- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-01-16
- Bylos Nr.
- 1A-79-319/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-26474-2018-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Rimas Švirinas, Algirdas Jaliniauskas, Jurgis Kiškis
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Jaliniausko, Jurgio Kiškio ir Rimo Švirino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
asmens, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, A. B. gynėjui advokatui Kęstučiui Dobilui,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus prokurorės R. Mikalauskienės (toliau – ir apeliantė) apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. rugpjūčio 9 d. nuosprendžio, kuriuo A. B. pripažintas kaltu pagal BK 281 straipsnio 7 dalį ir atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą be užstato, nustatant vienerių metų ir šešių mėnesių laidavimo terminą ir baudžiamoji byla jo atžvilgiu nutraukta.
Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1, 6 punktais, 68 straipsniu, A. B. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždrausta naudotis specialia teise – teise vairuoti transporto priemones dviem metams.
Aprašomoji dalis
nustatė:
1. A. B. pripažintas kaltu dėl to, kad 2018 m. birželio 4 d. apie 22.03 val., Kaune, (duomenys neskelbtini) plento viaduko, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemones neblaiviems asmenims, vairavo kelių transporto priemonę – automobilį ,,VW Passat” valst. Nr. (duomenys neskelbtini) , būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje buvo daugiau negu 1, 5 promilės alkoholio (alkotesteriu „Alkotest 6810 Nr. ARZH-0077“ nustatytas 2, 74 promilių neblaivumas),
Žemesnės instancijos teismas
2. Kauno apylinkės teismas, priimdamas A. B. atžvilgiu nuosprendį, konstatavo, kad jo kaltė dėl inkriminuotos nusikalstamos veikos neabejotinai įrodyta byloje surinktų duomenų visuma. Spręsdamas dėl jo atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą klausimą, teismas atsižvelgė į nusikalstamos veikos pobūdį, jos padarymo aplinkybes, kaltinamojo bei laiduotojos asmenybes, kurios leido pagrįstai manyti, kad A. B. ateityje laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Spręsdamas klausimą dėl BK 72 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo, teismas įvertino šios teisinės priemonės suderinamumą su tais tikslais ir principais, kuriais buvo vadovaujamasi priimant sprendimą atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, taip pat nurodė, jog tai turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti.
Šalies argumentai
3. Apeliaciniame skunde prokurorė prašo panaikinti nuosprendžio dalį, kuria A. B. priklausanti transporto priemonė nekonfiskuota ir prašo konfiskuoti šį automobilį.
3.1. Prokurorės vertinimu, apylinkės teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir šiuo atveju nukrypo nuo teismų formuojamos praktikos, kai sprendžiama dėl asmens, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės dėl BK 281 straipsnio 7 dalyje numatytos veikos padarymo, transporto priemonės konfiskavimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-79-511/2018, 2K-14-511/2018, 2K-35-719/2018, 2K-114-1073/2018). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad A. B. padarė vieną nesunkų tyčinį nusikaltimą, būdamas anksčiau neteistas, nebaustas administracine tvarka už analogiško pobūdžio pažeidimą, pripažino savo kaltę ir nuoširdžiai gailėjosi, ir padarė išvadą, jog toks pažeidimas laikytinas atsitiktiniu, tačiau taikydamas asmeniui, pažeidusiam įstatymą, poveikio priemones, netinkamai pritaikė proporcingumo principą. Skundžiamu nuosprendžiu teismas, atleisdamas A. B. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, skyrė jam tik vieną baudžiamojo poveikio priemonę – draudimą vairuoti transporto priemones, ir tai ne maksimaliam terminui. Be to, nuosprendyje teismas neargumentavo, kaip automobilio konfiskavimas neproporcingai suvaržytų ar neigiamai įtakotų A. B. ar jo šeimos narių gyvenimą, taip pat neįvertino jo girtumo laipsnio, kad toks elgesys kėlė pavojų kitiems eismo dalyviams.
3.2. Prokurorės vertinimu, neskirdamas dviejų tarpusavyje logiškai tiesiogiai susijusių ir suderinamų baudžiamojo poveikio priemonių, teisės vairuoti transporto priemonę atėmimo ir transporto priemonės konfiskavimo, teismas nesivadovavo tiek proporcingumo, tiek teisingumo principais, kurie neprieštarauja ir suformuotai teismų praktikai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-114-1073/2018, 2K-14-511/2018).
3.2. Skunde prokurorė taip pat nurodė, kad, remiantis besiformuojančiomis teismų praktikos tendencijomis šios kategorijos bylose, netaikant turto (automobilio) ar jo vertę atitinkančios pinigų sumos konfiskavimo, įsivyrautų nebaudžiamumo nuostatos, asmenys nebūtų sulaikomi nuo nusikalstamų veikų darymo, todėl jos įsitikinimu, baudžiamojo poveikio priemonių skyrimas asmenims, kurie yra atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, tokių priemonių proporcingumo įvertinimas yra esminis momentas, leidžiantis tiek nubausti veiką padariusį asmenį, tiek atgrasyti jį nuo panašaus pobūdžio veikų darymo ateityje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-136-699/2018).
4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje, prokurorė palaikė apeliacinį skundą ir prašė jį tenkinti, o A. B. gynėjas prašė prokurorės skundą atmesti ir palikti teismo nuosprendį nepakeistą.
5. Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus prokurorės R. Mikalauskienės apeliacinis skundas atmestinas.
6. Šiuo atveju apeliaciniu skundu nėra ginčijama nei kaltė, nei nusikalstamos veikos kvalifikavimas, prokurorė nesutinka tik su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl baudžiamojo poveikio priemonės – automobilio konfiskavimo ir prašo taikyti šią baudžiamojo poveikio priemonę, todėl vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 320 straipsnio 3 dalimi apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.
7. Nuteistam asmeniui baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas, skiriama kartu su bausme (BK 42 straipsnio 6 dalis, 67 straipsnio 3 dalis), tokiais atvejais, remiantis BK 72 straipsnyje pateiktu teisiniu reguliavimu, įstatyme nurodyto turto konfiskavimas nepriklauso nuo teismo nuožiūros ir yra privalomas. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalimi, pilnamečiam asmeniui, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, gali būti skiriama ir baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas. Ši įstatymo nuostata rodo, kad atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą atveju, turto konfiskavimo taikymas yra teismo diskrecija. Taigi, nuteisimo ir atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės atvejais turto konfiskavimo taikymo teisinis pagrindas skiriasi ir atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės atveju įstatymas imperatyviai nenumato privalomo transporto priemonės konfiskavo. Pagal teismų praktiką, įgyvendindamas jam suteiktą diskreciją dėl turto konfiskavimo taikymo, teismas tokiais atvejais pirmiausia turėtų įvertinti šios teisinės priemonės suderinamumą su tais tikslais ir principais, kuriais buvo vadovaujamasi priimant sprendimą atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės. Kartu pažymėtina, kad, vadovaujantis konstituciniais teisingumo, teisinės valstybės principais, už teisės pažeidimus taikomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-35-719/2018, 2K-79-511/2018, 2K-372-699/2018 ir kt.).
8. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamo nuosprendžio argumentus, kuriais teismas grindė sprendimą dėl transporto priemonės nekonfiskavimo, laiko, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė įstatymo nuostatas ir nenukrypo nuo teismų praktikos. Pirmosios instancijos teismas pagrindą atleisti kaltinamąjį A. B. nuo baudžiamosios atsakomybės argumentavo tuo, kad jis padarė vieną nesunkų nusikaltimą, anksčiau neteistas, administracine tvarka už analogišką pažeidimą nebaustas, visiškai pripažino savo kaltę, nuoširdžiai gailisi, atsakomybę sunkinančių aplinkybių nėra, padarė tinkamas išvadas dėl neteisėto savo elgesio, yra dirbantis, turi šeimą, už jį laiduoja vertas pasitikėjimo asmuo – A. B. sutuoktinė. Tai leido teismui daryti išvadą, kad kaltinamasis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Įvertinęs bylos aplinkybes ir A. B. asmenybę, teismas skyrė jam vieną baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis teise vairuoti transporto priemones (BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 68 straipsnis) dvejiems metams. Atsižvelgęs į visas anksčiau minėtas aplinkybes, apibūdinančias kaltinamojo padarytą veiką ir jo asmenybę, taip pat į tai, kad automobilis yra šeimos turtas, teismas padarė išvadą, kad jo konfiskavimas neatitiktų teisingos viešojo intereso poreikių ir asmens teisių pusiausvyros, varžytų asmenį labiau negu reikia visuotinai svarbiems tikslams pasiekti. Su tokiai teismo argumentais teisėjų kolegijas nemato objektyvaus pagrindo nesutikti.
9. Jau aptarto klausimo kontekste teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas, nepaskyręs dviejų tarpusavyje suderinamų baudžiamojo poveikio priemonių (teisės vairuoti transporto priemones uždraudimo ir automobilio konfiskavimo) nesivadovavo proporcingumo ir teisingumo principais, kad netaikant turto konfiskavimo, įsivyrautų nebaudžiamumo nuostatos. Atsižvelgus į aukščiau išanalizuotą ir dar kartą teisėjų įvertintas aplinkybes, sutinkama su apylinkės teismo nuosprendžio motyvais, kad būtent tokiu būdu teisingumas ir buvo įgyvendinimas, t. y. atsižvelgus ne tik į kaltininko bei jo šeimos interesus, o taip pat nesumenkinus ir įstatymo leidėjo tikslų didinti eismo saugumą, užkirsti kelią neblaivių vairuotojų daromiems kelių eismo taisyklių pažeidimams. Šiame kontekste taip pat svarbu pažymėti, jog automobilis (pirmoji registracijos data 1997-10-29), dėl kurio konfiskavimo pasisakyta apeliaciniame skunde, A. B. šeimai yra ne prabangos dalykas, o vienintelė turima susisiekimo priemonė, kas tik pagilina įsitikinimą, kad transporto priemonės konfiskavimo klausimas šioje byloje buvo išspręstas teisingai, teismui nenukrypus nuo kasacinio teismo išaiškinimų šios kategorijos bylose. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad vienos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis teise vairuoti transporto priemones nustatant šio termino vidurkį – dvejus metus, užtikrins tikimybę tiek nubausti veiką padariusį asmenį, tiek atgrasyti jį nuo panašaus pobūdžio veikų darymo ateityje.
10. Įvertinus aptartą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamas Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. rugpjūčio 9 d. nuosprendis yra teisėtas bei pagrįstas, keisti jį prokurorės apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros antrojo skyriaus prokurorės R. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2017 m. rugpjūčio 9 d. nuosprendžio atmesti.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.