- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-10-11
- Bylos Nr.
- e2A-2397-861/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-10917-2022-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Asta Pikelienė, Ramunė Mikonienė, Donata Kravčenkienė
- Ieškovas
- individualios įmonės ,,Kraustvida“
- Atsakovas
- A. B.
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Donatos Kravčenkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Ramunės Mikonienės ir Astos Pikelienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės individualios įmonės ,,Kraustvida“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. liepos 19 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės individualios įmonės ,,Kraustvida“ ieškinį atsakovui A. B. dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo iš esmės.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė individuali įmonė (toliau – IĮ) ,,Kraustvida“ po Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisijos (toliau – ir DGK, komisija) 2022 m. balandžio 6 d. sprendimo, priimto darbo byloje Nr. APS-131-4523, kuriuo buvo nuspręsta išieškoti A. B. naudai 1778,67 Eur, atskaičius mokesčius, darbo užmokestį už 2021 m. spalio mėn. – 2022 m. sausio mėn. ir kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas bei 2140,16 Eur, atskaičius mokesčius, netesybų, kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui A. B. (toliau – ir atsakovas, darbuotojas), prašydama atmesti jo DGK teiktą prašymą išieškoti su darbo santykiais susijusias išmokas.
Šalies argumentai
2. Ieškovė nesutinka su DGK atsakovui priteistomis sumomis, mano, jog DGK sprendimas yra nepagrįstas, neatitinka faktinių aplinkybių, o būtent to, kad darbdavys su darbuotoju yra pilnai atsiskaitęs pagal jo išdirbtas darbo valandas ir viršvalandžius.
3. Nurodo, kad atsakovui kiekvieną darbo pas ieškovę mėnesį (t. y. 2021 m. spalio, lapkričio, gruodžio ir 2022 m. sausio mėnesiais) buvo mokamas šalių pasirašytos darbo sutarties 4 punkte sulygtas valandinis darbo užmokestis, t. y. 4,5 Eur/val. neatskaičius mokesčių, o už viršvalandinį darbą buvo mokama 6,75 Eur/val. neatskaičius mokesčių (t. y. Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 144 straipsnio 4 dalyje numatytas 1,5 didesnis tarifas (4,5 Eur/val. X 1,5 karto). Papildomų susitarimų (nei žodžiu, nei raštu) dėl didesnio, nei minėtas darbo sutartyje numatytas valandinis darbo užmokestis, nebuvo. Todėl darbuotojo teiginiai dėl susitarimo mokėti jam po 6 Eur į valandą yra nepagrįsti, tuo pačiu nepagrįstos ir DGK išvados, kuriomis komisija pritarė tokiam darbuotojo teiginiui. Tokie teiginiai yra neįrodyti. Atsakovas nei kartu su DGK pateiktu 2022-03-08 prašymu, nei vėliau, DGK posėdžio metu, nepateikė jokių susitarimą dėl 6 Eur „į rankas“, patvirtinančių dokumentų. Ieškovė visuose atlyginimų lapeliuose darbo užmokestį atsakovui fiksavo už pagrindą imant 4,5 Eur/val. tarifinė darbo užmokestį ir yra pilnai su juo atsiskaičiusi. To DGK nevertino, taip pat nevertino aplinkybės, kad tokie darbo užmokesčio dydžiai mokami ir kitiems įmonės darbuotojams, dirbantiems krovikais-pagalbiniais darbuotojais. Tokio dydžio atlygiai yra ir rinkoje, o to komisija taip pat nevertino.
Atsiliepimas
4. Atsakovas pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė, jog su ieškiniu nesutinka, prašė jį atmesti. Pažymėjo, kad faktinis susitarimas buvo 6 Eur/val. atlyginimas. 2021 m. rugsėjo mėn. darbo skelbimų portale „Nemokami darbo skelbimai“ rado ieškovės skelbimą, jog ieškomi darbuotojai ir kad galima užsidirbti iki 2000 Eur per mėnesį. Po susitikimo su direktoriumi V. A. buvo sutarta, kad atsakovas greitai pradės dirbti - yra didelis objektas „(duomenys neskelbtini)“, kuriame reikės montuoti stelažus, bus mokama 6 Eur „į rankas“ (atskaičius mokesčius). Atsakovas pradėjo dirbti 2021 m. spalio 1 d., o 2021 m. lapkričio 19 d. gavo iš ieškovės 200 Eur, nors pagal darbo laiko apskaitos žiniaraštį matyti, kad 2021 m. spalio mėnesį atsakovas išdirbo 20 dienų ir 180 valandų iš jų 20 valandų viršvalandžių. Ieškovei tinkamai neatsiskaičius, kreipėsi į ją ir paprašė paaiškinti. Ieškovė žadėjo atsiskaityti ir pateikė atsakovui pasirašymui darbo sutartį, kurioje buvo nurodytas minimalus darbo užmokestis, tačiau atsakovas atsisakė ją pasirašyti, nes joje nurodytos sąlygos neatitiko 2021 m. rugsėjo mėnesį žodžiu aptartų darbo apmokėjimo sąlygų. Nepaisant to, atsakovas dirbo, ieškovė mokėjo dalinai ir vis žadėjo atsiskaityti tinkamai. Atsakovas teigia, jog nesutiko laukti ir parašė prašymą išeiti iš darbo dėl vėlavimo atsiskaityti. Po darbo sutarties nutraukimo ieškovė darė atsiskaitymus, tačiau liko jam skolinga.
II. Byloje priimto teismo procesinio sprendimo esmė
5. Vilniaus miesto apylinkės teismas sprendimu ieškinį atmetė. Teismas sprendimą grindė tokiais motyvais:
5.1 pirmosios instancijos teismas nustatė, jog atsakovas dirbo pas ieškovę nuo 2021-10-01 iki 2022-01-31. Darbdavio pateikta 2021-09-30 darbo sutartis pasirašyta tik ieškovės, darbuotojo parašo ant jos nėra, todėl toks darbo sutarties formatas vertintinas kaip jos projektas;
5.2 byloje yra darbuotojo 2022-01-28 prašymas atleisti jį iš darbo 2022-01-31 dėl sutrikusių atlyginimo mokėjimų. Darbdavys į bylą nėra pateikęs darbo sutarties nutraukimo įsakymo;
5.3 nustatė, jog atsakovas 2021 m. spalio mėn. dirbo 20 dienų ir 180 valandų (iš jų 20 valandų viršvalandžių), 2021 m. lapkričio mėn. – 17 dienų ir 165 valandas (iš jų 29 valandas viršvalandžių), 2021 m. gruodžio mėn. – 17 dienų ir 153 valandas (iš jų 17 valandų viršvalandžių), 2022 m. sausio mėn. – 18 dienų ir 162 valandas (iš jų 18 valandų viršvalandžių). Pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenis atsakovas nuo 2021-11-24 iki 2021-11-26 bei nuo 2021-12-27 iki 2022-01-05 buvo laikinai nedarbingas, jam ligos išmoka iš darbdavio lėšų nėra paskaičiuota. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas atostogautų, kad atleidimo momentu jam būtų paskaičiuota ir išmokėta kompensacija už nepanaudotas atostogas;
5.4 darbdavys pervesdavo atsakovui darbo užmokesčiui skirtas sumas nereguliariai, šios sumos neatitinka darbdavio suformuotose atsiskaitymo lapeliuose nurodytų sumų. Byloje nėra jokių duomenų, kad atsakovui buvo išduodami atsiskaitymo lapeliai, kad jis laiku ir tinkamai galėjo matyti jam paskaičiuotas darbo valandas ir tenkantį atlyginimą;
5.5 byloje esanti telefoninio susirašinėjimo išklotinė rodo, kad 2021-12-22 darbdavio vadovas patvirtino 1000 Eur įsiskolinimo buvimą atsakovui. Nėra jokių objektyvių duomenų ir objektyvaus teisinio pagrindo sutikti su ieškovės atstovės posėdžio metu pasakytais teiginiais, jog ši žinutė atsakovui išsiųsta per klaidą;
5.6 nurodė, jog byloje kyla ginčas dėl atsiskaitymo su darbuotoju tinkamumo ir sulygtos sąlygos dėl darbo užmokesčio dydžio. Darbuotojo teigimu, šalys buvo susitariusios dėl 6 Eur, atskaičius mokesčius, valandinio tarifinio atlygio, darbdavio teigimu – dėl 4,50 Eur, neatskaičius mokesčių, valandinio tarifinio atlygio. Byloje nekyla ginčo dėl darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose darbuotojui deklaruotų darbo valandų;
5.7 darbdavys, pripažindamas faktinį atsakovo darbo jėgos naudojimą, nepateikė jokių su jo įdarbinimu susijusių tinkami įformintų duomenų, kitų įmonės dokumentų, patvirtinančių jo darbo pobūdį, išdirbtą laiką ir pan., neginčydamas nei įdarbinimo fakto, nei atsakovo darbo objekte, nepateikė jokių duomenų, kad su atsakovu už jo atliktą darbą yra tinkamai atsiskaityta;
5.8 vertino, jog darbdavys nepateikė šalių sudarytos darbo sutarties, taigi negali pagrįsti savo faktinio ir vienintelio nesutikimo su darbuotojo pareikštais reikalavimais argumento, o būtent to, kad susitarimas susijęs su 4,5 Eur/val. įkainiu;
5.9 teismas sprendė, jog nėra pagrindo nesutikti su darbuotojo teiginiu, kad jis darbo sutarties egzemplioriaus neturi ir jos faktiškai nebuvo pasirašęs, nes tikėjosi į bylą pateiktos darbo sutarties projekto korektūrų atsižvelgiant į susitarimą mokėti po 6 Eur/val. Tokie jo aiškinimai yra nuoseklūs ir logiški, atitinkantys byloje nustatytus faktus, priešingai nei darbdavio pateikti;
5.10 teismo vertinimu, darbuotojo parašo nebuvimas ant darbo sutarties eliminuoja tokio susitarimo buvimą ir galimybę juo remtis. Tokio susitarimo ir jo sąlygų neįrodo ir ieškovės į bylą pateiktos kitų darbuotojų analogiškos ar panašios darbo sutartys;
5.11 nustatė, jog darbuotojas yra pateikęs į bylą savo susirašinėjimą su ieškovės vadovu, iš kurio matyti, kad pastarasis į jo klausimą „Pinigus gavau. Ačiū. Čia visa suma?“ (2021 m. gruodžio 22 d. ieškovei buvo sumokėta 1500 Eur darbo užmokesčio suma) atsakė: „Ne, dar apie 1000 skoloj aš tau už lapkritį“. Toks atsakymas, teismo manymu, byloja ne tik apie neskaidrų darbo užmokesčio mokėjimą, bet ir netiesiogiai rodo, kad ieškovė darbuotojui įsipareigojo mokėti ir mokėjo daugiau nei pati nurodo;
Šalies argumentai
5.12 ieškovės atstovė teismo posėdžio metu argumentuotai ir įtikinamai negalėjo paaiškinti, kaip imant domėn ieškovės aiškinimą apie valandinį įkainį, galima būtų suprasti ir aiškinti likusią darbo sutarties 4 punkto dalį (manant, jog ji veikia ir gali būti taikoma ginčo atveju), kurioje yra numatyta papildomų sąlygų dėl sutariamo mokėti darbo užmokesčio, o būtent tai, kad darbuotojui prie ieškovės nurodomo faktinio valandinio įkainio mokama +40 proc. darbo užmokesčio kompensaciją už darbo sutartimi sulygtą galimą jo nekonkuravimą. Ši nuostata, jeigu laikyti ją teisiniu aspektu funkcionuojančią, faktiškai ir lemia atsakovo nurodomo valandinio įkainio dydį, kas netiesiogiai rodo, jog ginčo šalys tarėsi dėl tokio valandinio faktinio įkainio, kurį byloje įrodinėjo darbuotojas;
5.13 ieškovė neįrodė, jog šalys buvo susitariusios dėl 4,50 Eur, neatskaičius mokesčių, valandinio tarifinio atlygio. Šio teiginio nepatvirtina nei darbuotojo konkliudentiniai veiksmai, nei kiti įrodymai. Teismas vertino, jog yra labiau tikėtina, ir darbuotojas byloje įrodė, kad faktinis šalių susitarimas buvo 6 Eur, neatskaičius mokesčių, valandinis tarifinis atlygis, kuris, be kita ko, neviršija ir rinkoje esančiu;
5.14 nustatė, jog viso darbuotojas turėjo gauti 4551,96 Eur darbo užmokesčio bei kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas. Jam buvo sumokėta 2773,29 Eur su darbo santykiais susijusių išmokų. Taigi darbuotojo naudai iš darbdavio išieškotina 1778,67 Eur darbo užmokesčio už laikotarpį nuo 2021 m. spalio mėn. – 2022 m. sausio mėn. bei kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas nepriemoka (suma atskaičius mokesčius;
5.15 vertino, jog atsakovui iš ieškovės priklausytų 2140,16 Eur (51,20 Eur x 20,9 d. d. x 2 mėn.), atskaičius mokesčius, netesybų. Atsižvelgiant į šiuo sprendimu konstatuotą įsiskolinimo (darbo užmokesčio nepriemokos) dydį bei minėtą įstatymo normatyvą, leidžiantį mažinti netesybas, teismas nutarė išieškoti iš ieškovės atsakovo naudai 1500 Eur netesybų.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
6. Ieškovė IĮ ,,Kraustvida“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkinti; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinio skundo argumentai, reikšmingi byloje sprendžiamiems klausimams:
6.1 pirmosios instancijos teismas byla? išnagrinėjo neišsamiai ir nevisapusiškai, netinkamai ir neteisingai įvertino byloje esančius rašytinius įrodymus, kuriais pagrįstos teismo išvados, netinkamai pateikė argumentus, dėl kuriu? teismas atmetė įrodymus;
6.2 pirmos instancijos teismas visiškai neatsižvelgė ir nevertino to fakto, kad Darbo sutarties egzempliorius, pateiktas ir analizuotas šioje byloje, buvo pateiktas ne ieškovės, t. y. darbdavės, bet kaip tik paties atsakovo, t. y. darbuotojo, Darbo ginčų komisijai, kuomet jis kreipėsi į Darbo ginčų komisiją dėl neva atsiradusio įsiskolinimo. Jeigu darbuotojas nebūtų turėjęs šio Darbo sutarties egzemplioriaus, jis jo nebūtų galėjęs pateikti Darbo ginčų komisijai. Pastaroji, atitinkamai, būtų reikalavusi, kad Darbo sutartį pateiktų ieškovė. Šiuo atveju, akivaizdu, kad susiklostė visiškai priešingai. Nors teismas nurodo, kad atsakovas neva „tikėjosi darbo sutarties korektūrų“, tačiau byloje nėra nei vieno įrodymo, galinčio pagrįsti tokius atsakovo teiginius;
6.3 atsakovas byloje nėra pateikęs jokių duomenų, jog kreipėsi į ieškovę ir informavo ją, jog atsakovui mokamas ne tokio dydžio darbo užmokestis (valandinis tarifinis atlygis), dėl kurio šalys buvo susitarusios, ar kad darbo teisinių santykių šalys būtų tarusios / derėjusios dėl didesnio valandinio tarifinio atlygio dydžio;
6.4 byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų, kad šalys buvo susitarusios dėl 6 Eur/val. atskaičius mokesčius valandinio tarifinio atlygio mokėjimo atsakovui. Nurodo, jog teismas neatsižvelgė į darbo užmokesčio ieškovės įmonėje mokamo (mokėto) už tokį patį ar lygiavertį darbą, dydį;
6.5 ieškovė, atsižvelgdama į atsakovo darbo specifiką ir įtakos konkurencijai realumą; tai, kad atsakovas ieškovės įmonėje buvo įdarbintas nekvalifikuotam darbui - Krovėjo-pagalbinio pareigoms, t. y. dirbti jokių specialių žinių ir (ar) kvalifikacijos nereikalaujantį darbą, bei remdamasi Darbo sutarties 9.8. punkto nuostatomis, susitarimą dėl nekonkuravimo netrukus po Darbo sutarties su ieškove sudarymo vienašališkai nutraukė. Atsakovas ieškovei jokių pretenzijų dėl to, kad nekonkuravimo susitarimas buvo nutrauktas bei, kad atsakovui nuo darbo teisinių santykių pradžios kompensacija dėl nekonkuravimo nebuvo mokėta, nereiškė. Net ir tuo atveju, jeigu atsakovui būtų buvusi mokama kompensacija už nekonkuravimą, jis būtų gavęs ne 6 Eur/val. atskaičius mokesčius, o 2,16 Eur/val. mažiau;
6.6 aplinkybę, jog mokėtinas didesnis darbo užmokestis, turi įrodyti darbuotojas, t. y. atsakovas, tačiau jis byloje nepateikė nei vieno įrodymo, patvirtinančio, kad šalys būtų susitarę dėl didesnio, nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinto minimalus ar šioje byloje pateiktoje Darbo sutartyje numatyto valandinio tarifinio atlygio, t. y. 4,50 Eur/val. neatskaičius mokesčių;
6.7 byloje esantys duomenys patvirtina, jog kompensacija už nepanaudotas atostogas sudaro 335,25 Eur neatskaičius mokesčių. Pažymi, jog nors ir vėluojant, bet atsakovui buvo išmokėtos visos jam priklausančios ir atsiskaitymo lapeliuose nurodytos sumos.
Atsiliepimas
7. Atsakovas A. B. pateikė atsiliepimą į atsakovės apeliacinį skundą, kuriuo prašė apeliacinio skundo netenkinti, Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas iš esmės grindžiamas šiomis aplinkybėmis ir argumentais:
7.1 Apeliantė, nesutikdama su teismo išvadomis iš esmės tik kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, tačiau nepagrindžia savo teiginių, jog teismas būtų pažeidęs teisės normas;
Šalies argumentai
7.2 apeliantė nurodo, jog darbo sutarties egzempliorius, pateiktas ir analizuotas šioje byloje, buvo pateiktas ne ieškovės, t. y. darbdavės, bet kaip tik paties atsakovo, t. y. darbuotojo, tačiau ieškovės dėstomos aplinkybė nei patvirtina, nei paneigia, kurias nors byloje įrodinėtinas aplinkybes. Nurodo, jog atsakovas darbo sutarties šabloną gavo maždaug 2021 m. lapkričio mėn. pabaigoje, jos nepasirašė dėl netinkamai nurodyto darbo užmokesčio dydžio;
7.3 nurodo, jog ne kartą kreipėsi į ieškovę ir ragino pateikti pasirašyti darbo sutartį su šalių aptartu 6 Eur „į rankas“ valandiniu darbo užmokesčiu. Pažymi, jog ieškovė nuolat žadėdavo atsiskaityti laiku ir pateikti tinkamą darbo sutarties projektą;
7.4 DK 148 straipsnyje reglamentuojama darbdavio pareiga tvarkyti informaciją apie darbuotojo darbo užmokestį ir dirbtą laiką. Akcentuoja, jog ieškovė nesilaikė šio reikalavimo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl bylos nagrinėjimo ribų
8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.
9. Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimo, kuriuo ieškovės ieškinys atmestas, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.
10. Teismas pažymi, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju išsamiai nustatė faktines bylos aplinkybes ir jas išdėstė skundžiamame sprendime, todėl apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis proceso koncentruotumo principu, šioje nutartyje jų nekartoja.
Dėl apeliacinio skundo (ne)pagrįstumo
11. Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą nukrypo nuo įrodymų vertinimo taisyklių taikymo, netinkamai ir neteisingai įvertino byloje esančius rašytinius įrodymus. Teisėjų kolegija su šiais apeliantės argumentais nesutinka. Įrodinėjimo, įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklės įtvirtintos CPK 176 – 185 straipsnių nuostatose bei nuosekliai išplėtotos kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-411-611/2015). Pažymėtina, kad, vertindamas šalių pateiktus įrodymus, teismas remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnis).
12. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika yra suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių. Įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-83-969/2021). Kasacinio teismo praktikoje pažymima, jog įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, pagal kurį išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Taigi įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką ir pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą bei susiformavusią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002).
13. CPK 185 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis. Reikalavimas vertinti įrodymus vadovaujantis vidiniu įsitikinimu yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą byloje esantį įrodymą, taip pat negali nurodyti, kuriuo iš byloje esančių įrodymų remtis, o kuriuo – ne.
14. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs šią bylą įrodymų vertinimo aspektu, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu. Pirmosios instancijos teismas betarpiškai ištyrė rašytinius įrodymus. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliaciniame skunde pabrėžiamos tam tikros detalės nerodo, kad teismas būtų pažeidęs paminėtus įrodymų vertinimo principus. Teismo išvados dėl reikšmingų faktų yra tinkamai motyvuotos, logiškai pagrįstos ir atitinka tikimybių pusiausvyros principą. Kaip minėta, civiliniame procese teismas gali ir privalo konstatuoti faktus remdamasis didesnio tikėtinumo principu, nepaisant esamų prieštaravimų tarp atskirų įrodymų.
15. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, kuris nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, argumentuotai pateikdamas tik pagrindines išvadas dėl ginčo dalyko, kurios teikia pagrindą pripažinti, jog bylos esmė iš tikrųjų atskleista, o ją atskleidus tinkamai aiškintos ir taikytos byloje aktualios teisės normos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2021 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-344-701/2021).
16. Apeliantė apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmos instancijos teismas visiškai neatsižvelgė ir nevertino to fakto, kad Darbo sutarties egzempliorius, pateiktas ir analizuotas šioje byloje, buvo pateiktas ne ieškovės, t. y. darbdavės, bet kaip tik paties atsakovo, t. y. darbuotojo Darbo ginčų komisijai, kuomet jis kreipėsi į Darbo ginčų komisiją dėl neva atsiradusio įsiskolinimo. Jeigu darbuotojas nebūtų turėjęs šio Darbo sutarties egzemplioriaus, jis jo nebūtų galėjęs pateikti Darbo ginčų komisijai. Nors teismas nurodo, kad atsakovas neva „tikėjosi darbo sutarties korektūrų“, tačiau byloje nėra nei vieno įrodymo, galinčio pagrįsti tokius atsakovo teiginius. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais argumentais nesutinka.
17. Nagrinėjamoje byloje ieškovė (darbdavė) nepateikė šalių pasirašytos darbo sutarties. Atsakovas nurodė, jog darbo sutarties faktiškai nebuvo pasirašęs, nes tikėjosi į bylą pateiktos darbo sutarties projekto korektūrų, atsižvelgiant į susitarimą mokėti po 6 Eur/val. Byloje nėra ginčo, jog darbo sutartis atsakovo nėra pasirašyta, atsižvelgiant į tai, apeliantės argumentai atmestini kaip deklaratyvūs.
18. Apeliantė nurodo, kad atsakovas byloje nėra pateikęs jokių duomenų, jog kreipėsi į ieškovę ir informavo ją, jog atsakovui mokamas ne tokio dydžio darbo užmokestis (valandinis tarifinis atlygis), dėl kurio šalys buvo susitarusios, ar kad darbo teisinių santykių šalys būtų tarusios / derėjusios dėl didesnio valandinio tarifinio atlygio dydžio. Teisėjų kolegija su minėtais argumentais neturi pagrindo sutikti.
19. Į bylą pateiktas atsakovo 2021-12-22 susirašinėjimas sms žinutėmis su ieškovės savininku: į atsakovo klausimą „Pinigus gavau. Ačiū. Čia visa suma?“, (2021-12-22 atsakovui buvo sumokėta 1500 Eur darbo užmokesčio suma), ieškovės savininkai atsakė: „Ne, dar apie 1000 skoloj aš tau už lapkritį“. Teismo vertinimu, minėtas susirašinėjimas netiesiogiai rodo, kad ieškovė darbuotojui įsipareigojo mokėti ir mokėjo daugiau, nei pati nurodo. Tokias išvadas padarė ir pirmosios instancijos teismas. Teisėjų kolegijos vertinimu, darbdavys mokėjo darbo užmokestį atsakovui neskaidriai – nereguliariai, dalimis, nenurodydamas mėnesio, už kurį jis mokamas, įsiskolinimą dengė po faktinio darbo santykių nutraukimo. Atsižvelgiant į tai, apeliantės argumentai atmestini kaip deklaratyvūs ir neįrodyti.
20. Apeliantės teigimu, byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų, kad šalys buvo susitarusios dėl 6 Eur/val. atskaičius mokesčius valandinio tarifinio atlygio mokėjimo atsakovui. Nurodo, jog teismas neatsižvelgė į darbo užmokesčio ieškovės įmonėje mokamo (mokėto) už tokį patį ar lygiavertį darbą, dydį. Teigia, jog aplinkybę, kad mokėtinas didesnis darbo užmokestis, turi įrodyti darbuotojas, t. y. atsakovas, tačiau jis byloje nepateikė nei vieno įrodymo, patvirtinančio, kad šalys būtų susitarusios dėl didesnio, nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinto minimalus ar šioje byloje pateiktoje Darbo sutartyje numatyto valandinio tarifinio atlygio, t. y. 4,50 Eur/val. neatskaičius mokesčių.
21. Pažymėtina, jog apeliantės nurodomos aplinkybės, kad į bylą pateiktos kitų darbuotojų analogiškos ar panašios darbo sutartys, jos vertinimu, patvirtina apie su atsakovu sudaryto susitarimo tikrumą, atmestini kaip nepagrįsti. Atsakovo parašo nebuvimas ant darbo sutarties eliminuoja tokio susitarimo buvimą ir galimybę juo remtis. Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog darbdavys nepateikė šalių sudarytos darbo sutarties. Nesant atsakovo pasirašytos darbo sutarties, ieškovė niekaip nepagrindė šalių susitarimo, susijusio su 4,5 Eur / val. įkainiu. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, jog atsakovas tikėjosi darbo sutarties projekto korektūrų atsižvelgiant į susitarimą mokėti po 6 Eur / val. Tokie jo aiškinimai yra nuoseklūs ir logiški, atitinkantys byloje nustatytus faktus. Byloje esanti telefoninio susirašinėjimo išklotinė rodo, kad 2021-12-22 darbdavio vadovas patvirtino 1000 Eur įsiskolinimo buvimą atsakovui. Įvertinus minėtas aplinkybes, sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog labiau tikėtina ir darbuotojas byloje įrodė, kad faktinis šalių susitarimas buvo 6 Eur/val. atlygis.
22. Apeliantė nurodo, jog į bylą pateikti atsakovo atlyginimo lapeliai už 2021 m. spalio, lapkričio, gruodžio ir 2022 m. sausio mėnesius, o 2022 m. sausio mėn. atlyginimo lapelyje nurodyta, kad kompensacija už nepanaudotas sudaro 335,25 Eur neatskaičius mokesčių, kas patvirtina, jog atsakovui buvo išmokėtos visos jam priklausančias ir atsiskaitymo lapeliuose nurodytos sumos. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog darbuotojo darbo užmokestis už 2021 m. spalio mėn. sudarė 1140 Eur ((180 val. x 6 Eur) + (20 val. x 3 Eur)), už 2021 m. lapkričio mėn. sudarė 1077 Eur ((165 val. x 6 Eur) + (29 val. x 3 Eur)), už 2021 m. gruodžio mėn. sudarė 969 Eur ((153 val. x 6 Eur) + (17 val. x 3 Eur)), už 2022 m. sausio mėn. sudarė 1026 Eur ((162 val. x 6 Eur) + (18 val. x 3 Eur)), sumos atskaičius mokesčius. Ieškovės kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas tokiu atveju sudarytų 339,96 Eur (20 d. d. : 12 mėn. x 4 mėn. x ((1077 Eur + 969 Eur + 1026 Eur) : 480 val. x 8 val.)), atskaičius mokesčius. Teismas pagrįstai sprendė, jog viso darbuotojas turėjo gauti 4551,96 Eur darbo užmokesčio bei kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas. Jam buvo sumokėta 2773,29 Eur su darbo santykiais susijusių išmokų. Iš į bylą pateikto sąskaitos išrašo matyti, jog ir po darbo sutarties nutraukimo darbdavys keletą mėnesių pervedinėjo buvusiam darbuotojui jam tenkančio darbo užmokesčio įsiskolinimą, kas netiesiogiai patvirtina darbuotojo teiginius dėl nesavalaikio ir nepilno atsiskaitymo su juo. Vertinant, jog šalių sutartas atlygis buvo 6 Eur/val., apeliantės argumentai, jog atsakovui buvo išmokėtos visos jam priklausančias sumos, atmestini kaip nepagrįsti.
23. Teismų praktikoje pripažįstama, kad vien ta aplinkybė, jog teismai, įvertinę byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei nurodo apeliantas, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2013).
Dėl procesinės bylos baigties
22. Išdėstytų motyvų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, nepažeidė proceso teisės normų dėl įrodymų vertinimo, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį panaikinti apeliaciniame skunde nurodytais teiginiais ir argumentais nėra teisinio pagrindo (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
23. Kiti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nereikšmingi teisingam šios bylos išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako. Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
24. Atmetus apeliacinį skundą, bylinėjimosi išlaidos neperskirstomos (CPK 93 straipsnio 5 dalis), o apeliantei neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
ieškovės IĮ ,,Kraustvida“ apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022-07-19 sprendimą palikti nepakeistą.
Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.