Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:

Dalios Kačinskienės, Egidijos Tamošiūnienės ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apelianto D. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 7 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo D. Š. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei ,,Konekesko Lietuva“ dėl įpareigojimo atlikti veiksmus ir nuostolių atlyginimo; trečiasis asmuo – uždaroji akcinė bendrovė ,,Pohjola Finance“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

3. Teismas nepagrįstai atmetė ieškovo reikalavimą įpareigoti išduoti įgaliojimą atlikti veiksmus tuo pagrindu, kad šiuo metu ieškovui nėra kliūčių registruoti javų kombainą savo vardu viešame registre. Dėl tokios priežasties teismas bylą turėjo nutraukti, o ne atmesti ieškinio reikalavimą. Ieškinio pateikimo dieną ieškovo teisės buvo pažeistos ir jos turėjo būti ginamos teismo. Tai, kad atsakovas teisminio nagrinėjimo metu įvykdė dalį reikalavimų, nereiškia, kad ieškovas ieškinį pareiškė nepagrįstai, todėl jo reikalavimas neturėjo būti atmestas. Be to, šis ieškinio reikalavimas išimtinai susijęs su atsakovo neįvykdyta pareiga kreiptis į atitinkamos savivaldybės administracijos Žemės ūkio skyrių, atsakingą už viešo registro tvarkymą, todėl nesuprantama, dėl kokios priežasties teismas susiejo šį ieškinio reikalavimą su nuosavybės teisės į turtą perdavimu. Kadangi atsakovas šį ieškinio reikalavimą faktiškai įvykdė jau po to, kai buvo pareikštas ieškinys, teismas, atsižvelgdamas į šalių procesinį elgesį bei įvertinęs priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos, turėjo priteisti iš atsakovo ieškovui dalį išlaidų.

1. Teismas nenustatęs vienos iš būtinų civilinės atsakomybės sąlygų – priežastinio ryšio – pagrįstai atmetė ieškovo reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo. Paties apelianto neveikimas ir nebendradarbiavimas, visiškas nesidomėjimas dokumentais, reikalingais jo nuosavybės teisės į kombainą perėjimui įforminti, lėmė tai, kad ieškovas tariamai patyrė nuostolių dėl atsakovo netinkamu pripažinto prievolės įvykdymo. Ieškovas iki pat 2012 m. kovo mėn. nė karto nepasidomėjo dėl perdavimo–priėmimo akto ir atsakovo nuosavybės teisės į kombainą išregistravimo viešajame registre, neprašė atsakovo pateikti akto, išregistruoti atsakovo nuosavybės teisės ar išduoti jam įgaliojimą tuo tikslu. Apelianto teiginiai, kad jis iš karto po paskutinių mokėjimų kreipėsi į atsakovą yra deklaratyvūs. Teismas, remdamasis bylos medžiaga, teisingai nustatė, kad pirmasis rašytinis įrodymas, patvirtinantis apelianto teiginius yra 2012 m. vasario 8 d. raštas. Dėl nuosavybės teisės į kombainą perregistravimo apeliantas pirmą kartą kreipėsi tik 2012 m. rugsėjo 4 d. Per visą laikotarpį nuo 2010 m. lapkričio 4 d. (kurią neva buvo pasirašyta preliminarioji sutartis) iki 2013 m. liepos 31 d. (ieškinio surašymo diena) apeliantas nė karto neinformavo atsakovo apie preliminarios sutarties sudarymą, neįspėjo apie atsirasiančius nuostolius dėl pagrindinės sutarties nesudarymo. Be to, net jei Lizingo sutartyje nustatytu terminu atsakovas būtų perdavęs ieškovui visus reikiamus dokumentus nuosavybės teisei įforminti, ieškovas nebūtų pardavęs kombaino už 168 500 Lt kainą, kadangi sprendžiant iš UAB ,,Zenvita“ padėties, buvusios 2010 m. pabaigoje, akivaizdu, kad UAB ,,Zenvita“ neturėjo jokios galimybės sumokėti kombaino kainą. Jokiame galiojančiame teisės akte nenurodyta, kad nuosavybės teisės į kombainą perėjimas siejamas su šios daiktinės teisės įregistravimu Traktorių, savaeigių ir žemės ūkio mašinų ir jų priekabų registre. Todėl vienareikšmiškai nėra priežastinio ryšio tarp atsakovo veiksmų (neveikimo) ir ieškovo tariamai patirtų nuostolių.

2. Teismas nenustatęs priežastinio ryšio, neturėjo analizuoti kitų civilinės atsakomybės sąlygų. Tačiau tuo atveju, jei apeliacinis teismas analizuotų žalą, tai ieškovas neįrodė nei žalos fakto, nei dydžio. Įvertinus ieškovo iš kombaino pardavimo pirkėjui UAB ,,Zenvita“ numatytų gauti pajamų realumą, pagrįstumą ir tikėtinumą, konstatuotina, kad 168 5000 Lt nuostoliai kaip negautos pajamos byloje nebuvo įrodyti. UAB ,,Zenvita“ balansas patvirtina, kad 2010 m. pabaigoje UAB ,,Zenvita“ turėjo turto už 162 715 Lt, o didžiąją jo dalį (128 918 Lt) sudarė per vienerius metus gautinos sumos. Tuo atveju, jei UAB ,,Zenvita“ turtą ketino lizinguoti, kaip nurodė teismo posėdžio, metu, tuomet kombainą turėjo nusipirkti lizingo įmonė, o ne UAB ,,Zenvita“. Be to, preliminarioje sutartyje nurodyta kaina – 350 000 Lt yra visiškai nereali, kadangi pats ieškovas minėtą kombainą įsigijo už 354 000 Lt, todėl po trijų metų kombaino naudojimo kaina negalėjo sumažėti tik 4 000 Lt. Šie argumentais sudaro pagrindą spręsti, kad preliminarioji sutartis yra fiktyvi. Be to, nors preliminarioji sutartis tariamai buvo sudaryta dar 2010 m. lapkričio mėn., tačiau nė viename iš 2012 m. raštų ieškovas apie ją neužsiminė, nors raštuose smulkmeniškai išdėstydavo faktines aplinkybes. Preliminariosios sutarties fiktyvumą patvirtina ir didžiąja dalimi nesutapę, prieštaringi ir neišsamūs ieškovo ir UAB ,,Zenvita“ atstovo paaiškinimai apie šios sutarties sudarymo aplinkybes. Neaiškiomis aplinkybėmis ieškovui pateikti pasiūlymai parduoti kombainą – 2013 m. balandžio 20 d. ūkininkės A. A. pasiūlymas ir 2013 m. gegužės 27 d. ŽŪB ,,Šilagalis“ pasiūlymas parduoti kombainą, be kita ko, areštuotą, įrodymų patikimumo ir pakankamumo atžvilgiu yra vertintini kritiškai, nes bet kas gali pateikti tokius pasiūlymus nurodydami bet kokią pageidaujamą kainą.

3. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad teismas turėjo civilinės bylos dalį pagal ieškinio reikalavimą dėl įpareigojimo atlikti veiksmus nutraukti, o ne šią ieškinio dalį atmesti. Bylos nutraukimo pagrindai reglamentuoti CPK 293 straipsnyje; bylos nutraukimo pagrindų sąrašas yra baigtinis, o šiuo konkrečiu atveju nebuvo nė vieno nutraukimo pagrindo. Iš apeliacinio skundo matyti, jog apeliantas laiko, kad ieškinio reikalavimą įpareigoti atlikti veiksmus atsakovas patenkino iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos. Tokiu atveju apeliantas turėjo atsisakyti šio ieškinio reikalavimo, tačiau to nepadarė, todėl teismas neturėjo pagrindo nutraukti atitinkamos bylos dalies. Dėl nurodytų priežasčių teismas visiškai pagrįstai atmetė ieškinio reikalavimą dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Atsiliepime į apeliacinį skundą trečiasis asmuo UAB ,,Pohjola Finance“ prašo apeliacinį skundą atmesti, o skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas tais pačiais argumentais kaip ir atsakovo atsiliepimas į apeliacinį skundą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 263 str. 1 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė (CPK 329 str. 2, 3 d.).

Dėl 168 500 Lt nuostolių (negautų pajamų) priteisimo

Skundžiamu sprendimu teismas konstatavo atsakovo neteisėtus veiksmus (netinkamą sutartinės pareigos perduoti apeliantui atitinkamus dokumentus vykdymą), tačiau sprendė, jog nėra priežastinio ryšio tarp apelianto nurodytos netiesioginės žalos (negautų pajamų) ir atsakovo neteisėtų veiksmų, kaip būtinos civilinės atsakomybės kilimo sąlygos.

Apeliaciniame skunde apeliantas nepagrįstai teigia, kad teismas, nenustatęs priežastinio ryšio, turėjo vertinti kitas civilinės atsakomybės sąlygas, kadangi nesant bent vienos civilinės atsakomybės sąlygos, asmeniui neatsiranda pareiga atlyginti žalos.

Išvadą, kad neegzistuoja priežastinis ryšys tarp apelianto nurodytos žalos ir atsakovo neteisėtų veiksmų, teismas grindė tuo, kad, teismo vertinimu, apelianto nurodoma žala kilo ne dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, o dėl paties apelianto kaltų veiksmų nebendradarbiaujant su atsakovu, be to, teismo vertinimu, labiau tikėtina, kad apeliantas 2010 m. pabaigoje apskritai neketino parduoti lizingo objekto (kombaino).

Apeliaciniame skunde iš esmės pagrįstai nurodoma, kad teismas, vertindamas apelianto veiksmus, jų atitikimą protingumo ir rūpestingumo kriterijams konkrečioje situacijoje, iš esmės nustatinėjo ne priežastinį ryšį tarp apelianto nurodomos žalos ir atsakovo neteisėtų veiksmų, o apelianto kaltės klausimą. Tačiau nėra pagrindo sutikti su apelianto argumentu, kad teismas apskritai neturėjo pagrindo vertinti, ar dėl žalos atsiradimo nėra kaltas ir apeliantas, nes nustačius kreditoriaus kaltę dėl žalos atsiradimo, skolininko atsakomybė gali būti mažinama arba jis gali būti visiškai atleistas nuo atsakomybės (CK 6.248 str. 4 d.; 6.259 str. 1 d.); ši taisyklė taikoma ir tuo atveju, kai skolininkas atsako nepaisant jo kaltės (CK 6.259 str. 3 d.).

Tuo tarpu skundžiamo sprendimo išvada, jog labiau tikėtina, kad apeliantas 2010 m. pabaigoje apskritai neketino parduoti lizingo objekto, iš esmės reiškia ne priežastinio ryšio neegzistavimo faktą, bet neįrodytą žalos faktą. Minėta, kad prašomas priteisti negautas pajamas apeliantas sieja su prarasta galimybe parduoti kombainą už 350 000 Lt kainą; patirtų nuostolių dydį (168 500 Lt), apelianto teigimu, sudaro skirtumas tarp kainos, už kurią apeliantas turėjo galimybę parduoti kombainą 2010 m. (350 000 Lt) ir kainos, už kurią buvo siūloma pirkti iš apelianto kombainą 2013 m. (181 500 Lt).

Prašydamas priteisti negautas pajamas apeliantas turi įrodyti negautų pajamų realią gavimo galimybę ir jų dydį (CPK 178 str.). Pagrindiniai įrodymai, kuriais apeliantas įrodinėja galimybę parduoti kombainą už 350 000 Lt kainą, yra 2010 m. lapkričio 4 d. preliminari javų kombaino pirkimo–pardavimo sutartis, sudaryta su UAB ,,Zenvita“ (1 t., b. l. 35-36) ir liudytoju apklausto UAB ,,Zenvita“ vadovo Z. K., pasirašiusio minėtą preliminarią sutartį, paaiškinimai.

Kolegija, ištyrusi bylos medžiagą, sprendžia, kad apeliantas neįrodė turėjęs realią galimybę parduoti kombainą pirkėjui UAB ,,Zenvita“ už 350 000 Lt kainą.

Visų pirma aplinkybės, kad apeliantas, būdamas sudaręs Preliminarią sutartį, kurios įvykdymo galimybė siejama su atitinkamų dokumentų iš atsakovo gavimu (Sutarties 4 p.) ir atsakovui šių dokumentų neperduodant, nesikreipė į atsakovą ne tik iki Preliminarios sutarties termino pabaigos (2010 m. gruodžio 31 d.), bet apskritai pirmą raštą dėl dokumentų perdavimo pateikė tik 2012 m. vasario mėn. (1 t., b. l. 42), be to, nė viename iš nuo 2012 m. pradėtų teikti raštų apeliantas neužsiminė apie sudarytą Preliminarią sutartį ir dėl jos neįvykdymo patirtus nuostolius, nors kitas aplinkybes išdėstydavo itin išsamiai, kolegijos vertinimu, sudaro pagrįstą pagrindą abejoti, ar minėta sutartis buvo sudaryta joje nurodyta data (2010 m. lapkričio 4 d.). Abejonę, kad Preliminarioji sutartis joje nurodyta data realiai nebuvo sudaryta, kelia ir prieštaringi apelianto bei liudytoju apklausto UAB ,,Zenvita“ vadovo Z. K. paaiškinimai apie Preliminarios sutarties sudarymo aplinkybes.

Kita vertus, net ir tuo atveju, jei minėta Preliminarioji sutartis buvo sudaryta 2010 m. lapkričio 4 d., byloje pateikti duomenys nesudaro pagrindo teigti, kad kombainas būtų realiai parduotas UAB ,,Zenvita“ ir apeliantas už jo pardavimą gautų 350 000 Lt sumą. Kolegija sutinka su atsakovo argumentais, kad UAB ,,Zenvita“ balansas už 2010 metus (iš kurio matyti, kad 2010 m. gruodžio 31 d. UAB ,,Zenvita“ turimo turto vertė buvo 162 715 Lt, iš kurio 128 918 Lt sudarė per vienerius metus gautinos sumos) paneigia UAB ,,Zenvita“ galimybę savo lėšomis įsigyti kombainą už 350 000 Lt sumą. Aplinkybės, kad UAB ,,Zenvita“ neturi galimybės įsigyti kombaino savo lėšomis neneigė ir teismo posėdžio metu liudytoju apklaustas UAB ,,Zenvita“ vadovas Z. K.. Jo nurodytos aplinkybės, kad lizingo objektą ketino įsigyti gavęs paskolą ar lizingo būdu, nėra pagrįstos jokiais įrodymais – byloje nepateikta duomenų, kad UAB ,,Zenvita“ būtų kreipusis į banką dėl paskolos suteikimo ar lizingo sutarties sudarymo; tai, kad jokių realių veiksmų dėl piniginių lėšų skolinimosi UAB ,,Zenvita“ neatliko, patvirtino ir liudytoju apklaustas šios įmonės vadovas. Be to, sutiktina su atsakovu, kad tuo atveju, jei būtų ketinama kombainą įsigyti lizingo būdu, kombaino pirkimo–pardavimo sutartį pirkėjo vardu turėtų sudaryti lizingo davėjas, o ne UAB ,,Zenvita“. Kartu pažymėtina ir tai, kad galimybė parduoti kombainą 2010 m. už 350 000 Lt sumą, kai minėtas kombainas paties apelianto 2007 m. buvo įsigytas už 354 000 Lt kainą ir daugiau nei trejus metus naudotas, yra sunkiai įtikima.

Esant pirmiau nurodytoms aplinkybėms, kolegija sprendžia, kad apelianto byloje pateikta Preliminarioji sutartis bei prieštaringi apelianto ir liudytoju apklausto UAB ,,Zenvita“ vadovo paaiškinimai, neįrodo apelianto patirtos žalos fakto, todėl atsakovui civilinė atsakomybė negali kilti (CPK 178, 185 str.). Apeliantui neįrodžius žalos fakto, kitų civilinės atsakomybės kilimo sąlygų teisėjų kolegija nevertina, nes, kaip minėta, tam, kad asmeniui atsirastų pareiga atlyginti žalą, būtina nustatyti visas, o ne dalį civilinės atsakomybės sąlygų.

Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad teismas pažeidė proceso teisės normas, kadangi vadovavosi vien tik atsakovo ir trečiojo asmens nurodytomis aplinkybėmis, o apelianto pateiktų įrodymų nevertino, be to, apelianto teigimu, visiškai neaišku, dėl kokių priežasčių teismas padarė išvadą, jog labiau tikėtina, kad apeliantas 2010 m. pabaigoje apskritai neketino parduoti kombaino. Skirtingai nei nurodo apeliantas, teismas skundžiamame sprendime aiškiai nurodė, kokie apelianto veiksmai leidžia spręsti, jog labiau tikėtina, kad Preliminarioji sutartis joje nurodyta data nebuvo sudaryta. Teigdamas, kad teismas pažeidė proceso normas, apeliantas nurodo argumentus, kuriais išreiškia savo nesutikimą su teismo motyvais. Teismo motyvų nepriimtinumas dalyvaujantiems byloje asmenims negali būti traktuojamas kaip proceso teisės pažeidimas. Bylą išnagrinėjus apeliacine tvarka nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovo ieškinį; pirmiau šioje nutartyje nurodyta, dėl kokių priežasčių Preliminarioji sutartis ir liudytoju apklausto UAB ,,Zenvita” vadovo paaiškinimai negali būti laikomi patvirtinantys apelianto nurodytos žalos faktą.

Dėl reikalavimo įpareigoti atsakovą išduoti/suteikti įgaliojimą apeliantui atlikti veiksmus

Skundžiamu sprendimu teismas atmetė apelianto reikalavimą įpareigoti atsakovą išduoti/suteikti įgaliojimą atlikti visus veiksmus, susijusius su lizingo objekto registracija, konstatavęs, kad šis reikalavimas bylos nagrinėjimo metu buvo patenkintas. Šios teismo išvados apeliantas neginčija, todėl kolegija apeliacinio skundo argumentų, susijusių su netinkama teismo sprendimo motyvacija dėl šio reikalavimo įvykdymo, nepasisako. Apeliaciniame skunde apeliantas įrodinėja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad atsakovas bylos nagrinėjimo metu įvykdė dalį ieškinio reikalavimų, turėjo atitinkamą bylos dalį nutraukti, o ne atmesti ieškinį dėl šios reikalavimų dalies. Su tokiu argumentu teisėjų kolegija nesutinka. Bylos nutraukimo pagrindai numatyti CPK 293 straipsnyje; apeliantas neįrodė, kad egzistavo bent vienas iš įstatyme numatytų bylos nutraukimo pagrindų. Atsakovui bylos nagrinėjimo metu įvykdžius dalį pareikšto ieškinio reikalavimų, apeliantas turėjo teisę šios ieškinio dalies atsisakyti, tokiu atveju bylinėjimosi išlaidos būtų paskirstomos CPK 94 straipsnio, reglamentuojančio bylinėjimosi išlaidų paskirstymą, kai byla baigiama nepriimant teismo sprendimo iš esmės, pagrindu; tačiau apeliantas to nepadarė. Nenustačius bylos nutraukimo pagrindų, pripažintina, kad teismas pagrįstai atmetė šią ieškinio dalį. Dėl šios priežasties atmetamas ir apelianto teiginys, kad teismas neteisingai priteisė iš apelianto atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

Atmetus apeliacinį skundą, atsakovui iš apelianto priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 str. 1 d.; 302 str.). Atsakovas prašo priteisti 1 155,93 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, bylos sudėtingumą, aplinkybę, kad ta pati advokatų kontora atsakovą atstovavo ir pirmosios instancijos teisme, atstovo darbo ir laiko sąnaudas bei vadovaudamasi teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principais, sprendžia, kad atsakovo prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų dydis mažintinas iki 450 Eur (CK 1.5 str., CPK 88 str., 93 str., Rekomendacijų 8.11 p.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo D. Š., a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovui UAB ,,Konekesko Lietuva“, į. k. 111750538, 450 Eur (keturis šimtus penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.