Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Grauželio, Algio Markevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Janinos Vitunskienės,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos N. H. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl įsakymo, sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

NŽT Prienų ir Birštono skyriaus Komisija dėl archyvinių dokumentų A. B. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytos žemės (duomenys neskelbtini)., nagrinėjimo susirinkimo 2013 m. balandžio 22 d. protokolu Nr. 10PRT-(14.10.6.)-15 konstatavo, kad A. B. iki nacionalizacijos nuosavybės teise nevaldė 0,7866 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) bei pasiūlė pretendentams A. B. ir N. H. kreiptis į teismą dėl juridinio fakto nustatymo ir termino pateikti nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus atnaujinimo. Prienų rajono apylinkės teismas 2015 m. vasario 24 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-8-939/2015 nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad A. B. iki žemės nacionalizavimo Lietuvoje nuosavybės teisėmis valdė 0,5767 ha (duomenys neskelbtini), atnaujino pareiškėjams terminą pateikti nuosavybės teises įrodančius dokumentus bei konstatavo, kad pareiškėjams juridinę reikšmę turintis faktas galėtų būti nustatomas dėl 0,7866 ha A. B. valdytos žemės (duomenys neskelbtini), tačiau dėl 0,2099 ha jau yra priimti sprendimai, todėl pareiškimas patenkintinas dalyje dėl juridinę reikšmę turinčio fakto į 0,5767 ha A. B. valdytos žemės.

Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį atstatymo tvarkos sąlygų“ (redakcija, galiojusi nuo 1991 m. rugpjūčio 1 d. iki 1993 m. vasario 3 d.) 1 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad nuosavybės teisė į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatoma grąžinant nusavintą turtą natūra arba jam ekvivalentine natūra (1 p.), arba suteikiant šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytiesiems asmenims vienkartines valstybės išmokas, įgalinančias juos perimti atitinkamą dalį privatizuojamo valstybinio (visuomeninio) turto, jeigu neįmanoma grąžinti nusavinto turto natūra arba ekvivalentine natūra, arba nurodytieji asmenys nepageidauja grąžinti natūra (2 p.). Vėliau, 1993 m. sausio 12 d. įstatymu Nr. I-44, 1 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostata buvo pakeista ir įtvirtinta, kad nuosavybės teisė į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatoma grąžinant nusavintą turtą natūra, jam lygiaverte natūra arba kita natūra. Prašymo pateikimo metu galiojusio Atstatymo įstatymo 16 straipsnis, nustatantis išlikusio nekilnojamojo turto išpirkimo būdus, įtvirtino, kad valstybė išperka išlikusį nekilnojamąjį turtą šiais būdais: tokios pat rūšies ar vertės turto perdavimu nuosavybėn neatlygintinai (ekvivalentine natūra) (1 p.); suteikiant vienkartines valstybės išmokas arba išduodant akcijas (2 p.); įskaitymu panaikinant piliečio pinigines prievoles valstybei, atsiradusias po nekilnojamojo turto atėmimo (3 p.). Išpirkimo būdą pasirenka pilietis, išskyrus šio įstatymo 7, 8, 14 ir 15 straipsniuose nurodytus atvejus (16 str. 2 d.). Šios nuostatos galiojo iki Atstatymo įstatymo galiojimo termino pabaigos (neteko galios 1997 m. liepos 9 d.). Nuo 1997 m. liepos 9 d. įsigaliojo Atkūrimo įstatymas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas iš esmės panašaus pobūdžio bylas (2017 m. sausio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2123-492/2016, 2017 m. sausio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-201-492/2017, 2020 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-112-438/2020), išaiškino, kad nuosavybės teisių atkūrimo būdą grąžinant nusavintą turtą jam ekvivalentine natūra pakeitus į nusavinto turto grąžinimą jam lygiaverte natūra, įstatymo leidėjas piliečiams, turintiems teisę į nuosavybės teisės atstatymą, nenumatė prievolės tikslinti pateiktus prašymus, iš naujo nurodant nuosavybės teisių atkūrimo būdą. Sistemiškai aiškinant galiojusio Atstatymo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies nuostatas dėl nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo grąžinant nusavintą turtą jam ekvivalentine natūra, sąvokos pakeitimas į turto grąžinimą jam lygiaverte natūra, laikytinas neturinčiu jokios įtakos piliečio, kuriam atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, teisių turiniui. Atstatymo įstatymo 16 straipsnio nuostata, kad už valstybės išperkamą turtą buvo numatyta atlyginti tokios pat rūšies ar vertės turto perdavimu nuosavybėn neatlygintinai, t. y. ekvivalentine natūra, turi būti suprantama atsižvelgiant į šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies nuostatas ir aiškinama nedarant skirtumo tarp sąvokų „ekvivalentinė natūra“ ir „lygiavertė natūra“. Taikant tą patį sistemino teisės aiškinimo principą ir kituose Atstatymo įstatymo straipsniuose vartojamos sąvokos „ekvivalentinė natūra“, pavyzdžiui 5 straipsnyje, reglamentuojančiame nuosavybės teisės į miestų žemę atstatymo sąlygas ir tvarką, turi būti suprantamos kaip tapačios savo turiniu 1 straipsnio 2 dalyje nurodytai sąvokai „lygiavertė natūra“. Minėtose bylose Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas atkreipė dėmesį į Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio, reglamentuojančio nuosavybės teisių atkūrimo į miesto žemę atkūrimo sąlygas ir tvarką, nuostatą, kurios 5 dalyje nustatyta, kad jeigu piliečiui sugrąžintas ar perduodamas neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypo plotas miesto teritorijai priskirtoje žemėje yra mažesnis už žemės sklypo plotą, į kurį pagal šį įstatymą jam atkuriamos nuosavybės teisės, už likusį žemės sklypo plotą valstybė jam atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį. Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad valstybė, atlygindama piliečiams už nekilnojamąjį turtą, kuris pagal šį įstatymą negrąžinamas natūra, laikosi negrąžinamo turto ir vietoj jo perduodamo kito turto, kuriuo atlyginama už valstybės išperkamą turtą, lygiavertiškumo principo. Kai atlyginama už pagal šį įstatymą negrąžinamą žemę, mišką, vandens telkinį, vietoj jų perduodamos nuosavybėn žemės, miško, vandens telkinio lygiavertiškumas nustatomas pagal Vyriausybės patvirtintą metodiką (4 d.). Šio straipsnio 9 dalies 1 punkte nustatyta, kad už valstybės išperkamą žemę, miškus ir vandens telkinius valstybė piliečiams atlygina perduodama lygiavertį žemės, miško ar vandens telkinio plotą; 4 punktas numato, kad gali būti atlyginama perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam naują žemės sklypą individualiai statybai miestuose ir kaimo vietovėse, kur buvo turėtoji žemė, lygiavertį turėtajam žemės sklypą prie nuosavybės teise turimų pastatų (nepaisant turėtos žemės vietos). <...>.

Apibendrinant išdėstytus argumentus ir teisės aktų nuostatas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos akcentavo, kad prašyme atkurti nuosavybės teises nurodytas būdas – nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymas grąžinant nusavintą turtą jam ekvivalentine natūra, turi būti suprantamas tapačiai nusavinto turto grąžinimui jam lygiaverte natūra. Šiose nutartyse teismas taip pat pažymėjo, kad vien tai, kad keitėsi įstatymuose vartojamos teisinės formuluotės, tačiau sąvokų, apibrėžiančių nuosavybės teisių atkūrimo būdus ir kompensavimo už valstybės išperkamą turtą materialinis teisinis turinys, šių būdų paskirtis išliko ta pati, negali turėti įtakos asmens laiku ir tinkamai pareikštai valiai dėl nuosavybės teisiu atkūrimo būdo. Priešingas aiškinimas paneigtų tiek patį įstatyme įtvirtintą atlyginimo už negrąžinamą valstybės išperkamą turtą lygiavertiškumo principą, tiek nuosavybės teisių atkūrimo tęstinumą keičiantis teisiniam reglamentavimui, tiek piliečių teisėtus lūkesčius, kad nuosavybės teisių atkūrimas ir toliau bus vykdomas jų pasirinktu būdu, kuris privalomas institucijai, vykdančiai nuosavybės teisių atkūrimo procedūras.

Iš aptartų teisės aktų nuostatų (Atstatymo įstatymo 16 straipsnis 1 punktas ir Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 punktas) galima daryti išvadą, kad Atstatymo įstatymo 16 straipsnio 1 punkte numatytas atlyginimo piliečiams už išperkamą turtą būdas – tokios pat rūšies ar vertės turto perdavimas nuosavybėn neatlygintinai (ekvivalentine natūra), iš esmės reiškia lygiaverčio žemės sklypo suteikimą (perdavimą) kitoje vietoje (Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 punktas). Atsižvelgiant į tai, nesutiktina su atsakovo argumentais, kad 1992 m prašyme nurodytas atlyginimo būdas „ekvivalentine natūra“ nenumatytas Atkūrimo įstatyme. Kaip jau buvo paminėta, Atstatymo įstatymo 16 straipsnio 1 punkte numatytas atlyginimo būdas savo esme atitinka Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 punkte nurodytą atlyginimo būdą lygiaverčiu žemės sklypu.

Aptartose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse taip pat buvo išaiškinta, kad Atkūrimo įstatymo preambulėje buvo akcentuojamas nuosavybės teisių atkūrimo tęstinumas, grindžiamas 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nuostata – Lietuvos Respublikos piliečiams grąžinamas išlikęs nekilnojamasis turtas, o jei šios galimybės nėra, teisingai už jį atlyginama. Tai reiškia, kad Atstatymo įstatymo metu pareikšta asmens valia atkurti nuosavybės teises pasirinktu būdu turi būti realizuojama toliau - pagal naujai priimto įstatymo nuostatas tiek, kiek ji gali būti laikoma šias nuostatas atitinkanti. Atstatymo įstatyme įtvirtintu teisiniu reglamentavimu nebuvo panaikinta galimybė atlyginant piliečiams už nekilnojamąjį turtą, kuris pagal šį įstatymą negrąžinamas natūra, vietoj jo perduoti kitą lygiavertį turtą, kuriuo atlyginama už valstybės išperkamą turtą. Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 bei 4 punkte numatyti atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdai savo paskirtimi ir teisiniu turiniu nėra kokybiškai kitokie negu buvo Atstatymo įstatyme 16 straipsnio 1 punkte numatytas tokios pat rūšies ar vertės turto perdavimas nuosavybėn neatlygintinai (ekvivalentine natūra), todėl prašymo pateikimo metu pareikšta valia turi būti nuosekliai realizuojama įsigaliojus naujam įstatymui. Taigi, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformavęs nuoseklią teismų praktiką, pagal kurią nuosavybės teisių atkūrimas ekvivalentine natūra gali būti vykdomas ir galiojant Atkūrimo įstatymui, kuriame nuosavybės teisių atkūrimo/atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdas ekvivalentinė natūra nėra tiesiogiai įvardytas (LVAT 2015 m. spalio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1546-146/2015).

Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 punkte (2002 m. spalio 15 d. redakcija) buvo numatyta, kad tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais (iki 2003 m. balandžio 1 d.) piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Nutarimas) 3 punktas įpareigojo institucijas, nagrinėjančios piliečių prašymus, tuo atveju, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas Atkūrimo įstatyme, arba nurodytuoju būdu pagal šį įstatymą negalima atkurti nuosavybės teisių, raštu iki 2003 m. kovo 1 d. pasiūlyti piliečiui kitus šiame įstatyme numatytus nuosavybės teisių atkūrimo būdus.

Atsakovui nuo 1992 m. prašymo atkurti nuosavybės teises pateikimo momento iki 2020 metų abejonių dėl pretendentės N. H. išreikštos valios dėl žemės grąžinimo ekvivalentine natūra nekilo. Tai patvirtina atsakovo veiksmai priimant NŽT 2012 m. kovo 12 d. sprendimą Nr. 40S-65 ir 2012 m. gruodžio 28 d. sprendimą Nr. 10S-(14.10.3.)-267, kuriais pareiškėjai buvo atkurtos nuosavybės teisės perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį 2,67 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini)., ir naują 0,1266 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), bei atsižvelgiant į pareiškėjos 2019 m. rugsėjo 25 d. prašymą, atsakovo buvo parengta Išvada, suteikianti teisę pareiškėjai už 0,1834 ha buvusio savininko iki nacionalizacijos valdytos žemės plotą, perduoti neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam žemės sklypą Prienų rajono savivaldybės (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje. Administracinėje byloje nėra jokių duomenų, kad iki skundžiamo Įsakymo priėmimo pareiškėja būtų buvusi informuota, kad 1992 m. prašyme nurodytas nuosavybės atkūrimo atlyginimo būdas yra negalimas.

Teismas akcentuoja, kad tokie atsakovo veiksmai iš esmės leido pareiškėjai pagrįstai tikėtis, kad nuosavybės teisės į visą žemę bus atkurtos jos pasirinktu nuosavybės teisių atkūrimo būdu, t. y. suteikiant lygiavertį žemės sklypą (ekvivalentine natūra). Pažymėtina, kad asmeniui neturi kilti neigiamų pasekmių dėl to, kad valstybės įgaliota nagrinėti piliečių prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo institucija įstatyme nustatyta tvarka neatliko veiksmų, kuriuos turėjo atlikti pagal imperatyvią teisės normą. Atsižvelgiant į tai, kad pretendentei nebuvo pasiūlyta iki įstatyme nustatyto termino pasirinkti kitą nuosavybės teisių atkūrimo būdą, atsakovas neturėjo pagrindo taikyti Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalies ir spręsti dėl nuosavybės teisių atkūrimo pinigais. Kita vertus, šio sprendimo argumentais paneigta išvada, kad pretendentei iš esmės būtų privaloma keisti nuosavybės teisių atkūrimo būdą dėl to, kad prašyme atkurti nuosavybės teises nurodytas būdas Atkūrimo įstatyme nenumatytas (nuosavybės teisių atkūrimo būdo ekvivalentine natūra ir nuosavybės teisių atkūrimo būdo lygiaverčiu žemės sklypu tapatumo vertinimas).

Apibendrinus darytina išvada, kad pareiškėjos 1992 m. prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas – ekvivalentine natūra iš esmės reiškia atlyginimą lygiaverčiu žemės sklypu kitoje galimoje vietoje ir atitinka Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 punkte nurodytą atlyginimo būdą.

Esant paminėtoms aplinkybėms ir įrodymams bei dėl išdėstytų argumentų skundžiamas Įsakymas ir Sprendimas panaikintini kaip neteisėti ir nepagrįsti (ABTĮ 89 str. 1 d. 1 p.) ir atsakovas įpareigotinas pakartotinai išnagrinėti pareiškėjos 2019 m. rugsėjo 25 d. prašymą (ABTĮ 88 str. 2 p.).

Pareiškėja taip pat prašo teismo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Šioje administracinėje byloje teismo sprendimas priimamas pareiškėjos naudai, todėl ji turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.).

2020 m. rugsėjo 29 d. pareiškėja sudarė Teisnių paslaugų teikimo sutartį Nr. TP103087 su advokatų profesine bendrija (duomenys neskelbtini), 2020 m. rugsėjo 30 d. įgaliojimu pareiškėją buvo pavesta atstovauti advokato padėjėjui L. Z.. Patirtos bylinėjimosi išlaidos grindžiamos 2020 m. rugsėjo 29 d. pinigų priėmimo kvitu Serija ABU Nr. 4388563, kuris patvirtina, kad pareiškėja Advokatų profesinei bendrijai (duomenys neskelbtini) sumokėjo 144,20 Eur.

Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) (toliau – Rekomendacijos).

Administracinės bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjos atstovas - advokato padėjėjas L. Z. atstovavo pareiškėją 2020 m. spalio 1 d. teismo posėdyje. Rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus. Pagal Rekomendacijų 7 punktą, šių koeficientų pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Pasirengimo ir atstovavimo teismo posėdyje paslaugos buvo teikiamos 2020 m. ketvirtame ketvirtyje, todėl sprendžiant dėl išlaidų, patirtų už atstovavimą teismo posėdyje, rekomendacijose numatyto koeficiento pagrindu imamas 2020 metų pirmo ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis (1381 Eur). Pagal Rekomendacijų 5 punktą už advokato padėjėjo teikiamas teisines paslaugas skaičiuojama 80 procentų šių rekomendacijų 8 punkte nurodyto maksimalaus dydžio.

Prašomas priteisti išlaidas sudaro išlaidos už pasirengimą bylai ir atstovavimą teismo posėdyje - iš viso 2 val. 2020 m. spalio 1 d. teismo posėdis truko 46 min. Įvertinus bylos sudėtingumą, bendras nurodytas pasirengimo teismo posėdžiui ir atstovavimo teismo posėdyje laikas – 2 valandos nėra neadekvačiai ilgas. Todėl vadovaujantis Rekomendacijų 5 ir 8.19 punktais, už pasirengimą teismo posėdžiui ir atstovavimą teisme maksimali priteistina suma gali būti 220,96 Eur ((1381 Eur (2020 metų pirmo ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje) x 0,1 (koeficientas) x 2 (valandų skaičius) x 80 proc.). Pareiškėjos prašoma priteisti 144,20 Eur suma neviršija Rekomendacijose nustatytus maksimalių dydžių, todėl priteistina iš atsakovo.

Iš bylos duomenų taip pat matyti, jog pareiškėjai šioje administracinėje byloje Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus 2020 m. balandžio 24 d. sprendimu Nr. (8.2)TP-20-T-1377-4854 buvo teikiama antrinė teisinę pagalba pareiškėją 100 proc. atleidžiant nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų, su bylos nagrinėjimu susijusių išlaidų ir proceso išlaidų mokėjimo. Teikti teisinę pagalbą pareiškėjai buvo paskirtas advokatas E. U., kuris šioje byloje yra parengęs skundą teismui bei prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo.

Motyvuojamoji dalis

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau - ABTĮ) 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, jeigu proceso šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, teismas savo iniciatyva, gavęs iš valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą organizuojančios institucijos duomenis apie apskaičiuotas teisinės pagalbos išlaidas, išsprendžia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo valstybei klausimą, mutatis mutandis taikydamas šio įstatymo 40 ir 41straipsnių nuostatas, reglamentuojančias išlaidų atlyginimą.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyrius pateikė 2020 m. rugsėjo 29 d. pažymą Nr. (12.33)PT-4153 „Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų“, kurioje nurodyta, kad antrinės teisinės pagalbos išlaidos advokatui E. U. atstovaujant pareiškėją pagal 2020 m. balandžio 24 d. sprendimą Nr. (8.2)TP-20-T-1377-4854 iš viso sudaro 448 Eur užmokestis advokatui. Minėtas užmokestis apskaičiuotas vadovaujantis Už antrinės teisinės pagalbos teikimą, koordinavimą ir mediaciją mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. balandžio 13 d. nutarimu Nr. 364 4, 6 punktais.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes iš atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie žemė sūkio ministerijos Lietuvos valstybės naudai priteistina 448 Eur valstybės patirtų antrinės teisinės pagalbos išlaidų.

Likusieji tiek pareiškėjos, atsakovo ir jų atstovų argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjos N. H. skundą patenkinti visiškai.

Panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Prienų ir Birštono skyriaus 2020 m. vasario 14 d. įsakymą Nr. 10VĮ-57-(14.10.2.) „Dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Prienų ir Birštono skyriaus 2019 m. rugsėjo 30 d. išvados Nr. 10IP-5-(14.10.44.) „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“ pripažinimo negaliojančia ir dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Prienų ir Birštono skyriaus vedėjo 2019 m. lapkričio 14 d. įsakymo Nr. 10VĮ-604-(14.10.2.) „Dėl Kauno apskrities Prienų rajono savivaldybės Prienų seniūnijos (duomenys neskelbtini)kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektui prilyginamo plano patvirtinimo“ keitimo“.

Panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2020 m. balandžio 3 d. sprendimą Nr. 1SS-715-(7.5.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo“.

Įpareigoti Nacionalinės žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos pakartotinai išnagrinėti pareiškėjos N. H. 2019 m. rugsėjo 25 d. prašymą.

Priteisti pareiškėjos N. H. naudai iš atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 144,20 Eur (vieną šimtą keturiasdešimt keturis eurus 20 euro ct) išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu Regionų apygardos administraciniame teisme.

Priteisti iš atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Lietuvos valstybės naudai 448 Eur (keturis šimtus keturiasdešimt aštuonis eurus) antrinės teisinės pagalbos išlaidų.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.