- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-12-04
- Bylos Nr.
- 1A-229-953/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-44902-2022-8
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Nerijus Masiulis, Martynas Galvičius, Laisvydas Zederštremas
- Nuteistasis
- T. J.
- Civilinis ieškovas
- A. L.
- Kategorijos
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų, Martyno Galvičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Nerijaus Masiulio ir Laisvydo Zederštremo,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. J. gynėjo advokato R. G. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų 2024-06-14 nuosprendžio, kuriuo T. J. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 1 dalyje ir nuteistas 1 metų laisvės apribojimo bausme be intensyvios priežiūros, įpareigojant bausmės atlikimo laikotarpiu: dirbti, netekus darbo užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos; per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dalyvauti elgesio pataisos programoje; uždraudžiant visą laisvės apribojimo bausmės laikotarpį vartoti psichiką veikiančias medžiagas. Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo A. L. patikslintas civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš T. J. A. L. naudai priteista: 3676,59 Eur turtinės žalos atlyginimo; 1000 Eur neturtinės žalos atlyginimo ir 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistų sumų, skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo. Likusi patikslinto civilinio ieškinio dalis dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesta. Iš T. J. nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo A. L. naudai priteista 1050 Eur patirtoms advokato atstovavimo išlaidoms padengti. Nuosprendžiu taip pat išspręsti kiti procesiniai klausimai.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. T. J. nuteistas už tai, kad jis nesunkiai sužalojo žmogų: 2022-10-29 apie 20 val., (duomenys neskelbtini) r., (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) kvartale esančioje „(duomenys neskelbtini)“ pavėsinėje, kilusio tarpusavio konflikto metu, kumščiu sudavė vieną smūgį į burnos sritį nukentėjusiajam A. L., tuo dėl viršutinių dešiniųjų 1 ir 2 dantų lūžių, viršutinio dešiniojo 2 danties po lūžio likusios šaknies dalies pašalinimo, bei viršutinių kairiųjų 1 ir 2 danties (dėl jų panirimo ir paslankumo) pašalinimo, padarė nukentėjusiajam A. L. nesunkų sveikatos sutrikdymą.
II. Apeliacinio skundo argumentai, proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniu skundu nuteistojo T. J. gynėjas advokatas R. G. prašo Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų 2024-06-14 nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį, T. J. išteisinti ir baudžiamąją bylą jo atžvilgiu nutraukti. Apeliaciniu skundu taip pat prašoma bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme atlikti dalinį įrodymų tyrimą, t. y. pakartotinai apklausti apeliantą T. J., nukentėjusįjį A. L. ir liudytoją V. M. bei prijungti prie bylos iki bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme pradžios apelianto pateiktą į bylą vaizdo medžiagą iš įvykio vietos.
2.1. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas įrodymų vertinimo baudžiamajame procese taisykles, spėjimais ir prielaidomis grindė apelianto kaltę dėl nukentėjusiojo A. L. nesunkaus sužalojimo. Pirmosios instancijos teismas apelianto kaltę dėl šios nusikalstamos veikos padarymo grindė ne objektyviais baudžiamosios bylos duomenimis, bet rėmėsi išimtinai vien tik nukentėjusiojo A. L. ir jo aplinkos (artimųjų) parodymais. Teismas įrodymus vertino selektyviai, nepašalino esminių prieštaravimų tarp bylos duomenų, asmenų parodymų, nepagrįstai atmetė vienus įrodymus, o kitus priėmė kaip esminius ir apkaltinančius T. J.. Apelianto manymu ir vertinimu, šios teismo nustatytos faktinės aplinkybės nėra pakankamos pripažinti jį kaltu. Šioje byloje nekyla abejonių dėl nustatytos aplinkybės, kad įvykio dieną įvyko nukentėjusiojo išprovokuotas konfliktas tarp kaltinamojo ir A. L., kurį inicijavo būtent A. L., be jokios pagrįstos priežasties užsipuldamas apeliantą, reikšdamas jam neaiškias pretenzijas dėl „užgrobtos žemės“ ir suduodamas delnu apeliantui į veidą. Tačiau byloje abejonių kyla dėl to, kaip buvo sužalotas ar susižalojo A. L., ir ar jis įvyko tokiomis aplinkybėmis kaip nurodyta kaltinime. Apeliantas mano, kad teismo išvados dėl jo kaltės nustatymo yra prieštaringos ir nelogiškos. Pats teismas skundžiamame nuosprendyje (13 lapas, 2 pastraipa) pripažino, kad „byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog T. J. sudavė vieną smūgį nukentėjusiajam į burnos sritį, tačiau pažymėjo, kad kaltinamojo kaltę patvirtina ir kita bylos medžiaga, o būtent teismo medicinos specialisto išvada, liudytojų parodymai, ikiteisminio tyrimo medžiaga“.
2.2. Apeliantas nesutinka su teismo išvadomis, kad kaltinamojo ir nukentėjusiojo dėstomos aplinkybės iš esmės neprieštarauja viena kitai. Apelianto teigimu, tokia teismo išvada esminiai prieštarauja ikiteisminio tyrimo metu gautiems duomenims ir teisminio bylos nagrinėjimo metu nustatytoms aplinkybėms. Nurodo, jog konflikte dalyvavusių apelianto, nukentėjusiojo ir liudytojų parodymai dėl konflikto eigos ir smurto panaudojimo kardinaliai skiriasi. Apeliantas per visą ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo laikotarpį teisme nuosekliai neigė smurtavęs prieš A. L. ir nurodė, kad tik vienu metu gynėsi nuo priešininko atliekamų smurtinių veiksmų intuityviai pakeldamas ranka, kuomet A. L. jam delnu sudavė į veidą, o nukentėjusysis A. L. įvykio aplinkybes aiškino visiškai priešingai. Įvertinus bylos duomenis ir nuosprendyje padarytas išvadas, teigti, kad buvo paneigti savo kaltę neigiančio T. J. parodymai nėra pagrindo, nes net ir ginantis nuo A. L. smurto, pakeliant ranką, apeliantas nukentėjusiajam negalėjo suduoti tokio tiesaus smūgio kumščiu ir padaryti A. L. dantų traumą. Cituojant ir analizuojant kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojų parodymus, apeliaciniame skunde teigiama, jog bylos duomenys kaip tik leidžia daryti priešingą išvadą, kad būtent T. J. parodymai apie konfliktą ir jo eigą yra visiškai objektyvūs, nes buvo patvirtinti kitų asmenų parodymais, o nukentėjusiojo A. L. parodymai apie konfliktą tarp jo ir T. J. niekaip nebuvo patvirtinti, jo parodymai prieštarauja visų kitų liudytojų, kurie buvo įvykio vietoje, parodymams. Apelianto vertinimu, T. J., A. L. ir V. M. parodymų turinį, akivaizdu, kad liudytojas V. M. visiškai patvirtino T. J. parodymus ir kategoriškai paneigė nukentėjusiojo parodymus, be to, jais abejoti nėra pagrindo, nes V. M. juos ne kartą patvirtino teisminio bylos nagrinėjimo metu, jie sutampa tiek su T. J. ir kitų liudytojų parodymais, tiek su kitais bylos duomenimis. Apeliaciniame skunde analizuojami ir liudytojų D. J. ir R. V. P., kurie nors patys tiesiogiai ir nematė konflikto, parodymai, tačiau apelianto vertinimu, jų parodymai iš esmės sutampa su kaltinamojo ir liudytojo V. M. parodymais. Apelianto teigimu, teismas netinkamai įvertino šių liudytojų parodymus, kadangi bylos duomenų visete jie yra reikšmingi, siekiant įvertinti nukentėjusiojo A. L. parodymų objektyvumą ir patikimumą. Pažymima, jog minėtų asmenų parodymai ne tik neprieštarauja apelianto ir V. M. parodymams, bet ir paneigia nukentėjusiojo A. L. parodymų dalį apie jo patirtą dantų traumą netrukus po įvykio, o toks nesutapimas suteikia pagrindą daryti išvadą, kad nukentėjusiojo parodymai yra nelogiški, todėl nepatikimi. Nors liudytojas T. L. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog buvo matyti, kad jo tėvo veidas buvo kruvinas ir kybojo du priekiniai dantys, visi kiti liudytojai, matę A. L. po konflikto ir iki jo išvykimo iš įvykio vietos, nenurodė, kad po įvykio būtų kruvinas A. L. veidas, o priešingai, patvirtino, kad po konflikto dantys buvo, A. L. apie išmuštus dantis viešai ar kažkam konkrečiai nieko nesakė ir nesiskundė, o tik matė, kad iš lūpos kažkiek bėgo kraujas.
2.3. Taip pat pažymi, jog jokiais bylos duomenimis nebuvo paneigta aplinkybė, jog konflikto metu kaltinamasis T. J. visą laiką sėdėjo ir atsistojęs nebuvo, todėl, atsižvelgiant į stalo plotį, atstumą tarp stalo ir suolų, asmenų sėdėjimo vietas, galima teigti, jog fizinis kontaktas tarp asmenų būtų galimas tik atsistojus ir pasilenkus virš priešais sėdinčio asmens per stalą, tačiau toks kontaktas yra sunkiai įmanomas. Šios apelianto išvados sutampa su liudytojo V. M. parodymais, bet prieštarauja A. L. parodymams. Apelianto manymu teismo įvykio situacijos „sumodeliavimas“ nėra objektyvus ir nepašalina byloje liudytojų nurodytų abejonių dėl galimo fizinio kontakto realumo tarp apelianto ir nukentėjusiojo. Teismas rėmėsi tik stalo pločio duomenimis, tačiau neįvertino, kad suolai, ant kurių sėdėjo konflikto dalyviai yra po 0,3 metro nuo stalo, kas faktiškai padidina atstumą tarp asmenų iki 1,5 metro, o turint omenyje, kad apeliantas ir nukentėjusysis sėdėjo ne tiesiogiai priešais vienas kitą, o įstrižai, tai atstumas turėjo būti apie 2 metrai. Esant tokiam konflikto dalyvių išsidėstymui nerealu teigti, kad T. J., sėdėdamas už stalo, ištiesta ranka būtų sudavęs tiesų smūgį kumščiu A. L. į veidą.
2.4. Apelianto nuomone, teismas neįvertino ir kitų reikšmingų duomenų, kurie pagrįstai leidžia abejoti nukentėjusiojo ir jo aplinkos (sūnaus T. L., sutuoktinės R. L.) parodymais. Būtent nukentėjusiojo veiksmų po įvykio chronologija dėl sužalojimų nustatymo verčia abejoti nukentėjusios šalies parodymais ir sudaro pagrindą manyti, kad nustatyti sužalojimai - dantų netekimas galėjo būti patirti ir po įvykio, kitoje vietoje ir/ar kitomis aplinkybėmis. Byloje nustatyta, kad įvykis įvyko 2022-10-29, apie 20 val. remiantis A. L. paaiškinimais, du dantis jis išsitraukė 2022-10-30. A. L. į UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir į teismo medicinos ekspertus kreipėsi 2022-11-10, o į ikiteisminio tyrimo įstaigą su pareiškimu kreipėsi 2022-10-27. Bylos nagrinėjimo metu teisme A. L. į klausimą kodėl nesikreipė į medikus iš karto po įvykio, paaiškino, kad buvo sutinęs veidas, todėl jam buvo nepatogu kreiptis į gydytojus ir į policiją. Tokie A. L. paaiškinimai, apelianto nuomone, yra nelogiški ir verčia jais abejoti. Pažymi, kad daugelio liudytojų parodymai leidžia pagrįstai teigti, kad A. L. buvo visiškai girtas ir sunkiai orientavosi aplinkoje, kas suponuoja išvadą, kad pats A. L. neprisiminė įvykio aplinkybių ir pateisina tą faktą, kad jo parodymai esminiai prieštarauja kaltinamojo ir kitų liudytojų parodymams. Labiau tikėtina, kad galimos nusikalstamos veikos aplinkybės egzistavo tik nukentėjusiojo vaizduotėje, kurias jis „atkūrė“ beveik po mėnesio nuo įvykio kreipdamasis į ikiteisminio tyrimo įstaigą.
2.5. Apelianto teigimu, byloje yra ir kiti duomenys, kurie taip pat leidžia abejoti nukentėjusiojo A. L. parodymų patikimumu ir objektyvumu. Bylą nagrinėjant teisme paaiškėjo, kad nukentėjusysis A. L. 2018 m. lapkričio – gruodžio mėnesiais gydėsi (protezavosi) dantis pas odontologą, jam nustatyta dantų recesija, kaulinė atrofija, stebimas paslankumas, kas leidžia daryti išvadą, kad nukentėjusiojo dantų, įskaitant nurodytus kaltinime, būklė mažiausiai nuo 2018 metų buvo bloga. Abejonių kelia ir teismo nenustatytas galimas A. L. padarytų sužalojimų mechanizmas. Apžiūrų metu, ant nukentėjusiojo A. L. veido jokių sužalojimų nenustatyta, apžiūrint jo burną nustatyta, kad nėra 4 priekinių viršutinių dantų, paraudusios dantenos. Jeigu tikėti A. L. parodymais, kad T. J. sudavė jam tiesų smūgį kumščiu į lūpas, tai savaime aišku, kad turėjo būti sužalotos lūpos arba bent viršutinė lūpa, tačiau jokie sužalojimai nenustatyti, todėl A. L. dantų netekti galėjo ir dėl nedidelio kontakto su kietu buku paviršiumi. Bylos duomenimis nustatyta, kad įvykio vietoje, kur sėdėjo A. L. ir bent du kartus buvo nuvirtęs nuo suolo, buvo įvairių kliūčių, daiktų (greta A. L. sėdėjimo vietos buvo medinis stulpas, jam už nugaros prie sienos stovėjo medinis suoliukas, medinės pavėsinės siena, įvykio vietos danga – skalda). Atsižvelgiant į tai, yra didelė tikimybė, kad A. L., krisdamas nuo suolo šonu, galėjo atsitrenkti į šiuos daiktus ir taip susižaloti. Apeliantas, pateikdamas mokslinių straipsnių nuorodas, nesutinka su teismo pripažinta specialistės K. Š. išvados dalimi, jog A. L. patirta trauma nebūdinga griuviminei ir teigia, kad dažniausios dantų traumų priežastys yra griuvimas, kelio eismo įvykiai, sportas, važinėjimas dviračiu.
2.6. Nurodo, jog įvertinus bylos duomenų visetą, darytina išvada, kad šioje byloje nesurinkta duomenų, kurie leistų pripažinti jog T. J. padarė jam pirmos instancijos teismo inkriminuotą nusikalstamą veiką, surinktais duomenimis nėra galimybės konstatuoti, kad apeliantas sudavė smūgį nukentėjusiajam taip ir tokį, kaip nurodo A. L., dėl kurio jis galėjo patirti dantų netekimą. Vien tik manymas ar prielaida, kad T. J. galėjo suduoti smūgį nukentėjusiajam negali būti pagrindu pripažinti jo kaltę.
3. Atsiliepimu į nuteistojo gynėjo advokato apeliacinį skundą nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo A. L. atstovas advokatas R. D. prašo nuteistojo T. J. gynėjo advokato R. G. apeliacinį skundą atmesti, Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų 2024-06-14 nuosprendį palikti nepakeistą bei priteisti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo A. L. patirtas bylinėjimosi išlaidas už suteiktas advokato paslaugas apeliacinio proceso metu.
Atsiliepimas
3.1. Atstovo nuomone, pirmosios instancijos teismas ėmėsi visų įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti, taip pat buvo ištirti ir įvertinti visi proceso metu surinkti įrodymai, kurie buvo sujungti į nuoseklią loginę visumą, dėl ko teismas padarė teisingas ir motyvuotas išvadas. Nesutinkama su apeliacinio skundo argumentu, jog teismas nuteistojo T. J. kaltę grindė ne objektyviais baudžiamosios bylos duomenimis, bet rėmėsi išskirtinai vien tik nukentėjusiojo A. L. ir jo aplinkos (artimųjų) parodymais. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, teismas buvo itin aktyvus, detaliai išanalizavo ne tik byloje buvusius duomenis, tačiau ir iš priešpriešinės bylos perkeltus proceso šalių bei liudytojų parodymus. Negana to, visus liudytojus pakartotinai apklausė ir bylos nagrinėjimo teisme metu, dalis liudytojų buvo apklausiama net po kelis kartus (pvz., V. M. bei specialistė K. Š.). Taigi, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pirmosios instancijos teismas rėmėsi ne tik nukentėjusiojo ir jo šeimos narių parodymais, tačiau ir liudytojų, kurių suinteresuotumas bylos baigtimi nėra nustatytas, parodymais, bei kitais byloje esančiais rašytiniais įrodymais.
3.2. Nesutinkama su apeliaciniame skunde keliamomis abejonėmis dėl to, kaip buvo sužalotas A. L.. Teigiama, jog skunde nepagrįstai nurodoma, kad konfliktą išprovokavo nukentėjusysis A. L., nors tokios aplinkybės teismas nenustatė. Mano, jog teismas pakankamai tiksliai atskleidė padaryto sužalojimo veiksmo mechanizmą, t. y. nustatė, kad nuteistasis T. J. sudavė nukentėjusiajam į burnos sritį, dėl ko buvo išmušti ir sužaloti nukentėjusiojo dantys ir padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Aplinkybė, ar A. L. pasilenkė prie T. J., ar buvo atvirkščiai, atsiradusiems nusikalstamos veikos padariniams ir veikos kvalifikavimui nėra esminė, nes ji kilusių padarinių nekeičia. Atkreiptinas dėmesys, jog konflikte dalyvavę asmenys buvo vartoje alkoholinius gėrimus, kas galėjo įtakoti kiek kitokį įvykio aplinkybių suvokimą.
3.3. Teigiama, jog kaltinamas T. J., galimai siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės, bandė sumenkinti savo atliktus smurtinio pobūdžio veiksmus. Kaltinamasis neneigė, kad kartu su nukentėjusiuoju sėdėjo prie vieno stalo, kad tarp jų kilo konfliktas, taip pat neneigė aplinkybės, jog darė judesį ranka priešais nukentėjusįjį A. L., tačiau atliktą veiksmą vertino ne kaip suduotą smūgį, o kaip gynybinį rankos pakėlimą. Ikiteisminio tyrimo metu, kaltinamasis parodė, jog norėdamas išvengti smūgio, refleksiškai pamojo į A. L., tačiau jį kliudė pirštų galiukais, o bylos nagrinėjimo teisme metu apie tai nebepasisakė, kas parodo, kad T. J. parodymai yra pasirinktos gynybinės pozicijos laikymasis.
3.4. Nurodoma, kad gynyba tiek bylos nagrinėjimo metu, tiek apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad A. L. galėjo susižaloti atsitrenkęs kritimo nuo suolo metu. Šią gynybinę versiją pirmos instancijos teismas motyvuotai paneigė. Specialistė K. Š. parodė, kad nustatyta trauma nėra būdinga griuviminei traumai. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad ir fakto, kad A. L. nuvirto būtent po to, kai įvyko konfliktas su T. J. ir buvo suduotas smūgis, nepaneigė nei vienas įvykio vietoje buvęs asmuo, todėl A. L. kritimas įvyko dėl nuteistojo atlikto veiksmo – suduoto smūgio. Be to, nors liudytojai nurodė, kad būnant kartu A. L. buvo nuvirtęs, tačiau nei vienas asmuo nematė, kad virtimo metu pastarasis būtų kur nors atsitrenkęs veido sritimi, net ir pats nuteistasis nenurodė aplinkybės, kad A. L. būtų virtęs veidu į žemę, todėl argumentas dėl sužalojimo atsiradimo griuvimo nuo suolo metu yra atmestinas. Taip pat, nors apeliaciniame skunde nesutinkama ir su išvada, kad A. L. sužalojimai nėra būdingi griuviminei traumai bei pateikiamos nuorodos į internetinius straipsnius, manytina, kad jie neturi jokio ryšio su šia nagrinėjama byla, kadangi joje buvo pateikta specialisto išvada, kad būtent šiuo atveju A. L. patirti sužalojimai nėra būdingi griuviminei traumai.
3.5. Nesutinkama ir su apeliacinio skundo argumentu, jog įvykio vietoje nebuvo minimi išmušti dantys, kadangi nukentėjusysis dar ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad jis po smūgio pajuto skausmą ir kraują burnoje, be to, iš karto po smūgio pasakė kaltinamajam „ką padarei, dantis išmušei“. Šią aplinkybę patvirtino liudytojas D. J., kuris teisiamojo posėdžio metu parodė, kad paties įvykio nematė, tačiau grįžus reikėjo T. J. ir A. L. raminti, nes buvo įsiaudrinę, o iš kalbų išgirdo, kad išmušti dantys. Faktą, kad nesunkus sveikatos sutrikdymas buvo padarytas būtent įvykio metu dėl suduoto smūgio, patvirtina ir tolimesnė įvykių seka. Iš karto po įvykio A. L. išsikvietė sūnų, o skambučio metu žmonai iš karto nurodė, kad yra sužalotas. Be to, po įvykio pasiimti tėvo atvykęs A. L. sūnus T. L., parvežęs tėvą namo, grįžo į įvykio vietą išsiaiškinti ir pasakė, kad tėvui yra išmušti dantys. Šią aplinkybę patvirtino liudytojas V. M., apklaustas priešpriešinėje ikiteisminio tyrimo byloje.
3.6. Nors apeliaciniame skunde ginčijamas ne tik smūgio sudavimo faktas, bet ir aplinkybė, kad po suduoto smūgio buvo kruvina A. L. lūpa, tačiau ši aplinkybė yra aiškiai nustatyta bylos nagrinėjimo metu, todėl neginčytina. Nukentėjusiajam A. L. buvo nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas dėl dantų sužalojimo (netekimo) kontaktuojant su kietu buku daiktu, t. y. dėl suduoto smūgio. Tokią specialisto išvadą patvirtino ir liudytoja apklausta K. Š.. Pats kaltinamasis T. J. ikiteisminio tyrimo metu apklaustas įtariamuoju parodė, kad matė kraują A. L. ant lūpų, be to, šis jį apspjovė, todėl krauju buvo ištepta ir jo striukė. Matę kraujo ant nukentėjusiojo lūpų patvirtino ne tik nukentėjusiojo šeimos nariai, bet ir dar trys liudytojai, kurių suinteresuotumas bylos baigtimi nėra nustatytas, todėl netikėti jų parodymais nėra pagrindo.
3.7. Apeliaciniame skunde bandoma sukelti abejonę dėl įvykdytos nusikalstamos veikos, keliant klausimą ir dėl, kodėl taip ilgai nebuvo kreiptasi į ikiteisminį tyrimą atliekančią instituciją. Dar ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis A. L. nurodė, kad jis iš karto nesikreipė į policiją, nes tikėjosi, kad su T. J. susitars geruoju ir jis jam atlygins žalą dėl išmuštų dantų. Liudytoju apklaustas Š. L. patvirtino, kad dėl dantų gydymo bandė tartis su T. J., tačiau pastarasis žalos atlyginti nesutiko. Be to, A. L. buvo nurodyta, kad visų pirma jis turi kreiptis į dantų gydymą atliekančią įstaigą ir gauti iš ten pažymą, ką šis ir padarė, kas užtruko tam tikrą laiką. Todėl tai, kad A. L. ne iš karto po įvykio kreipėsi į ikiteisminį tyrimą atliekančią instituciją, nesudaro pagrindo abejoti jo parodymais.
3.8. Nurodo, jog apeliaciniame skunde išdėstytas argumentas, jog nuteistasis T. J. ir nukentėjusysis A. L. įvykio metu sėdėjo prie stalo vienas priešais kitą kiek įstrižiau, dėl ko nuteistasis T. J. neturėjo net techninės galimybės suduoti, yra tik gynybinė versija, prieštaraujanti netgi paties T. J. ikiteisminio tyrimo metu duotiems paaiškinimams, jog jis gindamasis ranka palietė A. L. galvos sritį. Dar daugiau, kaip parodo prijungti duomenys, buvo pradėtas priešpriešinis ikiteisminis tyrimas, kuriame T. J. kaltino A. L., kad pastarasis šiam sudavė. Šiuo atveju susidaro tokia situacija, kad T. J. prašė pradėti ikiteisminį tyrimą dėl A. L. neva jam suduoto smūgio, tačiau jau šioje byloje pats teigia, kad pasiekti vienam kitą per stalą nebuvo fizinės galimybės, kas vėlgi yra gynybinė versija. Akivaizdu, kad didelių apsunkinimų T. J. suduoti nukentėjusiajam A. L. į burnos sritį nebuvo, nes asmenys konflikto metu buvo priartėję vienas prie kito.
3.9. Nesutinkama su apeliaciniame skunde keliama versija, jog A. L. neteko dantų ne dėl suduoto smūgio, o dėl prastos dantų būklės, kadangi byloje nėra duomenų, kad netektų A. L. dantų būklė įvykio metu būtų buvusi bloga. Manytina, kad liudytojos R. J. parodymai, jog nukentėjusysis jai yra sakęs, kad tvarkosi dantis, jie jam kliba, yra siekis padėti T. J. išvengti gresiančios atsakomybės, nes duomenų, patvirtinančių tokius parodymus, t. y. kad prieš pat įvykį A. L. tvarkėsi dantis, byloje nėra. Dantų tvarkymo faktai fiksuoti 2018 metais, o įvykis vyko 2022 metais, t. y. ketverius metus dantys nebuvo tvarkomi, dėl ko galima daryti išvadą, kad jie buvo sveiki. Be to, teisme apklaustos dantų gydymą A. L. atlikusios gydytojos G. G. ir V. L., iš jų nei viena nenurodė, kad A. L. dantų būklė iki įvykio būtų buvusi tokia, dėl kurios būtų iškritę priekiniai dantys, dantys buvo sutvarkyti ir sveiki. Abejoti šių liudytojų parodymais nėra pagrindo, nes parodymai duoti įspėjus apie gresiančią atsakomybę dėl melagingų parodymų davimo, liudytojos nėra suinteresuotos bylos baigtimi, parodymus davė dėl darbo metu užfiksuotų aplinkybių.
3.10. Mano, jog apeliacinio skundo prašymas iš dalies atnaujinti įrodymų tyrimą ir iš naujo apklausti nuteistąjį, nukentėjusįjį ir liudytoją V. M. yra nepagrįstas, kadangi visi nurodyti asmenys jau buvo apklausti tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, o liudytojas V. M. teisiamųjų posėdžių metu buvo apklaustas netgi du kartus. Nuteistojo gynėjas dalyvavo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, turėjo galimybę užduoti proceso šalims klausimus, todėl pakartotinai atlikti tų pačių asmenų apklausą nėra teisinio pagrindo. Nors apeliaciniu skundu taip pat prašoma iki bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme pradžios prijungti prie bylos apelianto pateiktą į bylą vaizdo medžiagą iš įvykio vietos, tačiau iš apeliacinio skundo turinio nėra aišku, kas yra užfiksuota pateiktoje vaizdo medžiagoje, kad ir kada ją užfiksavo, kokią įrodomąją galią jis turi bei kodėl ji nebuvo pateikta bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teisme.
3.11. Pažymi, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nukentėjusiojo A. L. naudai priteisė visą prašytą sumą turtinei žalai atlyginti. Nors teismas ir sumažino prašomos priteisti neturtinės žalos dydį, mano, kad priteista 1000 Eur suma yra teisinga, todėl su ja sutinka ir prašo šioje dalyje nuosprendį taip pat palikti nepakeistą.
Šalies argumentai
4. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis T. J. ir jo gynėjas advokatas R. G. prašė apeliacinį skundą tenkinti ir nuteistąjį išteisinti, o prokuroras, nukentėjusysis A. L. ir jo atstovas advokatas R. D. prašė apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų 2024-06-14 nuosprendį.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai
Nuteistojo T. J. gynėjo advokato R. G. apeliacinis skundas atmetamas.
5. Pagal bylų nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme bendrąsias nuostatas, įtvirtintas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnyje, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis T. J. nepripažįsta savo kaltės, nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, be to, nuteistojo kaltę grindė ne objektyviais baudžiamosios bylos duomenis, bet rėmėsi išimtinai vien tik nukentėjusiojo A. L. ir jo aplinkos (artimųjų) parodymais.
6. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinio skundo ir skundžiamo nuosprendžio argumentus, įvertinęs baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad skundžiamas Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų 2024 m. birželio 14 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas įvertinus visas faktines aplinkybes bei vadovaujantis įstatymu.
7. BPK 20 straipsnio 5 dalis numato, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu bei vadovaudamiesi įstatymu. Tai reiškia, kad teismas privalo išaiškinti visas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti, o teismo nuosprendyje turi būti išdėstyti išsamūs visų byloje surinktų įrodymų įvertinimo motyvai. Įrodymų įvertinimas susideda iš jų liečiamumo, leistinumo, tikrumo ir pakankamumo nustatymo (BPK 20 straipsnis). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 1–4 dalys). Įrodymų vertinimą reglamentuojančios BPK normos reikalauja, kad, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį baudžiamojoje byloje, teismas aprašomojoje dalyje išdėstytų įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados apie nustatytų faktinių aplinkybių buvimą, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Nenustačius, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė minėtus reikalavimus, vien nuteistajam nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui. Pažymėtina, kad įstatymas nereglamentuoja, kokiais duomenimis gali būti įrodinėjamos reikšmingos bylai aplinkybės. Svarbu, kad tie duomenys patvirtintų bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-56/2013, 2K-421/2013).
8. Tokios kasacinio teismo praktikos kontekste apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir nuosprendį grindė ne tik nukentėjusiojo A. L. ir jo artimųjų parodymais, tačiau ir kitų bylos duomenų išsamia bei nešališka analize. Be to, pirmosios instancijos teismas apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išdėstė įrodymų vertinimo motyvus, įrodymų pakankamumą bei pateikė motyvuotas išvadas, kodėl vienus įrodymus atmetė, o kitais rėmėsi, išdėstė visų reikšmingų bylos įrodymų, kuriais grindė apelianto kaltę, turinį, juos įvertino bendrame bylos duomenų kontekste, detaliai aptarė nukentėjusiojo ir liudytojų parodymų patikimumo klausimą bei motyvuotai atmetė nuteistojo T. J. parodymus, neva jis jokių smurtinių veiksmų prieš nukentėjusįjį neatliko, o nukentėjusysis, krisdamas nuo suolo šonu, galėjo atsitrenkti į grindinį ar kitus daiktus ir susižaloti.
9. Nustatyta, kad T. J. savo kaltę viso proceso metu neigė, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, jo kaltė neginčijamai įrodyta pirmosios instancijos teismo ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, apelianto kaltė pagrįstai įrodyta nukentėjusiojo A. L., liudytojų T. L., V. M. R. V. P., V. V., G. G., D. J., Š. L., V. L., specialistės K. Š. parodymais, pareiškimo apie nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokolu, specialistų išvadomis, asmens apžiūros protokolu, ir kitais teismo posėdžio metu ištirtais įrodymais.
10. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nukentėjusiojo A. L. parodymai yra nuoseklūs ir teisingi, kadangi konflikte dalyvavusių (apelianto ir nukentėjusiojo ir jį stebėjusių asmenų (liudytojų) parodymai dėl konflikto eigos ir smurto panaudojimo kardinaliai skiriasi.
11. Teisėjų kolegija pripažįsta, jog nagrinėjamojoje byloje yra labai prieštaringi duomenys apie vieną ir tą pačią aplinkybę – nukentėjusysis teigia, jog nuteistasis jam sudavė vieną smūgį į veidą, o nuteistasis šią aplinkybę neigia.
12. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad esant situacijai, kai apie nagrinėjamą įvykį iš skirtingų asmenų gaunama prieštaringa informacija, būtina įvertinti, kurių asmenų parodymai yra patikimi ir objektyvūs, todėl privaloma atidžiai vertinti visus byloje ištirtus įrodymus: juos analizuoti kompleksiškai, lyginant jų turinį tarpusavyje, išsiaiškinant ir pašalinant iškylančius prieštaravimus, taip pat juos lyginant su kitais turimais bylos įrodymais. Priešingai, nei teigia apeliantas, teisėjų kolegijos nuomone, nukentėjusiojo A. L. ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme duoti parodymai, kurie yra svarbūs nustatant baudžiamojoje byloje tiesą, jų turinys, nuoseklumas, neprieštaringumas su kitais byloje įvertintais duomenimis buvo kruopščiai analizuojamas. Analizuojant nukentėjusiojo A. L. parodymus ikiteisminio tyrimo metu, akistatos metu ir teisminio nagrinėjimo (tiek pirmos instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme) metu, matyti, kad visus kartus nukentėjusysis vienodai, aiškiai ir nedviprasmiškai tvirtino, kad nuteistasis T. J. sudavė vieną smūgį į lūpų sritį, ko pasekoje jis nugriuvo, be to, po suduoto smūgio jam pradėjo klibėti dantys. Be to, nurodė, kad įvykio vietoje be nuteistojo, buvo liudytojas V. M., nes kitas liudytojas V. V. buvo nuėjęs nuo stalo. Šią aplinkybę patvirtino liudytojas V. V. nurodydamas, kad paties įvykio nematė, tačiau grįžęs prie stalo pamatė, kad nukentėjusysis sėdėjo prie stalo su kruvina lūpa ir skambino žmonai.
13. Liudytojas V. M. ikiteisminio tyrimo metu ir pirmos instancijos teisme parodė, kad žodinio konflikto metu nukentėjusysis A. L. pradėjo brautis per jį link T. J. Tuomet tiksliai labai visko nematė, nes tuo metu buvo beveik už A. L. nugaros ir judesyje atsitraukiant, A. L. šaukdamas pasilenkė link T. J. ir iš dešinės rankos plaštakos į kažkurią vietą trenkė T. J., tačiau, kad suduotų T. J. nematė, o tuo tarpu nuteistasis T. J. atsitraukdamas buvo iškėlęs kairę ranką, t. y. buvo judesys, kaip atsistumti žmogų nuo savęs, ko pasėkoje A. L. sėsdamas ant suolo neišlaikė pusiausvyros ir virto. Kad virstų tiesiai, trenktųsi į žemę nematė. Tada atsikėlė ir skambino telefonu, be to, tuo metu matė, kad A. L. veide - lūpų krašte buvo kruvina, ką patvirtino ir liudytojas V. V. grįžęs į įvykio vietą. Analogiškas aplinkybes liudytojas V. M. patvirtina apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu.
14. Be to, nuteistasis T. J. nors ir neigia savo kaltę dėl padarytos nusikalstamos veikos, tačiau dalis jo duotų parodymų patvirtina liudytojų nurodytas aplinkybes dėl nukentėjusiojo A. L. sužalojimo aplinkybių. Nuteistasis T. J. ikiteisminio tyrimo metu ir pirmos instancijos teisme parodė, kad iki konflikto pradžios nukentėjusysis A. L. buvo nukritęs nuo suolo atbulas, tačiau jis nematė, kad jam nugriuvus jis būtų užsigavęs ar susižalojęs, tačiau po konflikto su nukentėjusiuoju, kai jis atsistojo nuvirtęs ant žemės matė, kad ant nukentėjusiojo lūpų buvo kraujo. Be to, pats nuteistasis patvirtino, kad norėdamas išvengti smūgio, jis refleksiškai pakėlė ranką ir prilietė nukentėjusiojo A. L. veidą, kas patvirtina, kad fizinis kontaktas vis dėl to buvo, kadangi iš kart po įvykio, pats nuteistasis T. J. bei liudytojai V. V. ir V. M. patvirtino, kad buvo kruvina nukentėjusiojo A. L. lūpa, t. y. matėsi kraujas, be to, iš kart po įvykio nukentėjusysis skambino žmonai pranešdamas, kas atsitiko. Analogiškas aplinkybes nuteistasis T. J. patvirtina apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu.
15. Be to, liudytojas D. J. taip pat patvirtino, kad nukentėjusysis A. L. iki konflikto prie jo akių buvo nugriuvęs nuo suolo, nugara pats krito ant žvyruotos dangos ir kokias dvi minutes nejudėjo, bet veido nebuvo susitrenkęs, o jam atvykus vėliau matė, kad A. L. lūpa buvo kruvina.
16. Kadangi nukentėjusysis A. L. skambino žmonai ir pranešė, kas atsitiko, į įvykio vietą atvyko jo sūnus liudytojas T. L., kuris taip pat patvirtino, kad įvykio vietoje tėvo veidas buvo kruvinas, iš lūpos bėgo kraujas, be to, tėvas iš kart po įvykio nurodė, kad jį sumušė nuteistasis T. J. Be to, šią aplinkybę patvirtino ir liudytoja R. L.
17. Be to, liudytojas T. L. parvežęs tėvą į namus, grįžo į įvykio vietą ir pranešė, kad tėvui buvo išmušti dantys. Šią aplinkybę patvirtino liudytojas V. M. Be to, specialistė K. Š. patvirtino, kad nukentėjusiajam A. L. sužalojimai buvo padaryti kontaktuojant su kietu buku daiktu, nes kontaktas su plokštuma nebūdingas. Patirta trauma nėra būdinga griuviminei traumai. Be to, pagal patirtus sužalojimus, smūgis turėjo būti suduotas, ką patvirtino ir nukentėjusysis A. L.
18. Nuteistasis T. J. apeliaciniame skunde teigia, kad specialistė K. Š. nenustatė jokių A. L. lūpų sužalojimo, nors liudytojas T. L. nurodė, kad tėvui buvo prakirsta lūpa. Šie nuteistojo T. J. teiginiai atmestini, kadangi įvykis įvyko 2022-10-29, o specialistė jį apžiūrėjo 2022-11-10, t. y. buvo praėjusios beveik dvi savaitės, kas natūralu praėjus tokiam laikui, galimos prakirstos žaizdos užgyja, todėl specialistė šio sužalojimo ir nepažymėjo, be to, nukentėjusysis kreipėsi į minėtą specialistę dėl netektų dantų, o ne dėl prakirstos lūpos.
19. Be to, nuteistasis T. J. apeliaciniame skunde teigia, kad jis sėdėdamas už stalo fiziškai pasiekti kitoje stalo pusėje jam įstrižai sėdėjusį A. L. negalėjo, tačiau nuteistasis teigdamas šią aplinkybę prieštarauja pats sau, nes nurodė, kad vis dėl to kontaktas buvo, t. y. jis lietė nukentėjusiojo A. L. veidą, todėl šie teiginiai atmestini kaip nepagrįsti.
20. Apeliantas, siekdamas pagrįsti nukentėjusiojo parodymų netikslumą, prieštaringumą, taip pat jų nepatikimumą, akcentuoja ir tai, kad nukentėjusysis beveik po mėnesio kreipėsi į teisėsaugos institucijas dėl patirto sužalojimo, kas sudaro pagrindą manyti, kad nustatyti sužalojimai – dantų netekimas galėjo būti patirtas ir po įvykio, kitoje vietoje ir ar kitomis aplinkybėmis, be to, nukentėjusiojo įvykio metu netekti dantys 2018 m. buvo protezuojami, todėl jų būklė tik blogėjo. Šie nuteistojo argumentai atmestini, kadangi apie patirtus sužalojimus A. L. išsakė įvykio vietoje buvusiems liudytojams, be to, liudytojas T. L. grįžęs į įvykio vietą nurodė netektų dantų aplinkybes liudytojui V. M. Be to, nukentėjusysis po įvykio 2022-11-10 kreipėsi UAB ,,(Duomenys neskelbtini)“ dėl odontologo paslaugų teigdamas, kad 2022-10-29 konflikto metu neteko dviejų dantų. Atkreiptinas dėmesys, kad tai yra nukentėjusio asmens teisė apsispręsti dėl pareiškimo pateikimo teisėsaugos institucijoms ir, teisėjų kolegijos nuomone, nurodytos aplinkybės nepaneigia paties sužalojimo fakto bei nukentėjusiojo parodymų apie jo sužalojimo aplinkybes teisingumo. Be to, apelianto teiginiai dėl blogos nukentėjusiojo dantų būklės nuo 2018 m. yra nepagrįsti jokiais faktiniais duomenimis.
21. Be to, priešingai, nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas, vertindamas visus teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, kiekvieną atskirai ir jų visumą, analizavo bei vertino ir nuteistojo viso proceso metu duotus parodymus ir, apeliacinės instancijos nuomone, teisingai bei pagrįstai pripažino juos nepaneigiančiais jo kaltę. Aukštesnės instancijos teismo vertinimu, nuteistojo parodymai laikomi jo gynybine versija. Apeliacinės instancijos teismas prieina išvadą, kad apelianto pateikta versija, jog nukentėjusysis A. L. susižaloti galėjo pats atsitrenkęs į įvykio vietoje buvusius daiktus arba dantų netekimą galėjo patirti ir po įvykio kitoje vietoje, yra atmestina kaip neįtikinama, nelogiška, neparemta jokiais faktiniais duomenimis, be to, prieštaraujanti ne tik nukentėjusiojo A. L. parodymams, kurių objektyvumu ir teisingumu nei pirmosios instancijos teismas, nei apeliacinės instancijos teismas nesuabejojo, bet ir kitiems byloje surinktiems ir ištirtiems įrodymams.
22. Priešingai, nei apeliantas teigia savo skunde, apelianto kaltė yra grindžiama ne tik aptartais nukentėjusiojo A. L. parodymais, kad nurodytu laiku ir vietoje jį sužalojo būtent T. J. Jo parodymus, nors ir netiesiogiai, patvirtina kiti įrodymai. Pažymėtina, jog baudžiamojo proceso įstatymas nenustato reikalavimo, jog kaltė padarant nusikaltimą turi būti įrodyta tik tiesioginiais įrodymais. Kaltė dėl nusikaltimo padarymo gali būti grindžiama ir netiesioginiais ar išvestiniais įrodymais. Esminis reikalavimas yra tai, kad jie atitiktų įstatymo reikalavimus bei sudarytų nuoseklų įrodomąjį pagrindą, patvirtinantį kaltinime nurodytas aplinkybes. BPK 20 straipsnio 3 dalis reglamentuoja vieną iš duomenų pripažinimo įrodymais reikalavimų – jų liečiamumą – sąsają su įrodinėjama aplinkybe, t. y. įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai.
23. Teisėjų kolegija, apibendrindama nustatytų aplinkybių visumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas T. J. kaltu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė, tinkamai vertino šios nusikalstamos veikos sudėties požymius nagrinėdamas ne tik T. J. atliktus neteisėtus veiksmus bei A. L. patirtus sužalojimus, bet ir vertindamas visą susidariusią konfliktinę situaciją. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, iš esmės visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas. Nuteistojo T. J. ir jo gynėjo apeliacinio skundo argumentai dėl to, kad T. J. nepagrįstai pripažintas kaltu padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, yra nepagrįsti, todėl nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinis skundas netenkintinas. Vien tai, kad šiuo atveju nuteistajam T. J. ir jo gynėjui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo ir tai, kad teismas priėmė kitokį sprendimą nei tikėjosi nuteistasis, nesant esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, savaime nėra pagrindas teigti, kad teismas netinkamai vertino įrodymus, ir naikinti ar keisti teismo sprendimą.
Dėl paskirtos bausmės pagrįstumo
24. Nors apeliaciniame skunde bausmės dydžio ar rūšies klausimai nėra keliami, motyvai, susiję su paskirtos bausmės individualizavimu nenurodyti, tačiau įvertinus tai, jog apeliaciniu skundu prašoma nuteistąjį T. J. išteisinti, pasisakytina ir dėl nuteistajam T. J. paskirtos bausmės.
25. Pažymima, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę. Teisėjų kolegija sprendžia, kad paskirdamas nuteistajam T. J. bausmę už jo padarytą nusikalstamą veiką, pirmosios instancijos teismas BK 54 straipsnio reikalavimų nepažeidė.
26. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę T. J., atsižvelgė į bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, be kita ko, padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumą (padarytas tyčinis nesunkus smurtinio pobūdžio nusikaltimas), T. J. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, tačiau pagrįstai įvertino tai, kad T. J. anksčiau teistas tris kartus dėl viešosios tvarkos pažeidimų, teistumas išnykęs (2 t., b. l. 30-34), administracine tvarka vienų metų laikotarpyje nebaustas (2 t., b. l. 36-36), dirbantis (2 t., b. l. 37-38), psichiatrinėje ir priklausomybės ligų įskaitose neįrašytas. Šių bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių pagrindu T. J. skirta BK 138 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta bausmė – laisvės apribojimas, nustatant bausmės terminą mažesnį šios bausmės rūšies vidurkiui, ir paskiriant tarpusavyje suderintas bei bausmės tikslus padėsiančias pasiekti įpareigojimus, t. y. dirbti, netekus darbo užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (BK 48 straipsnio 4 dalies 4 punktas); per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo, dalyvauti elgesio pataisos programoje (BK 48 straipsnio 4 dalies 1 punktas); uždrausti laisvės apribojimo bausmės laikotarpį vartoti psichiką veikiančias medžiagas (BK 48 straipsnio 5 dalies 4 punktas).
27. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas skyrė nuteistajam T. J. teisingą, proporcingą, adekvačią ir tinkamą bausmę, išsamiai įvertino nuteistąjį charakterizuojančias ir bylai reikšmingas aplinkybes, paskirta bausmė neprieštarauja teisingumo principui, bausmės paskirčiai bei bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams (BK 41 straipsnis ir BK 54 straipsnis), nėra per griežta.
Dėl civilinio ieškinio
28. Nors apeliaciniame skunde civilinio ieškinio išsprendimo klausimai nėra keliami, tačiau įvertinus tai, kad apeliaciniu skundu prašoma nuteistąjį išteisinti, pasisakytina ir dėl civilinio ieškinio, priteisto iš nuteistojo T. J..
29. Pirmosios instancijos teismo sprendimu byloje visiškai tenkintas civilinio ieškovo A. L. civilinis ieškinys dėl turtinės žalos, procesinių metinių palūkanų bei iš dalies tenkintas civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo. Teisėjų kolegija sutinka su apylinkės teismo išvadomis, kad būtent dėl T. J.nusikalstamų veiksmų buvo padaryta turtinė ir neturtinė žala nukentėjusiojo A. L. sveikatai. Baudžiamojoje byloje nukentėjusiojo A. L. pareikštas patikslintas ieškinys (2 t., b. l. 177-186), kuriuo prašo iš kaltinamojo T. J. priteisti 3676,59 Eur turtinės žalos yra pagrįstas rašytiniais įrodymais, todėl teisėjų kolegija, nenustačiusi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis šioje dalyje, vertindama, kad skundžiamame nuosprendyje pakankamai išsamiai ir motyvuotai išnagrinėtas civilinio ieškinio klausimas, o apeliaciniame skunde nesutikimo su šiuo klausimu argumentų nėra, plačiau šiame kontekste nepasisako.
30. Skundžiamu nuosprendžiu nukentėjusiojo A. L. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkintas iš dalies ir jo naudai iš T. J. priteista 1000 Eur. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl neturtinės žalos dydžio atitinka Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, BPK 109 straipsnio ir 115 straipsnio 1 dalies reikalavimus, proporcinga dėl kaltininko nusikalstamų veiksmų atsiradusioms pasekmėms kompensuoti, atitinka kaltininko galimybes atlyginti padarytą žalą, neprieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams, bei teismų praktikai, kai asmeniui yra padaromi panašaus pobūdžio bei sunkumo sužalojimai. Pirmosios instancijos teismo nustatytą neturtinės žalos dydį nukentėjusiajam vertinti kaip aiškiai per mažą ar per didelį nėra pagrindo.
31. Įvertinus visumą aptartų aplinkybių daroma išvada, kad Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024 m. birželio 14 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti ar keisti jį nuteistojo apeliacinio skundo motyvais pagrindo nėra, todėl jis paliekamas nepakeistas, nuteistojo T. J. apeliacinis skundas atmetamas.
Dėl proceso išlaidų
32. Nukentėjusiojo A. L. atstovas advokatas R. D. apeliacinės instancijos teismui pateikė 2024 m., liepos 23 d. sąskaitą už teisines paslaugas Nr. 54/2024 bei pinigų priėmimo kvitą 968 Eur sumai ir prašė minėtas proceso išlaidas priteisti iš nuteistojo (3 t., b.l. 99-100). Iš pateiktos sąskaitos už teisines paslaugas Nr. 54/2024 matyti, kad šias išlaidas sudaro: 968 Eur – susipažinimas su apeliaciniu skundu, konsultacija, atsiliepimo į apeliacinį skundą rengimas, kliento atstovavimas apeliacinės instancijos metu Šiaulių apygardos teisme.
33. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios nuostatos galioja ir apeliacinės instancijos teisme, tačiau tokiais atvejais, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-118-489/2019, 2K-135-693/2019, 2K-313-489/2019, 2K-200-495/2020, 2K-162-648/2021 ir kt.).
34. Ši baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme išnagrinėta pagal nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą, kuris atmetamas. Nukentėjusiojo atstovo advokato prašoma priteisti proceso išlaidų suma yra reali ir pagrįsta byloje pateiktais dokumentais, bei adekvati suteiktų teisinių paslaugų apimčiai, todėl išieškotina iš nuteistojo T. J. (BPK 106 straipsnio 2 dalis).
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nuteistojo T. J. gynėjo advokato R. G. apeliacinį skundą atmesti.
Išieškoti iš nuteistojo T. J. nukentėjusiojo A. L. naudai 968 Eur (devynių šimtų šešiasdešimt aštuonių eurų) išlaidas advokato pagalbai apmokėti bylą nagrinėjant apeliacine tvarka.