Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bartninko (kolegijos pirmininkas, pranešėjas), Mindaugo Šimonio, Arvydo Žibo,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Saturnitas“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. liepos 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo E. N. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Saturnitas“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, neišmokėtų su darbo santykiais susijusių sumų ir vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovas ieškiniu (1 t., e. b. l 1–11) prašė pripažinti ieškovo atleidimą iš darbo pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 127 straipsnio 1 dalį neteisėtu, negrąžinti ieškovo į darbą, pripažinti, kad darbo sutartis tarp atsakovės ir ieškovo nutraukta nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, priteisti iš atsakovės ieškovui vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką (po 438,90 Eur per mėnesį), neišmokėtą darbo užmokestį už 2016 m. rugsėjo ir spalio mėn. (877,80 Eur), išeitinę išmoką (877,80 Eur), kompensaciją už nepanaudotas atostogas (444,46 Eur). Ieškovas nurodė, kad pagal 2015 m. spalio 2 d. darbo sutartį Nr. 35 dirbo UAB „Saturnitas“ grindų dangos klojėju. Iš darbo jis buvo atleistas 2016 m. spalio 31 d. pagal DK 127 straipsnio 1 dalį. Ieškovas neprašė būti atleistas, negavo jokio įspėjimo, jam nebuvo įteiktas įsakymas dėl atleidimo iš darbo ar darbo sutartis su įrašais apie darbo sutarties nutraukimą. Dėl nurodytų priežasčių atleidimas turi būti pripažintas neteisėtu, darbo sutartis nutraukta teismo sprendimu, ieškovui priteisiant išeitinę išmoką ir kompensaciją už priverstinės pravaikštos laiką. Atleidžiant ieškovą iš darbo nebuvo sumokėtas darbo užmokestis už du paskutinius mėnesius, taip pat kompensacija už nepanaudotas atostogas. Ieškovas nurodė, kad atostogų per visą darbo laikotarpį jis neturėjo. Ieškovo parašai atsakovės į bylą pateiktuose prašymuose ir mokėjimo dokumentuose yra suklastoti. Atsakovė atsiliepimu (1 t., e. b. l. 35–39) prašė ieškinį atmesti. Atsakovė nurodė, kad darbo sutartį nutraukti ieškovui pasiūlė dėl to, jog ieškovas atvykdavo į darbą neblaivus. 2016 m. spalio 10 d. ieškovas pateikė prašymą dėl atleidimo iš darbo pagal DK 127 straipsnio 1 dalį. Darbdavys šį prašymą patenkino. Kasmetinės atostogos ieškovui buvo suteiktos nuo 2016 m. balandžio 4 d. iki 2016 m. balandžio 24 d. ir nuo 2016 m. spalio 17 d. iki 2016 m. spalio 27 d. Ieškovo prašymu atostoginiai išmokėti kartu su darbo užmokesčiu. Darbo užmokestis iki 2016 m. rugsėjo 2 d. buvo mokamas pavedimu į banko sąskaitą. Vėliau atsakovė darbo užmokestį ieškovo prašymu mokėjo grynaisiais. Atleidžiant iš darbo ieškovui paskaičiuota ir sumokėta 396,62 Eur suma.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismas 2017 m. liepos 3 d. sprendimu (1 t., e. b. l. 181–186) ieškinį tenkino visiškai, pripažino ieškovo atleidimą iš darbo neteisėtu, negrąžino ieškovo į darbą, pripažino, kad 2015 m. spalio 2 d. darbo sutartis Nr. 35 tarp ieškovo ir UAB „Saturnitas“ nutraukta nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, priteisė iš atsakovės ieškovui 877,80 Eur neišmokėto darbo užmokesčio, 444,46 Eur dydžio kompensaciją už nepanaudotas atostogas, 877,80 Eur dydžio išeitinę išmoką, 877,80 Eur dydžio kompensaciją už priverstinės pravaikštos laiką, 698 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti atlyginimą, priteisė iš atsakovės valstybei 100,25 Eur žyminio mokesčio, 3,99 Eur teismo išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.Teismo vertinimu, ieškovas iš darbo pagal DK 127 straipsnio 1 dalį atleistas neteisėtai. Ieškovas ginčijo savo parašo 2016 m. spalio 10 d. prašyme dėl atleidimo iš darbo autentiškumą. Atsakovė negalėjo pateikti šio dokumento originalo, todėl nebuvo galimybės skirti byloje ekspertizę. Ieškovo atstovė posėdžio metu vizualiai parodė, kad ieškovo vardas ir pavardė atsakovės teismui pateiktuose 2016 m. balandžio 1 d. ir 2016 m. spalio 3 d. atostogų prašymuose yra visiškai tapatūs. Šis faktas leidžia abejoti visų darbdavio teismui pateiktų dokumentų autentiškumu. Be to, ieškovui nurodžius, kad 2016 m. spalio 10 d. jis nebuvo darbe, atsakovės direktorius pateikė prieštaringus ir nenuoseklius paaiškinimus dėl tos dienos įvykių. Atsakovė neįrodė ieškovo valios nutraukti darbo sutartį. Dėl nurodytų priežasčių teismas tenkino reikalavimą atleidimą iš darbo pripažinti neteisėtu. Taip pat teismas tenkino ir išvestinius ieškinio reikalavimus dėl darbo sutarties nutraukimo teismo sprendimu, išeitinės išmokos ir kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo. Teismas tenkino reikalavimą dėl darbo užmokesčio priteisimo ir nurodė, kad atsakovė neįvykdė pareigos pateikti atsiskaitymą už 2016 m. rugsėjo ir spalio mėn. patvirtinančius įrodymus. Teismui abejonių kėlė atsakovės pateiktų atsiskaitymo dokumentų kopijų autentiškumas, kurio patikrinti be dokumentų originalų neįmanoma. Atsakovė nurodė, kad darbo užmokestis buvo sumokėtas 2016 m. spalio 10 d., tačiau nepateikė įrodymų, jog ieškovas tą dieną buvo darbe.Teismas tenkino reikalavimą dėl 444,46 Eur kompensacijos už nepanaudotas atostogas priteisimo. Teismas ieškovo naudai įvertino abejones dėl prašymų suteikti atostogas autentiškumo.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu (2 t., e. b. l. 1–6) atsakovė prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2017 m. liepos 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Ieškovo atleidimo teisėtumą ir atsiskaitymą su juo patvirtina į bylą pateiktų dokumentų su ieškovo parašais kopijos. Šių dokumentų originalai buvo pavogti, todėl negalėjo būti pateikti teismui. Dokumentų kopijas teismas be pagrindo nepripažino tinkamais įrodymais. Teismo išvada, kad 2016 m. spalio 10 d. ieškovas nebuvo darbe, pagrįsta išskirtinai tik ieškovo paaiškinimais. Teismas nevertino aplinkybių, kad ieškovas ne kartą objektuose buvo pasirodęs neblaivus. Dėl šios priežasties atsakovė pasiūlė ieškovui nutraukti darbo sutartį. Ieškovas su pasiūlymu sutiko ir 2016 m. spalio 10 d. pateikė prašymą dėl atleidimo iš darbo. Ieškovo buvimo darbe šią dieną faktą patvirtino ieškovo bendradarbis A. Š. Šio liudytojo parodymai paneigia liudytojos D. D., kuri yra ieškovo sutuoktinės mama, parodymus, kad nurodytą dieną ieškovas buvo jos namuose. Be to, teismas be pagrindo atsisakė apklausti kitą įvykio vietoje buvusią liudytoją E. M.Teismas nepagrįstai tenkino reikalavimą dėl kompensacijos už nepanaudotas atostogas priteisimo. Teismas atsižvelgė į tai, kad atostogų prašymuose vizualiai sutampa ieškovo vardas ir pavardė. Teismas visiškai nevertino fakto, kad ieškovo parašai yra skirtingi. Be to, teismas nevertino ir fakto, kad atostoginiai už 2016 m. balandžio mėn. naudotas atostogas buvo sumokėti bankiniu pavedimu. Į bylą pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina visiško atsiskaitymo su ieškovu atleidžiant jį iš darbo faktą, todėl reikalavimai dėl piniginių sumų priteisimo turėjo būti atmesti. Ieškovas atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šioje civilinėje byloje absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas pagal apeliacinio skundo teisiškai reikšmingus argumentus tikrina skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.Ginčas byloje kilo dėl to, ar ieškovas buvo teisėtai atleistas iš darbo ir ar atleidžiant iš darbo su juo buvo tinkamai atsiskaityta. Pirmosios instancijos teismui darbuotojo ieškinį patenkinus, apeliaciniu skundu darbdavys ginčija išvadą, kad darbdavio pateikti įrodymai nepatvirtina jo veiksmų teisėtumo. Skundo argumentai dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo, įrodymų patikimumo ir pakankamumo sudaro apeliacinio proceso ribas. Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 2 dalimi, gindamas viešąjį interesą teismas gali išeiti už apeliacinio skundo ribų. CPK 414, 417 straipsniuose įtvirtintas aktyvus teismo vaidmuo nagrinėjant darbo ginčus, teisė viršyti byloje darbuotojo reiškiamus reikalavimus. Darbdavio teisių apsauga nėra susijusi su viešuoju interesu, todėl išeiti už apeliacinio skundo ribų darbdavio naudai apeliacinės instancijos teismas neturi teisės (žr., pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-541/2011). Atsakovei apeliaciniame skunde neteikiant argumentų ir įrodymų dėl ieškovui iš atsakovės priteistų sumų apskaičiavimo pagrįstumo, šių sumų dydžio klausimas nėra susijęs su skundo faktiniu pagrindu, todėl nepatenka į apeliacinio proceso ribas.

Dėl įrodinėjimo naštos

Pirmosios instancijos teismas patenkindamas darbuotojo ieškinį nurodė, kad darbdavys neįvykdė pareigos įrodyti atleidimo iš darbo ir tinkamo atsiskaitymo su atleidžiamu darbuotoju teisėtumą. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ginčijama nutartimi įrodinėjimo našta tarp šalių buvo paskirstyta tinkamai.Vadovaujantis CPK 178 straipsnio 1 dalimi, ieškovas turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus. Šios taisyklės išimtys, susiję su darbo bylų nagrinėjimu, įtvirtintos CPK 414, 417–418 straipsniuose, kuriuose nurodoma, kad individualų darbo ginčą nagrinėjantis teismas turi teisę savo iniciatyva rinkti įrodymus, viršyti byloje darbuotojo reiškiamus reikalavimus ar darbuotojo teises ginti alternatyviu būdu. Be to, ginčo santykiams taikomo 2002 m. redakcijos Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 99 straipsnio 3 dalyje, 127 straipsnio 1 dalyje, 208 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta darbdavio pareiga užtikrinti tinkamą darbo santykių sudarymo ir nutraukimo įforminimą, atsiskaitymo su darbuotoju faktą patvirtinančių duomenų pakankamumą. Nurodytas teisinis reglamentavimas leidžia spręsti, kad darbdaviui tenka pareiga užtikrinti tokią veiklos organizavimo tvarką, jog ją įgyvendinant būtų galima aiškiai identifikuoti veiksmų atlikimo seką ir aplinkybes. Dėl to darbuotojui keliant reikalavimą dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ir pareigos tinkamai atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju pažeidimo, darbdaviui tenka pareiga įrodyti savo veiksmų teisėtumą. Tokia išvada yra paremta darbo santykių specifikos, kai darbdavys disponuoja visais dokumentais, o kartu ir plačiomis galimybėmis jais remtis įgyvendindamas procesinę įrodinėjimo pareigą, o darbuotojo galimybės remtis rašytiniais įrodymais, kurių jis neturi ir negali užtikrinti jų autentiškumo, yra ribotos. Šią išvadą patvirtina ir nuosekliai formuojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. vasario 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-122/2004, 2006 m. sausio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2006, 2017 m. birželio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-259-686/2017).

Dėl įrodymų vertinimo

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs į bylą surinktus įrodymus, nusprendė, kad jų visuma nepaneigia ieškovo reiškiamų reikalavimų pagrįstumo, atsakovė neįvykdė jai tenkančios įrodinėjimo pareigos. Teismas nurodė, kad atsakovės į bylą teikti įrodymai yra nepatikimi ir nepakankami tam, jog atsakovės pozicija dėl jos veiksmų teisėtumo būtų pripažinta labiau tikėtina. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs apeliacinio skundo argumentus, sprendžia, kad nesutikti su tokia išvada nėra pagrindo. Teismas įvertina byloje surinktus įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 str.1 d.). Aiškindamas šią procesinę normą Lietuvos Aukščiausiasis Teismas suformulavo kelias nagrinėjamai bylai reikšmingas įrodymų vertinimo taisykles: pirma, civiliniame procese taikomas tikimybių pusiausvyros principas, pagal kurį teismas įrodytomis pripažįsta aplinkybes, kurios, vadovaujantis įrodymų visuma, įvertinamos kaip labiau tikėtinos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2010); antra, vertindamas įrodymų visetą teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų, leidžiančių padaryti išvadą, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-305-248/2015); trečia, kilus abejonėms dėl įrodymų patikimumo, šias abejones pašalina faktinių duomenų (informacijos), gautų iš keleto įrodinėjimo priemonių, tapatumas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-259-686/2017). Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovo atleidimo iš darbo teisėtumą, taip pat tinkamo atsiskaitymo su ieškovu faktą atsakovė įrodinėja rašytiniais įrodymais: 2015 m. spalio 2 d. darbo sutartimi Nr. 35 (1 t., e. b. l. 40–41), kurioje yra ieškovo parašas prie įrašo apie darbo sutarties nutraukimą, ieškovo 2016 m. spalio 10 d. prašymu dėl darbo sutarties nutraukimo (1 t., e. b. l. 66), ieškovo 2016 m. balandžio 1 d. ir 2016 m. spalio 3 d. prašymais dėl atostogų suteikimo (1 t., e. b. l. 55, 62), ieškovo 2016 m. rugsėjo 1 d. prašymu dėl darbo užmokesčio išmokėjimo grynaisiais (1 t., e. b. l. 58), ieškovo pasirašytais darbo užmokesčio išmokėjimo žiniaraščiais (1 t., e. b. l. 61, 63). Ieškovas ginčija šių dokumentų autentiškumą nurodydamas, kad jo parašai dokumentuose yra suklastoti.Vadovaujantis CPK 114 straipsnio 1 dalimi, 192 straipsnio 2 dalimi, teismui privalo būti pateikiami rašytinių įrodymų originalai arba tinkamai patvirtintos kopijos. Jeigu byloje keliamas klausimas dėl įrodymo suklastojimo, teismas gali įpareigoti pareiškusį apie įrodymo suklastojimą asmenį pateikti suklastojimo įrodymus (CPK 184 str. 1 d.). Jeigu teismas sprendžia, kad įrodymas suklastotas, jis nepripažįsta jo įrodymu (CPK 184 str. 2 d.). Teismui buvo pateiktos nutarties 16 pastraipoje nurodytų dokumentų kopijos. Ieškovui nurodžius, kad jo parašas šiuose dokumentuose yra suklastotas, jo prašymu teismas įpareigojo atsakovę pateikti dokumentų originalus (CPK 114 str. 2 d.). Atsakovė šio įpareigojimo neįvykdė ir informavo teismą apie dokumentų vagystę (1 t., e. b. l. 137–143). Teisėjų kolegija sprendžia, kad į bylą atsakovės pateiktų dokumentų autentiškumo nėra galimybės patikrinti dėl nuo ieškovo nepriklausančių aplinkybių. Kaip teisingai nurodoma ginčijamame sprendime, dokumentų originalų nepateikimas tapo kliūtimi skirti byloje ekspertizę dokumentų, o kartu ir ieškovo parašų šiuose dokumentuose autentiškumui nustatyti, kadangi tik įvertinus originalų dokumentą galima patvirtinti ar paneigti ieškovo poziciją, kad įrašai dokumentuose yra suklastoti kitam asmeniui pasirašant už ieškovą arba ieškovo parašus perkeliant iš kitų ieškovo pasirašytų dokumentų. Teikdamas paaiškinimus teismo posėdyje atsakovės direktorius patvirtino ieškovo ir jo atstovės nurodytą aplinkybę, kad vos kilus ginčui ieškovo atstovė prašė parodyti jai dokumentų, dėl kurių autentiškumo iškilo abejonių, originalus, tačiau toks prašymas buvo atmestas nenurodant atsisakymo motyvų (2017 m. gegužės 17 d. teismo posėdžio garso įrašas: 1 val. 6 min. 20 sek. – 1 val. 8 min.). Be to, kaip teisingai nurodo ieškovo atstovė, duomenys apie dokumentų vagystę grindžiami išimtinai tik atsakovės direktoriaus tvirtinimais ir tokių tvirtinimų pagrindu pradėtu tyrimu (1 t., e. b. l. 137–143). Jokių objektyvių, nuo atsakovės direktoriaus pozicijos nepriklausančių duomenų apie dokumentų vagystės fakto realumą į bylą nebuvo pateikta. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pripažįsta, kad abejones dėl dokumentų kopijų patikimumo patvirtina ir jų turinys bei atsakovės vadovo nurodytos dokumentų pasirašymo aplinkybės. Pirma, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, dviejuose atsakovės pateiktuose dokumentuose (2016 m. balandžio 1 d. ir 2016 m. spalio 3 d. prašymuose dėl atostogų suteikimo (1 t., e. b. l. 55, 62)) ieškovo vardas ir pavardė užrašyti identiškai. Teismas akcentavo, kad dviejų žodžių (15 raidžių) tekstą du kartus užrašyti identiškai yra praktiškai neįmanoma. Apeliaciniu skundu ši išvada neginčijama, atsakovė tik nurodo, kad ieškovo parašas nurodytuose dokumentuose užrašytas skirtingai. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks skundo motyvas nepaneigia ieškovo iškeltų abejonių dėl dokumentuose esančių įrašų ar jų dalies perkėlimo iš kito dokumento galimybės. Antra, atsakovės direktorius teismo posėdyje patvirtino, kad dokumentai buvo pasirašyti ir pinigai ieškovui išmokėti 2016 m. spalio 10 d. (2017 m. gegužės 17 d. teismo posėdžio garso įrašas: 1 val. 5 min. 40– 1 val. 6 min. 20 sek.). Abejonių negali nekelti atsakovės vadovo pozicija, kad darbuotojui, kurį kaltino girtavimu darbo laiku ir darbo vietoje, ir kuriam pasiūlė nutraukti darbo sutartį, darbdavys 2016 m. spalio 10 d. išmokėjo darbo užmokestį už laikotarpį iki 2016 m. spalio 31 d., t. y. ne tik už atsakovės nurodytas kasmetinių atostogų dienas, bet ir už 6 darbo dienas (spalio 11–14, 28 ir 31 dienas). Kaip matyti iš darbdavio pateiktų dokumentų (1 t., e. b. l. 54, 64–65), galutinės sumos dydis buvo apskaičiuotas remiantis darbo laiko apskaitos žiniaraščiu, duomenimis apie tai, kiek tą mėnesį darbuotojas dirbo ir atostogavo. Šių duomenų 2016 m. spalio 10 d. darbdavys negalėjo turėti. Trečia, atsakovės vadovo nurodytos aplinkybės dėl dokumentų pasirašymo 2016 m. spalio 10 d. nepatvirtino ir darbdavio iniciatyva apklaustas liudytojas A. Š. Šis liudytojas teismo posėdžio metu nurodė girdėjęs ieškovo ginčą su direktoriumi dėl neblaivumo, matęs, kad direktorius davė pasirašyti ieškovui kažkokius dokumentus, tačiau pripažino nematęs nei pinigų perdavimo fakto, nei to, kokie dokumentai ieškovui buvo pateikti (2017 m. gegužės 17 d. teismo posėdžio garso įrašas: 1 val. 17 min. 00 sek. – 1 val. 20 min. 00 sek.). Dėl nurodytų priežasčių spręsti, kad į bylą pateiktų įrodymų visuma patvirtina atsakovės pateiktų dokumentų kopijų autentiškumą, nėra pagrindo (CPK 178 str., 185 str.). Atsakovei nurodžius, kad prašymas dėl atleidimo iš darbo pateiktas ir su darbuotoju atsiskaityta 2016 m. spalio 10 d., ieškovas nurodė minėtą dieną nebuvęs darbe. Įvertinęs į bylą pateiktų įrodymų visumą pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovė neįvykdė pareigos įrodyti ieškovo buvimo darbe nurodytą dieną faktą. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti tokia išvada dėl kelių priežasčių. Pirma, byloje apklausti du liudytojai šiuo klausimu pateikė priešingus parodymus. Liudytojas A. Š., kuris yra atsakovės darbuotojas, tvirtino nurodytą dieną kartu su ieškovu buvęs darbe (2017 m. gegužės 17 d. teismo posėdžio garso įrašas: 1 val. 20 min. 00 sek. – 1 val. 20 min. 20 sek.), liudytoja D. D., kuri yra ieškovo žmonos mama, patvirtino, kad nurodytą dieną ieškovas buvo jos namuose, kartu su ja vyko į mišką malkų (2017 m. birželio 15 d. teismo posėdžio garso įrašas: 26 min. 00 sek. –28 min. 00 sek.). Antra, savo pozicijai dėl nebuvimo darbe nurodytą dieną pagrįsti ieškovas pateikė susirašinėjimo su atsakovės direktoriumi SMS žinutėmis medžiagą (I t., e. b. l. 126 – 128), kur užfiksuota tiek darbdavio patvirtinimas, kad pirmadienį (2016 m. spalio 10 d.) į darbą vykti ieškovui nereikia, tiek ir ieškovo prašymai su juo atsiskaityti. Kad darbas įmonėje buvo organizuojamas atsižvelgiant į vykdomus projektus, telefonu susisiekiant dėl būtinybės konkrečią dieną vykti į konkretų objektą, ir buvo dirbama ne kiekvieną dieną, patvirtino ir liudytojas A. Š. (2017 m. gegužės 17 d. teismo posėdžio garso įrašas: 1 val. 20 min. 30 sek. – 1 val. 21 min. 30 sek.). Atsakovės direktorius neginčijo nei susirašinėjimo su ieškovu fakto ir turinio, nei ieškovo ir liudytojo nurodytos darbo organizavimo tvarkos. Trečia, atsakovė, be jau minėtų atsakovei pavaldaus asmens parodymų, nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kurie leistų spręsti, kad darbdavio pozicija dėl būtinybės ieškovui atvykti į darbą 2016 m. spalio 10 d. pasikeitė ir ieškovui buvo duotas nurodymas atvykti, taip pat įrodymų, jog ieškovas į darbą atvyko. Teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentą, kad ieškovo buvimo darbe faktą galėjo patvirtinti E. M., kurią apklausti pirmosios instancijos teismas atsisakė. Kaip matyti iš teismo posėdžio garso įrašo (2017 m. birželio 15 d. teismo posėdžio garso įrašas: 4 min. 50 sek. – 10 min 30 sek., 23 min. 20 sek. – 23 min. 40 sek.), liudytoją apklausti atsisakyta dėl to, kad atsakovės argumentai dėl aplinkybių, kurias ši liudytoja turėjo patvirtinti, prieštaravo atsakovės direktoriaus tvirtinimams apie tas pačias aplinkybes ankstesnio teismo posėdžio metu. Teikdamas paaiškinimus atsakovės direktorius nurodė, kad ieškovas dokumentus pasirašė ir pinigus gavo kartu su juo patalpoje būnant tiek A. Š., tiek ir E. M. (2017 m. gegužės 17 d. teismo posėdžio garso įrašas: 1 val. 00 min. 53 sek. – 1 val. 02 min. 10 sek.). A. Š. paneigus E. M. buvimo patalpoje faktą, 2017 m. birželio 15 d. teismo posėdyje atsakovės direktorius jau nurodė, kad E. M. laukė jo automobilyje, jog su ieškovu prie automobilio atsakovės direktorius buvo nuėjęs tam, kad sumokėtų jam pinigus. Tiek nenuoseklūs atsakovės direktoriaus paaiškinimai, tiek ir E. M. su kita atsakovės vadovo valdoma įmone siejantys darbo santykiai leido pirmosios instancijos teismui pagrįstai abejoti parodymų, kuriuos galėtų teikti ši liudytoja, patikimumu (CPK 185 str.). Apibendrindama nurodytus argumentus teisėjų kolegija sprendžia, kad į bylą pateiktų įrodymų visuma neleidžia kaip labiau tikėtiną vertinti atsakovės poziciją, jog ieškovas 2016 m. spalio 10 d. buvo darbe (CPK 178 str.). Kaip nepagrįstą teisėjų kolegija atmeta ir apeliacinio skundo argumentą, kad atsakovės į bylą teiktų dokumentų autentiškumą, o kartu ir atsiskaitymo su ieškovu tinkamumą patvirtina duomenys apie ieškovui 2016 m. balandžio mėn. išmokėtą darbo užmokesčio sumą. Nors ieškovo su atsakove sudarytoje darbo sutartyje buvo numatyta darbdavio pareiga mokėti darbuotojui minimalų darbo užmokestį (1 t., e. b. l. 40–41), kurio mokėjimą darbdavys ir deklaravo (1 t., e. b. l. 23–24), faktiškai ieškovui buvo išmokama didesnė suma (1 t., e. b. l. 25–27). Vien duomenys apie išmokėtas sumas neleidžia spręsti, kad ieškovas turėjo suprasti, jog 2016 m. balandžio mėn. jam buvo fiksuojamos atostogos. Be to, į bylą pateiktuose darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose užfiksuota, kad ieškovas dirbdavo po 5 dienas per savaitę, 8 valandas per dieną (1 t., e. b. l. 42­54). Kaip minėta, tiek ieškovas, tiek ir liudytojas A. Š. patvirtino, kad dėl darbų apimties ir jų pobūdžio buvo dirbama ne kiekvieną darbo dieną. Šie duomenys parodo, kad darbo laiko apskaitos žiniaraštis buvo pildomas formaliai, neatsižvelgiant į faktiškai dirbtą laiką, todėl šis dokumentas taip pat pripažįstamas nepatikimu. Netinkamą darbo laiko apskaitos tvarkymą netiesiogiai pripažino ir atsakovės direktorius. 2017 m. gegužės 17 d. teismo posėdyje atsakovės direktorius klausė ieškovo, kodėl šis nelaiko atostogomis laikotarpių, kai ieškovas dėl užsakymų nebuvimo ar dėl nuo paties ieškovo priklausiusių aplinkybių nebuvo darbe (2017 m. gegužės 17 d. teismo posėdžio garso įrašas: 35 min. 15 sek. – 36 min. 50 sek.). Atsakovės direktoriaus nurodyti laikotarpiai galėjo būti pagrindu darbdaviui fiksuoti prastovas (DK 143 str. 1 d. 8 p.) ar pravaikštas (DK 143 str. 2 d. 1 p.), bet negalėjo būti pagrindu fiksuoti darbuotojui kasmetines atostogas. Apibendrindama nurodytus argumentus teisėjų kolegija sprendžia, kad faktinių aplinkybių neatitinkanti darbo laiko apskaita paneigia apeliacinio skundo motyvą, jog minimalaus darbo užmokesčio neatitinkančios sumos deklaravimas patvirtina atostogų suteikimo ieškovui 2016 m. balandžio mėn. faktą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovės į bylą teikti įrodymai nėra pakankami tam, jog atsakovės poziciją dėl ieškovo atleidimo iš darbo teisėtumo ir atsiskaitymo su ieškovu tinkamumo būtų galima vertinti kaip labiau tikėtiną. Atsakovei neįvykdžius jai tenkančios įrodinėjimo pareigos, pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino ieškinio reikalavimus. Apeliacinio skundo argumentus pripažinusi nepagrįstais, teisėjų kolegija ginčijamą sprendimą palieka nepakeistą (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apylinkės teismo 2017 m. liepos 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.