Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. gegužės 3 d. sprendimu ieškovų ieškinius atmetė ir priteisė iš ieškovų D. Š. ir P. Š. atsakovui UAB „Konekesko Lietuva“ 10 399,96 Lt bylinėjimosi išlaidų, valstybei – 814 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Teismas padarė išvadą, kad ieškovų reikalavimas pripažinti vekselį negaliojančiu tuo pagrindu, kad atsakovas UAB „Konekesko Lietuva“ vekseliu siekė prievolės pagal paskolos sutartį, kad vekselis negali būti laikomas prievolių užtikrinimo būdu, yra nepagrįstas.

Teismas sprendė, kad teisinė vekselio prigimtis lemia tai, jog vekselis gali atlikti ir tam tikrą prievolės pagal tą šalių teisinį santykį (tam tikrą sandorį), dėl kurio vekselis buvo išrašytas, įvykdymo užtikrinimo funkciją. Anot teismo, atlikdamas užtikrinimo funkciją, vekselis netampa garantija ar laidavimu. Skolininkas (vekselio davėjas), išduodamas vekselį, sukuria kreditoriaus (vekselio turėtojo) naudai jau visiškai kitą, negu jo įsipareigojimas pagal tą teisinį santykį (tam tikrą sandorį), dėl kurio išduodamas vekselis, prievolę – prievolę pagal vekselį. Be to, išrašius vekselį, sukuriamas naujas civilinių teisių objektas – vertybinis popierius. Dėl to dokumentas, atitinkantis įstatymo vekseliui nustatytus reikalavimus, negali būti vertinamas ne kaip vertybinis popierius ir juolab sutapatinamas su prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-216/2007).

Teismo vertinimu, ieškovui D. Š. 2010 m. liepos 19 d. išrašius atsakovui UAB „Konekesko Lietuva“ paprastąjį neprotestuotiną vekselį 690 560 Lt sumai, ieškovo prievolė pagal paskolos sutartį buvo pakeista prievole pagal vekselį, t. y. prievole be sąlygų sumokėti atsakovui vekselyje nurodytą sumą, vykdoma pagal vekselių teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. Nurodė, kad atsakovas UAB „Konekesko Lietuva“ vekselį laikė vertybiniu popieriumi ir tai, anot teismo, patvirtina, jog atsakovas kreipėsi dėl reikalavimo pagal vekselį patenkinimo ne ginčo tvarka pagal Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 81 straipsnį.

Ta aplinkybė, kad atsakovas UAB „Konekesko Lietuva“ vekseliu siekė užtikrinti ieškovo D. Š. prievolės pagal paskolos sutartį įvykdymą, teismo vertinimu, nesudaro pagrindo teigti, kad vekselis yra ne vertybinis popierius, o prievolės pagal paskolos sutartį įvykdymo priemonė. Nurodė, kad plačiąja prasme vekselis atlieka prievolės pagal sandorį, iš kurio kilusių santykių pagrindu buvo išduotas vekselis, užtikrinimo funkciją, kad vekseliu atsakovas užsitikrino prievolės pagal paskolos sutartį įvykdymą ta prasme, kad vekselis leidžia atsakovui paprasčiau patenkinti reikalavimą pagal vekselį, t. y. ne ginčo tvarka pagal notaro išduotą vykdomąjį įrašą.

Nepagrįstu teismas laikė ieškovų reikalavimą pripažinti vekselį negaliojančiu CK 1.90 straipsnio bei CK 1.91 straipsnio pagrindais, kaip sudarytą dėl ieškovų valios ydingumo, nulemto atsakovo ekonominio spaudimo, apgaulės ir suklydimo, taip pat dėl atsakovo nesąžiningumo ir tyčinio veikimo ieškovų nenaudai įgyjant vekselį. Nurodė, kad abejodamas dėl ketinamo atlikti veiksmo teisinės reikšmės ir galimų teisinių padarinių, kiekvienas sąžiningas, protingas, apdairus asmuo turi pasikonsultuoti su kompetentingu asmeniu arba apskritai susilaikyti nuo tokio veiksmo. Pažymėjo, kad ieškovas D. Š. jau buvo išrašęs atsakovui paprastąjį neprotestuotiną vekselį pagal paskolos sutartį (užtikrinant paskolos grąžinimą iki 2010 m. liepos 30 d.), todėl ieškovas, anot teismo, iki 2010 m. liepos 19 d. vekselio išrašymo turėjo galimybę apsvarstyti ir įvertinti vekselio išrašymo pasekmes.

Kadangi vekselio, kaip prievolės užtikrinimo plačiąja prasme, naudojimas yra paplitęs verslo praktikoje, teismas sprendė, kad reikalavimas išrašyti vekselį negali būti laikomas nesąžiningu veiksmu ar ekonominiu spaudimu. Pažymėjo, kad ieškovas D. Š., išrašydamas vekselį, o ieškovas P. Š., laiduodamas pagal vekselį, neprisiėmė daugiau prievolių, nei pagal paskolos ar laidavimo sutartis, kurių ieškovai neginčija.

Teismas atmetė kaip nepagrįstus ieškovų teiginius, kad atsakovo ekonominis spaudimas pasireiškė tuo, jog atsakovas, žinodamas apie paskolos reikalingumą ieškovui D. Š., pareikalavo išrašyti vekselį, kuris buvo paskolos suteikimo sąlyga. Nurodė, kad paskola ieškovui D. Š. buvo suteikta 2010 m. kovo 24 d. paskolos sutarties pagrindu, pervedant šią sumą ieškovui 2010 m. birželio 8 d. – t. y. iki 2010 m. liepos 19 d. vekselio išrašymo.

Nepagrįstu teismas laikė ir ieškovų teiginį, kad atsakovas, pareikalaudamas išrašyti vekselį, siekė nepagrįstai praturtėti ieškovų sąskaita, nes neinformavo ieškovų, kad bus galimas dvigubas išieškojimas, t. y. išieškojimas ir pagal paskolos sutartį, ir pagal vekselį. Teismas nurodė, kad ieškovai turi prievolę sumokėti atsakovui vekselyje nurodytą sumą, o ne prievolę grąžinti paskolą pagal paskolos sutartį. Be to, pažymėjo, kad atsakovas nėra kreipęsis į teismą su ieškiniu dėl paskolos pagal paskolos sutartį priteisimo, o 2010 m. spalio 1 d. ieškovo D. Š. atliktą dalinį paskolos grąžinimą įskaitė kaip skolos pagal vekselį apmokėjimą.

Žemesnės instancijos teismas

Nustatęs, kad aplinkybės dėl kombaino CLASS (duomenys neskelbtini) nuosavybės perdavimo nėra susijusios su vekselio galiojimu (negaliojimu), teismas dėl šios aplinkybės atskirai nepasisakė.

Teismas, pasisakydamas dėl ginčijamo vykdomojo įrašo galiojimo, pažymėjo, kad nors atsakovas UAB „Konekesko Lietuva“ nepateikė atsakovei notarei J. Š. ieškovui D. Š. išduoto pakvitavimo apie dalies vekselio sumos sumokėjimą (nes toks dokumentas ieškovui D. Š. nebuvo išduotas, byloje nėra įrodymų, kad ieškovas D. Š. tokio dokumento reikalavo), tai nesudaro pagrindo pripažinti vykdomąjį įrašą negaliojančiu.

Teismas sutiko su atsakovu UAB „Konekesko Lietuva“, kad nesumokėta suma pagal vekselį yra 357 119,74 Lt, o atsakovė notarė J. Š. šiai sumai pagrįstai išdavė vykdomąjį įrašą. Tokią išvadą teismas padarė, atsižvelgęs į tai, kad paskolos sutartimi ieškovas D. Š. įsipareigojo grąžinti 690 560 Lt paskolą iki 2010 m. rugsėjo 1 d., už naudojimąsi paskola ieškovas įsipareigojo mokėti atsakovui 10 procentų metines palūkanas, ieškovas D. Š. atsakovui pervedė tik dalį sumos – 360 580 Lt, atsakovas už naudojimąsi paskola paskaičiavo 27 139,74 Lt palūkanas, ieškovai šios sumos nepaneigė, o vadovaujantis CK 6.54 straipsnio 1 ir 2 dalimis, atsakovas turi teisę ieškovo D. Š. įmokas paskolai pagal paskolos sutartį grąžinti visų pirma įskaityti palūkanoms pagal paskolos sutartį apmokėti.

Žemesnės instancijos teismas

Priešingai nei nurodė teismas, ginčo vekselis buvo išduotas būtent įsipareigojimų pagal paskolos sutartį įvykdymui užtikrinti – t. y. vekselis buvo sutapatintas su prievolės įvykdymo užtikrinimo priemone: 1) pats atsakovas procesiniuose dokumentuose pripažino, kad vekselis buvo išrašytas paskolos sutarties įvykdymui užtikrinti; 2) vekselis buvo priskirtas prie paskolos sutarties dalies „Prievolių įvykdymo užtikrinimas“; 3) 2010 m. kovo 23 d. rašte atsakovas prašė ieškovo pateikti vekselius tam, kad būtų pasirašyta paskolos sutartis.Tai, kad prievolė pagal paskolos sutartį nebuvo pakeista prievole pagal vekselį, patvirtina aplinkybė, kad nei paskolos sutartyje, nei 2010 m. liepos 19 d. tarp ieškovo ir atsakovo pasirašytame priede Nr. 2010.07.19 prie paskolos sutarties nebuvo nurodyta, kad ieškovams išdavus vekselį, paskolos sutartis pasibaigia ar paskoliniai santykiai kitokiu būdu modifikuojasi. Be to, atsakovas teismo posėdyje pats patvirtino, kad paskolos sutartis nėra nutraukta ir yra galiojanti. Neįforminus paskolos sutarties pasibaigimo, vekselis negali būti laikomas prievolę pagal paskolos sutartį pakeitusiu ir įforminančiu dokumentu.Pagal teismų praktiką, vekselis negali būti laikomas prievolių įvykdymo užtikrinimo priemone. Šiuo atveju vekselis atliko prievolių įvykdymo užtikrinimo funkciją, kurią iš esmės gali atlikti tik garantija, laidavimas ar įkeitimas, todėl toks vekselis turi būti pripažintas negaliojančiu.Ginčo vekseliu antrą kartą buvo įforminti tie patys ieškovų ir atsakovo paskoliniai teisiniai santykiai dėl 690 560,00 Lt paskolos, tačiau nekeičiant/ nemodifikuojant pačios paskolos sutarties, t. y. jos nenutraukus/ jai nepasibaigus, o vekselį atsakovui laikant savarankiškos abstrakčios prievolės pagrindu, kas sudaro galimybę tos pačios pinginės sumos reikalauti tiek pagal ginčo vekselį, tiek pagal paskolos sutartį, todėl šioje situacijoje vekselio įgijimas, neįforminant paskolos teisinių santykių pabaigos pagal paskolos sutartį, laikytinas nesąžiningu bei sudarančiu pagrindą pripažinti vekselį negaliojančiu.Pirmosios instancijos teismas visiškai nenagrinėjo nei ieškovų procesiniuose dokumentuose, nei bylos nagrinėjimo teismo posėdyje nurodytų aplinkybių dėl vekselio pripažinimo negaliojančiu CK 1.90 str. 1 d. ir 1.91 str. 1 d. pagrindais, ieškovams vekselį išdavus dėl ieškovų valios ydingumo, nulemto atsakovo ekonominio spaudimo, apgaulės ir suklydimo, taip pat dėl atsakovo nesąžiningumo ir tyčinio veikimo ieškovų nenaudai įgyjant vekselį, dėl jų visiškai nepasisakė, formaliai konstatuodamas, kad toks ieškovų reikalavimas yra nepagrįstas.Vekselis buvo pasirašytas, esant ekonominiam spaudimui ir tai patvirtina byloje esantys įrodymai: 1) atsakovas nebūtų suteikęs paskolos, jei nebūtų įvykdytas paskolos sutarties 7 punktas; 2) nepaisant to, jog paskolos sutarties termino pratęsimo būtinumas atsirado dėl paties atsakovo, kuris laiku nepateikė projektui tinkamos specifikacijos technikos, dėl ko užsitęsė finansavimo iš Nacionalinės mokėjimo agentūros gavimas, atitinkamai paskolos grąžinimas, atsakovas nebūtų pratęsęs paskolos grąžinimo termino, jeigu ieškovai nebūtų išdavę ginčijamo vekselio, kas būtų nulėmę projekto žlugimą, būtų patirti itin dideli nuostoliai, kadangi europinis projektas jau buvo parengtas ir į jį investuota nemažai finansinių lėšų; 3) ginčijamo vekselio išdavimo momentu ieškovas D. Š. faktiškai buvo išpirkęs javų kombainą CLAAS (duomenys neskelbtini) pagal su atsakovu 2007 m. rugpjūčio 13 d. sudarytą finansinės nuomos (lizingo) sutartį, kuri baigėsi dar 2010 m. kovo 31 d., ir atsakovas turėjo perduoti išpirktą turtą ieškovo nuosavybėn. Ginčijamo vekselio pasirašymo metu atsakovas nurodė, jog tuo atveju, jeigu ieškovai nepasirašys vekselio, jis neperduos išpirkto didelės vertės turto ieškovo nuosavybėn. Nors vekselis ir buvo pasirašytas, tačiau atsakovas tik 2012 m. gegužės 25 d. pateikė ieškovui 2010 m. spalio 22 d. datuojamą perdavimo - priėmimo aktą (lizingo gavėjo nuosavybėn), tačiau net ir pasirašius tokį aktą, ieškovas iki šiol neturi objektyvios galimybės perregistruoti javų kombaino nuosavybės teisės savo vardu, kadangi atsakovas įstatymų nustatyta tvarka vengia kreiptis (išduoti ieškovui įgaliojimą) į savivaldybės administraciją, užpildant nustatytos formos pranešimą apie parduotą kombainą ar perleistas daiktines teises į jį.Pirmosios instancijos teismas, skundžiamame sprendime teigdamas, jog aplinkybės dėl kombaino CLAAS (duomenys neskelbtini) nuosavybės perdavimo yra susijusios su įsipareigojimų pagal 2007 m. rugpjūčio 13 d. finansinės nuomos (lizingo) sutartį vykdymu, tačiau nėra susijusios su vekselio galiojimu (negaliojimu), todėl šiuo klausimu nepasisako, pažeidė ieškovų įrodinėjimo teisę, nemotyvuotai ir nepagrįstai susiaurino pareikšto ieškinio ribas (neteisėtai ir nepagrįstai eliminavo vieną iš ieškinio pagrindų), dėl ko buvo priimtas visiškai nepagrįstas, nemotyvuotas ir neteisėtas teismo sprendimas, kuris turėtų būti panaikintas. Nepagrįsti teismo teiginiai, jog vekselio išrašymo momentu negalėjo būti daromas joks ekonominis spaudimas, kadangi: „<...> paskola ieškovui D. Š. buvo suteikta 2010-03-24 paskolos sutarties pagrindu, pervedant šią sumą ieškovui 2010- 06-08, t. y. iki 2010-07-19 vekselio išrašymo“. Teismas visiškai nevertino tos aplinkybės, kad vekselio buvo pareikalauta dar iki paskolos sutarties sudarymo, o kaip matyti iš paskolos sutarties priedo Nr. 2010.07.19, ginčijamu vekseliu buvo pakeistas pirminis paskolos sutarties pasirašymo dienai tokiai pačiai sumai išduotas vekselis.Pirmosios instancijos teismas visiškai nenagrinėjo ir nevertino ieškovo nurodytų aplinkybių, kad dėl atsakovo nesąžiningo veikimo susiklostė tokia situacija, jog atsakovas, turėdamas savo nuosavybėje faktiškai ieškovui D. Š. priklausantį 354 000,00 Lt vertės kombainą, ne tik pradėjo vykdyti išieškojimą iš ieškovų pagal ginčijamo vekselio pagrindu išduotą vykdomąjį įrašą 357 119,74 Lt dydžio sumai, bet ir kartu neatsisakė reikalavimo teisių pagal paskolos sutartį (kaip nurodė atsakovas, paskolos sutartis nėra pasibaigusi ir yra galiojanti). Taigi, yra akivaizdus atsakovo piktnaudžiavimas, nesąžiningumas ir siekis nepagrįstai praturtėti ieškovų sąskaita. Prievolę pagal vekselį atsakovas laiko savarankiška ir su paskolos sutartimi nesusijusia prievole (nors jokių pinigų ieškovai pagal vekselį negavo), todėl, jo vertinimu, jis turi teisę reikalauti skolos tuo pat metu tiek pagal paskolos sutartį, tiek pagal vekselį.Atsakovas paskolos sutarties sudarymo ir papildomo susitarimo pasirašymo metu, pateikdamas ieškovams pasirašyti atsakovo parengtos formos vekselį, neinformavo ieškovų, jog neįvykdžius (dalies) prievolės, vienu metu bus galimas išieškojimas jo naudai tiek pagal vekselį, tiek pagal paskolos sutartį, todėl veikė apgaulės būdu ir nesąžiningai, siekė nepagrįstai praturtėti ieškovų sąskaita ir tai patvirtino aukščiau nurodyti jo veiksmai.Nepagrįstai teismas sprendė nesant pagrindų vekselį pripažinti negaliojančiu dėl to, kad ieškinys buvo pateiktas teismui buvo pateiktas praėjus daugiau kaip 2 metams nuo vekselio išdavimo ir pradėjus išieškojimą. Pirmiausia, ieškinio teismui pateikimo laikas negali būti besąlygiškas ir vienintelis pagrindas konstatuoti, jog nėra CK 1.90 str. ir 1.91 str. įtvirtintų pagrindų ginčyti vekselį. Ieškovai apie savo pažeistas teises ir vekselio negaliojimo pagrindų buvimą suprato, kai buvo pradėtas išieškojimas ginčijamo vykdomojo įrašo pagrindu. Teismas nepagrįstai nurodė, kad vykdomasis įrašas buvo išduotas teisėtai: 1) pats atsakovas bylos nagrinėjimo teismo posėdyje metu teigė, kad neva prievolė pagal paskolos sutartį buvo pakeista prievole pagal vekselį, o ieškovo D. Š. 2010 m. spalio 1 d. sumokėta 360 580,00 Lt dydžio suma, nors mokėjimo paskirtyje nurodyta, kad mokama pagal paskolos sutartį, buvo užskaityta kaip mokėjimas pagal vekselį (vekselio sumos dalinis dengimas). 2) Vekselis buvo išduotas apibrėžtai 690 560,00 Lt dydžio sumai. Jame nebuvo numatytos palūkanos, todėl esant sumokėtai 360 580,00 Lt dydžio sumai, vykdomasis įrašas negalėjo būti išduotas didesnei nei 329 980,00 Lt sumai. Taigi, nepagrįsta teismo išvada, kad atsakovas turėjo teisę į nesumokėtas palūkanas pagal paskolos sutartį, kurias įskaitė į neapmokėtą vekselio sumą ir nurodė vykdomajame įraše. Pažymi, kad teismo posėdyje atsakovo duoti parodymai taip pat patvirtina, kad vykdomojo įrašo pagrindu negali būti išieškoma priskaičiuotų palūkanų pagal paskolos sutartį suma.Teismas nepagrįstai nurodė, jog nėra pagrindo vykdomojo įrašo laikyti negaliojančiu dėl to, kad atsakovas nepateikė notarei pakvitavimo apie dalies vekselio sumos sumokėjimą, nepagrįstai nevertino notarės J. Š. veiksmų išduodant vykdomąjį įrašą teisėtumą ir pagrįstumą. Anot apelianto, notarė priežasties pažeidė Notariato įstatymo 2 straipsnį ir LR Vyriausybės 1999 m. rugsėjo 13 d. nutarimu Nr. 988 patvirtintos Notarų vykdomųjų įrašų atlikimo tvarkos 3 punktą, nes nesiėmė veiksmų patikrinti, ar atsakovo UAB „Konekesko Lietuva“ 2011 m. sausio 24 d. prašyme dėl vykdomojo įrašo išdavimo nurodyta neapmokėta vekselio suma yra lygi ginčijamame vykdomajame įraše nurodytai išieškotinai sumai. Taigi, ginčijamas vykdomasis įrašas jame nurodytai sumai yra išduotas nepagrįstai ir neteisėtai, nes, apelianto nuomone, pakvitavimo arba dokumento, patvirtinančio ir pagrindžiančio dalinį atsiskaitymą, prieš darant vykdomąjį įrašą pateikimas yra būtinas ir privalomas, vadovaujantis Notarų vykdomųjų įrašų atlikimo tvarkos 3 punktu. Pažymi, kad tai, jog ieškovui nebuvo išduotas pakvitavimas, nereiškia, kad toks pakvitavimas neturėjo būti išduotas arba dėl šios priežasties yra eliminuojama vekselio turėtojo pareiga pateikti notarui finansinį ar kitokį dokumentą, galintį objektyviai patvirtinti vekselio davėjo dalinį atsiskaitymą, atitinkamai notaro pareiga tokio dokumento reikalauti prieš išduodant vykdomąjį įrašą konkrečiai sumai.Teismo sprendimas yra visiškai nemotyvuotas, jame nėra nurodyti nei įrodymais pagrįsti faktiniai, nei teisiniai argumentai, taip pat nėra nurodyta, kuo remiantis ieškovų pateiktuose procesiniuose dokumentuose bei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu išdėstyti argumentai yra atmetami kaip nepagrįsti, atitinkamai vadovaujamasi tik atsakovo išdėstytomis ir visiškai nepagrįstomis bei neįrodytomis aplinkybėmis. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nenurodė teisiškai pagrįstų motyvų, dėl kurių nebuvo nagrinėjami ieškovų argumentai ir aplinkybės, susijusios su ieškinio pagrindu, todėl vien dėl šios priežasties, t. y. akivaizdaus procesinių teisės normų (įskaitant CPK 263 str. ir 270 str.) pažeidimo ir teismo sprendimo tinkamo nemotyvavimo, yra absoliutus pagrindas panaikinti skundžiamą Vilniaus apygardos teismo sprendimą šioje byloje.Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, netinkamai taikė įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas, nesilaikė tikimybių pusiausvyros principo įrodinėjimo procese.Nagrinėjant bylą, buvo pažeistas proceso šalių rungimosi principas, nes teismas išimtinai vadovavosi tik atsakovų nurodytomis ir įrodymais nepagrįstomis aplinkybėmis, visiškai nevertino proceso šalių parodymų bei išdėstytų argumentų ir į bylos medžiagą pateiktų rašytinių įrodymų visumos. Be to, ieškovams visiškai nepagrįstai buvo apribota teisė įrodinėti procesiniuose dokumentuose nurodytas ir teismo posėdžio metu išdėstytas aplinkybes, teikiant teismui papildomus ir atitinkamas aplinkybes patvirtinančius rašytinius įrodymus, teismui visiškai nepagrįstai atsisakant juos priimti ir nagrinėti, nepagrįstai motyvuojant tuo, kad atitinkami įrodymai galėjo būti pateikti anksčiau, nors kai kurių dokumentų sudarymo data yra vėlesnė. Pažymi, kad papildomų įrodymų prijungimas nebūtų užvilkinęs bylos nagrinėjimo. Todėl buvo pažeistas proceso šalių rungimosi ir lygiateisiškumo principas.

Žemesnės instancijos teismas

UAB „Konekesko Lietuva" neneigia ir niekada neneigė, kad ginčijamas vekselis atliko D. Š. prievolės pagal paskolos sutartį, dėl kurios vekselis buvo išrašytas, įvykdymo užtikrinimo funkciją, tačiau plačiąja prasme - prievolė grąžinti paskolos sumą pagal paskolos sutartį buvo pakeista daugiau formalia prievole pagal vekselį. UAB „Konekesko Lietuva“ vekselio niekada nelaikė garantija ar laidavimu ir netapatino jo su kitomis tradicinėmis prievolių įvykdymo užtikrinimo instituto priemonėmis. Priešingai, UAB „Konekesko Lietuva“ vekselį nuo pat jo išrašymo momento, kartu ir teisminio proceso eigoje, laikė vertybiniu popieriumi, patvirtinančiu jos besąlygišką reikalavimo teisę į vekselio sumą, ir kartu įtvirtinančiu besąlygišką D. Š. pareigą sumokėti šią sumą.Tai, kad atskirai nebuvo įformintas paskolos sutarties pasibaigimas, šiuo atveju neturi jokios įrodomosios reikšmės, sprendžiant dėl vekselio kvalifikavimo, nes būtent išduodamas vekselį D. Š. UAB „Konekesko Lietuva“ naudai sukūrė naują prievolę, kuri automatiškai pakeitė ankstesniąją sutartinę prievolę – t. y. prievolę grąžinti paskolos sumą. D. Š. prievolė grąžinti UAB „Konekesko Lietuva“ paskolos sumą pagal paskolos sutartį pasibaigė vekselio išdavimu, ir tam nebuvo būtini jokie papildomi susitarimai dėl paskolos sutartinių santykių modifikavimo (nutraukimo, pakeitimo ar pan.). Tuo labiau, kad visiškam paskolinių santykių pasibaigimui nebuvo pagrindo - pasibaigė tik D. Š. sutartinė prievolė grąžinti paskolos sumą, tuo tarpu prievolės mokėti palūkanas, netesybas išliko. Pažymi, kad vekselyje įtvirtinta D. Š. mokėjimo prievolė yra abstraktaus pobūdžio, ji laikytina nesusijusia teisiniu ryšiu su paskolos sutartimi, o ją ginčydami, ieškovai apskritai neturi teisės remtis paskolos sutartiniais santykiais.Nepagrįsti apeliantų argumentai, kad paskolos sutarties nutraukimo/pasibaigimo neįforminimas reiškia, kad ginčo vekseliu antrą kartą buvo įforminti tie patys šalių paskoliniai teisiniai santykiai ir kad UAB „Konekesko Lietuva“ turi realią teisę tuo pačiu metu keliais skirtingais būdais išieškoti iš ieškovų tą pačią piniginę sumą, t. y. tiek pagal paskolos sutartį, tiek pagal vekselį. Dvigubo tos pačios pinigų sumos, t. y. 690 560,00 Lt, išieškojimo teisės UAB „Konekesko Lietuva“ neturi ir niekada nesiekė įgyti/įgyvendinti. UAB „Konekesko Lietuva“ laikosi pozicijos, kad D. Š. prievolė grąžinti paskolos sumą pagal paskolos sutartį yra pakeista prievole pagal vekselį, todėl pirmoji prievolė yra pasibaigusi, o galioja ir yra vykdytina tik antroji. Net jeigu UAB „Konekesko Lietuva“ manytų turinti bei siektų realizuoti reikalavimo teisę į paskolos sumą pagal paskolos sutartį, tai sutarties pagrindu negalėtų išieškoti iš ieškovų paskolos sumos, kadangi nėra teismine tvarka tos sumos prisiteisusi ir teismo sprendimo pagrindu jai nėra išduotas vykdomasis raštas. Priešingai, nei teigia apeliantai, teismas motyvuotai pasisakė dėl ieškovų argumentų, susijusių su reikalavimu priteisti vekselį negaliojančiu, remiantis valios trūkumu.D. Š. valia išrašyti vekselį ir P. Š. valia laiduoti pagal vekselį susiformavo visiškai laisvai, t. y. nei dėl suklydimo, nei paveikta UAB „Konekesko Lietuva“ apgaulės, ekonominio spaudimo ar nulemta kitų tyčinių nesąžiningų veiksmų. Ieškovai žinojo, kad artėja prievolės pagal Paskolos sutartį įvykdymo terminas ir kad jie nepajėgs šiuo terminu grąžinti UAB „Konekesko Lietuva“ paskolos sumos, todėl turėjo poreikį pratęsti paskolos grąžinimo terminą.Nors ieškovai apeliaciniame skunde teigia, kad apie savo pažeistas teises ir vekselio negaliojimo pagrindų buvimą suprato, kai buvo pradėtas išieškojimas ginčijamo vykdomojo įrašo pagrindu, toks argumentas laikytinas deklaratyviu, be to, nelogišku - nėra jokios loginės sąsajos/priežastinio ryšio tarp vykdomojo įrašo išdavimo fakto ir ieškovų gebėjimo suprasti apie savo valios ydingumą.Nors, ieškovų nuomone, jie nurodė jiems daryto ekonominio spaudimo apraiškas ir pateikė tai patvirtinančius įrodymus, tačiau ieškovų nurodytos aplinkybės, argumentai bei įrodymai akivaizdžiai nesudaro pagrindo konstatuoti faktą, jog UAB „Konekesko Lietuva“ jų atžvilgiu panaudojo ekonominį spaudimą. D. Š. išrašė vekselį, o P. Š. laidavo pagal vekselį siekdami aiškios naudos sau, t. y. norėdami prasitęsti paskolos grąžinimo terminą ir taip pakeisti paskolos sutarties vykdymą sau palankesnėmis sąlygomis. Išduodami vekselį, ieškovai sąmoningai siekė prieš tai nurodyto tikslo, tokiais veiksmais tenkino savo poreikius ir interesus, kas reiškia, jog vekselio išdavimas buvo apgalvotas, pasvertas ir valingas veiksmas.Ieškovai galėjo laisva valia vietoj UAB „Konekesko Lietuva“ pasirinkti kitą kontrahentą, tame tarpe ir kredito įstaigą, kuris būtų sutikęs suteikti paskolą kitomis sąlygomis, t. y. nereikalaujant išduoti vekselio, tačiau to nepadarė, vadinasi jiems tiko atsakovo siūlomos sąlygos.Teismas pagrįstai pripažino, jog ieškovų nurodytos aplinkybės, susijusios su kombainu, nėra susijusios su ginčo nagrinėjimu. Be to, dar 2010 m. spalio 22 d. sudarytu perdavimo-priėmimo aktu (lizingo gavėjo nuosavybėn), UAB „Konekesko Lietuva“ perdavė šį kombainą D. Š. nuosavybėn, kai tuo tarpu išieškojimas, vykdomasis įrašas pagal vekselį buvo padarytas tik 2011 m. vasario 2 d. Ieškovui atlikus mokėjimą pagal paskolos sutartį, UAB „Konekesko Lietuva“ niekada nereikalavo 360 580,00 Lt sumą sumokėti dar kartą. Priešingai, kreipėsi į notarę dėl vykdomojo įrašo išdavimo ne visai vekselyje nurodytai sumai, o tik tai jos daliai, kuri buvo likusi nepadengta. Taigi, UAB „Konekesko Lietuva“ vekselio teisiniuose santykiuose niekada nesielgė nesąžiningai ieškovų atžvilgiu ir neturėjo ketinimų nepagrįstai praturtėti/išsiieškoti dvigubą skolą.Ieškovai apeliaciniame skunde nenurodė jokių įtikinamų argumentų bei motyvų, tame tarpe nepateikė paskaičiavimų, leidžiančių spręsti dėl kitokios nesumokėtos vekselio sumos dalies, negu ta, dėl kurios pasisakyta bei nuspręsta Vilniaus apygardos teismo sprendime.Ieškovai iš šalių tarpusavio atsiskaitymo santykių visiškai nepagrįstai eliminuoja jiems pateiktose PVM sąskaitose-faktūrose priskaičiuotas 27 139,74 Lt dydžio palūkanas, būtent kurioms apmokėti buvo paskirta (įskaityta) atitinkama dalis 360 580,00 Lt įmokos. Nors ieškovai pažymi, kad negalima ir nelogiška yra teismo išvada, jog prieš tai nurodyta suma galėjo būti panaudota ir palūkanoms pagal paskolos sutartį padengti, nes mokėjimas gali būti užskaitomas tik arba pagal paskolos sutartį, arba pagal vekselį, o ne iš dalies pagal paskolos sutartį ir pagal vekselį, tačiau tokių savo samprotavimų nepagrindžia jokiais teisiniais argumentais ir motyvais. Teismas 27 139,74 Lt dydžio palūkanų pripažino neįtrauktomis į vykdomajame įraše nurodytą sumą, o išskaičiuotomis iš D. Š. mokėjimo nurodymu pervestos 360 580,00 Lt sumos.Anot atsakovo, galiojančiuose teisės aktuose nėra numatyta, kad notaras turi pareigą patikrinti ir įsitikinti vekselio turėtojo teikiamame rašytiniame prašyme nurodytų duomenų apie nesumokėtą vekselio sumos dalį pagrįstumą ir teisingumą.Nors UAB „Konekesko Lietuva” nepateikė notarei pakvitavimo apie dalies vekselio sumos sumokėjimą, šis formalus procedūros neišlaikymas nesudaro pagrindo pripažinti vykdomąjį įrašą negaliojančiu, ką visiškai teisingai nurodė ir Vilniaus apygardos teismas priimtame sprendime. Vekselio turėtojas neturi pareigos išduoti vekselio mokėtojui pakvitavimo, jis tai padaro tik esant vekselio mokėtojo reikalavimui. Šiuo atveju D. Š. niekada nereikalavo iš atsakovo pakvitavimo. Be to, jeigu notarei būtų buvęs pateiktas UAB „Konekesko Lietuva” išduotas pakvitavimas apie vekselio sumos dalies sumokėjimą, tai jame būtų buvusi nurodyta tokio paties dydžio suma, kokia nurodyta ir pačiame rašytiniame prašyme dėl vykdomojo įrašo išdavimo.Teismas nepažeidė pareigos motyvuoti sprendimą, kadangi sprendimo motyvuojamojoje dalyje teisingai nustatė (atskleidė) ginčui reikšmingas faktines aplinkybes, įvertino įrodymus (rašytinius įrodymus, šalių paaiškinimus), kuriais vėliau grindė savo išvadas, glaustai, bet aiškiai (suprantamai) nurodė atsisakymo patenkinti ieškovų ieškinio reikalavimus teisinius motyvus, kuriuos išdėstydamas rėmėsi tiek atitinkamomis teisės normomis, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika. Nors dėl kai kurių ieškovų pirmojoje instancijoje akcentuotų aplinkybių ir (ar) argumentų teismas sprendime pasisakė pernelyg neišsiplėsdamas, tai nereiškia, kad jų visiškai neanalizavo ir nevertino. Be to, bylą nagrinėjantis teismas nėra įpareigotas detaliai išanalizuoti ir įvertinti tik kiekvieną pagrįstą ir su byla susijusį argumentą. Teismas pakankamai kruopščiai analizavo abiejų šalių nurodytas bylai reikšmingas ginčo aplinkybes ir sprendė dėl jų egzistavimo arba neegzistavimo, teismas taipogi tinkamai atliko ir šalių į bylą pateiktų įrodymų tyrimą ir vertinimą, o tas faktas, jog teismas neįvertino atitinkamų ginčo aplinkybių taip, kaip būtų palankiau ieškovams, nereiškia, kad buvo pažeista įrodinėjimo tvarka, įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklės. Be to, ieškovai apeliaciniame skunde taip ir neįvardina konkrečių aplinkybių, argumentų ar motyvų, įrodymų, kurių teismas neįvertino/jais nesivadovavo ir kurie būtų nulėmę kitokias teismo išvadas dėl ginčo baigties.Nėra pagrindo sutikti su apeliantais, kad teismas apribojo jų teisę įrodinėti jų išdėstytas aplinkybes, teikiant papildomus rašytinius įrodymus. Patys apeliantai nesilaikė proceso įstatyme nustatytos įrodinėjimo tvarkos ir sąlygų – didžioji dalis įrodymų galėjo būti pateikti iki bylos nagrinėjimo iš esmės, kita dalis nėra susijusi su ginčo dalyku.

Pagal Lietuvos Respublikos CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.

Žemesnės instancijos teismas

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią bylą pagal ieškovų D. ir P. Š. apeliacinį skundą, daro išvadą, kad pagrindų, nurodytų civilinio proceso kodekso 329 ir 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti panaikintas ieškovų apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, o taip pat CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių šio teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo (toliau – ĮPVĮ) 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vekselis yra vertybinis popierius, kuriuo jį išrašęs asmuo be sąlygų įsipareigoja tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikrą pinigų sumą vekselyje nurodytam asmeniui arba įsako tai padaryti kitam. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išaiškinta, kad dėl vekselio, kaip abstraktaus vienašalio sandorio, sukuriamas naujas civilinių teisių objektas – vertybinis popierius, kuriame įtvirtinta prievolė dalyvauja civilinėje apyvartoje kaip savarankiška abstrakti prievolė, iš esmės teisiškai nepriklausoma nuo to teisinio santykio (tam tikro sandorio), kurio pagrindu ji buvo sukurta. Skolininkas (vekselio davėjas), išduodamas vekselį, sukuria kreditoriaus (vekselio turėtojo) naudai jau visiškai kitą, negu jo įsipareigojimas pagal tą teisinį santykį (tam tikrą sandorį), dėl kurio išduodamas vekselis, prievolę – prievolę pagal vekselį. Vekselio abstraktumas pasireiškia vekselio gavėjui pareiškus reikalavimą jį apmokėti – šis reikalavimas vykdomas neįrodinėjant ir nevertinant vekseliu įtvirtintos prievolės pagrįstumo. Tačiau kartu kasacinis teismas pažymėjo, kad vekselio abstraktumas nėra absoliutus. Vekselio abstraktumo savybė nereiškia, kad jis gali patekti į apyvartą visiškai be jokio pagrindo arba visais atvejais likti apyvartoje po to, kai teismas konstatuoja jo išdavimo pagrindo negaliojimą, arba kai tas pagrindas išnyksta dėl kitų priežasčių (pavyzdžiui, pagal vekselio davėjo ir pirmojo vekselio įgijėjo, t. y. tiesioginių santykių, iš kurių kilusiu pagrindu vekselis buvo išrašytas, dalyvių susitarimą dėl pagrindinės prievolės pasibaigimo). Skolininkas pagal vekselį, ginčydamas kreditoriaus reikalavimo teisę, gali reikšti prieštaravimus, kurie susiję su formaliais vekselio, kaip vertybinio popieriaus, trūkumais (jo rekvizitais), arba su tiesioginiais (asmeniniais) skolininko pagal vekselį ir pirmojo vekselio turėtojo santykiais, taip pat dėl vekselio turėtojo nesąžiningumo, įgyjant vekselį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-216/2007; 2008 m. birželio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-311/2008, kt.).

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taipogi yra išaiškinęs, jog aplinkybė, kad kreditorius, gindamas dėl sandorio netinkamo vykdymo pažeistas teises, pareiškia reikalavimus skolininkui ir vekselių davėjams, kurie užtikrino skolininko prievolės tinkamą įvykdymą, per se nesudaro teisinio pagrindo vekselius pripažinti negaliojančiais, nes kreditorius, esant pažeistai teisei, turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų skolininkas ir (ar) jo prievolės įvykdymą užtikrinę kiti asmenys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2014; 2014 m. sausio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2014). Todėl teisėjų kolegija atmeta apeliantų teiginius, kad nagrinėjamu atveju susiklostė tokia situacija, kad atsakovas turi galimybę tos pačios piniginės sumos reikalauti tiek pagal ginčo vekselį, tiek pagal paskolos sutartį, kaip nepagrįstus.