- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-03-05
- Bylos Nr.
- e2S-349-981/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-17717-2025-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Dalia Trumpulienė
- Pareiškėjas
- T. S.
- Suinteresuotas asmuo
- G. S. Apeliacinės
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Dalia Trumpulienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo T. S. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2025 m. spalio 16 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo T. S. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio pareiškimo, suinteresuotas asmuo G. S.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėjas T. S. (toliau – ir pareiškėjas, tėvas) 2025 m. spalio 8 d. kreipėsi į teismą su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio pareiškimo ir iki bus priimtas galutinis teismo sprendimas byloje nustatyti pareiškėjo ir suinteresuoto asmens G. S. (toliau – ir suinteresuotas asmuo, motina) bendravimo tvarką su vaiku T. S., gimusiu (duomenys neskelbtini), tokiomis sąlygomis: 1) šalys su vaiku bendrauja pakaitomis (50:50) rotacijos principu paskirstant bendravimo laiką po 4 iš eilės einančias kalendorines dienas su kiekvienu iš tėvų, t. y. vaikas 4 iš eilės einančias kalendorines dienas bendrauja su motina, po to 4 iš eilės einančias kalendorines dienas – su tėvu; 2) tėvas pasiima vaiką iš motinos namų 8 valandą vakaro ir grąžina vaiką po 4 iš eilės einančių bendravimo dienų 8 valandą vakaro; 3) kiekvienas iš vaiko tėvų bendraujant su vaiku tiesiogiai atsako už vaiko auklėjimą ir vystymą, švietimą, užtikrina vaiko teisę į asmeninį gyvenimą, privalo rūpintis jo sveikata, dvasiniu ugdymu, užtikrina vaiko teises į asmens neliečiamybę ir laisvę, turtines, socialines ir kitokias teises, numatytas vidaus ir tarptautinės teisės; 4) kiekviena šalis apie kliūtis vykdyti nustatytą bendravimo tvarką praneša kitai šaliai raštu – trumpąja žinute prieš vieną dieną.
2. Nurodė, jog pareiškėjas kreipėsi į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl mediacijos taikymo. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2025 m. rugsėjo 30 d. sprendimu dėl mediatoriaus paskyrimo privalomajai mediacijai vykdyti Nr. (11.14 Mr)(M-P-25-6820)-MSP mediatorė 2025 m. spalio 2 d. pateikė pažymą, kad G. S. 2025 m. spalio 2 d. įsiųstas pranešimas dėl mediacijos taikymo. Šalims nepavykus baigti ginčo taikiai, pareiškėjas ginčą spręs ginčo teisenos tvarka ieškiniu reikšdamas neturtinį reikalavimą.
3. Pažymėjo, jog vaiko motina yra atribojusi pareiškėjo bendravimą su vaiku, dėl to yra pagrindas teismui taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Šiuo atveju nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių būtų pažeisti vaiko interesai, nes vaikas prarastų galimybę bendrauti su tėvu, susiformavęs ryšys atsižvelgiant į vaiko amžių greitai pradėtų silpnėti ir laikui bėgant išnyktų, kas neatitiktų vaiko interesų.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Kauno apylinkės teismas 2025 m. spalio 16 d. nutartimi atmetė pareiškėjo T. S. prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio pareiškimo.
Įvertinęs nustatytas aplinkybes, jog 2025 m. spalio 8 d. Vaiko situacijos vertinimo sprendime konstatuoti vaiko teisių pažeidimai, kuriuos padarė abu tėvai, pareiškėjas ilgą laiką praleido įkalinimo įstaigoje (iki (duomenys neskelbtini)) ir dėl to galimai neturi pakankamai socialinių įgūdžių, tuo labiau įgūdžių savarankiškai rūpintis (duomenys neskelbtini) vaiku (gim. (duomenys neskelbtini)), nes minėtame Vaiko situacijos vertinimo sprendime tėvams rekomenduota gerinti tėvystės įgūdžius, vaiko amžių ir dėl to susiformavusį ypatingą vaiko ryšį su motina, teismas priėjo prie išvados, kad šiuo metu geriausių vaiko interesų neatitiktų bendravimo tvarka, pagal kurią ieškovas su savo (duomenys neskelbtini) vaiku bendrautų po 4 dienas nepertraukiamai, todėl pareiškėjo prašymą atmetė kaip nepagrįstą.
III. Atskirojo skundo argumentai
Pareiškėjas T. S. (toliau – ir apeliantas) pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo: 1) panaikinti Kauno apylinkės teismo 2025 m. spalio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-38433-1211/2025 ir išspręsti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio pareiškimo klausimą iš esmės – tenkinti prašymą; prideda 2025 m. spalio 20 d. vaiko medicininę pažymą, kurią prašo prijungti prie bylos. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
6.1. Apeliantas pabrėžia, jog prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio jis aiškiai ir argumentuotai nurodė, kad vaiko motina riboja jo bendravimą su vaiku, tai sukuria realiai grėsmę jo kaip tėvo teisių įgyvendinimui ir pažeidžia vaiko interesą bendrauti su abiem tėvais, todėl pirmosios instancijos teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių iki ieškinio pareiškimo klausimą, turėjo užtikrinti realią vaiko interesų apsaugą. Pažymi, jog nesiekia atskirti vaiko nuo motinos, tačiau nori užtikrinti reguliarų bendravimą, kuris leistų išlaikyti jo ryšį su vaiku, nes su vaiku jis nebendrauja nuo 2025 m. rugsėjo 15 d. ne dėl jo netinkamo elgesio, nenoro ar nuo jo priklausančių aplinkybių, o išimtinai dėl vaiko motinos principų ir siekio atriboti vaiką nuo tėvo, kad vaiko ir tėvo ryšys susilpnėtų ir nutrūktų.
6.2. CPK 147 straipsnio 3 dalis leidžia taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio padavimo, jeigu yra reali grėsmė. Pareiškėjas tokią grėsmę pagrindė: vaiko motina riboja vaiko bendravimą su tėvu, ir tai gali nulemti ilgalaikes neigiamas vaiko santykių su tėvu pasekmes. Laikinosios apsaugos priemonės iki ieškinio padavimo leistų stabilizuoti situaciją, kad iki galutinio teismo sprendimo priėmimo nebūtų prarastas tėvo ir vaiko ryšys.
6.3. Apeliantas pažymi, kad vaiko teisių apsaugos specialistai gerinti tėvystės įgūdžius rekomendavo abiem tėvams, o jo teistumas savaime nepaneigia jam įstatymų garantuotų tėvo teisių ir pareigų, kylančių iš tėvystės fakto. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas keltų grėsmę vaiko saugumui, sveikatai, vystymuisi ar kitaip neatitiktų vaiko interesų, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jį išskyrė kaip mažiau tinkamą užtikrinti vaiko interesus, kas prieštarauja CK 3. 156 straipsnyje įtvirtintam tėvų lygybės principui, juolab kad pareiškėjo teistumas nėra susijęs su šeimos santykiais. Pareiškėjo padaryta klaida negali būti pagrindu eliminuoti jo galimybę bendrauti su vaiku. Tokia praktika reikštų nepagrįstą dvigubą sankciją ir prieštarautų ne tik tėvų lygybės principui, bet ir prioritetiniam vaiko interesui, nes vaikas turi teisę į abiejų tėvų globą ir bendravimą su jais.
6.4. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai susiaurino laikinųjų apsaugos priemonių taikymo paskirtį, skundžiamoje nutartyje daugiau dėmesio skirdamas pareiškėjo praeičiai nei vaiko interesams, laikino bendravimo nustatymas būtinas, kad vaiko teisė augti palaikant ryšį su abiem tėvais nebūtų paneigta.
Apeliacinės instancijos teismas
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos yra apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus nustatytas atskirųjų skundų nagrinėjimo išimtis (CPK 338 straipsnis).
9. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų, įtvirtintų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, taip pat nenustatė pagrindų peržengti atskirajame skunde nustatytas ribas.
10. Apeliacijos objektas – Kauno apylinkės teismo 2025 m. spalio 16 d. nutarties, kuria pirmosios instancijos teismas atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių iki ieškinio pareiškimo ginče, kildinamame iš šeimos teisinių santykių, teisėtumo ir pagrįstumo patikra.
Dėl rašytinių įrodymų (ne)priėmimo
11. Apeliantas su atskiruoju skundu pateikė Kauno miesto poliklinikos 2025 m. spalio 20 d. E025. Ambulatorinio apsilankymo pažymą, kurią prašo prijungti prie bylos, paaiškina, jog šioje pažymoje nurodyti duomenys patvirtina, kad suinteresuotam asmeniui (vaiko motinai) trūksta vaiko auginimo įgūdžių.
12. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
13. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad spręsdamas, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus, apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti ir įvertinti: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar prašomi priimti nauji įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, 33 punktas; kt.). Tai, ar būtinybė pateikti naujus įrodymus atsirado vėliau, yra vertinamoji sąlyga, kurios egzistavimą visų pirma turi motyvuotai pagrįsti naujus įrodymus teikiantis asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-24-378/2022 45 punktas). Kiekvienu atveju apeliacinės instancijos teismas turi nustatyti, ar nėra sąlygų taikyti CPK 314 straipsnyje išvardytas išimtis ir šį įrodymą priimti.
14. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs atskirajame skunde nurodytas aplinkybes ir išdėstytus argumentus, konstatuoja, jog nėra pagrindo priimti apelianto pateiktą rašytinį įrodymą, nes šis rašytinis įrodymas neturi įtakos sprendžiamam klausimui: 2025 m. spalio 8 d. Vaiko situacijos vertinimo sprendime abiem tėvams rekomenduojama gerinti tėvystės įgūdžius ir tai reiškia, kad tėvystės įgūdžių trūksta ne tik vaiko motinai, bet ir vaiko tėvui. Pareiškėjas į bylą nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, kad jo vaiko priežiūros įgūdžiai yra geresni negu vaiko motinos (CPK 12, 178 straipsniai).
Dėl pareiškėjo atskirojo skundo ir procesinės bylos baigties
15. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 147 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, remdamasis pagrįstu rašytiniu suinteresuoto asmens prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, iki ieškinio teismui pareiškimo dienos. Paduodamas šį prašymą, pareiškėjas turi nurodyti priežastis, dėl kurių ieškinys nebuvo pareikštas kartu su šiuo prašymu, pateikti įrodymus, patvirtinančius grėsmę pareiškėjo (ieškovo) interesams, ir sumokėti CPK 80 straipsnio 5 dalyje nustatytą žyminį mokestį ir pusės CPK 80 straipsnio 1 dalyje numatyto žyminio mokesčio dydžio užstatą.
16. Tais atvejais, kai ieškinys šeimos byloje dėl pateisinamų priežasčių negali būti paduotas iš karto, kad teismas galėtų taikyti laikinąsias apsaugos priemones, remdamasis pagrįstu rašytiniu suinteresuoto asmens prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, iki ieškinio teismui pareiškimo dienos (CPK 147 straipsnio 3 dalis), pareiškėjas paduotame prašyme turi: 1) nurodyti svarbias priežastis, dėl kurių ieškinys nebuvo pareikštas kartu su šiuo prašymu, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus; 2) išvardinti ir pateikti įrodymus, patvirtinančius tikėtiną ieškinio reikalavimų pagrįstumą; 3) išvardinti argumentus ir pateikti įrodymus, patvirtinančius tai, jog, nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas; 4) sumokėti pusės CPK 80 straipsnyje numatyto žyminio mokesčio dydžio užstatą.
17. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagos duomenis, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, skundžiama 2025 m. spalio 16 d. nutartimi atmesdamas pareiškėjo T. S. prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio pareiškimo, tinkamai ištyrė ir teisingai įvertino bylos duomenis, nenukrypo nuo šiam ginčui aktualios teismų praktikos ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią naikinti remiantis pareiškėjo atskirajame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo, todėl atskirasis skundas atmetamas, o Kauno apylinkės teismo 2025 m. spalio 16 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas), nes pareiškėjo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio pareiškimo neatitinka CPK 147 straipsnio 3 dalyje numatytų sąlygų (CPK 144 straipsnio 1 dalis, 147 straipsnis):
17.1. Pirma, nagrinėjamu atveju pareiškėjas su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio pareiškimo kreipėsi tuo pagrindu, kad vaiko motina riboja vaiko bendravimą su pareiškėju, ir tai gali nulemti ilgalaikes neigiamas vaiko santykių su tėvu pasekmes, nes vyksta mediacijos procesas.
17.2. Nustatyta, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2025 m. rugsėjo 30 d. sprendimu dėl mediatoriaus paskyrimo privalomajai mediacijai vykdyti Nr. (11.14 Mr)(M-P-25-6820)-MSP mediatorės 2025 m. spalio 2 d. išduotoje pažymoje dėl mediacijos nurodyta, kad G. S. 2025 m. spalio 2 d. įsiųstas pranešimas dėl mediacijos taikymo, terminas sutikimui pateikti baigsis 2025 m. spalio 16 d., susitikimas turi būti derinamas 2025 m. spalio 16 - 23 dienomis. Tai reiškia, kad pareiškėjas į teismą su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio pareiškimo kreipėsi negavęs atsakovės atsakymo dėl mediacijos vykdymo (Lietuvos Respublikos mediacijos įstatymo 21 straipsnio 4 ir 5 dalys), todėl šioje stadijoje nėra žinoma, ar suinteresuotas asmuo (vaiko motina) sutiks pasinaudoti privalomosios mediacijos procedūra, ar tokia procedūra realiai bus vykdoma. Kita vertus, pareiškėjas jokiais įrodymais nepagrindė būtinybės operatyviai reaguoti į susiklosčiusią situaciją taikant laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio pareiškimo, todėl pirmosios instancijos teismas priėjo prie pagrįstos išvados, kad šioje pareiškėjo inicijuotoje privalomosios mediacijos proceso stadijoje taikyti pareiškėjo prašomas laikinąsias apsaugos priemones nėra pagrindo. Pabrėžtina ir tai, kad Lietuvos Respublikos mediacijos įstatymo nurodytas įpareigojimas (kreipimasis dėl privalomosios mediacijos) nelaikomas reikšminga priežastimi, pateisinančia ieškinio nepateikimą teikiant prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių iki ieškinio pareiškimo (CPK 147 straipsnio 3 dalis) (Vilniaus apygardos teismo 2023 m. liepos 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-1620-967/2023; kt.).
17.3. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs Teismų informacinėje sistemos LITEKO duomenis, nustatė, kad G. S. 2026 m. vasario 18 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl santuokos apskaitos įrašo panaikinimo ir su tuo susijusių reikalavimų išsprendimo, prie ieškinio pridėta 2026 m. sausio 8 d. Pažyma dėl privalomosios mediacijos atlikimo, kurioje nurodyta, kad mediacija baigta vienos šalies pareiškimu pasitraukus iš mediacijos. Teismų informacinėje sistemos LITEKO nėra duomenų, kad apeliantas pasibaigus mediacijai (po 2026-01-08) būtų kreipęsis į teismą su ieškiniu (CPK 179 straipsnio 3 dalis), nors nuo mediacijos pabaigos jau yra praėję bemaž 2 (du) mėnesiai, o atskirajame skunde apeliantas tvirtina, kad šalims nepavykus baigti ginčo taikiai, pareiškėjas ginčą spręs ginčo teisenos tvarka ieškiniu reikšdamas neturtinį reikalavimą. Nustatytos aplinkybės leidžia spręsti, kad būtinybės operatyviai reaguoti į apelianto teismui pateiktą prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio pareiškimo nebuvo.
17.4. Antra, vadovaujantis CPK nuostatomis pareiškėjas, prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio teismui pateikimo, turi nurodyti ketinamą reikšti reikalavimą, bent preliminariai nurodyti ketinamo reikšti reikalavimo dydį, nes turi pareigą kartu su pateikiamu prašymu sumokėti pusės CPK 80 straipsnio 1 dalyje numatyto žyminio mokesčio dydžio užstatą, o teismas turės įvertinti, ar toks ieškinys yra preliminariai pagrįstas. Šiuo atveju pateiktame prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio pareiškimo net nenurodyti konkretūs atsakovei ketinami pareikšti reikalavimai, apsiribojant nurodymu, kad pareiškėjas reikš neturtinį reikalavimą.
17.5. Pažymėtina, kad sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, būtina įvertinti, ar egzistuoja tikimybė, kad byloje bus priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas, t. y. teismas turi preliminariai įvertinti pareikštų reikalavimų pagrįstumą. Nustačius egzistuojant tokią tikimybę, teismas turi įvertinti, ar yra grėsmė, kad ieškovui galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymas bus sunkus ar neįmanomas teismui netaikius laikinųjų apsaugos priemonių (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Iš pateikto prašymo nėra aišku, koks galimas būsimas sprendimas byloje galėtų būti, nes, kaip minėta, pareiškėjas nenurodė, kokius reikalavimus ketina reikšti, prašyme nurodytų duomenų nepakanka spręsti dėl palankaus ieškovui teismo sprendimo neįvykdymo grėsmės ir nėra sumokėtas pusės CPK 80 straipsnio 1 dalyje numatyto žyminio mokesčio dydžio užstatas.
17.6. Trečia, apelianto prašomą nustatyti laikiną bendravimo su vaiku tvarką („50/50 proc. laiko“) teismas gali nustatyti tik konstatavęs, jog būtent ji geriausiai atitinka vaiko interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-279-969/2019). Teismas dėl „50/50 proc. laiko“ bendravimo tvarkos modelio taikymo / nustatymo galėtų spręsti tik bylą išnagrinėjęs iš esmės, t. y. kompleksiškai įvertinęs visas byloje nustatytas aplinkybes bei esančius įrodymus. Sprendžiant klausimą dėl laikinosios bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo, byla nėra nagrinėjama iš esmės, todėl pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių iki ieškinio pareiškimo (ne)taikymo, negalėjo įvertinti visų reikšmingų aplinkybių dėl galimybės taikyti skyrium gyvenančio tėvo bendravimo su vaiku „50/50 procentų laiko“ modelį, juolab kad kreipimosi į teismą su prašymu metu vaikas buvo (duomenys neskelbtini), tai yra buvo tokio amžiaus, kai tarp vaiko ir jo tėvų, o tuo atveju, kai tėvai negyvena kartu, tarp vaiko ir pagrindinio globėjo (šiuo atveju vaiko motinos) formuojasi stiprus emocinis ryšys, vadinamas vaiko prieraišumo ryšiu, kuris yra labai svarbus vaiko emocinei, socialinei ir kognityvinei raidai. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis išimtinai vaiko interesais, teisingai išaiškino pareiškėjui, kodėl negalėtų nustatyti apelianto pageidaujamos bendravimo tvarkos su (duomenys neskelbtini) vaiku pagal „50/50 procentų laiko“ modelį.
25. Atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams. Tokia teismo procesinio sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama kasacinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61; kt.). Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas pasisakė dėl esminių atskirajame skunde nurodytų argumentų. Kiti atskirojo skundo argumentai neturi esminės reikšmės apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumui ir teisėtumui įvertinti, todėl dėl jų nepasisakoma.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Pareiškėjo T. S. atskirąjį skundą atmesti.
Kauno apylinkės teismo 2025 m. spalio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e2-38433-1211/2025, palikti nepakeistą.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.