyvus teismo vaidmuo nagrinėjant darbo teisinių santykių bylas yra įtvirtintas CPK XX skyriuje, konkrečiai 414, 417, 418 straipsniuose, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo įstatymo suteiktus įgaliojimus apskaičiuoti ieškovui priteistinas sumas, net jeigu ieškinyje jos buvo nurodytos netikslios. Nesutiktina su apeliantės argumentais, kad išeitinė išmoka šiuo atveju turėjo būti įskaičiuota į priteistą darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką. Apeliantė nurodė kasacinio teismo nutartis, konkrečiai Nr. 3K-3-321-915/2015 ir Nr. 3K-7-290/2005, kurios, anot apeliantės, turi precedento reikšmę šioje byloje. Tačiau nurodytų bylų aplinkybės skiriasi nuo šios bylos aplinkybių. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2005 m. gegužės 26 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-290/2005 išplėstinė teisėjų kolegija, aiškindama DK 297 straipsnio 3 dalį (redakcija, galiojusi iki 2013 m. sausio 1 d. ), konstatavo, kad teismas, taikydamas DK 297 straipsnio 3 dalį, į darbuotojui (ieškovui) priteisiamą vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką turi įskaityti šio darbuotojo gautą išeitinę išmoką (DK 10 straipsnis). Toks DK 297 straipsnio 3 dalies aiškinimas grindžiamas tuo, kad šioje teisės normoje numatytos išmokos paskirtis – kompensuoti darbuotojui, kurio atleidimas iš darbo pripažintas neteisėtu, dėl neteisėto atleidimo iš darbo negautas lėšas. Jų dydžio nustatymas ir priteisimas neatsižvelgiant į išeitinės išmokos forma darbuotojui (ieškovui) jau išmokėtas lėšas neatitiktų DK 297 straipsnio 3 dalies, kaip pažeistų darbo teisių gynimo būdo, tikslų, nes reikštų, kad kompensuojama yra didesniu mastu, nei darbuotojas (ieškovas) būtų uždirbęs, jeigu nebūtų pažeista jo teisė dirbti. Šioje byloje ieškovas buvo atleistas iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą ( už darbo drausmės pažeidimą), todėl atleidžiant išeitinė išmoka jam nebuvo išmokėta, atitinkamai pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo tokią išeitinę išmoką įskaityti į priverstinės pravaikštos apmokėjimą. Kaip jau minėta, pripažinus darbuotojo atleidimą iš darbo neteisėtu ir pritaikius DK 300 straipsnio 4 dalyje nustatytas pasekmes, darbuotojui yra priteisiama DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinė išmoka. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė išeitinės išmokos dydį atsižvelgdamas į ieškovo nepertraukiamąjį darbo stažą įmonėje ir priteisė dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką. Kasacinio teismo praktikoje taip pat konstatuota, kad, spręsdamas dėl kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką dydžio, teismas turi įvertinti, ar konkretus priteistinas dydis nepaneigia šio instituto socialinės funkcijos, t. y. kompensuoja darbuotojo dėl neteisėto atleidimo iš darbo patirtus praradimus, tačiau nėra neadekvatus DK nustatytam kompensavimo tikslui, nelemia darbdaviui pernelyg sunkių padarinių, dėl kurių būtų pažeisti kitų darbuotojų teisėti interesai, nepaneigia darbo teisinių santykių šalių sąžiningumo ir nesukelia kolizijos su kitų darbuotojų garantijomis. Nustatęs, kad prašomos priteisti kompensacijos dydis prieštarauja teisingumo principui, yra iš esmės neproporcingas ar sukelia sunkių neigiamų padarinių, teismas kompensacijos už priverstinę pravaikštą dydį gali mažinti. Sprendžiant dėl priteistino kompensacijos dydžio atitikties tokios kompensacijos tikslui ir paskirčiai, atsižvelgtina į tokias reikšmingas aplinkybes: darbdavio turtinę padėtį ir galimybę sumokėti tam tikro dydžio kompensaciją, darbdavio, kaip juridinio asmens, specifinį teisinį statusą, funkcijas ir darbuotojo pareigų ypatumus, į šalis siejusių darbo teisinių santykių trukmę, darbuotojo nepertraukiamo darbo stažą, šalių tarpusavio santykių pobūdį, taip pat aplinkybes, susijusias su teisminio ginčo nagrinėjimo laikotarpio trukme ir ją lėmusiomis priežastimis (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-37-469/2016 49 punktą, 2015 m. balandžio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-209/2015, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. kovo 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-131-686/2017). Šis teismų praktikoje suformuluotas aplinkybių, reikšmingų kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką dydžio vertinimui, sąrašas nėra baigtinis.Apeliantė nurodė, kad priverstinės pravaikštos laikotarpis užsitęsė dėl neoperatyviai teismo nagrinėtos bylos, nes laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo 14 d. iki 2016 m. gruodžio 6 d. (t. y. 3 mėnesius) dėl teismo užimtumo nebuvo paskirtas teismo posėdis. Teisėjų kolegija pažymi, kad bylos nagrinėjimo trukmė yra vienas kriterijų, lemiančių iš darbdavio priteisiamos kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką dydį. Darbo bylos turėtų būti nagrinėjamos operatyviai dėl šio pobūdžio bylose sprendžiamų klausimų reikšmės asmeniui. Nagrinėjamu atveju byla pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta per penkis mėnesius ir 15 dienų. Teismo posėdis byloje buvo paskirtas ir vyko 2016 m. rugsėjo 14 d. ( t.3, b.l.113), tačiau posėdžio metu abi šalys ( tiek ieškovas, tiek atsakovė) pareiškė prašymus išreikalauti iš telekomunikacijų bendrovių ryšių duomenis, atsakovės atstovė nesutiko, kad posėdyje būtų apklausti liudytojai, todėl teismas posėdį atidėjo 2016 m. spalio 13 d. Po šio posėdžio atsakovė 2016 m. rugsėjo 20 d. teikė priešieškinį, kuris buvo atsisakytas priimti teismo 2016 m. rugsėjo 27 d. nutartimi. Ieškovas 2016 m. rugsėjo 26 d. teikė patikslintą ieškinį, kuris buvo priimtas 2016 m. rugsėjo 27 d. ir išsiųstas atsakovui nustačius 14 d. terminą atsiliepimui pateikti ( t.3, b.l. 136-139). Teismo posėdis, paskirtas 2016 m. spalio 13 d. neįvyko, nes pasikeitė teismo sudėtis, byla buvo perduota kitai teismo sudėčiai, ir dėl teisėjos užimtumo kitas posėdis buvo paskirtas 2016 m. gruodžio 6 d., šiame posėdyje byla buvo baigta nagrinėti. Todėl galima sutikti, kad bylinėjimasis dėl teismo darbo organizacijos užsitęsė 54 kalendorinėmis dienomis arba 37 darbo dienomis (nuo 2016 m. spalio 13 d. iki 2016 m. gruodžio 6 d.). Tačiau šis uždelsimas įvyko dėl teismo darbo organizavimo ypatumų ir nepriklausė nuo šalių procesinio elgesio. Kolegijos nuomone, nebūtų teisinga tokio vėlavimo pasekmes užkrauti darbuotojui, kaip kad prašo atsakovė. Pažymėtina, kad atsakovė teismo sprendimo dalies dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu neskundžia, neigiamos pasekmės atsakovei atsirado iš esmės dėl neteisėto atleidimo iš darbo. Jeigu atsakovė mano, kad patyrė nuostolių dėl per ilgos bylinėjimosi trukmės, tai yra ne darbo, o kitų teisinių santykių dalykas, todėl šioje byloje negali būti sprendžiamas. Kolegija mano, kad nėra pagrindo mažinti priteistos sumos už priverstinę pravaikštą dėl to, kad bylinėjimasis užtruko ilgiau, negu galėjo užtrukti. Atsakovės kaip darbdavio sunki finansinė padėtis šioje byloje nebuvo įrodyta, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo šiuo kriterijumi vadovaudamasis mažinti priteistą išmoką už priverstinės pravaikštos laiką. Taip pat nebuvo pateikta įrodymų, kad ieškovas priverstinės pravaikštos laikotarpiu buvo įsidarbinęs kitoje darbovietėje ir gavo darbo užmokestį, todėl nebuvo pagrindo išskaičiuoti gauto atlyginimo iš priteistos sumos. Nesutiktina su apeliantės argumentais, kad skundžiamu sprendimu neįvertinta šalis siejusių darbo teisinių santykių trukmė ir drausmės pažeidimų pobūdis. Ieškovas atsakovės įmonėje dirbo 16 mėnesių ir 22 dienas, tačiau jo darbo stažas nutrūko dėl neteisėto atleidimo iš darbo. Pirmosios instancijos teismas detaliai ir visapusiškai ištyrė paskirtųjų ieškovui drausminių nuobaudų teisėtumą bei pagrįstumą ir konstatavo, kad visos trys drausminės nuobaudos buvo skiriamos neteisėtai, paskutinės drausminės nuobaudos skyrimo atveju (2016 m. birželio 21 d.) neteisingai įvertintas nuobaudų pakartotinumas ir neadekvačiai parinkta nuobaudos rūšis. Kadangi atsakovė kryptingai siekė atleisti ieškovą iš darbo, tai darbo santykių trukmė šiuo atveju nepripažintina svarbia aplinkybe, leidžiančia didele dalimi sumažinti kompensaciją už priverstinės pravaikštos laiką ( žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. kovo 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-131-686/2017, 56 pastraipą). Todėl atmestini apeliantės argumentai, kad išmoka už priverstinę pravaikštą priteista per didelė. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino procesines ir materialines teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo. Dėl to atsakovės apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).Apeliacinio skundo netenkinus, atsakovės turėtos bylinėjimosi išlaidos iš ieškovo nepriteistinos ( CPK 93 straipsnio 1 dalis). Už apeliacinį skundą atsakovė sumokėjo 72 Eur žyminio mokesčio, nors turėjo sumokėti 95,75 Eur ( 3191,67x0,03 proc.). Apeliacinį skundą atmetus, iš atsakovės priteistina trūkstama žyminio mokesčio dalis (23,75 Eur). Valstybės patirtos išlaidos už procesinių dokumentų siuntimą nepriteistinos, nes yra mažesnės už minimalią priteistiną sumą ( CPK 96 straipsnio 6 dalis).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovės UAB „Maksauto“, įm.k. 134061769, 23,75 Eur ( dvidešimt tris eurus ir 75 ct) žyminio mokesčio valstybei sumokant Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, įmonės kodas 188659752, į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), „Swedbank“, AB, kodas 73000, įmokos kodas 5660.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.