- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-12-20
- Bylos Nr.
- 1S-421-1020/2018
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Ernestas Rimšelis
- Kaltinamasis
- Lietuvos Respublikos
- Advokatai
- Girius Ivoška
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Ernestas Rimšelis, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs Vilniaus apygardos prokuratūros 1-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro Antano Gubistos (toliau – prokuroro) skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 20 d. nutarties, perduoti prokurorui baudžiamąją bylą, kurioje J. D. kaltinamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 3 dalyje (2 nusikalstamos veikos) numatytų nusikalstamų veikų padarymu,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Nagrinėjamo klausimo esmė
1. Vilniaus miesto apylinkės teisme su kaltinamuoju aktu buvo gauta baudžiamoji byla, kurioje J. D. kaltinamas BK 140 straipsnio 3 dalyje (2 nusikalstamos veikos) numatytų nusikalstamų veikų padarymu.
Žemesnės instancijos teismas
2. J. D. kaltinamas tuo, kad laikotarpyje nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gegužės 21 d., savo namuose, adresu (duomenys neskelbtini), bei kitose tyrimo metu nenustatytose vietose, nenustatytą skaičių kartų smurtavo, t. y. sudavė sprigtus, ranka sudavė per pakaušį, sukiojo rankas ir suspausdavo pirštus savo mažamečiui sūnui Nukentėjusiajam Nr. 1, (duomenys neskelbtini), tuo sukėlė fizinį skausmą mažamečiui Nukentėjusiajam Nr. 1. Šiais veiksmais J. D. kaltinamas padaręs nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje.
3. Taip pat J. D. kaltinamas tuo, kad laikotarpyje nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gegužės 21 d., tyrimo metu nenustatytose vietose, nenustatytą skaičių kartų smurtavo, t. y. suspausdavo už sprando savo mažamečiui sūnui Nukentėjusiajam Nr. 2, (duomenys neskelbtini), tuo sukėlė fizinį skausmą mažamečiui Nukentėjusiajam Nr. 2. Šiais veiksmais J. D. kaltinamas padaręs nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje.
4. 2018 m. lapkričio 20 d. Vilniaus miesto apylinkės teismas, susipažinęs su baudžiamąja byla priėmė nutartį, kuria nusprendė perduoti baudžiamąją bylą prokurorui. Teismo įsitikinimu, kaltinamajame akte nenurodyta nusikaltimo prieš nepilnametį Nukentėjusįjį Nr. 2 padarymo vieta, nenurodytas tikslus nusikalstamų veiksmų atlikimo laikas – taigi nenurodyti svarbūs nusikaltimo sudėties objektyviosios pusės požymiai. Tokie trūkumai neabejotinai suvaržo kaltinamojo teisę žinoti, kuo jis yra kaltinimas ir jo teisę į gynybą. Kadangi BK 140 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra materialiojo pobūdžio, todėl šios veikos padarymo vieta yra pasekmių atsiradimo vieta, t. y. vieta, kur atsirado fizinis skausmas. Tokia aplinkybė kaltinime turi būti nurodoma, o ne nustatinėjama teisme, remiantis ikiteisminio tyrimo metu surinktais duomenimis ar jos ieškoma baudžiamosios bylos medžiagoje. Iš kaltinamojo akto matyti, kad nusikalstamos veikos prieš mažametį Nukentėjusįjį Nr. 2. vieta iš viso nenurodyta, o epizode dėl nusikalstamos veikos prieš Nukentėjusįjį Nr. 1 nusikaltimo vieta nurodyta (duomenys neskelbtini), kuri sutampa su kaltinamojo J. D. gyvenamąja vieta. Kadangi nuo kaltinamojo akto priklauso teritorinis baudžiamosios bylos teismingumas, atsižvelgiant į tai, kad nusikaltimas prieš Nukentėjusįjį Nr. 1 buvo padarytas Druskininkų mieste ir kitose ikiteisminio tyrimo metu nenustatytose vietose, o nusikalstama veika prieš Nukentėjusįjį Nr. 2. – neaišku kur, t. y. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytose vietose, esant tokioms aplinkybėms, pagal baudžiamojo proceso įstatymo reglamentavimą ši baudžiamoji byla turėtų būti teisminga Alytaus apylinkės teismo Druskininkų rūmams. Teismo įsitikinimu, būtina perduoti baudžiamąją bylą prokurorui kaltinamojo akto trūkumams pašalinti ir, atsižvelgiant į nustatytą nusikalstamos veikos padarymo vietą (vietas), prokurorui pavestina iš naujo spręsti klausimą dėl bylos perdavimo teismui pagal teritorinį bylų teismingumą.
II. Skundo aukštesniajam teismui ir atsiliepimo į jį argumentai
5. Skundu aukštesniajam teismui prokuroras prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 20 d. nutartį ir grąžinti bylą Vilniaus miesto apylinkės teismui, kur, išsprendus bylos teismingumo klausimą, bylą nagrinėti iš esmės. Prokuroras pažymi, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymima, jog ne bet koks kaltinamojo akto trūkumas yra pagrindas grąžinti bylą prokurorui, o tik toks, kuris trukdo bylą nagrinėti iš esmės. Pasak prokuroro, ikiteisminio tyrimo metu rengiant pranešimą apie įtarimą, o vėliau ir kaltinimus J. D., buvo remiamasi gautais ikiteisminio tyrimo duomenimis – nukentėjusiųjų ir paties J. D. parodymais. Anot prokuroro, net ir grąžinus bylą prokurorui, naujų duomenų apie prieš nepilnametį Nukentėjusįjį Nr. 2. padarytos veikos vietą surinkti nepavyktų. Iš specialistų išvados matyti, kad dėl savo būklės ir kitų aspektų, tiriamasis negali duoti tikslių parodymų apie šioje byloje nagrinėjamus įvykius, o ir laiko tarpas tarp tiriamos veikos gali turėti įtakos jo parodymams; pastarojo apskritai nerekomenduojama dar kartą apklausti. Taigi turimi duomenys rodo, kad su šiuo nukentėjusiuoju daugiau atlikti veiksmų nėra galimybės, ir jis davė tokius parodymus, kiek suprato esamas aplinkybes ir įvykius. Taigi akivaizdu, kad teismas grąžindamas bylą prokuroru iš parengiamosios teisiamojo posėdžio stadijos, išsamiai nesusipažino su teismui perduotos baudžiamosios bylos medžiaga. Prokuroras pažymi, kad paskelbus apie ikiteisminio tyrimo pabaigą ir apie teisę susipažinti su visa baudžiamosios bylos medžiaga, įtariamasis ir jo gynėjas nereiškė prašymų patikslinti įtarimus dėl jų nekonkretumo ar ydingumo, dėl ko būtų varžomos įtariamo teisės į gynybą ir jie negalėtų tinkamai pasiruošti gintis teisme. Prokuroro manymu, teismas, grąžindamas bylą prokurorui, neįvertino ir neatsižvelgė į Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso 256 straipsnio nuostatas, kurios numato kaltinime nurodytos veikos esminių faktinių aplinkybių ir jų kvalifikavimo pakeitimą teisme – kitaip tariant, kad visi klausimai dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo gali būti išspręsti betarpiškai bylos nagrinėjimo teisme metu, gavus papildomų duomenų.
Atsiliepimas
6. Atsiliepimu į apeliacinį skundą J. D. gynėjas advokatas Girius Ivoška prašo prokuroro skundą atmesti ir teismo nutartį palikti galioti nepakeistą. Advokatas nesutinka su pozicija, kad Nukentėjusysis Nr. 1. parodė, kad tėvas inkriminuojamu laikotarpiu gyveno (duomenys neskelbtini) – iš jo parodymų matyti, kad nei apie veikos laikotarpį, nei apie Druskininkus, nei apie adresą Druskininkuose jis net neužsiminė. Būtent tokie minėto asmens parodymai ir lėmė kaltinamojo akto trūkumus dėl netikslios veikos padarymo vietos ir laiko, bei suponuoja, kad apskritai turi būti keliamas klausimas dėl galimybės pareikšti kaltinimus J. D. – pasak ekspertų, Nukentėjusysis Nr. 1. perima motinos įvykių interpretacijas; motina pastiprina jo neigiamus prisiminimus, susijusius su tėvu. Taip pat ir iš Nukentėjusiojo Nr. 2 parodymų neaišku, apie kokią nusikalstamų veikų padarymo vietą yra kalbama, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad šiais parodymais yra paneigiama teismo išvada, kad Nukentėjusiojo Nr. 2 atžvilgiu padarytos nusikalstamos veikos vieta yra nenustatyta. Kaltinamojo gynėjas laiko visiškai nesuprantamais prokuroro teiginius, kad bylą grąžinus kaltinamojo akto trūkumams pašalinti papildomų duomenų apie nusikaltimo padarymo vietą nebus galima gauti – tokiu atveju prokuroras turėtų nutraukti ikiteisminį tyrimą, o ne procesą baigti kaltinamuoju aktu, kurio turinys būtų pagrįstas tikėjimusi kaltinamąjį aktą kaip nors prasmukdyti į bylos nagrinėjimą teisme. Gynyba ikiteisminio tyrimo metu ne kartą teikė skundus dėl tyrimo neišsamumo ir nepagrįstumo, reikalaudami nutraukti ikiteisminį tyrimą, todėl prokuroro priekaištas, kad iš gynybos nebuvo gautas prašymas patikslinti įtarimus dėl jų nekonkretumo ir ydingumo, vertintinas kaip mėginimas teismui įpiršti poziciją, kad kaltinamasis pats privalo prisitaikyti įtarimą/kaltinimą, kad būtų patogu nuo jo gintis. Dėl galimybės taikyti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 256 straipsnio nuostatas, gynėjo įsitikinimu, prokuroro pozicija yra visiškai nesuprantama: kaip galima tikėtis gauti papildomų duomenų apie veiką bylą nagrinėjant teisme, kai paties prokuroro teigimu ikiteisminiame tyrime apie tą veiką papildomų duomenų surinkti nepavyks.
Motyvuojamoji dalis
II. Aukštesniojo teismo išvados ir argumentai
Prokuroro skundas tenkintinas.
7. Aukštesnysis teismas, susipažinęs su skundžiama nutartimi, bylos medžiaga, prokuroro skundo ir atsiliepimo į jį argumentais, konstatuoja, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 20 d. nutartis nėra teisėta ir pagrįsta – baudžiamojoje byloje įžvelgtas bylos perdavimo prokurorui pagrindas nagrinėjamoje situacijoje yra formalus ir netrukdė bylos nagrinėjimo teisiamajame posėdyje, todėl teismo nutartis naikintina.
8. Skundžiama nutartimi teismas konstatavo, jog ikiteisminio tyrimo metu buvo padarytas bylos nagrinėjimą trukdantis esminis baudžiamojo proceso pažeidimas - kaltinamasis aktas neatitiko BPK 219 straipsnio 3 punkte numatytų reikalavimų. Apylinkės teismo įsitikinimu, iš kaltinamojo akto turinio negalima nustatyti inkriminuojamų nusikaltimų sudėties objektyviosios pusės požymio - veikos padarymo vietos. Apygardos teismas sutinka su tuo, kad galimai padarytų nusikalstamų veikų padarymo vietos aprašymas kaltinamajame yra išties abstraktaus pobūdžio ir, aukštesniojo teismo įsitikinimu, atsižvelgiant į bylos medžiagą aiškiai galėjo būti konkretesnis. Toks kaltinimo ydingumas rodo pakankamai atsainų prokuroro požiūrį į reikalavimus kaltinamajam aktui, o skundo aukštesniajam teismui argumentai ir tokį pat požiūrį į Lietuvos Respublikos Konstitucijoje apibrėžiamą valstybinio kaltinimo palaikymo funkciją, verčiant teismą (kartu ir proceso dalyvius) spėlioti ir ieškoti duomenų apie tikslesnes veikų padarymo vietos aplinkybes.
9. Nepaisant jau minėtų argumentų dėl kaltinamojo akto ydingumo, aukštesnysis teismas pabrėžia, jog teisę grąžinti bylą prokurorui suteikia tik toks BPK 219 straipsnio reikalavimų pažeidimas, ar kitas ikiteisminio tyrimo metu padarytas pažeidimas, kuris trukdo nagrinėti bylą teisme. Bylos nagrinėjimo trukdymo aspektas pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje akcentuojamą aktyvaus teismo modelį negali būti aiškinamas plečiamai, todėl bylos nagrinėjimo trukdžiai, kaip bylos perdavimo į pirmesnę proceso stadiją pagrindai, paprastai konstatuojami tik retose ir tik tokiose teisinėse situacijose, kai teismas atsiduria teisinėje aklavietėje ir net būdamas aktyvus, negali ištaisyti įžvelgiamų BPK pažeidimų, arba kai nustatomi tokie BPK pažeidimai, kurie iš esmės apsunkina bylos nagrinėjimą, o jų taisymas bylą perduodant prokurorui būtų greitesnis, efektyvesnis bei labiau atitiktų proceso dalyvių teises ir interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) 2016 m. balandžio 19 d. nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-111-677/2016 ir 2K-1-696/2016, Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 1S-195-453/2017, Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 12 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1S-215-1020/2017 ir kt.).
10. Apygardos teismas, turėdamas omenyje minėtą teismų praktiką, neįžvelgia pagrindo išvadai, kad dėl abstraktaus galimai padarytų veikų aprašymo kaltinamajame akte teismas atsidūrė teisinėje aklavietėje, ar tai esmingai trukdo ir itin apsunkina baudžiamosios bylos nagrinėjimą, o bylos perdavimas prokurorui yra vienintelis galimas ir, proceso trukmės aspektu, racionalus sprendimas.
11. Aukštesnysis teismas pažymi, jog BPK leidžia pirmosios instancijos teismui pasirengimo stadijoje kylančius neaiškumus ar abejones dėl byloje esančių kliūčių spręsti ne rašytinio proceso tvarka, o surengiant teismo posėdį. Tokiame posėdyje, galima išsakyti teismo įžvelgtus kaltinamojo akto trūkumus ir išsiaiškinti, ar kaltinimas objektyviai negalėtų būti konkretesnis, o jei taip, ar yra galimybės ištaisyti esančius pažeidimus negrąžinant bylos prokurorui, t. y. išsiaiškinti kaip galima ištaisyti padarytus pažeidimus greičiau ir labiausiai užtikrinant proceso dalyvių interesus. Kita vertus, teismas ir nerengdamas teismo posėdžio, t. y. rašytinio proceso tvarka, įžvelgęs abejonių nekeliančius pažeidimus, jei jų pobūdis esmingai neapsunkina bylos nagrinėjimo, gali nuspręsti bylą perduoti nagrinėti teisiamajame posėdyje, bet kartu, t. y. ta pačia nutartimi, iki pirmojo teismo posėdžio pavesti prokurorui ištaisyti esamus pažeidimus, pataisyti kaltinamąjį aktą ir iki bylos nagrinėjimo pradžios įteikti jį pataisytą proceso dalyviams (tokios praktikos aukštesnysis teismas laikosi ir kitose bylose, pvz. Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gegužės 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1-204-1020/2018). Be to, teismas visais atvejais, pagal BPK 239 ir 287 straipsnių nuostatas, gali pavesti ikiteisminio tyrimo teisėjui ar prokurorui atlikti būtinus tyrimo veiksmus, negražindamas visos bylos prokurorui, ar esant pagrindui, pagal BPK 256 straipsnį pakeisti kaltinimą, jei pats prokuroras, net ir po teismo įpareigojimo apsvarstyti kaltinimo patikslinimo klausimą, nesiima tokių veiksmų (apie teismo įsitikinimu padarytus pažeidimus, taip pat netinkamą prokuroro pareigų vykdymą ir pan., teismas visuomet gali informuoti aukštesnįjį prokurorą ar, vadovaujantis BPK 258 straipsnio nuostatomis, išsiųsti teismo sprendimą Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai).
12. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, jog apylinkės teismo pastebėti kaltinamojo akto trūkumai, susiję su veikos padarymo vietos netikslumais, turint omenyje pakankamai ilgą inkriminuojamų veiksmų laiką, nukentėjusiųjų ir kaltininko ryšį (pagrindiniai duomenų šaltiniai šioje byloje yra mažamečiai nukentėjusieji, kurie dėl savo amžiaus ir kitų savybių negali tiksliai nurodyti įvykio vietų, adresų ir kitų bendravimo su tėvu aplinkybių), bei baudžiamajame įstatyme numatytus nusikalstamos veikos požymius nėra esminiai. Aukštesniojo teismo įsitikinimu, juos, tiek kiek įmanoma, daug paprasčiau, ekonomiškiau ir greičiau galima patikslinti teisiamajame posėdyje, ar netgi iki bylos nagrinėjimo, pavedant tą padaryti prokurorui, o ne grąžinus bylą į ikiteisminio tyrimo stadiją. Tokiu atveju prokuroras, atsižvelgiant į teismo išsakytą kritiką, galėtų atlikti tik atskirus pakankamai siauro pobūdžio papildomus procesinius veiksmus (mažamečių nukentėjusiųjų pakartotinai apklausti nerekomenduojama, o kitus proceso dalyvius tektų apklausti tik dėl galimos vaikų ir jų tėvo buvimo vietos inkriminuojamu laikotarpiu ir pan.). Taigi bylos grąžinimas prokurorui vien dėl šios priežasties būtų neekonomiškas ir neracionalus.
13. Aukštesnysis teismas pastebi ir tai, kad apylinkės teismas nurodė, jog dėl neaiškios nusikalstamų veikų padarymo vietos negalima tiksliai nustatyti ir bylos teismingumo. Pasak apylinkės teismo, veikos padarymo vieta kaltinime turi būti nurodoma tiksliai, o ne nustatinėjama teisme, remiantis ikiteisminio tyrimo metu surinktais duomenimis ar jos ieškoma baudžiamosios bylos medžiagoje. Aukštesniajam teismui suprantama apylinkės teismo kritika prokurorui dėl poreikio ieškoti atsakymų į esminius klausimus visoje bylos medžiagoje, kai tai turi atsispindėti kaltinamajame akte, visgi tokia kritika, esant galimybei administraciniais sprendimais reaguoti į, teismo nuomone, netinkamai atliktus proceso veiksmus, nesudaro pagrindo perduoti bylą į ikiteisminio tyrimo stadiją. Teismas šiuo atveju nebandė išsiaiškinti galimybės patikslinti kaltinime nurodytų aplinkybių teismo posėdyje, neatkreipė dėmesio į galimybes patikslinti kaltinimą atsižvelgiant į tyrimo metu jau surinktus duomenis (baudžiamojoje byloje yra minimos ir vietos Vilniaus mieste), taigi išvados apie galimą bylos teismingumą kitam teismui buvo formalios ir neatspindi teismo priimto sprendimo (nustačius, jog byla teisminga kitam teismui, ji perduodama ne prokurorui, o tam teismui, kuriam byla, teismo nuomone, yra teisminga).
14. Atsižvelgdamas į visa tai, aukštesnysis teismas konstatuoja, jog apylinkės teismo įvardinti kaltinamojo akto trūkumai negali būti laikomi iš esmės trukdančiais nagrinėti bylą teisme, todėl ją grąžinti prokurorui nebuvo pakankamo teisinio pagrindo. Kita vertus, tokia išvada jokiu būdu neatleidžia prokuroro nuo pareigos imtis veiksmų siekiant, tiek kiek įmanoma, patikslinti kaltinimą ir tinkamai palaikyti kaltinimą teisme.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos prokuratūros 1-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro Antano Gubistos skundą tenkinti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 20 d. nutartį perduoti baudžiamąją bylą prokurorui panaikinti bei bylą grąžinti nagrinėti tos pačios sudėties pirmosios instancijos teismui.
Ši nutartis galutinė ir neskundžiama.