- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-02-02
- Bylos Nr.
- AN2-54-806/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 4-68-3-01258-2022-3
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Palikti apylinkės teismo nutarimą (nutartį) nepakeistą ir apeliacinio skundo netenkinti
- Teisėjas
- Sonata Raupėnaitė-Lekarauskienė (pirm.)
- Pažeidėjas
- Ž. G.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Sonata Raupėnaitė-Lekarauskienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinio nusižengimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto asmens Ž. G. (toliau ir – apeliantas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 15 d. nutarimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Teismo nustatytos aplinkybės
1. Ž. G., būdamas UAB „B. p.“ (toliau ir – bendrovė) vadovu ir žinodamas apie UAB „B. p.“ finansinę padėtį bei finansinius įsipareigojimus Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau ir – VMI prie FM), vėliausiai nuo 2021 m. lapkričio 19 d. iki 2022 m. liepos 12 d. nevykdė Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau ir – JANĮ) 5 straipsnio 1 punkte ir 6 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytos pareigos nedelsiant inicijuoti nemokumo procesą (pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo).
2. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 15 d. nutarimu Ž. G. pripažintas kaltu padarius administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau ir – ANK) 120 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 1 500 Eur dydžio bauda.
II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
2. Apeliaciniu skundu prašoma panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 15 d. nutarimą ir administracinio nusižengimo teiseną nutraukti. Skundas grindžiamas šiais argumentais:
3.1. Teigiama, jog teismas netinkamai nustatė įmonės nemokumo momentą. Pateikiamas kasacinio teismo išaiškinimas, kad, atsižvelgiant į esamą teisinį reglamentavimą, spręsdami atsakomybės pagal ANK 120 straipsnį klausimą, teismai visų pirma turi nustatyti bendrovės nemokumo atsiradimo momentą. Būtent nuo šio momento ir skaičiuojami Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (JANĮ) nurodyti kreipimosi į teismą terminai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 3 d. nutartis Nr. 2AT-26-719/2020). Skunde taip pat nurodomas kasacinio teismo išaiškinimas, kad sprendžiant klausimą dėl juridinio asmens mokumo nereikėtų apsiriboti formaliojo santykio tarp pradelstų įsipareigojimų ir į balansą įrašyto turto vertės vertinimu. Tais atvejais, jeigu šis santykis ir yra toks, kokio formaliai reikalaujama juridinio asmens nemokumui konstatuoti, reikėtų papildomai įvertinti faktines aplinkybes, susijusias su vertinamo (mokumo aspektu) juridinio asmens vykdomos veikios pobūdžiu (inter alia, kiek vykdomai veiklai būdingi svyravimai, kokios rinkos, kurioje vykdoma atitinkama veikla, tendencijos), retrospektyvomis (kokie ankstesni veiklos vykdymo rezultatai, kaip jie keitėsi ir pan.), rezultatais (ar veikla paskutiniu metu kuria naudą ar nuostolius), perspektyvomis (ar juridinis asmuo, jeigu jis ir yra susidūręs su finansiniais sunkumais, gali trumpuoju periodu atkurti įprastos veiklos vykdymą, stabilizuoti padėtį ir ilgainiui pradėti kurti ekonominę ar kitokio pobūdžio naudą) ir pan. Be to, įvertintini ne tik paties juridinio asmens įsipareigojimai kreditoriams (įsipareigojimų vykdymo eiliškumas, struktūra, pokytis ir pan.), bet ir skolininkų (debitoriniai) įsipareigojimai vertinamajam juridiniam asmeniui, t. y. tokių įsipareigojimų dydis, struktūra, santykis su pradelstais įsipareigojimais kreditoriams, galimybės gauti šių įsipareigojimų patenkinimą ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 20 d. nutartis Nr. e3K-3-l 05-684/2019).
3.2. Pasak apelianto, teismas nepagrįstai nurodė, kad jis turėjo kreiptis dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo nuo 2021-11-19, kai VMI prie FM priėmė sprendimą išieškoti mokestinę įmonės nepriemoką iš įmonės turto. Teismų praktikoje yra laikomasi pozicijos, kad įmonės nemokumo momento nustatymas ir pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo skaičiuotinas nuo įmonės balanse nurodyto ataskaitinio laikotarpio pabaigos datos, kai pagal balanso duomenis įmonės įsipareigojimų dydis viršija įmonės turtą (Kauno apygardos teismo 2020-01-16 nutartis byloje Nr. AN2-56-919/2020).
3.3. Faktas, kad 2021-11-19 VMI priėmė sprendimą išieškoti mokestinę įmonės nepriemoką, nepatvirtina, kad šią dieną įmonė buvo / tapo nemoki. Byloje turi būti vertinami visi įmonės finansiniai duomenys už ataskaitinį laikotarpį, šiuo atveju – už 2021 m. Atsižvelgiant į tai, kad įmonės finansinės ataskaitos tvirtinamos eiliniame visuotiniame akcininkų susirinkime (Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 58 straipsnio 2 dalis), o eilinis susirinkimas privalo būti sušauktas per 4 mėn. nuo finansinių metų pabaigos – šiuo atveju iki 2022-04-30, darytina išvada, kad reali įmonės finansinė padėtis apeliantui turėjo būti žinoma vėliausiai 2022-04-30, o ne 2021‑11-19, kaip nurodė teismas. Netinkamai nustačius pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo momentą, buvo priimtas nepagrįstas nutarimas ir skirta nepagrįstai didelė bauda.
3.4. Nurodoma, kad teismas nepagrįstai nevertino COVID-19, karo Ukrainoje aplinkybių įtakos vadovo pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo įgyvendinimo atžvilgiu. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į pastaraisiais metais precedento neturinčias verslo aplinkos aplinkybes, kurias sąlygojo COVID-19, karas Ukrainoje. Šie faktoriai iš esmės iškreipė verslo aplinką, tapo sudėtinga prognozuoti perspektyvas, tendencijas, ypatingai susijusias su nekilnojamuoju turtu, visa rinka buvo sustojusi. Tam, kad COVID-19, karo Ukrainoje aplinkybėse priimtų sprendimus dėl verslo tęsimo / nutraukimo, reikėjo laiko, nedaryti skubotų sprendimų, stebėti rinką. Todėl būtent šių beprecedenčių aplinkybių visumoje 2 mėn. terminas (nuo 2022-04-30 iki 2022-07-12, kai VMI kreipėsi dėl bankroto bylos iškėlimo) vadovui spręsti, ką toliau daryti su verslu, negali būti laikomas neprotingu, per ilgu ir negali būti konstatuojamas pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo pažeidimu. Teismas nepagrįstai nevertino, kad apeliantas svarstė galimybę sujungti dvi įmones – UAB „B. p.“ ir UAB ,A. į a.“ (pagrindiniu įmonės kreditoriumi) ir tokiu būdu ne tik sumažinti įmonės įsipareigojimą, bet ir toliau tęsti veiklą.
3.5. Teigiama, kad teismas, skirdamas baudą, neatsižvelgė į faktą, kad įmonės skolos nedidėjo, t. y. vėlavimas (net jei ir toks buvo) nesukūrė jokių neigiamų pasekmių nei vienam kreditoriui, kreditoriai nepatyrė žalos. Apelianto žiniomis, VMI, inicijuojanti nemokumo procesus įmonėms, automatiškai, be atskiro vertimo, kreipiasi dėl visų be išimties vadovų nubaudimo. Todėl teismas privalo vertinti konkretų atvejį atskirai ir skirdamas baudas privalo atsižvelgti į COVID-19, Ukrainos karo įtaką verslui. Apeliantas, būdamas verslininku ir vadovu, negalėjo priimti staigaus sprendimo dėl įmonės veiklos tęsimo ar sustabdymo, kadangi absoliučiai negalėjo atlikti prognozių dėl COVID-19 ir Ukrainos karo aplinkybių, kurios turėjo netikėtumo faktorių – jam reikėjo laiko spręsti dėl įmonės likimo. Todėl prašo teismo atsižvelgti į tai ir iš tiesų nustatyti, koks protingas terminas vadovui esant šioms beprecedentėms aplinkybėms nuspręsti dėl tolimesnio verslo likimo.
Atsiliepimas
1. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos įgaliotos atstovės Nepriemokų administravimo departamento Bankroto ir restruktūrizavimo skyriaus vyriausiosios specialistės Daivos Šavenienės atsiliepimu į apeliacinį skundą prašoma skundo netenkinti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
4.1. Pažymima, kad įmonės nemokumas yra nustatytas įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2022 m. rugpjūčio 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-2576-1097/2022, todėl įmonės nemokumo fakto administracinio nusižengimo byloje įrodinėti nereikėjo. Minėtoje nutartyje įmonės nemokumas konstatuotas įvertinus į bylą pateiktus bei teismo nustatytus duomenis.
4.2. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad teismas nutarime aiškiai nurodė, kad iš VMI prie FM 2021‑11‑19 sprendimo išieškoti mokestinę nepriemoką iš UAB „B. p.“ turto matyti, kad mokesčio mokėtojo UAB „B. p.“ 2021-11-19 turima skola valstybės biudžetui sudarė 23 316,36 Eur. Teismas vertino, kad Ž. G., būdamas vadovu nuo 2017‑06‑15, turėjo žinoti apie įmonės finansinius sunkumus, nuo 2021-11-19 turėjo pareigą, įvertinęs įsiskolinimų dydį, kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo tam, kad kuo greičiau būtų ginami bendrovės kreditorių interesai. Teismas atkreipė dėmesį, kad nuo 2021-11-19 bendrovės įsiskolinimas nemažėjo, nes įmonė neturėjo turto skoloms padengti. Su tokia teismo pozicija VMI prie FM negali nesutikti. Kaip teisingai pažymi teismas, vadovaujant Ž. G. buvo priimtas 2021-11-19 sprendimas išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto. Vadinasi, Ž. G. galėjo suvokti, kokia yra reali įmonės finansinė padėtis, o vėliausiai, kada jis privalėjo suvokti, jog įmonė yra nemoki, laikytina 2021-11-19, t. y. VMI prie FM 2021-11-19 priėmus sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad siekiant išieškoti mokestinę nepriemoką VMI prie FM jau 2020-02-20, 2021‑11-08 priėmė nurodymus nurašyti mokestinę nepriemoką iš mokesčio mokėtojo sąskaitos (sąskaitų), kas įrodo, kad jau tada mokesčio mokėtojas geranoriškai pareigos nevykdė.
Šalies argumentai
4.3. Apelianto nurodyta aplinkybė, kad 2021-11-19 sprendimas neįrodo, jog įmonė buvo nemoki, nes nemokumui nustatyti turi būti vertinami įmonės finansiniai duomenys už ataskaitinį laikotarpį, šiuo atveju už 2021 metus, vertintina kritiškai. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad bendrovė neteikė finansinės atskaitomybės dokumentų už vėlesnius nei 2017 metus. Kaip nurodo ir teismas, Vilniaus apygardos teismas, darydamas išvadą, jog bendrovės turtinė padėtis atitinka Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatyme numatytą nemokumo sąvoką, vertino bendrovės Juridinių asmenų registro tvarkytojui paskutinį kartą pateiktus finansinės atskaitomybės dokumentus už 2017 metus, iš kurių matyti, kad 2017 metais bendrovės turėtas trumpalaikis turtas – 2 468 Eur. Byloje esantys duomenys taip pat patvirtina, kad bendrovė jokio turto neturi. Šias aplinkybes patvirtina ir pats pažeidėjas, teismo posėdžio metu nurodęs, jog įmonė turto neturi, turi tik skolas ir įsipareigojimus, nuo 2020 metų įmonė veiklos nevykdo. Todėl apelianto nurodytos aplinkybės, kad nemokumui nustatyti turėjo būti vertinami finansiniai duomenys už ataskaitinį laikotarpį, tai yra už 2021 metus, visiškai nepagrįsti. Pažymima ir tai, jog aplinkybė, kad apeliantas neteikė Juridinių asmenų registro tvarkytojui finansinių ataskaitų, įrodo ne tik tai, kad bendrovės apskaita buvo tvarkoma netinkamai, bet ir tai, kad jis nevykdė šios įstatyme numatytos pareigos.
4.4. Neginčijamai įrodyta, kad įmonė buvo nemoki ir įmonės bankrotas iškeltas ne pagal apelianto, o pagal VMI prie FM pareiškimą, todėl Vilniaus miesto apylinkės teismas skundžiamu nutarimu pagrįstai nustatė, kad apeliantas padarė administracinį nusižengimą, numatytą ANK 120 straipsnio 1 dalyje, ir nėra jokio pagrindo panaikinti skundžiamo nutarimo nei apeliaciniame skunde nurodytais, nei jokiais kitais pagrindais.
4.5. Nurodoma teismų praktika, pagal kurią įmonės faktinio mokumo nustatymui svarbus ne tik pradelstų įsipareigojimų ir į įmonės balansą įrašyto turto vertės santykis, tačiau ypač svarbios objektyvaus turinio aplinkybės, iš kurių būtų galima spręsti apie faktinį įmonės mokumą, nes nustačius, kad įmonė eilę mėnesių nesugeba bent iš dalies atsiskaityti su tais pačiais kreditoriais, ji gali būti pripažinta nemokia pradelstiems įsipareigojimams net ir neviršijant pusės į balansą įrašyto turto vertės (Lietuvos apeliacinio teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 2-1162/2010 ir Nr. 2-1665/2011). Ir atvirkščiai – nustačius, kad įmonės turimo turto vertė yra faktiškai didesnė (remiantis nekilnojamojo turto rinkos verte ir pan.), nei į balansą įrašyto turto vertė, atsižvelgiant į įmonės ketinimus tęsti veiklą ir kitas reikšmingas aplinkybes, įmonė gali būti pripažinta mokia. Būtent dėl to pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nustatyta įmonės vadovui, nes šis subjektas geriausiai žino faktinę įmonės finansinę padėtį. Administracijos vadovą ir jo vadovaujamą įmonę sieja pasitikėjimo santykiai nuo pat tapimo įmonės administracijos vadovu momento ir jis turi elgtis rūpestingai, atidžiai ir apdairiai, kvalifikuotai bei daryti viską, kad įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011). VMI prie FM kaip kreditorė turi teisę, bet nėra įpareigota teisės aktais kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo galimai nemokioms įmonėms. Teikdama pareiškimą teismui dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo, VMI prie FM gali remtis tik turimais duomenis, kurie, jos nuomone, galėtų įrodyti įmonės nemokumą, bet faktinį tokios įmonės nemokumą teisės aktų nustatyta tvarka, remdamasis aktualiais finansiniais ir kitais duomenimis, įvertina ir bankroto bylą iškelia ar atsisako jį iškelti teismas.
4.5. Įvertinus, kad antstolių vykdomas mokestinės nepriemokos išieškojimas buvo nerezultatyvus, įmonė geranoriškai neatsiskaitė su biudžetu, VMI prie FM 2022-07-12 Vilniaus apygardos teismui pateikė pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „B. p.“. Vilniaus apygardos teismo 2022-08-25 nutartimi įmonei iškelta bankroto byla. Nuo 2017-06-15 iki 2022‑09-07 (nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo diena) UAB „B. p.“ vadovu buvo Ž. G., todėl būtent jam kilo pareiga visą šį laikotarpį pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo. Ž. G., būdamas įmonės vadovu, elgėsi nerūpestingai, nesidomėdamas savo teisiniu statusu ir nevykdydamas įstatyme nustatytų pareigų. Sugretinus aplinkybes, jog Ž. G., būdamas įmonės vadovu, nuo minėto laikotarpio neteikė finansinių ataskaitų, neatsiskaitė su VMI prie FM, leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad įmonė turėjo finansinių sunkumų ir buvo nemoki.
4.6. Pažymima, kad apelianto nurodytos aplinkybės dėl COVID-19, karo Ukrainoje apylinkės teismo sprendimo teisėtumo nešalina, priimtas sprendimas skirti nuobaudą yra teisingas. VMI prie FM manymu, teismas, išnagrinėjęs administracinio nusižengimo bylą, kurioje apeliantas patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal ANK 120 straipsnio 1 dalį, ir konstatavęs, jog Ž. G. yra padaręs ANK 120 straipsnio 1 dalyje numatytą kreditorių teisių pažeidimą, skirdamas jam nuobaudą, tinkamai įvertino ANK 34 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes, t. y. atsižvelgė į padaryto nusižengimo pobūdį, taip pat apelianto asmenybę, atsakomybę lengvinančių bei sunkinančių aplinkybių nebuvimą. Ž. G. neįvykdė JANĮ 5 straipsnio 1 punkte numatytos pareigos inicijuoti nemokumo procesą įmonei ir taip padarė ANK 120 straipsnyje numatytą pažeidimą, ir būtent šios pareigos nevykdymas užtraukia jam administracinę atsakomybę pagal ANK 120 straipsnio 1 dalį. Taip pat pažymima, kad byloje nėra jokių duomenų, kad administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui pagal sankciją už padarytą nusižengimą paskirta nuobauda būtų aiškiai neteisinga ar neproporcinga, neatitiktų teisingumo ir protingumo kriterijų bei ANK 22 straipsnyje numatytų baudos tikslų.
4.7. Konstatuojama, kad apelianto skunde nurodyti teiginiai pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų nepaneigia. VMI prie FM mano, jog teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, pagal vidinį įsitikimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisingą procesinį sprendimą. Administracinė nuobauda paskirta nepažeidus ANK 32 straipsnio, 34 straipsnio reikalavimų, nėra per griežta, ji proporcinga padarytam administraciniam teisės pažeidimui, atitinka nuobaudų skyrimo pagrindus ir yra tinkama administracinės nuobaudos tikslams pasiekti. VMI prie FM nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai kvalifikavo apelianto veiksmus, kurie atitinka administracinio nusižengimo, numatyto ANK 120 straipsnio 1 dalyje, požymius bei pagrįstai individualizavo apeliantui skiriamą nuobaudą ir jos dydį.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
1. ANK 652 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad apeliantas nepagrįstai buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn ir nubaustas pagal ANK 120 straipsnio 1 dalį, taip pat paskirta neteisinga bausmė. Nurodytas apeliacinio skundo dalykas apibrėžia apeliacinio skundo nagrinėjimo ribas.
2. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliacinio skundo bei atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, skundžiamą apylinkės teismo nutarimą ir teismui pateiktoje administracinio nusižengimo byloje esančius duomenis, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas Ž. G. kaltu padarius ANK 120 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį nusižengimą, padarė pagrįstas išvadas ir teisingai taikė įstatymą.
Žemesnės instancijos teismas
3. ANK 120 straipsnio 1 dalyje nustatyta administracinė atsakomybė juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims už kreditorių teisių pažeidimus, kurie gali būti įvykdyti alternatyviomis veikomis, be kita ko, pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo nepateikimu teismui. Tai blanketinė teisės norma, kurios esminiai turinio elementai yra išdėstyti kituose teisės aktuose.
4. JANĮ 5 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad nemokumo procesą inicijuoti privalo juridinio asmens vadovas, jeigu juridinis asmuo yra nemokus. Šiuo įstatymu nemokumo procesas apibrėžiamas kaip juridinio asmens restruktūrizavimas arba bankroto bylos iškėlimas.
5. JANĮ 21 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad bankroto byla keliama, jeigu juridinis asmuo yra nemokus ir jam nėra keliama restruktūrizavimo byla. Vilniaus apygardos tesimo 2022 m. rugpjūčio 25 d. nutartimi, kuria UAB „B. p.“ iškelta bankroto byla, šios sąlygos nustatytos ir neginčytinos. Kita vertus, apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kada bendrovė tapo nemoki ir įmonės vadovui atsirado pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.
6. Kaip minėta, įmonės vadovo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo visų pirma siejama su įmonės nemokumu. Juridinio asmens nemokumas apibrėžiamas kaip juridinio asmens būsena, kai juridinis asmuo laiku negali vykdyti turtinių prievolių arba juridinio asmens įsipareigojimai viršija jo turto vertę (JANĮ 2 straipsnio 7 dalis). Tai alternatyvios sąlygos ir esant bent vienai iš jų juridinis asmuo laikomas nemokiu. Teismų praktikoje sprendžiant dėl juridinio asmens nemokumo taip pat atsižvelgiama ir kitas aplinkybės, be kita ko, ar įmonė vykdo pelningą veiklą ir geba turimomis priemonėmis padengti savo turimus trumpalaikius ir ilgalaikius įsipareigojimus, t. y. atsižvelgiama į įmonės finansinius duomenis ir galimybę vykdyti įsipareigojimus kreditoriams.
7. Pagal formuojamą teismų praktiką juridinio asmens nemokumas siejamas su rimtais finansiniais sunkumais, kuriuos atspindi tokie požymiai: 1) juridinis asmuo nebevykdo įstatuose apibrėžtos veiklos arba vykdoma veikla ilguoju periodu kuria tik nuostolius ir nėra perspektyvų atkurti įprastos veiklos vykdymą ir stabilizuoti padėtį; 2) juridinis asmuo sistemiškai nevykdo savo įsipareigojimų kreditoriams; 3) juridinis asmuo neturi turto, kuris būtų pakankamas kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-105-684/2019). Įmonės nemokumas nustatomas išanalizavus jos finansinius duomenis, iš kurių svarbiausi yra įmonės pradelsti įsipareigojimai, jų santykis su įmonės turto verte ir įmonės ūkinės komercinės veiklos rezultatai, atspindintys įmonės galimybes vykdyti įsipareigojimus kreditoriams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių nusižengimų bylose Nr. 2AT-17-511/2020, Nr. 2AT-2-303/2021).
8. Pastebėtina, jog bankroto paskirtis ir tikslas yra ne tik pašalinti nemokią įmonę iš rinkos, bet ir konstatavus įmonės nemokumą kuo greičiau apsaugoti tokios įmonės kreditorių ir paties juridinio asmens interesus. Dėl to įmonės vadovas privalo nedelsiant kreiptis į teismą dėl bankroto bylos tokiai nemokiai įmonei iškėlimo. Tai, kad joks delsimas negali būti pateisinamas, matyti ir iš JANĮ 13 straipsnio 1 dalies nuostatos, pagal kurią juridinio asmens vadovas privalo atlyginti žalą, kuri atsirado dėl šiame įstatyme nustatytų pareigų nevykdymo ar netinkamo vykdymo. Atitinkamai JANĮ 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad esant juridinio asmens nemokomo tikimybei, juridinio asmens vadovas turi: 1) nedelsdamas informuoti juridinio asmens dalyvius apie juridinio asmens nemokumo tikimybę ir siūlyti spręsti finansinių sunkumų klausimą; 2) imtis veiksmų kreditorių interesams apsaugoti; 3) vengti tyčinių ir (ar) didelio neatsargumo veiksmų, kuriais būtų keliamas pavojus juridinio asmens gyvybingumui. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad juridiniam asmeniui tapus nemokiam, juridinio asmens vadovas privalo: 1) nedelsdamas informuoti juridinio asmens dalyvius apie juridinio asmens nemokumą ir siūlyti spręsti juridinio asmens mokumo atkūrimo klausimą; 2) nedelsdamas inicijuoti nemokumo procesą; 3) ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo dienos, kai tapo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad susitarimas dėl pagalbos finansiniams sunkumams įveikti yra nevykdomas arba netinkamai vykdomas, inicijuoti nemokumo procesą; 4) vykdyti šio straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose nurodytas pareigas. Nurodytos juridinio asmens vadovo pareigos yra imperatyvios ir įstatymas nenustato jokių išimčių, kada vadovas gali nevykdyti nurodytų pareigų. Jų nevykdymas negali būti pateisinamas subjektyviomis priežastimis, be kita ko, tikėjimu, kad finansinė padėtis pagerės, verslo rizika ir pan.
9. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nustatyta įmonės vadovui todėl, kad šis subjektas geriausiai žino įmonės finansinę būklę, o pavėluotas bankroto bylos iškėlimas galėtų pažeisti tiek jau esamų įmonės kreditorių (jei toliau didėtų įmonės skolos), tiek naujų kreditorių (jei šie asmenys, nežinodami apie įmonės nemokumą, tiektų jai prekes ir (arba) teiktų paslaugas) interesus. Tais atvejais, kai įmonė nevykdo veiklos, arba nors ir vykdo, tačiau didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais, tokie veiksmai neatitinka protingos verslo rizikos ir prieštarauja geriems verslo standartams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-416-469/2015, Nr. 3K-3-170-219/2020 ir kt.). Taigi, vertinant, ar Ž. G. padarė ANK 120 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį nusižengimą, būtina nustatyti, kada UAB „B. p.“ tapo nemoki, kaip tai apibrėžta JANĮ.
10. Iš bylos medžiagos matyti, kad UAB „B. p.“ 24 115,68 Eur mokestinė nepriemoka susidarė pagal bendrovės pateiktas deklaracijas: nekilnojamojo turto mokestis – 596,16 Eur susidarė už 2019 metus, pelno mokestis – 10 677,00 Eur susidarė už 2019 ir 2021 metus, pelno mokesčio avansas – 10 526,00 susidarė už 2020 metus. Taip pat nekilnojamojo turto mokesčio delspinigiai – 32,40 Eur, pelno mokesčio delspinigiai – 2 284,12 Eur. Pastebėtina, kad mokestinę nepriemoką VMI prie FM iš bendrovės banko sąskaitų sistemingai bandė išieškoti jau nuo 2020 m. vasario 20 d., taigi jau tada apeliantas turėjo imtis veiksmų skoliniams įsipareigojimams vykdyti. Pakartotinai susidariusią mokestinę nepriemoką buvo bandoma išieškoti 2021 m. lapkričio 8 d., tačiau nesėkmingai. 2021 m. lapkričio 19 d. buvo priimtas sprendimas išieškoti mokestinę nepriemoką iš bendrovės turto. Iš nurodytų aplinkybių matyti, kad bendrovė pakankamai ilgą laiką buvo nepajėgi atsiskaityti su VMI prie FM, todėl tam, kad būtų užkirstas kelias tolesniam mokestinės nepriemokos didėjimui ir VMI prie FM interesų pažeidimui, bendrovės vadovas vėliausiai 2021 m. lapkričio 19 d. turėjo žinoti apie pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo bendrovei, tačiau šios pareigos neįvykdė.
11. Byloje nenustatyta jokių objektyvių duomenų, kuriais remiantis būtų galima pagrįsti apelianto pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo bendrovei įvykdymo delsimą, manymą, kad gali pavykti atstatyti įmonės mokumą. Kaip minėta, priverstinis mokestinės nepriemokos išieškojimas iš bendrovės sąskaitų ir turto vykdytas jau nuo 2020 metų vasario mėnesio, tačiau priverstinio išieškojimo veiksmai nedavė jokių rezultatų, mokestinė nepriemoka neišieškota, bendrovė neturi realizuotino turto, įmonė veiklos nevykdo jau nuo 2020 metų. Apeliantas UAB „B. p.“ vadovu dirbo nuo 2017 m. birželio 15 d. (įmonė registruota Juridinių asmenų registre 2017 m. birželio 30 d.), todėl apie įmonės įsiskolinimą valstybės biudžetui apeliantui turėjo būti žinoma. Kaip nustatyta ir Vilniaus apygardos teismo 2022 m. rugpjūčio 25 d. nutartyje, nagrinėjamu atveju nėra duomenų apie tai, kad bendrovės finansinė padėtis galėtų pagerėti, t. y. jog bendrovės negalėjimas įvykdyti pinigines prievoles (sumokėti skolas) nėra laikinas, jog bendrovės piniginės prievolės (įsipareigojimai kreditoriams) galėtų būti įvykdytos ateityje. Bendrovė nepadengė įsiskolinimo VMI prie FM, 2020 metais pradėti išieškojimai ir kitų kreditorių naudai, kas patvirtina, kad bendrovė susidūrė su finansiniais sunkumais ir nėra pajėgi padengti turimų įsiskolinimų. Apelianto nurodytos aplinkybės dėl COVID-19 bei karo Ukrainoje yra deklaratyvaus pobūdžio, apeliantas nenurodo, kaip konkrečiai nurodytos aplinkybės sutrukdė apeliantui kaip juridinio asmens vadovui laikytis įstatymų keliamų reikalavimų, be kita ko, laiku kreiptis į teismą dėl bendrovės bankroto bylos iškėlimo, todėl šiuo atveju minėtos aplinkybės nepateisina jo veiksmų (neveikimo), ir nešalina atsakomybės pagal ANK 120 straipsnio 1 dalį.
12. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apylinkės teismas pagrįstai sprendė, kad apeliantas, būdamas bendrovės vadovu nuo 2017 m. birželio 15 d., turėjo žinoti apie UAB „B. p.“ didėjančius finansinius sunkumus, nuo 2021 m. lapkričio 19 d. turėjo pareigą, įvertinus įsiskolinimų dydį, kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo tam, kad kuo greičiau būtų ginami bendrovės kreditorių interesai, atsižvelgiant, be kita ko, ir į tai, kad nuo 2021 m. lapkričio 19 d., kai VMI prie FM priėmė sprendimą išieškoti mokestinę UAB „B. p.“ nepriemoką iš bendrovės turto, įsiskolinimas nemažėjo, nes įmonė turto padengti skoloms neturėjo, veiklos nevykdė. Apelianto argumentas, kad nemokumui nustatyti turėjo būti vertinami finansiniai duomenys už ataskaitinį laikotarpį, tai yra už 2021 metus, atmestinas kaip nepagrįstas, kadangi, kaip minėta, bendrovė neteikė finansinės atskaitomybės dokumentų už vėlesnius nei 2017 metus.
13. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad UAB „B. p.“ įsiskolinimas VMI prie FM nurodytu laikotarpiu tik augo, t. y. įmonė neatliko jokių mokėjimų, kurie bent maža dalimi sumažintų turimą skolą kreditoriui. Iš VMI prie FM pareiškimo dėl administracinio nusižengimo bylos iškėlimo ir nuobaudos skyrimo matyti, kad bendrovės mokestinė nepriemoka 2022 metais sudarė 24 115,68 Eur, bendrovės neturi jokio turto, t. y. turimi įsipareigojimai ženkliai viršijo turimo turto vertę ir įmonė neturi turto kreditorių reikalavimams patenkinti. Kaip minėta, įmonė nuo 2020 m. taip pat nebevykdo veiklos, joje nėra darbuotojų ir nėra duomenų, kad įmonės veikla galėtų būti atkurta. Iš nurodytų aplinkybių matyti, kad nagrinėjamu atveju esti tiek įstatyminiai (JANĮ 2 straipsnio 7 dalis), tiek nurodyti teismų praktikoje įtvirtinti požymiai, iš kurių matyti, kad UAB „B. p.“ jau 2020 m. pradžioje iš esmės buvo nemoki ir neturėjo realių galimybių visiškai atsiskaityti su kreditoriais. Įmonė neatliko jokių mokėjimų, kurie turimos skolos kontekste galėtų būti laikomi pakankamais, jog būtų galima daryti išvadą apie įmonės finansinį pajėgumą atsiskaityti su VMI prie FM. Nepaisant sunkios įmonės padėties, apeliantas neinicijavo nemokumo proceso, kaip tai numatyta įstatyme. Šios aplinkybės rodo apelianto kaip vadovo nerūpestingumą, nesuderinamą su juridinio asmens vadovui keliamais elgesio standartais, o apelianto versija, kad jis dar planavo vykdyti veiklą, svarstė įmonių susijungimą, objektyviai neatitinka tikrovės. Vien tai, kad apeliantas nesuvokė savo vadovaujamos įmonės finansinės padėties sunkumo ir galimybių grąžinti skolas, nešalina jo atsakomybės pagal ANK 120 straipsnio 1 dalį.
14. Pastebėtina, jog kaltės, jos formos, rūšies subjektyviųjų administracinio teisės pažeidimo požymių turinys atskleidžiamas ne vien tik išaiškinimu, kaip traukiamas atsakomybėn asmuo suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė administracinio nusižengimo padarymą ir kokių padarinių šiais veiksmais buvo siekiama, bet ir tiriant bei įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) administracinio teisės pažeidimo požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant tie veiksmai buvo padaryti, ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-69-2014, 2AT-9-746/2015, 2AT-44-976/2016). Nagrinėjamu atveju Ž. G. kaip įmonės vadovo veiksmai (neveikimas) iš esmės nesprendžiant bendrovės finansinių problemų ir, galiausiai, įmonei tapus nemokiai nesikreipiant į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, net jei ir, kaip nurodoma, apeliantas nepagrįstai nevertino savo įmonės nemokia, rodo jo kaltę padarius ANK 120 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį nusižengimą.
15. Šiame kontekste pažymėtina, kad būtent bendrovės vadovas privalo užtikrinti, jog bendrovės veikla būtų organizuojama tinkamai. Pagal formuojamą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, bendrovės vadovas privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai, daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Vien tai, kad Ž. G. nesuvokė turįs pareigą kaip vadovas imtis veiksmų inicijuojant su įmonės nemokumu susijusius procesus, neatleidžia jo nuo atsakomybės dėl padaryto įstatymo pažeidimo, t. y. nagrinėjamu atveju apeliantas yra vienintelis atsakingas asmuo už administracinio nusižengimo, numatyto ANK 120 straipsnio 1 dalyje, padarymą.
16. ANK 120 straipsnio nuostatos reglamentuoja, kad kreditorių teisių pažeidimas (kreditorių reikalavimų tenkinimo eilės ir tvarkos pažeidimas, pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo nepateikimas ar pavėluotas pateikimas teismui, kreditorių susirinkimų nesušaukimas įstatymuose numatytais atvejais) užtraukia baudą juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims nuo vieno tūkstančio keturių šimtų iki trijų tūkstančių eurų.
17. Pagal ANK 22 straipsnį administracinė nuobauda yra atsakomybės priemonė, kuri skiriama administracinį teisės pažeidimą padariusiems asmenims nubausti bei siekiant auklėti, kad jie laikytųsi įstatymų, gerbtų bendro gyvenimo taisykles, taip pat, kad tiek pats teisės pažeidėjas, tiek ir kiti asmenys nepadarytų naujų teisės pažeidimų.
18. ANK 34 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad baudos dydis nustatomas pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatytų minimalios ir maksimalios baudų vidurkį, atsižvelgiant į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą ir rūšį, asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes.
19. Skundžiamą nutarimą priėmęs teismas apeliantui už padarytą ANK 120 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą skyrė baudą, nustatant artimą minimaliam sankcijoje numatytą dydį, t. y. 1 500 Eur dydžio baudą. Taigi apeliantui skirtos bausmės laikyti per griežta nėra jokio pagrindo.
20. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutarimą, tinkamai įvertino nustatytas bylai reikšmingas aplinkybes ir tinkamai pritaikė įstatymą, pagrįstai pripažino Ž. G. kaltu dėl ANK 120 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio nusižengimo padarymo ir skyrė proporcingą padarytam nusižengimui bausmę, todėl naikinti skundžiamą teismo nutarimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 15 d. nutarimą nepakeistą ir administracinėn atsakomybėn patraukto asmens Ž. G. apeliacinio skundo netenkinti.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.