- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-03-04
- Bylos Nr.
- eA-1648-415/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-05982-2025-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laimutis Alechnavičius (pirm.), Gintaras Kryževičius (pran.), Dainius Raižys
- Pareiškėjas
- A. R.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Gintaro Kryževičiaus (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. R. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. gruodžio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. R. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas A. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2025 m. spalio 10 d. sprendimą Nr. 25S220656 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą pareiškėjo prašymą nagrinėti iš naujo, taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
2. Pareiškėjas, kuris yra Ukrainos pilietis, skunde nurodė:
2.1. pareiškėjas pateikė 2025 m. rugpjūčio 13 d. prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir leidimas laikinai gyventi). Atsakovas Sprendimu netenkino šio prašymo, nes, remdamasis Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo, Policijos departamentas) 2025 m. rugsėjo 10 d. išvada Nr. 5-S-31026 (toliau – ir Išvada), nustatė, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti viešajai tvarkai (Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 35 str. 1 d. 1 p.). Pareiškėjo nuomone, Sprendimas yra nepagrįstas, paremtas išimtinai tik prielaidomis, neatitinka faktinių aplinkybių, taip pat pažeidžia nekaltumo prezumpciją, proporcingumo ir teisėtų lūkesčių principus;
2.2. pareiškėjas siekia gauti leidimą laikinai gyventi, nes jis negali išvykti iš Lietuvos dėl humanitarinių priežasčių, t. y. karinės padėties Ukrainoje. Pareiškėjas nuo 2020 metų gyvena Lietuvoje, čia taip pat gyvena jo sutuoktinė ir nepilnametė dukra (Ukrainos pilietės), kurioms yra išduoti leidimai laikinai gyventi. Pareiškėjas yra Lietuvoje įregistruotos įmonės akcininkas;
2.3. pareiškėjas buvo pripažintas keliančiu grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, nes jis įtariamas padaręs sunkius ir apysunkius nusikaltimus, t. y. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir FNTT) 2024 m. liepos 15 d. pradėjo ikiteisminį tyrimą, kuriame pareiškėjas 2025 m. balandžio 29 d. buvo pripažintas įtariamuoju ir jam paskirtos kardomosios priemonės – dokumentų paėmimas ir rašytinis pasižadėjimas neišvykti. Sprendime taip pat yra išvardyti pareiškėjo padaryti įvairūs administraciniai nusižengimai, kurie įrašyti siekiant sustiprinti pareiškėjo neigiamą įvaizdį;
2.4. atsakovas Sprendime rėmėsi išimtinai tik Išvada, bet nenurodė nė vienos aplinkybės, patvirtinančios, kaip pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Be to, nesuprantama, kodėl Sprendime nustatyti pareiškėjo glaudūs ryšiai su Lietuva yra mažiau reikšmingi ir negali būti vertinami aukščiau nei jo tariama grėsmė viešajai tvarkai, kuri grindžiama išimtinai tik prielaidomis;
2.5. pareiškėjas aktyviai dalyvauja ikiteisminiame tyrime, t. y. ginasi nuo jam pareikštų įtarimų. Pradinėje ikiteisminio tyrimo stadijoje pranešimo apie įtarimą įteikimas pareiškėjui negali būti pakankama priežastimi riboti jo teisę gyventi ir dirbti šalyje, juolab kai pareiškėjui paskirta kardomoji priemonė įpareigoja jį gyventi Lietuvoje;
2.6. pareiškėjas, sužinojęs apie neigiamą Departamento atsakymą į jo prašymą, kreipėsi į prokurorą, kurio žinioje yra minėtas ikiteisminis tyrimas. Prokuroras 2025 m. rugsėjo 30 d. nutarimu tenkino pareiškėjo prašymą, nurodydamas: „Tenkinant Gynėjo prašymą dėl informacijos pateikimo prokuroras kreipsis į MD atskiru raštu.“ Tai rodo, kad bylą kuruojantis prokuroras neįžvelgė grėsmių, nurodytų Sprendime;
2.7. priimant Sprendimą, nebuvo atliktas išsamus ir visapusiškas pareiškėjo keliamos grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei tyrimas, nebuvo individualiai ištirtos ir įvertintos visos reikšmingos aplinkybės, todėl Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų.
Atsiliepimas
3. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į skundą prašė atmesti pareiškėjo skundą.
4. Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė:
4.1. atsakovas tinkamai taikė teisės normas, objektyviai įvertino faktines aplinkybes ir turimus dokumentus. Tai, kad priimtas Sprendimas netenkina pareiškėjo, nereiškia, kad pareiškėjas, neatitikdamas Įstatymo keliamų reikalavimų ir pažeisdamas kitus Lietuvos Respublikos įstatymus, galėjo turėti pagrįstų lūkesčių, jog jam bus pakeistas leidimas laikinai gyventi;
4.2. Departamentas rėmėsi ne kuria nors viena faktine aplinkybe ar dokumentu, o atliko vertinimą, atsižvelgdamas į surinktų dokumentų ir konstatuotų faktinių aplinkybių visumą. Atsakovas rėmėsi ne tik Išvada, bet ir įvertino kitas svarbias aplinkybes, tai akivaizdu iš Sprendimo turinio. Atsakovas Sprendime įvertino pareiškėjui inkriminuojamas nusikalstamas veikas, pritarė trečiojo suinteresuoto asmens pateiktai Išvadai;
4.3. pareiškėjui inkriminuojamos nusikalstamos veikos buvo tyčinės, atliktos ne spontaniškai ar dėl nežinojimo, pareiškėjas galėjo valdyti savo veiksmus ir privalėjo suvokti savo veiksmų pasekmes. Sukčiavimo nusikaltimai kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, nes mažina pasitikėjimą visuomenėje, daro didelę ekonominę žalą, stiprina organizuotą nusikalstamumą, pažeidžia moralines normas ir kenkia verslo aplinkai. Grėsmės viešajai tvarkai realumas taip pat grindžiamas inkriminuojamos veikos laiko ir vietos aspektais, t. y. pareiškėjas inkriminuojamas nusikalstamas veikas vykdė Lietuvos teritorijoje, turėdamas leidimą laikinai gyventi. Kartu tai reiškia, kad pareiškėjas, turėdamas dokumentą, suteikiantį teisę gyventi Lietuvoje ir keliauti po Šengeno valstybių teritorijas, piktnaudžiauja teise būti Lietuvoje, šią teisę išnaudoja nusikalstamoms veikoms atlikti. Tai itin neigiamai charakterizuoja jo asmenybę ir leidžia konstatuoti, jog jis nėra nusiteikęs laikytis Lietuvos teisės aktų reikalavimų;
4.4. pareiškėjo padaryti įvairūs administraciniai nusižengimai suponuoja, kad pareiškėjas ignoruoja jam taikomas administracines poveikio priemones, rodo nepagarbą valstybės, kurioje apsigyveno, visuomenei bei teisinei sistemai, taip pat apibūdina pareiškėją kaip negerbiantį valstybės, kurioje jis pageidauja toliau gyventi, teisės aktų reikalavimų ir visuomenėje priimtų elgesio taisyklių;
4.5. tol, kol ikiteisminis tyrimas tebėra vykdomas ir kardomosios priemonės tebėra taikomos, laikytina, kad įtarimui pareiškėjui pareikšti pagrįstai. Šiuo atveju pareiškėjo keliama grėsmė viešajai tvarkai įvertinta tinkamai, Sprendime padarytos išvados nėra grindžiamos išimtinai tik prielaidomis. Pareiškėjo teiginiai dėl nekaltumo prezumpcijos pažeidimo nėra susiję su Sprendimu, nes Sprendimu pareiškėjas nebuvo pripažintas kaltu dėl nusikalstamų veikų padarymo, o išvada dėl pareiškėjo keliamos grėsmės viešajai tvarkai yra pagrįsta kompetentingos institucijos – Policijos departamento – vertinimu. Departamentas neturi pagrindo vertinti bylą kuruojančio prokuroro pozicijos, kokia ji bebūtų, nes Sprendimas priimtas vertinant su pareiškėju susijusių faktinių aplinkybių visetą, o ne ikiteisminį tyrimą;
4.6. atsakovas Sprendime tinkamai įvertino visas su pareiškėju susijusias individualias aplinkybes. Padarytos išvados dėl pareiškėjo keliamos grėsmės viešajai tvarkai leidžia konstatuoti, kad pareiškėjo asmeninis interesas gyventi Lietuvoje negali būti pripažintas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei viešasis interesas užtikrinti viešąją tvarką bei siekis užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat būtinybė apsaugoti kitų asmenų teises ir laisves.
5. Trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į skundą prašė atmesti pareiškėjo skundą.
6. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime į skundą nurodė:
6.1. Išvada yra teisinga ir pagrįsta. Policijos departamentas, priimdamas Išvadą, vadovavosi teisės aktų reikalavimais ir nustatė konkrečias, objektyviai tikrovėje egzistuojančias ir individualias aplinkybes apie tai, kad vyksta ikiteisminis tyrimas dėl pareiškėjui inkriminuojamų sunkių ir apysunkių nusikaltimų;
6.2. pareiškėjui inkriminuojami nusikaltimai daro reikšmingą žalą tiek valstybei, tiek visuomenei. Sukčiavimo nusikaltimai kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, nes mažina pasitikėjimą visuomenėje, daro didelę ekonominę žalą, stiprina organizuotą nusikalstamumą, pažeidžia moralines normas ir kt. Apgaulingas finansinės apskaitos tvarkymas, organizavimas ir mokesčių vengimas yra susiję su neetiška ir neteisėta veikla, kuri mažina valstybės biudžetą, iškraipo ekonominius rodiklius ir didina socialinę nelygybę;
6.3. pareiškėjas, turėdamas leidimą laikinai gyventi ir naudodamasis jo teikiamomis galimybėmis gyventi Lietuvoje ir judėti Šengeno erdvėje, piktnaudžiavo šia teise, padarydamas didelę finansinę žalą Lietuvos valstybei ir visuomenei. Šie veiksmai apibūdina jį kaip asmenį, piktnaudžiaujantį savo teise būti Lietuvoje ir šią teisę išnaudojantį nusikalstamoms veikoms atlikti;
6.4. įvertinus nurodytas aplinkybes ir siekiant užtikrinti visuomenės saugumą, viešąją tvarką bei efektyvią užsieniečių kontrolę, būtina apriboti pareiškėjo laikino ar nuolatinio apsigyvenimo Lietuvoje galimybę. Departamento priimtas Sprendimas yra proporcinga priemonė, siekiant užtikrinti visuomenės apsaugą ir viešąją tvarką.
II.
7. Regionų administracinis teismas 2025 m. gruodžio 22 d. sprendimu atmetė pareiškėjo A. R. skundą.
8. Teismas nustatė:
Šalies argumentai
8.1. pareiškėjas Departamentui 2025 m. rugpjūčio 13 d. pateikė prašymą Nr. 2508-LLG-3177 išduoti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad negali išvykti iš Lietuvos dėl humanitarinių priežasčių (Įstatymo 40 str. 1 d. 8 p.). Pareiškėjo 2025 m. rugsėjo 2 d. pateiktame paaiškinime nurodyta, kad jis dėl karinės padėties negali grįžti į Ukrainą, kitais Įstatyme nustatytais (verslo ar darbo) pagrindais negali kreiptis (jo valdoma įmonė „laikinai nedirba“, o pareiškėjas kaip darbuotojas neturi reikalingos darbo patirties per pastaruosius 3 metus);
8.2. Policijos departamentas 2025 m. rugsėjo 10 d. pateikė Išvadą, kurioje konstatuota, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei;
8.3. Departamentas 2025 m. spalio 10 d. priėmė Sprendimą, kuriuo atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, nes jo gyvenimas Lietuvoje gali grėsti viešajai tvarkai.
Žemesnės instancijos teismas
9. Teismas apžvelgė ginčui aktualias Įstatymo, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtinto Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Leidimų išdavimo tvarkos aprašas) ir Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. 5-V-758 patvirtinto Duomenų apie užsienietį tikrinimo, siekiant nustatyti, ar užsienietis kelia grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei, išvados dėl grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei rengimo ir konsultacijos dėl vizos išdavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Duomenų apie užsienietį tikrinimo aprašas) nuostatas.
10. Teismas pažymėjo, kad Išvadoje pateiktas vertinimas apie pareiškėjo keliamą grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei yra grindžiamas tuo, kad FNTT 2024 m. liepos 15 d. pradėjo ikiteisminį tyrimą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 182 straipsnio 3 dalį ir 220 straipsnio 2 dalį (sunkūs nusikaltimai) bei 222 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį (apysunkiai nusikaltimai), o pareiškėjas 2025 m. balandžio 29 d. buvo pripažintas įtariamuoju, jam paskirtos kardomosios priemonės – dokumentų paėmimas ir rašytinis pasižadėjimas neišvykti. Įtariama, kad pareiškėjas, veikdamas bendrininkų grupėje, apgaule, panaudodamas suklastotus dokumentus panaikino turtinę prievolę – gyventojų pajamų mokesčio ir kitų socialinių mokesčių sumokėjimą į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą, organizavo apgaulingą įmonės finansinę apskaitą, į deklaracijas įrašė žinomai neteisingus duomenis apie juridinio asmens pajamas ir turtą bei pateikė jas valstybės įgaliotai institucijai, savo ir bendrininkų grupės naudai panaikino turtinę prievolę – į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą nesumokėjo 553 720,65 Eur pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) ir 312 456,65 Eur pelno mokesčio, taip pat be teisėto pagrindo išgrynino 3 401 125 Eur, kuriuos panaudojo neapskaitytam darbo užmokesčiui išmokėti ir asmeninėms bendrininkų grupės reikmėms tenkinti.
11. Teismas nurodė, kad atsakovas Sprendime atsižvelgė į Išvadoje pateiktą informaciją apie pareiškėjo daromas (jam inkriminuojamas) teisei priešingas veikas (nusikaltimus), taip pat į kompetentingos institucijos – Policijos departamento – pateiktą šių veikų vertinimą. Departamento vertinimu, pareiškėjui inkriminuojamos nusikalstamos veikos buvo tyčinės ir neatliktos spontaniškai ar dėl nežinojimo, jis galėjo valdyti savo veiksmus ir privalėjo suvokti savo veiksmų pasekmes. Sukčiavimo nusikaltimai kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, nes mažina pasitikėjimą visuomenėje, daro didelę ekonominę žalą, stiprina organizuotą nusikalstamumą, pažeidžia moralines normas ir kenkia verslo aplinkai. Tai gali lemti socialinę destabilizaciją, didesnį nusikalstamumą ir visuomenės saugumo pablogėjimą. Grėsmės viešajai tvarkai realumas taip pat grindžiamas inkriminuojamos nusikalstamos veikos laiko ir vietos aspektais, t. y. pareiškėjas jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas vykdė Lietuvos teritorijoje, turėdamas leidimus laikinai gyventi. Kartu tai reiškia, kad pareiškėjas, turėdamas dokumentą, suteikiantį teisę gyventi Lietuvoje bei keliauti po Šengeno valstybių teritorijas, piktnaudžiavo įgyta teise būti Lietuvoje, šią teisę išnaudojo nusikalstamoms veikoms atlikti. Atsakovas nurodė, jog tai itin neigiamai charakterizuoja jo asmenybę ir leidžia konstatuoti, kad jis nėra nusiteikęs laikytis Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimų.
12. Teismas atkreipė dėmesį taip pat į atsakovo nustatytas aplinkybes, kad pareiškėjas per pastaruosius 4 metus 11 kartų buvo baustas už įvairius administracinius nusižengimus: neužtikrino, kad teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais būtų pateikta PVM deklaracija, mėnesinė pajamų mokesčio deklaracija, gaunamų ir išrašomų PVM sąskaitų faktūrų duomenys; neįvykdė nustatyto imperatyvaus nurodymo pranešti apie komandiruojamų darbuotojų darbo pradžią; neužtikrino, kad jo valdomoje įmonėje dirbtų darbuotojai, kurie būtų įdarbinti laikantis norminių teisės aktų nustatytos tvarkos, t. y. dirbtų legaliai; nekontroliavo, kad statybos objekte dirbant aukštyje būtų įgyvendintos priemonės, užtikrinančios darbuotojų saugą; iš karto nesumokėjo vietinės rinkliavos už automobilio pastatymą transporto priemonių stovėjimo vietoje, kurioje taikoma nustatyta vietinė rinkliava; vairuodamas transporto priemonę sustojo ir stovėjo kelio ženklo „Sustoti draudžiama“ galiojimo zonoje; viršijo greitį. Teismas konstatavo, kad atsakovo pateikti duomenys patvirtina nurodytas aplinkybes, jog pareiškėjas sistemingai daro administracinius nusižengimus. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo daromų administracinių nusižengimų pobūdis ir dažnumas savaime sudaro pakankamą pagrindą išvadai apie pareiškėjo keliamą grėsmę viešajai tvarkai ir saugumui.
13. Teismas nesutiko su pareiškėjo pozicija dėl nekaltumo prezumpcijos pažeidimo. Teismas akcentavo, kad, sprendžiant leidimų gyventi išdavimo, pakeitimo ar panaikinimo klausimus yra taikomos Įstatymo (specialiojo įstatymo) nuostatos, reglamentuojančios šiuos teisinius santykius, t. y. nenagrinėjami ir nesprendžiami klausimai, kuriuos reglamentuoja BK nuostatos. Nei Departamentas, nei teismas, nagrinėdamas leidimo laikinai gyventi išdavimo klausimą, nesprendžia, ar asmuo (užsienietis) yra padaręs nusikaltimą (us), jei yra padaręs, – ar kompetentingos institucijos yra teisingai įvertinusios šių nusikaltimų sudėtį ir ar pagrįstai vykdomas šio asmens baudžiamasis persekiojimas. Departamentas Sprendime nenagrinėjo pareiškėjo kaltumo / nekaltumo dėl jam inkriminuojamų veikų padarymo klausimo ir nekonstatavo, kad pareiškėjas yra kaltas dėl jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų. Be to, teismas pabrėžė, kad atsakovas neturėjo nustatyti, jog pareiškėjas buvo įsiteisėjusiu nuosprendžiu nuteistas už sunkaus nusikaltimo padarymą. Pareiškėjui taikomos priemonės, numatytos Įstatyme, neprilygsta priemonėms, numatytoms BK, ir priemonių taikymas pagal Įstatymą nepreziumuoja pareiškėjo kaltės baudžiamojoje byloje. Užsieniečio grėsmės vertinimas yra administracinės procedūros dalis.
14. Teismas pažymėjo, kad nors dėl pareiškėjo apkaltinamasis nuosprendis nėra priimtas ir neaišku, ar bus priimtas, tai nereiškia, jog vien esant pareikštiems įtarimams dėl sunkių ir apysunkių nusikaltimų padarymo Policijos departamentas neturėjo pakankamo pagrindo pateikti Išvados, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Pagal 1990 m. birželio 19 d. Konvencijos dėl 1985 m. birželio 14 d. Šengeno susitarimo, sudaryto tarp Beniliukso ekonominės sąjungos valstybių, Vokietijos Federacinės Respublikos ir Prancūzijos Respublikos Vyriausybių, dėl laipsniško jų bendrų sienų kontrolės panaikinimo įgyvendinimo 96 straipsnio 2 dalį, grėsmė viešajai tvarkai gali susidaryti, kai užsienietis yra pagrįstai įtariamas padaręs sunkias nusikalstamas veikas. Kol ikiteisminis tyrimas dėl pareiškėjo tebėra vykdomas, jam taikomos kardomosios priemonės, laikytina, kad įtarimai pareiškėjui pareikšti pagrįstai.
15. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas neginčija aplinkybių dėl jam pareikštų įtarimų, tik deklaratyviai teigia, kad tai negali sudaryti pagrindo pripažinti, jog jis kelia grėsmę viešajai tvarkai. Teismo vertinimu, Departamentas neturėjo pagrindo nesivadovauti kompetentingos institucijos Išvada bei priimti kitokį sprendimą, kadangi Įstatymas būtent Policijos departamentą įpareigoja pateikti išvadą dėl keliamos grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei. Šiuo atveju Išvada yra motyvuota, pagrįsta objektyviais duomenimis bei teisės aktų nuostatomis.
16. Teismas nurodė, kad atsakovas, spręsdamas dėl konkrečios priemonės taikymo pareiškėjui, Sprendime nustatė ir įvertino kitas su pareiškėju susijusias individualias aplinkybes, pareiškėjo socialinius, ekonominius ir šeiminius ryšius Lietuvos Respublikoje: pareiškėjas turėjo dvi nacionalines vizas, galiojusias nuo 2019 m. sausio 4 d. iki 2019 m. kovo 25 d. ir nuo 2021 m. gegužės 7 d. iki 2021 m. rugsėjo 26 d.; pareiškėjas taip pat turėjo tris leidimus laikinai gyventi: nuo 2020 m. gegužės 18 d. iki 2021 m. kovo 19 d. galiojęs leidimas išduotas darbo pagrindu, o nuo 2021 m. rugpjūčio 20 d. iki 2023 m. rugpjūčio 20 d. ir nuo 2023 m. rugsėjo 1 d. iki 2025 m. rugsėjo 1 d. galioję leidimai – verslo pagrindu; pareiškėjas Lietuvos Respublikoje buvo įdarbintas nuo 2019 m. sausio 14 d. iki 2019 m. kovo 8 d., nuo 2020 m. liepos 1 d. iki 2021 m. lapkričio 3 d., nuo 2022 m. kovo 1 d. iki 2022 m. rugsėjo 30 d., nuo 2022 m. spalio 1 d. iki 2023 m. gruodžio 11 d. vykdė individualią veiklą, taip pat yra įdarbintas nuo 2022 m. spalio 3 d. iki šiol, tačiau nuo 2025 m. liepos mėn. nėra duomenų apie jam priskaitomą darbo užmokestį; pareiškėjas nuo 2021 m. kovo 19 d. iki 2022 m. spalio 18 d. buvo Lietuvos Respublikoje įregistruotos įmonės akcininku ir nuo 2023 m. kovo 29 d. yra kitos Lietuvos Respublikoje įregistruotos įmonės akcininku, kuriam priklauso 48 proc. (14 400 Eur) įstatinio kapitalo; pareiškėjas gyvenamąją vietą Lietuvoje buvo deklaravęs nuo 2020 m. birželio 17 d. iki 2021 m. kovo 29 d., nuo 2021 m. rugsėjo 10 d. iki 2023 m. gruodžio 31 d. ir nuo 2024 m. balandžio 15 d. iki 2025 m. rugsėjo 1 d.; pareiškėjas nekilnojamojo turto Lietuvoje nėra įsigijęs; pareiškėjo sutuoktinė turėjo du nuo 2022 m. gegužės 18 d. iki 2024 m. gruodžio 23 d. galiojusius leidimus laikinai gyventi, išduotus darbo pagrindu, ir vieną šeimos susijungimo pagrindu išduotą leidimą laikinai gyventi, galiojusį nuo 2024 m. gruodžio 23 d. iki 2025 m. rugsėjo 1 d., buvo įdarbinta nuo 2021 m. spalio 5 d. iki 2022 m. sausio 31 d., nuo 2022 m. kovo 1 d. iki 2022 m. spalio 3 d., nuo 2022 m. gruodžio 5 d. iki 2024 m. gruodžio 20 d. ir yra įdarbinta nuo 2025 m. kovo 3 d. iki šiol įmonėje, kurioje nuo 2024 m. lapkričio 13 d. yra vienintelė dalyvė bei direktorė, nuo 2023 m. gruodžio 1 d. taip pat yra dar vienos Lietuvos Respublikoje registruotos įmonės dalyvė, kuriai priklauso 50 proc. (15 000 Eur) įstatinio kapitalo; gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje buvo deklaravusi nuo 2022 m. birželio 29 d. iki 2024 m. gegužės 18 d. ir yra deklaravusi nuo 2024 m. rugpjūčio 7 d. iki šiol; pareiškėjo nepilnametė duktė turėjo penkis nuo 2020 m. rugsėjo 30 d. iki 2021 m. rugpjūčio 31 d. ir nuo 2021 m. lapkričio 4 d. iki 2025 m. rugpjūčio 31 d. galiojusius leidimus laikinai gyventi, išduotus mokslo Lietuvoje pagrindu, gyvenamoji vieta Lietuvoje buvo deklaruota nuo 2020 m. lapkričio 6 d. iki 2022 m. gegužės 18 d., nuo 2021 m. rugpjūčio 17 d. iki 2023 m. gruodžio 31 d. ir yra deklaruota nuo 2024 m. rugpjūčio 7 d. iki šiol; šiuo metu pareiškėjo sutuoktinė ir nepilnametė duktė turi nuo 2025 m. spalio 1 d. iki 2026 m. spalio 1 d. galiojančius leidimus laikinai gyventi, išduotus Įstatymo 40 straipsnio l dalies 8 punkto nustatytu pagrindu (negali išvykti iš Lietuvos dėl humanitarinių priežasčių). Sprendime taip pat akcentuota, kad jei pareiškėjui nėra saugu grįžti į jo nuolatinę gyvenamąją vietą Ukrainoje, jis gali pasinaudoti teise apsigyventi kitoje Ukrainos vietoje, gauti viduje persikėlusio asmens statusą ir naudotis šio statuso suteikiamomis teisėmis.
17. Teismas nenustatė pagrindo nesutikti su atsakovo pozicija, kad pareiškėjui inkriminuojamos nusikalstamos veikos buvo tyčinės ir neatliktos spontaniškai ar dėl nežinojimo, jis galėjo valdyti savo veiksmus ir privalėjo suvokti savo veiksmų pasekmes. Pareiškėjas jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas įvykdė turėdamas išduotą leidimą laikinai gyventi verslo pagrindu. Kartu tai reiškia, jog pareiškėjas, turėdamas dokumentą, suteikiantį teisę dirbti, gyventi Lietuvos Respublikoje bei keliauti po Šengeno valstybių teritorijas, piktnaudžiavo įgyta teise būti Lietuvoje, šią teisę išnaudojo nusikalstamoms veikoms atlikti. Tai itin neigiamai charakterizuoja jo asmenybę ir leidžia konstatuoti, kad jis nėra nusiteikęs laikytis Lietuvos teisės aktų reikalavimų.
Žemesnės instancijos teismas
18. Teismas nurodė, jog byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas turi tvirtus šeiminius ryšius (pareiškėjo sutuoktinė ir nepilnametė duktė yra Ukrainos pilietės, kuriuos šiuo metu gyvena Lietuvoje pagal galiojančius leidimus laikinai gyventi). Tačiau teisėtas Lietuvos visuomenės interesas yra, kad į Lietuvą atvykstantys užsieniečiai būtų nepriekaištingos reputacijos, jų atlikti veiksmai nesudarytų prielaidų įtarimams, jog būdami Lietuvoje jie galėtų nesilaikyti Lietuvos įstatymų ir savo veiksmais galėtų sukelti pavojų Lietuvos visuomenės nariams.
19. Teismas pritarė Departamento išvadai, jog pareiškėjo interesas gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos visuomenės saugumas bei viešosios tvarkos laikymasis, o, siekiant užtikrinti visuomenės saugumą, viešąją tvarką ir efektyvią užsieniečių kontrolę, būtina apriboti pareiškėjo, kaip riziką keliančio ar galinčio kelti užsieniečio, laikino ar nuolatinio apsigyvenimo Lietuvos Respublikoje galimybę. Atsižvelgiant į tai atsisakymas pakeisti leidimą laikinai gyventi pagrįstai laikytinas proporcinga priemone, siekiant apsaugoti visuomenės interesą.
20. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjui pritaikyta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti nelaikytina kliūtimi Departamentui atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi. Sprendimu, kurio teisėtumas ir pagrįstumas yra ginčijami šioje administracinėje byloje, buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi, juo nepriimti sprendimai dėl pareiškėjo išsiuntimo ar grąžinimo.
21. Teismo vertinimu, Sprendimas yra pagrįstas objektyviais atsakovo disponuojamais duomenimis ir teisės aktų nuostatomis, taikomos priemonės motyvuotos (motyvai išdėstyti pačiame Sprendime). Sprendimas atitinka tiek VAĮ nuostatas, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo jį panaikinti ir įpareigoti atsakovą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą.
22. Teismas atmetė pareiškėjo skundą, netenkino jo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
III.
23. Pareiškėjas A. R. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. gruodžio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jo skundą, taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
24. Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo:
24.1. teismo sprendimas yra šabloniškas. Teismas skundą atmetė formaliai patikrinęs Sprendimo atitiktį teisės aktų reikalavimams, bet nesusiejant jų su individualia situacija. Teismas neteisingai aiškino ir taikė Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas, formaliai įvertino Išvadą, pažeidė nekaltumo prezumpciją, netaikė proporcingumo ir individualaus vertinimo, nukrypo nuo teismų praktikos analogiškose bylose;
24.2. teismų praktikoje pripažįstama, jog asmuo kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, kai yra pradėtas ikiteisminis tyrimas ir asmuo yra padaręs sunkų ir labai sunkų nusikaltimą, tačiau faktas, kad užsieniečiui yra pareikšti įtarimai sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo padarymu, yra vertintinas atsižvelgiant į konkrečioje byloje surinktų duomenų visumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015, 2017 m. kovo 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2744-756/2017). Šiuo atveju nėra ginčo, kad FNTT pradėjo ikiteisminį tyrimą ir pripažino pareiškėją įtariamuoju, taip pat kad vykstančiame ikiteisminiame tyrime pareiškėjui yra taikomos kardomosios priemonės – dokumentų paėmimas ir rašytinis pasižadėjimas neišvykti. Akivaizdu ir visuotinai suprantama, jog nusikaltimai nuosavybei, turtinėms teisėms, finansų sistemai bei valdymo tvarkai kelia realią grėsmę ir daro didelę žalą visuomenei bei šalies ekonomikai, todėl, manytina, būtent dėl to konstatuota, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje gali grėsti viešajai tvarkai ir visuomenei;
24.3. nei atsakovas, nei teismas nevertino ir nepasisakė dėl to, kad aptariamas ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas 2024 metais, bet įtarimai pareiškėjui pareikšti 2025 m. balandžio 29 d., kas reiškia, kad, priklausomai nuo to, kurį iš šių faktų atsakovas ir teismas laikė pareiškėjo galbūt keliamos grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei pradžia, pareiškėjas ilgą laiko tarpą gyvena Lietuvoje, tariamai galėdamas kelti grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, tačiau jis iki šiol jokios realios grėsmės taip ir nesukėlė. Pareiškėjas taip pat nepažeidė jam taikomų kardomųjų priemonių, todėl yra visos teisinės prielaidos efektyviai kontroliuoti pareiškėjo gyvenimą (buvimą) Lietuvoje;
24.4. nėra ginčo, kad pareiškėją su Lietuva sieja itin glaudūs šeiminiai ryšiai. Atsakovas tik formaliai nurodė, kad šie ryšiai buvo įvertinti priimant Sprendimą. Šiame kontekste akcentuotos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio nuostatos, teisė į šeimos gyvenimo gerbimą, pareigą užtikrinti tokios teisės ribojimo proporcingumą siekiamam tikslui, bendrieji teisės principai (teisinės valstybės, skaidrumo, gero administravimo principai ir kt.) bei VAĮ 3 straipsnyje nurodyti principai (objektyvumo, gero administravimo principai ir kt.);
24.5. atsakovas taip pat neįvertino situacijos, kai dėl pradėto ikiteisminio tyrimo ir pareikštų įtarimų užsieniečiui draudžiama išvykti iš gyvenamosios vietos, tačiau tuo pat metu atsisakoma pakeisti (išduoti) leidimą laikinai gyventi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015; 2024 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2448-1188/2024);
24.6. Sprendimas neatitinka VAĮ ir kitų anksčiau minėtų reikalavimų, o teismo sprendimas yra neteisingas ir neteisėtas. Tai, kad pareiškėjo skundas buvo nagrinėjamas skubotai, nesigilinant į bylos esmę, patvirtina ir tai, kad sprendime yra nurodytas bylos numeris eI2-21590-983/2024, kuris neturi nieko bendro nei su pareiškėjo skundu, nei su šia byla. Teismas, priimdamas nemotyvuotą ir deklaratyvų sprendimą, nepaisė to, kad teisingumo samprata suponuoja ne formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą ir ne išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet būtent teisingo, motyvuoto ir kitus reikalavimus atitinkančio sprendimo priėmimą.
Atsiliepimas
25. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjos apeliacinį skundą.
26. Atsakovas sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu, iš esmės pakartoja atsiliepime į skundą išdėstytus savo argumentus, be kita ko, kad Sprendimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Atsakovas teigia, kad teismas tinkamai įvertino individualią pareiškėjo situaciją, o pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl netinkamo Įstatymo nuostatų aiškinimo, nukrypimo nuo teismų praktikos nepagrįsti. Pareiškėjo argumentai dėl proporcingumo ir individualaus vertinimo taip pat atmestini, nes teismas atsisakymą pakeisti leidimą laikinai gyventi pagrįstai laikė proporcinga priemone, siekiant apsaugoti visuomenės interesą. Teismas nurodė, jog pareiškėjui pritaikyta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti nelaikytina kliūtimi Departamentui atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, nes Sprendime nepriimti sprendimai dėl išsiuntimo ar grąžinimo. Be to, atsakovas pažymėjo, kad nei Departamentas, nei teismas neturi pagrindo spręsti, ar laikotarpiu nuo ikiteisminio tyrimo pradžios iki momento, kai pareiškėjui buvo pareikšti įtarimai dėl nusikalstamų veikų, pareiškėjas vykdė / nevykdė kokių nors nusikalstamų veikų, dėl kurių būtų pagrindas išvadai apie pareiškėjo sukeltą papildomą grėsmę. Sprendimas yra pagrįstas tomis aplinkybėmis, kurios buvo žinomos jo priėmimo metu (padaryti administraciniai nusižengimai ir pareikšti įtarimai dėl sunkių ir apysunkių nusikaltimų), bei įvertinus kitas pareiškėjo individualias aplinkybes (be kita ko, jo šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvoje). Pareiškėjas, matydamas, kad teismo sprendime yra rašymo klaida, galėjo prašyti teismo ištaisyti šią klaidą. Atsakovo vertinimu, teismui priimant sprendimą nebuvo pažeisti bendrieji teisingumo ir proporcingumo principai, o Sprendimas atitinka Įstatymo ir VAĮ reikalavimus, teismų praktiką.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
27. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.
28. Šioje byloje nenustatyta ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto teisinio reguliavimo taikymo pagrindų, todėl byla nagrinėtina neperžengiant apeliacinio skundo ribų.
29. Vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.
30. Sprendžiant dėl leidimo gyventi užsieniečiui išdavimo, asmens grėsmė viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui visų pirma vertinama remiantis oficialia informacija apie tai, kaip užsienietis laikėsi bei laikosi demokratinėms teisinėms valstybėms būdingos teisinės tvarkos, apskritai, ir ar nėra duomenų apie tai, kad tam tikri teisiniai faktai liudija, jog pradėti ir vyksta teisiniai veiksmai, atliekami administracinio ir/ar baudžiamojo persekiojimo teisiniais pagrindais. Jeigu tokie faktai, kaip yra šiuo atveju, pasitvirtina ir nustatoma, jog prieš užsienietį yra pradėtas ikiteisminis tyrimas įtariant padarius sunkų ir/ar labai sunkų nusikaltimą, tai suponuoja pagrindą vertinimui (prezumpciją) dėl tokio asmens grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui. Tokia prezumpcija gali būti paneigta individualių ordinarioms situacijoms nebūdingų aplinkybių užsieniečio naudai įvertinimu. Šiuo atveju tokių aplinkybių nenustatyta.
31. Tai, kad pareiškėjas tam tikrą laiką gyvena Lietuvoje, tariamai galėdamas kelti grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, tačiau jis iki šiol jokios realios grėsmės taip ir nesukėlė, kad pareiškėjas nepažeidė jam taikomų kardomųjų priemonių, todėl yra visos teisinės prielaidos efektyviai kontroliuoti pareiškėjo gyvenimą (buvimą) Lietuvoje, kaip nurodo pareiškėjas, nėra reikšmingos faktinės aplinkybės sprendžiant dėl prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, taip pat vertinant atsakovo Sprendimo pagrįstumą bei teisėtumą. Pažymėtina, kad atsisakymas išduoti leidimą laikinai gyventi neturi būti pagrįstas materializuotų grėsmių faktu. Faktinės aplinkybės turi pagrįsti galimą užsieniečio grėsmę valstybės saugumui ir viešajai tvarkai, o įtarimai padarius sunkius ir/ar labai sunkius nusikaltimus tokią grėsmę pagrindžia.
32. Atmesdama kaip nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus, nurodytus šios Nutarties 24.5 punkte, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjui pritaikyta kardomoji priemonė nėra kliūtis Departamentui atsisakyti pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi. Primintina, kad Sprendimu buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi, juo nepriimti sprendimai dėl pareiškėjo išsiuntimo ar grąžinimo. Pagal Įstatymo 124 straipsnio 3 dalį, užsieniečiui išvykti iš Lietuvos Respublikos neleidžiama, jeigu jam paskirta kardomoji priemonė arba taikoma laikinoji apsaugos priemonė, kurios apriboja jo teisę išvykti iš Lietuvos Respublikos. Tokiu atveju atsakingos institucijos nepriima sprendimų dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti, grąžinimo, išsiuntimo ar prieglobsčio prašytojo perdavimo kitai Europos Sąjungos valstybei narei, atsakingai už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą, o jeigu tokie sprendimai jau priimti, sustabdo jų vykdymą tol, kol išnyks šioje dalyje nurodytos priežastys. Taigi, pareiškėjo argumentai dėl vienas kitam prieštaraujančių valstybės institucijų sprendimų yra atmestini.
33. Teisėjų kolegija, vertindama byloje ginčijamo atsakovo Sprendimo atitiktį VAĮ reikalavimams, neturi pagrindo pripažinti, kad Sprendimas neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose įtvirtintų nuostatų, todėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, nurodyti šios Nutarties 24.6 punkte, atmestini kaip nepagrįsti.
34. Dėl nurodytų argumentų apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (ABTĮ 144 str. 1 d. 1 p.).
35. Kadangi galutinis teismo procesinis sprendimas yra ne pareiškėjo naudai, jis neįgyja teisės gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.), todėl pareiškėjo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo A. R. apeliacinį skundą atmesti.
Regionų administracinio teismo 2025 m. gruodžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.