Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Medvedevienės, Ramūno Šarkos ir Astos Urbonienės,

dalyvaujant pareiškėjai M. B. (M. B.) ir jos atstovui advokato padėjėjui Žilvinui Klimavičiui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka vaizdo konferencijos būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos M. B. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo, trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ginčas byloje kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. sausio 22 d. sprendimo Nr. 24S25428, kuriuo panaikintas M. B. leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantis iki 2025 m. lapkričio 16 d., ir Migracijos departamento 2024 m. vasario 1 d. sprendimo Nr. 24S38176, kuriuo nuspręsta uždrausti M. B. atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2024 m. vasario 1 d. iki 2029 m. sausio 31 d., teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad M. B. yra Baltarusijos Respublikos pilietė.

Pareiškėja 2022 m. spalio 12 d. kreipėsi į Migracijos departamentą, prašydama Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 41 punkte nurodytu pagrindu (ketina dirbti Lietuvos Respublikoje aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą pagal šio įstatymo 441 straipsnio nuostatas) išduoti jai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Pareiškėja gavo Lietuvos nacionalinę vizą, galiojusią nuo 2022 m. rugsėjo 29 d. iki 2023 m. kovo 27 d., o 2022 m. lapkričio 7 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą Nr. 22S148546 išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvoje 3 metų laikotarpiui. Leidimas laikinai gyventi Nr. 760202560, galiojo nuo 2022 m. lapkričio 16 d. iki 2025 m. lapkričio 16 d.

Migracijos departamentas gavo Valstybės saugumo departamento (toliau – VSD) išvadą kurioje nurodyta, jog pareiškėja kelia grėsmę valstybės saugumui, nes dirbdama Baltarusijos Respublikos muitinėje, privalėjo būti lojali Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos Respublikos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos Respublikos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. Pareiškėjai gyvenant Lietuvoje, ji gali būti išnaudota Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo. VSD kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Baltarusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra tarnavę (dirbę) šios šalies valstybės institucijose.

Atsižvelgiant į gautą VSD išvadą, Migracijos departamentas, įvertinęs ir kitus duomenis, priėmė 2024 m. sausio 22 d. sprendimą Nr. 24S25428 panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir 2024 m. vasario 1 d. sprendimą Nr. 24S38176 uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką 60 mėnesių.

Pareiškėja su skundžiamais sprendimais nesutinka ir prašo panaikinti kaip nepagrįstus. Teigia, kad atsakovas neįvertino ir nepateikė argumentų dėl pareiškėjos keliamos grėsmės, o tik perkėlė VSD išvadą į sprendimą.

Teismas nesutinka su pareiškėjos argumentais, kad 2024 m. sausio 22 d. sprendimas Nr. 24S25428 turėtų būti panaikintas vien tuo pagrindu, kad atsakovas iš esmės perkėlė VSD išvadą į jį, neapklausus pareiškėjos, nesuteikus galimybės jai duoti paaiškinimus dėl VSD pateiktos išvados ir neatlikęs savarankiško grėsmės vertinimo, nenustatęs grėsmės realumo.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, jog Migracijos departamentas turi teisę remtis išvada dėl pareiškėjo grėsmės vertinimo, tačiau Migracijos departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turi pagrįsti objektyviais duomenimis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1049-756/2017; 2017 m. birželio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3776-822/2017; kt.). Sprendžiant dėl to, ar asmuo gali kelti grėsmę (realų ir faktinį pavojų), turi būti vertinamos visos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, o sprendimas turi būti priimamas atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą bei laikantis proporcingumo principo. Migracijos departamentas turi vertinti kiekvieną individualią situaciją ir spręsti, ar užsieniečiui ketinamais taikyti apribojimais nebus pažeistas minėtas proporcingumo principas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-2220/2012, 2024 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1210-815/2024).

Sutiktina, su pareiškėjos pozicija, kad Migracijos departamentas, vertindamas, ar asmuo kelia grėsmę valstybės saugumui, neturėtų automatiškai VSD išvados perkelti į sprendimą, o būdamas viešojo administravimo subjektas turi, atsižvelgdamas į nustatytų aplinkybių visumą, tarp kurių yra ne tik VSD išvada, bet ir su pareiškėju susijusios individualios aplinkybės, atlikti savo vertinimą ir padaryti savarankišką išvadą, ar pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui. Atsakovas turi visapusiškai įvertinti papildomas aplinkybes, kurios jam žinomos apie pareiškėją (šeima, darbas, gyvenimo trukmė Lietuvoje, padaryti pažeidimai), ir tik jas sistemiškai įvertinęs, gali daryti išvadą apie pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui realumą. Be to, išvada apie asmens grėsmę valstybės saugumui turi būti daroma ypač apdairiai, turi būti argumentuota bei motyvuota, proporcinga, o ne formali (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. birželio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1721-525/2023).

Byloje nustatyta, kad atsakovas, priimdamas sprendimą dėl leidimo gyventi Lietuvoje panaikinimo, vadovavosi VSD 2023 m. spalio 12 d. rašte Nr. 18-10898 pateikta išvada, jog pareiškėja, dirbdama Baltarusijos Respublikos muitinėje, privalėjo būti lojali Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, todėl gali būti išnaudota Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų vykdant veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus.

Įvertinus byloje esančius dokumentus matyti, jog nagrinėjamo ginčo atveju, Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamus Sprendimus pagrįstai ir tinkamai įvertino kompetentingos institucijos Valstybės saugumo departamento pateiktą išvadą, kurioje nurodoma, kad pareiškėja, dirbdama Baltarusijos Respublikos muitinėje, privalėjo būti lojali Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, o Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos, kurios užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. Teismas pripažįsta, kad Migracijos departamentas neturėjo pagrindo abejoti VSD vertinimu, jog pareiškėjai išdavus leidimą gyventi Lietuvoje ji gali būti išnaudota Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui ir veiklai prieš Lietuvos Respubliką, kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo, nes VSD išvadoje patvirtino, jog kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Baltarusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę valstybės institucijose.

Skirtingai nei teigia pareiškėja, iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad Migracijos departamentas atliko individualų pareiškėjos situacijos vertinimą, nes surinko ir kitus faktinius duomenis apie pareiškėjos gyvenimą Lietuvos Respublikoje: nustatė, kad pareiškėja turėjo nuo 2022 m. rugsėjo 29 d. iki 2023 m. kovo 27 d. galiojusią nacionalinę vizą, o nuo 2022 m. lapkričio 16 d. iki 2025 m. lapkričio 16 d. galiojantį leidimą laikinai gyventi Lietuvoje; Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinės sistemos duomenimis, pareiškėja nuo 2022 m. spalio 21 d. dirba (duomenys neskelbtini); gyvena viena, nuomojame bute. Migracijos departamento vertinimu, šie duomenys patvirtina, kad pareiškėjos darbiniai ryšiai su Lietuvos Respublika yra išskirtinai ekonominio pobūdžio ir nėra ilgalaikiai. Migracijos departamento naudojamose informacinėse sistemose ir registruose duomenų, kad pareiškėja turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje nėra, taip pat nėra informacijos apie jos šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamento vertinimu, nors pareiškėja, atsakydama į klausimyno 10 ir 11 klausimus, pažymėjo, kad nepritaria Rusijos Federacijos kariniams veiksmams Ukrainoje ir kad Krymas priklauso Ukrainai, tai savaime nepaneigia užsienietės grėsmės valstybės saugumui, kuri kyla ne dėl užsienietės požiūrio į susiklosčiusią situaciją, o dėl jos darbo Baltarusijos Respublikos muitinėje ir iš to kylančio jos pažeidžiamumo.

Taigi, Migracijos departamentas, iki priimdamas ginčijamus Sprendimus, surinko jam prieinamus papildomus duomenis apie pareiškėją ir juos įvertino kartu su VSD pateikta išvada, pripažindamas, kad pareiškėjos ryšiai su Lietuvos Respublika yra išskirtinai ekonominio pobūdžio ir neilgalaikiai. Migracijos departamentas taip pat vertino pareiškėjo poziciją, išdėstytą Migracijos departamento klausimyne, kad ji nepritaria Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje, o Krymas, jos nuomone, priklauso Ukrainai, tačiau sprendė, kad tai nepaneigia aplinkybės, kad pareiškėja 2014–2017 m. dirbo Baltarusijos Respublikos muitinėje ir todėl yra potencialus verbavimo taikinys Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos režimų jėgos struktūroms. Todėl teismas atmeta kaip nepagrįstą pareiškėjos argumentą, kad ginčijamą sprendimą Migracijos departamentas priėmė tik perrašęs VSD išvadą ir neatlikęs individualaus vertinimo.

Teismas pažymi, kad Valstybės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visuomenei. LVAT 2020 m. gruodžio 9 d. nutartyje byloje Nr. eAS-846-756/2020 yra akcentavęs, kad nacionalinio saugumo užtikrinimas yra aukščiausias bet kurios valstybės vidaus ir užsienio politikos tikslas. Pagrindinis nacionalinio saugumo tikslas ir pagrindinė vertybė yra valstybės sugebėjimas išsaugoti nepriklausomą identitetą prieš valstybes, kurios laikomos priešiškomis.

LVAT ne kartą yra pažymėjęs, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra suteikiama automatiškai, o įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., LVAT 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį byloje Nr. A-858-2720-2014). Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – Konvencija) neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės, o valstybės teisė kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą pripažįstama tiek LVAT, tiek EŽTT (pvz., 2006 m. spalio 18 d. sprendimas byloje Üner prieš Nyderlandus) praktikoje. Be to, EŽTT teisės atvykti į šalį ar išsiuntimo iš šalies ribojimus nagrinėja proporcingumo aspektu vertindamas pusiausvyrą kitų fundamentalių Konvencijoje įtvirtintų teisių atžvilgiu (pavyzdžiui, teisės į privatumą, šeimą, kt.), t. y. ieško pusiausvyros tarp valstybės teisės neįleisti asmens ir jo fundamentalių interesų.

2022 m. gruodžio 13 d. Lietuvos Respublikos Seimo nutarimo Nr. XIV-1657 „Dėl nepaprastosios padėties įvedimo“ nuostatomis, sugriežtinus vizų režimą, sustabdytas Rusijos ir Baltarusijos piliečių prašymų išduoti vizas priėmimas ir sprendimų dėl šių prašymų priėmimas Lietuvos Respublikos vizų tarnybose užsienyje. Taip pat sustiprinta valstybės sienos apsauga, t. y. Rusijos ir Baltarusijos piliečiams taikomas individualus papildomas išsamus patikrinimas dėl jų atvykimo keliamos grėsmės Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui, viešajai tvarkai, viešajai politikai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai ar tarptautiniams santykiams.

Remiantis minėto Seimo nutarimo 1 straipsnio 2 dalies 1 punktu, nepaprastoji padėtis įvedama dėl precedento neturinčiu mastu sutelktų Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos pajėgų, kurios vykdo karinę agresiją prieš kaimynystėje esančią Ukrainos valstybę ir sukėlė humanitarinę bei pabėgėlių krizę, grasina Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos (NATO), Europos Sąjungos valstybių narių ir kitų Europos valstybių saugumui ir kelia grėsmę pirmaeiliams Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesams; be to, dėl galimų hibridinių atakų ir įvairiausio pobūdžio provokacijų visuomenės rimčiai kyla grėsmė, kurios neįmanoma pašalinti netaikant Nepaprastosios padėties įstatyme nustatytų konkrečių nepaprastųjų priemonių. Nepaprastosios padėties įvedimo tikslas – naudojant šiame nutarime nustatytas nepaprastąsias priemones ir priimant sprendimus, pašalinti dėl Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos veiksmų ir jų lemiamų procesų kilusią grėsmę pirmaeiliams Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesams ir visuomenės rimčiai (1 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Nepaprastoji padėtis įvesta visame Lietuvos Respublikos pasienio ruože prie Lietuvos Respublikos valstybės sienos su Baltarusijos Respublika. Tai reiškia, kad visos indikacijos apie galimą grėsmę turi būti vertinamos itin jautriai.

Nurodytos geopolitinės situacijos ir Lietuvos saugumo kontekste pareiškėjos argumentai, kad į tarnybą muitinėje pateko todėl, kad privalėjo du metus dirbti muitinės sistemoje pagal paskyrimą, užėmė žemiausias pareigas ir jokio priėjimo prie slaptų duomenų neturėjo, teismo vertinimu nepaneigia fakto, kad pareiškėja, dirbdama Baltarusijos Respublikos muitinėje ir būdama statutine pareigūne privalėjo būti ir buvo lojali Baltarusijos Respublikos valdžiai, nes tą užtikrino atitinkamos Baltarusijos saugumo tarnybos. Be to, studijuoti Baltarusijos valstybinio transporto universitete sprendimą priėmė pati, nieko neverčiama, nors, kaip pati nurodė, į šią specialybę galėjo stoti tik studentai, kurie turėjo turėti aukštus akademinius rezultatus ir neturėti teistumo. Taigi, pareiškėja, turėdama aukštus akademinius rezultatus galėjo rinktis iš daugelio specialybių, tačiau nusprendė savo profesinę veiklą susieti su valstybės tarnyba autoritarinėje valstybėje, suvokdama, kad turės paklusti nedemokratinei tvarkai. Teisėjų kolegija vertina, kad pasirinkdama studijas valstybiniame universitete pareiškėja savo noru pasirinko ir darbą muitinės sistemoje, tuo išreikšdama lojalumą Baltarusijos valstybės tarnybai.

Nors pareiškėja akcentuoja, kad dirbdama muitinėje užėmė žemiausias pareigas, neturėjo galimybės dirbti su slapta informacija, tačiau VSD nurodo, kad kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Baltarusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę valstybės institucijose. Todėl turėta ar neturėta prieiga dirbant valstybės tarnyboje Baltarusijoje prie slaptos informacijos nėra esminis ir lemiamas kriterijus sprendžiant dėl asmens pažeidžiamumo gyvenant Lietuvoje. Esminis kriterijus yra pareiškėjos sąmoningas pasirinkimas dirbti Baltarusijos valstybės tarnyboje statutiniu pareigūnu, kurių lojalumas neišvengiamai (nebūtinai formaliai ir viešai) yra kontroliuojamas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos.

Kaip nurodo VSD savo išvadoje ir atsiliepime į skundą, Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos, kurios užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam rėžimui nelojalūs asmenys.

Nagrinėjamu atveju pareiškėja studijavo nemokai valstybiniame universitete, dėl ko 2014 metais buvo paskirta dirbti muitinėje, du metus dirbo, o 2017 m. savo noru buvo atleista iš pareigų. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos pareiškėją vertino kaip lojalų valdančiajam rėžimui ir patikimą asmenį.

Teismas pabrėžia trečiojo suinteresuoto asmens nurodytus argumentus, kad VSD nustatė konkrečius Baltarusijos žvalgybos tarnybų veiklą Lietuvoje patvirtinančius atvejus verbuojant buvusius valstybės tarnautojus ir tai, kad palankią terpę tokiai Baltarusijos žvalgybos tarnybų veiklai sudaro šių tarnybų naudojama agentų verbavimo savo valstybės institucijose, strateginiuose objektuose ir ginkluotosiose pajėgose sistema. Baltarusijos žvalgybos tarnybos, veikdamos savo šalyje ir vykdydamos žvalgybą prieš užsienio valstybes, remiasi kontržvalgybos darbo objektuose, kurie yra svarbūs užtikrinant nacionalinį saugumą, sistema. Kontržvalgybos objektuose - valstybės institucijose, teisėsaugos tarnybose, strateginiuose ekonomikos sektoriuose ir ginkluotosiose pajėgose - kuriamas užverbuotų asmenų (agentų) tinklas. Užverbuoti agentai, dirbantys Baltarusijos valstybės institucijose ar tarnaujantys šių šalių ginkluotosiose pajėgose, išnaudojami: 1) kontržvalgybos tikslais - siekiant išaiškinti galimą užsienio žvalgybos tarnybų veiklą šių objektų atžvilgiu; 2) žvalgybos informacijai rinkti - jei turi galimybes bendrauti su užsienio valstybių piliečiais ir (ar) reguliariai lankytis užsienio valstybėse. Prioritetas vykdant žvalgybą skiriamas NATO ir ES valstybėms, kurias Baltarusijos žvalgybos tarnybos laiko labiausiai priešiškomis valstybės valdančiajam režimui.

Taip pat pažymėtina, kad teismo posėdžio metu buvo nustatyta, kad pareiškėja periodiškai lankosi Baltarusijoje, kurioje gyvena jos tėvai (tai patvirtina posėdžio metu Migracijos departamento atstovo į bylą pateikti rašytiniai įrodymai apie pareiškėjos vykimą per valstybių sieną iš Lietuvos į Baltarusiją ir atgal). Teismas pripažįsta, kad pareiškėjos šeimos narių gyvenimas Baltarusijoje gali suponuoti pareiškėjos pažeidžiamumą, kartu ir realią tikimybę kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams, nes atitinkamos Baltarusijos tarnybos gali daryti poveikį pareiškėjai per jos artimuosius. Be to, pareiškėjos ryšys su Baltarusijos Respublika yra pakankamai tvirtas, nes pareiškėja periodiškai į ją grįždavo ir vėl išvykdavo į Lietuvą, o tai, kad kertant sieną ji niekada nebuvo sulaikyta, nors teigia bijanti persekiojimo dėl Baltarusijos valdančiojo rėžimo nepalaikymo, ne tik paneigia jos nurodytas aplinkybes, kad ji realiai yra paieškoma ir jai gresia susidorojimas, o kaip tik priešingai, šie duomenys patvirtina, kad jai yra saugu grįžti į savo kilmės valstybę, nepaisant jos nurodomo nepritarimo Baltarusijos valdžiai, dėl kurio ji galėtų būti persekiojama. Pavyzdžiui, atsakovo pateikti duomenys patvirtina, kad pareiškėja iš Lietuvos į Baltarusiją buvo išvykusi 2023 m. birželio 30 d. ir į Lietuvą grįžo 2023 m. liepos 29 d., tačiau nei du kartus kertas valstybių sieną, nei mėnesį laiko būnant Baltarusijoje pareiškėja nebuvo persekiojama, sulaikyta ar kitaip varžomos jos teisės, nors ji teigia, kad jau nuo 2020 metų viešai palaiko Baltarusijos opoziciją, pinigais remia organizaciją, kuri Baltarusijos valdžios laikoma ekstremistine. Teisėjų kolegijos vertinimu šios aplinkybės tik patvirtina VSD nustatytą pareiškėjos grėsmę Lietuvos valstybės saugumui bei paneigia pareiškėjos deklaruojamą jos nelojalumą Baltarusijos Respublikos valdžiai.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas panašaus pobūdžio bylose remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2022 m. rugsėjo 22 d. nutarime padarytomis išvadomis, kad ryšiai su užsienio valstybės institucijomis ar tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis laikomi nepašalinama grėsme nacionalinio saugumo interesams keliančia priežastimi. Kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi būti itin dėmesingai įvertinamos aplinkybės, kurios gali būti laikomos potencialiai keliančiomis grėsmę. Pareiškėjas gali palaikyti ryšius su buvusioje darbovietėje ir (ar) kitose jėgos struktūrose dirbančiais Baltarusijos režimui lojaliais asmenimis (pvz. buvusiais kolegomis) – ir tai yra pakankamas pagrindas išvadai, kad toks ryšių palaikymas gali būti laikomas aplinkybe, suponuojančia pareiškėjo pažeidžiamumą, kartu ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams (žr., pvz., 2023 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1461-520/2023; 2023 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1640-552/2023; 2023 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2065-552/2023; 2023 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2381-1047/2023).

Be to, Įstatymas, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“. Taigi, jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas. Lietuvos vyriausiasis administracinis yra išaiškinęs, kad negali būti atmesta tokia situacija, kad grėsmė valstybės saugumui gali pasireikšti ir kaip potencialus pavojus, todėl grėsmės valstybės saugumui sąvoka tam tikrais atvejais gali apimti ir galimą pavojų – kai dėl užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar sveikatai iškyla potencialus pavojus, kitaip tariant, atsiranda grėsmės galimybė (žr., pvz., LVAT 2015 m. birželio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1814-858/2015). Įstatyme vartojama sąvoka „buvimas Lietuvos Respublikoje gresia valstybės saugumui arba viešajai tvarkai“ neturi būti aiškinama kaip reikalaujanti, kad asmuo, kurį siekiama išsiųsti, teismo būtų pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, juo labiau, konkrečios kategorijos nusikaltimą, o asmens keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimui neturi būti taikomi baudžiamosios teisės nustatyti kriterijai (žr., pvz., LVAT 2006 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A5-1056/2006; LVAT 2019 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4603-629/2019).

Taigi, nagrinėjamu atveju atsakovas įvertino net tik galimą pareiškėjos grėsmę valstybės saugumui dėl jos buvusių ryšių su Baltarusijos valstybės struktūromis, bet ir potencialų pavojų priešiškai valstybei išnaudoti šiuos ryšius dabartiniu metu, o taip pat ir pareiškėjos ryšiai su Lietuva, t. y. kad Lietuvoje pareiškėja dirba tik nuo 2022 m. spalio 21 d. ir šie pareiškėjos ryšius su Lietuva, kurie yra išskirtinai tik ekonominio pobūdžio ir nėra ilgalaikiai. Migracijos departamentas jokių pareiškėjos šeimyninių ryšių, su Lietuvoje gyvenančiais asmenimis nenustatė. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šios aplinkybės neleido atsakovui suabejoti VSD pažymos pakankamumu konstatuojant grėsmės valstybės saugumui egzistavimą.

Pareiškėjos galimi ryšiai su atitinkamomis Baltarusijos Respublikos tarnybomis bylos nagrinėjimo metu nebuvo niekaip paneigti, todėl VSD nustatytas aplinkybes įvertinus atsižvelgiant ir į pirmiau aptartą visuotinai žinomą informaciją, teismas sprendžia, jog surinkta informacija apie pareiškėjos keliamą grėsmę valstybės saugumui negali būti ignoruojama. Pareiškėja nėra pasiekusi aukšto integracijos lygio Lietuvos Respublikoje, kas leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjos asmeninis interesas likti gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjos darbas 2014–2017 m. Baltarusijos Respublikos muitinėje, nagrinėjamu atveju sudarė pagrindą išvadai apie pareiškėjos galimus ryšius su Baltarusijos atitinkamomis tarnybomis ir jos potencialų pavojų Lietuvos saugumui, kurie nebuvo paneigti teisminio nagrinėjimo metu.

Dėl Migracijos departamento 2024 m. vasario 1 d. sprendimo Nr. 24S38176, kuriuo nuspręsta uždrausti M. B. atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2024 m. vasario 1 d. iki 2029 m. sausio 31 d., teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėja nenurodė jokių individualių argumentų, kodėl šis sprendimas yra neteisėtas. Pažymėtina, kad pagal Įstatymo 133 straipsnio 5 dalį, laikotarpis, kuriam uždraudžiama užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, gali būti ir ilgesnis negu penkeri metai.

Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33, 38 punktas taip pat nustato, kad šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturinčiam užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui, nustatomas 10 metų draudimo atvykti laikotarpis.

Migracijos departamentas skundžiamu 2024 m. vasario 1 d. sprendimu Nr. 24S38176 nusprendė 60 mėnesių uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvą, t. y. trumpesnį terminą, nei galima nustatyti asmenims, keliantiems grėsmę Lietuvos saugumui ir neturinčiam Lietuvos šeiminių ryšių. Atitinkamai nėra pagrindo daryti išvadą, kad uždraudimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra neproporcingas ir pažeidžia pareiškėjos teises.

Pareiškėja nurodo, kad sprendimai neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nuostatų, nes Migracijos departamentas neatliko savarankiško aplinkybių vertinimo, jos papildomai neapklausė, nesudarė galimybių pasisakyti dėl VSD išvados.

Pažymėtina, kad pareiškėja nenurodo jokio teisės akto, nustatančio Migracijos departamento pareigą, gavus VSD informaciją, apklausti užsieniečius ar reikalauti papildomų duomenų.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-4702-858/2017 nurodyta, kad gero administravimo principas apima ir teisę būti išklausytam, tačiau ši teisė nėra savitikslė.

Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje (toliau – ir Chartija) apibrėžiant gero administravimo principo turinį taip pat nurodoma „teisė būti išklausytam“, kuri reiškia, jog kiekvienas asmuo turi būti išklausytas prieš taikant bet kokią individualią jam nepalankią priemonę (Chartijos 41 straipsnio 2 dalies a punktas) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A438-1102/2014). Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, teisės į gynybą principas, kuris taikomas ne tik tais atvejais, kai asmeniui gresia sankcijos, bet ir tada, kai gali būti priimamas sprendimas, kuriuo asmens interesai būtų paveikiami neigiamai, reikalauja, kad sprendimų, kuriais reikšmingai paveikiami asmens interesai, adresatas turėtų galimybę veiksmingai išreikšti savo nuomonę (žr., pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2002 m. gruodžio 12 d. sprendimą byloje Nr. C-395/00). Gero administravimo principas įpareigoja viešojo administravimo institucijas suteikti asmenims, kurių klausimai svarstomi, veiksmingą galimybę pasisakyti (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-214/2014). Gero administravimo principas reiškia, kad veiksminga suinteresuoto asmens teisė teikti argumentus ir įrodymus turi būti įgyvendinama prieš viešojo administravimo subjektui priimant administracinį aktą, ir jam turi būti suteikta pakankamai laiko pasirengti pateikti argumentus ar įrodymus dėl tokio akto (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-727/2014). Vis dėlto aptariama asmens teisė būti informuotam ir išklausytam nėra absoliuti. Pavyzdžiui, apklausa gali būti akivaizdžiai nebūtina dėl nagrinėjamos situacijos ypatumų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3052-525/2019).

Proceso operatyvumo ir ekonomiškumo principai suponuoja, jog pareiškėjų teisių būti išklausytam tikslų aspektu vertinant bendrąją ginčo teisiniuose santykiuose susiklosčiusią situaciją, kai pareiškėjai turi galimybę visus savo argumentus dėl atsakovo priimto sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo išdėstyti teisme, teikti tuos argumentus pagrindžiančius įrodymus ir savo teisėmis teisme aktyviai naudojasi, nėra pagrindo pripažinti, kad teisė būti išklausytam dėl kokių nors ypatingų aplinkybių turėtų būti be išlygų įgyvendinta būtent administracinių procedūrų metu, o to nepadarius, ginčijamas sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3159-415/2021).

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjai buvo sudarytos visos galimybės būti išklausytai teisme, tačiau ji nepateikė įtikinamų įrodymų, paneigiančių skundžiamų sprendimų pagrįstumą ir leidžiančių teismui abejoti atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens teise skundžiamais sprendimais užtikrinti Lietuvos valstybės saugumą konkrečioje situacijoje, susijusioje su pareiškėjos konkrečiomis gyvenimo aplinkybėmis ir konkrečiais ryšiais Baltarusijoje.

Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, teisėjų kolegijos įsitikinimu, ginčijamuose sprendimuose faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl darytina išvada, kad Sprendimai atitinka tiek VAĮ, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus. Iš ginčijamų sprendimų turinio matyti, kad, nors esminis ginčijamų sprendimų pagrindas ir yra VSD išvadoje pateikta informacija, tačiau taip pat matyti, kad Migracijos departamentas atliko pareiškėjos individualų vertinimą (įvertino jos socialinius ir ekonominius ryšius su Lietuva, gyvenimo joje trukmę), todėl negalima teigti, jog Migracijos departamentas neatliko jokio savarankiško tyrimo.

Teisėjų kolegija pripažįsta, kad pareiškėją su Lietuva sieja iš esmės tik darbas (duomenys neskelbtini), tačiau ji nevengia ir sugrįžti į Baltarusiją. Todėl įvertinus pareiškėjos ankstesnę tarnybą Baltarusijos muitinėje, jos argumentai dėl jai kylančios grėsmės iš valdančiojo Baltarusijos rėžimo yra prieštaringi ir nepaneigia VSD išvadų dėl jos keliamos grėsmės Lietuvos valstybės saugumui.

Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjos nurodyti argumentai nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamus sprendimus, todėl jos skundas atmestinas kaip negrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

Pareiškėja taip pat prašė teismą kreiptis į Konstitucinį teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos įstatymas dėl užsieniečių teisinės padėties, ta apimtimi, kuria nėra nustatyti vertinimo kriterijai, kuriais vadovaujantis gali būti nustatoma, ar užsieniečio, turinčio leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui. Jei teismo nuomone, užsieniečio grėsmės vertinimo kriterijai gali būti nustatomi poįstatyminiu norminiu teisės aktu, o ne įstatymu, kreiptis į Lietuvos Respublikos Vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtintas leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašas, ta apimtimi, kuria jame nėra nustatyti vertinimo kriterijai, kuriais vadovaujantis gali būti nustatoma, ar užsieniečio, turinčio leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmė valstybės saugumui, pagal reguliavimo apimtį neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo baigiamuosiuose aktuose yra pažymėjęs, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (pvz., LVAT 2012 m. gegužės 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-78/2012; kt.).

Taigi, pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą).

Nagrinėjamu atveju pareiškėja nepateikė pakankamai teisinių argumentų, leidžiančių abejoti konkrečių teisės aktų nuostatų atitiktimi Konstitucijai ir joje įtvirtintiems principams bei pagrindžiančių, jog pagal Konstituciją kriterijai, kurie apibrėžtų asmens keliamą grėsmę nacionaliniam saugumui, turėtų būti išdėstyti būtent Įstatyme. Tiek nacionalinių teismų, tiek Europos žmogaus teisių teismo praktikoje pripažįstama, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui. (žr., pvz., LVAT 2022 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2764-815/2022, EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07).

Šiuo atveju teisėjų kolegijai, išnagrinėjus bylos medžiagą, nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinus byloje kilusio ginčo pobūdį ir byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, nekyla abejonių dėl Įstatymo ta apimtimi, kuria nėra nustatyti vertinimo kriterijai, kuriais vadovaujantis gali būti nustatoma, ar užsieniečio, turinčio leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, galimo neatitikimo konstituciniam teisinės valstybės principui. Nėra jokio teisinio pagrindo teiginiams, kad toks teisinis reguliavimas apskritai turi būti bendro pobūdžio, t. y. nustatytas norminiuose teisės aktuose (įstatymuose ar poįstatyminiuose teisės aktuose). Nacionalinis saugumas ir grėsmės pirmiausia yra fakto klausimai, kurie yra kintantys ir sunkiai apibrėžiami.

Teisėjų kolegija nenustatė, jog būtų pagrįstų argumentų, kad individualaus asmens teisė į gyvenimą ir darbą Lietuvos Respublikoje galėtų būti užtikrinama ignoruojant nacionalinio saugumo interesus – saugomus gyvybinius ir pirmaeilius valstybės saugumo interesus. Teisėjų kolegijos vertinimu, Direktyvos 2011/98/ES tikslai, kad vertinimo kriterijai, kuriais vadovaujantis gali būti nustatoma, ar užsieniečio, turinčio leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, būtų nustatyti nacionalinėje teisėje, išlaikant vertinimo objektyvumą ir teisėtumą, bus pasiekti, jeigu viešojo administravimo institucijos individualiuose administraciniuose teisės aktuose išsamiai nurodys argumentus, kodėl neišduodamas ar panaikinamas leidimas gyventi Lietuvoje, o šių aktų teisėtumą ir pagrįstumą patikrins nepriklausomi ir nešališki teismai, vadovaudamiesi, be kita ko, ir Europos Sąjungos bendraisiais principais, taip pat nacionaliniu konstituciniu teisinės valstybės principu.

Taigi, teisėjų kolegija nenustatė būtinybės šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą, kad byla būtų teisingai išnagrinėta, todėl pareiškėjos skundo prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą netenkintinas.

Dėl pareiškėjos prašymo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti ar Aprašas ta apimtimi, kuria jame nėra nustatyti vertinimo kriterijai, kuriais vadovaujantis gali būti nustatoma, ar užsieniečio, turinčio leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmė valstybės saugumui, pagal reguliavimo apimtį neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, teisėjų kolegija pažymi, kad teismas nėra saistomas pareigos kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinė teismą dėl asmens prašymo ištirti norminio administracinio akto teisėtumą ir gali jį atmesti, kai jam nekyla abejonių dėl ginčijamo akto teisėtumo ( žr., pvz., LVAT 2013 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-529/2013). Norminių administracinių aktų teisėtumo tyrimo administraciniuose teismuose specifika lemia, jog bylos dėl šių aktų atitikties įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui pagrindas yra teisiškai motyvuota abejonė (teisiniai argumentai, kuriais pareiškėjas grindžia savo abejonę), kad visas aktas ar jo dalis prieštarauja aukštesnės teisinės galios aktams pagal: 1) normų turinį; 2) reguliavimo apimtį; 3) formą; 4) nustatytą priėmimo, pasirašymo, paskelbimo ar įsigaliojimo tvarką (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1586/2014).

Teisėjų kolegija, spręsdama šį klausimą, vadovaujasi tais pačiais argumentais, išdėstytais dėl kreipimosi į Konstitucinį teismą bei papildomai atkreipia dėmesį, jog užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, todėl akivaizdu, jog Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras, Apraše nustatydamas tokio vertinimo kriterijus, viršytų savo įgaliojimus ir veiktų ultra vires. Esant tokioms, aplinkybėms, pareiškėjos prašymas ištirti Aprašo teisėtumą netenkinamas, nes nėra pagrindo norminės bylos vadai dėl Aprašo teisėtumo.

Tokia praktika dėl analogiško prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą ar Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl vertinimo kriterijų, kuriais vadovaujantis gali būti nustatoma, ar užsieniečio gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, įtvirtinimo konkrečiame įstatyme formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo analogiškose bylose (pvz. LVAT 2024 m. vasario 14 d. nutartis administracinėje byloje eA-1211-552/2024, 2024 m. vasario 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1210-815/2024).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjos M. B. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.