Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Romualdos Janovičienės ir Egidijaus Žirono (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo R. Š. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. spalio 31 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1332-777/2014 pagal ieškovo V. L. ieškinį atsakovui R. Š. dėl skolos priteisimo, pagal atsakovo R. Š. priešieškinį ieškovui V. L. dėl paskolos sutarties pripažinimo nesudaryta bei pagal ieškovo V. L. ieškinį atsakovams R. Š. ir V. Š. dėl akcijų dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas V. L. dokumentinio proceso tvarka kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas jam iš atsakovo R. Š. priteisti 641 000 Lt skolos, 59 089,40 Lt palūkanų už laikotarpį nuo 2012 m. liepos 29 d. iki 2014 m. birželio 2 d., 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškovas nurodė, kad 2011 m. sausio 7 d. paprastu neprotestuotinu vekseliu atsakovui paskolino 641 000 Lt. Atsakovas šią sumą įsipareigojo grąžinti 2012 m. liepos 29 d., tačiau negrąžino. Ieškovas laiku nesikreipė į notarą dėl vykdomojo dokumento pagal vekselį, todėl neteko galimybės vykdomąjį dokumentą dėl priverstinio skolos išieškojimo gauti supaprastinta tvarka.

Klaipėdos apygardos teismas 2014 m. birželio 26 d. preliminariu sprendimu ieškinį patenkino, tačiau atsakovas R. Š. dėl šio preliminaraus sprendimo padavė prieštaravimus, prašė priimtą preliminarų sprendimą panaikinti ir ieškinį atmesti. Prieštaravimus grindė aplinkybe, kad jis pagal 2011 m. sausio 7 d. vekselį pinigų negavo.

Atsakovas R. Š. byloje pareiškė priešieškinį, kuriame prašė paskolos sutartį tarp ieškovo ir atsakovo pagal 2011 m. sausio 7 d. vekselį pripažinti nesudaryta. Atsakovas nurodė, kad 2011 m. sausio 7 d. jis pasirašė vekselį, pagal kurį iš ieškovo turėjo gauti 641 000 Lt, tačiau ieškovas atsakovui pinigų neperdavė. Kadangi pinigai nebuvo perduoti, paskolos sandoris nebuvo sudarytas.

Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 30 d. nutartimi prie nagrinėjamos civilinės bylos pridėjo civilinę bylą Nr. 2-1393-112/2014 pagal ieškovo V. L. actio Pauliana ieškinį atsakovams R. Š. ir V. Š. dėl akcijų dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia. Ieškovas ieškiniu prašė pripažinti negaliojančia 2012 m. spalio 20 d. akcijų dovanojimo sutartį. Ieškinyje nurodė, kad atsakovas R. Š. 2012 m. spalio 20 d. akcijų dovanojimo sutartimi atsakovui V. Š. padovanojo 7 650 vnt. UAB „Stataura“ akcijų. Ši akcijų dovanojimo sutartis pažeidžia kreditoriaus V. L. teises, nes R. Š. tapo nemokus ir negali atsiskaityti su ieškovu, kuriam yra skolingas 700 089,40 Lt. Ieškovo teigimu, sandoriui pripažinti egzistuoja visos actio Pauliana taikymo sąlygos: atsakovas ieškovui nėra įvykdęs prievolės grąžinti 641 000 Lt paskolą; atsakovas neatlygintiniu sandoriu padovanojo artimam giminaičiui 7 650 vnt. UAB „Stataura“ akcijų; po akcijų perleidimo atsakovas tapo finansiškai nepajėgus atsiskaityti su ieškovu. Šiuo metu atsakovas nebeturi turto, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą dėl negrąžintos skolos. Tai, kad atsakovas akcijas padovanojo, ieškovui tapo žinoma tik po to, kai jis kreipėsi į valstybės įmonę Registrų centrą ir 2014 m. birželio 20 d. gavo UAB „Stataura“ akcininkų sąrašą. Iš gautų duomenų nustatė, kad R. Š. 2012 m. spalio 20 d. sutartimi padovanojo akcijas. Iki to momento ieškovas manė, kad R. Š. yra UAB „Stataura“ akcininkas. Kadangi apie savo pažeistas teises ieškovas sužinojo tik 2014 m. birželio 20 d., vienerių metų ieškinio senatis nepraleista. Atsakovas R. Š. neprivalėjo sudaryti akcijų dovanojimo sutarties, buvo nesąžiningas, nes žinojo ir turėjo žinoti, jog sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Klaipėdos apygardos teismas 2014 m. spalio 31 d. sprendimu nusprendė Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. birželio 26 d. preliminarų sprendimą palikti nepakeistą, priešieškinį atmesti, ieškovo V. L. actio Pauliana ieškinį tenkinti visiškai – pripažino tarp atsakovų R. Š. ir V. Š. 2012 m. spalio 20 d. sudarytą UAB „Stataura“ 7 650 vnt. akcijų dovanojimo sutartį negaliojančia, taikė restituciją ir nukreipė Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. birželio 26 d. preliminaraus sprendimo vykdymą į UAB „Stataura“ 7 650 vnt. akcijas, kurių nominali vertė yra 765 000 Lt (221 559 Eur).

Teismas nurodė, kad šalys atsiskaitymo datą vekselyje nustatė 2012 m. liepos 29 d., įrašyta sąlyga „neprotestuotinas“, tačiau vekselis nustatytu terminu nebuvo pateiktas atsakovui apmokėti. Taigi ieškovas praleido įstatymo nustatytą paprastojo vekselio pateikimo apmokėti terminą ir neteko teisės notarui teikti rašytinį prašymą išieškoti pinigus iš skolininko vykdomuoju įrašu, todėl pagrįstai savo teisėms ginti naudojasi teismine gynyba, t. y. ginčo teisenos tvarka kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo skolą. Dėl to teismas sprendė, kad šalis sieja paskolos sutartis, kuri pripažįstama sudaryta nuo pinigų ar daiktų perdavimo momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis), o nustačius, kad pinigai ar daiktai nebuvo perduoti, ji laikoma nesudaryta ir sandorio pripažinimo negaliojančiu civilinis teisinis institutas tokiu atveju negali būti taikomas. Teismas nurodė, kad esant tokioms aplinkybėms, faktą, kad pinigai buvo perduoti atsakovui, turi įrodyti ieškovas.

Įvertinęs rašytinę bylos medžiagą, šalių ir liudytojos paaiškinimus, teismas konstatavo, kad byloje yra pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog R. Š. buvo perduota vekselyje nurodyta 641 000 Lt suma. Tokią išvadą teismas darė atsižvelgdamas į šias aplinkybes: atsakovo pareigos ir darbo patirtis rodo, kad atsakovas puikiai išmanė vertybinius popierius ir paskolos teisinius santykius reglamentuojančius teisės aktus; atsakovas pripažino, kad savo ranka ant paties atsivežto blanko užpildė ginčo vekselį; duomenys apie ieškovo turtinę padėtį leidžia daryti išvadą, kad ieškovas turėjo finansines galimybes atsakovui paskolinti vekselyje nurodytą sumą; antstolės faktinių aplinkybių konstatavimo protokole užfiksuotas ieškovo ir atsakovo susirašinėjimas rodo, kad ieškovas prašė sumokėti skolą, o atsakovas rodė ketinimą sumokėti skolą, bet vis atidėliojo jos mokėjimą; UAB ‚Stataura“ akcininkų sąrašas buvo sudarytas 2012 m. spalio 29 d., tačiau išviešintas tik 2013 m. kovo 28 d.; atsakovo pateikti duomenys apie jo turėtas lėšas nėra pakankami konstatuoti, kad R. Š. turėjo lėšų UAB „Stataura“ akcijoms įsigyti, nes nuo 2008 metų rugpjūčio mėnesio R. Š. AB „Snoras“ nebedirbo, 2009 - 2011 metais jo gaunamas darbo užmokestis UAB „Molupis ir ko“ siekė tik apie 3 800 Lt, didesnių įplaukų jo sąskaitose nebuvo, o duomenų apie turėtas santaupas nepateikta; atsakovas nepateikė įrodymų teismo posėdžio metu nurodytai aplinkybei, kad jis 2011 m. sausio 7 - 8 d. buvo ne Lietuvoje, o komandiruotėje Lenkijoje, pagrįsti, šią atsakovo nurodytą aplinkybę teismas vertino kaip atsakovo siekį bet kokiu būdu išvengti skolos grąžinimo ieškovui; liudytoja I. S. pripažino, kad ją su ieškovu sieja įvairūs santykiai, tačiau ši aplinkybė nėra pakankama nesiremti liudytojos paaiškinimais apie pinigų perdavimo faktą atsakovui, nes liudytojos detalius paaiškinimus apie pinigų perdavimo faktą patvirtina ir kitos aplinkybės, be to, atsakovas neginčija, jog liudytoja dalyvavo išrašant vekselį.

Teismas laikė įrodytu pinigų perdavimo faktą, todėl preliminarų sprendimą pagal ieškovo V. L. ieškinį atsakovui R. Š. paliko nepakeistą, priešieškinį dėl paskolos sutarties pripažinimo nesudaryta atmetė.

Kadangi ieškovo ieškinys dėl skolos ir palūkanų buvo tenkintas, priešieškinis dėl paskolos sutarties pripažinimo nesudarytu atmestas, teismas atsakovo argumentus, kad ieškovas, prašydamas taikyti actio Pauliana institutą, nepateikė įrodymų dėl neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės į atsakovą, laikė nepagrįstais. Ginčijamas akcijų dovanojimo sandoris, teismo nuomone, pažeidžia ieškovo teises, nes po sandorio sudarymo atsakovas R. Š. negali atsiskaityti su ieškovu. Teismas taip pat konstatavo, kad ieškovas nepraleido ieškinio senaties termino ieškiniui paduoti; atsakovas neprivalėjo sudaryti sandorį; atsakovas, sudarydamas sandorį, buvo nesąžiningas. Kadangi egzistavo visos actio Pauliana instituto taikymo sąlygos, ieškinį dėl akcijų perleidimo sandorio pripažinimo negaliojančiu teismas tenkino.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliantas (atsakovas) R. Š. apeliaciniame skunde prašo Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. spalio 31 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. birželio 26 d. preliminarų sprendimą, V. L. ieškinį dėl skolos priteisimo ir actio Pauliana ieškinį dėl akcijų dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia atmesti, o R. Š. priešieškinį dėl paskolos sutarties pripažinimo nesudaryta, tenkinti.

Ieškovas, prašydamas priteisti skolą pagal vekselį, nepateikė duomenų, kad jis realiai perdavė 641 000 Lt atsakovui ir kad atsakovas tokią lėšų sumą gavo. Iš vekselio turinio matyti, kad atsakovas tik įsipareigojo sumokėti ieškovui 641 000 Lt, tačiau jame nėra atsakovo patvirtinimo dėl pinigų gavimo. Pinigų perdavimą privalo įrodyti ieškovas. Dėl sprendime nurodytų argumentų teismas negalėjo daryti išvados, kad ieškovas V. L. 2011 m. sausio 7 d. perdavė R. Š. 641 000 Lt grynaisiais pinigais.Teismas įvertino ne visus byloje esančius įrodymus, todėl buvo padaryta klaidinga išvada, kad apeliantas neva gavo 641 000 Lt. Byloje nėra nei vieno tiesioginio įrodymo, kuris patvirtintų šią aplinkybę. Apeliantas neturėjo poreikio skolintis pinigų iš ieškovo. Be to, apeliantas UAB „Stataura“ akcijas įsigijo gerokai vėliau nei buvo išrašytas vekselis, o pačios akcijos didžiąja dalimi buvo įsigytos ir trečiųjų asmenų suteiktų paskolų. Apeliantui nebuvo objektyvaus poreikio skolintis iš ieškovo. Nustatinėjant aplinkybę, ar ieškovas realiai pinigus atsakovui perdavė, turi būti analizuojama ir atsakovo finansinė padėtis, t. y. ar jam tuo metu reikėjo pinigų, ar jo turtinė padėtis po 2011 m. sausio 7 d. vekselio surašymo pagerėjo. Byloje esantys įrodymai nepatvirtina, kad ieškovas V. L. turėjo finansines galimybes paskolinti 641 000 Lt. Tai, kad ieškovas vengė teikti įrodymus į bylą ir laiku nevykdė teismo įpareigojimų tik patvirtina, kad ieškovas 2011 m. sausio 7 d. neturėjo ir negalėjo turėti 641 000 Lt grynųjų pinigų sumos.Ieškovas neįrodė visų būtinų sąlygų actio Pauliana institutui taikyti. Byloje nėra įrodymų, kurie pagrįstų turimą neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę. Priešingai, iš byloje esančių įrodymų negalima daryti išvados, kad ieškovas 2011 m. sausio 7 d. perdavė apeliantui 641 000 Lt.

Ieškovas V. L. atsilepime į apeliacinį skundą prašo apelianto skundą atmesti, teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Apeliantas už paskolintus pinigus 2011 m. liepos 4 d. įsigijo UAB „Stataura“ akcijas, nes pats apeliantas pateikė duomenis, kad už paskolintus 641 000 Lt kitokio turto, išskyrus 7 650 vnt. UAB „Stataura“ akcijų, neįsigijo ir pinigų sąskaitoje nelaikė. Po pinigų paskolinimo sandoris iš karto įvykti negalėjo dėl objektyvių priežasčių, nes reikėjo laiko įforminti UAB „Molupis ir ko“ akcijų pirkimo procedūras dar per dvi įmones. Apeliantas pinigus paėmė iš anksto, kad tiksliai žinotų, kiek iš viso turi lėšų akcijoms įsigyti, taip pat kad būtų užtikrintas, jog lėšų, reikalingų sumokėti už akcijas, turės. Apeliantas iki 2014 metų vekselio neginčijo ir ne kartą pripažino faktą, jog yra skolingas.Ieškovas rašytiniais įrodymais įrodė, kad 2011 m. sausio 7 d. disponavo grynųjų pinigų suma, leidžiančia paskolinti 641 000 Lt. Pinigų perdavimo faktą patvirtina liudytojos I. S. parodymai. Pinigų pasiskolinimo faktą patvirtina ir rašytinė sutartis – vekselis, kuria R. Š. besąlygiškai įsipareigojo sumokėti 641 000 Lt, suėjus skolos mokėjimo terminui. Apeliantas daugiau kaip dešimt metų dirbo banko direktoriumi, todėl puikiai suvokė vekselio, kaip vertybinio popieriaus galią ir šio dokumento pasirašymo pasekmes.Apelianto nurodomos 410 000 Lt paskolos, gautos iš giminaičių, nepakanka įsigyti 765 000 Lt nominalios vertės akcijų paketą. Be to, nėra tikslo giminaičiams, kurie ir taip buvo UAB „Statuta“ akcininkai, skolinti pinigus apeliantui, kad šis įsigytų iš jų įmonės akcijas. Apelianto nurodomo mėnesinio 5 000 Lt atlyginimo taip pat nepakanka likusiam 355 000 Lt skirtumui tarp tariamai pasiskolintų iš giminaičių 410 000 Lt ir nominalios perkamo akcijų paketo 765 000 Lt vertės pagrįsti.Apelianto prie apeliacinio skundo pateiktas A-9 priedas nepaneigia teismo nustatytos aplinkybės, kad apeliantas 2014 m. sausio 7 d. vekselį pasirašė Lietuvoje. Apeliantas šį ranka rašytą įrodymą pateikė tik prie skundo, todėl toks įrodymas su apeliaciniu skundu negalėjo būti priimtas. Ieškovas į bylą pateikė įrodymus, kurie yra būtini kilusiam ginčui išnagrinėti, ieškovas neturi pareigos teismo posėdyje paviešinti asmeninio gyvenimo aplinkybių, kurios nesusijusios su byla. Apeliantas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme siekė sužinoti informaciją, kuri yra nesusijusi su pinigų paskolinimo aplinkybėmis ir pinigų skolinimo tikslais. Aplinkybę, kad pinigai apeliantui buvo perduoti, patvirtina ir tai, kad neturintis jokio turto asmuo (atsakovas R. Š.), kurį bankas atleido už veikas, turinčias sukčiavimo ir vagystės požymių, po 6 mėnesiu nuo vekselio pasirašymo per dvi tarpines įmonės įsigijo 765 000 Lt nominalios vertės akcijų paketą, tokiu būdu netiesiogiai įsigydamas UAB „Molupis ir ko“ akcijas. Ieškovas įrodė galiojančią reikalavimo teisę ir apelianto pareigą grąžinti paskolintus pagal vekselį 641 000 Lt kartu su palūkanomis, todėl actio Pauliana ieškinys buvo tenkintas pagrįstai.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgiant į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą patikrina neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

Byloje sprendžiama dėl reikalavimo grąžinti suteiktą paskolą pagrįstumo, kuomet terminas pateikti apmokėjimui paprastą neprotestuotiną vekselį, yra praleistas. Byloje taip pat sprendžiama dėl kreditoriaus teisės ginčyti skolininko sudarytą sandorį (actio Pauliana), toje pačioje byloje siekiant įrodyti savo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę.

Byloje yra nustatytos ir šalių neginčijamos tokios aplinkybės: atsakovas R. Š. parašė 2011 m. sausio 7 dienos paprastąjį neprotestuotiną vekselį, pateiktiną apmokėjimui 2012 m. liepos 29 d., kuriuo besąlygiškai įsipareigojo ieškovui V. L. sumokėti 641 000 Lt. Ieškovas šio vekselio jame nurodytu terminu apmokėjimui nepateikė ir neteko galimybės pasinaudoti teise reikalauti vekselį apmokėti Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo (toliau – ir ĮPVĮ) nustatyta tvarka pagal notaro išduotą vykdomąjį įrašą ne ginčo tvarka. Šalys taip pat vienodai vertina susidariusią teisinę situaciją ir sutinka, kad tokiu atveju vekselis praranda tik jam būdingas abstraktumo ir viešojo patikimumo savybes, tampa paprastu skolos rašteliu, kurio pagrindu ieškovas (kreditorius) turi galimybę ginti savo, jo manymu pažeistą teisę, pareikšdamas ieškinį teisme. Šalys taip pat vienodai supranta CK 6.870 straipsnį bei sutaria, kad paskolos sutartis yra realinė ir laikoma sudaryta nuo paskolos dalyko, šiuo atveju pinigų, perdavimo momento.

Sutikdami su pirminiais faktiniais bylos duomenimis ir teoriniu teisiniu situacijos vertinimu, šalys užima skirtingą procesinę poziciją įrodinėjimo pareigos paskirstymo atžvilgiu bei galutinių išvadų prasme. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nagrinėja bylą paminėtų aspektų apimtyje.

Atsakovas kartu su apeliaciniu skundu pateikė naujus įrodymus: 2011 m. sausio 7 d. – 2011 m. sausio 8 d. susitarimo akto nuorašą, 2011(apeliacinio skundo priede klaidingai įrašyta 2014) sausio 1 d. – 2011 m. sausio 31 d. lengvojo automobilio kelionės lapo nuorašą. Šiuos dokumentų nuorašus atsakovas pateikia siekdamas patvirtinti aplinkybę, kad vekselyje nurodytą jo išrašymo dieną atsakovas nebuvo Lietuvoje. Atsakovas su apeliaciniu skundu taip pat pateikia bankrutavusios AB banko SNORAS 2014 m. lapkričio 10 d. rašto apie apelianto skolinius įsipareigojimus, tame tarp ir UA „Ravita ir ko“, nuorašą. Šis dokumento nuorašas, atsakovo teigimu, turi paliudyti jo ir ieškovo santykių įvairialypiškumą ir aplinkybę, kad į bylą pateiktas ieškovo ir atsakovo susirašinėjimas SMS žinutėmis nesusijęs su ginčo vekseliu ir ketinimu jį apmokėti.

CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Nagrinėjamu atveju atsakovas turėjo galimybę aptariamus įrodymus pateikti pirmosios instancijos teismui, tačiau dėl aplinkybių, kurias jais ketina įrodinėti, atsakovas pasisakė tik paskutiniame žodiniame apygardos teismo posėdyje. Be to, ieškovas su naujai pateikiamais dokumentų nuorašais yra susipažinęs ir atsiliepime į apeliacinį skundą dėl jų pasisako. Kadangi pateikiamų nuorašų prijungimas neužvilkins bylos nagrinėjimo ir suteikia apeliantui galimybę siekti savo argumentų pagrindimo, pateikti dokumentų nuorašai priimami.

Dėl įrodinėjimo pareigos

Esant paminėtai teisinei situacijai, kuomet apmokėjimui laiku nepateiktas paprastasis neprotestuotinas vekselis traktuojamas kaip paprastas skolos raštelis, atsakovas byloje užėmė kategorišką poziciją ir, remdamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teismų praktika teigė, kad aptariame raštelyje nesant aiškaus įrašo apie pinigų perdavimą (pvz. „pinigus gavau“), ieškovas privalo įrodyti pinigų perdavimo faktą, o jam to nepadarius, ieškinys turi būti atmestas. Iš tikro, nuosekliai formuojamoje teismų praktikoje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodo, kad bylose dėl paskolos grąžinimo į įrodinėjimo dalyką visuomet įeina aplinkybės dėl paskolos sutarties sudarymo, t. y. esminių jos sąlygų egzistavimo – paskolos dalyko perdavimo paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimo grąžinti pinigus arba rūšies požymiais apibūdinto suvartojamojo daikto(-ų) ekvivalentą. Šių aplinkybių įrodinėjimo pareiga tenka ieškovui (CPK 12, 178 straipsniai). [...] Aplinkybė, kad rašytinėje paskolos sutartyje atskirai, padarant atitinkamą įrašą nėra užfiksuotas paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktas (tiesiogiai tai patvirtinančio įrašo nėra), nėra kliūtis teismui konstatuoti tokio fakto egzistavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013). Todėl, priešingai nei teigia atsakovas, aiškus įrašas apie pinigų gavimą paskolos sutartyje, raštelyje ar kitokiame dokumente nėra vienintelė aplinkybė, leidžianti spręsti dėl paskolos egzistavimo fakto. Kita vertus, minėtoje Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 31 d. nutartyje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad paskolos gavėjas turi teisę ginčyti paskolos sutartį, jeigu jis pinigų ar daiktų faktiškai negavo arba gavo mažiau, negu nurodyta sutartyje ir aplinkybes, kad pinigų ar daiktų faktiškai negavo arba gavo mažiau, negu nurodyta sutartyje, privalo įrodyti būtent paskolos gavėjas (CK 6.875 straipsnio 1 dalis). Todėl negalima pripažinti teisinga atsakovo poziciją, jog nagrinėjamoje byloje tik ieškovas privalo įrodinėti savo teiginius, juolab, kad yra sprendžiama ne tik dėl ieškinio, bet ir dėl atsakovo pareikšto priešieškinio. Tokią išvadą leidžia daryti ir CPK 12 bei 178 straipsnių nuostatos, kuriuose įtvirtinta kiekvienos šalies procesinė pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus.

Dėl paskolos

Minėta, kad atsakovo parašytas vekselis nebuvo jame nurodytu laiku pateiktas apmokėti, prarado abstraktumo bei viešojo patikimumo savybes ir byloje vertintinas kaip paskolos raštelis. Paskolos sutartis yra realinis sandoris ir pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento (CK 6.870 straipsnio 1, 2 dalys). Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pripažino, kad šalys paskolos sutartį sudarė. Teismas šią išvadą grindė tokiomis aplinkybėmis. Teismas pirmiausia įvertino atsakovo patirtį – jo darbą banko „Snoras“ Tauragės filialo vadovu nuo 2000 m. vasario 24 d. iki 2008 m. rugpjūčio 4 d. ir nutarė, kad tai liudija jo išmanymą apie vertybinius popierius bei paskolinius santykius ir padarė išvadą, jog jo elgesys, kai jis savo ranka ant savo atsivežto blanko užpildė paprastąjį vekselį, kuriame nurodyta, kad jis besąlygiškai įsipareigoja sumokėti ieškovui 641 000 Lt, neatitinka ne tik finansininko, bet net ir vidutiniškai rūpestingo, atidaus ir dėmesingo asmens elgesio standarto ir negali būti pateisinamas. Tokia teismo išvada pagrįsta ir apeliacinio skundo argumentais nenuginčyta. Taip pat atkreiptinas dėmesys į aplinkybę, kad ieškovas dar 2014 m. liepos 29 d. atsiliepime į atsakovo priešieškinį (t. 1 b. l. 75) kėlė klausimą dėl priežasčių ir aplinkybių, kurios privertė atsakovą parašyti vekselį, jo teigimu, negavus vekselyje nurodytos pinigų sumos. Nei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos metu, nei apeliaciniame skunde atsakovas tokių priežasčių ar aplinkybių (pvz. prievartos, pagaulės ar pan.) nenurodė, kas dar labiau patvirtina apygardos teismo išvadą dėl jo elgesio nepateisinamumo. Apeliantas tik nurodo, jog teismas neteisingai pripažino neįrodytu jo teiginį, kad vekselio išrašymo dieną atsakovo nebuvo Lietuvoje. Argumentas nepagrįstas. Teismas teisingai šį atsakovo teiginį atmetė kaip neįrodytą, nes į bylą nebuvo pateikti jį patvirtinantys įrodymai. Be to teismas atsižvelgė į aplinkybę, kad tokią poziciją atsakovas išsakė tik paskutiniame teismo posėdyje, iki tol neginčijęs vekselio parašymo datos. Atsakovo prie apeliacinio skundo pridėti 2011 m. sausio 7 d. – 2011 m. sausio 8 d. susitarimo akto nuorašas ir 2011 sausio 1 d. – 2011 m. sausio 31 d. lengvojo automobilio kelionės lapo nuorašas nepagrindžia aptariamo atsakovo teiginio. Visų pirma nei vienas iš šių dokumentų tiesiogiai nepatvirtina, kad atsakovas 2011 m. sausio 7 d. nebuvo Lietuvoje. Be to, atsakovas nei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme, nei apeliaciniame skunde nepaaiškino savo pozicijos dėl vekselio parašymo datos pakeitimo priežasčių ir siekiamų pasekmių. Šiuo aspektu primintina, kad atsakovas neginčija vekselio parašymo fakto ir neįrodinėja šio veiksmo aplinkybių.

Teismas, remdamasis pateiktais įrodymais - VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro išrašu – pažymėjimu apie nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių į jį įregistravimą Nekilnojamojo turto registre ir Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašais, UAB „Lituka“ ir Ko turto vertės nustatymo pažyma Nr. JVB-20129, LKU internetinės bankininkystės sąskaitos išrašu apie 500 000 Lt paskolos išmokėjimą V. L. 2010 m. spalio 28 d., kitų V. L. turimų sąskaitų kredito įstaigose išrašais, duomenimis apie UAB „Tauragės kurjeris“ akcijas, UAB „Ravita“ išplėstiniu išrašu su istorija iš Juridinių asmenų registro bei kitais V. L. pateiktais duomenimis apie jo turtinę padėtį, kurie pripažinti nevieša bylos medžiaga, konstatavo, kad ieškovas turėjo galimybę paskolinti R. Š. vekselyje įrašytą pinigų sumą. Apeliantas su tokia teismo išvada nesutinka ir teigia, kad ieškovas 2011 m. sausio 7 d. neturėjo ir negalėjo turėti 641 000 Lt grynųjų pinigų. Toks atsakovo argumentas nėra pakankamas pagrindas skundžiamą teismo sprendimą pripažinti klaidingu. Byloje nėra vieno įrodymo - banko pavedimo, grynųjų pinigų išdavimo kvito – ar kokio kito dokumento patvirtinančio, kad ieškovui 2011 m. sausio 7 d. ar kiek anksčiau buvo įteikti ar kitaip perduoti 641 000 Lt grynųjų pinigų. Tačiau skundžiamame sprendime tokia išvada ir nėra įrašyta. Sprendime, aptarus bendrą ieškovo turtinę padėtį, konstatuota jo galimybė disponuoti vekselyje įrašyta pinigų suma. Tokia išvada, vertinant greta kitų bylos aplinkybių, yra pakankama spręsti dėl paskolos sutarties sudarymo fakto.

Tenkindamas ieškinį apygardos teismas, remdamasis 2014 balandžio 25 d. antstolės N. G. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole užfiksuotu susirašinėjimu tarp ieškovo V. L. ir atsakovo R. Š. SMS žinutėmis padarė išvadą, kad V. L. prašė R. Š. sumokėti skolą, o R. Š. demonstravo ketinimą sumokėti skolą, tačiau atidėliojo skolos mokėjimą pateikdamas vis naujus paaiškinimus. Apeliantas su tokia teismo išvada nesutinka ir skunde teigia, kad susirašinėjimas su ieškovu SMS žinutėmis vyko dėl kitų įsipareigojimų, susijusių su UAB „Molupis ir ko“. Apeliantas taip pat teigia, jog teismas neįvertino šalių santykių „įvairialypiškumo“, kurių patvirtinimui jis apeliacinės instancijos teismui pateikia bankrutavusios AB banko SNORAS 2014 m. lapkričio 10 d. rašto apie apelianto skolinius įsipareigojimus, nuorašą. Šiame dokumente yra įrašyta, kad atsakovas R. Š. bankui už UAB „Ravita ir ko“ turėjo 1 268 300 Lt dydžio įsipareigojimą. Nei šis dokumento nuorašas, nei kiti apelianto dėstomi argumentai neįrodo, kad aptariame susirašinėjime SMS žinutėmis šalys turi omenyje ne šioje byloje nagrinėjamą vekselyje įrašytą 641 000 Lt dydžio skolą, o kokį nors kitą konkretų atsakovo ar UAB „Molupis ir ko“ skolinį įsipareigojimą. Esant tokiai procesinei situacijai aptariamos SMS žinutės gali būti vertinamos kaip įrodymai svarstant paskolos sutarties egzistavimo faktą.

Teismas, tenkindamas ieškinį rėmėsi liudytojos I. S. parodymais kuri 2014 m. spalio 7 d. teismo posėdyje (t. 2, b. l. 116) parodė mačiusi, kaip ieškovas atsakovui paskolino (davė) 641 000 Lt, o atsakovas užpildė vekselį ir perdavė jį ieškovui. Apeliantas teigia, kad šios liudytojos parodymai turi būti vertinami kritiškai, nes ji pati teismo posėdyje pripažino, kad ją su ieškovu V. L. sieja „įvairūs santykiai“. Iš tikro, duodama parodymus teisme 2014 m. spalio 7 d. posėdyje liudytoja pasakė, kas su ieškovu ją sieja „įvairūs, asmeniniai santykiai“. Teismas šią aplinkybę įvertino ir sprendė, jog ji nėra pakankama nesiremti liudytojos paaiškinimais apie pinigų perdavimo faktą R. Š., kadangi detalius paaiškinimus apie pinigų perdavimo faktą patvirtina ir kitos bylos aplinkybės, o R. Š. neginčija, kad liudytoja dalyvavo išrašant vekselį. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su tokiomis išvadomis sprendime, nes civilinio proceso įstatymas nedraudžia liudyti teisme asmenims, kuriuos su bylos dalyviais sieja asmeniniai santykiai. Be to, liudytoja tame pačiame teismo posėdyje parodė, kad ir su atsakovu ją sieja ilgalaikiai geri bei dalykiniai santykiai, jokių nesutarimų ar konfliktų nėra. Atsakovas taip pat nenurodė konkrečių aplinkybių, kurios leistų abejoti liudytojos parodymų teisingumu.

Spręsdamas šalių ginčą apygardos teismas taip pat aptarė ir atsakovo turtinę padėtį. Teismas nustatė, kad 2011 m. liepos 14 d. akcijų pasirašymo sutartimi R. Š. įsigijo 7 650 vnt. UAB „Stataura“ akcijų, kurių vienos nominali vertė yra 100 Lt. Teismas, įvertinęs atsakovo pateiktus įrodymus apie jo gautas pajamas (darbo užmokestį nuo 2000 metų) bei paskolas, padarė išvadą, jg jie nėra pakankami konstatuoti, kad R. Š. turėjo lėšų UAB „Stataura“ akcijoms įsigyti, kadangi nuo 2008 metų rugpjūčio R. Š. AB „Snoras“ nebedirbo, 2009–2011 metais jo gaunamas darbo užmokestis UAB „Molupis ir ko“ siekė tik apie 3 800 Lt, didesnių įplaukų jo sąskaitose nebuvo, duomenų apie turėtas santaupas nėra. Dėl šio teismo motyvo apeliantas skunde nurodo, kad teismas neatkreipė dėmesio, jog atsakovas bendrijos „Stataura“ akcijų įsigijimui iš artimų žmonių gavo tris paskolas, kurių bendra suma yra 410 000 Lt. Apelianto argumentas nėra nepagrįstas. Susumavus atsakovo darbo užmokestį už dešimt metų ir tris nurodomas paskolas, gaunama pinigų suma, pakankama įsigyti akcijų už 765 000 Lt ir patenkinti šeimos kasdieninius poreikius.

Teisėjų kolegija sprendžia, kas esant tokioms nustatytoms bylos aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino įrodymų visetą ir padarė pagrįstą išvadą apie paskolos sutarties sudarymo fakto egzistavimą. Teismo išvadų pagrįstumą patvirtina tai, kad atsakovas asmeniškai parašė vekselį, kad nenurodė jokių neigiamų vekselio parašymo priežasčių ar aplinkybių, kad su ieškovu kalbėjosi apie skolos grąžinimą, kad pagal savo turtinę būklę ieškovas buvo pajėgus suteikti 641 000 Lt dydžio paskolą, kad paskolos suteikimo faktą teismo posėdyje patvirtino liudytoja I. S., o taip pat aplinkybė, kad skolos dokumentą (vekselį) turėjo būtent ieškovas – kreditorius (CK 6.65 straipsnio 1, 2 dalys). Atsakovo pateikiamos aplinkybės dėl konkretaus įrašo apie pinigų gavimą vekselyje nebuvimas (turint omenyje įstatymu nustatytą privalomą vekselio formą), dėl jo paties turtinės padėties bei ieškovo pateiktų įrodymų bei nurodomų aplinkybių nekonkretumo, nenusveria pirmiau išvardintų ieškovui palankių teismo išvadų. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino bylos aplinkybes, tinkamai pritaikė įrodymų pakankamumo taisyklę ir pagrįstai ieškinį patenkino, o priešieškinį atmetė. Šioje dalyje skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl actio Pauliana ieškinio

Minėta, kad atsakovas R. Š. 2012 m. spalio 20 d. akcijų dovanojimo sutartimi atsakovui V. Š. padovanojo 7 650 vnt. UAB „Stataura“ akcijų. Ieškovas V. L. dėl šios dovanojimo sutarties pareiškė actio Pauliana ieškinį. Klaipėdos apygardos teismas skundžiamu sprendimu patenkino ir šį ieškinį bei 2014 m. birželio 26 d. preliminaraus sprendimo vykdymą nukreipė į 7 650 UAB „Stataura“ akcijų. Dėl šios sprendimo dalies savo apeliaciniame skunde atsakovas teigia, kad ieškovas neįrodė visų būtinų sąlygų actio Pauliana institutui taikyti, nes byloje nėra įrodymų, kurie pagrįstų turimą neabejotiną ir galiojančią jo reikalavimo teisę.

Teismų praktikoje yra nuosekliai suformuluota taisyklė, kad actio Pauliana ieškinys gali būti tenkinamas nustačius: 1) kreditoriaus neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris pažeidžia kreditoriaus teises; 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; 4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 5) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ir turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises, 6) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Nustačius šias sąlygas kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina kreditoriaus reikalavimui patenkinti. Pirmosios instancijos teismas visas būtinas sąlygas konstatavo ir ieškovo reikalavimų patenkinimą nukreipė į ginčijama sutartimi padovanotas akcijas.

Atsakovas apeliaciniu skundu šioje dalyje ginčija tik pirmąją iš paminėtų būtinųjų sąlygų ir teigia, kad ieškovas neįrodė neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės. Argumentas nepagrįstas. Būtent ieškovo reikalavimo teisė ir yra šios bylos dalykas. Įstatyme (CK 6.66 straipsnio 1 dalyje) kalbama apie kreditoriaus teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius. Nei įstatyme, nei teismų praktikoje kreditoriui nėra draudžiama vienoje byloje įrodinėti ir savo reikalavimą skolininkui ir pastarojo sudaryto sandorio neteisėtumą actio Pauliana pagrindu. Esant tokiai procesinei situacijai, ieškinio reikalavimų tenkinimo atveju, įsiteisėjus sprendimui galimas kreditoriaus reikalavimo tenkinimo nukreipimas į nuginčytu sandoriu perleistą skolininko turtą, nes tuo pačiu sprendimu patvirtinama ir kreditoriaus reikalavimo teisė. Priešingu atveju t. y. atmetus reikalavimą dėl reikalavimo teisės, negali būti tenkinamas ir actio Pauliana pagrindu pareikštas reikalavimas. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nutartimi sujungė visus reikalavimus į vieną civilinę bylą ir juos išsprendė vienu sprendimu. Atsakovo apeliaciniame skunde nesant kitokių argumentų dėl actio Pauliana ieškinio (CPK 320 straipsnis) ši skundžiamo sprendimo dalis paliekama nepakeista (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

Šaliai kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis). Ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau, kadangi jas patvirtinančių dokumentų ieškovas nepateikia, bylinėjimosi išlaidos nepaskirstomos.

Išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų (CPK 320 straipsnis), nenustatyta įstatyme (CPK 329, 330 straipsniuose) įtvirtintų pagrindų, įgalinančių panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. spalio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.