Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko, Romualdos Janovičienės ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo D. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 13 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų D. Š., P. Š. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Konekesko Lietuva“ dėl atleidimo nuo prievolės įvykdymo, turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, trečiasis asmuo antstolė V. Ž., ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Konekesko Lietuva“ ieškinį D. Š., P. Š. dėl palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo teisiniai argumentai

Ieškovas D. Š. (toliau – apeliantas) apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 13 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovų ieškinį tenkinti, atsakovės ieškinį atmesti arba perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Teismas nepagrįstai sprendė, kad tarp šalių sudarytos sutartys tarpusavyje nesusijusios. Paskolos sutartis ir technikos pirkimo – pardavimo sutartys yra neatsiejamai susiję sandoriai. Atsakovė pažeidė priešpriešines prievoles, susijusias su technikos pirkimo – pardavimo sutartimis, dėl ko apeliantas negalėjo tinkamai įvykdyti Paskolos sutarties. Jeigu atsakovė būtų tinkamai vykdžiusi su Paskolos sutartimi susijusias technikos pirkimo - pardavimo sutartis, NMA 2010 m. liepos mėnesį, būtų baigusi administruoti paramos paraišką ir šalių sutartu terminu (iki 2010 m. liepos 30 d.) apeliantas būtų grąžinęs visą paskolą atsakovei. Apelianto prievolė atsakovei sutartu terminu grąžinti paskolą neįvykdyta dėl atsakovės kaltės, tyčinio nebendradarbiavimo, t. y. dėl jos neteisėtų veiksmų (neveikimo).Atsakovė savalaikiai ir tinkamai neperdavė išlizinguoto kombaino, kas taip pat sąlygojo apelianto prievolės grąžinti atsakovei likusią paskolos sumą neįvykdymą. Atsakovei iki 2012 m. gegužės 25 d. neperduodant apeliantui visų šalių pasirašyto akto, iki 2013 m. rugsėjo 30 d. nepateikiant registro tvarkytojui pranešimo apie parduotą kombainą ar perleistas daiktines teises į jį, apeliantas nuo 2010 m. spalio 22 d. neturėjo galimybės įgyvendinti savo nuosavybės teisės, realizuoti kombaino, o už jį gavus lėšas, grąžinti atsakovei likusią dalį paskolos. Taigi, apeliantas neturėjo galimybių savalaikiai ir tinkamai įvykdyti prievolės pagal Paskolos sutartį dėl atsakovės neteisėtų veiksmų ir kaltės. Todėl ieškovai turėjo būti atleisti nuo 2010 m. spalio 1 d. likusios pagrindinės prievolės atsakovei vykdymo pagal Paskolos sutartį.Teismas nepagrįstai Vilniaus apygardos teismo išnagrinėtoje byloje Nr. 2-287-881/2014 nustatytas aplinkybes laikė prejudiciniais faktais nagrinėjamoje byloje. Minėtoje byloje buvo sprendžiamas siauras ginčas dėl įpareigojimo atlikti su nuosavybės teisės perregistravimu susijusius veiksmus ir nuostolių (kombaino vertės) atlyginimo. Tai, kad teismai nepriteisė atitinkamo dydžio nuostolių, nereiškia, kad nagrinėjamoje byloje negali būti konstatuotas kitokio pobūdžio ir turinio žalos faktas, kylantis iš atsakovės neteisėtų veiksmų. Dėl atsakovės neteisėtų veiksmų ieškovai patyrė žalą (žr. nutarties 1.5 punktas). Atsakovės neteisėti veiksmai nulėmė bei pakankamai prisidėjo prie žalingų pasekmių ieškovams atsiradimo, todėl egzistuoja priežastinis ryšys tarp atsakovės neteisėtų veiksmų ir ieškovų patirtos žalos. Teismas neišsprendė atsakovės atsisakymo nuo reikalavimo priteisti iš ieškovų solidariai 5 945,04 Eur delspinigių (CPK 329 str. 2 d. 7 p.).Atsakovės reikalavimas dėl palūkanų pagal Paskolos sutartį priteisimo laikytinas nesąžiningu, nepagrįstu ir neteisėtu. Atsakovė savo elgesiu ir konkliudentiniais veiksmais atsisakė minėtų palūkanų reikalavimo teisės - neišrašinėdama po 2011 m. vasario 2 d. (išduotas Vykdomasis įrašas) sąskaitų dėl palūkanų mokėjimo bei nepriskaičiuodama palūkanų pagal Paskolos sutartį iki 2014 m. liepos 8 d., laikė, kad Vekselis modifikavo Paskolos sutartį ir palūkanos pagal ją nebeskaičiuojamos. Be to, Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-548-565/2013 atsakovė laikėsi pozicijos, kad prievolė pagal Paskolos sutartį yra pasibaigusi, o yra galiojanti prievolė pagal Vekselį. Be to, atsakovės reikalavimas sumokėti 10 proc. palūkanas už laikotarpį nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2014 m. birželio 30 d. yra nepagrįstas ir neteisėtas. Vykdomasis įrašas išduotas dėl 357 119,74 Lt sumos su 6 proc. metinėmis palūkanomis, todėl nuo 2011 m. vasario 2 d. vykdomosiose bylose jau yra skaičiuojamos 6 proc. metinės palūkanos nuo išieškomos sumos iki visiško prievolės įvykdymo. Taip pat atsakovė nepagrįstai ir neteisėtai reikalauja papildomai 8,40 proc. procesinių palūkanų nuo palūkanų, kas laikytina jos praturtėjimu ieškovų sąskaita.Teismas nenurodė motyvų, kodėl vienas aplinkybes, nustatytas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 25 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-157-219/2015, laikė prejudicinėmis (Vekselio išdavimas nepakeitė Paskolos sutarties), o kitas (skolos likutis 357 119,74 Lt) – ne. Teismas turėjo kritiškai įvertinti aplinkybes, kad Vekselio išdavimas neva nepakeitė Paskolos sutarties, nes minėtoje byloje nebuvo nagrinėjami klausimai dėl atsakovės teisės reikalauti palūkanas pagal Paskolos sutartį nuo 2011 m. sausio 1 d. arba po Vykdomojo įrašo išdavimo, t. y. ginčas buvo tik dėl palūkanų dalies, priskaičiuotos iki Vykdomojo įrašo išdavimo. Byloje nebuvo sprendžiami klausimai, ar atsakovė turi teisę reikalauti palūkanų pagal Paskolos sutartį po Vykdomojo įrašo išdavimo. Todėl minėtoje byloje teismų konstatuotos aplinkybės negali būti laikomos prejudicinėmis nagrinėjamoje byloje. Atsižvelgiant į tai, kad dėl atsakovės kaltės ir neteisėtų veiksmų ieškovai neturėjo galimybės savalaikiai įvykdyti tiek pagrindinės, tiek šalutinės prievolės, ieškovai, net ir pripažinus atsakovės teisę reikalauti palūkanas, turėtų būti atleisti nuo jų mokėjimo (CK 6.259 str. 2 d.). Teismas, paskirstydamas bylinėjimosi išlaidas, neįvertino, kad atsakovė sumažino ieškinio reikalavimą dėl delspinigių priteisimo iki 2 972,52 Eur, o vėliau jo atsisakė. Teismas taip pat neįvertino, kad atsakovės patirtos ir prašomos atlyginti advokato išlaidos yra neproporcingos, neadekvačios ir pernelyg didelės, jos neatitinka CPK 98 straipsnio 2 dalyje nurodytų rekomendacijų, juolab, kad prašoma atlyginti advokato išlaidas ir už su civiline byla bei jos nagrinėjimu nesusijusius klausimus. Atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:Paskolos ir kitos tarp šalių sudarytos sutartys yra savarankiškos, todėl apeliantas negali reikalavimo dėl atleidimo nuo prievolės pagal Paskolos sutartį vykdymo grįsti aplinkybėmis, susijusiomis su kitų sutarčių vykdymu. Byloje nėra įrodymų, kad NMA apeliantui paramą turėjo pervesti iki 2010 m. liepos 30 d. Pažymi, kad ieškovai nenurodė bei nepateikė įrodymų, kada baigėsi apelianto prievolės AB Citadele bankui įvykdymo terminas. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. gegužės 7 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-287-881/2014 ir Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. kovo 25 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-150-407/2015 nustatė prejudicinį faktą nagrinėjamai bylai, kad apeliantas ne tik neturėjo realios galimybės parduoti kombainą už 350 000 Lt, bet ir neketino kombaino parduoti, o jeigu ir ketino, tai pats yra kaltas dėl jo nepardavimo. Teismas pagrįstai vadovavosi minėtose bylose nustatytais prejudiciniais faktais. Ieškovai neįrodė nei faktinio, nei teisinio priežastinio ryšio tarp nurodomų atsakovės neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir ieškovų tariamai patirtų nuostolių. Atsižvelgiant į nustatytus prejudicinius faktus, net jeigu atsakovė būtų tinkamai įvykdžiusi Lizingo sutartyje nustatytą prievolę per atitinkamą terminą pateikti D. Š. visus dokumentus, reikalingus kombaino nuosavybės teisės įregistravimui, vis tiek labiau tikėtina, kad jis kombaino nebūtų pardavęs bei nebūtų turėjęs galimybės atsiskaityti su atsakove pagal Paskolos sutartį ir taip išvengti turto arešto, dėl kurio ir kilo apeliantų nurodomi nuostoliai. Ieškovų nurodomi nuostoliai (negautos pajamos) yra hipotetiniai ir nepagrįsti. Jie ne tik neįrodė savo patirtų nuostolių dydžio, bet ir pačių nuostolių apskritai. Jų nurodytos aplinkybės, kurių pagrindu prašoma priteisti neturtinę žalą, nepatenka į įstatymuose nustatytus neturtinės žalos atlyginimo atvejus, todėl nepagrįstas reikalavimas atlyginti neturtinę žalą.Atsakovė pagrįstai ir teisėtai 2011 m. kovo 16 d. pateikė antstolei vykdyti Vykdomąjį įrašą, o jo pagrindu užvestose vykdomosiose bylose pagrįstai ir teisėtai buvo ir tebėra taikomos priverstinio vykdymo priemonės, įskaitant turto areštą. Todėl nėra atsakovės kaltės dėl apelianto patirtų nuostolių.Ginčydamas palūkanų priteisimą, apeliantas ignoruoja prejudicinius faktus, nustatytus šalių nagrinėtose bylose. Jis kelia tuos pačius klausimus, dėl kurių pasisakyta Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. balandžio 30 d. nutartyje, kurioje nurodyta, kad Vekselio išdavimas nepakeitė Paskolos sutarties visa apimtimi, todėl nepanaikino D. Š. pareigos mokėti atsakovei palūkanas pagal Paskolos sutartį. Atsakovė nebuvo pareiškusi, kad atleidžia D. Š. nuo prievolės mokėti mokėjimo (pelno) palūkanas ar kad ši prievolė neegzistuoja, todėl nėra pagrindo taikyti CK 6.129 straipsnį. Be to, PVM sąskaitos-faktūros neišrašymas nėra pagrindas sutartinei prievolei pasibaigti. Atsakovė pareiškė reikalavimą tik dėl mokėjimo (pelno) palūkanų ir procesinių palūkanų, bet ne kompensuojamųjų palūkanų priteisimo. Vykdomajame įraše yra numatytos kompensuojamosios palūkanos, kurios yra skaičiuojamos už prievolės įvykdymo termino praleidimą. Todėl teismas pagrįstai pripažino atsakovės teisę į 10 proc. mokėjimo (pelno) palūkanas pagal Paskolos sutartį. CK 6.37 straipsnio 2 dalyje numatytos procesinės palūkanos taip pat yra savarankiška palūkanų rūšis, priteisiama nepriklausomai nuo kitų byloje priteisiamų palūkanų, todėl šios palūkanos atsakovei taip pat priteistos pagrįstai. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad jis turėjo būti atleistas nuo atsakomybės CK 6.259 straipsnio pagrindu. Palūkanos nėra sutartinės civilinės atsakomybės forma, todėl nagrinėjamu atveju minėtos normos nuostatos netaikomos.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nekonstatuoja. Apeliantas teigia, kad teismas neišsprendė atsakovės atsisakymo nuo delspinigių priteisimo priėmimo klausimo ir dėl to įžvelgia CPK 329 straipsnio 2 dalies 7 punkte nurodytą absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą. Toks teiginys nėra pagrįstas, nes, visų pirma, dėl to jokie apeliantų interesai nėra pažeidžiami (priešingai, reikalavimų apimtis jų atžvilgiu tik sumažėjo), antra, net jei būtų pagrindas pripažinti, kad reikalavimas dėl delspinigių priteisimo nėra išspręstas, šią bylos dalį galima būtų išskirti ir bylą grąžinti nagrinėti ne visa apimtimi, o tik toje dalyje (CPK 327 str. 2 d.), ką daryti nėra jokio pagrindo, nes nėra ginčo dėl to, kad atsakovė atsisakė šios reikalavimų dalies, ji skundo neteikia.Apeliacinis skundas netenkintinas.

Dėl atleidimo nuo prievolės pagal Paskolos sutartį

Nustatyta, kad pagal 2010 m. kovo 24 d. Paskolos sutartį atsakovė suteikė D. Š. tikslinę 690 560 Lt paskolą prievolėms pagal konkrečias pirkimo pardavimo sutartis dėl technikos pirkimo įvykdyti (Paskolos sutarties 1.2 punktas), o D. Š. įsipareigojo šią paskolą grąžinti iki 2010 m. liepos 30 d., 2010 m. liepos 19 d. šalių sutarimu terminas buvo pratęstas iki 2010 m. rugsėjo 1 d. Paskola (jos dalis) laiku nebuvo grąžinta. Ieškovai nurodė, kad atsakovė (kreditorius) laikytina pažeidusia CK 6.38 straipsnyje, 6.200 straipsnyje nurodytas (ir) jai tenkančias prievoles bendradarbiauti ir kooperuotis vykdant sutartis, dėl ko jie atleistini nuo neįvykdytos prievolės pagal Paskolos sutartį dalies CK 6.64 straipsnio pagrindu. Pirmosios instancijos teismas pripažino ieškovų argumentus nepagrįstais ir ieškinį atmetė. Apeliantas su tokiu teismo sprendimu nesutinka. Pagal CK 6.64 straipsnio 1 dalies 1 punktą kreditorius laikomas pažeidusiu prievolę, kai skolininkas negali įvykdyti prievolės dėl nepakankamo kreditoriaus bendradarbiavimo su skolininku arba dėl kitokios kreditoriaus kaltės. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, kai kreditorius pažeidžia prievolę, skolininkas gali kreiptis į teismą ir prašyti visiškai ar iš dalies, su sąlyga ar besąlygiškai jį atleisti nuo prievolės įvykdymo. Taigi, pagal aptariamą normą atleidimas nuo prievolės (jos dalies) galimas, kai skolininko negalėjimą įvykdyti prievolę priežastiniu ryšiu lemia ne kokios nors kitos aplinkybės, o būtent kreditoriaus nebendradarbiavimas ar kitokia jo kaltė. Pirmosios instancijos teismas iš esmės sprendė, kad ieškovai neįrodė, jog D. Š. Paskolos sutarties negalėjo įvykdyti dėl atsakovės kaltės, o apeliantų nurodomas (kaip) netinkamas atsakovės elgesys kituose šalių sutartiniuose santykiuose nėra susijęs Paskolos sutarties vykdymu. Apeliantas apeliaciniame skunde įrodinėja priešingai. Teisėjų kolegija sprendžia, kad jo nurodomi argumentai neteikia pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Tiek CK 6.38 straipsnio, tiek 6.200 straipsnio nuostatos numato šalių pareigą bendradarbiauti vykdant sutartines prievoles. Apeliantas nepagrįstai teigia, jog atsakovė pažeidė šią pareigą ir dėl to buvo sukurta situacija, kad prievolė pagal Paskolos sutartį nebuvo visiškai įvykdyta, - atsakovė, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, pagal Paskolos sutartį neturėjo jokių kitų prievolių paskolos gavėjui D. Š., išskyrus paskolos sumos perdavimą. Iš Paskolos sutarties turinio nėra jokio pagrindo daryti išvadą, kad šalys būtų susitarusios dėl kokių nors atsakovės priešpriešinių įsipareigojimų ar dėl jos bendradarbiavimo, kokiu nors konkrečiu būdu padedant D. Š. įvykdyti jo prievoles pagal Paskolos sutartį, pareigos. Pastebėtina, kad apeliaciniame skunde faktiškai ir nenurodoma argumentų, kuriais būtų pagrindžiama kreditoriaus kaltė dėl Paskolos sutarties nuostatų ar bendrosios bendradarbiavimo pareigos šios sutarties atžvilgiu nevykdymo. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad, nesant susitarimo Paskolos sutartyje dėl tokio pobūdžio nuostatų ar sąlygų, apelianto argumentai dėl atleidimo nuo prievolės vykdymo CK 6.64 straipsnio pagrindu nėra pagrįsti iš esmės.Faktiškai apeliantas savo poziciją grindžia atsakovės netinkamu elgesiu kituose šalių sutartiniuose santykiuose, kitaip tariant, jų nuomone, CK 6.64 straipsnio nuostatų taikymui reikšminga ir kreditoriaus kaltė, kildinama nebūtinai iš tų pačių prievolinių santykių (šiuo atveju – iš Paskolos sutarties). Teisėjų kolegijos vertinimu, toks CK 6.64 straipsnio aiškinimas nėra pagrįstas, nes sutarties šalių veiksmai turėtų būti vertinami tos pačios sutarties, kurią (ne)vykdant abi šalys turi/pažeidžia tam tikras prievoles, atžvilgiu, o šalių prievolės, elgesys bei atsakomybė kituose sutartiniuose santykiuose vertintinas pastarųjų sutarčių nuostatų (ne)vykdymo kontekste ir iš jų kylančios prievolės nelaikytinos, kaip teigia apeliantas, priepriešinėmis Paskolos sutarties atžvilgiu. Kita vertus, pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju, net ir sutikus su paminėta apelianto pozicija, tenkinti jų reikalavimą nebūtų pagrindo. D. Š. su atsakove be Paskolos sutarties siejo Lizingo sutartis bei technikos pirkimo pardavimo sutartys, pagal kurias už perkamą techniką buvo atsiskaitoma lėšomis, gautomis pagal Paskolos sutartį. Apelianto teigimu, visiškai atsiskaityti pagal Paskolos sutartį nebuvo galimybės būtent dėl atsakovės šių sutarčių netinkamo vykdymo, nes D. Š. laiku negavo planuotos paramos, negalėjo parduoti lizingo būdu įgyto kombaino ir iš to gautomis lėšomis padengti paskolą. Tačiau ir šiuos argumentus faktinės bylos aplinkybės neteikia pagrindo pripažinti pagrįstais.Apeliantas nurodo, kad atsakovė pavėlavo perduoti tinkamos komplektacijos techniką, įgytą pagal technikos pirkimo pardavimo sutartis, dėl ko iš NMA gautina parama buvo gauta dviem mėnesiais vėliau nei buvo planuota. Tačiau jis nepateikė įrodymų, kad parama ir turėjo būti gauta iki 2010 m. liepos 30 d. – pirminio Paskolos sutartyje numatyto paskolos grąžinimo termino, o paskolos suteikimas bei tokio termino nustatymas buvo susietas būtent tik su paramos gavimo faktu ir data. Paskolos sutartyje taip nėra aptarta. Dar daugiau, paskolos grąžinimo data 2010 m. liepos 19 d. šalių susitarimu buvo pratęsta iki 2010 m. rugsėjo 1 d., o ir D. Š. jau 2010 m. liepos 13 d. pateikė NMA paaiškinimus dėl nustatytų technikos neatitikimų pašalinimo ir atitinkamus dokumentus. NMA parama buvo gauta 2010 m. rugsėjo 28 d., tačiau atsiskaityti paramos lėšomis pagal Paskolos sutartį faktiškai negalėjo dėl to, kad beveik pusę šios paramos lėšų pagal D. Š. neįvykdytas prievoles AB „Citadele“ bankui „nusirašė“ šis bankas (taigi, padengti paskolą D. Š. faktiškai negalėjo net ne dėl to, kad parama buvo gauta ne tuo metu, kurį jis deklaruoja buvo numatęs). Nėra pateikta jokių įrodymų, kad jei nebūtų vos keturių dienų trukmės (2010 m. liepos 9 d. – liepos 13 d.) pirktos technikos dokumentų koregavimo proceso, parama ne tik būtų tikrai gauta iki 2010 m. liepos 30 d., bet ir AB „Citadele“ bankas tokiu atveju nebūtų turėjęs teisės „nusirašyti“ dalį paramos. Dėl paminėtų motyvų teisėjų kolegija atmeta kaip (tik) deklaratyvius apelianto argumentus, susijusius su technikos įgijimo aplinkybių įtaka Paskolos sutarties įvykdymo galimybėms.Kita aplinkybe, kuria grindžiamas skolininko (D. Š.) negalėjimas grąžinti paskolą, nurodoma tai, kad D. Š. nebuvo laiku – per septynias dienas nuo Lizingo sutarties įvykdymo – perduotas jo išpirktas kombainas. Pavėlavus kombainą perduoti, anot apelianto, buvo prarasta galimybė jį parduoti už 350 000 Lt ir iš to gautomis lėšomis dengti paskolą, o pati atsakovė už tokią sumą pirkti kombainą nesutiko. Toks apelianto aiškinimas paneigiamas, visų pirma, jau vien tuo, kad Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 7 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-5287-881/2014 bei Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. kovo 25 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-150-407/2015 paneigtas ne tik realios galimybės parduoti kombainą už 350 000 Lt egzistavimas, bet ir padaryta labiau tikėtina išvada, kad realaus ketinimo parduoti kombainą net ir nebuvo (CPK 182 str. 2 p.). Antra, net tuo atveju, jei kombainą parduoti už 350 000 Lt galimybė buvo ir jis būtų parduotas, tai savaime nereiškia, kad gautos lėšos būtų nukreiptos būtent paskolos grąžinimui. Pagaliau paminėtas apeliantų nurodomas prievolės pagal Paskolos sutartį negalėjimo įvykdyti priežastis (dėl kreditoriaus kaltės) paneigia paties D. Š. atsakovei rašyti raštai. Netgi jau po to, kai 2011 m. vasario 2 d. buvo išduotas vykdomasis įrašas, D. Š. neteigė, kad dėl prievolės neįvykdymo kaip nors yra prisidėjusi atsakovė: 2011 m. kovo 30 d. rašte priežastimi nurodytas planuoto derliaus negavimas, 2012 m. sausio 11 d. rašte – force majeure aplinkybės (1 t., b.l. 83, 85). Taigi, nei pavėluotos paramos, nei kombaino nepardavimo reikšme Paskolos sutarties sąlygų įvykdymui skolininkas iki nagrinėjamos bylos iškėlimo faktiškai ir nesirėmė.

Dėl žalos atlyginimo

Šis reikalavimas grindžiamas (vėlgi) apribotomis galimybėmis parduoti kombainą bei turto areštu pradėjus priverstinį išieškojimą. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, nes apeliacinio skundo argumentai jų nepaneigia.Dėl ketinimų ir galimybių parduoti kombainą jau pasisakyta nutarties 22 punkte. Todėl šiuo aspektu išsamiau nebepasisakytina, tik šio reikalavimo (žalos atlyginimo) kontekste pažymėtina, kad net tuo atveju, jei D. Š. būtų turėjęs galimybę ir pardavęs kombainą už 350 000 Lt, ši suma būtų, anot jo paties, skirta paskolai padengti. Taigi, jis nebūtų turėjęs daugiau apyvartinių lėšų ūkinei veiklai, mokesčiams sumokėti ir pan. Dar daugiau, galima manyti, kad pardavus kombainą jis būtų praradęs galimybę gauti iš ūkinės veiklos ir tą dalį pajamų, kurią gavo dėl kombaino naudojimo. Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs, kad nors atsakovė ir pažeidė savo sutartinę pareigą pagal Lizingo sutartį, kuomet ji nesiėmė visų priemonių per septynias darbo dienas po paskutinio mokėjimo gavimo perduoti ir neperdavė visų dokumentų, būtinų nuosavybės teisei į lizingo objektą įregistruoti, padarė išvadą, jog tarp atsakovės atliktų veiksmų/neveikimo ir apelianto nurodomos kilusios turtinės ir neturtinės žalos neegzistuoja priežastinis ryšys, t.y. padariniai yra pernelyg nutolę neteisėto veiksmo. Teisėjų kolegija tokią išvadą pripažįsta pagrįsta, nes nuosavybės dokumentų netinkamas įforminimas savaime nedarė įtakos faktiniam kombaino panaudojimui gaunant pajamas iš ūkinės veiklos ir savaime nelėmė pajamų iš tos veiklos negavimo. Nenustačius priežastinio ryšio – vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų – kitų atsakomybės sąlygų nustatinėjimas faktiškai nebeturi teisinės prasmės, nes civilinė atsakomybė gali būti taikoma tik nustačius visas jos sąlygas. Byloje nėra duomenų, kad D. Š. turto areštas pradėjus išieškojimo procesą buvo neteisėtas. Todėl atmetami apeliacinio skundo argumentai, susiję su kilusiais dėl turto arešto suvaržymais ir jų reikšme nuostolių dėl ieškovės kaltės atsiradimui. Apibendrinant teisėjų kolegija sprendžia, kad reikalavimas dėl žalos – tiek turtinės, tiek neturtinės - netenkintas pagrįstai.

Dėl (ne)pagrįsto atsakovės reikalavimų patenkinimo

Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas palūkanų priteisimo klausimą ir jas priteisęs, neįvertino, kad Vykdomojo įrašo išdavimo dienai viskas, kas buvo neįvykdyta pagal Paskolos sutartį, buvo perkelta į Vykdomąjį įrašą ir Paskolos sutartis pasibaigė, dėl ko pagal ją nebegali būti reiškiami jokie reikalavimai (taigi, ir dėl Paskolos sutartyje numatytų palūkanų). Anot apelianto, net ir nusprendus priešingai, atsakovė konkliudentiniais veiksmais – daugiau nei tris metus neišrašinėjo PVM sąskaitų faktūrų – yra pakeitusi prievolinius santykius, t.y. ji atsisakė palūkanų pagal Paskolos sutartį, be to, ir Vykdomojo įrašo gavimu faktiškai atsisakė nuo bet kokių papildomų reikalavimų dėl palūkanų pagal Paskolos sutartį. Tokio pobūdžio argumentai nepripažintini pagrįstais. Nėra jokių abejonių, kad Vekselis nagrinėjamu atveju išduotas Paskolos sutarties prievolėms užtikrinti – Vekselio išdavimas numatytas Paskolos sutarties 7 dalyje „Prievolių įvykdymo užtikrinimas“ (7.1.2 punktas). Todėl faktas, kad dėl neįvykdytos Paskolos sutarties dalies Vekselio pagrindu išduotas Vykdomasis įrašas, yra tik Paskolos sutarties užtikrinimo priemonės realizavimas, kuris, priešingai nei teigia apeliantai, nagrinėjamu atveju niekaip nemodifikuoja pačios Paskolos sutarties ar atskirų jos sąlygų, o ir pagal savo esmę bei paskirtį prievolės užtikrinimo priemonė apskritai negali modifikuoti pačios prievolės. Tai, kad Vekselio išdavimas nepanaikino pareigos mokėti palūkanas už naudojimąsi paskola, nurodyta ir Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. balandžio 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-604/2014, kurioje D. Š. prašė Vekselį pripažinti negaliojančiu. Beje, kaip matyti iš pastarosios nutarties, pats D. Š. toje byloje įrodinėjo būtent priešingai nei nagrinėjamoje byloje, t.y. kad Vekselis negali būti laikomas prievolę pagal Paskolos sutartį pakeitusiu ir įforminančiu dokumentu. Nėra pagrindo pripažinti, kad ir faktas, jog Vykdomajame įraše yra nurodyta paskolos gavėjo pareiga mokėti 6 proc. palūkanas, kaip teigia apeliantas, modifikavo Paskolos sutartį (konkrečiai) palūkanų dalyje. Visų pirma, modifikuoti sutartį gali tik jos šalys, o vykdomąjį įrašą išduoda ne sutarties šalis, o notaras. Antra, pagal Paskolos sutarties 2.1 punktą 10 proc. palūkanos yra nustatytos už naudojimąsi paskolos lėšomis. Atsakovė pagrįstai nurodo, kad pagal Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktą 6 proc. metinės palūkanos skaičiuojamos nuo mokėjimo termino pasibaigimo. Taigi, šių palūkanų paskirtis yra skirtinga: pirmuoju atveju šalys dėl jų susitarė ir jos atlieka mokėjimo už naudojimąsi paskola funkciją, antruoju – jos numatytos įstatymu ir atlieka kompensuojamąją funkciją už prievolės įvykdymo termino pažeidimą. Todėl atmestini apelianto argumentai, kad teismas nepagrįstai priteisė Paskolos sutartyje nurodytas (10 proc. metines) palūkanas, kai Vykdomajame įraše nurodytos 6 proc. dydžio palūkanos, ir konstatuotina, kad abiejų rūšių palūkanos priteistos pagrįstai - jų abiejų reikalavimo galimybė yra numatyta atitinkamai CK 6.872 straipsnio 1 dalyje ir 6.874 straipsnio 1 dalyje. Procesinės palūkanos taip pat priteistos pagrįstai (CK 6.37 str. 2 d., 6.874 str. 1 d.). Aplinkybė, kad atsakovė neišrašinėjo PVM sąskaitų faktūrų dėl palūkanų mokėjimo, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad atsakovė konkliudentiniais veiksmais atsisakė nuo reikalavimo dėl palūkanų pagal Paskolos sutartį teisės ar prarado teisę jų reikalauti, nes nereikalavimas įvykdyti prievolę savaime nereiškia reikalavimo ją vykdyti atsisakymo apskritai. Paskolos sutartyje taip pat nėra susitarta, kad tik PVM sąskaitų faktūrų pateikimas yra palūkanų mokėjimo sąlyga arba sąskaitos nepateikimas eliminuoja pareigą mokėti palūkanas. Nekonstatavus atsakovės kaltės dėl prievolių pagal Paskolos sutartį neįvykdymo, apelianto argumentai dėl CK 6.259 straipsnio nuostatų taikymo galimybės yra nepagrįsti iš esmės, o bet kuriuo atveju palūkanos nėra civilinės atsakomybės forma, dėl ko paminėtas straipsnis negalėtų ginčui būti taikomas apskritai. Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai aiškino bei taikė materialinės ir procesinės teisės normas, priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Ieškinys atmestas, atsakovės ieškinys tenkintas iš dalies. Atsakovės išlaidos už advokato pagalbą 12 421,49 Eur. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tenkintą ieškinio dalį, priteisė iš apeliantų 699 Eur žyminio mokesčio ir 11 478 Eur už advokato pagalbą. Apeliantas skundžia ir bylinėjimosi išlaidų dalį, teigia, kad atsakovės išlaidos advokato pagalbai yra pernelyg didelės, neatitinka CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatytų ribojimų. Teisėjų kolegija sutinka su apeliantu.Teismas, spręsdamas dėl išlaidų už advokato pagalbą priteistino dydžio, turi vadovautis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgti į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau - Rekomendacijos) nurodytus kriterijus. Taigi, jose yra nustatyti iš esmės maksimalūs užmokesčio dydžiai, kas, visų pirma, reiškia, kad jie nebūtinai taikytini kiekvienoje byloje, nes bylos yra skirtingos pagal sudėtingumą, trukmę, apimtį ir pan. Antra, atsakovės pateiktoje teisinių paslaugų suvestinėje yra nurodyta nemažai pozicijų, kurios nepatenka į Rekomendacijų 8 punkte nurodytų paslaugų teikimą (susirašinėjimas elektroniniais laiškais, informacijos apibendrinimas, situacijos analizė ir pan.). Nors byla ir nėra nesudėtinga, bet nelaikytina ir itin sudėtinga tiek faktinių aplinkybių, tiek teisės aiškinimo ir taikymo prasme. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad priteistų bylinėjimosi išlaidų (už advokato pagalbą) dydis neatitinka CK 1.5 straipsnyje įtvirtintų principų, ir dėl to mažina jį iki 7 000 Eur. Tokiu atveju bendra bylinėjimosi išlaidų suma (su žyminiu mokesčiu) būtų 7 669 Eur arba po 3 849,50 Eur iš kiekvieno ieškovo. Jau pirmiau minėta, kad pirmosios instancijos teismas ginčą iš esmės išsprendė teisingai. Todėl skundžiamas sprendimas paliekamas iš esmės nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.), tik dėl 38 punkte nurodytų aplinkybių patikslintina jo dalis dėl iš ieškovų priteistų bylinėjimosi išlaidų dydžio.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 13 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą. Patikslinti sprendimą bylinėjimosi išlaidų dalyje, nurodant, kad uždarajai akcinei bendrovei „Konekesko Lietuva“ iš D. Š. ir P. Š. priteisiama po 3 849,50 Eur bylinėjimosi išlaidų.