Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2023-11-28 · Administracinė byla Nr. eI2-11441-535/2023

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2023-11-28
Bylos Nr.
eI2-11441-535/2023
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-07999-2023-4
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Jūratė Gaidytė-Lavrinovič, Arūnas Kaminskas, Ina Kikutienė, Ina Kirkutienė
Pareiškėjas
S. U.
Atsakovas
Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Trečiasis asmuo
Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas
Advokatai
Igor Smirnov
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eI2-11441-535/2023 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07999-2023-4 Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 8.6.4; 55.1.1; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. lapkričio 28 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Gaidytės-Lavrinovič (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Arūno Kaminsko ir Inos Kirkutienės,

dalyvaujant pareiškėjui S. U., jo atstovui advokatui Igor Smirnov,vertėjai J. G.,atsakovo atstovei Kristinai Krickienei

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka nuotoliniu būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. U. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo, trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas S. U. pateikė teismui skundą, kuriuo prašo: panaikinti Migracijos departamento 2023-07-17 sprendimą Nr. 23S110302 dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Baltarusijos piliečiui S. U.. Panaikinti Migracijos departamento sprendimą dėl uždraudimo Baltarusijos piliečiui S. U. atvykti į Lietuvos Respubliką. Įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo (pakartotinai) išnagrinėti ir priimti naują sprendimą dėl pareiškėjo S. U. pateikto prašymo dėl išdavimo jam leidimo laikiniai gyventi Lietuvos Respublikoje. Priteisti iš atsakovo Migracijos departamento visas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas nurodo, kad Migracijos departamentas 2023-07-17 sprendimu Nr. 23S110302 dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Baltarusijos piliečiui S. U. nusprendė neišduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi . Be to, Migracijos departamentas 2023-07-18 sprendimu Nr.23S111505 nusprendė uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 5 metus.

Pareiškėjas S. U. nuo 2023-05-25 dirbo UAB „Inter trans“ krovininių automobilių tolimųjų reisų vairuotoju – ekspeditoriumi. Migracijos departamentas 2023-07-17 sprendimą Nr. 23S110302 (dėl atsisakymo išduoti LLG) motyvavo tuo, kad „2023-07-07 Valstybės saugumo departamentas pateikė išvadą Nr. 18-7416, kurioje nurodyta, jog S. U. gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui”, – kadangi pareiškėjas „2016– 2018 m. dirbo Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministerijoje, Apsaugos departamente, apsaugininku. Darbas Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų sistemoje reiškia, kad asmuo privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią, kartu tai reiškia, kad jis ir ateityje, gavęs leidimą laikinai gyventi, gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui, todėl tokio asmens gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui“.

Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas 2015-05-15 – 2016-11-14 tarnavo (eiliniu, šauktiniu) Baltarusijos kariuomenėje (priesaikos data: 2015-06-13), – tai atitinka Migracijos departamento (ir VSD) teismų praktikoje suformuotą jų poziciją, kad asmens pavojingumas Lietuvos nacionaliniam saugumui paprastai konstatuojamas kai asmuo davė priesaiką tarnaudamas (Baltarusijos kariuomenėje) pagal kontraktą (t. y. buvęs tarnyboje savo noru ir pasirinkimu, o ne priverstinai šauktiniu). Taigi, pareiškėjo tarnyba (ir priesaika) Baltarusijos kariuomenėje nėra neišdavimo LLG priežastis (LLG neišduotas tik dėl jo vėlesnio darbo VRM).

Pareiškėjui atsisakyta išduoti LLG tik dėl to, jog jis (po pabaigos tarnybos šauktiniu Baltarusijos kariuomenėje) 2016-12-27 – 2017-08-31 dirbo (pagal civilinę darbo sutartį) Baltarusijos Respublikos VRM Apsaugos departamento Baranovičių skyriaus milicijos sukarintos ir apsaugos sargyboje: nuo 2016-12-27 iki 2017-05-31– sargu civilinių sandėlių neginkluotoje apsaugoje bei nuo 2017-06-01 iki 2017-08-31 – apsaugininku (tuo pačių neginkluotu sargu, tik pervardintu pagal Baltarusijoje 2017 patvirtintą pareigybių klasifikatorių „Užsiėmimai“1 naują „apsaugininkų“ 5414 pareigybių grupę). Pagal Baltarusijos teisės aktus, „asmenys, priklausantys civiliniam personalui Baltarusijos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos Apsaugos departamento aparatui, regioninių, Minsko miesto ir prilyginamoms Departamento valdyboms, Departamento skyrių (poskyrių) rajonuose, miestuose, miestų rajonuose, kitose gyvenvietėse, išskyrus asmenis, teikiančius jų veiklos aprūpinimą ir techninį aptarnavimą, yra valstybės civiliniai tarnautojai“ .

Pagal minėtą Klasifikatorių „Užsiėmimai“, „sargas“ (kodas 5414-008) yra (ir buvo iki 2017 metų) priskiriamas prie darbininkų 2-3 (žemiausių) profesinių atskyrių (klasifikatoriaus Lentelės Nr. 1, Nr. 8), o 2017 metais naujai įvestas „apsaugininkas“ (kodas 5414-001) yra priskiriamas prie žemiausių pagal hierarchiją tarnautojų (specialisto profesijų kategorija, tačiau nepriskiriant jokios pareigybinės kategorijos).

Taigi, pareiškėjas 2016-12-27 – 2017-08-31 dirbo (pagal civilinę darbo sutartį, o ne tarnybos kontraktą) Baltarusijos VRM Apsaugos departamento Baranovičių skyriaus milicijos sukarintos ir apsaugos sargyboje neginkluoto „sargo“ (žemiausio darbininko), vėliau neginkluoto „apsaugininko“ (žemiausio tarnautojo, kuriam bendrinėse teisės aktuose netgi nėra priskiriama profesinė kategorija) pareigose. Be to, dirbo viso tik 8 mėnesius (MD Sprendime Nr. 23S110302 klaidingai nurodytas darbo 2016-2018 laikotarpis).

Migracijos departamentui, priimant sprendimą Nr. 23S110302 (dėl atsisakymo išduoti LLG), minėtos aplinkybės buvo žinomos. Akivaizdu, kad 8 mėnesių darbas žemiausiose civilinių sandėlių neginkluoto sargo / apsaugininko (vienu laipteliu aukštesnio už kiemsargio, kodas 6913-001, atskyrį) pareigose nėra pagrindas motyvuotai prielaidai, neva (būtent) dėl to trumpalaikio žemiausios hierarchijos darbo pareiškėjas įgijo draugų ir ryšių Baltarusijos žvalgybos arba kitose specialiuose tarnybose.

Lietuvos saugumo požiūriu pareiškėjas turi būti traktuojamas kaip eilinis Baltarusijos pilietis, be ypatingų Lietuvos saugumui aplinkybių jo biografijoje. Migracijos departamento (ir VSD) išvada, kad pareiškėjas, (būtent) dėl 2016-2017 metais trumpalaikio 8 mėnesių darbo sargu / apsaugininku Baltarusijos VRM Apsaugos departamento Baranovičių skyriaus milicijos sukarintos ir apsaugos sargyboje, neva kelia pavojų Lietuvos Respublikos valstybės saugumui, yra išskirtinai deklaratyvi nepagrįsta, todėl minėta išvada pagrįsti ginčo Sprendimai yra neteisėti ir naikintini.

Nurodo, kad pagal Lietuvos teismų praktiką, bendra Baltarusijos režimo agresyvia politika nereiškia, kad bet kuris Baltarusijos pilietis yra savaime laikytinas individualiai pavojingu Lietuvos saugumui: galimas pavojingumas turi būti vertinamas „realumo ir akivaizdumo (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu)“, „kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali“, „sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui <...> tam tikras situacijos prognozavimas yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau asmens atliktais veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui“, kad kiekvienu atveju konkretus sprendimas privalo būti individualizuotas būtent to asmens atžvilgiu. Nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas (pažymą parengęs VSD) ginčo sprendimus grindžia tik Klausimyno atsakymuose paties pareiškėjo nurodytu Baltarusijos VRM Apsaugos departamento Baranovičių skyriaus milicijos sukarintos ir apsaugos sargyboje neginkluoto „sargo“, „apsaugininko“ pareigose darbo (pagal civilinę darbo sutartį, o ne tarnybos kontraktą) faktu ir tik bendro pobūdžio informacija (ne individualizuotais pareiškėjo atžvilgiu faktais) dėl Baltarusijos specialiųjų tarnybų priešiškos Lietuvos saugumui veiklos: kad jos dažnai siekia paveikti dirbusius Baltarusijos valstybinėse institucijose piliečius.

Migracijos departamentas, priimdamas sprendimą panaikinti LLG nesuteikė pareiškėjui galimybės pateikti papildomus dokumentus, paaiškinimus. Byloje neturi būti pažeistas įrodinėjimo naštos paskirstymo šalims proporcingumo principas: kad atsakovas vadovautųsi tik apibendrinta VSD informacija: kad agresyvaus priešiško ES ir Lietuvai Baltarusijos režimo specialiosios tarnybos gali siekti paveikti bendradarbiavimui prieš Lietuvą (pvz., šnipinėjimui ir pan.) Baltarusijos piliečius, kurie anksčiau dirbo valstybinėse institucijose (todėl, neva neabejotinai lojalius režimui), bei paties pareiškėjo Klausimyne pateikta (sąžiningai nenuslėpta) informacija: kad jis 2016-2017 m. dirbo neginkluotu sargu Baranovičių sukarintos ir apsaugos sargyboje, o pareiškėjui gi atitektų procesinė pareiga paneigti nesamą (jam kaltinimų ir įrodymų byloje nėra) galimai potencialų jo pavojingumą Lietuvos Respublikos saugumui. Taigi administracinėje individualaus akto procedūroje (ir byloje) neturi būti, kad ne valstybė įrodinėja asmens jai pavojingumą (šnipinėjimą prieš ją ir pan.), bet asmuo yra įpareigotas įrodyti kad jis nėra ir ateityje nebus pavojingas Lietuvos valstybės saugumui (t. y. pareiškėjas turi įrodyti objektyviai sunkiai įrodomą dalyką: jo nesamą ir ateityje negalintį atsirasti bendradarbiavimą su Baltarusijos specialiosiomis tarnybomis).

Be to, byloje neturėtų būti ydingos situacijos, kai pareiškėjo pateiktus jo pilietinės ir socialinės pozicijos įrodymus Migracijos departamentas ginčytų tik bendro pobūdžio samprotavimais (nesiekdamas surinkti papildomai įrodymų): pvz., neva pareiškėjo veiksmai galėjo būti apsimestinai, kad minėti įrodymai nepakankami atskleisti pareiškėjo pilietinę ir socialinę (nepalaikyto Baltarusijos režimo) poziciją ir pan.

Migracijos departamentas ir Valstybės saugumo departamentas bylose dėl leidimų gyventi panaikinimo (atsisakymo išduoti) dėl nustatyto pavojaus Lietuvos saugumui dažnai nurodo, kad neva pagal Konstitucinio Teismo 2022-09-22 nutarimo byloje Nr. 19-A/20213 išaiškinimus, asmens praeityje tarnyba (Baltarusijos) kariuomenėje suponuoja jo pažeidžiamumą, ir tai kalia grėsmę LR nacionaliniam saugumui, – neva ši grėsmė visada (neribotą laiką) bus laikoma išliekanti.

Nurodo, kad šis Konstitucinio Teismo nutarimas buvo dėl visiškai kitokio subjekto – dėl LR Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatymo (2018 m. redakcijos) 2 straipsnio 2 dalyje apibrėžto investuotojo į Lietuvos nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbią įmonę. Be to, KT pabrėžė, jog minėtas įstatymas visgi palieka Komisijai galimybę individualizuoti taikintinas investuotojui ribojančias jo teises priemones – pateikiant rekomendacijas dėl nustatytinų privalomų reikalavimų ar sąlygų, kurių laikantis investicija (jos dalis) galėtų būti vykdoma ir nekeltų grėsmės nacionalinio saugumo interesams, todėl, minėtas KT nutarimas nėra aktualus nagrinėjamai bylai.

Taigi, nei teisės aktai nei teismų praktika nenustato asmens amžino (neriboto laike) savaime laikytino pavojingumo LR nacionaliniam saugumui dėl praeityje jo tarnybos (Baltarusijos) kariuomenėje, – kiekvieno asmens situacija yra individuali ir turi būti nagrinėjama pagal individualiai renkamus įrodymus.

LVAT praktikoje yra ne kartą akcentuota, kad gero administravimo principo nesilaikymas yra teismui savarankiškas pakankamas pagrindas pripažinti neteisėtu viešojo administravimo subjekto sprendimą.

Minėtų aplinkybių visuma (sprendimas yra tik dėl bendrų motyvų ir neindividualizuotas, neatsižvelgta į darbo (sargu – žemiausio lygmens kategorijos) pobūdį ir darbo trumpą 8 mėnesių laiką, kad po to darbo praėjo pakankamai ilgas 6 metų laikotarpis, sprendimas priimtas nesuteikus pareiškėjui galimybės pateikti papildomus paaiškinimus, neatsižvelgiant ir nesisakinant dėl pareiškėjo asmenybės) sudaro rimtą pagrindą manyti, kad buvo pažeisti gero administravimo ir VAĮ 3 straipsnyje įtvirtinti objektyvumo, proporcingumo pamatiniai principai, ir tas pažeidimas tiesiogiai lėmė ginčo sprendimus.

Atsiliepimas

Atsakovas Migracijos departamentas su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo jį atmesti, kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą nurodo, kad vadovaujantis Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 „Dėl Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ 10.31 punktu, pareiškėjo buvo paprašyta užpildyti klausimyną dėl papildomos informacijos gavimo. Pareiškėjas pildydamas klausimyną nurodė, kad 2016-2018 m. dirbo Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų sistemoje. Pareiškėjas atsakydamas į klausimyno 2 klausimą (Nurodykite visas darbovietes (įskaitant tarnybą (pvz., karinę) pagal sutartį ar kontraktą), kuriose dirbote ir dirbate šiuo metu (valstybė, laikotarpis, darbovietės pavadinimas, pareigos) nurodė, kad 2016–2018 m. dirbo Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministerijoje, Apsaugos departamente, apsaugininku. 2023-07-07 Valstybės saugumo departamentas (toliau - VSD) pateikė išvadą Nr. 18-7416, kurioje nurodyta, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjas, dirbdamas Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų sistemoje, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. Valstybės saugumo departamento vertinimu, pareiškėjui išdavus leidimą gyventi jis gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo.

Migracijos departamentas, įvertinęs VSD išvadą ir kitus duomenis, priėmė šiuos sprendimus (toliau – ginčijami sprendimai): - 2023-07-17 sprendimą Nr. 23S110302 atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi; - 2023-07-18 sprendimą Nr. 23S111505 uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metams.

Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 4 str. 4 d. nustato, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Valstybės saugumo departamentas.

Įstatymo 35 str. 1 d. 1 p. numato, kad atsisakoma pakeisti leidimą laikinai gyventi, jeigu užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

Įstatymo 133 str. 5 d. numato, kad užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai.

VSD kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Baltarusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę valstybės institucijose. VSD nustatė konkrečius tokią Baltarusijos žvalgybos tarnybų veiklą Lietuvoje patvirtinančius atvejus. Palankią terpę tokiai Baltarusijos žvalgybos tarnybų veiklai sudaro šių tarnybų naudojama agentų verbavimo savo valstybės institucijose, strateginiuose objektuose ir ginkluotosiose pajėgose sistema. Baltarusijos žvalgybos tarnybos, veikdamos savo šalyje ir vykdydamos žvalgybą prieš užsienio valstybes, remiasi kontržvalgybos darbo objektuose, kurie yra svarbūs užtikrinant nacionalinį saugumą, sistema. Kontržvalgybos objektuose – valstybės institucijose, teisėsaugos tarnybose, strateginiuose ekonomikos sektoriuose ir ginkluotosiose pajėgose – kuriamas užverbuotų asmenų (agentų) tinklas. Užverbuoti agentai, dirbantys Baltarusijos valstybės institucijose ar tarnaujantys šių šalių ginkluotosiose pajėgose, išnaudojami: 1) kontržvalgybos tikslais – siekiant išaiškinti galimą užsienio žvalgybos tarnybų veiklą šių objektų atžvilgiu; 2) žvalgybos informacijai rinkti – jei turi galimybes bendrauti su užsienio valstybių piliečiais ir (ar) reguliariai lankytis užsienio valstybėse. Prioritetas vykdant žvalgybą skiriamas NATO ir ES valstybėms, kurias Baltarusijos žvalgybos tarnybos laiko labiausiai priešiškomis valstybės valdančiajam režimui.

Atkreipia dėmesį, kad byloje ginčijamas sprendimas buvo priimtas remiantis VSD pateikta išvada, kad pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui. Priimdamas ginčijamą sprendimą Migracijos departamentas vadovavosi kompetentingos institucijos – Valstybės saugumo departamento – išvada dėl pareiškėjos grėsmės valstybės saugumui. Pagal Įstatymo 4 straipsnio 3 dalį, išvadą dėl užsieniečio grėsmės valstybės saugumui teikia būtent Valstybės saugumo departamentas. Migracijos departamentas nėra ikiteisminį tyrimą atliekanti ar žvalgybą vykdanti institucija, todėl galimybės surinkti duomenis apie užsieniečius ir jų galimą grėsmę valstybės saugumui yra ribotos. Atsižvelgiant į tai, priimdamas sprendimus, Migracijos departamentas remiasi Valstybės saugumo departamento pateiktais duomenimis ir išvadomis. Migracijos departamentas šios institucijos išvadų nekvestionuoja ir neturi pagrindo jomis nesivadovauti.

VSD išvadoje nurodyta, kad VSD kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Baltarusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę valstybės institucijose. Žvalgybos tarnybos ryšius su agentais tęsia arba atnaujina po tam tikro laiko ir tais atvejais, kai jie baigia darbą valstybės institucijoje ar profesinę karinę tarnybą, tačiau tebeturi ar įgyja naujų žvalgybinių galimybių – gali reguliariai lankytis užsienyje arba išvyksta gyventi į žvalgybą dominančias užsienio valstybes. Baltarusijos žvalgybos tarnybos, siekdamos tęsti ar atnaujinti buvusius ryšius su užsienio valstybėse gyvenančiais savo šalių piliečiais, gali naudoti autoritarinių šalių žvalgybos tarnyboms įprastus metodus – šantažuoti grasindamos paviešinti ankstesnio bendradarbiavimo faktą, taikyti administracinio ir teisinio poveikio priemones Baltarusijoje gyvenantiems giminaičiams (pavyzdžiui, grasinti atleisti iš darbo, apkaltinti nusikalstama veikla ir pan.).

Lietuvos Respublikos Seimo 2022-12-13 nutarime Nr. XIV-16576 „Dėl nepaprastosios padėties įvedimo“ pažymima, jog dėl 2022 m. vasario 24 d. pradėtos atviros Rusijos Federacijos karinės agresijos prieš Ukrainą ir jos žmones daromi nusikaltimai žmoniškumui, karo nusikaltimai, tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimai, lėmę humanitarinę ir pabėgėlių iš Ukrainos krizę, vykdomas valstybinis terorizmas, sudarytos palankios sąlygos Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos valdžios institucijų nurodymu ar su jų žinia vykdyti hibridines atakas ir įvairiausio pobūdžio provokacijas prieš Lietuvos Respubliką. Rusijos Federacija ir toliau laikosi atviros, vis intensyvėjančios grasinimų Ukrainą remiančioms valstybėms retorikos, niekindama jų nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, puoselėjamas vertybes, istoriją ar netgi neigdama jų egzistavimą, intensyvėja Rusijos Federacijos atakos prieš Ukrainos civilinę ir kritinę infrastruktūrą, Rusijos Federacijos retorikoje vis dažniau minima branduolinio ginklo panaudojimo galimybė, tęsiamas Rusijos Federacijos karių ir ginkluotės telkimas Baltarusijos Respublikos teritorijoje.

Šalies argumentai

Pareiškėjas skunde teigia, kad dėl 2016-2017 metais trumpalaikio 8 mėnesių darbo sargu / apsaugininku Baltarusijos VRM Apsaugos departamento Baranovičių skyriaus milicijos sukarintos ir apsaugos sargyboje, neva kelia pavojų LR valstybės saugumui, yra išskirtinai deklaratyvi nepagrįsta, – todėl minėta išvada pagrįsti ginčo atsakovo sprendimai yra neteisėti ir naikintini. Pabrėžia, kad išvada yra pagrįsta ne prielaidomis, o asmeniškai su pareiškėju susijusiomis ir nuo jo priklausiusiomis aplinkybėmis (jo darbine veikla). Mano, kad reikalavimas, kad užsienietis turi atlikti konkrečius veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos valstybę, yra akivaizdžiai per aukštas įrodinėjimo standartas ir taip nukrypstama nuo nuoseklios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, kurioje pasisakoma, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas (žr., pvz., 2019 m. spalio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-5322-520/2019 ir kt.). Įvardyti kiekvieną konkrečią grėsmę (konkretų ryšį, veiksmą, sprendimą), kur gali iškilti „čia ir dabar“ ar gali ateityje realizuotis, praktiškai nėra įmanoma. Grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant pareiškėjos atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Šiuo atveju pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjo pozicija gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjui gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų.

Motyvuojamoji dalis

Įvertinus visą surinktą medžiagą, Migracijos departamentas ginčijamame sprendime, kurio atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi, konstatavo, kad siekis dirbti Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu bei labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos visuomenės saugumas. Taip pat Migracijos departamentas įvertinęs tai, kad pareiškėjui buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi bei kompetentingos institucijos išvadą apie pareiškėjos keliamą grėsmę, priėmė sprendimą uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metams. Mano, kad atsisakymas išduoti leidimą laikinai gyventi ir draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metams laikytinas proporcinga priemone, siekiant apsaugoti visuomenės saugumą.

Migracijos departamentas neturėjo pareigos kreiptis į pareiškėją su prašymu patikslinti ginčijamame sprendime nurodytas aplinkybes, tokios pareigos nenumato ir Įstatymas, ypač atsižvelgiant į tai, kad sprendimas yra priimamas dėl užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui. Įstatymo 4 straipsnio 4 ir 5 dalyse numatyta imperatyvi taisyklė atsisakyti pakeisti arba panaikinti leidimą laikinai gyventi paaiškėjus, kad užsienietis kelia grėsmę valstybės saugumui. Palyginimui, Įstatymo 4 straipsnio 7 dalyje, kurioje nustatomos taisyklės dėl pabėgėlio statuso, papildomos ar laikinosios apsaugos panaikinimo dėl grėsmės valstybės saugumui, yra aiškiai įtvirtinta, kad Migracijos departamentas sprendimą priima gavęs užsieniečio paaiškinimus. Atsižvelgiant į tai, kad Įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje tokia taisyklė nėra numatyta (dėl užsieniečių paaiškinimų gavimo), daro išvadą, kad įstatymų leidėjas tokių ketinimų neturėjo, todėl Migracijos departamentas, priimdamas sprendimus, taisyklių nepažeidė.

Mano, kad ginčijamame sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl sprendimas atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas. Pažymi, kad iš ginčijamo sprendimo turinio matyti, kad, nors esminis ginčijamo sprendimo pagrindas ir yra išvadoje pateikta informacija, tačiau taip pat aiškiai matyti, kad Migracijos departamentas atliko pareiškėjos vertinimą, todėl negalima teigti, jog Migracijos departamentas neatliko jokio savarankiško tyrimo.

Vertinant pareiškėjo ryšius Lietuvos Respublikoje bei patikrinus informaciją Migracijos departamento naudojamose informacinėse sistemose, nustatyta, kad jam nebuvo išduota nacionalinė viza ar leidimas laikinai gyventi. Į Lietuvos Respubliką pareiškėjas atvyko, turėdamas Lenkijos išduotą nacionalinę vizą, galiojančią nuo 2023-04-01 iki 2024-03-30. Aktualiausiais 2023-07-18 Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos informacinės sistemos duomenimis, pareiškėjas nuo 2023-05-25 iki dabar dirba įmonėje UAB "INTEGRE TRANS". Vertinant šio užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, nustatyta, kad jis šiuo metu tokių ryšių neturi, kadangi Migracijos departamento naudojamuose registruose ir duomenų bazėse nėra duomenų apie pareiškėjo šeimos narius ir jiems išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas su Lietuvos Respublika turi iš esmės tik ekonominio-darbinio pobūdžio ryšius, kurie visų pirma, negali paneigti pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui, visų antra, nėra tokie reikšmingi, kad leistų ginčijamus sprendimus vertinti kaip neproporcingus.

Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Grėsmė valstybės saugumui yra ypač svarbi aplinkybė sprendžiant dėl leidimo užsieniečiui laikinai gyventi, t. y. dėl galimybės užsieniečiui gyventi Lietuvos Respublikoje ir laisvai lankytis kitose Šengeno valstybėse.

Trečiasis suinteresuotas asmuo - Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas (toliau - VSD) su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo jį atmesti, kaip nepagrįstą. VSD nuomone, skundžiami Migracijos departamento sprendimai yra priimti pagal jo kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos ir Europos Sąjungos (toliau - ES) teisės aktais, yra teisėti ir pagrįsti tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, priimti įvertinus turimus duomenis apie pareiškėją, yra atitinkantys šalies nacionalinio saugumo interesus ir susiklosčiusią geopolitinę situaciją.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau - UTPĮ) 4 straipsnio 3 ir 4 dalimis, įpareigojančiomis VSD atlikti užsieniečių keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą, VSD 2023 m. liepos 7 d. raštu Nr. 18-7416 MD pateikė vertinimą, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. VSD vertinimu, pareiškėjas (Baltarusijos Respublikos pilietis), 2016-2018 m. dirbdamas Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministerijoje, Apsaugos departamente, apsaugininku, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys.

VSD vertinimu, pareiškėjui gyvenant Lietuvoje, jis gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo. VSD kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Baltarusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalių piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę šių šalių valstybės institucijose. VSD nustatė konkrečius tokią Baltarusijos žvalgybos tarnybų veiklą Lietuvoje patvirtinančius atvejus. Palankią terpę tokiai Baltarusijos žvalgybos tarnybų veiklai sudaro šių tarnybų naudojama agentų verbavimo savo valstybės institucijose, strateginiuose objektuose ir ginkluotosiose pajėgose sistema. Prioritetas vykdant žvalgybą skiriamas NATO ir ES valstybėms, kurias Baltarusijos žvalgybos tarnybos laiko labiausiai priešiškomis šių valstybių valdantiesiems režimams.

VSD, atsižvelgdamas į turimus duomenis, žinomus Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų veikimo metodus ir grėsmių tendencijas, atlikęs perspektyvinį (į ateitį nukreiptą) vertinimą, numato, kad Pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui dėl jo su Lietuvos nacionalinio saugumo interesais nesuderinamų ryšių su Baltarusijos vidaus reikalų sistema. Vien faktas, kad šiuo metu pareiškėjas Baltarusijos vidaus reikalų sistemoje nebedirba (dirbo 2016-2018 m. laikotarpiu), savaime nereiškia, kad jo ryšiai yra nutrūkę (ir neatsinaujins) ir nebegali kelti grėsmės. VSD vertinimu, ryšių su grėsmę keliančiais subjektais turėjimas gali būti laikomas pažeidžiamumą suponuojančia aplinkybe, kartu sudarantis pagrindą išvadai, jog tokių ryšių turinčio asmens buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui.

Toks VSD vertinimas atitinka ir LVAT poziciją analogiškomis aplinkybėmis grindžiamoje byloje, kurioje teismas pagrįstai sprendė, jog nuo 2014 iki 2019 metų pagal sutartį Baltarusijos Respublikos valstybinėje institucijoje tarnavęs Baltarusijos Respublikos pilietis gali palaikyti ryšius su buvusioje darbovietėje ir (ar) kitose žvalgybos tarnybose dirbančiais Baltarusijai lojaliais asmenimis, ir tai yra pakankamas pagrindas išvadai, kad toks ryšių palaikymas gali būti laikoma aplinkybe, suponuojančia Pareiškėjo pažeidžiamumą, kartu ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams (2023 m. rugpjūčio 2 d. nutartis adm. byloje Nr. eA-2006-520/2023).

Nurodo, kad visuotinai žinoma aplinkybė, kad Baltarusijos režimas ne tik priešiškai nusiteikęs Lietuvos atžvilgiu, vykdo hibridines atakas prieš Lietuvą, bet ir Migracijos departamento sprendimų priėmimo metu padėjo ir toliau padeda Rusijai, kuri pradėjo ir vykdo precedento neturinčią plataus masto agresiją Ukrainoje, t. y. savo veiksmais parodė, kad praktikoje imasi pačių brutaliausių agresyvių priemonių prieš kitas šalis, todėl kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi būti itin dėmesingai įvertinamos aplinkybės, kurios gali būti laikomos potencialiai keliančiomis grėsmę, todėl ši kontekstinė informacija negali būti ignoruojama. Neįvertinus aptartų aplinkybių kaip keliančių grėsmę valstybės saugumui, būtų prisiimta nepateisinamai didelė rizika visos visuomenės saugumo nenaudai ir VSD bei atsakovo priimami sprendimai neatitiktų Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo reikalavimų, t. y. neprisidėtų prie rizikos veiksnių, pavojų silpninimo ir grėsmių nacionaliniam saugumui mažinimo.

Šios nurodytos aplinkybės patvirtina, kad tiek VSD, atlikęs vertinimą, tiek atsakovas savo Sprendimuose pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, o nustatytų faktinių aplinkybių visuma (su Lietuvos nacionalinio saugumo interesais nesuderinamų ryšių turėjimas) leidžia teigti, kad pareiškėjo išreikštas pritarimas Lietuvos Respublikos pozicijai karo Ukrainoje ir Krymo priklausomybės klausimu (atsakymai į klausimyno 10 ir 11 klausimus) nesudaro pagrindo paneigti VSD vertinimo dėl grėsmės nacionaliniam saugumui. Nurodo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2022 m. rugsėjo 22 d. nutarime byloje Nr. 19-A/2021, nurodyta, jog asmens ryšiai su užsienio valstybių institucijomis, tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis, keliantys grėsmę nacionaliniam saugumui, gali būti laikomi aplinkybe, suponuojančia tokio asmens pažeidžiamumą, taigi kartu galinčia kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams.

Priešingai nei pareiškėjas nurodo savo skunde, mano, kad šis nutarimas aktualus nagrinėjamoje byloje. Nacionalinio saugumo užtikrinimas yra aukščiausias bet kurios valstybės vidaus ir užsienio politikos tikslas. Pagrindinis nacionalinio saugumo tikslas ir pagrindinė vertybė yra valstybės sugebėjimas išsaugoti nepriklausomą identitetą prieš valstybes, kurios laikomos priešiškomis (LVAT 2020 m. gruodžio 9 d. nutartis adm. byloje Nr. eAS-846-756/2020). Europos Žmogaus Teisių Teismas šiuo aspektu taip pat yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui, tačiau nacionalinė teisinė sistema turi suteikti galimybę asmeniui ginčyti institucijos vertinimą apie tai, kad situacija liečia nacionalinį saugumą, t. y. nepriklausoma institucija ar teismas turi turėti galimybę reaguoti, jeigu nacionalinio saugumo koncepcija panaudota be racionalaus pagrindo (EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07).

Taigi, EŽTT pažymėjo, kad vertinimo laisvė apibrėžti, kas yra reikalinga nacionaliniam saugumui, paliekama atitinkamoms institucijoms, kiek tai daroma nenutolstant nuo nacionalinio saugumo koncepcijos, patvirtintos valstybėje. Be to, grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Jeigu kompetentingos valstybės institucijos turėtų įrodymų apie užsieniečių atliekamus, planuojamus atlikti arba realiai galimai atliktus valstybės nacionaliniam saugumui grėsmingus veiksmus, tuomet būtų sprendžiama dėl visiškai kitokio pobūdžio teisinių pasekmių - baudžiamosios atsakomybės taikymo, o ne dėl užsieniečio teisės gyventi Lietuvos Respublikoje.

Pažymi, kad LVAT ne kartą yra pažymėjęs, jog teisė atvykti į Lietuvą ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka UTPĮ reikalavimus (pvz., LVAT 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis byloje Nr. A- 858-2720-2014). Be to, anksčiau išduotas leidimas laikinai gyventi negali sukurti pagrįsto teisėto lūkesčio, kad toks leidimas užsieniečiui bus išduotas naujas, (pratęstas) automatiškai ir (ar) nebus panaikintas susiklosčius tam tikroms aplinkybėms.

Nurodo, kad pareiškėjas šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturi. Vieninteliai pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika yra darbas, kuriame jis dirba nuo 2023 m. gegužės 25 d., t. y. jo ryšiai su Lietuvos Respublika nėra ilgalaikiai. VSD vertinimu, pareiškėjo asmeninis interesas gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje, negali būti pripažintas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas.

Šiuo atveju leidimo laikinai gyventi panaikinimas ir draudimas pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką laikytina proporcinga priemone, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą bei siekiant užkardyti galinčias kilti grėsmes. Atkreipia dėmesį, kad vienoje iš savo bylų, kurioje užsienietis 2009 metais įsidarbino vairuotoju Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Apsaugos departamento mokymo centre, LVAT atsakydamas į užsieniečio apeliacinio skundo argumentus, kad Leidimo panaikinimas yra neproporcinga priemonė siekiamiems tikslams, pažymėjo, kad grėsmių valstybės saugumui pašalinimas tokiomis priemonėmis, kaip leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui panaikinimas, yra mažiausią represinį, o daugiau prevencinį elementą turinti priemonė, todėl siekiamo tikslo aspektu yra proporcinga (LVAT 2023-08-16 nutartis adm. byloje Nr. eA-2023-415/2023). Manome, kad ši Teismo praktika aktuali nagrinėjamoje byloje.

Nurodo, kad pareiškėjo apklausa neturėtų įtakos Migracijos departamento Sprendimams, nes pareiškėjas kartu su skundu nepateikė jokių VSD išvadas galinčių paneigti įrodymų, taigi jo skundo teiginiai laikytini nepagrįstais.

VSD vertinimu, priimant atsakovui priimant Sprendimus, nebuvo pažeisti Lietuvos įstatymai ar kiti teisės aktai, viešojo administravimo subjektas (MD) neviršijo kompetencijos, taip pat jo Sprendimais nebuvo nepagrįstai suvaržytos pareiškėjo teisės bei laisvės. Kadangi Pareiškėjas VSD pripažintas kaip keliantis grėsmę valstybės saugumui, jo asmeniniai interesai negali būti aukščiau Lietuvos valstybės saugumo. Atsakovo Sprendimai priimti tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes ir taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl jų naikinti, vadovaujantis pareiškėjo nurodomais motyvais, nėra teisinio pagrindo.

Teismo posėdžio metu pareiškėjas ir jo atstovas palaikė skundą, prašydami jį pilnai patenkinti, atsakovo atstovė prašė teismo skundą atmesti, kaip nepagrįstą. VSD atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimą pranešta tinkamai.

Teismas konstatuoja:

Byloje kilo ginčas kilo dėl atsakovo Migracijos departamento 2023 m. liepos 18 d. sprendimo Nr. 23S111505 ir 2023 m. liepos 17 d. sprendimo Nr. 23S110302 teisėtumo ir pagrįstumo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad pareiškėjas prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi pateikė tuo pagrindu, jog ketina dirbti tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju. Atsakydamas į Klausimyno 2 klausimą (Nurodykite visas darbovietes (įskaitant tarnybą (pvz., karinę) pagal sutartį ar kontraktą), kuriose dirbote ar dirbate šiuo metu (valstybė, laikotarpis, darbovietė pavadinimas, pareigos), nurodė, kad 2016-2018 metais dirbo Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sistemoje.

Vertinant pareiškėjo socialinius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje, atsakovas nustatė, kad jam nebuvo išduota nacionalinė viza ar leidimas laikinai gyventi. Į Lietuvos Respubliką S,U. atvyko, turėdamas Lenkijos išduotą nacionalinę vizą, galiojančią nuo 2023-04-01 iki 2024-03-30. Pareiškėjas nuo 2023-05-25 iki dabar dirba Lietuvoje. Migracijos departamentas nenustatė, kad jis turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, apie jo šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, atsakovo naudojamuose registruose ir duomenų bazėse nėra.

Atsakovas 2023 m. liepos 7 d. gavo 2023-07-05 VSD išvadą Nr. 18-7416, kurioje nurodyta, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, kadangi dirbdamas Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Apsaugos departamente apsaugos darbuotoju , privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai, palaikyti jos valdžią bei vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę ir Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui.

Atsižvelgdamas į VSD vertinimą ir vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, atsakovas ginčijamu sprendimu atsisakė pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

2023-07-18 Sprendimu atsakovas nusprendė uždrausti atvykti pareiškėjui į Lietuvos Respubliką 5 m. nuo sprendimo priėmimo dienos, nes jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui.

Pareiškėjas, nesutikdamas su priimtais sprendimais, su skundu kreipiasi į teismą, prašydamas juos panaikinti bei įpareigoti atsakovą iš naujo (pakartotinai) išnagrinėti ir priimti naują sprendimą dėl pareiškėjo pateikto prašymo dėl išdavimo jam leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Pagal Įstatymo 4 straipsnio 2 dalį, užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje kontroliuoja Migracijos departamentas ir VSAT, bendradarbiaudami su Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijomis ir įstaigomis. Pagal to paties straipsnio 3 dalį, užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka VSD, o grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei – pagal kompetenciją Lietuvos Respublikos Policijos departamentas arba VSAT.

Įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad VSD, turėdamas duomenų, kad užsienietis, kuriam išduota viza, leidimas gyventi ar kitas šiame Įstatyme nurodytas užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinantis dokumentas, kelia grėsmę valstybės saugumui, nedelsdamas apie tai informuoja Migracijos departamentą, o šis ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo šios informacijos gavimo dienos panaikina užsieniečiui išduotą vizą, leidimą gyventi, jeigu tokie dokumentai buvo išduoti, arba užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir apie tai nedelsdamas informuoja užsienietį.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad, pagal Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (ginčui aktuali redakcija, galiojusi nuo 2022 m. gruodžio 27 d.) (toliau – ir Aprašas) 10.31 papunktį, užsienietis asmeniškai, užpildęs prašymą išduoti ar pakeisti leidimą per MIGRIS, per 4 mėnesius nuo šio prašymo per MIGRIS užpildymo dienos turi atvykti į Įstatymo 28 straipsnyje nustatytą instituciją, išskyrus Aprašo 111 punkte nurodytą atvejį, ir užpildyti Migracijos departamento parengtą klausimyną, jeigu užsienietis (vyresnis nei 18 metų) atitinka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento patvirtintame sąraše nustatytą kategoriją (-as) (šis papunktis taikomas, kai užsienietis asmeniškai atvyksta į Migracijos departamentą).

Aprašo 76 punkto 3 dalyje nustatyta, kad Migracijos departamentas, nustatęs, jog užsienietis Aprašo 10.31 papunktyje nurodytame klausimyne pateikė informaciją, kuri gali turėti reikšmės vertinant užsieniečio grėsmę valstybės saugumui, siųsdamas paklausimą VSD, ar užsienietis kelia grėsmę valstybės saugumui, nurodo, kad užsienietis Aprašo 10.31 papunktyje nurodytame klausimyne pateikė informaciją, kuri gali turėti reikšmės vertinant užsieniečio grėsmę valstybės saugumui.

Aprašo 131 punkte nustatyta, kad Įstatymo 4 straipsnio 5 ar 6 dalyje nurodytais atvejais Migracijos departamentas, gavęs VSD informaciją apie užsieniečio keliamą grėsmę valstybės saugumui, išnagrinėja dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, įvertina nustatytus faktus ir ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo Įstatymo 4 straipsnio 5 ar 6 dalyje nurodytos VSD, Lietuvos Respublikos Policijos departamento arba VSAT informacijos gavimo Migracijos departamente dienos priima nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi (jei kartu su užsieniečiu gyvena jo šeimos narys, kartu priimamas ir sprendimas panaikinti šio šeimos nario leidimą laikinai gyventi, išskyrus atvejus, kai jis turi teisę gyventi Lietuvos Respublikoje kitu Įstatymo nustatytu pagrindu).

Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.

Pagal Lietuvos Respublikos Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo (toliau – ir Saugumo pagrindų įstatymas) 2 straipsnį, VSD yra vienas iš subjektų, užtikrinančių Lietuvos nacionalinį saugumą, jo paskirtis – apsaugoti nuo pasikėsinimų valstybę, jos suverenitetą ir konstitucinę santvarką. Šios institucijos uždaviniai – vykdyti žvalgybą ir kontržvalgybą, tirti, analizuoti ir prognozuoti visuomeninius politinius bei ekonominius procesus, susijusius su grėsmėmis nacionaliniam saugumui; laiku atskleisti veikas, keliančias grėsmę valstybės saugumui, suverenitetui, teritorijos neliečiamybei ir vientisumui, konstitucinei santvarkai, valstybės interesams, gynybinei ir ekonominei galiai, užkirsti kelią šioms veikoms ir jas šalinti įstatymų nustatyta tvarka. Šios, taip pat Įstatymo 4 straipsnio nuostatos patvirtina, kad būtent VSD yra kompetentingas subjektas vertinant, ar užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui.

LVAT 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-3521-968/2021, kurioje taip pat buvo vertinamas užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui klausimas, yra konstatavęs, kad Migracijos departamentui nesuteikta teisė kvestionuoti kitos kompetentingos institucijos pateiktą informaciją ar ją vertinti kitaip. Taigi, užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka VSD ir teikia išvadą dėl užsieniečio grėsmės valstybės saugumui, o Migracijos departamentas ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo šios informacijos gavimo dienos panaikina jam išduotą leidimą gyventi ir apie tai nedelsdamas informuoja užsienietį.

Pareiškėjas nurodo, kad atsakovas neteisingai suprato ir aiškino grėsmės nacionaliniam saugumui sąvoką, neatliko individualaus vertinimo ir nenustatė asmeninio jo elgesio, rodančio grėsmės realumą. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad Migracijos departamentas nekvestionuoja VSD išvadų, todėl ir nagrinėjamu atveju tik vertino, ar leidimo laikinai gyventi panaikinimas laikomas proporcinga ir būtina priemone tikslui, t. y. užtikrinti visuomenės saugumą, pasiekti.

Pareiškėjas teigia, kad atsakovas neįrodė ir motyvuotai nepagrindė, jog jis realiai keltų grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai.

Nustatyta, kad atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą, vadovavosi VSD išvada, kurioje konstatuota, jog pareiškėjas 2016-2018 metais dirbo Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sistemoje, todėl, akivaizdu, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti šalies valdžią. Teismas sutinka su VSD išvada, kad Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja tos valstybės žvalgybos ir saugumo tarnybos, kurios užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys.

Taigi, VSD padarė išvadą, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjas su tokiomis išvadomis nesutinka, nurodo, kad skundžiamame sprendime konkrečiai nepaaiškinta, kodėl jo buvęs darbas reiškia, kad gyvendamas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Mano, kad skundžiamo sprendimo argumentacija yra bendro pobūdžio, šabloninė ir nepaisanti jo situacijos ypatumų.

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad valstybės saugumas – esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visuomenei. LVAT 2020 m. gruodžio 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eAS-846-756/2020 akcentavo, kad nacionalinio saugumo užtikrinimas yra aukščiausias bet kurios valstybės vidaus ir užsienio politikos tikslas. Pagrindinis nacionalinio saugumo tikslas ir pagrindinė vertybė – valstybės sugebėjimas išsaugoti nepriklausomą identitetą prieš valstybes, kurios laikomos priešiškomis.

LVAT taip pat ne kartą yra pažymėjęs, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra suteikiama automatiškai, o įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., LVAT 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį byloje Nr. A-858-2720-2014). Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės, o valstybės teisė kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą pripažįstama tiek LVAT, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) (pvz., 2006 m. spalio 18 d. sprendimas byloje Üner prieš Nyderlandus) praktikoje. Be to, EŽTT teisės atvykti į šalį ar išsiuntimo iš šalies ribojimus nagrinėja proporcingumo aspektu vertindamas pusiausvyrą kitų fundamentalių Konvencijoje įtvirtintų teisių atžvilgiu (pavyzdžiui, teisės į privatumą, šeimą, kt.), t. y. ieško pusiausvyros tarp valstybės teisės neįleisti asmens ir jo fundamentalių interesų.

Nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“, t. y. jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr., pvz., LVAT 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2015 m. vasario 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2744-756/2017). Tokiais atvejais privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali.

Be to, EŽTT yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui, tačiau nacionalinė teisinė sistema turi suteikti galimybę asmeniui ginčyti institucijos vertinimą, kad situacija susijusi su nacionaliniu saugumu, t. y. nepriklausoma institucija ar teismas turi turėti galimybę reaguoti, jeigu nacionalinio saugumo koncepcija panaudota be racionalaus pagrindo (pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimas byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07).

Tai reiškia, kad grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Šiuo atveju pakanka patikrinti, ar buvo pagrindas daryti išvadą, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje galėjo kelti grėsmę.

Tokiose bylose būtina įvertinti individualią užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu (žr., pvz., LVAT 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016, 2019 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5322-520/2019 ir kt.).

Atkreiptinas dėmesys, kad Baltarusijos Respublikos autokratinio režimo keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijoje. Jos 16 straipsnyje konstatuojama: „Autoritarinio Baltarusijos Respublikos politinio režimo priešiškumas ir vykdomos provokacijos prieš Lietuvos Respubliką bei kitas demokratines valstybes didina nenuspėjamumą ir kelia naujų saugumo grėsmių. Auganti Rusijos Federacijos įtaka Baltarusijos Respublikai, politinės, ekonominės ir karinės abiejų valstybių integracijos stiprinimas neigiamai veikia Lietuvos Respublikos ir viso regiono saugumo aplinką“. Dėl Rusijos keliamos grėsmės Lietuvos nacionaliniam saugumui Nacionalinio saugumo strategijos 14 punkte teigiama: „Didžiausia grėsmė Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui ir nacionalinių interesų užtikrinimui kyla iš augančio Rusijos valdžios autoritarizmo, agresyvumo ir imperialistinių ambicijų įgyvendinimo karinėmis ir kitomis, nekonvencinėmis hibridinėmis priemonėmis. Vis dažniau ignoruodama ne tik tarptautinės bendruomenės nuomonę, bet ir pažeisdama tarptautinę teisę, Rusijos valdžia kelia egzistencinę grėsmę Lietuvos Respublikai ir kartu visos euroatlantinės bendrijos saugumui“. Taip pat visuotinai žinoma aplinkybė, kad Rusija ne tik priešiškai nusiteikusi Lietuvos atžvilgiu, bet ir skundžiamo sprendimo priėmimo metu buvo pradėjusi precedento neturinčią plataus masto agresiją Ukrainoje. 2022 m. vasario 24 d. rezoliucijoje Nr. XIV-930 „Dėl Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos agresijos prieš Ukrainą“ Lietuvos Respublikos Seimas pasmerkė Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos karinę agresiją prieš Ukrainą ir siekį nuversti teisėtai išrinktą Ukrainos valdžią, išreiškė tvirtą paramą Ukrainos suverenitetui, nepriklausomybei, teritorijos vientisumui ir tarptautiniu mastu pripažintų jos sienų neliečiamybei, taip pat pakvietė sustiprinti Europos Sąjungos ir NATO valstybių narių visuomenių atsparumą priešiškų šalių vykdomoms hibridinėms ir jų specialiųjų tarnybų keliamoms grėsmėms.

Vadovaujantis 2022 m. gruodžio 13 d. Lietuvos Respublikos Seimo nutarimo Nr. XIV-1657 „Dėl nepaprastosios padėties įvedimo“ nuostatomis, sugriežtinus vizų režimą, sustabdytas Rusijos ir Baltarusijos piliečių prašymų išduoti vizas priėmimas ir sprendimų dėl šių prašymų priėmimas Lietuvos Respublikos vizų tarnybose užsienyje. Taip pat sustiprinta valstybės sienos apsauga, t. y. Rusijos ir Baltarusijos piliečiams taikomas individualus papildomas išsamus patikrinimas dėl jų atvykimo keliamos grėsmės Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui, viešajai tvarkai, viešajai politikai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai ar tarptautiniams santykiams.

Taigi, kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi būti itin dėmesingai įvertinamos aplinkybės, kurios gali būti laikomos potencialiai keliančiomis grėsmę. Nagrinėjamu atveju VSD nustatytas aplinkybes įvertinus atsižvelgiant į pirmiau aptartą visuotinai žinomą informaciją, surinkta informacija apie pareiškėją negali būti ignoruojama, teisėjų kolegijos vertinimu, tikėtina, kad jis gali palaikyti ryšius su buvusioje darbovietėje ir/ar kitose tarnybose dirbančiais Baltarusijai lojaliais asmenimis ir tai yra pakankamas pagrindas išvadai, kad toks ryšių palaikymas gali būti laikoma aplinkybe, suponuojančia jo pažeidžiamumą, kartu ir realią tikimybę, galinčia kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams. Teisėjų kolegija sutinka, jog VSD surinkti ir aptarti įrodymai sudarė pagrindą išvadai apie jo galimus ryšius su Baltarusijos atitinkamomis tarnybomis ir kurie nebuvo niekaip paneigti.

Pareiškėjui nebuvo išduota nacionalinė viza ar leidimas laikinai gyventi, į Lietuvos Respubliką jis atvyko, turėdamas Lenkijos išduotą nacionalinę vizą. Pažymėtina, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi įgyjama tik tada, jeigu asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., LVAT 2019 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2625-492/2019; kt.). Aplinkybė, kad pareiškėjui viza buvo išduota teisėtai, nereiškia, kad jis turėjo ir teisėtą pagrindą (teisėtą lūkestį) tikėtis, jog jam bus išduotas leidimas laikinai gyventi Įstatymo įtvirtintais pagrindais. Tuo labiau, kad šių dokumentų išdavimo tvarka ir teisiniai pagrindai yra skirtingi. Lietuvos Respublika neturi pareigos išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, jeigu išdavimas neatitinka valstybės nacionalinių interesų.

Teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju palaiko trečiojo suinteresuoto asmens nurodytus argumentus, jog kontržvalgybos tyrimų ir žvalgybos operacijų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Rusijos ir Baltarusijos žvalgybos tarnybos yra suinteresuotos ir dažnai tikslingai skatina savo agentus išvykti gyventi į šiems režimams priešiškas valstybes. Pasikeitus situacijai, Rusijos karinės agresijos atveju su Rusijos ir Baltarusijos žvalgybos tarnybomis bendradarbiaujantys šių šalių piliečiai gali būti išnaudoti specialioms, karinę agresiją remiančioms operacijoms – propagandai ir dezinformacijai platinti, diversijoms prieš strateginės ir karinės infrastruktūros objektus vykdyti.

Atsakovas nustatė, jog pareiškėjas neturi šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, taip pat nenustatė ir duomenų apie jo šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje. Remiantis VSD duomenimis, jis pripažintas kaip keliantis grėsmę valstybės saugumui, o įvertinus išdėstytų aplinkybių visumą, yra pagrindas manyti, jog surinkta pakankamai duomenų išvadai, kad asmeninis interesas likti gyventi ir dirbti ar atvykti į Lietuvos Respubliką negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas.

Akcentuotina, kad Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos politinių režimų agresyvumas kelia didelę grėsmę regiono valstybių, taip pat ir Lietuvos, nacionaliniam saugumui. Esant įtemptai politinei situacijai, išlieka didelė Rusijos ir Baltarusijos propagandistų veiklos prieš Lietuvą tikimybė ir tokioms veikoms vykdyti taip pat gali būti naudojami čia gyvenantys asmenys, prijaučiantys šių valstybių vykdomai agresyviai politikai. Negalima leisti, jog išduodant leidimą laikinai gyventi būtų sukuriama palanki terpė Lietuvoje įsikurti Rusijos ir Baltarusijos režimus palaikantiems ar su šiais režimais bendradarbiaujantiems asmenims, o leidimo laikinai gyventi suteikiamos teisės būtų naudojamos Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo interesus neatitinkančioms veikoms vykdyti. Tokie veiksmai nesuderinami su Lietuvos nacionalinio saugumo tikslais, rodo akivaizdžią nepagarbą žmogaus teisėms bei pagrindinėms laisvėms ir, siekiant Lietuvos nacionalinio saugumo interesų, paisant visuomenės bei valstybės intereso viršenybės, būtina užkirsti kelią tokioms užsienio valstybių piliečių veikoms.

Pareiškėjas skunde teigia, kad atsakovas pažeidė gero administravimo principą, neapklausė jo papildomai bei nepareikalavo pateikti papildomų paaiškinimų ir įrodymų, tačiau teisės aktai nenumato Migracijos departamentui pareigos papildomai jį apklausti.

LVAT 2017 m. spalio 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-4702-858/2017 nurodyta, kad gero administravimo principas apima ir teisę būti išklausytam, tačiau ši teisė nėra savitikslė. Viena vertus, ja siekiama užtikrinti asmens teisę pateikti viešojo administravimo subjektui visą, jo manymu, reikšmingą informaciją ir taip užtikrinti savo teisių gynybą. Kita vertus, ja siekiama užtikrinti, kad, prieš priimdamas individualų sprendimą, viešojo administravimo subjektas būtų nustatęs visas reikšmingas faktines aplinkybes, būtinas tokiam sprendimui priimti, kadangi priešingu atveju kiltų abejonė dėl tokio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje (toliau – ir Chartija) apibrėžiant gero administravimo principo turinį taip pat nurodoma „teisė būti išklausytam“, kuri reiškia, jog kiekvienas asmuo turi būti išklausytas prieš taikant bet kokią individualią jam nepalankią priemonę (Chartijos 41 straipsnio 2 dalies a punktas) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A438-1102/2014). Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, teisės į gynybą principas, kuris taikomas ne tik tais atvejais, kai asmeniui gresia sankcijos, bet ir tada, kai gali būti priimamas sprendimas, kuriuo asmens interesai būtų paveikiami neigiamai, reikalauja, kad sprendimų, kuriais reikšmingai paveikiami asmens interesai, adresatas turėtų galimybę veiksmingai išreikšti savo nuomonę (žr., pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2002 m. gruodžio 12 d. sprendimą byloje Nr. C-395/00). Gero administravimo principas įpareigoja viešojo administravimo institucijas suteikti asmenims, kurių klausimai svarstomi, veiksmingą galimybę pasisakyti (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-214/2014). Gero administravimo principas reiškia, kad veiksminga suinteresuoto asmens teisė teikti argumentus ir įrodymus turi būti įgyvendinama prieš viešojo administravimo subjektui priimant administracinį aktą, ir jam turi būti suteikta pakankamai laiko pasirengti pateikti argumentus ar įrodymus dėl tokio akto (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-727/2014). Vis dėlto aptariama asmens teisė būti informuotam ir išklausytam nėra absoliuti. Pavyzdžiui, apklausa gali būti akivaizdžiai nebūtina dėl nagrinėjamos situacijos ypatumų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3052-525/2019).

Proceso operatyvumo ir ekonomiškumo principai suponuoja, jog pareiškėjų teisių būti išklausytam tikslų aspektu vertinant bendrąją ginčo teisiniuose santykiuose susiklosčiusią situaciją, kai pareiškėjai turi galimybę visus savo argumentus dėl atsakovo priimto sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo išdėstyti teisme, teikti tuos argumentus pagrindžiančius įrodymus ir savo teisėmis teisme aktyviai naudojasi, nėra pagrindo pripažinti, kad teisė būti išklausytam dėl kokių nors ypatingų aplinkybių turėtų būti be išlygų įgyvendinta būtent administracinių procedūrų metu, o to nepadarius, ginčijamas sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3159-415/2021).

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodo, kokius konkrečiais papildomus paaiškinimus jis būtų pateikęs, todėl akcentuotina, kad kreipdamasis į teismą jis šią teisę pilnai realizavo, nes teismo posėdyje buvo išklausytas.

Pareiškėjas nurodo, kad ginčijamas sprendimas neatitinka VAĮ nuostatų, nes Migracijos departamentas neatliko savarankiško aplinkybių vertinimo.

Teisėjų kolegija pažymi, jog sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas pagal ginčijamo sprendimo priėmimo metu turėtus dokumentus ir informaciją. Taigi, šiuo atveju ginčijamas sprendimas buvo pagrįstas objektyviais Migracijos departamento tuo metu turėtais duomenimis ir aktualioms teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos.

VAĮ 10 straipsnio 5 dalis nustato, kas administraciniame sprendime turi būti nurodyta, ar tarp išvardintų reikalavimų yra administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas, ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės, administracinio sprendimo motyvai.

Taip pat Migracijos departamentas, įvertinęs tai, kad pareiškėjui buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi bei VSD išvadą apie pareiškėjo keliamą grėsmę, priėmė pagrįstą ir teisėtą Sprendimą uždrausti atvykti pareiškėjui Lietuvos Respubliką 5 metams. Šis Sprendimas yra proporcinga priemonė, siekiant apsaugoti visuomenės saugumą.

Apibendrinus išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Sprendimai yra tinkamai pagrįsti tiek objektyviomis aplinkybėmis, tiek aktualiomis teisės aktų normomis, atitinka nuosekliai formuojamą LVAT praktiką panašaus pobūdžio bylose, priimtas nepažeidžiant pagrindinių procedūrų, todėl nėra pagrindo jų naikinti. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog skundžiami Sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, todėl pareiškėjo skundo tenkinti, remiantis jame išdėstytais argumentais, nėra pagrindo, todėl jis atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas). Atmetus pareiškėjo skundą dalyje dėl Sprendimų panaikinimo, netenkinamas ir išvestinis reikalavimas įpareigoti atsakovą iš naujo (pakartotinai) išnagrinėti ir priimti naują sprendimą dėl pareiškėjo pateikto prašymo dėl išdavimo jam leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Teismas taip pat pažymi, kad EŽTT ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

Atmetus pareiškėjo skundą, jo patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo S. U. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Jūratė Gaidytė-LavrinovičArūnas KaminskasIna Kikutienė