Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žydrūno Bertašiaus, Kristinos Domarkienės, Alonos Romanovienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovo K. T. atstovo advokato Vidmanto Žylės apeliacinį skundą dėl Šilalės rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 15 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „RG Medis“ ieškinį atsakovams K. T., J. K. dėl be pagrindo įgyto turto grąžinimo, tretieji asmenys V. R., M. T., K. R., J. R., D. S..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė UAB „RG Medis“ kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu, kuriuo prašė panaikinti 2014‑03-30 sudarytą žodinį pirkimo – pardavimo sandorį tarp atsakovų J. K. ir K. T. dėl 84 m³ eglinių rąstų, buvusių ieškovei nuosavybės teisėmis priklausančiame miške, (duomenys neskelbtini), kurių rinkos vertė 5 838,74 Eur (20 160,00 Lt) pardavimo atsakovui K. T.; priteisti iš atsakovo K. T. 5 259,50 Eur padarytų nuostolių, negalint žalą atlyginti V. R., M. T., J. K. ir subsidiariems skolininkams K. R., D. S.; priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas.Nurodė, kad Varėnos rajono apylinkės teismas 2015-02-12 nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. N1-22-547/2015 pripažino M. T., V. R., J. K. įvykdžius 84 m³ medienos, 5 838,74 Eur (20 160,00 Lt) vertės, vagystę iš ieškovei priklausančio miško, esančio (duomenys neskelbtini). Pažymėjo, jog teismas taip pat priteisė ieškovei 5 259,50 € (18 160,00 Lt) žalos atlyginimo solidariai iš M. T., V. R. ir J. K., o M. T. neturint pakankamai savarankiškų pajamų – subsidiariai iš D. S., V. R. neturint pakankamai savarankiškų pajamų – subsidiariai iš K. R. ir J. R..Taip pat nurodė, kad pavogtą medieną nupirko atsakovas, nepareikalavęs iš nepilnamečių pardavėjų asmens dokumentų, medienos nuosavybės dokumentų, leidimų kirsti parduodamą medieną, nors kaip verslininkas medienos pirkimu ir pardavimu užsiima apie 20 metų, turi individualiąją įmonę.Pažymėjo, jog atsakovo tariamai sudaryta 2014-03-30 medienos pirkimo sutartis yra niekinė, negaliojanti. Ieškovas mano, jog atsakovas turėjo patikrinti pardavėjo asmens dokumentus, leidimus kirsti mišką, miško nuosavybės dokumentus. Kadangi atsakovas nupirko vogtą medieną, tai yra be teisinio pagrindo (CK 1.78 str., 1.80 str.), todėl ieškovo manymu sandoris yra niekinis ir negaliojantis, o sandorio šalis jiems turi atlyginti patirtus nuostolius. Ieškovė teigia, jog medieną atsakovas pirko iš J. K., kuris nebuvo jos savininkas. Atsakovas nupirkęs medieną iš J. K. gabeno ją, pažeisdamas LR Aplinkos ministro 2004-06-03 įsakymą Nr. D1-313 „Dėl apvaliosios medienos, pagamintos privačiuose miškuose, gabenimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ nuostatus. Teigia, jog K. T. nepateikė 2014-03-30 medienos pirkimo-pardavimo sutarties, leidimo kirsti įsigytą medieną, medienos gabenimo lapų, pardavėjo nuosavybės dokumentų. Todėl darė išvadą, jog K. T. atsakovui J. K. ir tretiesiems asmenims neturint lėšų atlyginti žalą yra atsakingas subsidiariai už vogtos medienos įsigijimą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Šilalės rajono apylinkės teismas 2017-06-15 sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, pripažino niekiniu ir negaliojančiu 2014-03-30 tarp atsakovų J. K. ir K. T. sudarytą žodinį pirkimo – pardavimo sandorį dėl 84 m³ eglinių rąstų, kurių rinkos vertė 5 838,74 Eur (20 160 Lt) priklausiusių ieškovei pardavimo; priteisė iš atsakovo K. T., ieškovei UAB „RG Medis“ 5 149,60 Eur už 2014-03-30 nupirktus 84 m³ vogtų eglės rąstų, iš ieškovei UAB „RG Medis“ priklausančio miško, negalint žalą atlyginti J. K., V. R., M. T. (subsidiari atsakomybė); priteisė iš atsakovo K. T. ieškovei UAB „RG Medis“ 116,02 Eur žyminio mokesčio ir 1 330,23 Eur kitų bylinėjimosi išlaidų; priteisė iš J. K. ieškovei UAB „RG Medis“ 448,63 Eur bylinėjimosi išlaidų; priteisė iš K. T. 15 Eur žyminio mokesčio ir 29,49 Eur išlaidų susijusių su procesinių dokumentų įteikimu valstybės naudai; priteisė iš J. K. 15 Eur žyminio mokesčio ir 9,97 Eur išlaidų susijusių su procesinių dokumentų įteikimu valstybės naudai.Nurodė, kad 2015-02-12 Varėnos rajono apylinkės teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. N1-22-547/2015 nustatyta, kad M. T., V. R., J. K. pavogė iš ieškovo 84 m³ medienos. Nustatė, jog pavogtą medieną 2014-03-30 J. K. pardavė K. T.. Pažymėjo, jog 2014-03-30 tarp atsakovų J. K. ir K. T. sudarytas žodinis pirkimo – pardavimo sandoris prieštarauja imperatyviai įstatymo, tai yra CK 6.307 straipsnio nuostatai, draudžiančiai parduoti pardavėjui nepriklausantį daiktą. Darė išvadą, jog toks sandoris yra niekinis ir negalioja įstatymo pagrindu (CK 1.78 str.).Taip pat nurodė, jog nagrinėjamoje civilinėje byloje subsidiarioji atsakomybė kildinama iš to, kad atsakovas J. K. ir tretieji asmenys, kurie baudžiamojoje byloje pripažinti kaltais dėl šios nusikalstamos veikos padarymo, yra nemokūs ir negali atlyginti ieškovei turtinės žalos.Pažymėjo, kad Varėnos rajono apylinkės teismo 2015-02-12 nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. N1-22-547/2015 priteista ieškovei 5 259,50 Eur (18 160 Lt) žalos atlyginimo solidariai iš M. T., V. R. ir J. K., o M. T. neturint pakankamai savarankiškų pajamų, subsidiariai iš D. S. ir V. R. neturint pakankamai savarankiškų pajamų, subsidiariai iš K. R. ir J. R.. Atkreipė dėmesį, jog baudžiamojoje byloje ieškinys K. T. pareikštas nebuvo. Teigia, jog šioje civilinėje byloje ieškinys pareikštas K. T., todėl tarp nagrinėjamos civilinės bylos ir baudžiamosios bylos Nr. N1-22-547/2015 yra prejudicinis ryšys, t. y. baudžiamojoje byloje nustatyti faktai turi teisinę reikšmę priimant teismo sprendimą nagrinėjamoje byloje.Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog medieną K. T. vežė nesilaikydamas Apvaliosios medienos gabenimo tvarkos aprašo reikalavimų, tai yra be medienos gabenimo lapų. Atkreipė dėmesį, jog atsakovas K. T. pripažįsta, kad jis neprašė pardavėjo dokumentų patvirtinančių medienos įsigijimo teisėtumą, pats surašė krovinio važtaraštį. Darė išvadą, jog atsakovas iš esmės pripažįsta, kad nesilaikė minėto gabenimo tvarkos aprašo reikalavimų. Pažymėjo, jog būtent atsakovas K. T. pirko iš neturėjusio teisės parduoti asmens ieškovo medieną, nepareikalavęs tvarkos apraše nurodytų dokumentų bei neužpildęs medienos gabenimo lapų.Teismas taip pat nurodė, kad aplinkybė, jog ikiteisminio tyrimo metu baudžiamojoje byloje Nr. N1-22-547/2015 nenustatyta nusikaltimo (vagystės) sudėtis atsakovo veiksmuose, per se nepaneigia deliktinės civilinės atsakomybės taikymo atsakovui galimybės. Darė išvadą, jog K. T. pirkdamas medieną nesilaikė teisės aktų reikalavimų ir tokiais veiksmais įsigijo vogtą medieną, todėl padarė žalos ieškovui.Atkreipė dėmesį, jog žalos dydis byloje nustatytas baudžiamojoje byloje Nr. N1-22-547/2015, 2015-02-12 Varėnos rajono apylinkės teismo nuosprendžiu. Teigia, jog jos dydžio iš esmės neginčijo ir atsakovas K. T..Pažymėjo, jog V. R. pilnamečiu tapo 2015-10-15, o M. T. 2017-01-08. Darė išvadą, jog pagrindiniams skolininkams V. R. ir M. T., tapus pilnamečiais K. R. ir J. R. bei D. S. subsidiarinė atsakomybė dėl 2015-02-12 Varėnos rajono apylinkės teismo nuosprendžiu priteistos žalos atlyginimo yra pasibaigusi.Taip pat pažymėjo, jog įsiteisėjus 2015 m. vasario 12 d. Varėnos rajono apylinkės teismo nuosprendžiui pagal ieškovei išduotus vykdomuosius raštus, antstolės A. M. kontoroje yra vykdomi išieškojimai dėl šio Varėnos rajono apylinkės teismas nuosprendžiu priteistų lėšų. Nurodė, kad vykdant išieškojimą iš V. R. grąžintos vykdymo išlaidos – 130,69 €, pervesta ieškovei 70,09 € (skola žalai atlyginti ir atstovavimo išlaidoms padengti). Iš J. K. grąžinta tik 45,9 € vykdymo išlaidų (t. 2, b. l. 38, 42). Teigia, jog prieš teismo posėdį ieškovo atstovė iš antstolės sužinojo, kad dar papildomai be antstolės 2017‑01-07 rašte pateiktų sumų, papildomai 2017 metais išieškota dar 39 €, tai yra antstolė pervedė po 13 € ieškovei 2017-02-14, 2017-03-22 ir 2017-05-01 pavedimais. Pažymėjo, kad ieškovės atstovė paaiškino, kad ji nežino ar tai skola ar bylinėjimosi išlaidos. Darė išvadą, jog ieškovės atstovė nepateikė teismui kitų įrodymų, kad nurodytos lėšos yra pravestos už atstovavimą baudžiamojoje byloje, todėl teismas laikė, kad lėšos pervestos už nuosprendžiu priteistos žalos atlyginimą, todėl teismo vertinimu ieškovei žalos atlyginimui yra išieškota 109,90 Eur, o likusi neatlyginta žala sudaro 5149,60 Eur.Teismas konstatavo, jog atsakovo K. T. veiksmai yra susiję tiesioginiu priežastiniu ryšiu su atsiradusiomis pasekmėmis, t. y. ieškovei padaryta žala, nes K. T. laikantis teisės aktų reikalavimų ir patikrinus ar pardavėjas turi reikiamus dokumentus parduodamai medienai, būtų paaiškėję, kad J. K. nėra parduodamos medienos savininkas.Atkreipė dėmesį, jog nagrinėjamu atveju sutarties, kurioje būtų nustatyta atsakovo subsidiarioji atsakomybė, sudaryta nebuvo, o CK 6.245 straipsnio nuostatos taikomos nustačius atsakovo civilinės atsakomybės sąlygas. Atsakovas K. T. neatsargiais veiksmais, tai yra neįsitikinęs ar pardavėjas yra medienos savininkas ar teisėtas pardavėjas įgijo vogtą medieną ir dėl tokių jo veiksmų ieškovas prarado medieną.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovas K. T. apeliaciniu skundu prašo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės UAB “MG Medis” ieškinį atmesti kaip nepagrįstą bei priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad skundžiamas teismo sprendimas yra vagių – V. R., M. T. ir J. K., nuteistų už medienos vagystę, reabilitacija, atleidžiant juos nuo materialinės atsakomybės. Taip pat nurodė, kad identiškas civilinis ieškinys jau buvo pareikštas baudžiamojoje byloje Nr. N1-22-547/2015, kurios išrašas su ieškiniu pateiktas kaip ieškinio priedas ieškinio reikalavimams pagrįsti. Apelianto nuomone sąžiningam medienos pirkėjui (LR CK 4.96 str. 1 dalies prasme) reiškiamas reikalavimas yra perteklinis ir negali būti patenkintas, nes pastarasis, baudžiamojon atsakomybėn pagal LR BK 189 str. 1 d. (už nusikalstamu būdu gauto turto įgijimą ar realizavimą) nėra patrauktas. Teigia, jog teismo nuoroda į žodinio sandorio prieštaravimą imperatyviai įstatymo normai (LR CK 6.307 str.) yra nepagrįsta.Pažymėjo, jog nustačius subsidiariosios atsakomybės subjektų ratą, Alytaus apskrities VPK finansų skyriaus kasoje saugomi pinigai - 2000 Lt - pagal 2013 04 24 kvitą A Nr. 014898 ir kasos pajamų orderį serija AVPK Nr. 00188, įsiteisėjus nuosprendžiui, buvo pervesti ieškovės civilinio ieškinio padengimui. Darė išvadą, jog jau tada, tai yra nuo 2015-03-15 dienos buvo pradėtas ieškovei priteisto sumos išieškojimo procesas, kuris ir tęsiasi vykdomosiose bylose Nr. 0151/15/01492, 0151/15/01493 ir 0151/15/01494, esančiose antstolės A. M. žinioje. Teigia, jog yra logiškai nesuprantama, kodėl ir kokiu pagrindu skundžiamu teismo sprendimu yra modifikuojamos civilinės deliktinės atsakomybės ribos ir nustatomi nauji subjektai, kurie yra nustatyti jau įsiteisėjusiu ir vykdomu teismo nuosprendžiu, kai subsidiarioji atsakomybė privalomai atsiranda tik įstatymo nustatytais atvejais (pvz. garanto atsakomybė) arba sutarties pagrindu.Apelianto nuomone, ieškovės teisė pareikšti tokio pobūdžio turtinį reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo subsidiariam skolininkui yra sietina su pagrindinių skolininkų nemokumu ir atsisakymu atlyginti padarytą žalą. Teigia, jog objektyvių įrodymų, kad pagrindiniai skolininkai būtų nemokūs ar atsisakę atlyginti kreditoriui jų vagystės pasėkoje padarytą žalą byloje nenustatyta, todėl mano, jog subsidiarioji atsakomybė K. T. kildinama neteisėtai.Teigia, jog perkėlus atsakomybę atsakovui K. T., skundžiamame teismo sprendime nėra nurodyta vienos iš pagrindinių civilinės atsakomybės sąlygų – K. T. kaltė, sudarant ginčijamą medienos pirkimo-pardavimo sandorį. Pažymėjo, jog nėra aišku kokiais įrodymais yra paremta deliktinės civilinės atsakomybės taikymo atsakovui galimybė.Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė prašo atmesti atsakovo apeliacinį skundą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad teismas teisingai išaiškino, kad baudžiamojoje byloje civilinis ieškinys buvo pareikštas tik teisiamiems asmenims, todėl civilinėje byloje pareiškus reikalavimą vogtos medienos pirkėjui, tai yra K. T., galimas prejudicinis ryšys tarp baudžiamosios ir civilinės bylos, nes jau nustatyti faktai įsiteisėjusiu nuosprendžiu turi teisinę reikšmę. Teigia, jog visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, todėl jų nekartoja.Pažymėjo, jog bet koks pirkimo-pardavimo sandoris turi atitikti šalių valią ir turi būti teisėtas. Teigia, jog nesvarbu, ar skubiai, sekmadienį, kad mažiau kas matytų, pirkėjas ir pardavėjas susitars ir parduos-pirks daiktą, ar iš karto sumokėdamas pinigus, ar įstatymo nustatyta tvarka, neskubėdamas parduos‑pirks daiktą, esmė išlieka ta pati: sandoris yra teisėtas, kai pardavėjas parduoda jam nuosavybės teisėmis priklausantį daiktą, o pirkėjas įsitikina dėl turimos daikto nuosavybės ir tik teisėtam savininkui sumoka už perkamą daiktą. Teigia, jog ieškovė nepardavė atsakovui savo turėtų 84 m³ medienos, todėl mano, kad teismas teisingai pritaikė materialiosios teisės normas dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Apeliacinis skundas atmestinas

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumą bei pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (LR CPK 329 str., 338 str.).CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 str.). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, ieškovės procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.Byloje sprendžiamas ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo išspręstas klausimas dėl atsakovo K. T. subsidiarios atsakomybės teisėtumo ir pagrįstumo. Civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą), o kita šalis privalo atlyginti nuostolius (žalą) (CK 6.245 straipsnio 1 dalis). Bet kuriai civilinės atsakomybės rūšiai (tiek sutartinei, tiek deliktinei) taikyti reikalinga nustatyti visas būtinąsias civilinės atsakomybės sąlygas – nukentėjusios šalies patirtą žalą (nuostolius), atsakingos dėl žalos atsiradimo šalies neteisėtus veiksmus (neteisėtą neveikimą) ir kaltę (išskyrus griežtosios civilinės atsakomybės taikymo atvejus) bei priežastinį neteisėtų veiksmų (neteisėto neveikimo) ir padarytos žalos (nuostolių) ryšį (CK 6.246–6.249 straipsniai). Šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 178 straipsnis).CK 6.245 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad deliktinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, atsirandanti dėl žalos, kuri nesusijusi su sutartiniais santykiais, išskyrus atvejus, kai įstatymai nustato, kad deliktinė atsakomybė atsiranda ir dėl žalos, susijusios su sutartiniais santykiais. Pagrindinė deliktinės civilinės atsakomybės funkcija yra kompensacinė. Tai reiškia, kad civilinė atsakomybė yra skirta grąžinti nukentėjusį asmenį į ankstesnę (iki delikto padarymo) padėtį (lot. restitutio in integrum) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-465/2008). Prievolė atlyginti turtinę ir (ar) neturtinę žalą atsakovui kyla konstatavus, kad yra visos deliktinės atsakomybės sąlygos, būtinos tokiai prievolei atsirasti, t. y.: 1) jis neįvykdė įstatymuose nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atliko veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidė bendro pobūdžio pareigas elgtis atidžiai ir rūpestingai, 2) yra padaryta turtinė ir (ar) neturtinė žala; 3) yra priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir kilusių neigiamų padarinių – žalos; 4) žalą padaręs asmuo yra kaltas (išskyrus įstatymuose nustatytas išimtis).Vertinant skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių laikymosi aspektu, pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-09-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-336/2009 ir kt.).Apeliaciniu skundu atsakovas nurodo, jog identiškas civilinis ieškinys jau buvo pareikštas baudžiamojoje byloje Nr. N1-22-547/2015, todėl apelianto nuomone, sąžiningam medienos pirkėjui pareikštas reikalavimas yra perteklinis ir negali būti patenkintas. Taip pat mano, jog teismas nepagrįstai konstatavo, jog ginčijamas sandoris turėjo būti sudarytas rašytine forma. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su tokiais apelianto argumentais. Pažymėtina, jog civilinis ieškinys baudžiamajame procese – tai dėl nusikalstamos veikos turtinės ir (ar) neturtinės žalos patyrusio asmens baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka reiškiamas reikalavimas įtariamajam, kaltinamajam ar už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims atlyginti patirtą žalą (BPK 109 str.). Nagrinėjamu atveju neginčytinai nustatyta, jog atsakovas baudžiamojoje byloje Nr. N1-22-547/2015 nebuvo kaltinamasis, todėl atsižvelgiant į tai, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti civilinį ieškinį tik įtariamajam ar kaltinamajam, ar už jų veikas materialiai atsakingiems asmenims, teisėjų kolegija daro išvadą, jog ieškovas (nukentėjusysis baudžiamojoje byloje) neturėjo procesinės teisės reikšti civilinio ieškinio atsakovui baudžiamojoje byloje. Tačiau toks išaiškinimas nereiškia, jog ieškovas praranda galimybę ginti jo nuomone pažeistas savo teises. Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai pažymima, kad teisės kreiptis į teismą, kaip konstitucinės asmens teisių ir laisvių garantijos, įtvirtintos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje, CPK 5 straipsnio 1 dalyje, turinys – kiekvieno suinteresuoto asmens teisė įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama subjektinė materialioji teisė arba įstatymų saugomas interesas. Be to, apelianto nurodomas argumentas, jog baudžiamojoje byloje buvo pareikštas identiškas civilinis ieškinys taip pat laikytinas nepagrįstu, kadangi ieškovas civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje pareiškė tik kaltinamiesiems V. R., M. T., J. K. ir subsidiariems skolininkams K. R., J. R. bei D. S.. Kadangi civilinis ieškinys atsakovui K. T. reiškiamas pirmą kartą, todėl nėra pagrindo teigti, jog šis civilinis ieškinys yra identiškas civiliniam ieškiniui, pareikštam baudžiamojoje byloje. Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog šie apelianto argumentai yra nepagrįsti, todėl atmestini.Apeliacinės instancijos teismas taip pat konstatuoja, jog apeliantas nepagrįstai teigia, jog ginčijamas sandoris neturėjo būti sudarytas rašytine forma. CK 1.73 str. 1 d. 1 p. imperatyviai nurodo, jog sandoris, kurio vertė viršija 1 500,00 Eur sumą, turi būti sudarytas rašytine forma. Baudžiamojoje byloje įsiteisėjusiu nuosprendžiu (prejudiciniai faktai) nustatyta, jog pavogtos medienos vertė sudaro 5 828,74 Eur (20 160,00 Lt), atsakovas K. T. baudžiamojoje byloje nurodė, jog už nupirktą medieną sumokėjo 12 000,00 Lt (3 475,44 Eur), todėl atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog ginčijamas sandoris privalėjo būti sudaromas rašytine forma, o apeliantas šio reikalavimo nesilaikė.Apeliaciniu skundu pažymima, jog skundžiamame teismo sprendime nėra nurodytos vienos iš pagrindinių civilinės atsakomybės sąlygų – K. T. kaltės sudarant ginčijamą medienos pirkimo-pardavimo sandorį. Tačiau teisėjų kolegija nesutinka su šiuo apelianto argumentu. Pažymėtina, jog asmuo kaltas, jeigu, atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes, jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (CK 6.248 str. 3 d.). Baudžiamojoje byloje neginčytinai nustatyta, jog atsakovo K. T. įmonė nuo 1994 metų užsiima miškininkyste. Atsakovas K. T. teisiamojo posėdžio metu nagrinėjant baudžiamąją bylą Nr. N1-22-547/2015 pats nurodė, jog žino, kad perkant medieną reikalingi miško nuosavybės dokumentai, dažniausiai ir leidimas kirsti mišką, tačiau vis tiek įsigydamas ieškovui nuosavybės teise priklausančią medieną šių dokumentų nepaprašė iš atsakovo J. K.. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks atsakovo elgesys nebuvo rūpestingas ir apdairus, todėl ieškovas dėl tokių atsakovo veiksmų patyrė žalą. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija daro išvadą, jog atsakovo K. T. kaltė dėl kilusios civilinės atsakomybės yra įrodyta, o apeliacinio skundo argumentas nepagrįstas.Apeliantas taip pat teigia, jog subsidiarioji atsakomybė apeliantui kildinama neteisėtai, kadangi byloje nėra objektyvių įrodymų, jog pagrindiniai skolininkai būtų nemokūs ar atsisakę atlyginti kreditoriui jo patirtą žalą, nors apelianto nuomone reikalavimas atlyginti nuostolius subsidiariam skolininkui sietinas su pagrindinių skolininkų nemokumu. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais apelianto argumentais. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog yra visos sąlygos apelianto civilinei deliktinei atsakomybei kilti. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytais argumentais, todėl išaiškina apeliantui, jog teismas išnagrinėjęs civilinę bylą nustatė atsakovo civilinės atsakomybės rūšį (deliktinė atsakomybė) bei formą (subsidiarioji atsakomybė). Šiuo atveju, teismas neturi galimybės nustatyti, ar pagrindiniai skolininkai yra mokūs ar ne, šios aplinkybės bus nustatytos tik vykdymo procese, todėl teisėjų kolegija laiko, jog teismo nustatyta civilinės atsakomybės (subsidiari) forma turės įtakos tik sprendimo vykdymo tvarkai, tačiau tai nėra pagrindas civilinei atsakomybei kilti. Pirmosios instancijos teismas atsakovo civilinę atsakomybę kildina iš deliktinės atsakomybės rūšies, o nustatydamas skolos išieškojimo tvarką, pagrįstai nustatė subsidiarią civilinės atsakomybės formą. Tai reiškia, jog nustačius subsidiarią atsakomybę, vykdymo procese antstolis visų pirmą išieškojimą vykdys iš pagrindinių skolininkų V. R., M. T. ir J. K. ir tik nustačius, jog šie skolininkai tapo nemokūs, išieškojimas bus nukreiptas į subsidiarų skolininką t. y. atsakovą K. T.. Taigi, šios nustatytos aplinkybės rodo, jog teismas teisingai nustatė, jog atsakovo atsakomybės formą, o apelianto argumentai laikytini nepagrįstais. Be to, apeliacinės instancijos teismas nesutinka ir su apelianto argumentu, jog skundžiamas teismo sprendimas yra vagių – V. R., M. T. ir J. K., nuteistų už medienos vagystę, reabilitacija, atleidžiant juos nuo materialinės atsakomybės. Kaip jau minėta šios nutarties 33 punkte, priteisus žalą iš atsakovo K. T., išieškojimas iš skolininkų V. R., M. T. ir J. K. nebus stabdomas. Net ir nustačius, jog pagrindiniai skolininkai tapo nemokūs, o žalą išieškojus iš atsakovo, jis įgautų teisę regreso tvarka patirtus nuostolius išsireikalauti iš pagrindinių skolininkų (CK 6.112 str. 1 d.). Įvertinus teisinį reglamentavimą bei nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, jog šis apelianto argumentas yra nepagrįstas. Teisėjų kolegijos vertinimu, kiti apeliacinio skundo argumentai teisinės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui neturi, todėl teismas plačiau dėl jų nepasisako. Be to pažymėtina, kad teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.). Atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).Remdamasis išdėstytomis ir įvertintomis aplinkybėmis, teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino materialinės ir procesinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl jį naikinti arba keisti apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 str. 1 d.).Apeliaciniu skundu ieškovė UAB „RG Medis“ prašo priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas dėl atsiliepimo į apeliacinį skundą suruošimo. Atsakovė pateikė šiuos bylinėjimosi išlaidas patvirtinančius įrodymus – 2017-08-08 sąskaitą už teisines paslaugas Nr. 106, kurioje nurodyta, jog atsiliepimo į apeliacinį skundą suruošimas – 430 Eur; mokėjimo nurodymą Nr. F3176, patvirtinantį 430,00 Eur sumokėjimą. Teisėjų kolegija atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 bei Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintas Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) nustatytus rekomenduojamus civilinėse bylose priteistino užmokesčio dydžius (nuo 2015 m. kovo 20 d. galiojanti jų redakcija), į Rekomendacijų 8.11 punktą, kuris numato, jog už apeliacinį skundą rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio dydis siekia 1,3 koeficiento, kurio pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas už praėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) (šiuo konkrečiu atveju – 793,3 Eur), į byloje pateiktus duomenis dėl patirtų atstovavimo išlaidų, sprendžia, kad ieškovės prašymas priteisti 430,00 Eur (advokato pagalbai apmokėti) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, tenkintinas (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnio 2 dalis, 302 straipsnis).Apeliacinį skundą atmetus, atsakovo turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (LR CPK 93 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Šilalės rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo K. T. ieškovės UAB „RG Medis“ naudai 430,00 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.