Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Liudvinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Aleno Piesliako, Nijolės Žimkienės,

atleistai nuo baudžiamosios atsakomybės R. A., jos gynėjai advokatei Reginai Laurinavičienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Trečiojo skyriaus prokurorės Oksanos Leontjevos apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 30 d. nuosprendžio, kuriuo R. A., padariusi nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 7 dalyje, vadovaujantis BK 40 straipsniu, atleista nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, perduodant ją laiduotojos L. D. atsakomybei be užstato, nustatant 2 (dvejų) metų laidavimo terminą, ir baudžiamoji byla nutraukta.

Vadovaujantis BK 68 straipsniu, R. A. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždrausta naudotis teise vairuoti transporto priemones 2 metams.

Vadovaujantis BK 71 straipsniu, R. A. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 50 MGL (1883 eurų) dydžio įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, ją sumokant per 4 (keturis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos į Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos sąskaitą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Apeliaciniu skundu prokurorė prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 30 d. nuosprendį pakeisti: panaikinti nuosprendžio dalį dėl R. A. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, perduodant ją laiduotos L. D. atsakomybei be užstato 2 metų terminui ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – R. A. pripažinti kalta padarius nusikaltimą, numatytą BK 281 straipsnio 7 dalyje, ir paskirti bausmę – 75 MGL (2824,50 eurų) dydžio baudą. Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirtą bausmę sumažinti vienu trečdaliu ir paskirti galutinę bausmę – 50 MGL (1883 Eur) dydžio baudą. Vadovaujantis BK 72 straipsnio 3 dalimi, konfiskuoti R. A. priklausantį turtą – automobilį „Suzuki Vitara“, v/n (duomenys neskelbtini) identifikavimo kodas (duomenys neskelbtini). Prokurorės vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė visas BK 40 straipsnyje numatytas sąlygas ir atleido R. A. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, kadangi nebuvo nustatyta, jog R. A. visiškai prisipažino kaltę ir nuoširdžiai gailisi padariusi nusikaltimą. Pirmą kartą apklausta ikiteisminio tyrimo metu savo kaltės ji nepripažino, aplinkybes, kad neblaivi vairavo automobilį ji nurodė tik papildomos apklausos metu kiek daugiau nei po dviejų mėnesių. Tokie R. A. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai sudaro pagrindą jos prisipažinimą ir gailėjimąsi laikyti deklaratyviu. Parodymų keitimą nulėmė ikiteisminio tyrimo metu ir teisme iškeltas klausimas dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Prokurorė nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl baudžiamojo poveikio priemonės – automobilio konfiskavimo – netaikymo. Teismo skundžiamame nuosprendyje pateikti motyvai neveda prie išvados, kad turto konfiskavimo neproporcingumas yra toks aiškus ir neginčytinas, kad dėl jo negalėtų kilti abejonių, o automobilio konfiskavimas neatitiktų teisingos pusiausvyros tarp viešojo intereso poreikio ir asmens teisių bei protingumo kriterijų. Nagrinėjimu atveju, automobilis „Suzuki Vitara“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo naudojamas R. A., kuri nusikaltimą padarė veikdama tiesiogine tyčia, ji žinojo, kad baudžiamasis įstatymas imperatyviai draudžia vairuoti transporto priemones esant neblaiviai, suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, galimas jos pasekmes ir norėjo taip elgtis. R. A. vairavo transporto priemonę, kai jai nustatytas sunkus girtumo laipsnis – 2,65 promilės. Taigi neabejotina, kad R. A. vairuodama automobilį, kai alkoholio koncentracija kraujyje daugiau nei šešis kartus viršijo leistiną normą, kėlė realų pavojų kitiems eismo dalyviams ir sau. Teismo argumentai, įvertinti taikant BK 40 straipsnio nuostatas (pirmą kartą padarė tokio pobūdžio nusikalstamą veiką, nėra bausta už administracinius nusižengimus dėl vairavimo apsvaigus, kritiško poelgio įvertinimas, teigiama charakteristika) negali lemti sprendimo netaikyti BK 72 straipsnio nuostatų. Teismui atleidus R. A. nuo baudžiamosios atsakomybės, ji nepatyrė iš apkaltinamojo nuosprendžio kylančių griežtesnių suvaržymų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo nutartyse ne kartą yra pritaręs žemesnės instancijos teismų praktikai, kai asmeniui atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą dėl nusikaltimo, numatyto BK 281 straipsnio 7 dalyje, padarymo kartu su kitomis baudžiamojo poveikio priemonėmis skiriamas ir turto ( transporto priemonės) arba jo vertės konfiskavimas (kasacinės nutartys baudžiamoje byloje 2K-118-511/2018, 2K-14-511/2018, 2K-114-1073/2017, Nr. 2K-136-699/2017). Be to, pagal kasacinės instancijos teismo praktiką, nuteisus asmenį pagal BK 281 straipsnio 7 dalį, automobilio, kuriuo padaryta nusikalstama veika, konfiskavimas yra privalomas (kasacinės nutartys Nr. 2K-80-511/2018, 2K-122-699/2018).Prokurorės teigimu, nėra reikšmingas motyvas netaikyti turto konfiskavimo, atsižvelgiant į turto vertę (12500 eurų), bei tai, kad ji gerokai viršija įprastai teismų praktikoje už tokio pobūdžio veikas skiriamų baudų dydžius. Konfiskuotino turto vertė neturi jokių sąsajų su bauda. Įstatyme nėra nurodyta, kad konfiskuotino turto vertė negali viršyti kokios nors baudos dydžio, o neproporcingai didelė konfiskuotino turto vertė palyginus su bausme, gali lemti neteisingą sprendimą. Nesudaro pagrindo nekonfiskuoti automobilio ir aplinkybės, kad transporto priemonė reikalinga šeimos nariams, nepilnamečio sūnaus ir neįgalios mamos priežiūrai. Tokias aplinkybes R. A. žinojo dar iki nusikalstamos veikos padarymo. Be to, turto konfiskavimas visada yra turto netekimo elementas ir gali sukelti neigiamus padarinius ar nepatogumus asmeniui, tačiau R. A. priklausančios transporto priemonės konfiskavimas neprieštarauja tikslams ir principams, siekiant užtikrinti BK 281 straipsnio 7 dalyje numatytų veikų prevenciją. Be to, teisiamajame posėdyje R. A. parodė, kad šeimoje yra dar vienas, senesnis automobilis. Nėra reikšmingas teismo argumentas netaikyti turto konfiskavimo ir dėl to, kad R. A. skirtos kitos dvi baudžiamojo poveikio priemonės: uždraudimas naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones 2 metų laikotarpiui bei įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, kadangi šios baudžiamojo poveikio priemonės nėra pakankamos siekiant užtikrinti prevencinius tikslus ir atgrasant asmenis nuo panašaus pobūdžio veikų darymo. Be to, šios poveikio priemonės paskirtos nenustatant maksimalaus jų termino ir dydžio. Teismo posėdžio metu prokurorė palaikė apeliacinio skundo argumentus ir prašė skundą tenkinti. R. A. bei jos gynėja prašė skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį palikti galioti be pakeitimų.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo procesinis sprendimas keistinas dalyje dėl automobilio, kuriuo R. A. padarė įstatymo uždraustą nusikalstamą veiką, konfiskavimo. Baudžiamojoje byloje nėra ginčijamos pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, veikos kvalifikavimas ir kt. Prokurorė nesutinka su teismo motyvais dėl BK 40 straipsnio nuostatų taikymo, vertindama, kad nebuvo nustatyta sąlygų visuma, taip pat prašo taikyti BK 72 straipsnio nuostatas ir konfiskuoti R. A. priklausančią transporto priemonę, su kuria buvo padaryta BK 281 straipsnio 7 dalyje numatyta nusikalstama veika.

Dėl R. A. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą

BK 40 straipsnis reglamentuoja, kad asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Teismų praktikoje akcentuojama, kad BK 40 straipsnio 2 dalies keturiuose punktuose yra nuosekliai išdėstytos kitos būtinos asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygos t.y. pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką, visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. R. A. pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis padarė BK 281 straipsnio 7 dalyje numatytą nusikaltimą, kuris yra priskiriamas nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis), praeityje teista nebuvo, šia nusikalstama veika nebuvo padaryta žala. Pirmosios instancijos teismas išsamiai motyvo, kuo vadovaujantis mano, kad R. A. laikysis įstatymų ir nenusikals, taip pat įvertino ir laiduotojos asmenybę, jos galimybę daryti teigiamą įtaką R. A.. Ginčo dėl šių aplinkybių nėra, todėl teisėjų kolegija plačiau šiuo klausimu nepasisako. Nagrinėjamu atveju prokurorė nesutinka tik dėl vienos sąlygos – visiško kaltės pripažinimo ir gailėjimosi padarius nusikalstamą veiką. Aukštesniojo teismo vertinimu, ši BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte aptarta aplinkybė nustatyta pagrįstai. Pagal teismų praktiką visiškas kaltės pripažinimas paprastai konstatuojamas, kai asmuo apie padarytą veiką duoda teisingus parodymus, kuriais patvirtinamas jo padarytos veikos faktas, teisingai nusakomi šios veikos svarbiausi bruožai, ypatybės ir padarymo aplinkybės. Visiškas kaltės pripažinimas dažnai būna susijęs ir su gailėjimusi dėl padarytos nusikalstamos veikos, tačiau jie nėra identiški. Teismai pripažįsta, kad asmens gailėjimasis išreiškiamas ne vien apgailestavimo pareiškimais ar deklaratyviais atsiprašymais. Gailėjimąsi gali išreikšti asmens savikritiškas požiūris į buvusį elgesį, krimtimasis dėl padarytos veikos, jos neigiamas vertinimas, taip pat poelgiai, kuriais kaltininkas stengiasi pašalinti ar sušvelninti savo veikos žalingus padarinius, pagelbėti nukentėjusiesiems, dėti pastangas atlyginti žalą, jeigu tokia yra padaryta, padeda teisėsaugos institucijoms aiškintis bylai svarbias aplinkybes ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-84/2010, 2K-P-82/2010, 2K-685/2012, 2K-137/2015 ir kt.). Iš bylos medžiagos matyti, kad 2017 m. spalio 31 d., apklausiama ikiteisminio tyrimo metu R. A. parodė, kad 2017 m. spalio 16 d., dienos eigoje pasijuto blogai, automobiliu, kuriuo ryte atvažiavo su sutuoktiniu, grįžo namo, išgėrė vaistų ir apie 15 val. grįžo į darbą. Taip pat parodė, kad dėl aptariamu laikotarpiu išgyvenamos stresinės situacijos ji, būdama automobilyje, prie darbo, išgėrė vieną butelį vyno. Teigia apalpusi ir kas vyko toliau, neprisimenanti, nurodė neblaivi automobilio nevairavusi (b.l. 49). Apklausiama 2018 m. sausio 10 d., R. A. įvykio aplinkybes paaiškino iš esmės analogiškai, kaip ir pirmąjį kartą, tačiau nurodė, jog bandė įvažiuoti automobiliu į darbovietės automobilių stovėjimo aikštelę. T.y. pripažino vairavimo faktą, esant neblaiviai (b.l. 53). Apklausiama bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme vėlgi nuosekliai išdėstė įvykio aplinkybes bei pripažino, kad automobilį vairavo būdama neblaivi. Paaiškino, kad jos pozicija ikiteisminio tyrimo metu skyrėsi dėl jos patirtų išgyvenimų, streso, vėliau išdrįso įvertinti veikos aplinkybes. Pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes, R. A. transporto priemone manevravo prie savo tuometinės darbovietės, keletą kartų bandydama įvažiuoti į automobilių stovėjimo aikštelę, tačiau jai to padaryti nepavyko. Pati R. A. nuosekliai aiškino, kad namuose išgėrė tik vaistų dėl prastos savijautos, o alkoholį vartojo jau grįžusi prie savo darbovietės, būdama automobilyje. Duomenų, kad moteris galėjo būdama neblaivi dienos metu vairuoti transporto priemonę nuo pat savo gyvenamosios vietos iki darbovietės miesto centre, nėra. Tokios aplinkybės leidžia teismui vertinti, kad R. A. pirmosios apklausos metu galėjo nesuprasti to fakto, kad manevravimas automobiliu prie stovėjimo aikštelės (jos transporto priemonė trukdė kitiems automobiliams išvažiuoti iš teritorijos) yra laikomas vairavimu. Taigi vertinti, kad jos pozicija ikiteisminio tyrimo metu buvo prieštaringa ir nenuosekli, nėra pagrindo. Tai, kad R. A. prisipažinimas padarius BK 281 straipsnio 7 dalyje numatytą nusikalstamą veiką ir gailėjimasis dėl savo poelgio yra išties nuoširdus, leidžia spręsti ir moters elgesys po nusikalstamas veikos padarymo. Kaip matyti, asmuo iki aptariamo įvykio dirbo (duomenys neskelbtini), tris metus dirbo (duomenys neskelbtini). Nelaukdama baudžiamojo proceso pabaigos, suprasdama, kad toks poelgis yra nesuderinamas su nepriekaištinga asmens reputacija, R. A. paliko einamas pareigas savo noru. Iš teisiamojo posėdžio protokole pirmosios instancijos teisme užfiksuotų R. A. paaiškinimų, matyti, jog moteris nevengė atsakyti į teismo klausimus dėl alkoholio vartojimo laiko, kiekio, nuoširdžiai paaiškino situaciją bei visas itin asmeniškas ir jautrias aplinkybes, kurios privertė pasielgti neteisėtai, tačiau jomis nesiekdama sumenkinti savo elgesio, o priešingai – ji nuolat pabrėždavo, kad padarė didelę klaidą, nurodė suprantanti, kad gyvenime kylančius sunkumus reikia spręsti kitomis priemonėmis. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad R. A. ne tik prisipažino padariusi nusikalstamą veiką, tačiau savo elgesį išties įvertino kritiškai, nuoširdžiai išgyvena bei gailisi dėl padaryto teisės pažeidimo. Esant išdėstytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad buvo nustatytos visos BK 40 straipsnyje numatytos sąlygos ir R. A. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą atleista pagrįstai.

Dėl transporto priemonės konfiskavimo

Turto konfiskavimas yra baudžiamojo poveikio priemonė, kuri, jei yra pagrindas, skiriama kaltininkui kartu su bausme. Baudžiamosios poveikio priemonės skyrimo tikslas – padėti įgyvendinti bausmės paskirtį, todėl baudžiamojo poveikio priemonei būdingi nubaudimo, auklėjimo bei prevencijos elementai. Turto konfiskavimo, kaip baudžiamojo poveikio priemonės, taikymo pagrindai įtvirtinti 72 straipsnyje. BK 72 straipsnio 2 dalis numatyta, jog konfiskuotinu turtu laikomas šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Pagal BK 72 straipsnio 2 dalį, nusikalstamos veikos priemonėmis pripažįstami įrenginiai, mechanizmai, prietaisai ar kitas turtas, kurį kaltininkas naudoja tam, kad sudarytų sąlygas ar palengvintų nusikalstamos veikos padarymą. Tokia priemone pripažįstamas specialiai nusikalstamai veikai daryti pritaikytas turtas, t. y. kai pakeista jo paskirtis ar savybės, tačiau turtas gali būti pripažįstamas nusikalstamos veikos priemone ir tada, kai jis nėra tiesiogiai pritaikytas nusikalstamai veikai daryti, tačiau nustatoma, kad nusikalstamos veikos padarymas nenaudojant šio turto būtų labai apsunkintas arba visai neįmanomas. Taigi nusikaltimo padarymo priemonės – tai įrenginiai, mechanizmai, prietaisai ir kiti materialūs daiktai, kurie darant nusikalstamą veiką ir kėsinantis į nusikaltimo objektą, dalyką tiesiogiai juos veikia, žaloja, o taip pat ir tie įrenginiai, mechanizmai bei prietaisai, kuriais tiesiogiai nusikaltimo dalykas neveikiamas, tačiau jais sudaromos sąlygos, būtinos nusikaltimo padarymui ar lengvinančios jos padarymą.Atleidžiant asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, turto konfiskavimo kaip baudžiamojo poveikio priemonės taikymo teisinis pagrindas nurodytas BK 67 straipsnio 2 dalyje. Iš šioje normoje pateikto teisinio reguliavimo ir paties atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės instituto sutaikomosios paskirties išplaukia, kad baudžiamojo poveikio priemonių taikymo ir jų pasirinkimo klausimas šiuo atveju paliekamas teismo nuožiūrai. Įgyvendindamas jam suteiktą diskreciją dėl turto konfiskavimo taikymo, teismas tokiais atvejais pirmiausia turėtų įvertinti šios teisinės priemonės suderinamumą su tais tikslais ir principais, kuriais buvo vadovaujamasi priimant sprendimą atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės.Nėra pagrindo nesutikti su prokurorės apeliacinio skundo argumentais, kad BK 281 straipsnio 7 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos padarymo metu R. A. vairuota transporto priemonė – automobilis „Suzuki Vitara“, v/n (duomenys neskelbtini) skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo nekonfiskuota nepagrįstai.Darant tokią išvadą visų pirma pažymėtina, kad siekiant tinkamo įstatymo leidėjo suformuotų tikslų įgyvendinimo, kriminalizavus vairavimą esant neblaiviam, kai nustatyta daugiau kaip 1,5 promilės alkoholio kraujyje, baudžiamąją atsakomybę už šią veiką įtvirtinant BK 281 straipsnio 7 dalyje, automobilio konfiskavimas yra ne tik galimas, bet ir būtinas. Nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojusiais BK 281 straipsnio pakeitimais, kuriais už vairavimą kelių transporto priemonės arba mokymą praktinio vairavimo apsvaigus nuo alkoholio, kai vairuojančio ar vairuoti mokančio asmens kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio, nustatyta baudžiamoji atsakomybė, siekiama didinti eismo saugumą, taip pat užkirsti kelią neblaivių vairuotojų daromiems Kelių eismo taisyklių pažeidimams, keliantiems itin didelį pavojų kitiems eismo dalyviams, ypač eismo įvykiams, kuriuose žūsta ar sužalojami žmonės. Šių tikslų įgyvendinimas, netaikant transporto priemonės, kurią vairuojant ir buvo padaryta nagrinėjama nusikalstama veika, konfiskavimo, būtų apsunkintas. Tokia situacija formuotų nebaudžiamumo įspūdį bei nepagarbą baudžiamajam įstatymui, tokiu būdu neužtikrinant prevencinio baudžiamojo poveikio priemonių, nagrinėjamu atveju – turto konfiskavimo, pobūdžio. Bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad R. A. inkriminuotas nusikaltimas, įtvirtintas BK 281 straipsnio 7 dalyje, buvo įvykdytas kaltininkei vairuojant automobilį Suzuki Vitara“, v/n. (duomenys neskelbtini) Sutinkamai su bylos duomenimis, transporto priemonė registruota kaltininkės sutuoktinio A. A. vardu, įgyta santuokoje, yra šeimos turtas, ir šis turtas laikytinas aptariamo nusikaltimo padarymo priemone.Nustatyta, kad R. A. vairavo transporto priemonę, kai jos kraujyje nustatyta 2,65 promilės etilo alkoholio. Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs, kad R. A. padarė BK 281 straipsnio 7 dalyje numatytą veiką ir atleidęs ją nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, skyrė jai dvi baudžiamojo poveikio priemones – uždraudė naudotis teise vairuoti transporto priemone dvejus metus bei 50 MGL (1 883 Eur) dydžio įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą. Nusprendus taikyti šioje baudžiamojoje byloje BK 40 straipsnio nuostatas R. A. nepatiria iš apkaltinamojo nuosprendžio kylančių griežtesnių suvaržymų, t.y. jai nebuvo skirta bausmė , ji neturės teistumo. Kaip minėta, sprendžiant tokio pobūdžio bylas, būtina atsižvelgti į aiškią ir kryptingą įstatymų leidėjo valią griežtinti atsakomybę už visuomenei itin pavojingus šiurkščiausius KET pažeidimus, kuriuos padaro neblaivūs vairuotojai. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 422 straipsnio 5 dalį už ženkliai mažesnio pavojingumo administracinį nusižengimą (transporto priemonių vairavimas, kai nustatytas lengvas neblaivumo laipsnis) užtraukia baudą vairuotojams nuo 300 iki 450 Eur, su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo 1 metų iki 1 metų 6 mėnesių. Apylinkės teismas sprendimą nekonfiskuoti nusikaltimo padarymo priemonės motyvavo tuo, kad automobilis įgytas teisėtai, iš bendrų sutuoktinių lėšų, nebuvo pritaikytas nusikalstamoms veikoms daryti, nusikalstamos veikos padarymo priemone tapo atsitiktinai, transporto priemonė reikalinga šeimos narių poreikių tenkinimui, taip pat įvertino kritišką R. A. savo veiksmų vertinimą, teigiamą jos charakteristiką, faktą, jog pirmą kartą traukiama atsakomybėn už vairavimą esant neblaiviai. Manymą, kad ši baudžiamojo poveikio priemonė yra neproporcinga baudžiamojo įstatymo tikslams, teismas grindė didele konfiskuotino turto verte, kuri gerokai viršija įprastai teismų praktikoje už tokio pobūdžio veikas skiriamų bausmių dydžius. Teisėjų kolegija sutinka su prokurorės apeliacinio skundo argumentu, kad iš tiesų, konfiskuotino turto vertė neturi jokių sąsajų su teismo skirtina bauda, juo labiau, kad bausmė, atleidus R. A. nuo baudžiamosios atsakomybės, jai nebuvo skiriama. Turto vertę būtina vertinti visų nustatytų aplinkybių kontekste. Teisėjų kolegija aplinkybių, kad atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės asmuo rūpinasi savo neįgalia motina bei mažamečiu sūnumi, bei kad aptariama transporto priemonė yra vienintelis šeimos automobilis, nevertina kaip išskirtinių. Be to, įvertintina ir tai, kad turto konfiskavimas yra poveikio priemonė, kuria siekiama ne tik nubausti kaltininką, bet ir pačią nusikalstamą veiką padaryti ekonomiškai nenaudingą, todėl atvejai, kai nusikalstamos veikos priemonė, kaip ji suvokiama BK 72 straipsnio prasme, gali būti nekonfiskuojama yra galimi tik esant išimtinėms aplinkybėms, kurių nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje aukštesnysis teismas neįžvelgia.R. A. asmenybę charakterizuojančios aplinkybės buvo pagrindas atleisti kaltininkę nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, tačiau jos savaime, nesant jokių išskirtinių aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti baudžiamojo poveikio priemonės – automobilio konfiskavimą akivaizdžiai neproporcingu ir neteisingu, - nesudaro galimybės neskirti automobilio Suzuki Vitara konfiskavimo. Teisėjų kolegijos nuomone, kaltininkei esant atleistai nuo baudžiamosios atsakomybės, šiuo konkrečiu atveju, būtent baudžiamojo poveikio priemonių (specialiosios teisės atėmimas bei turto konfiskavimas) taikymas yra būtinas ir proporcingas, siekiant BK 40 straipsnyje numatytų tikslų.Spręsdamas baudžiamojo poveikio priemonių taikymo būtinumo klausimą, teismas privalo atsižvelgti į jų tarpusavio suderinamumą ir proporcingumo principą, t. y. taikomos baudžiamojo poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti. Pagal teismų praktiką dėl padarytų BK 281 straipsnio 7 dalyje numatytų nusikalstamų veikų prevencijai užtikrinti paprastai kartu skiriamos tiek susijusios su apribojimu naudotis specialia teise, tiek turtinio pobūdžio baudžiamojo poveikio priemonės, iš jų ir turto (transporto priemonės) konfiskavimas.Šioje byloje pirmosios instancijos teismas R. A. paskyrė baudžiamojo poveikio priemonę – 50 MGL (1883 eurų) dydžio įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą. Kolegija sprendžia, jog nagrinėjamoje byloje būtent transporto priemonės konfiskavimas padės įgyvendinti baudžiamojo poveikio priemonei keliamus tikslus, o teismo paskirtoji įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą parinkta neteisingai įvertinus padarytos nusikalstamos veikos pobūdį. Todėl skundžiamu nuosprendžiu R. A. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, naikinama.Teisėjų kolegijos nuomone, kaltininkei esant atleistai nuo baudžiamosios atsakomybės, šiuo konkrečiu atveju, būtent baudžiamojo poveikio priemonės – (automobilio konfiskavimas, uždraudimas vairuoti transporto priemones 2 metams) yra proporcingos padarytai nusikalstamai veikai ir pakankamos pasiekti BK 40 straipsnyje numatytiems tikslams. Tokia praktika neprieštarauja ir vienai iš paskutiniųjų LAT priimtų nutarčių (2018-06-19 nutartis baudžiamojoje byloje 2K-218-648/2018).Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad skundžiamo nuosprendžio motyvuose teismas pasisakydamas dėl R. A. ir jos gynėjos prašymo - teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminą skaičiuoti nuo faktinio teisės vairuoti transporto priemones uždraudimo dienos (t. y. nuo 2017 m. spalio 31 d.) visiškai be pagrindo jo netenkino, kadangi LAT 2018 m. gegužės 29 d. nutartimi Nr. 2K-7-144-648/2018 analogiškas klausimas jau buvo spręstas. Pagrindu skaičiuoti baudžiamojo poveikio priemonės pradžią nuo vairuotojo pažymėjimo paėmimo dienos turėtų būti tai, jog šioje byloje taikytos kardomosios priemonės turinys faktiškai atitiko baudžiamojo poveikio priemonės turinį, t. y. R. A. buvo taikomi tokio paties pobūdžio ir griežtumo apribojimai (visiškas apribojimas naudotis teise vairuoti transporto priemones), kokie yra taikomi ir paskyrus baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones. Dėl paminėto ši pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis keistina.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 2 punktais,

nusprendžia:

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Trečiojo skyriaus prokurorės Oksanos Leontjevos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 30 d. nuosprendį pakeisti:

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2, 3 dalimis, konfiskuoti R. A. priklausantį turtą – automobilį Suzuki Vitara (valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) identifikavimo numeris (duomenys neskelbtini)) kaip nusikalstamos veikos padarymo priemonę.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria R. A. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 50 MGL (1883 Eur) įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą.

Baudžiamojo poveikio priemonės – teisės vairuoti transporto priemones atėmimo termino pradžią R. A. skaičiuoti nuo 2017 m. spalio 31 d.

Likusią Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 30 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.