- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-08-04
- Bylos Nr.
- A-1638-815/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-65-3-00037-2020-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Ernestas Spruogis (pirm.), Artūras Drigotas
- Pareiškėjas
- R. K.
- Atsakovas
- Kupiškio rajono savivaldybės administracija
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Ernesto Spruogio (pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. gegužės 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovui Kupiškio rajono savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas R. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Kupiškio rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas, Administracija) Socialinės paramos skyriaus 2020 m. vasario 7 d. sprendimą Nr. 186 (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti atsakovą įskaityti į visuomenei naudingą darbą 12 arų valstybinės žemės sklypo, esančio prie jo šeimos gyvenamojo namo, adresu (duomenys neskelbtini), priežiūros ir tvarkymo darbus; 3) įpareigoti atsakovą išmokėti 122 Eur dydžio socialinę pašalpą už kiekvieną mėnesį nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2020 m. balandžio 1 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis).
2. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas skundžiamu Sprendimu nusprendė pareiškėjui neskirti socialinės pašalpos (po 122 Eur per mėnesį) už laikotarpį nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2020 m. balandžio 1 d., kadangi jis nedalyvavo Administracijos organizuojamoje visuomenei naudingoje veikloje. Pareiškėjas teigė, kad minėtoje veikloje jis nedalyvavo dėl to, jog nuo 1992 m. iki 2014 m. prižiūrėjo bei tvarkė prie jo tėvų namų esantį 12 arų valstybinės žemės sklypą, šiems darbams atlikti pareiškėjas naudojosi jo motinai priklausančia žoliapjove, o jo motina mokėjo už sunaudotą elektros energiją. Pareiškėjas nurodė, kad jis nuo 1992 metų iki 2014 metų šienavo ir prižiūrėjo apie 12 arų valstybinės žemės plotą ir jis per tuos metus atidirbo daugiau negu reikalaujama. Pareiškėjo įsitikinimu, visuomenei naudingi darbai buvo atlikti. Atsakovas turėjo įskaityti šį jo darbą į visuomenei naudingą veiklą ir paskirti bei išmokėti socialinę pašalpą po 122 Eur už kiekvieną mėnesį už laikotarpį nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2020 m. balandžio 1 d. Pareiškėjas nesutiko su Sprendimu neskirti jam socialinės pašalpos, šis sprendimas neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas.
Atsiliepimas
3. Atsakovas Kupiškio rajono savivaldybės administracijos atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
4. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas 2020 m. sausio 6 d. prašymu-paraiška piniginei socialinei paramai gauti (toliau – ir Prašymas) kreipėsi į Administracijos Socialinės paramos skyrių (toliau – ir Socialinės paramos skyrius), kuris nustatė, kad pareiškėjas neatliko visuomenei naudingos veiklos per laikotarpį nuo 2019 m. gruodžio 17 d. iki 2020 m. sausio 13 d. pagal Socialinės paramos skyriaus 2019 m. gruodžio 9 d. pareiškėjui išrašytą Siuntimą atlikti visuomenei naudingą veiklą Nr. 991 (toliau – ir Siuntimas). Tuo pareiškėjas pažeidė Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 25 straipsnio 6 punktą. Šio įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 5 punktas suteikia teisę Administracijai, teikiančiai socialinę paramą, neteikti socialinės pašalpos ir kompensacijų ar nutraukti jų teikimą vienam gyvenančiam asmeniui, nevykdančiam šio įstatymo 25 straipsnio 1, 4, 5, 6 punktuose nustatytų pareigų, iki šios pareigos bus įvykdytos.
5. Pareiškėjas, kreipdamasis dėl piniginės socialinės paramos gavimo, Socialinės paramos skyriui nepateikė dokumentų, įrodančių jo teisę neatlikti visuomenei naudingos veiklos. Siuntimu pareiškėjas buvo įpareigotas iki 2019 m. gruodžio 17 d. atvykti į visuomenei naudingos veiklos atlikimo vietą pas visuomenei naudingos veiklos organizatorių – Administracijos Skapiškio seniūniją ir iki kito kreipimosi dėl piniginės socialinės paramos atlikti 48 val. visuomenei naudingos veiklos. Socialinės paramos skyrius 2020 m. sausio 13 d. gavo iš Skapiškio seniūnijos Pranešimą apie visuomenei naudingos veiklos atlikimą Nr. 10 (toliau – ir Pranešimas), kuriame nurodyta, kad pareiškėjas neatliko visuomenei naudingos veiklos pagal Siuntimą. Pareiškėjas iki Sprendimo priėmimo dienos 2020 m. vasario 7 d. į Skapiškio seniūniją nesikreipė, visuomenei naudingos veiklos atlikimo sutarties nesudarė. Atsakovo teigimu, pareiškėjo nurodytiems 12 arų valstybinės žemės sklypo tvarkymo darbams negali būti suteikta pareiškėjo nurodyta reikšmė, kadangi jokie dokumentai dėl visuomenei naudingos veiklos atlikimo nebuvo įforminti ir pranešimas apie pareiškėjo visuomenei naudingos veiklos atlikimą Socialinės paramos skyriui nebuvo pateiktas. Administracijos Socialinės paramos skriaus Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, jo panaikinti nėra pagrindo. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas dėl to teismui jau buvo pateikęs ne vieną skundą, dėl juose išdėstytų reikalavimų yra pasisakęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.
II.
6. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2020 m. gegužės 28 d. sprendimu pareiškėjo R. K. skundą atmetė.
7. Teismas nustatė, kad: Administracijos Socialinės paramos skyrius pareiškėjui išrašė 2019 m. gruodžio 9 d. siuntimą atlikti visuomenei naudingą veiklą Nr. 991, nurodydamas jame, kad pareiškėjas pasitelkiamas visuomenei naudingai veiklai atlikti, kurios trukmė – 48 val., laikotarpiu nuo 2019 m. gruodžio 17 d. iki 2020 m. sausio 13 d., ir kad jis turi atvykti į visuomenei naudingos veiklos atlikimo vietą adresu (duomenys neskelbtini), pas visuomenei naudingos veiklos organizatorių – Savivaldybės administracijos Skapiškio seniūniją, adresu (duomenys neskelbtini) (b. l. 41); Siuntimas, išsiųstas registruotu laišku, buvo įteiktas pareiškėjui 2019 m. gruodžio 14 d.; Pareiškėjas 2020 m. sausio 6 d. prašymu-paraiška piniginei socialinei paramai gauti kreipėsi į Administracijos Socialinės paramos skyrių (pareiškėjo prašymas Administracijoje užregistruotas 2020 m. sausio 6 d. Nr. 186), prašydamas skirti socialinę pašalpą nuo 2020 m. sausio mėn. iki 2020 m. kovo mėn.; Administracijos Skapiškio seniūnija pateikė Socialinės paramos skyriui 2020 m. sausio 13 d. pranešimą apie visuomenei naudingos veiklos atlikimą Nr. 10, jog pareiškėjas neatliko visuomenei naudingos veiklos pagal Siuntimą; Socialinės paramos skyrius priėmė 2020 m. vasario 7 d. Sprendimą neskirti pareiškėjui socialinės pašalpos už laikotarpį nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2020 m. balandžio 1 d., jame nurodydamas, kad socialinės pašalpos neskyrimo priežastis – pareiškėjas nedalyvavo savivaldybės administracijos organizuojamoje visuomenei naudingoje veikloje ir (ar) parengtoje užimtumo didinimo programoje (Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 5 punktas).
8. Teismas aptarė ginčui aktualias Įstatymo ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2012 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. A1-255 patvirtinto Telkimo visuomenei naudingai veiklai atlikti tvarkos aprašo (2017 m. vasario 20 d. įsakymo Nr. A1-90 redakcija, galiojanti nuo 2017 m. vasario 23 d.) (toliau – ir Tvarkos aprašas) nuostatas. Teismas pažymėjo, kad Kupiškio rajono savivaldybės taryba 2016 m. vasario 22 d. sprendimu Nr. TS-16 patvirtinto Kupiškio rajono gyventojų telkimo visuomenei naudingai veiklai atlikti tvarkos aprašą (2018 m. kovo 29 d. sprendimo Nr. TS-67 redakcija, galiojanti nuo 2018 m. kovo 31 d.) (toliau – ir Savivaldybės Tvarkos aprašas). Teismas akcentavo, kad Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 5 punktas suteikia teisę savivaldybės administracijai, teikiant pinginę socialinę paramą, nustačius, kad vienas gyvenantis asmuo nevykdo šio įstatymo 25 straipsnio 1, 4, 5 ir 6 punktuose nustatytų pareigų, neteikti socialinės pašalpos ir kompensacijų ar nutraukti jų teikimą, iki šios pareigos bus įvykdytos. Aptardamas Tvarkos apraše įtvirtintą teisinį reguliavimą, teismas pažymėjo, kad šio aprašo 15 punkte nustatyta, kad su asmenimis, kurie pasitelkiami visuomenei naudingai veiklai atlikti, sudaroma rašytinė visuomenei naudingos veiklos atlikimo sutartis, kurioje nustatomos visuomenei naudingos veiklos atlikimo sąlygos.
Šalies argumentai
9. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2020 m. sausio 6 d. prašymu-paraiška prašė skirti socialinę pašalpą nuo 2020 m. sausio mėn. iki 2020 m. kovo mėn., Siuntimas atlikti visuomenei naudingą veiklą buvo įteiktas pareiškėjui 2019 m. gruodžio 14 d., tačiau pareiškėjas neatliko visuomenei naudingos veiklos pagal Siuntimą, į Savivaldybės administracijos Skapiškio seniūniją nesikreipė, visuomenei naudingos veiklos atlikimo sutarties nesudarė. Teismas pažymėjo, pareiškėjas nurodytų aplinkybių neginčijo. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas Administracijos Socialinės paramos skyriui dokumentų, patvirtinančių, kad jis priklauso kategorijai asmenų, išvardintų Tvarkos aprašo 13 punkte ar Savivaldybės Tvarkos aprašo 13 punkte, kurie negali būti pasitelkiami visuomenei naudingai veiklai atlikti, nepateikė. Šiai aplinkybei paneigti pareiškėjas įrodymų nepateikė. Byloje nenustatyta, kad pareiškėjas yra nedarbingas (pareiškėjo darbingumo lygis sudaro 90 proc.), jis nustatyta tvarka registruotas kaip bedarbis ir dalyvaujantis darbo paieškoje.
Žemesnės instancijos teismas
10. Vertindamas pareiškėjo argumentus, kuriais jis skunde grindė atsisakymą dalyvauti visuomenei naudingoje veikloje (t. y. kad jis 1992–2014 metais prižiūrėjo 12 arų valstybinės žemės sklypą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), prie jo motinai G. K. priklausančio gyvenamojo namo), teismas nustatė, kad bylos duomenys šią aplinkybę patvirtino. Teismas pabrėžė, kad pagal Tvarkos aprašo 2 ir 3 punktus, visuomenei naudinga veikla yra neatlyginamos nedidelės apimties visuomenei naudingos paslaugos, kurias savivaldybės teritorijos gyventojai atlieka bendruomenės labui, taip skatinant gyventojus aktyviai prisidėti prie bendruomenės gerovės kūrimo, jų iniciatyvą ir darbinę motyvaciją. Įvertinęs šias nuostatas, teismas sprendė, kad ne bet kokia veikla, kurią atlieka asmuo, siekiantis gauti socialinę paramą, gali būti laikoma visuomenei naudinga veikla, o tik ta, kuri atliekama laikantis teisės aktų nustatytų taisyklių, tarp jų – ir sudarius rašytinę visuomenei naudingos veiklos atlikimo sutartį, kurioje nustatomos visuomenei naudingos veiklos atlikimo sąlygos.
11. Atsižvelgęs į nurodytas teisės normų nuostatas, teismas, vertindamas pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kad jis nuo 1992–2014 metais prižiūrėjo valstybinės žemės sklypą, todėl atidirbo daugiau negu reikalaujama, ir šis jo darbas turėtų būti įskaitytas į visuomenei naudingą darbą, sprendė, jog teisė nuspręsti, kokia veikla priskiriama visuomenei naudingai veiklai, kurios atlikimui gali būti pasitelkiami piniginę socialinę paramą gaunantys asmenys, suteikta ne asmeniui, siekiančiam gauti socialinę paramą, o tik ginčo teisinius santykius reglamentuojančiuose teisės aktuose nurodytam viešojo administravimo subjektui.
12. Teismas iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatė, kad pareiškėjas, neįvykdęs Socialinės paramos įstatymo 25 straipsnio 6 punkte nustatytos pareigos, su skundais dėl Administracijos Socialinės paramos skyriaus sprendimų neskirti jam socialinės pašalpos į administracinį teismą kreipėsi daug kartų. Teismas atkreipė dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas pareiškėjo apeliacinius skundus, kuriuose buvo prašoma pripažinti valstybinės žemės priežiūros darbus kaip visuomenei naudingą veiklą ir juos vertinti kaip Įstatymo 25 straipsnio 6 punkte nustatytos pareigos įvykdymą, jau ne kartą konstatavo, kad pareiškėjo nurodyti žemės sklypo tvarkymo darbai, net ir nustačius jų atlikimo faktą, atlikti vien tik pareiškėjo pageidavimu ir nesant socialinę paramą administruojančio subjekto pritarimo ir suderinimo, negali būti pripažinti kaip Įstatymo 25 straipsnio 6 punkte ir Tvarkos apraše nurodyti visuomenei naudingos veiklos darbai, taip pat padaryta išvada, kad pareiškėjas nevykdė pareigos dalyvauti Administracijos organizuojamoje visuomenei naudingoje veikloje.
13. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas, siekdamas toliau vykdyti valstybinės žemės sklypo priežiūros darbus, laikytinus visuomenei naudinga veikla, privalo nuvykti pas visuomenei naudingos veiklos organizatorių, konkrečiu atveju – į Administracijos Skapiškio seniūniją ir susitarti dėl tokių darbų priskyrimo visuomenei naudingai veiklai bei su seniūnija sudaryti rašytinę visuomenei naudingos veiklos atlikimo sutartį. Teismas pareiškėjo reikalavimą įskaityti iki 2014 metų atliktus valstybinės žemės ploto priežiūros darbus į visuomenei naudingos veiklos atlikimą laikė nepagrįstu ir konstatavo, kad pareiškėjas nevykdė Įstatymo 25 straipsnio 6 punkte įtvirtintos pareigos, ir tai buvo teisėtas bei pakankamas pagrindas atsisakyti skirti jam socialinę pašalpą pagal Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 5 punkto nuostatas.
14. Teismas sprendė, kad pareiškėjo ginčijamas Sprendimas yra pagrįstas faktinėmis aplinkybėmis bei tinkamomis teisės normomis, atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio keliamus reikalavimus, todėl nėra pagrindo jo naikinti. Nustatęs, kad skundžiamas Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, teismas netenkino ir išvestinių reikalavimų įpareigoti atsakovą įskaityti į visuomenei naudingą darbą 12 arų valstybinės žemės sklypo, esančio prie jo tėvų gyvenamojo namo, adresu (duomenys neskelbtini), priežiūros ir tvarkymo darbus bei įpareigoti atsakovą išmokėti pareiškėjui socialinę pašalpą už laikotarpį nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2020 m. balandžio 1 d.
III.
15. Pareiškėjas R. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. gegužės 28 d. sprendimą, įskaityti į visuomenei naudingą darbą jo atliktą valstybinės žemės sklypo priežiūrą ir įpareigoti Administraciją išmokėti pareiškėjui socialinę pašalpą nuo 2020 sausio 1 d. iki 2020 m. balandžio 1 d.
16. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kurie nurodyti skunde pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas nurodo, kad teismas buvo šališkas, pareiškėjas visuomenei naudingus darbus yra atlikęs, kadangi šienavo valstybinės žemės sklypą 1992–2004 metais, tai buvo tvarkoma bendruomenės labui. Administracija tai žinojo ir privalėjo šį darbą įskaityti į visuomenei naudingos veiklos atlikimą ir skirti socialinę pašalpą. Administracijos reikalavimas dar kartą dirbti už socialinę pašalpą laikytinas prievartiniu darbu. Be to, nėra įstatymo, draudžiančio Administracijai, seniūnui apžiūrėti jo daug metų prižiūrėtą valstybinės žemės sklypą ir suderinus bei pritarus savivaldybės tarybai įskaityti tokio žemės sklypo priežiūros darbus į visuomenei naudingą veiklą socialinei pašalpai gauti. Administracijos Socialinės paramos skyrius yra suinteresuotas išmokėti kuo mažiau pašalpų, be to teismui raštus teikia Administracijos darbuotojai, kiti asmenys, kurie nedirbę 1992 metais. Skapiškio seniūnijos seniūnas. Pareiškėjo nuomone, administraciniai teismai, atsakovo darbuotojai pareiškėją kankina, žaloja sveikatą, žemina orumą ir žiauriai elgiasi, versdami antrą kartą atlikti visuomenei naudingus darbus, pažeidžia pareiškėjo konstitucines teises ir principus. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad jis yra sekamas, taip pažeidžiamas susižinojimo ir privataus gyvenimo neliečiamumas. Pareiškėjas prašo atsižvelgi į jo nurodytas aplinkybes ir vertinti, kad visuomenei naudingi darbai atlikti. Pirmosios instancijos teismas neįsigilino į pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes ir vienašališkai tenkino atsakovo prašymus, kurie akivaizdžiai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
17. Pareiškėjas prašo išreikalauti iš Administracijos, Skapiškio seniūnijos naujus įrodymus – išsamius duomenis ir turimus dokumentus, patvirtinančius aplinkybes, kokie konkretūs visuomenei naudingos veiklos darbai buvo organizuojami nuo 1992 metų iki 2020 metų Skapiškio seniūnijos teritorijoje; nurodyti, ar yra sudaryti visuomenei naudingos veiklos darbų ir įstaigų, įmonių bei organizacijų, kuriuose atliekami šie darbai, sąrašai; ar vedama šių darbų apskaita; duomenis apie tai, kam buvo mokama už valstybinės žemės ploto priežiūrą, kurią vykdė pareiškėjas; įpareigoti atsakovą pateikti nuo 1992 metų iki 2020 metų turimus dokumentus ir naikinimo aktus, kurie buvo nepateikti Panevėžio apygardos administraciniam teismui; pateikti įstatymą, kuris draudžia savivaldoje, esant seniūno pažymai, jog buvo šienaujama apie 12 arų valstybinės žemės ploto bendruomenės labui, užskaityti kaip atidirbimą už socialinę pašalpą.
18. Apeliaciniame skunde pareiškėjas taip pat prašo: kviesti į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą ir įtraukti į žodinį bylos nagrinėjimą pareiškėją R. K.; kviesti į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą ir įtraukti į žodinį bylos nagrinėjimą liudytojais Socialinės paramos skyriaus vedėją L. B. (ne pirmą kartą ji teismo metu duoda melagingus parodymus) ir jos dalyvavimą pripažinti būtinu, Administracijos Skapiškio seniūnijos seniūną V. J. (nes V. J. posėdžio metu neteisingai nurodė, kad valstybinės žemės sklypą šienauti pareiškėjui padėjo jo motina – G. K.) ir jo dalyvavimą pripažinti būtinu; kviesti į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą ir įtraukti į žodinį bylos nagrinėjimą suinteresuotu asmeniu pareiškėjo motiną G. K. (pareiškėjas šienaudamas valstybinės žemės sklypą naudojo savo motinos elektrinę žoliapjovę, taip pat elektros energiją už kurią mokėjo pareiškėjo motina).
Atsiliepimas
19. Atsakovas Administracija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
20. Atsakovas palaiko pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą išdėstytus argumentus, ir nurodo, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Pareiškėjas nepateikia naujų įrodymų ar aplinkybių, dėl kurių reikėtų nukrypti nuo suformuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, nes pareiškėjas jau ne kartą iš esmės tapačiu klausimu kreipiasi į teismą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
21. Byloje kilo ginčas dėl Administracijos Socialinės paramos skyriaus 2020 m. vasario 7 d. sprendimo Nr. 186 teisėtumo ir pagrįstumo. Skunde taip pat buvo keliamas reikalavimas įpareigoti atsakovą įskaityti į visuomenei naudingą darbą 12 arų valstybinės žemės sklypo, esančio prie pareiškėjo šeimos gyvenamojo namo priežiūros ir tvarkymo darbus bei išmokėti 122 Eur dydžio socialinę pašalpą už kiekvieną mėnesį nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2020 m. balandžio 1 d.
Žemesnės instancijos teismas
22. Pirmosios instancijos teismas įvertino, kad Administracijos Socialinės paramos skyriaus 2020 m. vasario 7 d. sprendimas Nr. 186 yra grindžiamas faktine aplinkybe, jog pareiškėjas neatliko visuomenei naudingos veiklos, todėl yra teisėtas, nes grindžiamas Įstatymo 23 str. 2 d. 5 p., pagal kurį Administracija, teikianti socialinę paramą, turi teisę neteikti socialinės pašalpos ir kompensacijų, jei asmuo neatlieka visuomenei naudingos veiklos. Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, kad teisė nuspręsti, kokia veikla priskiriama visuomenei naudingai veiklai, kurios atlikimui gali būti pasitelkiami piniginę socialinę paramą gaunantys asmenys, ir per kokį laikotarpį ta veikla turi būti atliekama, suteikta ne asmeniui, siekiančiam gauti socialinę paramą, o tik ginčo teisinius santykius reglamentuojančiuose teisės aktuose nurodytam viešojo administravimo subjektui. Atsižvelgęs į tai, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė.
23. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, mano, kad teismas buvo šališkas, pareiškėjas visuomenei naudingus darbus yra atlikęs, kadangi šienavo valstybinės žemės sklypą 1992–2004 metais, tai buvo tvarkoma bendruomenės labui. Apeliaciniame skunde pareiškėjas taip pat prašė į teismo posėdį šaukti liudytojus, išreikalauti įrodymus.
24. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų.
25. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo šaukti liudytojus, todėl laikytina, kad prašo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka. ABTĮ 141 straipsnio 1 dalis nustato, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Teisėjų kolegija pažymi, kad proceso šalys savo poziciją dėl ginčo esmės yra išsamiai išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, pareiškėjas nenurodo kokias būtent naujas aplinkybes, į kurias neatsižvelgė pirmosios instancijos teismas, jis galėtų paaiškinti bylą nagrinėjant žodinio proceso tvarka. Nėra pagrindo manyti, kad administracinę bylą apeliacinėje instancijoje nagrinėjant rašytinio proceso tvarka, pareiškėjo teisė į veiksmingą teisminę gynybą galėtų būti pažeista arba būtų sudarytos reikšmingos kliūtys teismui teisingai išnagrinėti bylą, todėl prašymas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka netenkinamas.
26. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo teismo posėdyje apklausti jo motiną, V. J. bei Socialinės paramos skyriaus vedėją L. B.. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 59 straipsnio 2 dalį asmuo, prašantis šaukti liudytoją, be kita ko, privalo nurodyti bylai turinčias reikšmės aplinkybes, kurias šis liudytojas gali patvirtinti. Iš apeliacinio skundo turinio galima spręsti, kad pareiškėjas siekia, jog G. K. ir Skapiškio seniūnas V. J. patvirtintų pareiškėjo skunde nurodytą aplinkybę dėl pareiškėjo minimo valstybinės žemės sklypo priežiūros 1992–2014 metų laikotarpiu. Taip pat pareiškėjas teigia, kad minėti asmenys (išskyrus pareiškėjo motiną) teikė teisme melagingus paaiškinimus. Teisėjų kolegijos vertinimu, ginčas byloje kilo dėl Sprendimo, kuriuo atsisakyta pareiškėjui skirti pašalpą laikotarpiu nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2020 m. balandžio 1 d., todėl aplinkybės, buvusios 1992–2014 metais, nagrinėjam ginčui neturi teisinės reikšmės, be to, tarp šalių nėra ginčo, kad pareiškėjas savo iniciatyva minėtu laikotarpiu prižiūrėjo valstybinės žemės sklypą. Pareiškėjo abstraktūs teiginiai apie minėtų asmenų teiktus melagingus paaiškinimus taip pat savaime nesudaro pagrindo kviesti juos liudytojais. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo kviesti papildomus liudytojus, todėl šis pareiškėjo prašymas netenkinamas.
27. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pateikė abstraktų prašymą išreikalauti iš Administracijos, Skapiškio seniūnijos naujus įrodymus – išsamius duomenis ir turimus dokumentus, patvirtinančius aplinkybes, kokie konkretūs visuomenei naudingos veiklos darbai buvo organizuojami nuo 1992 metų iki 2020 metų Skapiškio seniūnijos teritorijoje; nurodyti, ar yra sudaryti visuomenei naudingos veiklos darbų ir įstaigų, įmonių bei organizacijų, kuriuose atliekami šie darbai, sąrašai; ar vedama šių darbų apskaita; duomenis apie tai, kam buvo mokama už valstybinės žemės ploto priežiūrą, kurią vykdė pareiškėjas; įpareigoti atsakovą pateikti nuo 1992 metų iki 2020 metų turimus dokumentus ir naikinimo aktus, kurie buvo nepateikti Panevėžio apygardos administraciniam teismui; pateikti įstatymą, kuris draudžia savivaldoje, esant seniūno pažymai, jog buvo šienaujama apie 12 arų valstybinės žemės ploto bendruomenės labui, užskaityti kaip atidirbimą už socialinę pašalpą. Toks prašymas pateikti bendrus duomenis apie visuomenei naudingos veiklos darbus nėra susijęs su nagrinėjamu individualiu ginču, todėl netenkinamas.
28. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su tuo, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, pažymi, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įtvirtina asmens teisę į veiksmingą teisminę pažeistų teisių gynybą. Asmens teisė į bylos nagrinėjimą nešališko teismo įtvirtinta ir ABTĮ (ABTĮ 45 str. 4 d., 44-45 str.). Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi. Šis principas perkeltas į ABTĮ 7 straipsnį, kuris įtvirtina pagrindines teisėjų ir teismų nepriklausomumo administracinėse bylose nuostatas. Siekiant užtikrinti realų teisės į nešališką teismą įgyvendinimą, ABTĮ 44-45 straipsnių normose įtvirtintas teisėjo nusišalinimo ir jo nušalinimo institutas. ABTĮ bylos proceso dalyviams suteikia teisę pareikšti teisėjui motyvuotą nušalinimą, jei turi pagrindą manyti, kad yra aplinkybių dėl kurių jis negali nagrinėti bylą (ABTĮ 45 str.).
29. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje pabrėžiama, kad teisė į nešališką teismą turi būti vertinama dviem aspektais – subjektyviuoju ir objektyviuoju. Subjektyvusis teismo ir teisėjo nešališkumas reiškia tai, kad nė vienas teisėjas neturi išankstinio nusistatymo ar nėra tendencingas (žr., pvz., 1989 m. gegužės 24 d. sprendimą byloje Hauschildt prieš Vokietiją). Dėl objektyviųjų teismo ir teisėjo nešališkumo aspektų, EŽTT yra pabrėžęs, kad turi būti nustatyta realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjų nešališkumo. Sprendžiant, ar priežastis abejoti teismo nepriklausomumu ar nešališkumu yra pagrįsta, bylos šalies išreikšta abejonė yra svarbi, bet ne lemiama (žr., pvz., EŽTT 1998 m. gegužės 20 d. sprendimą byloje Gautrin and Others prieš Prancūziją). Lemiamą reikšmę turi tai, ar nuogąstavimas gali būti laikomas objektyviai pagrįstu (žr., pvz., EŽTT 1996 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą byloje Ferrantelli and Santangelo prieš Italiją). Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti sprendžiama, ar aptariamo ryšio pobūdis ir laipsnis yra toks, kad rodytų teismo nešališkumo stoką (žr., pvz., EŽTT 1996 m. liepos 10 d. sprendimą byloje Pullar prieš Jungtinę Karalystę).
30. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, susiję su pirmosios instancijos teismo šališkumu, nepagrįsti jokiais argumentais, kurie atitiktų minėto objektyviojo testo kriterijus. Pareiškėjo argumentai yra siejami su teismo priimtu pareiškėjui nepalankiu procesiniu sprendimu bei nesutikimu su teismo atliktu įrodymų vertinimu. Teismas įrodymus vertina pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje nustatytą įrodymų vertinimo taisyklę, kurios taikymo negali saistyti bylos proceso dalyvių nuomonė dėl įrodymų vertinimo. Aplinkybė, kad teismas ginčą išsprendžia ne taip, kaip to norėtų ginčo šalis, negali būti traktuojama kaip teismo šališkumas, nes teisminiame ginče, jei nesudaroma taikos sutartis, visada yra bylą laimėjusi ir pralaimėjusi šalis. Taigi byloje nėra duomenų, kurie suteiktų pagrindą konstatuoti pareiškėjo teisės į nešališką teismą pažeidimą. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas pirmosios instancijos teismo išankstinį suinteresuotumą iš esmės grindžia teismo procesine veikla, tačiau teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, negali savaime būti vertinama kaip teismo (teisėjų) šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3072-520/2018). Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių bylą nagrinėjusio teismo suinteresuotumą bylos baigtimi, tendencingumą, išankstinį nusistatymą prieš pareiškėją, todėl nėra pagrindo spręsti, kad teismas buvo šališkas.
31. Pagal Konstituciją Lietuvos valstybė yra socialiai orientuota. Valstybės socialinė orientacija atsispindi įvairiose Konstitucijos nuostatose, įtvirtinančiose žmogaus ekonomines, socialines ir kultūrines teises, taip pat pilietines ir politines teises, visuomenės ir valstybės santykius, socialinės paramos ir socialinės apsaugos pagrindus, Tautos ūkio organizavimo ir reguliavimo principus, valstybės institucijų organizavimo ir veiklos pagrindus ir kt. Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucijos 52 straipsnyje nustatyta: „Valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais.“ Aiškindamas Konstitucijos 52 straipsnio nuostatas, Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją kiekvienas pilietis turi teisę į socialinę apsaugą. Konstitucijos 52 straipsnyje nurodytos pensijos ir socialinė parama – tai vienos iš socialinės apsaugos formų (Konstitucinio Teismo 2002 m. lapkričio 25 d., 2004 m. kovo 5 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad Konstitucijos 52 straipsnio nuostatomis išreiškiamas valstybės socialinis pobūdis, o socialiniam aprūpinimui, t. y. visuomenės prisidėjimui prie išlaikymo tų savo narių, kurie negali dėl įstatymuose numatytų priežasčių apsirūpinti iš darbo ir kitokių pajamų arba yra nepakankamai aprūpinti, pripažįstamas konstitucinės vertybės statusas. Socialinės apsaugos priemonės išreiškia visuomenės solidarumo idėją; jos padeda asmeniui apsisaugoti nuo galimų socialinių rizikų. Konstitucijos 52 straipsnio nuostatos, laiduojančios teisę į socialinį aprūpinimą, kartu įpareigoja valstybę nustatyti pakankamas tos teisės įgyvendinimo ir teisinio gynimo priemones (Konstitucinio Teismo 1997 m. kovo 12 d., 1997 m. gruodžio 3 d., 1997 m. gruodžio 3 d., 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. kovo 5 d. nutarimai).
32. Kita vertus, pilietinėje visuomenėje solidarumo principas nepaneigia asmeninės atsakomybės už savo likimą. Todėl socialinės apsaugos teisinis reguliavimas turi būti toks, kad būtų sudarytos prielaidos kiekvienam visuomenės nariui pačiam pasirūpinti savo gerove, o ne vien pasikliauti valstybės socialine apsauga (Konstitucinio Teismo 1997 m. kovo 12 d., 2002 m. lapkričio 11 d., 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimai). Asmens teisė į socialinę paramą ir apskritai į socialinę apsaugą interpretuotina atsižvelgiant į Konstitucijoje įtvirtintus socialinės darnos ir teisingumo imperatyvus, konstitucinius asmenų lygiateisiškumo ir proporcingumo principus. Asmeniui teikiama socialinė parama neturi virsti privilegija, ji neturi sudaryti prielaidų asmeniui pačiam nesiekti didesnių pajamų, savo pastangomis ieškoti galimybių užtikrinti sau ir savo šeimai žmogaus orumą atitinkančias gyvenimo sąlygas. Tad Konstitucija nedraudžia įstatymų leidėjui įstatymu nustatyti tokių socialinės paramos teikimo pagrindų ir sąlygų, socialinės paramos dydžių, kad būtų skatinamos kiekvieno asmens pastangos pagal išgales pirmiausia pačiam pasirūpinti savo ir savo šeimos gerove ir prisidėti prie visos visuomenės gerovės. Įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją diferencijuoti socialinę paramą. Tačiau atitinkamas teisinis reguliavimas turi būti nustatomas tik įstatymu, tai turi būti daroma laikantis Konstitucijos.
33. Įstatymo 2 straipsnio 11 punkte nustatyta, kad piniginė socialinė parama nepasiturintiems gyventojams (toliau – piniginė socialinė parama) – pinigine ar nepinigine formomis teikiama parama nepasiturintiems gyventojams šio įstatymo nustatyta tvarka. Įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nustatyta, kad piniginės socialinės paramos rūšys yra: socialinė pašalpa ir būsto šildymo išlaidų, geriamojo vandens išlaidų ir karšto vandens išlaidų kompensacijos. Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 1 punktas įtvirtina savivaldybės administracijos teisę, teikiant piniginę socialinę paramą, darbingus nedirbančius (taip pat savarankiškai nedirbančius) ar dirbančius (taip pat savarankiškai dirbančius), atsižvelgiant į darbo laiko ar veiklos trukmę, nesimokančius darbingo amžiaus asmenis, gaunančius piniginę socialinę paramą bendra šio įstatymo nustatyta tvarka arba gaunančius piniginę socialinę paramą, nustatytą šioje dalyje ir (ar) šio straipsnio 3 dalyje, ir nedalyvaujančius aktyvios darbo rinkos politikos priemonėse, Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka pasitelkti visuomenei naudingai veiklai atlikti. Socialinės paramos įstatymo 25 straipsnio, reglamentuojančio piniginę socialinę paramą gaunančių asmenų pareigas, 6 punktas nustato pareigą socialinės paramos gavėjui dalyvauti savivaldybės administracijos organizuojamoje visuomenei naudingoje veikloje ir (ar) parengtoje užimtumo didinimo programoje. Pagal Socialinės paramos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 5 punktą, savivaldybės administracija turi teisę neteikti socialinės pašalpos ir kompensacijų arba nutraukti jos teikimą, jeigu vienas gyvenantis asmuo nevykdo šio įstatymo 25 straipsnio 1, 4, 5 ir 6 punktuose nustatytų pareigų, iki pareigos bus įvykdytos.
34. Tvarkos aprašo 2 punkte numatyta, kad visuomenei naudinga veikla – tai neatlyginamos nedidelės apimties visuomenei naudingos paslaugos, kurias savivaldybės teritorijos gyventojai atlieka bendruomenės labui. Pagal Tvarkos aprašo 3 punktą visuomenei naudingos veiklos tikslas – skatinti gyventojus aktyviai prisidėti prie bendruomenės gerovės kūrimo, jų iniciatyvą ir darbinę motyvaciją. Organizuojant visuomenei naudingą veiklą atsižvelgiama į asmens, pasitelkiamo visuomenei naudingai veiklai atlikti, profesinį pasirengimą, asmeninius gebėjimus, pomėgius ir kita (Tvarkos aprašo 6 p.). Pagal Tvarkos aprašo 7 punktą, visuomenei naudingai veiklai priskiriamas aplinkos (teritorijų, skirtų visuomenės poreikiams) tvarkymas (7.1 p.); parkų, miškų, medelynų, želdinių, krūmų tvarkymas ir priežiūra (7.2 p.); kita gyvybei ir sveikatai pavojaus nekelianti ir specialaus pasirengimo bei kvalifikacijos nereikalaujanti veikla bendruomenės labui (7.7 p.). Visuomenei naudinga veikla organizuojama, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais, Tvarkos aprašu ir kitais teisės aktais (8 p.). Tvarkos aprašo 10 punkte nustatyta, jog visuomenei naudingos veiklos organizatorius yra savivaldybės administracija ar jos įgaliota įstaiga bei organizacija, kuri organizuoja visuomenei naudingą veiklą ir pasitelkia savivaldybės teritorijos bendruomenės narius visuomenei naudingai veiklai atlikti. Visuomenei naudingai veiklai pasitelkiami asmenys, nurodyti Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 1 punkte (12 p.), o Tvarkos aprašo 13 punkte nurodytas asmenų, kurie visuomenei naudingai veiklai nėra pasitelkiami, sąrašas. Pagal Tvarkos aprašo 14 punktą, Tvarkos aprašo 12 punkte nurodyti asmenys, pateikę prašymus–paraiškas piniginei socialinei paramai gauti ir reikiamus dokumentus, supažindinami su visuomenei naudingos veiklos atlikimo tvarka bei sąlygomis ir gauna siuntimą atlikti visuomenei naudingą veiklą. Su asmenimis, kurie pasitelkiami visuomenei naudingai veiklai atlikti, sudaroma rašytinė visuomenei naudingos veiklos atlikimo sutartis, kurioje nustatomos visuomenei naudingos veiklos atlikimo sąlygos (15 p.). Visuomenei naudingos veiklos organizatorius, prieš pradedant atlikti visuomenei naudingą veiklą, privalo informuoti asmenis apie visuomenei naudingos veiklos turinį (pobūdį), eigą ir saugą, nurodydamas apsisaugojimo nuo galimų rizikos veiksnių būdus ir priemones (17 p.). Apie atliktą visuomenei naudingą veiklą ir laiką visuomenei naudingos veiklos organizatorius pažymi visuomenei naudingos veiklos sutartyje (19 p.). Visuomenei naudingos veiklos trukmę ir atlikimo laiką nustato visuomenei naudingos veiklos organizatorius (20 p.).
35. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2020 m. sausio 6 d. su prašymu–paraiška piniginei socialinei paramai gauti kreipėsi į Socialinės paramos skyrių ir prašė skirti socialinę pašalpą nuo 2020 m. sausio mėnesio iki 2020 m. balandžio mėnesio. Socialinės paramos skyrius 2020 m. vasario 7 d. priėmė sprendimą Nr. 186 pareiškėjui neskirti socialinės pašalpos už laikotarpį nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2020 m. balandžio 1 d., kuris ginčijamas šioje byloje. Atsakovas Sprendime nurodė socialinės pašalpos neskyrimo pagrindą – Socialinės paramos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 5 punktą (nedalyvavo savivaldybės administracijos organizuojamojoje visuomenei naudingoje veikloje).
36. Pareiškėjas teigia, kad jis 1992–2014 metų laikotarpiu prižiūrėjo 12 arų ploto valstybinės žemės sklypą, esantį šalia jo motinai priklausančio žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbtini), todėl šio sklypo priežiūra turėtų būti įskaityta į visuomenei naudingą veiklą socialinei pašalpai ginčo laikotarpiu gauti.
37. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, pareiškėjas su reikalavimu įpareigoti Administraciją įskaityti minėto Sklypo priežiūrą 1992–2014 metais į visuomenei naudingą veiklą socialinei pašalpai įvairiais laikotarpiais nuo 2012 m. lapkričio 1 d. gauti ne kartą kreipėsi į administracinį teismą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas pareiškėjo apeliacinius skundus, ne kartą konstatavo, kad pareiškėjo nurodyti žemės sklypo tvarkymo darbai, net ir nustačius jų atlikimo faktą, atlikti vien tik pareiškėjo pageidavimu ir nesant socialinę paramą administruojančio subjekto pritarimo ir suderinimo, negali būti pripažinti Socialinės paramos įstatymo 25 straipsnio 6 punkte ir Tvarkos apraše nurodytais visuomenei naudingos veiklos darbais; ir, kad pareiškėjas nevykdė pareigos dalyvauti Administracijos organizuojamoje visuomenei naudingoje veikloje (žr., pvz., 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1722/2013; 2014 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-770/2014; 2016 m. kovo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-391-822/2016; 2017 m. gruodžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2479-502/2017; 2018 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1041-756/2018; 2018 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2481-1062/2018; 2019 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-299-552/2019; 2020 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-46-602/2020; 2020 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-262-502/2020; 2021 m. balandžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1042-502/2021; 2021 m. birželio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1504-756/2021 ir kt.). Nagrinėjamoje byloje pareiškėjo nurodytas tapačias aplinkybes dėl valstybinės žemės sklypo priežiūros vertinti kitaip, nei jos buvo įvertintos minėtose apeliacine tvarka išnagrinėtose bylose, nėra teisinio ir faktinio pagrindo. Kitoks valstybinės žemės sklypo priežiūros veiklos vertinimas sudarytų prielaidas taikyti pareiškėjui privilegijas, kurių netoleruoja Konstitucija (žr. šios nutarties 32 punktą).
38. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra argumentų, kuriais remiantis reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, pareiškėjas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą, sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ar padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad ginčijamas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.
39. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad teismas turėjo išsireikalauti papildomą medžiagą apie visuomenei naudingos veiklos organizavimą, teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas išreikalavo pakankamai duomenų, leidžiančių daryti pagrįstas išvadas bei įvertino juos, vadovaudamasis vidiniu įsitikinimu (ABTĮ 56 str. 7 d.). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, minėti pareiškėjo argumentai dėl papildomos medžiagos išreikalavimo atmestini kaip nepagrįsti.
40. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios ir proceso teisės normas, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą atmesti.
Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. gegužės 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.