Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio, Giedriaus Endriukaičio ir Daivos Jankauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. T. ir nuteistojo A. M. gynėjo advokato Žilvino Kalinausko apeliacinius skundus dėl Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmų 2021 m. spalio 15 d. nuosprendžio, kuriuo:

R. T. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 291 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 70 (septyniasdešimties) MGL dydžio, t. y. 3 500 Eur (trijų tūkstančių penkių šimtų eurų) bauda.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, 65 straipsnio 1 dalies 2 punkto a) papunkčiu, R. T. į bausmės laiką įskaitytas jo laikinajame sulaikyme išbūtas laikas (nuo 2019 m. balandžio 16 d. 22.25 val. iki 2019 m. balandžio 18 d. 16.03 val.), vieną sulaikymo parą prilyginant 2 (dviejų) MGL dydžio baudai, ir galutinė bausmė paskirta – 66 (šešiasdešimt šešių) MGL dydžio, t. y. 3 300 Eur (trijų tūkstančių trijų šimtų eurų) bauda, kurią R. T. įpareigotas sumokėti per 12 (dvylika) mėnesių nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

R. T. ikiteisminio tyrimo metu paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, palikti galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

A. M. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 24 straipsnio 6 dalyje, 291 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 70 (septyniasdešimties) MGL dydžio, t. y. 3 500 Eur (trijų tūkstančių penkių šimtų eurų) bauda.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, 65 straipsnio 1 dalies 2 punkto a) papunkčiu, A. M. į bausmės laiką įskaitytas jo laikinajame sulaikyme išbūtas laikas (nuo 2019 m. balandžio 16 d. 22.25 val. iki 2019 m. 18 15.10 val.), vieną sulaikymo parą prilyginant 2 MGL dydžio baudai ir galutinė bausmė paskirta – 66 (šešiasdešimt šešių) MGL dydžio, t. y. 3 300 Eur (trijų tūkstančių trijų šimtų eurų) bauda, kurią A. M. įpareigotas sumokėti per 12 (dvylika) mėnesių nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

A. M. ikiteisminio tyrimo metu paskirtos kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir dokumento paėmimas, paliktos galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. R. T. nuteistas už tai, kad jis neteisėtai perėjo Lietuvos Respublikos valstybės sieną, o A. M. nuteistas už tai, kad padėjo R. T. neteisėtai pereiti Lietuvos Respublikos valstybės sieną, o būtent: pažeisdamas Lietuvos Respublikos valstybės sienos ir jos apsaugos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies reikalavimus, kur numatyta valstybės sienos kirtimo tvarka, kad išorės sieną sausumoje galima kirsti tik po patikrinimų pasienio kontrolės punkte, išorės sieną pasienio vandenyse galima kirsti tik Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse ar susitarimuose nustatytose vietose, 2019 m. balandžio 16 d., apie 22.18 val., (duomenys neskelbtini), Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – VSAT prie LR VRM) (duomenys neskelbtini) pasienio rinktinės (duomenys neskelbtini) pasienio užkardos saugomame pasienio ruože, A. M., stebėdamas aplinką, saugojo R. T., kad jo neužkluptų ir nesulaikytų pasienio tarnybos pareigūnai, o R. T. neteisėtai, apeidamas pasienio kontrolės punktą, tarp valstybės sienos pažymėtų ženklų Nr. (duomenys neskelbtini), iš Lietuvos Respublikos teritorijos brisdamas grioviu įlindo į sankasos pralaidą, neteisėtai pereidamas valstybės sieną, nubrido į (duomenys neskelbtini) Federacijos teritoriją, dėl ikiteisminio tyrimo metu nenustatytos priežasties apsisuko, pralįsdamas pro sankasos pralaidą 2019 m. balandžio 16 d., apie 22.20 val., grįžo į Lietuvos Respublikos teritoriją, kur pradėjus R. T. ir A. M. eiti į šalies gilumą, 2019 m. balandžio 16 d., apie 22.25 val., įvykio vietoje abu buvo sulaikyti VSAT prie LR VRM (duomenys neskelbtini) pasienio rinktinės Specialiosios paskirties komandos pareigūnų.

4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje nuteistųjų gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti, prokuroras prašė šiuos skundus atmesti kaip nepagrįstus.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo R. T. ir nuteistojo A. M. gynėjo advokato Ž. K. apeliaciniai skundai atmetami.

6. Pirmosios instancijos teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, įvertinęs baudžiamojoje byloje surinktus ir teisme ištirtus įrodymus, pripažino R. T. ir A. M. kaltais, padarius jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas, numatytas BK 291 straipsnio 1 dalyje ir BK 24 straipsnio 6 dalyje bei 291 straipsnio 1 dalyje. Pirmosios instancijos teismo išvados, priešingai nei teigiama apeliaciniuose skunduose, grindžiamos ne tik pasienio pareigūnų parodymais, sprendžiant dėl apeliantų kaltės, buvo vertinama surinktų įrodymų visuma – pačių kaltinamųjų parodymai, liudytojų parodymai, vaizdo įrašuose užfiksuota informacija, rašytiniai įrodymai, kita bylos medžiaga, nurodoma, kodėl vieni įrodymai vertinami kritiškai ir atmetami, o kitais vadovaujamasi. Tokiu būdu, priimdamas skundžiamą nuosprendį, apylinkės teismas tinkamai vadovavosi BPK 20 straipsnio 5 dalies, 304-307 straipsnių nuostatomis, todėl abejoti jo objektyvumu bei teisėtumu teisinio pagrindo nėra.

7. Pagal BK 291 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas neteisėtai perėjo Lietuvos Respublikos valstybės sieną. Baudžiamasis įstatymas už šio nusikaltimo padarymą numato alternatyvias bausmes – baudą, areštą arba laisvės atėmimą iki dvejų metų. Pažymėtina, kad valstybės sienos apsaugai yra taikomos priemonės, kuriomis siekiama užtikrinti, kad asmenys laikytųsi valstybės sienos teisinio režimo, pasienio kontrolės punktų veiklos taisyklių, užtikrinti kitus svarbius asmenų, visuomenės ir valstybės interesus pasienio kontrolės punktuose ir vietose, kur galioja pasienio teisinis režimas. Atsakomybė pagal BK 291 straipsnio 1 dalį nustatyta tik tais atvejais, kai pažeidžiamos saugomos valstybės sienos, t. y. tos, kurias laisvai pereiti draudžiama. Taigi asmuo, neteisėtai kertantis (pereinantis) valstybės sieną, pažeidžia patekimo į valstybę (ar išvykimo iš jos) tvarką, kai laisvai kirsti sieną yra draudžiama.

8. BK 291 straipsnio 1 dalies dispozicija yra blanketinė, todėl teismas spręsdamas, ar nuteistasis R. T. perėjo valstybės sieną, vadovaujasi Lietuvos Respublikos valstybės sienos ir jos apsaugos įstatymo nuostatomis dėl valstybės sienos kirtimo tvarkos, kuri yra numatyta šio įstatymo 4 straipsnyje. Šiame straipsnyje, be kita ko, nurodyta, kad išorės sieną sausumoje galima kirsti tik po patikrinimų pasienio kontrolės punkte. Išorės sieną pasienio vandenyse galima kirsti tik Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse ar susitarimuose nustatytose vietose (2 dalis). Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad aptariama nusikalstama veika padaroma kertant sieną bet kuriomis priemonėmis ir būdais, neturint atitinkamo tai daryti leidžiančio dokumento, arba, nors ir turint dokumentus, bet sieną pereinant nenustatytoje vietoje tiek iš Lietuvos Respublikos pusės į kitą valstybę, tiek iš kitos valstybės į Lietuvos Respubliką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-520/2012). Šis nusikaltimas laikomas baigtu nuo neteisėto sienos perėjimo momento. BK 291 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra formali. Taigi, pavojingi padariniai nėra būtinasis šios veikos požymis, ji laikoma baigta nuo BK 291 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodytų veiksmų atlikimo.

9. Iš apeliacinių skundų turinio matyti, kad R. T. neigia neteisėtai perėjęs Lietuvos Respublikos valstybės sieną, o A. M. neigia padėjęs R. T. įvykdyti minėtą veiką. Abu apeliantai vieningai aiškina, kad įvykio metu ėjo neteisėtai medžioti bebrų, t. y. brakonieriauti. Būtent dėl šios priežasties buvo pasirinktas tamsus paros metas, taip pat pasiimta priemonių bebrų gaudymui. R. T. teigimu, valstybinės sienos jis nekirto, tik įlindo į Lietuvos Respublikos teritorijoje esančią pralaidą, norėdamas patikrinti, ar yra galimybė ten pastatyti kilpas bebrams. Šiems nuteistojo teiginiams pritaria ir A. M., aiškindamas, kad jokio susitarimo daryti nusikalstamą veiką tarp jų nebuvo, objektyvių duomenų (vaizdo įrašo ir pan.), galinčių patvirtinti sienos kirtimą, byloje nėra, tuo tarpu pasienio pareigūnų parodymus reikėtų vertinti kritiškai dėl pastarųjų prieštaringumo bei nenuoseklumo. Vis dėlto, teisėjų kolegija esminių neatitikimų liudytojų parodymuose nenustatė, priešingai, byloje esančių įrodymų visuma liudija, kad būtent nuteistųjų iškelta versija apie bebrų medžioklę yra klaidinga, tai jų pasirinkta gynybinė versija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ją atmetė.

10. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad 2019 m. balandžio 16 d. (duomenys neskelbtini) pasienio rinktinės Specialiosios paskirties komandos pareigūnai ne atsitiktinai patruliavo pasienio ruože, o organizavo iš anksto suplanuotą ir suderintą pasalą, pagal gautą kriminalinės žvalgybos informaciją. Liudytojas K. S. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu paaiškino, kad dirba Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (duomenys neskelbtini) pasienio rinktinės Kriminalinės žvalgybos skyriaus vyresniuoju tyrėju. Disponavo informacija, kad R. T. ir A. M. gabena cigarečių kontrabandą. 2019 m. balandžio 15 d. (duomenys neskelbtini) pasienio užkardoje peržiūrint vaizdo stebėjimo kameromis užfiksuotą informaciją, pastebėta, kaip (duomenys neskelbtini), per pralaidą, kuria teka upeliukas į (duomenys neskelbtini) Federacijos teritoriją, 2019 m. balandžio 7 ir 12 dienomis asmuo, mūvintis ilgus žvejybos batus, įlenda į minėtą pralaidą ir po kelių minučių grįžta atgal paskui save tempdamas stačiakampio formos ryšulius. Gavus papildomos informacijos, jog nurodytoje vietoje cigarečių kontrabanda gali būti vykdoma ir 2019 m. balandžio 16 d., buvo organizuota pasala (3 t., b. l. 34–35). Esant šiems duomenims, atmestini kaip nepagrįsti nuteistojo A. M. gynėjo advokato Ž. K. apeliacinio skundo teiginiai apie tai, kad pareigūnai neatliko savo pareigos, t. y. tik pasyviai stebėjo valstybinės sienos perėjimą, nors akivaizdžiai matė, jog asmuo rengiasi ją kirsti. Gynėjo teigimu, tokiu būdu neva buvo siekiama, kad asmenys savo veiksmais pasiektų sunkesnį baudžiamosios atsakomybės laipsnį, todėl jie buvo provokuojamojo pobūdžio.

11. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad provokacija yra tada, kai asmuo nesirengė daryti nusikaltimo, o teisėsaugos pareigūnai sukurstė asmenį jį padaryti. Taigi, provokacija pripažįstama tada, kai nusikaltimas be teisėsaugos pareigūnų žinios nebūtų padarytas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-412/2007, 2K-262/2012, 2K-8-788/2017). Esminis provokacijos elementas – tai asmens veiksmų pasirinkimo laisvės apribojimas, jeigu dėl to asmuo padaro ar kėsinasi padaryti nusikalstamą veiką, kurios prieš tai neketino padaryti, o pati nusikalstama veika, kurios padarymu asmuo apkaltinamas, yra „valstybės sukurtas produktas“. Išvada, kad valstybės pareigūnai skatina asmenis daryti nusikalstamas veikas, gali būti daroma ne tik tada, kai nustatoma, jog asmenys, prieš kuriuos atliekami neviešo pobūdžio veiksmai, buvo tiesiogiai įtikinėjami, raginami atlikti priešingus teisei veiksmus, bet ir tada, kai pareigūnų elgesys nebuvo vien pasyvus ir iš jų buvo galima spręsti, kad ilgesnį laiką trunkantys pareigūnų veiksmai turėjo esminę įtaką asmenų, prieš kuriuos buvo taikomos neviešo pobūdžio priemonės, veiksmams (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-52-942/2020).

12. Šiuo atveju nustatyta, kad pareigūnai D. V., G. N., A. K. ir V. Š., pamatę pasienio ruože iš Lietuvos Respublikos teritorijos gilumos ateinančius du piliečius, juos pasyviai stebėjo, iš karto sulaikyti šių asmenų nebuvo pagrindo, nes nebuvo aiškūs jų tolimesni veiksmai. Pareigūnams buvo skirta užduotis išsiaiškinti galimai kontrabandos padarymo mechanizmą bei joje dalyvaujančius asmenis, todėl buvo stebima, kur užfiksuoti asmenys eina, ką daro. Nei R. T., nei A. M. nepastebėjo, kad yra stebimi, taigi, jų veiksmams pareigūnų pasalos vykdymas nedarė jokios įtakos, nes apie pareigūnų buvimą įvykio vietoje jie tiesiog nežinojo. Todėl nėra jokio pagrindo išvadai, kad nuteistieji buvo išprovokuoti padaryti nusikalstamą veiką. Pareigūnai jiems operacijos vadovo pavestos užduoties apimtyje elgėsi teisėtai, aplinkybė, kad buvo užfiksuotas ne cigarečių kontrabandos gabenimas, o neteisėtas valstybės sienos kirtimas, nekeičia fakto, jog pareigūnai neviršijo turimų įgaliojimų ir jokio neleistino poveikio nuteistų asmenų veiksmų laisvės atžvilgiu neatliko.

13. Apeliaciniuose skunduose bandoma sumenkinti pasienio pareigūnų parodymus, aiškinant, kad jie yra prieštaringi, iš anksto suderinti ir pan., tačiau teisėjų kolegija esminių prieštaravimų šių liudytojų parodymuose nenustatė, taip pat bylos medžiagoje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad pareigūnai galėtų būti suinteresuoti apeliantams nepalankia bylos baigtimi, t. y. teigti, jog pareigūnai yra šališki vien dėl užimamų pareigų pobūdžio, pagrindo nėra, nes pareigūnų užduotis, visų pirma, yra užkardyti nusikalstamų veikų vykdymą, antra, jei veika jau padaryta, visapusiškai atskleisti jos vykdymo mechanizmą bei šią veiką galimai padariusį asmenį (-is). Tuo tarpu asmens kaltės klausimą sprendžia ne pareigūnai, o teismas.

14. Apeliantų teigimu, pareigūnų parodymai nesutampa dėl termovizoriaus naudojimo aplinkybių, taip pat dėl R. T. neteisėto sienos kirtimo fakto (ar iš tiesų šis buvo patekęs į (duomenys neskelbtini) Federacijos teritoriją). Teisėjų kolegija, prieš analizuodama pasaloje dalyvavusių pareigūnų parodymus, pažymi, kad įvykio metu pastarieji nebuvo vienoje vietoje, t. y. dėl taktinių sprendimų pareigūnai buvo susigrupavę poromis ir aplinką stebėjo iš skirtingų taškų. G. N. ir D. V. buvo arčiau valstybės sienos, o A. K. ir V. Š. – toliau. Taigi, nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės geriausiai buvo matomos pirmiesiems dviems minėtiems pareigūnams.

17. Pareigūnai V. Š. ir A. K. įvykio metu buvo toliau nuo valstybės sienos ir jos neteisėto perėjimo aplinkybių nematė. Vis dėlto, apie šią aplinkybę abu buvo nedelsiant informuoti kolegos D. V.. Liudytojas A. K. teisme patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, jog radijo ryšiu kolegų buvo informuotas apie neteisėtą sienos perėjimo atvejį. Jis su V. Š. laukė nuo sienos grįžtančių dviejų asmenų, kad galėtų juos sulaikyti, tačiau buvo šviesi naktis ir pirmieji juos pamatė nuteistieji, sakydami jiems lįsti iš krūmų. Tuomet jie vieną asmenį sulaikė, o kitas (aukštesnis) pradėjo bėgti, bet netrukus buvo pasivytas ir sulaikytas (3 t., b. l. 39–40). V. Š. teisiamojo posėdžio metu paliudijo, jog iš arčiau sienos buvusių kolegų gavo pranešimą apie būtinybę sulaikyti du asmenis, nes vienas jų kirto valstybinę sieną. Sulaikymas įvyko tuomet, kai šie asmenys pastebėjo jų buvimo pasaloje vietą, tačiau net jei taip ir nebūtų nutikę, asmenys vis tiek būtų buvę sulaikyti (3 t., b. l. 82–84). Taigi, tiek A. K., tiek V. Š. parodymai patvirtina, kad apie sienos kirtimą jiems buvo žinoma tą patį vakarą, būtent dėl galimai nusikalstamos veikos padarymo asmenys ir buvo sulaikyti. Jei D. V. ir G. N. nebūtų aiškiai matę R. T. atliktų veiksmų, nebūtų davę nurodymo šį asmenį ir kartu su juo buvusį bei aplinką stebėjusį A. M. sulaikyti. Aptarti parodymai paneigia apeliaciniuose skunduose keliamas versijas, jog pareigūnai jau po įvykio susitarė, kokius parodymus duoti proceso metu. D. V. ir G. N. meluoti kolegoms apie matytas sienos perėjimo aplinkybes jokio pagrindo nebuvo, taip pat nenustatyta, jog minėti pareigūnai galėjo sąžiningai suklysti dėl jų matytų aplinkybių.

18. Byloje esanti pažyma apie hidrometeorologines sąlygas (3 t., b. l. 56) patvirtina, kad įvykio vietovei artimiausios Kybartų automatinės meteorologijos stoties duomenimis 2019 m. balandžio 16 d., 22-23 val., meteorologinio matomumo nuotolis buvo 20 km, kritulių nebuvo. Ši informacija patvirtina pareigūnų parodymus, jog stebimų asmenų judėjimą buvo galima matyti ir „plika“ akimi, t. y. be specialių priemonių pagalbos. Todėl R. T. apeliaciniame skunde nurodyti teiginiai apie tai, kad nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta, kokiu termovizoriumi(-iais) naudojosi pareigūnai, dėl ko nėra galimybės nustatyti, ar termovizoriai buvo išduoti pareigūnams ar ne, taip pat, ar jie naudojosi minėtomis techninėmis priemonėmis, neturi esminės reikšmės sprendžiant apeliantų kaltės klausimą. Be to, iš 2019 m. balandžio 9 d. paraiškos dėl vienkartinio ginkluotės išdavimo (3 t., b. l. 67) matyti, kad (duomenys neskelbtini) pasienio rinktinės Specialiosios paskirties komandos jaunesniajam specialistui G. N. pasirašytinai iš (duomenys neskelbtini) pasienio rinktinės (duomenys neskelbtini) pasienio užkardos ginklų saugyklos iki 2019 m. gegužės 20 d. buvo išduoti du termovizoriai „THERMAL-(duomenys neskelbtini)“ Nr. (duomenys neskelbtini) ir „THERMAL-(duomenys neskelbtini)“ Nr. (duomenys neskelbtini). Ši informacija apie gautus du termovizorius atitinka pareigūnų aiškinimus, jog įvykio metu buvo naudojama minėta priemonė. Akivaizdu, jog po vieną termovizorių turėjo abi pareigūnų poros, kuriuo kiekvienas iš porininkų naudojosi pakaitomis. Jokių esminių prieštaravimų dėl šios priemonės naudojimo nenustatyta.

19. Kitas ginčijamas klausimas yra susijęs su objektyvia galimybe nuteistajam R. T. pareigūnų nurodytus veiksmus atlikti per 56 sekundes, nes būtent toks laikas yra užfiksuotas vaizdo stebėjimo kamera. Šiame kontekste pažymėtina, kad valstybės sienos stebėjimo sistema ruože tarp valstybės sienos ženklų Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) nėra matoma. Šioje vietoje stebima pasienio juosta, patrulio takas ir požeminė vandens pralaida (3 t., b. l. 63). Byloje esančiame vaizdo įraše matyti, kaip iš krūmyno pusiau pasilenkęs išlenda asmuo, mūvintis aukštais guminiais žvejybiniais batais, brisdamas upeliu prieina prie pralaidos ir 1.43 vaizdo minutę įlenda į pralaidą, nuo 1.49 min. žmogaus silueto visiškai nebesimato. Kas toliau vyksta, t. y. ar asmuo išlenda iš pralaidos kitoje pusėje, nematyti, nes vaizdo kameros filmavimo zona tos vietos neapima. Vis dėlto, užfiksuota, jog asmuo išlenda iš pralaidos 2.45 min. Vadinasi, kaip teisingai apskaičiavo advokatas Ž. K., R. T. valstybinę sieną turėjo pereiti ir sugrįžti atgal į pradinį tašką per 56 s. Advokato teigimu, tai padaryti per minėtą laiką objektyviai neįmanoma, įvertinus atstumą, kurį turėjo įveikti nuteistasis R. T. (apie 100 m), pralaidos ypatumus (apvalus betoninis vamzdis, maždaug 1–1,5 m skersmens) bei jo paties kūno sudėjimą (190 cm ūgio, 120 kg svorio). Teisėjų kolegija tokiai pozicijai nepritaria.

20. Visų pirma, nėra jokio patikimo pagrindo išvadai, kad atstumas nuo pralaidos pradžios, esančios Lietuvos Respublikos teritorijoje, iki pralaidos pradžios, esančios (duomenys neskelbtini) Federacijoje, yra maždaug 100 m. Tikslus atstumas ikiteisminio tyrimo metu nebuvo išmatuotas, nes to neįmanoma padaryti nekirtus valstybinės sienos, be to, šiuo metu pralaida yra uždengta metalinėmis grotomis, taigi, patekimo į ją nebėra. Vis dėlto, tyrimo metu buvo detaliai apžiūrėta įvykio vieta bei sudaryta schema pagal padarytas fotonuotraukas. Byloje esančioje nuotraukoje (1 t., b. l. 21) rodyklėmis pažymėta vieta, atitinkanti Lietuvos Respublikos–(duomenys neskelbtini) Federacijos sieną, pasienio apsauginė tvora, pasienio patrulinis takas, upelis, tekantis per pralaidą į (duomenys neskelbtini) Federacijos teritoriją, ir pralaidos pradžia. Nors nuotraukoje atstumai nesužymėti, tačiau vizualiai matyti (tiek fotonuotraukose, tiek vaizdo įraše), kad nuo pralaidos pradžios iki apsauginės pasienio tvoros yra ne daugiau kaip 3 m atstumas, dar keli metrai yra iki sienos.

22. Abu apeliantai aiškina, kad jų versija apie tai, ką įvykio dieną veikė šalia pralaidos, kuria teka upelis į (duomenys neskelbtini) Federacijos teritoriją, nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio bylos nagrinėjimo metu nebuvo paneigta, t. y. jie ieškojo užtvankos, norėdami neteisėtai sumedžioti bebrų. Nesutikdama su tokiu vertinimu, teisėjų kolegija pažymi, kad nors R. T. ir A. M. viso proceso metu laikėsi sugalvotos versijos apie bebrų medžioklę, tačiau jų parodymai nebuvo nuoseklūs, nei vienas nuteistasis nesugebėjo atsakyti į jokį bent kiek konkretesnį klausimą apie bebrų gaudymo ypatumus, tam reikalingas priemones ir pan., kas rodo, jog aptariama versija buvo sukurta kaip gynybinė.

24. Teisėjų kolegijos nuomone, nuoseklumo bei racionalumo pristigo ir nuteistojo A. M. parodymuose. Ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis pripažino, kad niekada anksčiau nėra gaudęs bebrų, todėl R. T. pasiūlymas jam pasirodė įdomus. Nuo jo namų buvo eita apie 3 km, kol aptikta bebrų užtvanka, tačiau nuspręsta eiti toliau, ieškoti kitos užtvankos. Kai sustojo, iki pralaidos buvo apie 40–50 m, kadangi matė pasienio stebėjimo kameras, pasakė R. T., kuris ėjo priekyje jo, apsisukti ir grįžti, tą šis ir padarė. Su savimi jis turėjo kuprinę, kurioje buvo špagato ritė ir savadarbiai naščiai, taip pat iš jo striukės kišenės sulaikymo metu buvo paimta radijo stotelė, kuri buvo užsilikusi iš senesnių laikų, tačiau traukiant iš kuprinės virvę bebrui gaudyti, kartu ištraukė ir stotelę, kurią tuomet įsidėjo į striukės kišenę (2 t., b. l. 100–101, 109–110, 118). Teisiamojo posėdžio metu A. M. nurodė, kad bebrų medžioklei pasiimtus naščius (diržą su kabliais) rado ganykloje, laukuose, pats jų nemeistravo. Į medžioklę juos pasiėmė, nes tikėjosi jų pagalba parsinešti sugautą bebrą. Radijo stotelė buvo, nors ir seniai naudota, tačiau veikianti, skirta bendravimui su draugais, kai važinėdavosi keturračiais, kodėl ją įvykio dieną pasiėmė su savimi, paaiškinti negalėjo (3 t., b. l. 133–134, 4 t., b. l. 52–53).

25. Pagal aptartus apeliantų parodymus matyti, kad abu nuteistieji radijo ryšio stoteles su savimi buvo pasiėmę visiškai atsitiktinai, t. y. abu net nepastebėjo, kad tokius daiktus turi, jų imti neplanavo, tiesiog taip gavosi. Teisėjų kolegijos nuomone, šis „sutapimas“ yra gynybinis. Tiek R. T., tiek A. M. radijo ryšio stoteles laikė striukių kišenėse, t. y. šalia savęs, be to, juos sulaikę pareigūnai apklausų metu patvirtino, jog stotelės buvo įjungtos, vadinasi, jų pagalba buvo bendrauta tarpusavyje. Nors ikiteisminio tyrimo metu nebuvo atliktas bandymas, ar šiomis priemonėmis iš tiesų galima susikalbėti per atstumą, tačiau radijo ryšio stotelių techniniai parametrai (sutampa bangų palaikymo dažnis: 400-470 MHz ir 400-480 MHz (1 t., b. l. 60, 78) rodo, jog tokia galimybė buvo, kas atitinka pareigūnų nurodytas aplinkybes. Apskritai visos nuteistųjų įvykio metu turėtos priemonės nėra skirtos bebrų medžioklei, kas liudija, kad pastarųjų tikslas buvo kitas, kuris liko neįgyvendintas.

26. Teisėjų kolegija įvertina ir tai, kad A. M. yra vietinis pasienio gyventojas, todėl jam puikiai žinomas pasienio ruožo režimas, valstybinės sienos riboženklių buvimo vieta ir kt. Be to, 2010 m. lapkričio 9 d. nuosprendžiu jis buvo teistas už neteisėtą valstybės sienos perėjimą (2 t., b. l. 157–159). Tuo tarpu R. T. atžvilgiu 2012 m. gruodžio 28 d. prokuroro nutarimu ikiteisminis tyrimas dėl kontrabandos, neteisėto disponavimo akcizais apmokestinamomis prekėmis ir neteisėto valstybės sienos perėjimo buvo nutrauktas, nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių jo kaltę dėl minėtų veikų padarymo (2 t., b. l. 52–77). Analizuojamu atveju A. M. pats kirsti valstybės sienos nesiryžo, tačiau, būdamas netoli sienos, stebėjo aplinką ir saugojo R. T., tokiu būdu padėdamas pastarajam padaryti BK 291 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą. Nors išankstinis konkretus susitarimas ir atliekamų veiksmų pasiskirstymas byloje nėra nustatytas, tačiau pažymėtina, kad susitarimas gali būti ne tik žodinis ar rašytinis, pritariama gali būti ir konkliudentiniais veiksmais (tam tikru elgesiu, kuris patvirtina to asmens valią). Šiuo atveju A. M., matydamas, jog R. T. įlenda į pralaidą ir eina (duomenys neskelbtini) Federacijos teritorijos link, nebandė šio sulaikyti, priešingai, jis pritūpęs, kad nebūtų pastebėtas, dairėsi į šalis ir draugą saugojo, kad spėtų šį perspėti, jei pasirodytų pasienio tarnybos pareigūnai. Abu nuteistieji suprato savo atliekamų veiksmų pavojingumą, neteisėtumą ir norėjo taip elgtis, t. y. veikė tiesiogine tyčia, todėl jų išteisinimui pagrindo nėra.

Dėl bausmių nuteistiesiems individualizavimo

27. BK 291 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika yra priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis). Įstatymų leidėjas už minėtos veikos padarymą numato alternatyvias bausmių rūšis – baudą, areštą arba laisvės atėmimą iki dvejų metų. Nagrinėjamu atveju tiek R. T., tiek A. M. buvo parinkta švelniausia bausmės rūšis – bauda, kurios dydis nustatytas artimas minimaliam – 70 MGL. Teisėjų kolegija pažymi, kad baudžiamasis įstatymas nenumato konkrečių sąlygų, kurioms esant teismas parenka atitinkamą bausmės dydį, tačiau visais atvejais privalu paisyti BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytų kriterijų, kuriuos teismas turi įvertinti, t. y. atsižvelgiama į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą. Visais atvejais, individualizuodamas bausmę, teismas turi išlaikyti pusiausvyrą tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės, t. y. teismas turi paskirti tokią bausmę, kuri būtų adekvati (proporcinga) padarytai nusikalstamai veikai.

28. Teisėjų kolegija, patikrinusi baudžiamosios bylos duomenis, dar kartą įvertinusi bausmės skyrimui ir individualizavimui reikšmingas aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas bausmių skyrimą reglamentuojančias normas taikė tinkamai. R. T. neteistas (teistumas išnykęs), jo atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Nuteistas nevedęs, išlaikytinių neturi, nedirba, nors yra jauno, darbingo amžiaus. Duomenų apie R. T. turimas sveikatos problemas, kurios ribotų jo įsidarbinimo galimybes, bylos medžiagoje nėra, vadinasi, prasmingo darbinio užimtumo bei oficialių pajamų gavimo jis nesiekia sąmoningai. Todėl dar labiau sumažinti jam paskirtą baudą pagrindo nėra, juo labiau, kad jos sumokėjimo terminas nustatytas dvylikai mėnesių. Šios išvados nepaneigia ir nuteistojo apeliaciniame skunde cituojamos bylos, išnagrinėtos 2013-2018 m., kuriose nuteistiesiems už analogiškos nusikalstamos veikos padarymą buvo skirtos mažesnės baudos (nuo 10 iki 50 MGL). Atkreiptinas dėmesys, kad kiekvienos bylos medžiaga yra vertinama individualiai, be to, nuo 2017 m. spalio 5 d. baudos yra sugriežtintos. Pagal galiojantį teisinį reglamentavimą už nesunkų nusikaltimą skiriama bauda nuo 50 iki 2000 MGL, iki minėtos datos už nesunkaus nusikaltimo padarymą buvo galima skirti baudą iki 500 MGL. Taigi, atsižvelgiant į įstatymų leidėjo valią, šiuo metu taikomi didesni baudų dydžiai.

29. A. M. neteisėtai valstybinės sienos neperėjo, tik padėjo tai padaryti R. T., taigi, jo veiksmų pavojingumo laipsnis yra mažesnis, vis dėlto, šis teistumas jam nėra pirmasis, paskutinį kartą jis teistas 2016 m. liepos 26 d. nuosprendžiu dėl neteisėto disponavimo akcizais apmokestinamomis prekėmis 156 MGL dydžio bauda, kuri buvo sumokėta 2016 m. liepos 29 d., vadinasi, nusikalstamos veikos padarymo metu (2019 m. balandžio 16 d.) teistumas dar nebuvo išnykęs (BK 98 straipsnio 3 dalies 3 punkto a) papunktis). A. M. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, o jo atsakomybę sunkina tai, kad inkriminuotą veiką jis padarė būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Sodros duomenimis nusikaltimo padarymo metu nuteistasis niekur nedirbo, šiuo metu verčiasi individualia veikla, turėdamas verslo liudijimą. Vis dėlto, kokia konkrečiai veikla užsiima A. M., duomenų nėra. Taigi, nors šio nuteistojo atlikti neteisėti veiksmai buvo mažiau pavojingi, tačiau jo asmenybė (turimas teistumas bei nustatyta viena atsakomybę sunkinanti aplinkybė) rodo, jog skirti jam mažesnį baudos dydį pagrindo nėra. Be to, baudos sumokėjimo terminas jam taip pat nustatytas dvylikai mėnesių, todėl daryti išvadą, jog paskirtoji bausmė yra per griežta ar neproporcinga A. M. charakterizuojantiems duomenims, nepagrįsta.

Dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos turėtų išlaidų

30. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyrius pateikė pažymas Nr. (12.33) PT-8897 ir (12.33 Mr) PT-8928, patvirtinančias išlaidas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo nuteistiesiems R. T. ir A. M., nagrinėjant šią baudžiamąją bylą apeliacine tvarka. Iš pateiktų pažymų matyti, kad advokatas Vytautas Gineika teikė antrinę teisinę pagalbą nuteistajam R. T. ir antrinės teisinės pagalbos išlaidų suma yra 136,23 Eur (4 t., b. l. 123), o advokatas E. M. teikė antrinę teisinę pagalbą nuteistajam A. M. ir antrinės teisinės pagalbos išlaidų suma yra 164,73 Eur (4 t., b. l. 129). Vis dėlto, iš 2021 m. gruodžio 15 d. teismo posėdžio protokolo turinio matyti, kad į posėdį atvyko nuteistojo A. M. gynėjas advokatas Ž. K., kuris nurodė, jog minėtą nuteistąjį gina pagal susitarimą. Esant šiems duomenims, teisėjų kolegija nutarė E. M. atleisti nuo dalyvavimo bylos nagrinėjime apeliacinės instancijos teisme. Tuo tarpu nuteistojo R. T. gynėjas advokatas Vytautas Gineika posėdžio metu neišsakė prašymo priteisti iš ginamojo antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Atkreiptinas dėmesys, kad pažyma Nr. (12.33) PT-8897 teisme buvo gauta 2021 m. gruodžio 14 d., 13.19 val., ją siunčiant bendruoju teismo pašto adresu kauno.apygardos@teismas.lt (4 t., b. l. 128). Teismo posėdis vyko 2021 m. gruodžio 15 d., 9.00 val. Iki šio laiko minėta pažyma (iš teismo ekspedicijos) teisėjų kolegijos nepasiekė, todėl posėdžio metu pažymos turinys nebuvo paskelbtas, o advokatas Vytautas Gineika, kaip minėta, apie šį dokumentą taip pat neužsiminė. Tokiu būdu proceso dalyviai neturėjo galimybės dėl jo pasisakyti. Esant aptartiems duomenims, antrinės teisinės pagalbos išlaidos nepriteisiamos nei iš nuteistojo R. T., nei iš nuteistojo A. M..

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

nuteistojo R. T. ir nuteistojo A. M. gynėjo advokato Žilvino Kalinausko apeliacinius skundus atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos turėtų antrinės teisinės pagalbos išlaidų iš nuteistųjų R. T. ir A. M. nepriteisti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.