Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Bartašienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Akmenės rūmų 2020 m. birželio 22 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovui A. Ž. dėl dalies draudimo išmokos priteisimo, trečiasis asmuo – G. Ž..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

6. Apeliaciniu skundu ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ pašo panaikinti Telšių apylinkės teismo 2020 m. birželio 22 d. sprendimo dalį, kuria ieškovei nepriteista 44,23 Eur išmokėtos draudimo išmokos ir 594,66 Eur bylinėjimosi išlaidų, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą, priteisiant šias sumas ieškovės naudai, priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies

8. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo už akių negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje nustatytų absoliučių sprendimo už akių negaliojimo pagrindų. Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo už akių negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, teismas nenustatė.

9. Byloje sprendžiami klausimai, ar pagrįstai teismas sumažino ieškovės prašytą iš atsakovo priteisti 35 proc. išmokėtos draudimo išmokos dalį iki 25 proc., taip pat ar teismas teisingai paskirstė bylinėjimosi išlaidas tarp šalių.

Faktinės bylos aplinkybės

10. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes. 2018-09-27, 21.20 val. (duomenys neskelbtini) įvyko eismo įvykis, kurio metu G. Ž. vairuojamas automobilis (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), važiuodamas atbuline eiga, kliudė kitą stovintį automobilį (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini). Iš eismo įvykio deklaracijos matyti, kad eismo įvykis kilo dėl G. Ž. kaltės, įvykio metu padaryti automobilio (duomenys neskelbtini) sugadinimai: kairės pusės galinis žibintas, galinis bamperis ir sparnas. Iš pateiktos 2018-06-21 įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties (toliau – Draudimo sutartis) ir liudijimo Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad automobilio (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), valdytojų civilinės atsakomybė buvo apdrausta AB „Lietuvos draudimas“, draudėjas – A. Ž., sutarties galiojimo terminas – nuo 2018-06-21 iki 2018-12-20, pirma 44,94 Eur dydžio draudimo įmoka mokama iki 2018-06-21. Draudimo sutarties 1.5.2.11 punkte numatyta, kad transporto priemonės nevairuos asmuo, kurio amžius mažesnis nei 25 metai, nepriklausomai nuo jo vairavimo stažo, 1.6.1. punkte deklaruojama, jog draudėjas teisę vairuoti draudžiamą transporto priemonę įgijo 2002-11-13 dieną. Ieškovė AB „Lietuvos draudimas“, vykdydama įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, nukentėjusiajam asmeniui K. V. 2016-10-10 išmokėjo 442,25 Eur draudimo išmoką mokėjimo nurodymu Nr. (duomenys neskelbtini). Iš ieškovės pateiktos 2018-04-10 žalos sąmatos Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad (duomenys neskelbtini) valstybinis, Nr. (duomenys neskelbtini), remonto kainą sudaro 625,85 Eur, iš kurių 112,10 Eur už darbus, 212,77 Eur už dažymą, 300,98 Eur už dalis, iš remonto kainos išskaityta 183,60 Eur už dalių būklės pagerinimą ir galutinė remonto kaina – 442,25 Eur.

Dėl draudimo išmokos dydžio

12. TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalis numato, jei apdraustos transporto priemonės valdytojas nevykdė ar netinkamai vykdė šio įstatymo 12 straipsnyje nustatytas pareigas ar padidino žalą dėl savo kaltės, draudikas turi teisę reikalauti grąžinti išmokėtą sumą ar jos dalį iš valdytojo. Jei draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį. Draudiko reikalaujamos grąžinti sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimą, priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį, kitas reikšmingas aplinkybes ir į Vyriausybės nustatytą Žalos nustatymo ir išmokų mokėjimo tvarką.

13. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konstatuota, kad draudėjas, sudarydamas privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sutartį, prisiima tam tikrus įsipareigojimus. Be draudimo įmokos mokėjimo, jis taip pat įsipareigoja draudžiamojo įvykio atveju bendradarbiauti su draudiku, jį apie įvykį informuoti nustatytais terminais, teikti visą jam prieinamą ir draudikui reikalingą informaciją. Taigi draudėjas nuo sutarties sudarymo momento žino, kad jis dalyvauja draudimo teisiniuose santykiuose, pagal kuriuos jis įgyja ne tik garantiją, kad jam sukėlus eismo įvykį jo sukelta žala bus atlyginta, bet ir pareigų, kurias jis taip pat įsipareigoja vykdyti pagal draudimo sutartį. Draudėjas nesirūpina, kaip ir kokiu būdu draudikas atlygins žalą už eismo įvykį, įvykusį ne toje valstybėje narėje, kurioje jis gyvena, arba tuo atveju, jei eismo įvykio metu jo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje nukentėtų asmuo iš kitos ES valstybės narės; šios žalos administravimas ir atlyginimas yra draudiko pareiga. Tačiau tuo atveju, kai draudikas nustato, kad draudėjas nesilaikė savo pareigų pagal privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sutartį, jis taip pat įgyja teisę reikalauti atlyginti žalą (grąžinti dalį draudimo išmokos) iš draudėjo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-499/2012). Nors ginčo sutarties šalis yra fizinis asmuo (vartotojas), tai nepanaikina jo iš privalomo transporto priemonių draudimo sutarties kylančios pareigos bendradarbiauti ir laikytis sutartimi prisiimtų įsipareigojimų.

15. Byloje pirmosios instancijos teismas detaliai aptarė aktualias Draudimo sutarties nuostatas taip pat šalių ginčui taikytiną įstatyminį reglamentavimą, todėl apeliacinės instancijos teismas pakartotinai visų šių nuostatų nenurodo, akcentuodamas tik apeliacinio skundo išnagrinėjimui aktualius aspektus. Draudimo sutarties 1.5.2.11. punkte šalys susitarė, kad draudžiamos transporto priemonės nevairuos asmuo, kurio amžius mažesnis nei 25 metai, nepriklausomai nuo jo vairavimo stažo. Draudimo sutarties 1.5.3 punkte įtvirtinta draudėjo pareiga (ir terminai) pranešti draudikui, jeigu draudėjo rizika padidėja dėl draudėjo ar apdraustojo veiksmų. Draudimo sutarties 1.5.3 punkte nustatyta draudiko teisė reikalauti, kad draudėjas grąžintų iki 50 procentų dėl draudimo įvykio padarytos žalos išmokėtos išmokos, jeigu sutarties galiojimo metu padidėjus sutartyje nurodytai draudimo rizikai (pasikeitus aplinkybėms, turinčioms įtakos draudimo įmokos apskaičiavimui ar padidinimui) draudėjas ar jo atstovas apie tai neinformavo draudiko. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, tokia draudiko teisė yra įtvirtinta ir Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintose Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklėse (toliau – Taisyklės) (62.2 punktas).

16. Byloje nustatytas faktas, kad eismo įvykio metu atsakovui priklausantį automobilį, draustą automobilio valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu ieškovės bendrovėje, vairavo atsakovo dukra G. Ž., gim. (duomenys neskelbtini), kuri eismo įvykio metu (eismo įvykio data 2018-09-27) neturėjo 25 metų amžiaus. Byloje pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad aplinkybė, jog sutarties galiojimo metu automobilį vairavo asmuo, neturėdamas 25 metų amžiaus, yra laikytina draudimo rizikos padidėjimu, todėl atsakovas, Draudimo sutarties galiojimo metu nepranešęs ieškovei apie rizikos padidėjimą draudimo sutartyje nustatytais terminais ir tvarka, pažeidė Draudimo sutarties 1.5.2.11., 1.5.3. punktus, dėl to, vadovaujantis TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalimi, Sąlygų 38 punktu, Taisyklių 62.2 punktu, draudikas – ieškovė turi teisę reikalauti iš atsakovo priteisti iki 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos.

18. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumažino

ieškovės prašytos iš atsakovo priteisti 35 proc. išmokėtos draudimo išmokos dalį iki 25 proc. Pažymėtina, kad byloje konstatuotas faktas, jog ieškovė turi teisę iš atsakovo reikalauti atlyginti iki 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos. Pirmosios instancijos teismas, mažindamas prašomą priteisti išmokėtą draudimo sumą, neįvertino fakto, jog ieškovė byloje neprašė taikyti maksimalaus dydžio ir prašė priteisti 35 proc. nuo išmokėtos draudimo išmokos, o ne 50 proc. Taigi, pati ieškovė geranoriškai sumažino prašomą priteisti išmokėtos draudimo išmokos dydį, įvertinusi įvykio aplinkybes. Taigi, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumažino ieškovės prašomą priteisti iš mokėtos draudimo išmokos dydį vien tuo faktu, kad atsakovo dukra eismo įvykio metu buvo 24 metų ir beveik dviejų mėnesių amžiaus, kas reiškia, kad iki 25 metų amžiaus ribos trūko tik 10 mėnesių. Kaip teisingai pažymi ieškovė, teismas neįvertino aplinkybės, kad atsakovas, sudarydamas draudimo sutartį, žinojo, kad ne jis bus transporto priemonės valdytojas ir sudarant sutartį neatskleidė informacijos apie tai, kad transporto priemone naudosis jo dukra, kuri neturi 25 metų. Byloje pats atsakovas patvirtino aplinkybę, kad jam yra atimta teisė vairuoti transporto priemonės (kas leidžia teigti, kad jis draudimo sutartį sudarė dėl kito asmens interesų, tik kaip transporto priemonės savininkas, kadangi valdyti transporto priemonės jis neturėjo teisės), be to, bylos nagrinėjimo metu jis laikėsi pozicijos, kad draudimo bendrovei sudarant sutartį jis informavo ieškovė darbuotoją apie tai, kas naudosis transporto priemone, nors byloje šio fakto ir neįrodė. Taigi, atsakovas žinojo, kad apdrausta transporto priemone naudosis dukra, neturinti 25 metų ir apie šią aplinkybę ieškovės neinformavo.

19. Sutiktina su apeliantės argumentu, kad pirmosios instancijos teismo priteista 25 proc. suma, kaip sankcija už draudimo sutarties pažeidimą, yra neproporcinga pačiam pažeidimui. Kaip teisingai pažymi apeliantė, atsakovo dukra transporto priemone, kurios valdytojų civilinę atsakomybę buvo apdraudusi ieškovė, iki įvykio naudojosi tris mėnesius: draudimo sutartis sudaryta 2018-06-21, eismo įvykis, dėl kurio kilimo buvo atsakinga atsakovo dukra, įvyko 2018-09-27. Tokia išvada daroma atsižvelgiant į atsakovo poziciją, jog transporto priemonė buvo skirta naudotis jo dukrai. Taigi, pirmosios instancijos teismas visiškai neįvertino aplinkybės, kad draudimo sutarties, t. y. sąlygos, kad transporto priemonės nevairuos asmuo, jaunesnis nei 25 m. amžiaus, pažeidimas nebuvo vienkartinio pobūdžio, kad tai buvo tęstinio pobūdžio veiksmai.

20. Byloje taip pat svarbu atsižvelgti į faktą, kad atsakovas nurodė, kad jis vykdo tris individualias veiklas draudimo srityje, kad savo vardu yra ir buvo sudaręs daug tokio pobūdžio draudimo sutarčių, kas, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, leidžia daryti išvadą, jog atsakovas turėjo suprasti, kad jis, leisdamas vairuoti jam priklausančią transporto priemonę dukrai, gim. (duomenys neskelbtini) m., kai draudimo sutartis numato atitinkamą apribojimą, pažeidžia sutartį, galėjo įvertinti tokio pažeidimo pobūdį bei galimas pasekmes ir nesiėmė jokių veiksmų informuoti ieškovę apie draudimo rizikos padidėjimą, nors tokia informacija disponavo tik atsakovas. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliante, jog vertinant draudimo sutarties pažeidimo laipsnį, svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad pagal 2018-06-21 draudimo sutartį metinė įmoka buvo apskaičiuota 89,63 Eur, nesant sąlygos, kad transporto priemonę vairuos asmenys, jaunesni nei 25 m., tuo atveju, jeigu tokia sąlyga būtų numatyta, metinė draudimo įmoka būtų 186,43 Eur, t. y. dvigubai didesnė. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai šių aplinkybių neįvertino.

21. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumažino ieškovės prašytos priteisti iš atsakovo 35 proc. išmokėtos draudimo išmokos dalį iki 25 proc., todėl šioje dalyje yra pagrindas tenkinti ieškovės apeliacinį skundą ir pakeisti Telšių apylinkės teismo Akmenės rūmų 2020 m. birželio 22 d. sprendimą, numatant, kad ieškovės AB „Lietuvos draudimas“ naudai iš atsakovo A. Ž. priteisiama 154,79 Eur išmokėtos draudimo išmokos.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo pirmosios instancijos teisme

22. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo paskirstytomis bylinėjimosi išlaidomis. Ieškovė pirmosios instancijos teisme pagrindė šias bylinėjimosi išlaidas: 15,00 Eur žyminis mokestis, 763,27 Eur išlaidos už advokato padėjėjos teisinę pagalbą (katu su kelionės išlaidomis), 155,29 Eur išlaidos, susijusios su ieškovės atstovo A. T. darbo užmokesčiu ir kelionės išlaidomis.

23. CPK 93 straipsnio 1 dalis numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Bylinėjimosi išlaidas bylos šalys moka už teismo atliekamus tam tikrus procesinius veiksmus, prie jų taip pat priskiriamos ir šalių turėtos išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu. Toks bylinėjimosi išlaidų paskirstymo principas turi ir prevencinį pobūdį – skatina asmenis ieškoti ir rinktis alternatyvų ginčo sprendimo būdą. Teismas gali nukrypti nuo šios taisyklės, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 4 dalis).

24. CPK 79 straipsnyje nustatyta, kad bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu. Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) nuostatose neribojama šalių teisė susitarti dėl advokato atlyginimo, bet šalys visada turi atsižvelgti į teisinio reglamentavimo nuostatą, kad teismas negalės bylą laimėjusiai šaliai priteisti daugiau, negu įtvirtinta Rekomendacijose, išskyrus išimtinius atvejus, kai, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teisinė pagalba teikiama itin sudėtingoje byloje arba byla nagrinėjama ne vienerius metus ar kitais panašiais atvejais. Visais atvejais byloje sprendimą priimantis teismas sprendžia, kokios ir kokio dydžio advokato atstovavimo išlaidos turi būti priteisiamos. Tokių nuostatų laikomasi teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2008, 2009 m. gegužės 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-212/2009, 2013 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2013, 2019 m. gruodžio 3 d. nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-374-687/2019).

25. Šalims turi būti atlyginamos pagrįstos, realiai patirtos, už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą toje konkrečioje byloje sumokėtos išlaidos (CPK 98 straipsnio 2 dalis). Taigi, siekiant, jog teismas turėtas išlaidas priteistų, būtina pagrįsti jų realumą, t. y. už suteiktas teisines paslaugas yra sumokėta ir bylą laimėjusi šalis patyrė atstovavimo civiliniame procese išlaidas bei įstatymo nustatyta tvarka teismui pateikė tai patvirtinančius įrodymus (CPK 98 straipsnis). Išlaidos advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti turi būti pagrįstos šiais rašytiniais įrodymais: a) pažyma, pasirašyta advokatų kontoros finansininkės su įrašytu patvirtinimu, jog klientas su kontora visiškai atsiskaitė; pažymoje nurodytas civilinės bylos numeris, bendra suma už advokato suteiktas paslaugas, jos detalizuotos, atskirai nurodomos sumos už kiekvieną iš advokato suteiktų paslaugų sudedamųjų dalių (procesinių dokumentų parengimą, atstovavimą), nurodytas atlyginimo už ją dydis arba b) sąskaitomis faktūromis ir mokėjimą patvirtinančias dokumentais. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-88-686/2017)

26. Spręsdamas dėl išlaidų advokato pagalbai apmokėti vadovaujamasis, CPK 98 straipsnio 2 dalimi, taip pat remiantis Rekomendacijų 2 punktu, nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, teismas atsižvelgia į šiuos kriterijus: 1) bylos sudėtingumą; 2) teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; 3) ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; 4) būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; 5) ginčo sumos dydį; 6) teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; 7) sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; 8) šalių elgesį proceso metu; 9) advokato darbo laiko sąnaudas; 10) kitas svarbias aplinkybes.

27. Nagrinėjamos bylos atveju svarbu pažymėti, kad ieškovės pateiktų išlaidų advokato padėjėjos teisinei pagalbai apmokėti dydis atitinka Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintoms rekomendacijoms dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikimą pagalbą maksimalaus dydžio, tačiau ši aplinkybė pati savaime, atsižvelgiant į aptartą reglamentavimą, dar nereiškia, kad ieškovei bus atlyginto visos patirtos bylinėjimosi išlaidos. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad bylinėjimosi išlaidų paskirstymui svarbios šios aplinkybės: 1) byla nagrinėjama nuo 2019-10-23, tačiau bylos nagrinėjimas ne kartą buvo atidėtas būtent dėl ieškovės atstovės advokato padėjėjos prašymų, atsakovo prašymu bylos nagrinėjimas atidėtas tik vieną kartą; 2) byla nėra sudėtinga; 3) ieškiniu reikalaujama priteisti 154,79 Eur sumą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, šios bylos kontekste didelę reikšmę turi ieškinio reikalavimo dydis, sudarantis tik 154,79 Eur sumą. Vadovaujantis protingumo, sąžiningumo, teisingumo principais, negali būti pateisinama situacija, kai bylinėjimosi išlaidos daugiau nei penkis kartus viršija pareikštų reikalavimų dydį. Pažymėtina, kad bylinėdamosi šalys turi pasverti, kiek gali kainuoti bylinėjimosi išlaidos ir ar jų dydis yra proporcingas pareikštam reikalavimui. Ieškovė yra akcinė bendrovė „Lietuvos draudimas“, nuolat susidurianti su panašaus pobūdžio situacijomis. Naudojimasis advokato ar advokato padėjėjo paslaugomis yra šalies teisė, o ne pareiga. Pažymėtina, kad šaliai atstovauti gali ir teisininkai. Aplinkybė, kad ieškovė pasirinko savo interesus ginti pasinaudodama advokato padėjėjos teikiamomis paslaugomis, negali lemti neproporcingos naštos atsakovui jam pareikšto reikalavimo atžvilgiu. Esant šioms aplinkybėms, net ir iš dalies patenkinus ieškovės apeliacinį skundą, paliekama nepakeista skundžiamo sprendimo dalis dėl 215,00 Eur bylinėjimosi išlaidų (15,00 Eur žyminio mokesčio ir 200,00 Eur išlaidų už teisinę pagalbą) priteisimo. Pažymėtina, kad priteistos bylinėjimosi išlaidos ir taip viršija pareikšto reikalavimo sumą. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad 155,29 Eur išlaidos, susijusios su ieškovės atstovo A. T. darbo užmokesčiu ir kelionės išlaidomis, iš atsakovo nepriteistinos, kadangi A. T. byloje dalyvavo kaip ieškovės atstovas kartu su advokate (ieškovės atstovo dalyvavimas teismo posėdžiuose buvo pripažintas būtinu), todėl jo patirtų išlaidų nėra pagrindo pripažinti išlaidomis, susijusiomis su bylos nagrinėjimu.

Dėl bylos procesinės baigties

28. Apibendrindamas nurodytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apeliacinio skundo argumentai sudaro pagrindą iš dalies pakeisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, priteisiant ieškovės naudai iš atsakovo 154,79 Eur išmokėtos draudimo išmokos. Apeliacinio skundo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų atmetama kaip nepagrįsta.

Taigi, ieškovės apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o Telšių apylinkės teismo Akmenės rūmų 2020 m. birželio 22 d. sprendimas pakeičiamas iš dallies (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje

29. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ieškovė apeliacinės instancijos teisme patyrė šias bylinėjimosi išlaidas: 15 Eur žyminis mokestis. Atsižvelgiant į tai, kad patenkintas vienas iš dviejų apeliacinio skundo reikalavimų, ieškovės naudai iš atsakovo priteisiama 7,5 Eur žyminio mokesčio.

Šiaulių apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Telšių apylinkės teismo Akmenės rūmų 2020 m. birželio 22 d. sprendimą pakeisti iš dalies.

Priteisti iš atsakovo A. Ž., ak. (duomenys neskelbtini), 154,79 Eur (šimtą penkiasdešimt keturis eurus 79 centus) išmokėtos draudimo išmokos, nuo šios sumos 5 procentus metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos – 2019-10-23 – iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 215,00 Eur (du šimtus penkiolika Eur) (15,00 Eur žyminis mokestis ir 200,00 Eur už advokato padėjėjos teisinę pagalbą) ieškovei AB „Lietuvos draudimas“, įmonės kodas 110051834, J. Basanavičiaus g. 12, Vilnius, atsiskaitomosios sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini).

Priteisti iš atsakovo A. Ž., ak. (duomenys neskelbtini), 7,5 Eur (septynis eurus 50 centų) žyminio mokesčio ieškovei AB „Lietuvos draudimas“, įmonės kodas 110051834.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.