- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-11-14
- Bylos Nr.
- A-1041-756/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-65-3-00332-2016-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Vaida Urmonaitė-Maculevičienė, Audrius Bakaveckas, Milda Vainienė
- Pareiškėjas
- R. K.
- Atsakovas
- Kupiškio rajono savivaldybės administracija
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Mildos Vainienės,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovui Kupiškio rajono savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas R. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Kupiškio rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir Savivaldybės administracija, atsakovas) Socialinės paramos skyriaus 2016 m. birželio 20 d. sprendimą Nr. 1739 neskirti pareiškėjui socialinės pašalpos nuo 2016 m. gegužės 1 d. iki 2016 m. rugpjūčio 1 d. (toliau – ir Sprendimas), 2) įskaityti į visuomenei naudingų darbų atlikimą 12 arų valstybinės žemės ploto, esančio Kupiškio rajone, Skapiškio seniūnijoje, Naivių kaime, Lauko g. 2, priežiūrą, vykdytą laikotarpiu nuo 1992 metų iki 2014 metų; 3) įpareigoti Kupiškio rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyrių paskirti pareiškėjui po 102 Eur dydžio socialinę pašalpą nuo 2016 m. gegužės 1d. iki 2016 m. rugpjūčio 1d.
2. Pareiškėjas nurodė, kad ginčijamas Sprendimas yra nepagrįstas, kadangi nebuvo atsižvelgta į aplinkybę, jog pareiškėjas, padedant tiek motinai G. K., tiek ir tėvui R. D. K., nuo 1992 m. iki 2014 m. prižiūrėjo valstybinės žemės sklypą, besiribojantį su pareiškėjo šeimai priklausančiu namų valdos žemės sklypu, esančiu Kupiškio rajone, Skapiškio seniūnijoje, Naivių kaime, Lauko g. Teigė, kad Skapiškio seniūnija tokiai pareiškėjo ir jo tėvų veiklai neprieštaravo. Pareiškėjo nuomone, valstybinio žemės sklypo priežiūrą Savivaldybės administracija privalo pripažinti kaip pareiškėjo dalyvavimą visuomenei naudingoje veikloje.
3. Teigė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 4 dalis įtvirtina priverčiamojo darbo draudimą, todėl atsakovo reikalavimas, kad pareiškėjas, norėdamas gauti socialinę paramą, atliktų visuomenei naudingą veiklą, prilygsta vertimui atlikti priverstinį darbą. Paaiškino, kad jis turi teisę gauti socialinę pašalpą, kadangi visuomenei naudingus veiklos darbus yra atlikęs, daugelį metų prižiūrėdamas valstybei priklausantį žemės sklypą. Teigė, jog tokius pareiškėjo darbus atsakovas privalo pripažinti kaip visuomenei naudingą veiklą ir išmokėti pareiškėjui socialinę pašalpą už laikotarpį nuo 2016 m. gegužės 1 d. iki 2016 m. rugpjūčio 1 d.
Atsiliepimas
4. Atsakovas prašė pareiškėjo skundo reikalavimus atmesti kaip nepagrįstus.
5. Atsakovas nurodė, kad ginčijamas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Paaiškino, kad pareiškėjas 2016 m. gegužės 18 d. kreipėsi į Savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyrių ir pateikė prašymą–paraišką piniginei socialinei paramai gauti. Nagrinėjant šį pareiškėjo prašymą, buvo nustatyta, jog Savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyrius 2016 m. kovo 17 d. išsiuntė pareiškėjui 2016 m. kovo 8 d. siuntimą Nr. 36 atlikti visuomenei naudingą veiklą pagal kurį pareiškėjas turėjo iki 2016 m. kovo 31 d. atvykti į visuomenei naudingos veiklos atlikimo vietą Varpo g., 36 Skapiškis, Kupiškio r. pas visuomenei naudingos veiklos organizatorių – į Kupiškio rajono savivaldybės Skapiškio seniūniją. Pareiškėjas į Kupiškio rajono savivaldybės seniūniją nenuvyko ir visuomenei naudingos veiklos neatliko, t. y. neįvykdė Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo (toliau – ir Socialinės paramos įstatymas) 25 straipsnio 6 dalies punkto reikalavimo.
6. Pareiškėjas, 2016 m. gegužės 18 d. kreipdamasis dėl piniginės socialinės pašalpos skyrimo, nepateikė dokumentų, patvirtinančių jo teisę nedalyvauti visuomenei naudingoje veikloje. Atsakovas gavo 2016 m. gegužės 18 d. Skapiškio seniūnijos pranešimą Nr. 36, kuriame buvo nurodyta, kad pagal Socialinės paramos skyriaus 2016 m. gegužės 18 d. siuntimą pareiškėjas visuomenei naudingos veiklos neatliko. Paaiškino, kad visuomenei naudinga veikla organizuojama visoje Skapiškio seniūnijos teritorijoje, taip pat ir pareiškėjo gyvenamojoje vietovėje – Naivių kaime, tačiau dėl visuomenei naudingos veiklos atlikimo pareiškėjas į Savivaldybės administracijos Skapiškio seniūniją nesikreipė ir Visuomenei naudingos veiklos atlikimo sutarties nepasirašė.
7. Pažymėjo, jog pareiškėjas buvo kviečiamas į 2016 m. birželio 8 d. atsakovo organizuojamą susitikimą, kuriame dalyvavo Savivaldybės administracijos direktorius, Savivaldybės administracijos Skapiškio seniūnijos seniūnas, tačiau neatvyko. Gavęs išankstinį pranešimą dėl gyvenimo sąlygų, turimo turto ir užimtumo patikrinimo, pareiškėjas nesutiko leisti atsakovo darbuotojams atlikti jo namuose tokį patikrinimą. Be to, pareiškėjui buvo siūloma kreiptis į Skapiškio seniūnijos seniūną ir susitarti dėl valstybinės žemės sklypo priežiūros darbų užskaitymo sudarant sutartį, tačiau pareiškėjas to nepadarė.
II.
8. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 14 d. sprendimu pareiškėjo R. K. skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Šalies argumentai
9. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2016 m. gegužės 18 d. prašymu–paraiška piniginei socialinei paramai gauti Nr. 2452 kreipėsi į Savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyrių, prašydamas skirti jam socialinę pašalpą nuo 2016 m. gegužės mėn. iki 2016 m. rugpjūčio mėn. (b. l. 24–28). Savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyrius nustatė, kad pareiškėjas nedalyvavo savivaldybės administracijos organizuojamoje visuomenei naudingoje veikloje, be to, nesudarė galimybės socialiniam darbuotojui tikrinti pareiškėjo gyvenimo sąlygas, turimą turtą ir užimtumą, todėl vadovaudamasis Socialinės paramos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 5 punktu, 2016 m. birželio 20 d. priėmė sprendimą Nr. 1739, kuriuo nusprendė neskirti pareiškėjui socialinės pašalpos už laikotarpį nuo 2016 m. gegužės 1 d. iki 2016 m. rugpjūčio 1 d. (b. l. 10). Atsakovas Sprendimo kopiją pareiškėjui išsiuntė 2016 m. birželio 22 d. (b. l. 8).
10. Nagrinėdamas bylą, teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymu (2015 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. XII-1853 redakcija, galiojanti nuo 2015 m. liepos 2 d.), Telkimo visuomenei naudingai veiklai atlikti tvarkos aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2012 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. A1-255 (2015 m. gruodžio 23 d. įsakymo Nr. A1-798 redakcija, galiojanti nuo 2016 m. sausio 1 d., toliau – ir Tvarkos aprašas), Lietuvos Respublikos socialinės paramos įstatymu (toliau – ir Socialinės paramos įstatymas), Kupiškio rajono savivaldybėje jos teritorijoje gyvenančių gyventojų, kuriems teikiama piniginė socialinė parama, tarpusavio susitarimu telkimo organizuojamai visuomenei naudingai veiklai atlikti tvarką ir sąlygas reglamentuojančiu Telkimo visuomenei naudingai veiklai atlikti tvarkos aprašu (toliau – ir Aprašas), kuris patvirtintas Kupiškio rajono savivaldybės tarybos 2016 m. vasario 22 d. sprendimu Nr. TS-16.
11. Bylos duomenimis teismas nustatė, kad pareiškėjas buvo supažindintas su visuomenei naudingos veiklos atlikimo tvarka ir sąlygomis, jam 2016 m. kovo 17 d. buvo išsiųsta Aprašo kopija (11 lapų), Savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus 2016 m. kovo 8 d. siuntimas atlikti visuomenei naudingą veiklą Nr. 36, kuriame buvo nurodyta, kad jis iki 2016 m. kovo 31 d. turėjo atvykti į visuomenei naudingos veiklos atlikimo vietą Varpo g. 4 Skapiškis, Skapiškio sen., pas visuomenei naudingos veiklos organizatorių – Kupiškio r. savivaldybės administracijos Skapiškio seniūniją. Pareiškėjas, prašydamas jam skirti socialinę pašalpą nuo 2016 m. gegužės mėn. iki 2016 m. rugpjūčio mėn., į Savivaldybės administracijos Skapiškio seniūniją nesikreipė, Visuomenei naudingos veiklos atlikimo sutarties nesudarė bei visuomenei naudingų darbų neatliko (b. l. 76–78, 83). Iš atsakovo ir pareiškėjo paaiškinimų nustatyta, kad pareiškėjas Savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriui dokumentų, patvirtinančių, kad jis priklauso kategorijai asmenų, išvardintų Tvarkos aprašo 13 punkte ir Aprašo 13 punkte, kurie negali būti pasitelkiami visuomenei naudingai veiklai atlikti, nepateikė.
Žemesnės instancijos teismas
12. Teismas nustatė, kad pareiškėjas, gavęs Savivaldybės administracijos Skapiškio seniūnijos 2016 m. gegužės 31 d. pranešimą Nr. S-164/1.13, kuriuo buvo prašoma socialinei darbuotojai sudaryti sąlygas ir suderinti laiką, kada galima atvykti pas pareiškėją dėl gyvenimo sąlygų, turimo turto ir užimtumo patikrinimo pagal Socialinės paramos įstatymo 25 straipsnio 5 punktą, nesutiko. Taip pat pareiškėjas nedalyvavo ir 2016 m. birželio 8 d. 9 val. Savivaldybės administracijos posėdžių salėje Vytauto g. 2 Kupiškyje specialiai organizuotame Savivaldybės administracijos direktoriaus, Skapiškio seniūnijos seniūno, Socialinės paramos skyriaus vedėjos susitikime su pareiškėju dėl pašalpos skyrimo ir visuomenei naudingos veiklos atlikimo klausimui spręsti (b. l. 81–84).
13. Pareiškėjas atsisakymą dalyvauti visuomenei naudingoje veikloje grindė tuo, kad jis 1992 m. – 2014 m. laikotarpiu, padedant pareiškėjo tėvams, prižiūrėjo valstybinės žemės sklypą, esantį Kupiškio rajone, Skapiškio seniūnijoje, Naivių kaime, Lauko g. 2, greta pareiškėjo motinai G. K. priklausančio namų valdos žemės sklypo. Šią aplinkybę iš dalies patvirtina Savivaldybės administracijos Skapiškio seniūnijos raštai (b. l. 11,10). Byloje nėra ginčo dėl paties fakto, kad G. K. su šeimos nariais, tarp jų ir pareiškėju, savo iniciatyva iki 2014 metų prižiūrėjo prie G. K. namų valdoje esantį valstybinės žemės sklypą.
14. Teismas, remdamasis Tvarkos aprašo 2 ir 3 punktais bei 14–22 punktais, vertino, kad teisė nuspręsti, kokia veikla priskiriama visuomenei naudingai veiklai, kurios atlikimui gali būti pasitelkiami piniginę socialinę paramą gaunantys asmenys, suteikta ne asmeniui, siekiančiam gauti socialinę paramą, o tik ginčo teisinius santykius reglamentuojančiuose teisės aktuose nurodytam viešojo administravimo subjektui. Darydamas šią išvadą, teismas taip pat vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota teismine praktika administracinėse bylose Nr. A502-1722/2013, Nr. A143-770/2014, Nr. A-391-822/2016. Pažymėjo jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-770/2014, bei 2016 m. kovo 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-391-822/2016, konstatavo, jog tokie vien tik pareiškėjo pageidavimu ir nesant socialinę paramą administruojančio subjekto pritarimo ir suderinimo atliekami žemės sklypo tvarkymo darbai, net ir nustačius jų atlikimo faktą, negali būti pripažinti kaip Socialinės paramos įstatymo 25 straipsnio 6 punkte ir Tvarkos apraše nurodyti visuomenei naudingos veiklos darbai.
15. Atsižvelgdamas į tai, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui siekiant, jog valstybinės žemės sklypo priežiūros darbai būtų priskirti prie visuomenei naudingos veiklos, jis privalo nuvykti pas visuomenei naudingos veiklos organizatorių, konkrečiu atveju – į Savivaldybės administracijos Skapiškio seniūniją ir susitarti dėl tokių darbų priskyrimo visuomenei naudingai veiklai. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas šiuo klausimu į Savivaldybės administracijos Skapiškio seniūniją iki 2016 m. gegužės 18 d., kai teikė prašymą–paraišką piniginei socialinei paramai gauti Nr. 2452, ar iki 2016 m. birželio 20 d., kai buvo priimtas Kupiškio rajono savivaldybės administracijos socialinės paramos skyriaus sprendimas Nr.1739, nebuvo nuvykęs.
Žemesnės instancijos teismas
16. Teismas vertino, kad byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtino, jog raštu gavęs siūlymą sudaryti sąlygas socialiniam darbuotojui patikrinti pareiškėjo gyvenimo sąlygas, turimą turtą ir užimtumą, pareiškėjas raštu atsisakė suderinti laiką bei leisti socialiniam darbuotojui tikrinti jo gyvenimo sąlygas, turimą turtą ir užimtumą. Savo rašte pareiškėjas tokio atsisakymo priežastimi nurodė aplinkybę, kad jis nėra socialinės paramos gavėjas, nes socialinė pašalpa jam neišmokėta. Remdamasis Socialinės paramos įstatymo 3 straipsnio 1 ir 3 punktuose bei 20 straipsnyje įtvirtintomis nuostatomis, teismas padarė išvadą, kad Socialinės paramos įstatymo 25 straipsnio 5 punkte įtvirtinta pareiga sudaryti savivaldybių socialiniams darbuotojams galimybę tikrinti gyvenimo sąlygas, turimą turtą ir užimtumą yra privaloma vykdyti tiek asmenims, gaunantiems socialinę paramą, tiek ir asmenims, kurie kreipiasi dėl socialinės paramos skyrimo.
17. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad ginčijamas Sprendimas yra pagrįstas faktinėmis aplinkybėmis bei atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 8 straipsnio keliamus reikalavimus, todėl nėra pagrindo jo naikinti. Nustačius, kad skundžiamas Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, netenkinamas ir išvestinis skundo reikalavimas dėl įpareigojimo skirti socialinę pašalpą už laikotarpį nuo 2016 m. gegužės 1 d. iki 2016 m. rugpjūčio 1 d.
III.
18. Pareiškėjas R. K. pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.
19. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia tais pačiais argumentais kaip ir savo skundą pirmosios instancijos teismui.
Šalies argumentai
20. Pareiškėjas taip pat pateikė prašymą stabdyti nagrinėjamą administracinę bylą bei šią bylą skubos tvarka perduoti nagrinėti Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui dėl Kupiškio rajono savivaldybės administracijos veiksmų, pažeidžiant pareiškėjo kaip Lietuvos Respublikos piliečio Konstitucines teises.
Atsiliepimas
21. Kupiškio rajono savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
22. Atsiliepimą į apeliacinį skundą atsakovas grindžia iš esmės taip pačiais argumentais, kaip ir atsiliepimą į skundą pirmosios instancijos teismui.
23. Papildomai pažymi, kad pareiškėjas R. K. savo skundais neginčijo norminiais teisės aktais nustatytos visuomenei naudingos veiklos atlikimo tvarkos bei neanalizavo, neįrodinėjo ir neįrodė, kad jo veiksmai atitiko tokią tvarką.
24. Nurodo, kad pareiškėjo reikalavimai ir pretenzijos dėl 2016 metų piniginės socialinės paramos negali būti tenkinami ir todėl, kad pasak paties R. K., 2016 metais valstybinės žemės teritorijos jis nebetvarkė. Pažymi, kad pareiškėjas tuo pačiu pagrindu ir dėl to paties dalyko jau ne kartą kreipėsi į teismą, ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas priėmė nutartis administracinėse bylose Nr. A143-770/2014, A502-1722/2013, A-391-822/2016.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
25. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo R. K. teisės į piniginę socialinę paramą laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 1 d. iki 2016 m. rugpjūčio 1 d.
26. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą nustatęs, kad Sprendimas neskirti pareiškėjui socialinės pašalpos buvo priimtas ne tik nustačius, kad pareiškėjas nevykdė Socialinės paramos įstatymo 25 straipsnio 6 punkte numatytos pareigos, bet ir nustačius, kad pareiškėjas nevykdė Socialinės paramos įstatymo 25 straipsnio 5 punkte numatytos pareigos sudaryti galimybes socialiniam darbuotojui tikrinti gyvenimo sąlygas, turimą turtą ir užimtumą. Teismas konstatavo, kad ginčijamas Sprendimas yra pagrįstas faktinėmis aplinkybėmis, teisės normomis ir atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, todėl nėra pagrindo jo naikinti bei tenkinti pareiškėjo reikalavimą skirti jam socialinę pašalpą.
27. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, nes teismas remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, neįvertino jas patvirtinančių įrodymų, vienašališkai tenkino Kupiškio rajono savivaldybės administracijos atsiliepimo prašymus.
28. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
29. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).
30. Dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo aspekto būtina pažymėti, kad teismas įvertina įrodymus ir sprendimą priima pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 56 str. 6 d.). Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Akcentuotina, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais.
31. Įvertinusi pirmosios instancijos teismo nustatytas teisiškai reikšmingas aplinkybes ginčui išspręsti, sprendimo motyvus, dėl kurių atmestas pareiškėjo skundas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas minėtų įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, ginčydamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, tik teigia, kad teismas nevertino įrodymų ir tenkino tik Kupiškio rajono savivaldybės administracijos prašymus, tačiau šio teiginio nepagrindžia bei nepateikia argumentuoto savo (kitokio) bylos duomenų vertinimo. Tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, jog atsakovo skundžiamas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.
32. Įvertinusi bylos medžiagą, pareiškėjo apeliacinio skundo motyvus, kuriuose jis nenurodo jokių aplinkybių, kurių pirmosios instancijos teismas sprendime nebūtų išanalizavęs ir jų tinkamai įvertinęs, teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo teigti, jog teismas nepasisakė dėl tam tikrų bylos teisingam išnagrinėjimui reikšmingų aplinkybių ar neišnagrinėjo kurio nors iš pareiškėjo skundo reikalavimų. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti nesutikimo su skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu argumentai yra deklaratyvūs, nedetalizuoti, abstraktūs, paremti bendro pobūdžio kaltinimais šališkumu bei neobjektyvumu, todėl nesuponuoja kitokio bylos išnagrinėjimo rezultato.
33. Pareiškėjas apeliacinės instancijos teismui pateikė prašymą stabdyti administracinės bylos nagrinėjimą ir šią bylą perduoti nagrinėti Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui dėl Kupiškio rajono savivaldybės administracijos veiksmų kurie pažeidžia pareiškėjo kaip Lietuvos Respublikos piliečio Konstitucines teises.
34. ABTĮ 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. ABTĮ 100 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatyta stabdyti bylos nagrinėjimą kai teismas kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar įstatymas arba kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas byloje, atitinka Konstituciją.
35. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dėl bylos proceso dalyvių prašymų kreiptis į Konstitucinį Teismą yra išaiškinęs, kad tokie prašymai individualią bylą nagrinėjančiam teismui yra tik vada vertinti, ar yra pagrindo manyti, jog konkrečioje byloje taikytinas teisės aktas (jo dalis) gali prieštarauti Konstitucijai. Pagrindas konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai. Kreipimasis į Konstitucinį Teismą jo kompetencijai priskirtais klausimais priklauso bylą nagrinėjančio teismo diskrecijai, kurią lemia tai, ar bylą nagrinėjančiam teismui kyla teisiškai pagrįstų abejonių dėl sprendžiant bylą taikytino norminio teisės akto (jo dalies) atitikties Konstitucijai (žr., pvz., 2012 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-1645/2012; kt.).
36. Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamos administracinės bylos aplinkybes ir šioje byloje taikytinų teisės aktų turinį, konstatuoja, kad nėra jokio pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą, nes nekyla abejonių dėl šioje administracinėje byloje ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų atitikimo Konstitucijai. Pažymėtina, jog pareiškėjas nenurodo, kokie konkrečiai šioje byloje taikytini teisės aktai bei jų konkrečios nuostatos, jo vertinimu, prieštarauja Konstitucijai, o tik teigia, kad dėl Kupiškio rajono savivaldybės administracijos veiksmų yra pažeidžiamos pareiškėjo Konstitucijoje ginamos teisės. Kartu pažymėtina, jog ABTĮ nenumatyta galimybė teismui stabdyti bylos nagrinėjimą ir bylą perduoti nagrinėti Konstituciniam Teismui.
37. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.