Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

2020-10-28 · Administracinė byla Nr. I1-2948-426/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2020-10-28
Bylos Nr.
I1-2948-426/2020
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01059-2020-2
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Skundas (prašymas) atmestas
Teisėjas
Rūta Miliuvienė (pirm.)
Pareiškėjas
P. R.
Atsakovas
Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I1-2948-426/2020Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01059-2020-2Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. spalio 28 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Rūta Miliuvienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. R. (P. R.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų dėl neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas P. R. (P. R.) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – Vilniaus PN), 1 989 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Nurodo, kad laikotarpiu nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 16 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K, neužtikrinant jo privatumo naudojantis tualetu ir dušu. Buvo stebimas pareigūnų bei kitų suimtųjų. Pažymėjo, kad dušu leista naudotis vieną kartą per savaitę.

Pareiškėjo teigimu, negavęs pakankamo kiekio tualetinio popieriaus, tualetu galėjo naudotis tik kas ketvirtą dieną. Dėl šių nurodytų aplinkybių, užkietėjo viduriai, išsivystė hemarojus, tuštinosi krauju. Taip pat pabrėžia, jog nebuvo suteiktos ir kitos būtinos hiegienos priemonės (dantų pasta, dantų šepetėlis, skutimosi priemonės, dantų krapštukai, siūlai, šiukšlių maišai, skalbimo milteliai, nosinės, ir kt.). Nebuvo sudarytos sąlygos skalbti viršutinius rūbus bei juos džiovinti.

Nurodo, kad kamerose neužtikrintas tinkamas natūralus ir dirbtinis apšvietimas, languose esančios grotos mažino apšvietimą. Netinkamas kamerų apšvietimas sukėlė pavojų pareiškėjo sveikatai, depresiją, irzlumą, nemigą. Pažymi, kad kamerose pareiškėjui trūko gryno oro, nebuvo įrengta ventiliacija.

Kamerose buvo laikomas neužtikrinant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto (kamerose buvo laikoma nuo 4 asmenų).

Tvirtina, kad negalėjo atlikti religinių apeigų, kadangi buvo draudžiama susitikti su šventiku, neleidžiama įsigyti žvakių.

Aiškina, kad atsakovas nesudarė sąlygų mokytis, dirbti ir dėl šių priežasčių, pareiškėjas kaip asmenybė degredavo (b. l. 1–7).

Atsiliepimas

Pateiktame atsiliepime atsakovės atstovas su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Pateikia motyvus dėl asmenų stebėjimo kamerose, privatumo, higienos priemonių išdavimo, kamerų remonto ir jų įrengimo, kamerų būklės (vėdinimo, ventiliacijos, apšvietimo); dėl sanitarinio mazgo įrengimo ir privatumo užtikrinimo; dėl naudojimosi dušu ir dušo patalpų įrengimo, materialinio aprūpinimo, skalbimo ir džiovinimo. Vilniaus PN teigimu, pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio ir nekonkretūs. Būtina įrodyti, jog tam tikri pareiškėjo skunde minimi Vilniaus PN trūkumai turėjo tiesioginės įtakos pareiškėjui ir tokia įtaka sukėlė jam konkrečias neigiamas pasekmes. Pažymi, kad tam tikras suimtųjų ir nuteistųjų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai, paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Atsakovės atstovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, 1.127 straipsnio 1 dalimi, remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktika, prašo pareiškėjo reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą (b. l. 38–45).

Pateiktame atsikirtime pareiškėjas prašo netaikyti ieškinio senaties termino, kadangi Konvencija nenustato ieškinio senaties termino (b. l. 62–63).

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl neturtinės žalos, kildinamos iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, atlyginimo.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. CK 6.250 straipsnio 1 dalis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pažymėtina, kad LVAT bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra nurodęs, jog pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, kuris taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (žr., pvz., 2011 m. kovo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-669/2011, 2017 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-727-552/2017, 2017 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4543-520/2017, 2017 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2205-575/2017, 2018 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-66-1062/2018). Tačiau teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., LVAT 2007 m. birželio 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-653/2007, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-39/2012, 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-336/2012, 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2206-1062/2018).

Pareiškėjas prašo teismo priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 16 d. Atsakovės atstovas pareiškėjo reikalavimui prašo taikyti CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą ieškinio senatį.

Pasisakant šiuo aspektu, pažymėtina, kad teisių apsaugos sistema, numatyta Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – ir Konvencija), yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi pirmiausiai tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr., pvz., EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą byloje Belgian Linguistic (pareiškimo Nr. 1474/62)). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę, kuri suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (įskaitant teismus). Šiame kontekste pažymėtina, kad EŽTT yra įkurtas siekiant įvertinti aukštųjų susitariančių šalių Konvencijoje ir jų protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimas byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 5493/72), 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimas byloje Dickson prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 44362/04)). Sprendime byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę EŽTT pažymėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą, asmens teisių neužtikrinimą. Taigi atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausiai yra vadovaujamasi vidaus teise (EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimas byloje Cocchiarella prieš Italiją (pareiškimo Nr. 64886/01)). Tai yra susiję su tuo, kad Konvencijoje įtvirtintos žmogaus teisės negali būti realizuotos tiesiogiai netaikant vidaus teisės aktų. Kitaip tariant, pripažinus tik tiesioginį Konvencijos taikymą, minimos teisės negalėtų būti garantuotos, nes pačioje Konvencijoje nėra nustatyta nei šių teisių realizavimo būdų ją ratifikavusiose valstybėse, nei pažeidėjų teisinės atsakomybės, nei reikiamų procedūrų ir valstybių teisinių institucijų specialios jurisdikcijos. Ši sąveika lemia, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo turi būti žvelgiama tiek į nacionalinį reguliavimą, tiek į Konvencijoje garantuojamas teises, tiek į individualiam ginčui reikšmingus EŽTT išaiškinimus.

Dėl ieškinio senaties termino EŽTT yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigta ar nepagrįstai apribota pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70)). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, ir jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78), 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94)). Prie tokių nustatytų ribojimų gali būti priskirta ir ieškinio senatis, o neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93)).

LVAT savo jurisprudencijoje nuosekliai laikosi pozicijos, kad, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo (CK 6.271 str., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 str. 1 d. 3 p.), taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir CK normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011, 2014 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-134/2014, 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017, 2017 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-332-146/2017, 2017 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2104-575/2017, 2018 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2480-1062/2018, 2018 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1700-556/2018).

CK 1.124 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, o CK 1.127 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną (asmuo neatlieka veiksmų, kuriuos privalo atlikti, ar atlieka veiksmus, kurių neturi teisės atlikti, ar nenutraukia kitokio pažeidimo), ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą galimai netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 16 d. Byloje taip pat nustatyta, kad pareiškėjas skundą teismui pateikė 2020 m. kovo 20 d. (spaudas ant skundo), todėl praleido terminą reikšti reikalavimus atlyginti neturtinę žalą, patirtą nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 16 d.

Remiantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. LVAT yra pažymėjęs, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-1037/2009, 2017 m. spalio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2082-502/2017). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., LVAT 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2018 m. sausio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-290-822/2018).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde teismui prašė netaikyti ieškinio senaties, nurodydamas, jog Konvencija nenustato ieškinio senaties termino. Teismas pareiškėjo argumentą dėl ieškinio senaties neįtvirtinimo Konvencijoje, remdamasis aukščiau išdėstytu EŽTT išaiškinimu ir LVAT praktika, atmeta kaip nepagrįstą. Pažymėtina, kad pareiškėjas skunde tvirtina, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K patyrė emocinius ir dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą, buvo priverstas kentėti, taip pat buvo sutrikdyta fizinė ir psichologinė sveikata, todėl teigtina, kad jis turėjo ir galėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos. Byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teisės aktai, reglamentuojantys minimalų vienam asmeniui tenkantį kalinimo plotą, higienos normas, įskaitant teisės aktus, numatančius neturtinės žalos atlyginimo tvarką bei ieškinio senaties terminus, yra tinkamai paskelbti (lietuvių kalba), vieši. Pažymėtina, kad administracinių teismų praktikoje teisinių žinių trūkumas ar netinkamas įstatymo nuostatų suvokimas patys savaime įprastai nėra laikomi aplinkybėmis, sudarančiomis pagrindą pripažinti, jog terminas skundui paduoti praleistas dėl svarbių, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių priežasčių. Tokiu atveju vertinama, kad pareiškėjas, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises ir teisėtus interesus, gali kreiptis pagalbos į teisines paslaugas teikiančius asmenis (žr., pvz., LVAT 2011 m. lapkričio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-586/2011, 2017 m. gruodžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2801-492/2017). Byloje nėra duomenų dėl pareiškėjo kreipimųsi į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą. Teismas ex officio (lot. pagal pareigas) taip pat nenustatė senaties termino atnaujinimo pagrindų. Atsižvelgiant į pareiškėjui galbūt padaryto teisės pažeidimo pobūdį, t. y. gyvenamojo ploto trūkumą, privatumo, naudojantis tualetu ir dušu, neužtikrinimą, laikymą kamerose, neatitinkančiose higienos normų reikalavimų ir kt., yra akivaizdu, kad pareiškėjas visą kalinimo laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti, jog galbūt pažeidžiamos jo teisės į tinkamas kalinimo ir asmens kratos atlikimo sąlygas, tačiau skundą teismui pateikė tik 2020 m. kovo 20 d., t. y. pareiškėjas nepagrįstai ilgai delsė kreiptis į teismą ginti savo galbūt pažeistas teises.

Atsižvelgiant į išdėstytą teisinį reglamentavimą ir taikytiną teismų praktiką, nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo atsakovės atstovo prašymu yra taikytinas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytas trejų metų ieškinio senaties terminas, pradedant terminą skaičiuoti nuo kreipimosi į teismą dienos, t. y. nuo 2020 m. kovo 20 d., (spaudas ant skundo), ir tai reiškia, kad, taikant senaties terminą, pareiškėjui neturinė žala galėtų būti priteistina už laikotarpį nuo 2017 m. kovo 20 d. iki 2020 m. kovo 20 d. (trejų metų laikotarpis). Įvertinus tai, jog ginčas dėl neturtinės žalos priteisimo nagrinėjamu atveju galėtų būti sprendžiamas tik už šį laikotarpį, o pareiškėjas, kaip minėta, reikalavimus dėl netinkamų kalinimo sąlygų pateikė už laikotarpį nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 16 d., vadinasi, pritaikius trejų metų senaties terminą, pareiškėjas nebeturi teisinio pagrindo į neturtinės žalos atlyginimą.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo P. R. (P. R.) skundą atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Rūta Miliuvienė