Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2A-857-544/2014

2014 m. gruodžio 29 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Ramunės Čeknienės, kolegijos teisėjų Birutės Jonaitienės ir Zinos Mickevičiūtės, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės T. O. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) pagal ieškovės T. O. ieškinį atsakovui R. Ž., tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų atsakovo pusėje (duomenys neskelbtini), AB (duomenys neskelbtini), UAB (duomenys neskelbtini), UAB (duomenys neskelbtini), Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriui, A. Š., V. K., J. Š. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas, o Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 2 d. sprendimas paliekamas nepakeistu (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas ir absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

Ieškovė prašė jos ir atsakovo sudarytą ginčo buto pirkimo-pardavimo sutartį pripažinti negaliojančia CK 1.87 straipsnio pagrindu, nes sandoris yra apsimestinis, taikyti vienašalę restituciją: butą grąžinti jai paliekant galiojančią hipoteką banko naudai nebaigtos vykdyti kredito sutarties įvykdymui užtikrinti. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė. Apeliacinio skundo argumentais ieškovė siekia nuginčyti teismo išvadas dėl tikrosios (duomenys neskelbtini) sandorio šalių valios, kuri išreikšta „Tarpusavio sutartyje“, motyvuodama tinkamu įrodymų neištyrimu ir neteisingu jų vertinimu bei netinkamu sutarčių aiškinimu.

Kasacinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad sandoris yra asmens vidinės valios išorinė išraiška. Dėl to tam, kad galiotų tam tikras sandoris, jį sudariusių asmenų valia, išreikšta išorine išraiškos forma, turi atitikti jų vidinę valią. Sandoris neturi valios trūkumų ir šiuo aspektu yra teisėtas, kai jį sudariusių asmenų valia, išreikšta išorine išraiškos forma, atitinka jų vidinę valią. Šiuo atveju esminė aplinkybė yra šalių valia, buvusi sandorio sudarymo momentu (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2006). Sandoris yra apsimestinis, jeigu juo pridengiamas kitas sandoris, kurio teisinių padarinių iš tikrųjų siekė sandorio šalys. Apsimestinis sandoris yra niekinis ir negalioja dėl esminio sandorio elemento – šalių valios – ydingumo, nes apsimestiniame sandoryje išreikštoji valia neatitinka tikrųjų šalių ketinimų (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-288/2009; Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-491/2009; kt.). Jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės (CK 1.87 straipsnio 1 dalis). Sprendžiant, ar sandoris yra apsimestinis, būtina nustatyti, kokia buvo tikroji ginčijamą sandorį sudariusių šalių valia, tikrieji jų ketinimai ir tikslai (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010; 2011 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-532/2011).

Spręsdamas šalių ginčą dėl sutarties ar konkrečios jos sąlygos galiojimo, sutarties rūšies, pobūdžio, šalių teisių ir pareigų apimties ar pan., teismas vadovaujasi CK 6.193–6.195 straipsniuose nustatytomis, taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuluotomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010; Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2011; kt.). CK 6.193 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad kiekviena sutartis turi būti aiškinama sąžiningai ir kad reikia aiškintis tikruosius sutarties šalių ketinimus, o ne vien rašytinį sutarties tekstą. Šie esminiai sutarčių aiškinimo principai lemia būtinybę atsižvelgti į sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes (CK 1.193 straipsnio 2 dalis), taip pat analizuoti šalių elgesį tiek derantis dėl sutarties sudarymo, tiek po jos sudarymo (CK 6.193 straipsnio 5 dalis), nes faktiniai šalių veiksmai reikšmingi siekiant nustatyti tikruosius šalių ketinimus. Sutarties šalių tikrąją valią sutarties sudarymo metu galima nustatyti vertinant sutarties sudarymo aplinkybes, kurios nulėmė šalių valią vienaip ar kitaip elgtis sudarant sutartį ir nustatant jos sąlygas.

Nagrinėjamu atveju šalių sudarytą ginčijamos pirkimo-pardavimo sutarties apsimestinį pobūdį ieškovė aiškino tuo, kad šiuo sandoriu buvo siekiama užtikrinti ieškovės paskolos (duomenys neskelbtini) grąžinimą su vėlesne ginčo turto atpirkimo teise. Šioms aplinkybėms pagrįsti ieškovė nurodė, kad buvo finansiškai nepajėgi grąžinti bankui paskolą ir, radusi finansiškai pajėgų verslininką, nutarė parduoti jai nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą. Ieškovės teigimu, ginčo turtas buvo parduotas ir numatyta sąlyga tą turtą atpirkti pagal „Tarpusavio sutartį“; pas notarą pirkimo-pardavimo sutartis buvo pasirašyta formaliai, tikintis, kad, nepaisant formalumų, butas liks ieškovės nuosavybė, nes tame bute gyveno ir juo rūpinosi kaip savo turtu.

Ieškovės paaiškinimai, taip pat 2002-03-04 Vilniaus m. 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus nutartis dėl įkeisto nekilnojamojo turto arešto ir įspėjimas, kad negrąžinus skolos per vieną mėnesį įkeistas turtas bus parduotas iš varžytynių (1 t., b. l. 90-91), leidžia manyti, kad apeliantė tuo metu turėjo finansinių sunkumų, kurie turėjo būti sprendžiami iš ieškovės parduoto buto gautais pinigais. Iš ieškovės paaiškinimų nustatyta, kad buto pirkėją - atsakovą R. Ž. rado ji pati. Bylos duomenys patvirtina ir dėl to ginčo nėra, kad ieškovės paskola bankui buvo pilnai padengta 2002-06-27 suteikus atsakovui R. Ž. paskolą ginčo buto pirkimui (1 t., b. l. 82-84). R. Ž. pervedė į ieškovės sąskaitą 36 403,94 Lt, nurodydamas mokėjimo paskirtį: „pilnas paskolos dengimas Nr. T25-01893-FA“ (1 t., b. l. 78). Pagal banko ir atsakovo R. Ž. kredito sutartį iš 84 000 Lt suteikto kredito sumos į ieškovės sąskaitą 2002-06-27 bankas pervedė 47 596, 06 Lt, kuriuos ieškovė valdė ir naudojo savo nuožiūra: grąžino atsakovui R. Ž. 13 000 Lt skolą, 4000 Lt pasiėmė iš sąskaitos grynais pinigais, o 30 577,31 Lt pervedė savo sugyventiniui V. R. (1 t., b. l. 87). Tai patvirtina, kad ginčo turtas buvo parduodas ir už jį buto kaina buvo sumokėta. Šie faktiniai duomenys taip pat duoda pagrindą daryti išvadą, kad ieškovė, pardavusi minėtą butą, gavo iš sandorio finansinę naudą, nes grąžino jai banko suteiktą paskolą, papildomai gavo ir savo tikslais galėjo naudoti 83 596, 06 Lt (36 000 Lt+47 596, 06 Lt). Pagal bylos duomenis, ieškovė bute negyveno nuo 2004 m. iki 2013 m. rugsėjo mėnesio ir negyvena šiuo metu, butui suteiktų komunalinių patarnavimų skolos didelės ir nesumokėtos, jos priteistos iš buto savininko atsakovo R. Ž. įsiteisėjusiais teismų sprendimais, turto areštai viešame Turto arešto aktų registre registruoti 2003-2009 metais, tačiau nei viena iš šalių jokių pretenzijų dėl to nėra pareiškusi nei viena kitai, nei kreditoriams, nei pareigūnams, taikiusiems turto areštą (1 t., b. l. 66-69, 155-162). Šios, taip pat ir kitos pirmosios instancijos teismo sprendimu nustatytos aplinkybės, leidžia spręsti apie teismo išvados, kad sutarties sudarymo metu šalių valia buvo sudaryti būtent pirkimo-pardavimo sandorį, pagrįstumą ir teisėtumą, susiklosčiusių teisinių santykių tinkamam kvalifikavimui reikšmingų teisinių bei faktinių bylos aplinkybių nustatymą. Todėl apeliacinio skundo argumentai šių teismo išvadų nepaneigia ir nesudaro pagrįsto pagrindo teigti, kad nebuvo atskleista bylos esmė.

Už parduotą turtą gautų pinigų panaudojimo aplinkybės nesudaro pagrindo išvadai, kad tarp šalių buvo sudaryta ginčo sandorių kainos dydžio paskolos sutartis, o ieškovės turto pirkimo-pardavimo sutartimi buvo dengiamas nekilnojamojo daikto įkeitimo sandoris užtikrinant paskolos bankui grąžinimą. Ieškovė ieškinio faktiniu pagrindu nenurodė ir jokiomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis neįrodinėjo paskolos sandorio tarp šalių sudarymo aplinkybių. CK 6.871 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija du tūkstančius litų. Įstatymų nustatytos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais šį faktą įrodyti (CK 1.93 straipsnio 2 dalis). Leistinais tiesioginiais ar netiesioginiais įrodymais byloje nebuvo įrodinėjama, kad tarp šalių buvo sudaryta paskolos sutartis, kurios grąžinimas būtų užtikrintas įkeitimu, sudarant apsimestinę buto pirkimo-pardavimo sutartį. Nekilnojamojo daikto įkeitimas (hipoteka) yra tam tikros prievolės įvykdymo užtikrinimo būdas, kuriuo apsaugomas kreditoriaus reikalavimas, atsirandantis iš tam tikros pagrindinės prievolės. Nekilnojamojo turto įkeitimo atveju daiktas neperduodamas kreditoriui. Pagal nagrinėjamos bylos faktinius duomenis nėra pagrindo spręsti, kad atsakovas suteikė, o ieškovė gavo iš jo paskolą bei įgijo jos grąžinimo prievolę, kuriai užtikrinti buvo reikalingas ieškovės nekilnojamojo turto įkeitimas. Todėl pagrįstai nustatyta, kad ginčo sutarties šalių valia buvo sudaryti pirkimo-pardavimo sandorį. Išdėstytos aplinkybės patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadų šiuo aspektu pagrįstumą ir teisėtumą.

Ginčo pirkimo-pardavimo sandorio apsimestinį pobūdį ieškovė tiek ieškinyje, tiek apeliaciniame skunde grindė „Tarpusavio susitarimu“, dėl ginčo turto atpirkimo teisės, kuriame nenurodyta sudarymo data (1 t., b. l. 19). Pirkimas–pardavimas su atpirkimo teise yra savarankiška pirkimo–pardavimo sutartis, pagal kurią pardavėjas įsipareigoja parduoti daiktą pirkėjui kartu įgydamas teisę parduotą daiktą atpirkti, o pirkėjas įsipareigoja daiktą valdyti, naudoti ir juo disponuoti taip, kad pardavėjas galėtų įgyvendinti atpirkimo teisę. Atpirkimo teisę pardavėjas turi ne ilgiau kaip penkerius metus (CK 6.417 straipsnio 1, 3 dalys). Jeigu dėl atpirkimo teisės buvo susitarta, tai įpareigoja šalis vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai (CK 6.200 straipsnio 1 dalis). Situacija, kai susitarimas dėl daikto (turto) atpirkimo teisės, iš esmės keičiančios sutarties rūšį, liko neužfiksuotas turto pardavimo sandoryje, gali būti sprendžiama vadovaujantis CK 1.87 straipsnio, reglamentuojančio apsimestinio sandorio negaliojimą, taisyklėmis, pagal kurias sudarytam sandoriui taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės.

Pirmosios instancijos teismas padarė išvadas, kad šalys „Tarpusavio sutartį“ sudarė po pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo, nes ieškovė jame nurodyta kaip buvusi buto savininkė ir kad šis susitarimas neturi įtakos pirkimo-pardavimo sandoriui. Apeliantė nuosekliai tvirtina, jog minėtas susitarimas buvo sudarytas iki pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo. Taigi, pagal byloje surinktus įrodymus bet kuriuo atveju tiek pirkimo-pardavimo sutartis, tiek „Tarpusavio sutartis“ buvo sudarytos tų pačių šalių vienu metu arba per trumpą laikotarpį 2002 metų gegužės mėnesį, jos susiję su jų teisėmis ir pareigomis dėl to paties dalyko. Todėl šie sandoriai aiškintini ne izoliuotai, o kartu vadovaujantis sisteminio aiškinimo principu, nes tik taip gali būti atskleista tikroji šalių valia (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-288/2009; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010; kt.). Teisėjų kolegijos nuomone, šiuo atveju, net ir pripažinus, kad šalys 2002 metų gegužės mėnesį sudarė pirkimo-pardavimo sutartį su daikto atpirkimo teise, kurią įformino „Tarpusavio sutartimi“ (1 t., b. l. 19) ir kurios sąlygas ieškovė arba jos pavedimu kiti asmenys vykdė mokėdami įmokas bankui pagal paskolos sutartį už atsakovą R. Ž. (1 t., b. l. 26-60, 81, 92-107), ieškinio šioje dalyje patenkinimo ar jo atmetimo klausimas turi būti sprendžiamas pagal tai, ar ieškovė nepažeidė įstatymo reikalavimų dėl iš šios rūšies sutarties atsirandančių pareigų. Pagal imperatyvų įstatymo reikalavimą, teisė atpirkti parduotus daiktus yra terminuota ir ją apeliantė turėjo įgyvendinti bei atpirkti butą per penkerius metus (CK 6.417 straipsnio 3 dalis). Civilinėje teisėje galioja nuostata, kad šalys savo susitarimu negali pakeisti, apriboti ar panaikinti tik imperatyviųjų teisės normų galiojimo (CK 6.157 straipsnio 1 dalis). Ieškovė neįrodinėjo fakto, kad per penkerius metus ar jam pasibaigus ji siūlė trečiajam asmeniui (duomenys neskelbtini) įgyvendinti atpirkimo teisę. Tai, kad ieškovė nurodo, jog, patenkinus ieškinį, ji bankui grąžins kreditą, nesudaro pagrindą pripažinti tai, jog ieškovė tinkamai ir laiku, nepažeidžiant penkerių metų termino, yra įvykdžiusi buto atpirkimo teisę. Iš ieškovės paaiškinimų ir kitos bylos medžiagos teisėjų kolegija daro išvadą, kad atpirkimo teisės nei minėtu įstatyme nustatytu terminu, nei vėliau ir iki šiol ieškovė neįgyvendino, nes bankui nesumokėjo kredito įmokų pagal grafiką ir skola 2013-10-04 sudarė 15 166,20 Lt (1 t., b. l. 28).

Teisėjų kolegija vertina nepagrįstais apeliacinio skundo argumentus apie tai, kad teismas be pagrindo netenkino prašymų išreikalauti iš (duomenys neskelbtini) duomenis apie tai, kas mokėjo įmokas už atsakovo paimtą kreditą bei be pagrindo trečiojo asmens (duomenys neskelbtini) neįpareigojo, kad būtų pašalinti atsiliepimo į ieškinį procesiniai trūkumai. Iš 2014-06-12 teismo posėdžio įrašų matyti, kad (duomenys neskelbtini) pripažino, jog įrodymus apie mokėjimus bankui už R. Ž. paskolą laiko tinkamais, juos pripažįsta ir neginčija fakto, kad įmokas mokėjo kiti asmenys (tame tarpe – ir ieškovė) (2 t., b. l. 85-88). Todėl pakartotinai reikalauti įrodymus, kurių turinio tikrumo niekas neginčija, nebuvo pagrindo, tuo labiau, kad prašymas buvo pareikštas tik bylos nagrinėjimo iš esmės metu (CPK 181 str.). Be to, ieškovė siekė vienašalės restitucijos taikymo būtą grąžinant jai natūra, o reikalavimo priteisti iš atsakovo pinigų sumas, sumokėtas trečiajam asmeniui (duomenys neskelbtini), nepareiškė. Todėl pirmosios instancijos teismas išsamiau neanalizavo, koks fizinis asmuo grąžino kreditą bankui. Trečiasis asmuo (duomenys neskelbtini) pasinaudojo savo teise pateikti atsiliepimą į ieškovės ieškinį, o atsiliepimo forma ir turinys atitiko esminius CPK 111 str., 142 str. 2 d. reikalavimus, todėl taikyti CPK 115 str. nuostatų nebuvo pagrindo.

Iš byloje surinktų įrodymų visumos, skundžiamo teismo sprendimo išvadų, argumentų ir motyvų matyti, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjo, tyrė ir vertino visų byloje esančių įrodymų, tame tarpe – ir tų, kuriuos apeliaciniame skunde nurodo ieškovė, visetą, jų patikimumą, atitikimą tarpusavyje ir su kitais įrodymais. Ieškovė tuos pačius faktinius duomenis dėsto ir aiškina ne įrodymų visumoje, bet sau palankia linkme ir nenurodo, koks konkrečiai byloje esančių įrodymų turinys įvertintas netinkamai. Tai, kad tam tikri įrodymai buvo įvertinti kitaip, nei jų įrodomąją reikšmė vertina ieškovė, nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad byloje esantys įrodymai teismo įvertinti pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles, nustatytas CPK 177-185 straipsniuose, ir kad teismo išvados tais įrodymais nepagrįstos.

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, svarbias svarstant kilusį ginčą, surinktus įrodymus ištyrė ir įvertino laikydamasis CPK 176-185 straipsniuose reglamentuotų įrodinėjimo proceso taisyklių, iš esmės teisingai taikė nagrinėjamus teisinius santykius reguliuojančias materialinės teisės normas, todėl, atmesdamas ieškinį, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 263 str.), kurį naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo.

Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną skundo argumentą. Atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2012-03-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-206/2012 ir kt.).

Už apeliacinį skundą ieškovė sumokėjo 100 Lt žyminio mokesčio (2 t., b. l. 101), o likusios 3560 Lt žyminio mokesčio dalies sumokėjimas jai buvo atidėtas Panevėžio miesto apylinkės teismas 2014 m. rugsėjo 15 d. nutartimi iki procesinio sprendimo priėmimo (2 t. b. l. 131-132). Kadangi apeliacinis skundas atmetamas, pagal CPK 96 straipsnio 2 dalį iš ieškovės (apeliantės) valstybei priteisiama nesumokėta žyminio mokesčio dalis ir išlaidos, susiję su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme, kurios sudaro 47 Lt (2 t., b. l. 1).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš ieškovės T. O. (a. k. 45204140750) 47 Lt (keturiasdešimt septynis litus) (13,61 Eur) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, ir 3560 Lt (tris tūkstančius penkis šimtus šešiasdešimt litų) (1031,05 Eur) žyminio mokesčio.