- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-04-16
- Bylos Nr.
- e2A-739-343/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-01036-2018-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Gintautas Koriaginas, Rūta Palubinskaitė, Algimantas Kukalis
- Atsakovas
- Kauno miesto savivaldybės
- Ieškovas
- V. O. Z.
- Trečiasis asmuo
- V. Z., V. B., V. R.
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintauto Koriagino, Algimanto Kukalio ir Rūtos Palubinskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2019 m. sausio 4 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-2828-950/2019 pagal ieškovės V. O. Z. patikslintą ieškinį atsakovei Kauno miesto savivaldybei dėl buto pirkimo pardavimo sutarties pripažinimo sudaryta arba teisės privatizuoti butą lengvatine tvarka pripažinimo. Tretieji asmenys: V. Z., V. B. ir V. R.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. 2018 m. gegužės 8 d. pateiktame patikslintame ieškinyje ieškovė prašė arba pripažinti 1993 m. sudaryta pirkimo – pardavimo sutartį, kuria ieškovei buvo parduotas butas, (duomenys neskelbtini), arba: 1) pripažinti ieškovės teisę lengvatine tvarka privatizuoti butą, esantį (duomenys neskelbtini), pagal Lietuvos Respublikos Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 24 straipsnio 1 dalį; 2) įpareigoti Kauno miesto savivaldybę sudaryti buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo - pardavimo sutartį su ieškove pagal Lietuvos Respublikos Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 24 straipsnio1 dalį; 3) nustatyti juridinį faktą, kad ieškovė yra sumokėjusi visą buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo kainą pagal Lietuvos Respublikos Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 24 straipsnio 1 dalį.
2. Nurodė, kad, atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, ji dalyvavo butų privatizavimo procese siekdama privatizuoti butą, esantį (duomenys neskelbtini). Ieškovės prašymu 1992m. lapkričio 23 d. buvo parengta buto techninės apskaitos byla, Kauno miesto valdyba 1992 m. gruodžio 18 d. parengė buto įkainavimo aktą, kuriame apskaičiavo buto kainą 12689rub. (tal.). Ieškovė minėtą sumą sumokėjo grynais pinigais ir investiciniais čekiais. 1993m. sausio mėnesį ieškovė su Kauno miesto savivaldybės atstove pasirašė buto pirkimo – pardavimo sutartį, tačiau notarine tvarka ji patvirtinta nebuvo. Pasak ieškovės, dėl minėtos sutarties patvirtinimo notarine tvarka turėjo kreiptis Kauno miesto valdyba (dabar – Kauno miesto savivaldybė). Ieškovė laiku atliko visus nuo jos priklausančius buto privatizavimo veiksmus, turi tai patvirtinančių dokumentų originalus, dėl šios priežasties kreipiasi į teismą su minėtais reikalavimais. Posėdžio metu ieškovė papildomai paaiškino, kad į minėtą butą ji atsikėlė gyventi nuo 1974 m., butas buvo skirtas jos motinai. Atsiradus galimybei privatizuoti butą, ieškovė su motina susitarė, kad butą privatizuos ieškovės vardu. Ieškovė galvojo, kad minėtas butas jai nuosavybės teise priklausė nuo 1994 m., tačiau, kai ginčo bute reikėjo priregistruoti globotinį V. B., jai Kauno miesto savivaldybė pranešė, kad butas priklauso ne ieškovei, bet atsakovei. Bandant aiškintis situaciją, ieškovei buvo pasakyta, kad nėra dokumentų, kurie patvirtintų buto išsipirkimo faktą. Ieškovė tuo metu buto privatizavimo dokumentus buvo pametusi, todėl negalėjo įrodyti, kad ginčo butą yra išsipirkusi. Ieškovė buvo priversta pasirašyti buto nuomos sutartį ir už jį mokėti nuomos mokestį. Nurodė, kad tik 2017m. ieškovė rado pamestus buto privatizavimo dokumentus. Ieškovės atstovas teismo posėdžio metu prašė atsakovės prašymą taikyti ieškinio senaties terminą atmesti, o jeigu teismas manytų, jog terminas yra praleistas - jį atnaujinti.
Atsiliepimas
3. Atsakovė atsiliepime į patikslintą ieškinį prašė taikyti ieškinio senaties terminą ir patikslintą ieškinį atmesti. Nurodė, kad ginčo butas priklauso Kauno miesto savivaldybei. Atsakovė ir ieškovė neturi pirminės ginčo buto nuomos sutarties, tačiau iš asmenų gyvenamosios vietos deklaracijos datų, darytina išvada, jog ginčo butas ieškovei buvo suteiktas vėliausiai 1983 m. Nurodė, kad dokumentų, kurie liudytų buto privatizavimo procesą, išlikusių nėra. Nors ieškovė turi dokumentus, liudijančius, kad buvo pateikusi visus buto privatizavimui reikalingus dokumentus, sumokėjusi reikiamas lėšas, tačiau ieškovė toliau nesidomėjo kaip baigėsi buto privatizavimo procesas, o į teismą kreipėsi tik 2018 m. sausio 30 d. Atsakovė ir jos įgalioti atstovai atliko visus nuo jų priklausiusius veiksmus, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad dėl Kauno miesto savivaldybės kaltės ginčo buto pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo patvirtinta notaro bei liko neįregistruota. Atsakovės nuomone, nepagrįstas ir alternatyvus ieškinio reikalavimas pripažinti ieškovei teisę lengvatine tvarka privatizuoti butą. Ieškovė, 1992 m. pradėjusi ginčo buto privatizavimo procedūrą, jos eiga iš naujo pradėjo domėtis tik 2017 m. spalio 30 d., kai raštu kreipėsi į atsakovę. Daugiau nei 20 m. ieškovė nesidomėjo ginčo buto privatizavimo procesu, netgi 2002 m. pasirašė pakeistą ginčo buto nuomos sutartį, bei mokėjo nuomos mokestį. Taip pat, ieškovė yra praleidusi ieškinio senaties terminą. Ieškovė dėl ginčo buto privatizavimo kreipėsi 1992 m., o ieškinį pareiškė tik 2018 m. sausio 30 d. Taip pat 2002m. birželio 13 d. ginčo buto nuomos sutartis buvo pakeista ieškovės vardu ir ieškovė tapo pagrindine buto nuomininke, Lietuvos Respublikos Butų privatizavimo įstatymas nebegaliojo, todėl ieškovė jau tuo metu turėjo suprasti, kad jos teisė privatizuoti ginčo gyvenamąsias patalpas nebus įgyvendinta.
4. Tretieji asmenys be savarankiškų reikalavimų - V. B., V. Z. ir V. R. atsiliepime nurodė, kad su ieškovės reikalavimais sutinka.
5. Trečiasis asmuo be savarankiškų reikalavimų V. B. teismo posėdžio metu paaiškino, jog pamena, kai atsikraustė gyventi pas tetą į ginčo butą. Žino, kad 2017 m. buvo rasti buto privatizavimo dokumentai.
6. Trečiasis asmuo be savarankiškų reikalavimų V. Z. teismo posėdžio metu paaiškino, kad 1993 m. savo investicinius čekius jis atidavė žmonai O. V. Z. Mano, kad ginčo butas yra ieškovės nuosavybė. Buto privatizavimo dokumentai buvo rasti 2017m. rugpjūčio mėnesį. Jis ir kiti šeimos nariai daugiau jokio kito nekilnojamojo turto neprivatizavo ir lengvatine tvarka neįgijo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
7. Kauno apylinkės teismas 2019 m. sausio 4 d. sprendimu patikslintą ieškinį tenkino. Pripažino, kad 1993 m. buto pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu, ieškovė nuosavybės teise įgijo (privatizavo) butą, esantį (duomenys neskelbtini). Iš atsakovės ieškovės naudai priteisė 869,00 Eur bylinėjimosi išlaidų.
8. Konstatavo, kad ieškovė su savo šeimos nariais bute, esančiame (duomenys neskelbtini), gyveno nuo 1983 m. birželio 14 d., o su ieškovės motina V. R. buvo sudaryta buto nuomos sutartis (kuri nėra išlikusi). Kauno miesto savivaldybės administracijos Savivaldybės turto valdymo skyriaus 2002 m. gegužės 14 d. aiškinamajame rašte ieškovės motina nurodoma kaip pagrindinė ginčo buto nuomininkė. Šios aplinkybės patvirtina, kad ieškovė buvo tinkamas subjektas, galintis privatizuoti gyvenamąją patalpą.
9. Nustatė, kad ieškovė 1992 m. pradėjo buto, kuriame faktiškai gyveno ir juo naudojosi nuo 1983m. birželio 14 d., privatizavimo procesą. Sprendė, kad faktinė aplinkybė, jog ieškovė turi jai tekusį buto pirkimo-pardavimo sutarties egzempliorių, kuriame yra pardavėjo Kauno miesto valdybos atstovo - A. Š. - parašas, yra pakankama konstatuoti, kad buto pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta.
10. Konstatavo, kad ieškovė, galiojant Lietuvos Respublikos Butų privatizavimo įstatymui (1992 m.), įgijo teisę privatizuoti butą, esantį (duomenys neskelbtini), šia teise pasinaudojo ir iš savo pusės tokią teisę visiškai įgyvendino sumokėdama 12689,00 rub. (tal.). Kauno miesto valdyba, priėmusi ieškovės mokėjimą, parengusi ir pasirašydama buto pirkimo-pardavimo sutartį, patvirtino ir įgyvendino valią dėl buto privatizavimo sandorio sudarymo, tačiau vėliau jo nepatvirtino notarine tvarka bei neįregistravo. Teismas sprendė, kad šios aplinkybės atitinka Lietuvos Respublikos CK 1.93 straipsnio 4 dalį, leidžiančią teismui pripažinti sandorį galiojančiu, todėl buto pirkimo – pardavimo sutartį pripažino galiojančia.
11. Teismas atsakovės prašymą taikyti ieškinio senaties terminą atmetė kaip nepagrįstą. Konstatavo, kad, galiojant Lietuvos Respublikos Butų privatizavimo įstatymui, ieškovės įgytos subjektinės teisės privatizuoti nuomojamą gyvenamąją patalpą pažeidimas tęsėsi nuo 1993 m. iki šiol, o ieškovė anksčiau kreiptis į teismą ir ginti savo pažeistas teises negalėjo dėl prarastų buto privatizavimo dokumentų, kuriuos atrado tik 2017 m. Atsižvelgdamas į CK 1.127 straipsnio 5 dalį sprendė, kad ieškovės teisių pažeidimas buvo tęstinis ir truko daugiau kaip 26 metus, todėl padarė išvadą, kad taikyti ieškinio senaties terminą šiuo atveju nėra pagrindo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
12. Apeliaciniame skunde atsakovė prašo Kauno apylinkės teismo 2019 m. sausio 4 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės patikslintą ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
12.1 Pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybės, kad ne atsakovė vengė sudaryti pirkimo– pardavimo sutartį ir ją patvirtinti notarine tvarka, bet pati ieškovė nėra pasirašiusi minėtos sutarties. Teigia, kad iš atsakovės pusės buvo atlikti visi reikalingi veiksmai ir tik dėl ieškovės neatsakingumo, pirkimo-pardavimo sutartis buvo netinkamai įforminta.
Žemesnės instancijos teismas
12.2 Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad ginčo butas ieškovei buvo perduotas faktiškai naudotis nuosavybės teise. Byloje esantys dokumentai patvirtina, kad ginčo butas nuosavybės teise priklausė ir priklauso atsakovei, o nuo 2002 m. butas ieškovei buvo perduotas valdyti nuomos sutarties pagrindu, kas reiškia, kad ieškovė, valdydama ginčo butą nuomos teise ir mokėdama nuomos mokestį, suprato, kad nėra buto savininkė.
12.3 Nesutinka, kad tik atsakovė neįvykdė buto pirkimo – pardavimo sutarties. Pati ieškovė privatizavimo metu elgėsi nerūpestingai, žinodama, kad ginčo butas jai nuosavybės teise nepriklauso, nesiėmė veiksmų, kad būtų tinkamai įgyvendinta privatizavimo procedūra lengvatine tvarka. Vien ieškovės valios dėl privatizavimo išreiškimas nereiškia, kad ji neturėjo dalyvauti tolimesnėje procedūroje. Šiuo atveju CK 1.93 straipsnio 4 dalis neturėtų būti taikoma.
12.4 Ieškovė apie savo pažeistas teises sužinojo 2002 metais, tačiau iki ieškinio teismui pateikimo dienos nesiėmė jokių veiksmų pažeistai teisei ginti. Priešingai, ieškovė pasirašė buto nuomos sutartį, už nuomą mokėjo mokestį. Todėl šiuo atveju ieškinys turėjo būti atmestas, kaip praleidus ieškinio senaties terminą.
Atsiliepimas
2. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
13.1 Ieškovė atliko visas nuo jos priklausančias buto privatizavimui reikalingas procedūras, sumokėjo buto kainą, turi pardavėjo pasirašytą pirkimo – pardavimo sutarties egzempliorių, todėl to pakanka daryti išvadai, kad ieškovė ginčo buto pirkimo – pardavimo sutartį sudarė.
13.2 Ginčo buto perdavimas ar neperdavimas nuosavybės teise ieškovei nekeičia teismo sprendimo, kadangi sprendimas buvo grindžiamas ne buto nuosavybės teisės perdavimu, bet atsakovės neįvykdyta pareiga organizuoti sutarties notarinį patvirtinimą ir registraciją registre.
13.3 Ieškovė, suklaidinta atsakovės neveikimo, buvo įsitikinusi, kad buto privatizavimo procedūra yra baigta. Kadangi privatizavimo procedūra nebuvo baigta būtent dėl atsakovės neteisėto neveikimo, tai lėmė ieškovės teisių pažeidimą.
13.4 Ieškovės teisių pažeidimas yra tęstinis, kuris trunka 26 metus, todėl taikyti ieškinio senatį nėra pagrindo. Pažymi, kad jeigu teismas nuspręstų, kad ieškinio terminas yra praleistas, ieškovė prašo jį atnaujinti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
1. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
2. Teismas, įvertinęs apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, atsiliepimo į jį argumentus, konstatuoja, jog nenustatyta būtinybė apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321 ir 322 straipsniai).
3. Apeliacijos dalykas yra pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo ieškovės O. V. Z. patikslintas ieškinys tenkintas ir buto pirkimo – pardavimo sutartis pripažinta galiojančia, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
4. Pirmosios instancijos teismas skundžiamą sprendimą argumentavo, kad ieškovė ginčo bute, esančiame (duomenys neskelbtini), gyveno nuo 1983 m. birželio 14 d.; ieškovės motina V. R. buvo pagrindinė ginčo buto nuomininkė. Šiuo pagrindu ieškovė turėjo teisę privatizuoti šį butą. Nustatė, kad ieškovė 1992 m. pradėjo buto privatizavimo procesą, o faktinė aplinkybė, jog ieškovė turi buto pirkimo – pardavimo sutarties egzempliorių, kuriame yra pardavėjo Kauno miesto valdybos atstovo - A. Š. - parašas, yra pakankama konstatuoti, kad buto pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta. Ieškovė, galiojant Lietuvos Respublikos Butų privatizavimo įstatymui (1992 m.), įgijusi teisę privatizuoti butą, ja pasinaudojo, iš savo pusės tokią teisę visiškai įgyvendino pateikdama prašymą dėl buto privatizavimo ir sumokėdama 12689,00 rub. (tal.). Kauno miesto valdyba, priėmusi ieškovės mokėjimą, parengusi ir pasirašydama buto pirkimo-pardavimo sutartį, patvirtino ir įgyvendino valią dėl privatizavimo sandorio sudarymo, tačiau vėliau jo nepatvirtino notarine tvarka bei neįregistravo nekilnojamojo turto registre. Šios sąlygos neįgyvendinimas, pirmosios instancijos teismo vertinimu, nekliudė CK 1.93 straipsnio 4 dalies pagrindu pripažinti sandorį galiojančiu.
5. Atsakovė, nesutikdama su skundžiamu sprendimu, apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais: 1) pati ieškovė vengė sudaryti sutartį, nes teismui pateiktas buto pirkimo – pardavimo sutarties egzempliorius ieškovės nepasirašytas, todėl nebuvo pagrindo taikyti CK 1.93 straipsnio 4 dalį; 2) 2002 m. ginčo butas ieškovei buvo perduotas valdyti nuomos sutarties pagrindu, todėl ieškovė, butą valdydama nuomos teise ir už jį mokėdama nuomos mokestį, žinojo, kad ji nėra buto savininkė; 3) ieškovės valios dėl privatizavimo išreiškimas nereiškia, kad ieškovė neturėjo dalyvauti tolimesnėje privatizavimo procedūroje. Ieškovė buvo nepakankamai apdairi ir nesiėmė veiksmų sandorio įforminimui; 4) yra praleistas ieškinio senaties terminas, kadangi ieškovė, 2002 m. sužinojusi savo teisių pažeidimą, nesiėmė jokių veiksmų joms ginti.
6. Nagrinėjamu atveju byloje ginčo nebuvo, kad ieškovė 1992 m. pradėjo buto, esančio (duomenys neskelbtini), privatizavimo procesą, atliko reikalingus veiksmus, dėl kurių taip pat ginčo nekilo, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl to plačiau nepasisako. Ginčas šiuo atveju kilo dėl to, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino 1993 m. sudarytą pirkimo – pardavimo sutartį, kuria ieškovei buvo parduotas ginčo butas, galiojančia.
7. Nustatyta, kad, ieškovei atlikus reikalingus buto privatizavimo veiksmus, butų privatizavimą vykdžiusi institucija - Kauno miesto valdyba (šiuo metu Kauno miesto savivaldybė), parengė buto pirkimo – pardavimo sutartį, kuri 1993 m. buvo pasirašyta. Iš į bylą pateiktos minėtos sutarties egzemplioriaus matyti, kad sutartis pasirašyta tik vieno asmens, t. y. pardavėjo – Kauno miesto valdybos atstovės A. Š., tuo tarpu pirkėjo – ieškovės parašo sutartyje nėra. Taip pat matyti, kad pirkimo – pardavimo sutartis buvo sudaryta trimis egzemplioriais. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju yra pagrindas laikyti, kad ieškovė turi jai tekusį ginčo buto pirkimo – pardavimo sutarties egzempliorių, kuriame yra pardavėjo parašas, todėl tai faktinė aplinkybė, kad buto pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta ir pasirašyta abiejų šalių. Su šia išvada sutiktina, nes byloje nėra jokių įrodymų, kurie pagrįstų priešingai, t. y. kad antras sutarties egzempliorius, kuris buvo perduotas atsakovei, ieškovės pasirašytas nebuvo. Byloje esantys įrodymai – 2018m. vasario 12 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos nekilnojamojo turto skyriaus raštas Nr. (duomenys neskelbtini), paliudija, kad išlikusių dokumentų, susijusių su buto, esančio (duomenys neskelbtini), privatizavimu, Kauno miesto savivaldybės administracijoje nėra. Įvertinęs šį faktą, apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad vien dėl to, kad ieškovės turimas pirkimo – pardavimo sutarties egzempliorius, jos nėra pasirašytas, nėra pagrindo spręsti, kad ieškovė vengė sudaryti sutartį ar, kad pirmosios instancijos teismas klaidingai pritaikė CK 1.93 straipsnio 4 dalį.
8. CK 1.93 straipsnio 4 dalyje (1964 m. liepos 7 d. CK su vėlesniais pakeitimais 58 straipsnio 5 dalyje), numatyta - kai viena iš šalių visiškai ar dalinai įvykdė sandorį, kuriam būtinas notarinis patvirtinimas, o antroji šalis vengia sandorį notariškai įforminti, teismas, įvykdžiusios sandorį šalies reikalavimu, turi teisę sandorį pripažinti galiojančiu. Sprendžiant klausimą, ar ieškovė turi 1964 m. CK 58 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą teisę reikalauti pripažinti sandorį galiojančiu, reikia išsiaiškinti, ar šalys atliko veiksmus, kuriais buvo siekiama sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ar pareigas. Be to, reikia išsiaiškinti, ar toks sandoris neprieštaravo tuo metu galiojusioms imperatyviosioms teisės normoms. Tuo atveju, jeigu šalių veiksmai atitinka sandorio šalių suderintą valią dėl teisių ir pareigų atsiradimo, pasikeitimo ir panaikinimo ir tie veiksmai neprieštaravo imperatyviosioms įstatymo nuostatoms, sandoris pripažintinas sudarytu ir galiojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007-04-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-60/2007).
9. Iš pateiktos buto pirkimo – pardavimo sutarties antro lapo matyti, kad ji nėra pasirašyta notaro ir patvirtinta jo antspaudu, kas reiškia, kad sudaryta buto pirkimo – pardavimo sutartis nebuvo patvirtinta notariškai ir neįregistruota. Minėta, kad buto pirkimo – pardavimo sutartis tarp ieškovės ir Kauno miesto valdybos (šiuo metu - Kauno miesto savivaldybė) buvo sudaryta ir pasirašyta 1993 m. Išaiškinta, kad ši sutartis laikoma pasirašyta abiejų šalių, kadangi nebuvo įrodyta priešingai. Įvertinus byloje pateiktus įrodymus - mokėjimo kvitus, iš kurių matyti, kad ieškovė už ginčo butą sumokėjo 12689,00 rub. (tal.) Kauno m. valdybos butų privatizavimo tarnybai, spręstina, kad ji pirkėjai tenkančią pareigą įvykdė. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 07 31 nutarimu Nr. 309 patvirtintos Butų privatizavimo, pardavimo ir naudojimo tvarkos 19 punktą, pareiga organizuoti visų reikalingų pirkimo-pardavimo sutartims įforminti dokumentų rengimą, sudarytų sutarčių tvirtinimą ir teisinę registraciją buvo nustatyta pardavėjui, t. y. Kauno miesto valdybai. Taigi, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad ieškovė, galiojant Lietuvos Respublikos Butų privatizavimo įstatymui, įgijo teisę privatizuoti butą, esantį (duomenys neskelbtini) ir iš savo pusės tokią teisę visiškai įgyvendino sumokėdama 12689,00 rub. (tal.) sumą Kauno m. valdybos butų privatizavimo tarnybai. Tuo tarpu Kauno miesto valdybos atstovė A. Š., priėmusi apmokėjimą, sudariusi buto prikimo – pardavimo sutartį ir ją pasirašiusi, taip pat išreiškė valią dėl privatizavimo sandorio sudarymo, tačiau vėliau jo notarine tvarka nepatvirtino. Spręstina, kad šios aplinkybės atitiko tuometinio 1964 m. CK 58 straipsnio 5 dalį, bei dabar galiojančio CK 1.93 straipsnio 4 dalies reglamentavimą, leidžiantį teismui pripažinti sandorį galiojančiu, nepaisant to, kad sandoris nebuvo patvirtintas notarine tvarka.
10. Apeliaciniame skunde atsakovė teigia, jog ieškovė, butą valdydama nuo 2002 m. nuomos sutarties pagrindu ir mokėdama už jį nuomos mokestį, suprato jog ji nėra ginčo buto savininkė. Taip pat tais pačiais metais sužinojusi, kad jos teisės yra pažeistos, nesiėmė jokių veiksmų joms ginti. Šiuo atveju teismas turėtų taikyti ieškinio senaties terminą. Apeliacinės instancijos teismas su šiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka dėl žemiau nurodomų argumentų.
11. Nustatyta, kad nuomos sutartis su ieškove buvo pasirašyta 2002 m. birželio 13 d. Procesiniuose dokumentuose ieškovė nurodė, kad faktą, jog ginčo butas jai nuosavybės teise nepriklauso, ji sužinojo tik 2002 m., kai bute norėjo priregistruoti savo globotinį V. B.. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog ieškovė, 2002 m. sužinojusi apie pažeistas teises jų faktiškai ginti negalėjo, kadangi buvo pametusi buto privatizavimo dokumentus, o Kauno miesto valdyba jų taip pat neturėjo. Ieškovė minėtus dokumentus surado tik 2017 m. vasarą. Šią aplinkybę patvirtina V. Z., bei V. R. rašytiniai parodymai, kurie patvirtinti Kauno rajono 5-ojo notarų biuro notarės L. G.. Kadangi šie parodymai nėra nuginčyti, todėl vertintina, kad jie yra teisingi.
12. Ieškinio senatis yra laiko tarpas, per kurį valstybė garantuoja asmeniui jo pažeistos teisės gynimą, jeigu per šį laiko tarpą suinteresuotas asmuo kreipėsi į teismą su ieškiniu apginti pažeistą teisę (CK 1.124 straipsnis). Ieškinio senaties terminas nesukuria asmeniui materialiųjų teisių, tačiau per įstatyme nustatytą terminą suteikia tokiai teisei gynybą nuo pažeidimų. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia ieškinio, tai kita civilinio teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Teisinio santykio šalis nuo jai keliamo reikalavimo gali gintis ieškinio senaties terminu, jei kita šalis nepateisinamai ilgą laiką neprašė savo teisės apsaugos, dėl ko pažeidimo pašalinimas gali nebeturėti tokios teisinės vertės, kaip teisinių santykių stabilumas (vadinamoji apsauginė senaties termino funkcija). Ieškinio senaties termino taikymas, praleisto termino atnaujinimas ar netaikymas yra susijęs su teisingumo principu. Bylą nagrinėjantis teismas, taikydamas atitinkamas ieškinio senatį reglamentuojančias materialiosios teisės normas, to negali daryti mechaniškai, nes tai būtų nesuderinama su teismo pareiga vykdyti teisingumą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras v. Vilniaus apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-578/2007; 2008 m. kovo 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras v. Lietuvos katalikų mokytojų sąjunga ir kt., bylos Nr. 3K-7-38/2008).
13. Atsižvelgiant į byloje jau nustatytą svarbią faktinę aplinkybę, kad ieškovė, turėdama teisę privatizuoti ginčo butą atliko visus nuo jos priklausančius veiksmus, o 1993 m. sudaryta pirkimo – pardavimo sutartis nebuvo notariškai patvirtinta ir įregistruota dėl atsakovės veiksmų, spręstina, kad pažeidimas susijęs su ieškovės pažeista teise, nepaisant to, kad ieškovei tapo žinoma nuo 2002 m., tęsėsi nuo 1993 m. iki dabar. Minėta, kad prarastus buto privatizavimo dokumentus ieškovė rado tik 2017 m. vasarą, todėl akivaizdu, kad kreiptis dėl pažeistos teisės gynimo 2002 m. ji nors teoriškai turėjo teisę, tačiau faktiškai ieškinio reikalavimo nebūtų pagrindusi ir tikėtina ieškinys būtų netenkintas, kadangi, neturėdama tam reikalingų dokumentų, ji nebūtų įrodžiusi pažeistos teisės pagrįstumo. Todėl pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas byloje reikšmingas aplinkybes, teisingai sprendė, kad šiuo atveju teisių pažeidimas pagal CK 1.127 straipsnio 5 dalį yra tęstinis, todėl ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl tokių veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Minėta, kad pažeidimas tęsiasi nuo 1993m. iki šiol, todėl šiuo atveju ieškinio senaties terminas nėra taikomas.
14. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime padaryta išvada, kad ieškovė įrodė savo reikalavimų pagrįstumą, yra motyvuota, atitinka faktinius bylos duomenis bei padaryta nepažeidžiant įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklių (CPK 178, 185 straipsniai). Pirmosios instancijos teismas užtikrino rungimosi principo laikymąsi, visapusiškai ir objektyviai, atsižvelgdamas į įrodymų leistinumą ir sąsajumą, įvertino ieškovės bei atsakovės pateiktus jų procesines pozicijas pagrindžiančius įrodymus ir išsamiai tai motyvavo, dėl jų patikimumo, įrodomosios reikšmės bei jais patvirtinamų aplinkybių pasisakė skundžiamame sprendime.
Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų.
15. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo arba nutarties motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis bei konstatuoja, jog kiti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl atskirai dėl jų nepasisako. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą, o atsakovės apeliacinį skundą atmeta (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų.
16. Ieškovė O. V. Z. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo priteisti apeliacinėje instancijoje patirtas bylinėjimosi išlaidas, kurios priteisiamos iš apeliantės Kauno miesto savivaldybės, nes apeliacinis skundas atmetamas (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Iš pateiktos 2018m. vasario 28 d. sąskaitos už suteiktas teisines paslaugas matyti, kad už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą ieškovė patyrė 1000,00 Eur išlaidų. Šios bylinėjimosi išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio nurodytą maksimalių dydžių sumą už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą (935,70 Eur x 1,3 = 1 216,41 Eur; Rekomendacijų 8.11 punktas), todėl priteisiamos. Nagrinėjamu atveju susidarė 7,26 Eur bylinėjimosi išlaidų valstybei, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu. Šios išlaidos valstybei iš atsakovės Kauno miesto savivaldybės nepriteistinos vadovaujantis Lietuvos Respublikos CPK 83 straipsnio 1 dalies 10 punktu ir 96 straipsnio 3 dalimi.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
apeliacinio skundo netenkinti.
Palikti nepakeistą Kauno apylinkės teismo 2019 m. sausio 4 d. sprendimą.
Priteisti iš atsakovės Kauno miesto savivaldybės (juridinio asmens kodas 188764867) ieškovės O. V. Z. (fizinio asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai 1000 Eur (vieno tūkstančio eurų) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.