Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Pečiulio, Egidijos Tamošiūnienės ir Egidijaus Žirono (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo V. M. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2017 m. liepos 24 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. M. ieškinį atsakovui N. K. dėl skolos priteisimo ir atsakovo N. K. priešieškinį dėl vekselio ir įgaliojimo pripažinimo negaliojančiais ir nuostolių atlyginimo; trečiasis asmuo – K. K..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl apeliacinio skundo priėmimo

Atsakovas atsiliepime teigia, kad ieškovo apeliacinis skundas paduotas praleidus įstatyme nustatytą 30 dienų terminą, todėl negalėjo būti priimtas.Iš bylos medžiagos matyti, kad po Šiaulių apygardos teismo 2017 m. liepos 24 d. sprendimo priėmimo pirmosios instancijos teismas 2017 m. rugpjūčio 21 d. gavo ieškovo prašymą pratęsti terminą apeliaciniam skundui paduoti iki 2017 m. rugsėjo 11 d., nes nuo sprendimo priėmimo iki 2017 m. rugpjūčio 21 d. ieškovo advokatė atostogavo, todėl nebuvo galimybės aptarti teismo sprendimo pagrįstumo ir surašyti apeliacinio skundo. Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkės Danutės Burbulienės rezoliucija terminas apeliaciniam skundui paduoti pratęstas iki 2017 m. rugsėjo 11 d. Šiaulių apygardos teisme 2017 m. rugsėjo 8 d. gautas ieškovo apeliacinis skundas kartu su prašymu atnaujinti praleistą apeliacinio skundo padavimo terminą. Šis prašymas grindžiamas ta pačia aplinkybe dėl advokatės atostogų. Be to, ieškovas nurodė, kad buvo išvykęs dirbti į Norvegiją. Šiaulių apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 11 d. nutartimi atnaujintas praleistas terminas apeliaciniam skundui paduoti ir ieškovo apeliacinis skundas priimtas. Teismo vertinimu, ieškovo nurodytos objektyvios aplinkybės dėl procesinio termino pateikti apeliacinį skundą praleidimo, susijusio su advokatės atostogomis, yra pagrindas atnaujinti praleistą terminą apeliaciniam skundui paduoti.Atsakovas teisingai nurodo, kad pagal CPK 77 straipsnio 1 dalį pratęsiami gali būti tik teismo paskirti ir nepasibaigę procesiniai terminai, o ne įstatyme nustatyti procesiniai terminai, tokie kaip CPK 307 straipsnio 1 dalyje nustatytas 30 dienų terminas apeliaciniam skundui paduoti, skaičiuojamas nuo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo dienos. Tačiau nagrinėjamu atveju ieškovas, praleidęs CPK 307 straipsnio 1 dalyje nustatytą 30 dienų terminą apeliaciniam skundui paduoti, taip pat pateikė teismui prašymą atnaujinti šį terminą, todėl neturi teisinės reikšmės tai, kad ieškovas pirmiau prašė pratęsti sprendimo apskundimo terminą, kol šis dar nebuvo pasibaigęs, ir teismas tokį jo prašymą patenkino. CPK 307 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad apeliacinio skundo padavimo terminas gali būti atnaujintas, jeigu teismas pripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbių priežasčių. Nei šioje normoje, nei CPK 78 straipsnyje, kuriame nustatytos bendrosios procesinių terminų atnaujinimo taisyklės, nėra detalizuojama, kas yra svarbios priežastys procesiniam terminui atnaujinti. Tai yra kriterijus, kurio vertinimas priskirtas teismo diskrecijai, todėl teismas, spręsdamas procesinio termino atnaujinimo klausimą, kiekvienu atveju turi įvertinti termino praleidimo priežasčių svarbumą atsižvelgdamas į bylos aplinkybes.Priešingai nei teigiama atsakovo atsiliepime, iš Šiaulių apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 11 d. nutarties motyvuojamosios dalies matyti, kad teismas svarbia priežastimi atnaujinti praleistą terminą ieškovo apeliaciniam skundui paduoti pripažino ieškovo nurodytas aplinkybes dėl jo advokatės atostogų. Kartu su prašymu dėl termino atnaujinimo buvo pateiktas advokatės rašytinis patvirtinimas, kad ji nuo 2017 m. liepos 24 d. iki 2017 m. rugpjūčio 21 d. atostogavo ir buvo išvykusi į užsienį (4 t., b. l. 4). Atostogos gali būti suplanuotos iš anksto (nupirkti lėktuvo bilietai, užsakytas viešbutis ir pan.). Šiuo atveju taip sutapo, kad ieškovo advokatės atostogos truko beveik visą sprendimo apskundimo laikotarpį. Kadangi ieškovo advokatė dalyvavo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teismui, ieškovui netikslinga būtų buvę samdyti kitą advokatą apeliaciniam skundui parengti. Pateikdamas prašymą pratęsti dar nepasibaigusį terminą apeliaciniam skundui paduoti, ieškovas tokiu būdu informavo priešingą šalį apie savo ketinimą pasinaudoti teise į apeliaciją. Ieškovo apeliacinis skundas pateiktas nepraleidus 3 mėnesių naikinamojo termino, nustatyto CPK 307 straipsnio 3 dalyje. Įvertinus visas šias aplinkybes, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atnaujino ieškovo praleistą terminą apeliaciniam skundui paduoti. Jokių kitų ieškovo apeliacinio skundo trūkumų atsakovai nenurodė, nei pirmosios instancijos teismas, nei apeliacinės instancijos teismas jokių kitų trūkumų taip pat nenustatė, todėl konstatuotina, kad ieškovo apeliacinis skundas priimtas teisėtai ir pagrįstai.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

Naujų įrodymų priėmimas apeliacinės instancijos teisme yra ribojamas. Pagal CPK 314 straipsnį, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujai pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, bei atsižvelgti į prašomo naujai priimti įrodymo įtaką šalių ginčo išsprendimui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-506/2008).Nagrinėjamoje byloje ieškovas apeliacinės instancijos teismui pateikė prašymą priimti naujus įrodymus – atsakovo N. K. ūkininko ūkio balansus už 2010, 2011 metus ir banko sąskaitos išrašą už laikotarpį nuo 2010 m. spalio 4 d. iki 2010 m. gruodžio 3 d. Prašyme nurodo, kad šiuos dokumentus jis gavo po to, kai pateikė apeliacinį skundą. Atsakovas už perkamus Pastatus pagal 2011 m. vasario 18 d. pirkimo–pardavimo sutartis Bendrovei per banką 2010 m. gruodžio 3 d. sumokėjo 259 740 Lt ir ši suma atsispindi 2010, 2011 metų finansinėse investicijose (balanso eilutė 3.1), o ieškovo paskolintų pinigų atsakovas neįtraukė į apskaitą. Tai, ieškovo teigimu, patvirtina jo teiginius, kad atsakovas daugiau pinigų neturėjo.Atsakovas byloje yra pats pateikęs savo sąskaitos išrašą, kuriame matyti tas pats 2010 m. gruodžio 3 d. atliktas 259 740 Lt mokėjimas (1 t., b. l. 67–68), todėl apelianto pateiktas atsakovo sąskaitos išrašas nelaikytinas nauju įrodymu ir šį dokumentą atsisakytina priimti kaip perteklinį. Apeliantas nenurodė priežasčių, kodėl pirmosios instancijos teisme nepateikė ar neprašė išreikalauti atsakovo ūkininko ūkio balansų už 2010, 2011 metus, be to, nepaaiškino, kaip ūkininko ūkio balansai yra susiję su atsakovo asmeniškai atliktais mokėjimais jam kaip fiziniam asmeniui, o ne kaip ūkininkui, įsigyjant Pastatus. Todėl šiuos įrodymus atsisakytina priimti kaip neturinčius ryšio su byla (CPK 180 str.), o taip pat ir dėl to, kad šie įrodymai galėjo būti pateikti arba išreikalauti pirmosios instancijos teisme, o apeliacinės instancijos teismui priimant šiuos įrodymus, bylos nagrinėjimas užsivilkintų, nes priešingai šaliai reikėtų sudaryti galimybę pasisakyti dėl šių įrodymų priėmimo ir vertinimo (CPK 314 str.).

Dėl bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Šioje byloje nenustatyta absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų.Ieškovas apeliacine tvarka skundžia pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmestas jo ieškinys, ir sprendimo dalį, kuria iš dalies patenkintas atsakovo priešieškinis, t. y. nuspręsta pripažinti negaliojančiais atsakovo 2011 m. vasario 18 d. išduotus ieškovui 120 000 Lt sumos paprastąjį neprotestuotiną vekselį ir įsipareigojimą dėl 40 proc. Pastatų vertės ar ploto perleidimo ieškovui. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas savo reikalavimus dėl 39 800 Eur ir 34 754,40 Eur skolų kildina iš tų pačių sandorių, t. y. 2011 m. vasario 18 d. vekselio ir įsipareigojimo, kuriuos atsakovas ginčija šioje byloje pareikštu priešieškiniu, pirmiausia pasisakytina dėl skundžiamo sprendimo dalies, kuria šie sandoriai pripažinti negaliojančiais, teisėtumo ir pagrįstumo, nes šių atsakovo priešieškinio reikalavimų patenkinimas savaime reiškia, kad nebegalimas pradinio ieškinio patenkinimas.

Dėl sandorių, sudarytų dėl apgaulės, ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo, pripažinimo negaliojančiais

Atsakovas byloje pareiškė priešieškinį, reikalaudamas pripažinti negaliojančiais jo pasirašytus 2011 m. vasario 18 d. paprastąjį neprotestuotiną vekselį, pagal kurį įsipareigojo 2012 m. vasario 18 d. sumokėti ieškovui 120 000 Lt (34 754,40 Eur) (toliau – Vekselis) (1 t., b. l. 7), ir įsipareigojimą 40 proc. Pastatų piniginės vertės arba ploto perleisti ieškovui, jeigu šis turtas parduodamas, perleidžiamas ar kitaip keičiasi nuosavybės statusas (toliau – Įsipareigojimas) (1 t., b. l. 6). Atsakovo teigimu, Vekselis ir Įsipareigojimas iš jo išgauti apgaulės būdu, kaip pirkimo–pardavimo sutarčių įvykdymo užtikrinimo priemonės, ir taikant ekonominį spaudimą bei grasinant, kad nepasirašius šių sandorių, ieškovas nevyks pas notarą sudaryti Pastatų pirkimo–pardavimo sutarčių su atsakovu ir tokiu atveju pastarasis praras visus pinigus, sumokėtus Bendrovei, kuriai tuo metu grėsė bankrotas.CK 1.91 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad dėl apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal nukentėjusiojo ieškinį. Pagal nurodyto straipsnio 5 dalį, apgaulė taip pat gali būti sandorio šalies tylėjimas, t. y. aplinkybių, kurias žinodama kita sandorio šalis nebūtų sudariusi sandorio, nuslėpimas, jeigu, vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, tos aplinkybės turėjo būti atskleistos kitai šaliai, arba aktyvūs veiksmai, kuriais siekiama suklaidinti kitą sandorio šalį dėl sandorio efekto, jo esminių sąlygų, sandorį sudarančio asmens civilinio teisinio subjektiškumo bei kitų esminių aplinkybių. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad apgaule galima pripažinti tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamą įtaką šalies valiai susiformuoti. Apgaulės atveju apgautosios sandorio šalies valią paveikia kitos šalies ar trečiojo asmens nesąžiningi veiksmai (tiek aktyvūs, tiek ir nutylėjimas). Apgaulės atveju sudarytas sandoris yra ne sandorio šalies laisvos valios išraiškos rezultatas, o kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens nesąžiningų veiksmų rezultatas. Jeigu apgaulės nebūtų buvę, apgautoji sandorio šalis sandorio arba apskritai nebūtų sudariusi, arba būtų sudariusi jį visiškai kitokiomis sąlygomis. Dėl to būtina analizuoti apgautosios sandorio šalies valios formavimosi procesą, jos tikruosius ketinimus, aiškintis, ar ji suvokė tikrąją sandorio, atskirų jo sąlygų esmę, ar ji sprendimą dėl sandorio sudarymo ar atskirų jo sąlygų priėmė savarankiškai, ar veikiama kitų, pašalinių veiksnių. Sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, abiejų šalių veiksmai turi būti vertinami vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-329-916/2015).Minėtame straipsnyje vartojama samprata „realus grasinimas“ reiškia kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens nepateisinamus ir neteisėtus prieš sandorio šalį, jos tėvus, vaikus, sutuoktinį, senelius, vaikaičius arba kitus artimuosius šalies giminaičius, arba jų turtą ar reputaciją nukreiptus veiksmus, kurie duoda pagrindą manyti, kad gali būti padaryta žalos šiems asmenims, jų turtui ar reputacijai, ir šaliai nelieka kitos protingumo kriterijus atitinkančios alternatyvos, kaip tik sudaryti sutartį. Realiu grasinimu taip pat laikoma kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens grasinimas panaudoti ekonominio spaudimo priemones ekonomiškai silpnesnę ar iš esmės ekonomiškai priklausomą sandorio šalį priversti, kad ši sudarytų jai ypač ekonomiškai nenaudingą sandorį. Nustatydamas, buvo ar ne realaus grasinimo faktas, teismas turi atsižvelgti į šalies, kuriai buvo grasinta, amžių, finansinę bei ekonominę būklę, lytį, veiksmų pobūdį ir kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CK 1.91 str. 4 d.). Teismų praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad tam, jog būtų galima pripažinti sandorį sudarytu dėl ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo, būtina šių sąlygų visuma: 1) kitas asmuo reikalavo sudaryti sutartį; 2) grasino ekonominiais pagrindais, kurių atsiradimas priklausė nuo jo nesąžiningų veiksmų; 3) sandoris sudarytas akivaizdžiai nenaudingomis jį sudariusiam asmeniui sąlygomis; 4) nesant ekonominio spaudimo, sandoris nebūtų sudarytas. Kreditoriaus veiksmai, kuriais jis siekia teisėtomis priemonėmis apsaugoti savo interesus ar apsiginti nuo teisių pažeidimo, teisėti iš sutarties kylantys reikalavimai bei sutartyje numatyti jų nevykdymo padariniai, tokie kaip siūlymas skolininkui suteikti papildomas prievolės įvykdymo garantijas, kreipimasis į teismą dėl prievolės vykdymo, negali būti vertinami kaip ekonominis spaudimas ar realus grasinimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2014).Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovas, kaip Bendrovės vadovas, siekė parduoti Bendrovei priklausančius Pastatus, o atsakovas, kaip pirkėjas, siekė įsigyti šį nekilnojamąjį turtą. 2009 m. gruodžio 9 d. Bendrovė, atstovaujama ieškovo, ir atsakovas sudarė preliminariąją gamybinio pastato pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią įsipareigojo iki 2010 m. gruodžio 8 d. sudaryti pagrindinę sutartį dėl 343818/354018 dalies gamybinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), pardavimo atsakovui už 500 000 Lt (1 t., b. l. 63–65). Šio pastato pirkimo–pardavimo sutartį Bendrovė ir atsakovas sudarė 2011 m. vasario 18 d. (1 t., b. l. 8–13). Sutartyje nurodyta daikto kaina – 450 000 Lt (sutarties 3.1 p.). Tą pačią dieną, t. y. 2011 m. vasario 18 d. Bendrovė ir atsakovas sudarė kitą pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią Bendrovė už 50 000 Lt pardavė atsakovui administracines-komercines patalpas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančias (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 14–18). Taigi, atsakovas įsigijo iš Bendrovės minėtus du nekilnojamuosius daiktus, t. y. Pastatus už 500 000 Lt. 2011 m. vasario 18 d. pirkimo–pardavimo sutartyse nurodyta, kad visus pinigus (atitinkamai 450 000 Lt ir 50 000 Lt) pirkėjas (atsakovas) sumokėjo pardavėjai (Bendrovei) iki pasirašant šias sutartis (sutarčių 4.2 p.).Tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad atsakovas dalį Pastatų kainos sumokėjo 2010 m. gruodžio 3 d. pervesdamas bankui Swedbank, AB 75 112,90 Eur (259 384,34 Lt) Bendrovės įsiskolinimui pagal kredito sutartį padengti tam, kad būtų panaikinta perkamų Pastatų hipoteka (2 t., b. l. 117–118). Atsakovo teigimu, šiam tikslui jis dar anksčiau, t. y. 2010 m. spalio 4 d. paskolino ieškovui 250 000 Lt pagal neprotestuotiną paprastąjį vekselį, iš kurio matyti, kad Bendrovė kaip vekselio davėja įsipareigojo šią sumą 2011 m. balandžio 12 d. sumokėti vekselio turėtojui N. K. (1 t., b. l. 71). Tačiau ieškovas, kaip teigia atsakovas, minėtų pinigų neįnešė nei į Bendrovės sąskaitą, nei į kasą, ir paskolos bankui nepadengė. Apeliantas neigia, kad gavo pinigus iš atsakovo pagal 2010 m. spalio 4 d. vekselį, bet iš bylos duomenų matyti, kad šio vekselio pagrindu atsakovui 2011 m. balandžio 21 d. buvo išduotas notaro vykdomasis įrašas (1 t., b. l. 70), kuris buvo pateiktas vykdyti antstolei, o 2011 m. rugsėjo 16 d. antstolės patvarkymu vykdomoji byla užbaigta pagal CPK 631 straipsnio 1 dalies 1 punktą, t. y. grąžinus vykdomąjį dokumentą išieškotojo prašymu (1 t., b. l. 69). 2011 m. lapkričio 2 d. UAB „Kesonas“ iškelta bankroto byla, Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. balandžio 10 d. nutartimi Bendrovės bankroto byloje patvirtintas kreditoriaus N. K. 72 696,64 Eur finansinis reikalavimas, grindžiamas 2010 m. spalio 4 d. vekseliu ir 2011 m. balandžio 21 d. notaro vykdomuoju įrašu (3 t., b. l. 55). Šią nutartį Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. birželio 16 d. nutartimi paliko nepakeistą, taigi, minėta nutartis yra įsiteisėjusi (3 t., b. l. 86–88).Be minėtų mokėjimų, byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad atsakovas iki 2011 m. vasario 18 d. pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo į Bendrovės kasą sumokėjo: 29 946,75 Lt pagal 2010 m. gruodžio 7 d. kasos pajamų orderį (1 t., b. l. 26); 22 600 Lt pagal 2011 m. sausio 31 d. kasos pajamų orderį (1 t., b. l. 25); 120 000 Lt pagal 2011 m. vasario 11 d. kasos pajamų orderį (1 t., b. l. 24). Pirmuosiuose dvejuose orderiuose nurodyta, kad apmokėta už turtą pagal 2009 m. gruodžio 8 d. sutartį (kadangi duomenų apie tokią sutartį byloje nėra, laikytina, kad šalys omenyje turėjo 2009 m. gruodžio 9 d. preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį), o trečiajame orderyje nurodyta, kad apmokėta už perkamą ilgalaikį turtą. Taigi, nurodytos aplinkybės patvirtina, kad atsakovas, siekdamas įsigyti Pastatus, jau iki 2011 m. vasario 18 d. pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo buvo sumokėjęs visą kainą – 500 000 Lt.Tarp šalių taip pat nėra ginčo dėl atsakovo nurodytos aplinkybės, kad suėjus preliminariojoje sutartyje nustatytam terminui pagrindinei pirkimo–pardavimo sutarčiai sudaryti, Pastatai buvo areštuoti kitų Bendrovės kreditorių pareikštiems reikalavimams užtikrinti, todėl tuo metu notarine tvarka pirkimo–pardavimo sutartis negalėjo būti sudaryta. Atsakovo teigimu, tuomet ieškovas jam pasiūlė įsigyti trečiąjį pastatą, kuris tuo metu dar buvo statomas, esantį tuo pačiu adresu Daubos g. 7, Šiauliuose, tam, kad už atsakovo papildomai sumokėtus pinigus būtų galima atsiskaityti su Bendrovės kreditoriais ir panaikinti turto areštą. Nors byloje nėra jokių rašytinių įrodymų, kurie tiesiogiai patvirtintų tokį šalių susitarimą, išvadą apie atsakovo sutikimą įsigyti trečiąjį pastatą leidžia daryti jo veiksmai po 2011 m. vasario 18 d. pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo, kuriose, kaip minėta, yra patvirtinamas atsiskaitymo už perkamus Pastatus faktas, t. y. 2011 m. vasario 22 d. tarpusavio atsiskaitymų užskaitymų sutartimi atsakovas perėmė Bendrovės 17 184,44 Lt skolą D. K. individualiai įmonei (2 t., b. l. 47); pagal 2011 m. gegužės 27 d. kasos pajamų orderį atsakovas į Bendrovės kasą sumokėjo 28 200 Lt už nupirktą turtą (1 t., b. l. 23); siekė perimti minėtą turtą vykdymo procese (vykdomoji byla Nr. 71-856/2011). Be to, ieškovas Bendrovės vardu pasirašė 2011 m. birželio 14 d. sutikimą parduoti areštuotą nebaigtą statyti pastatą, esantį Daubos g. 7, Šiauliuose, pasirinktam pirkėjui N. K. (2t., b. l. 51).Minėtos teismo išvados nepaneigia ieškovo apeliacinio skundo argumentai. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad atsakovas už trečiąjį pastatą jokių mokėjimų neatlikto. Sudėjus visus nurodytus atsakovo mokėjimus (250 000 Lt + 259 384,34 Lt + 29 946,75 Lt + 22 600 Lt + 120 000 Lt + 17 184,44 Lt + 28 200 Lt), gaunama 727 315,53 Lt suma, nors pagal 2011 m. vasario 18 d. pirkimo–pardavimo sutartis turėjo būti sumokėta tik 500 000 Lt. Apeliantas taip pat nepagrįstai teigia, kad Bendrovės bankroto byloje atsakovas nepareiškė jokių kreditinių reikalavimų dėl permokėtos sumos už nenusipirktą trečiąjį pastatą sugrąžinimo. Jau minėta, kad įsiteisėjusia teismo nutartimi Bendrovės bankroto byloje yra patvirtintas atsakovo 72 696,64 Eur finansinis reikalavimas. Byloje nėra duomenų, kad Bendrovę ir atsakovą būtų sieję kokie nors kiti, su Pastatų pirkimu nesusiję teisiniai santykiai. Apeliantas taip pat remiasi Klaipėdos apygardos teisme nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-1154-730/2015 Bendrovės bankroto administratoriaus pateiktu pranešimu, kuriame nurodyta, kad 2011 m. vasario 18 d. pagal įmonės buhalterinės apskaitos duomenis N. K. buvo skolingas UAB „Kesonas“ už perkamą pastatą 63 921,63 Lt (1 t., b. l. 131-141). Vertinant šį įrodymą, atsižvelgtina į šios nutarties 28 punkte nurodytas aplinkybes, kad pagal 2010 m. spalio 4 d. vekselį atsakovo paskolinta 250 000 Lt suma nebuvo įtraukta į Bendrovės apskaitą. Taip pat atsižvelgtina į byloje pateiktą Bendrovės bankroto administratoriaus 2017 m. kovo 8 d. raštą, kuriame nurodyta, kad iškėlus Bendrovei bankroto bylą ir administratoriui perėmus pirminės apskaitos dokumentus, N. K. tarp Bendrovės debitorių nebuvo (2 t., b. l. 160).Vertinant atsakovo Vekselio ir Įsipareigojimo pasirašymą byloje nustatytų aplinkybių kontekste, pripažintina, kad atsakovas tokiu būdu galėjo užtikrinti ieškovui, kuris kaip vadovas buvo atsakingas už Bendrovės vardu sudarytus sandorius, tinkamą savo prievolės atsiskaityti už įsigyjamą nekilnojamąjį turtą įvykdymą. Pažymėtina, kad vekselis, kaip prievolės užtikrinimo priemonė, yra pripažįstamas tiek civilinėje apyvartoje, tiek teismų praktikoje (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2014). Atsakovo vienašališkas Įsipareigojimas perleisti ieškovui 40 proc. Pastatų piniginės vertės arba ploto, jei keistųsi šio turto nuosavybės statusas, taip pat gali būti vertinamas kaip užtikrinimo priemonė.Byloje nustatyta, kad ieškovas, siūlydamas atsakovui įsigyti tuo metu dar tik statomą trečiąjį pastatą, nuslėpė esminę aplinkybę, jog dėl šio nekilnojamojo turto jau buvo sudaryta 2008 m. gegužės 26 d. preliminarioji pirkimo–pardavimo sutartis su kitu pirkėju UAB „Televizijos technika“ (2 t., b. l. 55–61), kuris už šį pastatą Bendrovei jau buvo sumokėjęs virš milijono litų. Kaip paaiškino liudytoju pirmosios instancijos teisme apklaustas UAB „Televizijos technika“ direktorius T. P., būtent dėl įsipareigojimų pagal minėtąją sutartį nevykdymo Bendrovei buvo inicijuota bankroto byla. Dėl šios priežasties atsakovas negalėjo įsigyti ieškovo pasiūlyto trečiojo pastato, todėl teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovo apgaulė reikalaujant pasirašyti atsakovui Vekselį ir Įsipareigojimą pasireiškė pastarojo suklaidinimu dėl galimybės sudaryti dar nepabaigto statyti pastato pirkimo sandorį. Ieškovas pripažino, kad pats, 2011 m. vasario 18 d. pas save pasikvietęs atsakovą prieš vykstant į notaro biurą pasirašyti Pastatų pirkimo–pardavimo sutarčių, pareikalavo, jog atsakovas pasirašytų jo parengtus dokumentus, t. y. Vekselį ir Įsipareigojimą. Šiuo atveju ieškovo tyčinius veiksmus patvirtina jo nutylėtos esminės aplinkybės, kad tą patį statomą pastatą Bendrovė jau buvo įsipareigojusi parduoti kitam pirkėjui.Taip pat sutiktina su atsakovo argumentais, kad ginčijami Vekselis ir Įsipareigojimas buvo pasirašyti dėl ieškovo ekonominio spaudimo ir grasinimo, kad priešingu atveju jis nesudarys Pastatų pirkimo–pardavimo sutarties. Kaip minėta, byloje įrodyta, kad atsakovas už ketinamus pirkti Pastatus iki 2011 m. vasario 18 d. jau buvo sumokėjęs virš 500 000 Lt, t. y. daugiau nei buvo numatyta sumokėti pagal 2009 m. gruodžio 9 d. preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį. Apeliantas neneigia teismo nustatytos aplinkybės, kad tuo metu Bendrovės finansinė padėtis buvo sunki ir atsakovas tai žinojo. Esant tokiai situacijai, akivaizdu, kad ieškovo atsisakymas sudaryti Pastatų pirkimo–pardavimo sutartį atsakovui grėsė dideliais nuostoliais, todėl atsakovas atsidūrė deryboms nepalankioje pozicijoje ir jam realiai nebeliko jokios kitos protingos alternatyvos, kaip tik pasirašyti Vekselį ir Įsipareigojimą.Apelianto argumentai nesudaro pagrindo kitaip vertinti minėtas aplinkybes. Apeliantas kelia abejones, kokiu pagrindu atsakovas sumokėjo virš 700 000 Lt ir prisiėmė papildomų įsipareigojimų dar negavęs turto. Tokią atsakovo prisiimtą riziką galima iš dalies paaiškinti paties apelianto nurodyta aplinkybe, kad Pastatų bendra vidutinė rinkos vertė buvo 1 141 000 Lt, t. y. pardavimo kaina 500 000 Lt sudarė tik 40 proc. vidutinės rinkos vertės. Ieškovo apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad pasirašydamas Vekselį ir Įsipareigojimą, atsakovas tokiu būdu garantavo ieškovui, kad grąžins iš jo pasiskolintus pinigus, kuriais buvo sumokėta dalis Pastatų kainos. Šis argumentas prieštarauja kitiems apelianto argumentams, kuriais remdamasis jis reikalauja priteisti iš atsakovo 34 754,40 Eur (120 000 Lt) skolą pagal tą patį Vekselį. Viena vertus, ieškinyje atsakovui pagal Vekselį paskolinta 120 000 Lt suma nėra siejama su atsakovo vardu atliktais mokėjimais į Bendrovės kasą už perkamus Pastatus. Kita vertus, ieškovas teigia, kad šią pinigų sumą 2011 m. vasario 11 d. pagal kasos išlaidų orderį Nr. 12 išmokėjo sau iš Bendrovės kasos. Jau minėta, kad tą pačią dieną, t. y. 2011 m. vasario 11 d. atsakovas pagal kasos pajamų orderį sumokėjo į Bendrovės kasą 120 000 Lt už perkamus Pastatus. Pažymėtina, kad ieškovas įrodinėja, jog pagal byloje pateiktus kasos pajamų orderius visus atsakovo vardu į Bendrovės kasą įneštus pinigus jis pats asmeniškai paskolino atsakovui. Tokiu atveju reikštų, kad ieškovas prašo iš atsakovo priteisti tuos pačius pinigus – vieną kartą paskolintus pagal 2011 m. vasario 11 d. kasos pajamų orderį, o antrą kartą kaip paskolintus pagal 2011 m. vasario 18 d. vekselį. Apeliantas nepateikė įtikinamo ir logiško paaiškinimo, kodėl atsakovui paskolintus 120 000 Lt pastarojo vardu įnešus į Bendrovės kasą, šią pinigų sumą tą pačią dieną reikėjo išsimokėti sau ir vėl paskolinti atsakovui. Abejonių apelianto versija kelia ir dėl to, kad suėjus Vekselyje nurodytam terminui, jis nesikreipė dėl vykdomojo įrašo išdavimo. Įrodinėdamas pinigų paskolinimo atsakovui faktą, ieškovas taip pat remiasi savo sutuoktinės Ž. M. parodymais, kuriuos ji davė pirmosios instancijos teismo posėdyje apklausta kaip liudytoja. Dėl šio argumento pirmiausia pažymėtina, kad ieškovo ir jo sutuoktinės suinteresuotumas šios bylos baigtimi akivaizdžiai sutampa, todėl vien šios liudytojos parodymų nepakanka konstatuoti ieškovo nurodytas aplinkybes (CPK 185 str.). Antra, ginčo laikotarpiu galiojusios redakcijos CK 6.871 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija du tūkstančius litų. Įstatymų reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais šį faktą įrodyti (CK 1.93 str. 2 d.).Kiti apelianto argumentai neturi esminės reikšmės vertinant skundžiamo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą nagrinėjamu aspektu, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje pateiktus įrodymus ir pagrįstai pripažino atsakovo pasirašytus Vekselį ir Įsipareigojimą negaliojančiais sandoriais pagal CK 1.91 straipsnį, kaip sudarytus dėl apgaulės, ekonominio spaudimo ir realaus grasinimo. Patenkinus šiuos atsakovo priešieškinio reikalavimus, negalimas ieškovo pareikšto ieškinio patenkinimas. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo konstatuoti CPK 329 ir 330 straipsniuose nurodytų procesinės ir materialinės teisės normų pažeidimų, dėl kurių ginčas galėjo būti išspręstas neteisingai ir dėl kurių skundžiamą sprendimą reikėtų naikinti ar keisti, todėl skundas atmestinas, o skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas. Atmetus ieškovo apeliacinį skundą, atsakovui priteistina 605 Eur išlaidų, patirtų už advokato suteiktas teisines paslaugas rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą (CPK 93 str. 1 d., 98 str.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2017 m. liepos 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo V. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 605 Eur (šešis šimtus penkis eurus) bylinėjimosi išlaidų atsakovui N. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)