- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-08-20
- Bylos Nr.
- 2S-1334-253/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-06-3-05586-2015-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Albina Pupeikienė
- Ieškovas
- UAB „Baltic Steel Group“
- Atsakovas
- UAB „Lakaja“
Pranešėja Albina Pupeikienė Civilinė byla Nr. 2S-1334-253/2015
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
2015 m. rugpjūčio 20 d.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Albina Pupeikienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovės UAB ‚Lakaja“ atskirąjį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 6 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „Baltic Steel Group“, atstovaujamos bankroto administratoriaus UAB „Tamtamas“, ieškinį atsakovei UAB „Lakaja“ dėl papildomo susitarimo pripažinimo negaliojančiu ir skolos priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė kreipėsi į teismą prašydama pripažinti negaliojančiu nuo jo sudarymo momento 2014-10-01 papildomą susitarimą Nr. 2 prie 2014-05-23 pirkimo – pardavimo sutarties Nr. 20140523, sudarytą tarp UAB ,,Baltic Steel Group“ ir UAB ,,Lakaja“, pripažinti niekiniu ir negaliojančiu nuo jo sudarymo momento atsakovo 2014-11-28 vienašališkai atliktą priešpriešinių piniginių sumų įskaitymą 14046,57 Eur sumai, taikyti restituciją ir atstatyti pirmiau nurodyto sandorio šalis į pradinę padėtį – priteisti bankrutuojančiai UAB ,,Baltic Steel Group“ iš atsakovės UAB ,,Lakaja“ 14046,57 Eur, įgytų ginčijamo 2014-10-01 papildomo susitarimo pagrindu; priteisti ieškovei 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas. Reikalavimų įvykdymo užtikrinimui ieškovė prašė atsakovei taikyti laikinąsias apsaugos priemones – pareikšto reikalavimo ribose areštuoti atsakovei priklausantį nekilnojamąjį ir/ar kilnojamąjį turtą, jo nesant arba esant nepakankamai, pinigines lėšas ir/ar turtines teises, esančias pas atsakovę arba trečiuosius asmenis.
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2015-05-06 nutartimi ieškovės prašymą tenkino, nutarė areštuoti atsakovei UAB „Lakaja“ priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, jo nesant ar esant nepakankamai, pinigines lėšas, įskaitant esančias bankų ar kitų kredito įstaigų sąskaitose, turtines teises bei kitą turtą priklausantį atsakovei, neviršijant 14046,57 Eur sumos, uždraudžiant bet kokį areštuoto turto perleidimą, įkeitimą kitiems asmenims ar kitokį nuosavybės teisės pakeitimą ar apribojimą bei turto vertės sumažinimą, tačiau iš sąskaitos esančių piniginių lėšų leidžiant atlikti pinigines operacijas, susijusias su darbo užmokesčio, privalomųjų įmokų mokėjimu valstybės ir savivaldybės biudžetams bei atsiskaityti su ieškove civilinėje byloje Nr. 2-7717-328/2015. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškinio reikalavimo suma yra 14046,57 Eur, net juridiniam asmeniui tokia suma nėra maža, yra tikimybė, kad teismui priėmus galimai ieškovei palankų sprendimą, atsakovė gali jai priklausantį turtą paslėpti, parduoti ar perleisti tretiesiems asmenims.
Šalies argumentai
Atskirajame skunde atsakovė prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015-05-06 nutartį, išspręsti klausimą iš esmės – prašymą atmesti, leisti nutartį vykdyti skubiai. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:
Negalioja nė viena būtinoji sąlyga laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.Atsakovė yra finansiškai stipri, stabili įmonė, pelningai vykdanti ūkinę – komercinę veiklą, o didelė ieškinio suma nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Atsiliepimas į atskirąjį skundą negautas.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus šio apeliacinio objekto nulemtus nagrinėjimo tvarkos ypatumus (CPK 338 straipsnis). Absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 320, 338 straipsniai).
Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsakovės turtui taikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo.
Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teismas, dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Tokių priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad, nesiėmus šių priemonių, būsimo galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Be to, CPK 145 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos, vadovaujantis ekonomiškumo principu, kuris reiškia, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones tais atvejais arba taikyti tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek tai būtina ir pakanka užtikrinti įvykdymą būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui.
Taigi įstatyme yra įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti laikinąsias apsaugos priemones, viena iš jų – ieškovas turi tikėtinai pagrįsti savo reikalavimą, tai yra pateikti duomenis, kurie pagrįstų teismo įsitikinimą, kad ieškovui palankus teismo sprendimas yra įmanomas, ir grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui.
Atskirajame skunde atsakovė teigia, jog nagrinėjamu atveju neegzistuoja nė viena būtina sąlyga taikyti laikinąsias apsaugos priemones, o didelė reikalavimo suma nesudaro pagrindo laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Nesutiktina su atskirojo skundo argumentu.
Pagrindas laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti nustatytas CPK 144 straipsnio 1 dalyje – tokios priemonės gali būti taikomos, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Įstatyme neįtvirtintas kriterijų, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti, ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika, sąrašas. Ar taikyti ir kokia apimtimi taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nustato teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes bei ekonomiškumo, proporcingumo ir kitus laikinųjų apsaugos priemonių taikymui aktualius principus. Teismų praktikoje yra susiformavę tam tikri laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kriterijai bei aplinkybės, kurie turi būti įvertinti sprendžiant dėl tokių priemonių taikymo. Kai byloje pareikšti turtinio pobūdžio reikalavimai, laikinųjų apsaugos priemonių taikymui paprastai reikšminga ieškinio suma, atsakovo turtinė padėtis, jo turtinės padėties pokyčio perspektyvos, atsakovo elgesys iki bylos iškėlimo ir jos nagrinėjimo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-12-15 bendrųjų klausimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo apžvalga Nr. AC-34-2, publikuota „Teismų praktika“ Nr. 34, 2011).
Proceso šalis, prašanti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turėtų įrodyti egzistuojant grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui, o atsakovas, siekdamas išvengti tokių priemonių taikymo, turėtų teikti įrodymus, kurie tokią grėsmę paneigia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-12-15 bendrųjų klausimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo apžvalga, Teismų praktika Nr. 34).
Tai, jog nagrinėjamoje byloje teismas taikydamas laikinąsias apsaugos priemones pasisakė, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, sprendimo vykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas, darytina išvada, jog ieškovė tikėtinai pagrindė savo ieškinio reikalavimą, o teismas taikė laikinąsias apsaugos priemones įvertinęs, jog ieškinio reikalavimų suma didelė, atsakovė gali turtą paslėpti, parduoti ar perleisti, todėl kyla grėsmė teismo sprendimo įvykdymui. Todėl esant jau pritaikytoms laikinosioms apsaugos priemonėms, apeliantei tenka pareiga įrodyti, jog nėra grėsmės galbūt palankiam teismo sprendimui įvykdyti (CPK 178 straipsnis).
Teismų praktikoje nurodoma, kad didelė ieškinio (priešieškinio) suma preziumuoja būtinumą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes tai gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Tai, ar ieškinio (priešieškinio) suma yra didelė, turi būti vertinama priklausomai nuo konkrečios bylos aplinkybių, atsižvelgiant į šalių padėtį, byloje pareikštus reikalavimus ir kitą ginčo specifiką, atsižvelgti į atsakovo finansines galimybes, t. y. ar jam ši ieškinio suma, palyginus ją su nuosavybės teise valdomo turto verte, juridinio asmens įstatiniu kapitalu, ūkine veikla, gaunamu pelnu bei apyvarta, taip pat šios įmonės įsipareigojimais, yra didelė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-12-15 bendrųjų klausimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo apžvalga Nr. AC-34-2, publikuota „Teismų praktika“ Nr. 34, 2011).
Atsakovė teigia, jog yra pelninga, stipri, stabili įmonė, todėl nėra jokios realios grėsmės, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar tapti neįmanomas. Be to, įvertinus atsakovės valdomą turtą, jo vertę, apyvartą nelaikytina didele atsakovei. Tokią savo poziciją atsakovė grindžia su atskiruoju skundu pateiktais finansinės atskaitomybės dokumentais už finansinius metus nuo 2014-01-01 iki 2014-12-31.
Nors atsakovė teigia, jog ilgalaikio ir trumpalaikio turto vertė 2014 metais sudarė 14153034,00 Lt (4099001,97 Eur), o apyvarta 2014 metais siekė 41565137,00 Lt (12038095,00 Eur), bendrasis pelnas buvo 4623905,00 Lt (1339175,45 Eur), tačiau iš atsakovės pateikto balanso matyti, kad mokėtinas sumas ir įsipareigojimus ataskaitiniu laikotarpiu sudarė net 7 228915,00 Lt (2 093638,50 Eur). Vadovaujantis Įmonių bankroto įstatymo 2 straipsniu įmonė laikoma nemokia, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Taigi, esant tokia situacijai, kai atsakovės mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudaro šiek tiek daugiau nei pusę atsakovės į balansą įrašyto turto vertės, yra pagrindas, abejoti atsakovės mokumu. Taip pat vertintina ir tai, jog apeliantė turi 800000,00 Lt (231696,02 Eur) kreditinių skolų, todėl tikėtina, jog apeliantės turtas ar jo dalis gali būti suvaržyta, užtikrinant prievolių vykdymą. Atsakovė neturi įsiskolinimo valstybės biudžetui, tačiau balanse pateikti duomenys, jog atsakovės skola tiekėjams sudaro 5655660,00 Lt (1637992,35 Eur), o mokėtinas sumas, susijusias su darbo santykiais, sudaro 74967,00 Lt (21711,94 Eur). Apeliantė nepateikė įrodymų apie turimus įsipareigojimus kitiems asmenims, ar jos turtas nėra įkeistas, areštuotas, ar nėra vykdomi išieškojimai iš įmonės turto. Atsakovė nurodė vykdanti milijoninės vertės projektus, tačiau įrodymų apie tokių projektų vertę ir atsakovei tenkančią pelno dalį nepateikta. Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog atsakovės teigimu ieškiniu reikalaujama priteisti suma nėra didelė atsakovei, įvertinus jos turimą turtą, tokiu atveju, areštas 14046,57 Eur sumai, neturėtų niekaip suvaržyti atsakovės galimybių plėtoti savo veiklą, vykdyti atsiskaitymus.
Atsižvelgiant į nurodytus duomenis, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog apeliantė neįrodė ir nepaneigė sprendimo neįvykdymo grėsmės, esant galbūt ieškovės atžvilgiu palankiam teismo sprendimui. Kadangi taikant laikinąsias apsaugos priemones, siekiama, kad visą bylos nagrinėjimo laiką atsakovo turtinė padėtis išliktų tokia, kokia buvo prieš bylos nagrinėjimą, kad būtų reali galimybė įvykdyti priimtą teismo sprendimą, apeliacinės instancijos teismo nuomone yra pagrindas išvadai padaryti, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones apeliantės atžvilgiu.
Atkreiptinas dėmesys, kad apeliantė siekdama, jog jos teigimu nebūtų daroma žala atsakovės reputacijai, gali bet kurioje proceso stadijoje prašyti teismo pakeisti, panaikinti laikinąsias apsaugos priemones arba taikyti galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimą, pateikti alternatyvų reikalavimo įvykdymo užtikrinimą (sumokėti reikalaujamą sumą į teismo specialiąją sąskaitą, pateikti laidavimą, įkeisti turimą turtą) (CPK 146, 148 straipsniai).
Kiti atskirojo skundo argumentai neturi įtakos skundžiamos nutarties pagrįstumui, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).
Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino bei taikė civilinio proceso teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą (CPK 144, 145 straipsniai), priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį, kurią naikinti ar keisti atskirojo skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 328 straipsnis), todėl atskirasis skundas netenkintinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336?339 straipsniais, teismas
nutaria:
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 6 d. nutartį palikti nepakeistą.