Šiaulių apygardos teismo nutartis, 2A-769-440/2015

Teismas: Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2015-10-21
Bylos Nr.: 2A-769-440/2015
Teisminio proceso Nr.: 2-70-3-00481-2014-2
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Egidijus Mockevičius, Rasa Bartašienė, Vilija Valantienė (pran.)
Ieškovas: Z. T.
Atsakovas: Ž. P., E. P.

Kategorijos

2.1.1.3.10Teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai
2.5.8.7Sutarčių forma ir galia
2.5.8.8Sutarčių aiškinimas
2.5.11.1Bendrosios pirkimo-pardavimo sutarties nuostatos
3.1.7.3Išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, ir jų apmokėjimas
3.1.7.9Išlaidų advokato, advokato padėjėjo pagalbai apmokėti atlyginimas
3.3.1.14Apeliacinis bylos nagrinėjimas rašytinio proceso tvarka

Civilinė byla Nr. 2A-769-440/2015Teisminio proceso Nr. 2-70-3-00481-2014-2Procesinio sprendimo kategorija: 2.1.1.3.10; 2.5.8.7;2.5.8.8;2.5.11.1; 3.1.7.3;3.1.7.9;3.3.1.14; (S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. spalio 21 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Rasos Bartašienės, Egidijaus Mockevičiaus, pirmininkės ir pranešėjos Vilijos Valantienės, teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo ieškovės Z. T. ir atsakovų Ž. P. ir E. P. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. kovo 30 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-51-901/2015 pagal ieškovės Z. T. ieškinį atsakovams Ž. P. ir E. P. dėl iškeldinimo ir nuostolių priteisimo, taip pat pagal atsakovų priešieškinį ieškovei dėl nuosavybės teisės pripažinimo ir naudojimosi pastatais tvarkos nustatymo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovė Z. T. kreipėsi į Šiaulių apylinkės teismą prašydama iškeldinti atsakovus Ž. P. ir E. P. iš jai nuosavybės teise priklausančio gyvenamojo namo ir ūkinių pastatų, esančių adresu (duomenys neskelbtini), priteisti ieškovei iš atsakovų solidariai 25500,00 Lt nuostolių, 5 procentus metinių procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ji žodinės panaudos sutarties pagrindu buvo leidusi savo sūnui Ž. P. nuo 1994 m. su sutuoktine E. P., nuo 2000 m. gyventi šiame gyvenamajame name ir naudotis ūkiniais pastatais. Pirmame pastato aukšte gyveno ieškovė su sutuoktiniu, kuris bylos nagrinėjimo metu mirė, ir jų dukra, o antrame namo aukšte gyvena atsakovai. Šalys buvo sutarę, jog nutraukus panaudos sutartį, atsakovai išsikels, ieškovei pareikalavus ir už visą laiką mokės jiems tenkančią mokesčių dalį, proporcingai name gyvenančių asmenų skaičiui. Ieškovė panaudos sutartį pranešimu su atsakovais nutraukė ir per notarą pareikalavo, kad atsakovai nuo 2013-09-10 išsikraustytų iš jos namo. Nurodė, kad dėl atsakovo smurto prieš ieškovę ir velionį jos sutuoktinį jie buvo priversti išsikelti į ieškovės sesers namą, vėliau nuomotis kitur būstą, atsakovai pradėjo nebeįsileisti ieškovės į jos gyvenamąjį namą, ūkinius pastatus. Atsakovai ir toliau gyvena name, pažeisdami ieškovės kaip savininkės teises. Nurodė, kad 25500,00 Lt nuostoliai susidaro atsakovams pradėjus nemokėti komunalinių mokesčių, kuriuos ieškovė paskaičiavo atsižvelgiant į tai, kiek jie kartu gyvendami turėjo prisidėti. Ieškovė neigia, kad atsakovai investavo į namą priešieškinyje nurodytas sumas, teigia, kad tai ji su V. T. darė namo rekonstrukciją, iš esmės finansavo remontus, duodama pinigų E. P. Ieškovė turėjo verslą, iš kurio gaudavo pakankamas pajamas namo rekonstrukcijai ir remontams, padėjo sūnui su sutuoktine suremontuoti patalpas, į kurias jie grįžo gyventi iš užsienio, kurį laiką prižiūrėjo E. P. dukrą.

Atsakovai Ž. P. ir E. P. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Pareiškė priešieškinį pripažinti jiems teisę į 0,42 dalis gyvenamojo namo, pažymėjimas plane lAlb, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), ir į 0,42 dalis gyvenamojo namo priestato la2p, esančių (duomenys neskelbtini), pripažinti atsakovams nuosavybės teisę į ūkinį pastatą 2Ilp, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), ir ūkinį pastatą 4Ilp, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), nustatyti gyvenamojo namo, pažymėjimas plane 1Alb, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), gyvenamojo namo priestato la2p, ūkinių pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), naudojimosi tvarką. Atsakovų teigimu jie gyvenamajame name gyveno ne žodinės panaudos sutarties pagrindu, o juos sieja bendrosios dalinės nuosavybės teisės į gyvenamąjį namą ir ūkio pastatus bendraturčių teisiniai santykiai, todėl ieškovė nepagrįstai juos prašo iškeldinti. Į šį namą ieškovė ir jos vyras V. T., jų dukra P. T. ir atsakovas Ž. P. atsikraustė 1994 m. Atsakovo teigimu 1997 m. pagal susitarimą su mama ir patėviu prie gyvenamojo namo jie pradėjo statyti priestatą. Atsakovo mamos ir patėvio lėšomis buvo parengtas priestato projektas, jų lėšomis išlieti pamatai, sumūrytos blokų sienos. Jo, atsakovo lėšomis buvo sumūrytos antro ir trečio aukštų sienos, vidinės pertvaros. Jis, atsakovas savo lėšomis nupirko visas statybines medžiagas stogo konstrukcijai ir dangai, o ieškovė su patėviu sumokėjo statybininkams už stogo dengimo darbus. Pirmą aukštą statėsi mama su patėviu, o atsakovas statėsi antrą ir trečią priestato aukštus, be to iš esmės rekonstruotas garažas, įrengta kiemo aikštelė. Nebeturėdamas lėšų statybai 2001 m. atsakovas išvyko į JAV užsidirbti pinigų. Po metų atvyko ir E. P.. 2007-09-19 atsakovė E. P. grįžo ir toliau tęsė rekonstrukcijos darbus, jis atsakovas Ž. P. grįžo 2008 m. ir taip pat tęsė darbus, kuriems ieškovė nepriekaištavo. Galutinai darbai buvo baigti 2009 m. , iki 2012-12-23 naujo priestato ir namo rekonstrukcijos inventorizacija nebuvo atlikta. Atsakovo teigimu gyvenamojo namo senosios dalies rekonstrukcijai, priestato II ir III aukšto pastatymui ir įrengimui, kiemo, vartų ir garažo rekonstrukcijai atsakovai išleido 130 410,15 Lt. Nors tarp jų ir ieškovės nebuvo sudaryta raštu jungtinės veiklos sutartis tačiau bendri veiksmai, perkamos medžiagos, apmokėti statybos darbai, nuosavybės sukūrimas įrodo jungtinės veiklos sutarties tarp jų buvimą. Atsakovai pripažino, kad naujai sukurtais objektais jie naudojasi netrukdomi, už paslaugas mokėjo ieškovei pagal kontrolinių skaitiklių parodymus. Nuo 2001m. iki 2008 m. gruodžio mėnesio atsakovas Ž. P., o nuo 2002 m. iki 2007 m. E. P. gyveno JAV. Namo mansardoje gyveno ieškovės sesers šeima, todėl ir privalėjo mokėti mokesčius. Atsakovų teigimu už 2012 ir 2013 metus jie yra sumokėję už komunalinių atliekų sumokėjimą ir tvarkymą. Nurodė, kad ieškovė už juos mokesčių nemokėjo, be to nepateikė teismui nei jos sumokėtų mokesčių paskaičiavimo, nei įrodymų, kad mokesčius sumokėjo. 2011 metais ieškovės pastangomis name buvo atjungti dujos, elektra ir vanduo, ieškovė taip pat siekė, kad būtų panaikinta Ž. P. gyvenamosios vietos deklaracija adresu (duomenys neskelbtini), tačiau jos prašymas buvo atmestas. 2013 m. birželio mėnesį per Šiaulių m. 7-ąjį notaro biurą atsakovai gavo ieškovės įspėjimą išsikelti iš minėto gyvenamojo namo iki 2013-09-10. Atsakovai raštu atsakė ieškovei, kad sutiktų išsikelti, jei ji jiems atlygintų 80 000,00 Lt priestato II aukšto statybos, įrengimo ir gyvenamojo namo mansardos bei garažo rekonstrukcijos išlaidų. Prašoma nustatyti naudojimosi tvarka jau yra faktiškai nusistovėjusi, namas ir priestatas yra suprojektuoti ir įrengti taip, kad jame netrukdomai galėtų gyventi dvi šeimos, įėjimai yra atskiri, turi atskiras virtuves, tualetus, vonias, atskirą šildymo sistemą, neturi nei vienos bendro naudojimo patalpos. Prašo pripažinti nuosavybės teisę į faktiškai užimtą atsakovų naudojamą 0,42 plotą, ieškovei tektų 0,58 dalys viso gyvenamojo namo ploto.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Šiaulių miesto apylinkės teismas 2015 m. kovo 30 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priešieškinio netenkino. Nusprendė iškeldinti atsakovus Ž. P. ir E. P. iš ieškovei Z. T. nuosavybės teise priklausančio gyvenamojo namo, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), ir ūkinių pastatų, esančių adresu (duomenys neskelbtini), su atsakovams priklausančiu turtu, nesuteikiant jiems kitos gyvenamos patalpos. Priteisė iš atsakovų Ž. P. ir E. P. lygiomis dalimis ieškovei Z. T. 21,72 Eur žyminio mokesčio ir 525,66 Eur atstovavimo išlaidų. Kitoje dalyje ieškovės ieškinį atmetė. Priteisė iš atsakovų Ž. P. ir E. P. lygiomis dalimis valstybei 88,20 Eur žyminio mokesčio. Teismas nustatė, kad ieškovei Z. T. asmeninės nuosavybės teise priklauso žemės sklypas, su jame esančiais 307,53 kv.m. ploto gyvenamu namu bei ūkiniais pastatais, esantys adresu (duomenys neskelbtini). Šį nekilnojamą turtą ji įgijo dovanojimo sutarčių pagrindu, be to, po gyvenamo namo ir dalies ūkinių pastatų rekonstrukcijos ieškovės sutuoktinis V. T. jam priklausančią turto dalį po mirties paliko ieškovei Z. T. Teismas vertino, kad atsakovai nuosavybės teisę prašo pripažinti abiems atsakovams, nors tik 2010-12-02 jie sudarė santuoką, apsigyveno ieškovės name skirtingu laikotarpiu, Ž. P. nuo 1994 m., E. P. (buvusi pavardė S.) nuo 1999 m., be to, kaip patys ieškovai teigia būtent Ž. P. tariamai 1997 m. susitarė su savo motina ir jau mirusiu patėviu dėl jungtinės veiklos, kad statys priestatą prie gyvenamo namo. Dėl atsakovų teigimo, kad tarp jų ir Z. T. bei jos sutuoktinio V. T. buvo susiklostę faktiniai santykiai, kurie atitiko 1964 m. CK 472 straipsnyje apibrėžtus jungtinės veiklos sutarties pagrindu atsirandančius santykius, kadangi jie buvo susitarę statyti gyvenamo namo priestatą ir buvo sutarę kam kokia dalis atiteks, - atsakovui II ir III namo aukštas, o jo motinai su patėviu – I namo aukštas. Teismas sprendė, kad ieškovės ir atsakovų teisinių santykių šiems gyvenant ieškovei priklausančiame gyvenamajame name ir naudojantis ūkiniais pastatais, nors atsakovai galimai ir darė pastatų remontą niekaip negalima vertinti kaip šalių jungtinės veiklos sutarties, siekiant įgyti dalį nuosavybės ne tik dėl to, kad nebuvo laikytasi tokio susitarimo formos reikalavimų, o įstatymo reikalaujamos formos nesilaikymas sandorį daro negaliojančiu ir tokio susitarimo įstatymai neleidžia įrodinėti liudytojų parodymais, bet dar ir dėl to, kad atsakovai patys pripažino, kad susitarime dalyvavo ne visos šios trys šalys, ne visos jos yra ieškovės šeimos nariai. Be to ginčo turtas yra registruotas nekilnojamojo turto registre ieškovės asmenine nuosavybe, atsakovai niekada to neginčijo. Ieškovė pagrįstai nurodo, kad tarp šalių buvo susiklostę ieškovės nekilnojamo turto panaudos santykiai. Teismas pažymėjo, kad panaudos gavėjas privalo išlaikyti ir saugoti jam pagal sutartį perduotą daiktą, taip pat daryti turto einamąjį ir kapitalinį remontą bei apmokėti visas daikto išlaikymo išlaidas, jeigu sutartis nenumato ko kita (CK 6.636 straipsnis). Analogiškos panaudos sutarties nuostatos galiojo ir 1964 m. CK 1994 m. - 1997 m. ir vėlesnėse redakcijose (366 straipsnis).

Teismas pažymėjo, kad atsakovai privalėjo įrodyti, kad jie iš esmės pagerino, rekonstravo pastatus, tačiau šiuo atveju jie galėtų pretenduoti ne į dalį ieškovės nuosavybės, bet į kompensaciją už pagerinimus, įvertinus tai, kad jie remontuotu, pagerintu turtu ilgą laiką patys naudojosi, turtas nusidėvėjo. Teismo vertinimu atsakovai nurodydami remontams panaudotas medžiagas nurodo kiek jos tuo metu kainavo, neatsižvelgiant į jų nusidėvėjimą nuo 2007 m. – 2008 m. iki 2015 m., be to, ne iš visų pateiktų dokumentų aišku, kur tos medžiagos buvo panaudotos. Teismas sprendė, kad atsakovai nepateikė teismui jokių duomenų, kaip 2007, 2008, 2009 metais uždirbo tiek pajamų ir galėjo turėti pagal pateiktus kvitus, pinigų priėmimo kvitus tiek išlaidų. Ž. P. pateikė 2005, 2006, 2007 metų deklaracijas, iš kurių matyti, kad 2005 m. nedirbančiojo kompensacija neva yra 61 944,27 JAV doleriai, 2006 m. – 56 980,07 JAV doleriai, 2007 m. – 78 069,38 JAV doleriai, tačiau teismo vertinimu nepateikta įrodymų kad atsakovas šias kompensacijas realiai gavo. Teismas pažymėjo, kad pateikti dokumentai nepatvirtinti jokių JAV valstybės institucijų pareigūnų parašais ir antspaudais, be to, šios pažymos nėra patvirtintos apostile, todėl teismas šiais dokumentais negali vadovautis. Be to, pažymėjo, kad atsakovų gyvenimas JAV taip pat yra susijęs su jų pragyvenimo toje šalyje išlaidomis (būsto nuoma, išlaidos maistui, drabužiams, kelionėmis ir t.t.), be to, atsakovė turėjo nepilnametę dukrą, kurios išlaikymui taip pat turėdavo skirti dalį savo uždirbtų lėšų. Teismas sprendė, kad atsakovas pateikė teismui tik jo 2012-2013 m. pajamų iš individualios veiklos deklaracijas, o atsakovė 2007-2013 m. pajamų iš individualios veiklos deklaracijas. Sodros duomenimis duomenų apie atsakovės gautas pajamas laikotarpiu nuo 1997 m. iki 2007 m., nėra, o atsakovas gaudavo pajamas, išmokas tik 1995 m. ir 2010 m. Teismo vertinimu nei iš šių dokumentų, įvertinant kiek atsakovai galimai gavo pajamų, nei iš į bylą pridėtų kvitų, atsakovai į ieškovės namo ir ūkinių pastatų remontus negalėjo įdėti tokias dideles pinigų sumas, kiek jie nurodo priešieškinyje, be to atsakovai nurodo skirtingas sumas, kiek tariamai jie investavo į pastatus. Teismas padarė išvadą, kad nei iš teismui pateiktų dokumentų, nei iš šalių paaiškinimų, nei liudytojų parodymų negalima nustatyti, kiek realiai atsakovai galėjo įdėti į ieškovės namo remontus.

Teismas sprendė, kad išklausius tiek ieškovės tiek atsakovų kviestų liudytojų parodymus, akivaizdu, kad namo priestato statymu daugiausia užsiėmė ieškovės velionis sutuoktinis V. T., darbai pagrinde finansuoti tiek Z. T. tiek jo pinigais, kurie iš tuo metu vykdytos verslo veiklos uždirbdavo pakankamai pajamų statyboms. Ieškovė pastatų statyboms, remontams ir rekonstrukcijai skolinosi pinigų iš S. N. – ji 1994-10-17 paskolino Z. T. 40000 Lt, o ieškovės sesuo J. T. 1997-12-15 paskolino Z. T. 43000 Lt. Kad būtent ieškovė rūpinosi gyvenamo namo priestato statymu, tiek ir dalies ūkinių pastatų rekonstrukcija patvirtina ir byloje esantys dokumentai – statybos leidimas, derinimai, kadastriniai matavimai po rekonstrukcijos ir t.t., kurie buvo atlikti būtent ieškovės vardu ar jos užsakymu. Pažymėjo, kad atsakovai naudodamiesi ieškovės turtu beveik dešimt metų turėjo pareigą daryti naudojamų patalpų remontus, prižiūrėti turtą, pagal susitarimą su ieškove privalėjo apmokėti jiems tenkančią dalį komunalinių mokesčių. Teismas sprendė, kad nepagrįstas ir neįrodytas atsakovų priešieškinys dėl dalies nuosavybės jiems pripažinimo, taip pat atmestinas atsakovų išvestinis reikalavimas ir dėl naudojimosi pastatais, kurie jiems nepriklauso, tvarkos nustatymo. Teismas sprendė, kad ieškovė prašydama priteisti 25 500 Lt nuostolių dėl komunalinių paslaugų nekonkretizavo laikotarpio, už kurį pateikti paskaičiavimai, be to, skirtingu laikotarpiu ieškovės namo antrame ir trečiame aukšte (palėpėje) gyveno ne tik atsakovai, tačiau ir atsakovės duktė ir ieškovės sesuo. Teismas pažymėjo, kad žalą ir visas civilinės atsakomybės sąlygas, t.y. atsakovų pareigų pažeidimus, jų kaltę, nuostolių dydį ir priežastinį ryšį ieškovė privalėjo įrodyti, ko teismo vertinimu ji nepadarė (CPK 178 straipsnis, 185 straipsnis). Kadangi atsakovai, gyvendami jiems panaudos pagrindais suteiktame namo antrame aukšte, iš pradžių tvarkingai mokėjo mokesčius, šioms patalpoms žalos nepadarė, atvirkščiai, jas pagerino, todėl teismas sprendė, kad būtų neteisinga ir nesąžininga juos iškraustant ir paliekant pagerinimus ieškovei dar reikalauti mokėti atsakovus likusius nesumokėtus mokesčius.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovai Ž. P. ir E. P. prašo panaikinti 2015-03-30 Šiaulių apylinkės teismo sprendimo dalį, kuria teismas atmetė jų priešieškinį ir šioje dalyje priimti naują sprendimą, kuriuo priešieškinį tenkinti. Pripažinti jiems teisę į 0,42 dalis gyvenamojo namo, pažymėjimas plane lAlb, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), ir į 0,42 dalis gyvenamojo namo priestato la2p, esančių (duomenys neskelbtini), pripažinti atsakovams nuosavybės teisę į ūkinį pastatą 2Ilp, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), ir ūkinį pastatą 4Ilp, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), nustatyti gyvenamojo namo, pažymėjimas plane 1Alb, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), gyvenamojo namo priestato la2p, ūkinių pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), naudojimosi tvarką.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas neteisingai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias jungtinės veiklos sutartį bei panaudos sutartį , neteisingai taikė proceso normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimo taisykles, neišsamiai analizavo faktines aplinkybes, todėl priėmė neteisingą sprendimą. Teismas nepagrįstai nustatė, kad atsakovai gyveno ginčo pastatuose ne nuosavybės teisės, o panaudos sutarties pagrindu. Nepagrįstai nustatė, kad ieškovė 1994 metais atsakovui Ž. P. neatlygintinai perdavė naudotis dalį patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), kuriose vėliau apsigyveno atsakovė E. P., todėl tarp atsakovų ir ieškovės buvo susiklostę neatlygintinio naudojimosi daiktu (panaudos) sutartis. Pagal LR CK 6.629 straipsnio 1 dalį panaudos davėjas perduoda kitam panaudos gavėjui nesunaudojamąjį daiktą laikinai ir neatlygintinai valdyti ir juo naudotis. Teismas nepagrįstai neįvertino, kad tuo metu, kada atsakovas Ž. P. apsigyveno ieškovei padovanoto namo mansardoje, toks nekilnojamojo turto objektas, koks yra šiuo metu ir kuriame gyvena atsakovų šeima, dar nebuvo sukurtas, todėl, suprantama, ieškovė jo ir negalėjo perduoti naudotis. Vadovaujantis Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 straipsniu, sandorio formai taikomi jo sudarymo metu galioję įstatymai. 1997 metais galiojęs CK nenumatė, jog rašytinės sutarties formos nesilaikymas darytų jungtinės veiklos sutartį negaliojančia. Nors tarp šalių nebuvo raštu sudaryta jungtinės veiklos sutartis, tačiau bendri veiksmai, perkamos medžiagos, apmokėti statybos darbai, t.y. nuosavybės sukūrimas įrodo jungtinės veiklos sutarties tarp šalių buvimą.

2. Teismui pateikė visą eilę rašytinių įrodymų - čekių, kvitų, sutarčių, kurie neginčijamai įrodo, kad atsakovai į naujo nekilnojamojo turto sukūrimą bei senos namo dalies rekonstrukciją įdėjo lėšas, kurios sudaro 0,42 dalis esamos nekilnojamųjų daiktų vertės, byloje buvo apklausti liudytojai. Teismas nepagrįstai netaikė įrodymų leistinumo taisyklės išimties ir nesirėmė liudytojų parodymais. Teismas nenuneigė šių aplinkybių, tačiau savo sprendime neatsižvelgė į tarpusavio santykius sutarties sudarymo ir statybos bei rekonstrukcijos metu, pagrįstus pasitikėjimu ir gera valia. Per visą darbų atlikimo laikotarpį nekilo jokio konflikto, ieškovė nereiškė jokių pretenzijų, kad ne jos samdyti meistrai atlieka statybos darbus jos namų valdoje, pati ieškovė nesidomėjo, kokie darbai atliekami, kokios medžiagos tam naudojamos. Teismas nepagrįstai taikė draudimą panaudoti liudytojų parodymus, nors tai prieštarauja sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams (CK 1.93 straipsnio 6 dalies 4 punktas). Teismas nepagrįstai nurodė, kad atsakovai neįrodė, kad turėjo lėšų investuoti į gyvenamojo namo priestato, ūkio pastatų statybą ir senosios namo dalies II aukšto rekonstrukciją. Ieškovė taip pat nepateikė rašytinių dokumentų apie savo gautų pajamų dydį. Tiek E. P., tiek ieškovė vykdė veiklą pagal verslo liudijimus, tačiau teismas kaip nepakankamus įrodymus vertino tik E. P. pateiktas deklaracijas. Teismas nepagrįstai nesirėmė byloje esančiais rašytiniais įrodymais, kad atsakovai dirbo JAV, gavo darbo užmokestį, kurį deklaravo, tai patvirtina JAV individualių pajamų mokesčio deklaracijos. Teismas nurodė, kad šie rašytiniai įrodymai nėra patvirtinti apostile, tačiau tuo metu, kai šie dokumentai buvo gauti, atsakovai nė neįtarė, kad ateityje šie dokumentai turės būti naudojami teisme, kaip rašytiniai įrodymai, todėl jų gavimo metu nepasirūpino, kad jie atitiktų rašytiniams įrodymams keliamus reikalavimus. Tačiau tą aplinkybę, kad užsidirbo pinigų JAV, juos parsivežė ir naudojo gyvenamojo namo ir priestato II ir III aukšto įrengimui, patvirtino ir liudytojų parodymai. Jeigu šie pateikti dokumentai ne visai atitinka jiems keliamos formos reikalavimams, teismas juos turėjo vertinti visete su kitais surinktais byloje įrodymais ir jais remtis, priimant teismo sprendimą. Nurodė, kad iš JAV atsiuntė Z. T. 25000 Lt, kuriuos ji padėjo į savo terminuoto indelio sąskaitą. Pati ieškovė pripažino, kad jiems grįžus, ji pinigus atidavė ir jie buvo panaudoti nekilnojamųjų daiktų statybai ir įrengimui.

3. Teismas nepagrįstai nustatė, kad gyvenamojo namo priestatas ir ūkio pastatai buvo pastatyti tik už ieškovės ir jos vyro lėšas. Ieškovė negalėjo nurodyti, kokią sumą įdėjo į gyvenamojo namo priestato II ir III aukštų statybą ir įrengimą, senosios namo dalies II aukšto rekonstrukciją , kokią sumą V. T. neva davė E. P. statybinėms medžiagoms įsigyti ir apmokėti už darbus. Teismas neįvertino esminio fakto - pirmo ir antro aukšto patalpos po įvykdytų pakeitimų yra suformuotos kaip du atskiri butai, turintys du skirtingus įėjimus, atskiras elektros ir šildymo sistemas. Iš ieškovės užimamų patalpų negalima patekti į jų užimamas patalpas. Kiemai taip pat yra atskiri, o tai rodo, kad nuosavybė buvo sukurta dvejoms šeimoms.

4. Teismo sprendime padarytos išvados yra prieštaringos: iš vienos pusės teismas laiko įrodytu, kad visą priestatą pastatė ir senąją namo dalį rekonstravo savo lėšomis ir darbu ieškovė bei jos vyras V. T., o iš kitos pusės teismas motyvuoja, kad būtų nesąžininga iš atsakovų priteisti mokesčius už komunalines paslaugas, nes atsakovai pagerino ieškovės turtą ir tie pagerinimai liks ieškovei. Teismas nepagrįstai neįvertino priešieškinio patenkinimo galimybės remiantis LR CK 1.5 straipsnyje įtvirtintu teisingumo principu.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė nesutinka su atsakovų apeliaciniu skundu ir prašo ginčijamoje dalyje Šiaulių apylinkės teismo 2015-03-30 sprendimą palikti nepakeistą ir apeliantų apeliacinį skundą atmesti.

Žemesnės instancijos teismas

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas teisėtai ir pagrįstai konstatavo, jog tarp ieškovės ir atsakovų susiklostę santykiai yra panaudos santykiai. Tuo metu galiojusios LR CK (1964 m. redakcija) redakcijos 366 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog panaudos sutartimi panaudos davėjas perduoda turtą laikinai neatlygintinai naudotis panaudos gavėjui, o šis įsipareigoja grąžinti tą turtą. Apeliantai apeliaciniu skundu patys pripažįsta, jog 1994 m. gyvenamasis namas buvo vieno aukšto su mansarda. Į šią namų valdą - namo mansardą, kurioje buvo įrengta virtuvė, du nedideli kambariai, tualetas ir koridorius, įsikraustė atsakovas. Ieškovė iš dalies sutinka su apeliantų nurodytomis apeliaciniame skunde faktinėmis aplinkybėmis. Ieškovė nesutinka su apeliantų teiginiu, kad atsakovas 1997 m. susitarė su V. T. dėl namo gerinimo nes atsakovas negalėjo tartis su juo jokiais klausimais, susijusiais su namu, nes šis turtas buvo padovanotas asmeniškai ieškovei ir buvo asmeninė ieškovės nuosavybė.

Šalies argumentai

2. Ieškovė nesutinka su apeliantų teiginiais, jog atsakovo lėšomis buvo sumūrytos antro ir trečio aukšto priestato sienos, vidinės pertvaros, nupirktos visos statybinės medžiagos stogo konstrukcijai ir dangai. Nesutinka jog apeliantai 1999 metais pirko statybines medžiagas ir apmokėjo už statybos darbus: pirmo aukšto patalpose 1-12, 1-13 -grindų, sienų ir lubų remonto darbus ir medžiagas, elektros instaliaciją; antro aukšto virtuvėje 1-22; patalpos 1-5 statybos darbus ir elektros instaliaciją; patalpoje 1-23 iškalė sienas eglinėmis dailylentėmis ir įdėjo medines duris su stiklu; 2000 m. išbetonavo 3 balkonus, bet jų neįrengė. Ieškovė nesutinka su apeliantų teiginiu, jog atsakovas 2008-2009 metais rekonstravo ūkinius pastatus, 2011 m. pirko statybines medžiagas ir atliko statybos remonto darbus patalpoje 1-15, patalpoje 1-22, patalpoje 1-23, įrengė balkonus, išklojo kiemą trinkelėmis, aptvėrė tvorą savo lėšomis. Šie darbai buvo apmokėti ieškovės ir jos sutuoktinio lėšomis. Tai, jog atsakovai neturėjo piniginių lėšų darbams apmokėti, patvirtina pateiktos pajamų deklaracijos ir SODROS pažymos už nurodytą laikotarpį. Tuo tarpu ieškovės pajamos buvo didelės ir tai patvirtina pateiktos pajamų deklaracijos. Be to, ieškovė papildomai buvo pasiskolinusi pinigų iš sesers ir gavusi dovanų iš savo motinos. Todėl teismas teisingai konstatavo, jog ieškovė turėjo ir galėjo apmokėti atliktus statybos darbus, o apeliantai neįrodė turėję finansinių galimybių apmokėti tokios apimties statybos darbus ir medžiagas. Ieškovė niekada neginčijo aplinkybės, jog ji iš esmės vykdė derybas su statybininkais. Ji visada tvirtino, jog dėl visų darbų iš esmės tardavosi jos jau miręs sutuoktinis V. T. Ji taip pat neneigė, jog dėl kažkurių darbų su statybininkais galėjo tartis abu apeliantai. Tačiau ji nurodė, jog pinigus visiems darbams atlikti davė ji su velioniu V. T.

3. Priešieškinis ir apeliacinis skundas grindžiamas 1964 m. LR CK 472 straipsniu, kuriame numatyta, jog jungtinės veiklos sutartimi du ar keli asmenys įsipareigoja užsiimti bendra veikla ar bendrai veikti tam tikram tikslui, nesukurdami naujo juridinio asmens. Tačiau to paties 1964 m. LR CK 472-1 straipsnyje numatyta, jog jungtinės veiklos sutartis turi būti notariškai patvirtinta. To paties 1964 m. LR CK 58 straipsnio 3 dalyje buvo numatyta, jog įstatymo reikalaujamos notarinės formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį. Taigi jungtinės veiklos sutartis negalėjo būti sudaryta žodžiu, kaip teigia atsakovai, ir ji nėra ir negali būti galiojanti. Pažymėjo, jog atsakovai niekada iki bylos iškėlimo neįrodinėjo jungtinės veiklos sutarties egzistavimo ir nekėlė reikalavimo jiems perduoti nuosavybę. Tai patvirtina prie atsiliepimo į ieškinį pridedamas atsakovų atsakymas į ieškovės reikalavimą išsikelti. Jie reikalavo tik sumokėti jų patirtas išlaidas (2013-06-18 pareiškimas). Ši aplinkybė aiškiai patvirtina kokia buvo atsakovų valia ir kaip šiuos santykius jie traktavo iki šios bylos pradėjimo. 1964 m. LR CK 58 straipsnio, reglamentavusio sandorio negaliojimą dėl įstatymo nustatytos formos nesilaikymo, 2 dalyje buvo nustatytas draudimas remtis viena iš įrodinėjimo priemonių - liudytojų parodymais. Analogiška nuostata įtvirtinta ir šiuo metu galiojančiame LR CK 1.93 straipsnio 2 dalyje, kuri numato, jog įstatymų reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais šį faktą įrodyti, o įstatymuose įsakmiai nurodytais atvejais sandorį daro negaliojantį. Todėl pirmosios instancijos teismas, padaręs išvadą, jog nebuvo laikomasi įstatymų reikalaujamos notarinės formos, apeliantų kviestų liudytojų parodymais nesirėmė teisėtai ir pagrįstai.

4. Apeliantai nurodo, jog teismas neva neįvertino esminio fakto - pirmo ir antro aukšto patalpos po įvykdytų pakeitimų yra suformuotos kaip du atskiri butai, turintys du atskirus įėjimus, atskiras elektros ir šildymo sistemas. Pažymėjo, kad visas turtas yra registruotas ieškovės vardu. Apeliantai neginčijo turto registracijos ieškovės vardu nekilnojamojo turto registre. Neginčijo ir aplinkybės, jog visą šį turtą po ieškovės sutuoktinio V. T. mirties paveldėjo ieškovė. Be to, teisminio nagrinėjimo metu buvo išsiaiškinta, jog iki priestato pastatymo į antrą aukštą buvo du įėjimai - iš lauko tiesiogiai ir per pirmą aukštą. Tačiau dėl tarpusavio santykių ieškovė įėjimą pirmame aukšte užmūrijo. Tačiau tai yra šio turto savininko teisė, t.y. turto savininkas turi teisę elgtis kaip nori. Du atskiri įėjimai buvo suformuoti atsakovo iniciatyva ir dėl jo netinkamo elgesio su ieškove pasėkoje.

Apeliaciniu skundu ieškovė Z. T. prašo pakeisti Šiaulių apylinkės teismo 2015-03-30 sprendimą dalyje - kitoje dalyje ieškovės ieškinį ieškinį atmesti ir priteisti ieškovei Z. T. iš atsakovų Ž. P. ir E. P. solidariai 7385,31 Eur (25.500,00 Lt) nuostolių, priteisti ieškovei iš atsakovų 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, priteisti iš atsakovų ieškovei bylinėjimosi išlaidas bei išlaidas advokato pagalbai apmokėti.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Apeliantė sutinka su teismo argumentu, jog žalą ir visas civilinės atsakomybės sąlygas, t.y. atsakovų pareigų pažeidimus, jų kaltę, nuostolių dydį ir priežastinis ryšį ieškovė privalėjo įrodyti. Tačiau nesutinka su teismo išvada, jog ji to nepadarė. Ieškovė prie ieškinio pridėjo dokumentų, patvirtinančių komunalinių paslaugų teikėjų apskaičiuotas komunalinių paslaugų sumas, ir dokumentų, patvirtinančių komunalinių mokesčių sumokėjimą komunalinių paslaugų teikėjams, kopijas. Ieškovė ieškinyje buvo nurodžiusi, jog šalys buvo susitarusios, jog atsakovai mokės komunalinius mokesčius, apskaičiuojant juos sekančiai: visa ieškovės namui komunalinių paslaugų tiekėjo priskaityta vieno mėnesio mokesčių suma dalinama iš name gyvenančių asmenų skaičiaus ir nustatomas dydis kiek ieškovės šeima ir atsakovai turi komunalinių mokesčių mokėti. Buvo sutarta, jog komunalinius mokesčius atsakovai mokės kas mėnesį. Su tokia skaičiavimo tvarka atsakovai sutiko ir tai pripažino teisme. Ieškovė išsiuntė atsakovams 2012-09-25 įspėjimą, kuriame nurodė, jog įspėja, kad ieškovė, kaip turto savininkė, nuo 2012-09-25 nutrauks sutartis su komunalinių paslaugų teikėjais, nes atsakovai nemoka mokesčių, susijusių su užimamų gyvenamųjų patalpų naudojimu, už vandenį, elektrą, dujas. Atsakovai ir po šio ieškovės įspėjimo komunalinių mokesčių nei tiesiogiai komunalinių paslaugų teikėjams, nei ieškovei nemokėjo. Ieškovė sumokėjo visus komunalinius mokesčius, tame tarpe ir mokesčių dalį, tenkančią atsakovams, ir dėl to patyrė nuostolius. Apeliantė nesutinka, su pirmosios instancijos teismo išvada, jog neva ieškovė nekonkretizavo laikotarpio, už kurį pateikti paskaičiavimai. Teismui pateiktoje paskaičiavimų lentelėje buvo aiškiai nurodyta už kokį laikotarpį reiškiamas ieškinys. Todėl apeliantė yra įsitikinusi, jog teismas neteisėtai nusprendė, jog ieškinio reikalavimas dėl 7385,31 Eur (25.500,00 Lt) nuostolio priteisimo atmestinas.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovai Ž. P. ir E. P. prašo apeliacinį skundą atmesti, 2015-03-30 Šiaulių apylinkės teismo sprendimo dalį, kuria atmestas ieškinys dėl 7385,31 Eur (25 500 Lt) nuostolių priteisimo, palikti nepakeistą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Šalies argumentai

1. Apeliantė nurodo neteisingas faktines aplinkybes, siekdama nesąžiningai ir nepagristai praturtėti atsakovų sąskaita. Tarp jų ir ieškovės susiklostė ne panaudos teisiniai santykiai, bet nuosavybės santykiai į naujai sukurtus nekilnojamuosius daiktus. Ieškovės vardu esančiame gyvenamajame name yra įrengti du atskiri butai, jų butas yra antrame , o ieškovės - pirmame aukšte. Gyvenamojo namo priestatas buvo pastatytas 1997 metais, ieškovė įsirengė priestato I aukšto patalpas, jas sujungdama su senąja gyvenamojo namo dalimi, o jų, t.y. II ir III namo priestato aukštas buvo įrengtas tik 2008 metais. Tokiu būdu iki 2008 metų ieškovės naudojamų patalpų plotas buvo žymiai didesnis. Nuo 2008 metų jų pastatytame priestato antrame ir trečiame aukšte ir namo mansardoje esantys vandentiekio, elektros ir dujų įvadai yra apskaitomi kontroliniais skaitikliais. Ieškovė prašo priteisti mokesčius nuo 2003 m. pagal gyvenančių asmenų skaičių, neteisingai nurodydama, kad toks buvęs jų susitarimas. Iki kontrolinių skaitliukų įrengimo ieškovė paskaičiuodavo mokesčius savo nuožiūra, pinigus jai sumokėdavo į rankas, atsakovai nesiginčijo su ieškove ir mokėjo tiek, kiek ji paskaičiuodavo. A. Ž. P. nuo 2001 m. iki 2008 m. gruodžio mėnesio, o atsakovė E. P. nuo 2002 m. iki 2007 metų gyveno JAV. Iki 2007 metų, kol atsakovai buvo JAV, periodiškai siuntė pinigus R. S. išlaikyti. Į vaikui išlaikyti skirtą sumą įeina vaiko daliai tenkanti komunalinių mokesčių dalis, todėl ieškovė nepagrįstai teigia, kad R. S. gyveno pas ieškovę ir už ją nebuvo mokami mokesčiai. Namo mansardoje gyveno ieškovės sesers šeima, todėl privalėjo mokėti mokesčius. Atsakovės E. P. dukra R. S. per tą laiką gyveno kartu su ieškovės šeima I namo aukšte esančiame bute, viename kambaryje su ieškovės dukra P. T., atskiros patalpos neužėmė. Kai ieškovė išsikėlė prižiūrėti sesers namo, jos pareiškimu name nuo 2012-10-01 buvo atjungta elektra, vanduo ir dujos. Ieškovė nemokėjo už atsakovus jokių mokesčių, todėl nepagrįstai apeliaciniu skundu prašo pakeisti teismo sprendimą ir jai priteisti 7385,31 Eur (25 500 Lt) žalos. Ieškovė nepateikė teismui nei jos sumokėtų mokesčių paskaičiavimo, nei įrodymų, kad mokesčius sumokėjo. Kaip teismas teisingai nurodė sprendime, ieškovė privalėjo įrodyti ir žalos dydį, atsakovų kaltus veiksmus. Šios įstatyme numatytos pareigos ieškovė neįvykdė. Kartu su apeliaciniu skundu ieškovė pateikė dar vieną lentelę, kurioje bandė detalizuoti, kokiu principu ji skaičiuoja prašomos priteisti žalos dydį. Šių aplinkybių ieškovė neįrodinėjo, nagrinėjant bylą pirmos instancijos teisme, todėl neturi teisės šiomis aplinkybėmis grįsti apeliacinio skundo (LR CPK 306 straipsnio 2 dalis).

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliaciniai skundai netenkintini.

Žemesnės instancijos teismas

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis (toliau - LR CPK). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (LR CPK 320 straipsnio 2 dalis). Teismas, remdamasis ištirtais ir įvertintais duomenimis, konstatuoja, kad absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų šioje byloje nenustatyta (LR CPK 329 straipsnis).

Dėl atsakovų Ž. P. ir E. P. apeliacinio skundo

Nagrinėjamu atveju kilo ginčas dėl tarp šalių susiklosčiusių sutartinių santykių kvalifikavimo bei įrodymų vertinimo.

Pažymėtina, kad pagrindinės įrodymų vertinimo bei įrodinėjimo taisyklės civiliniame procese suformuluotos LR CPK 176-185 straipsniuose. Vertindamas byloje esančius įrodymus bei jų pakankamumą tam tikroms teisinėms išvadoms padaryti, teismas privalo vadovautis šiuose straipsniuose išdėstytomis įrodinėjimo taisyklėmis. Teismas byloje esančius įrodymus vertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Joks įrodymas negali turėti iš anksto nustatytos galios, remdamasis įrodymų įvertinimu teismas daro išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančių faktų buvimą ar nebuvimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto daryti išvadas, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tais atvejais, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Kitaip tariant, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu.

Bylos duomenimis ieškovei Z. T. asmeninės nuosavybės teise įregistruotas žemės sklypas, su jame esančiais 307,53 kv.m. ploto gyvenamu namu, unikalus numeris (duomenys neskelbtini) bei ūkiniais pastatais, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), unikalus numeris (duomenys neskelbtini), unikalus numeris (duomenys neskelbtini), unikalus numeris (duomenys neskelbtini), unikalus numeris (duomenys neskelbtini) ir unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esantys adresu (duomenys neskelbtini) (I t. 93-99 b.l.). Šį nekilnojamą turtą ji įgijo dovanojimo sutarčių pagrindu nuo 1994-08-13. Atlikus gyvenamo namo ir dalies ūkinių pastatų rekonstrukciją nuo 2013-01-14 įregistruoti duomenys apie statybos užbaigimą, 2012-os ieškovės sutuoktinis V. T. jam priklausančią turto dalį po mirties 2014-03-24 paliko ieškovei Z. T. (VI t. 8-39 b.l.). Ieškovė 2012-09-25 raštu pareikalavo mokėti atsakovų jiems tenkančią dalį mokesčių už komunalines paslaugas, nurodydama, kad vanduo, elektros energija ir dujos namui, adresu (duomenys neskelbtini), nebus tiekiami nuo 2012-10-01 (I t. b.l. 19, 28). Ieškovė per notarą įteikė atsakovams 2013-06-10 pareiškimą išsikelti iki 2013-09-10 iš jai priklausančios nuosavybės. Raštą atsakovas gavo, 2013-06-18 per notarą atsisakė išsikelti, nurodydamas, kad iš viso patyrė 120 000 Lt ir reikalauja 80 000 Lt kompensacijos už turto pagerinimą (I t. b.l. 17, 90). Bylos duomenimis iš ieškovės teismui pateiktų antstolių faktinių aplinkybių konstatavimo protokolų, kitų duomenų matyti, kad ieškovė buvo neįleidžiama į gyvenamą namą, ieškovės kviestoms matininkėms taip pat buvo trukdoma atlikti kadastrinius matavimus (VI t. 158 b.l.).

Atsakovai apeliaciniame skunde nurodė, kad teismas nepagrįstai nustatė, kad atsakovai gyveno ginčo pastatuose ne nuosavybės teisės, o panaudos sutarties pagrindu. Nepagrįstai nustatė, kad ieškovė 1994 metais atsakovui Ž. P. neatlygintinai perdavė naudotis dalį patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), kuriose vėliau apsigyveno atsakovė E. P., todėl tarp atsakovų ir ieškovės buvo susiklostę neatlygintinio naudojimosi daiktu (panaudos) sutartis. Atsakovai nurodo, kad 1994 metais gyvenamasis namas buvo vieno aukšto su mansarda. 1994 metais į šią namų valdą atsikraustė 4 asmenų šeima: ieškovė, jos vyras V. T., jų dukra P. T. ir atsakovas Ž. P.. Pagal šeimos susitarimą ieškovė, ieškovės vyras V. T., dukra P. T. apsigyveno pirmame namo aukšte, o Ž. P. - namo mansardoje, kurioje buvo įrengti virtuvė, du nedideli kambariai, tualetas ir koridorius. Nuo 1997 metų pagal tarpusavio susitarimą su ieškove ir trečiuoju asmeniu-ieškovės sutuoktiniu V. T. atsakovas Ž. P. pradėjo namo dalies rekonstrukciją. 1997 metais prie gyvenamojo namo buvo pastatytas trijų aukštų priestatas. Pagal susitarimą priestato pirmo aukšto patalpos turėjo būti sujungtos su pirmo aukšto senosios namo dalies patalpomis, o priestato antro aukšto patalpos turėjo būti sujungtos su senosios namo dalies antro aukšto patalpomis, suformuoti du atskiri butai su atskirais įėjimais. Pagal susitarimą, pirmame aukšte pristatytas patalpas turėjo įsirengti savo lėšomis ieškovė Z. T., o antrame aukšte - Ž. P.. Susitarė dėl būsimos nuosavybės teisės Z. T. ir V. T. į pirmą būsimo priestato aukštą, o Ž. P. į antrą ir trečią aukštą. Ieškovės ir jos vyro lėšomis buvo parengtas priestato projektas, jų lėšomis išlieti pamatai, sumūrytos iš blokų I aukšto sienos. Atsakovo Ž. P. lėšomis buvo sumūrytos antro ir trečio priestato aukštų sienos, vidinės pertvaros. Atsakovo Ž. P. lėšomis buvo nupirktos visos statybinės medžiagas stogo konstrukcijai ir dangai, o ieškovė su vyru sumokėjo statybininkams už stogo dengimo darbus. 1999 metais gyvenamajame name apsigyveno atsakovė E. P. (tuo metu S.) ir atsakovės dukra R. S.. 1999 metais atsakovai pirko statybines medžiagas ir apmokėjo už statybos darbus už pirmo aukšto patalpose 1-12 ir 1-13 atliktus grindų, sienų ir lubų remonto darbus ir medžiagas, elektros instaliaciją, už senoje namo dalyje, II aukšte esančioje virtuvėje 1-22 atliktus darbus ir statybines medžiagas, patalpos 1-15 remonto darbus ir elektros instaliaciją, patalpoje 1-23 atliktus darbus - iškalė sienas eglinėmis dailylentėmis įdėjo medines duris su stiklu , 2000 metais išbetonavo 3 balkonus, bet jų neįrengė. Kadangi daugiau lėšų statybai neturėjo, 2001 metais statybą užkonservavo, priestato langų angas užkalė lentomis. Ieškovės šeima antro ir trečio priestato aukštų nestatė ir neįrenginėjo, nes laikėsi susitarimo, kad antras ir trečias priestato aukštai yra atsakovų nuosavybė. 2001 metais atsakovas Ž. P. išvyko j JAV užsidirbti pinigų, 2002 m. į JAV taip pat išvyko atsakovė E. P.. R. S. liko gyventi name, ją augino ir prižiūrėjo ieškovė, o jie siuntė kas mėnesį po 200 JAV dolerių dukrai išlaikyti. 2007 m. rugsėjo 19 d. atsakovė E. P. grįžo iš JAV ir pradėjo senosios gyvenamojo namo dalies mansardos rekonstrukcijos darbus bei naujai pastatyto priestato II ir III aukštų įrengimo darbus. 2008 metais iš JAV grįžo Ž. P., 2008-2009 metais rekonstravo ūkinius pastatus, 2011 metais atsakovai pirko statybines medžiagas ir apmokėjo už statybos darbus patalpoje 1-15, patalpoje 1-22, patalpoje 1-23, įrengė balkonus, išklojo kiemą trinkelėmis, aptvėrė tvorą. Palyginus šiuos namų valdos techninės apskaitos duomenis su 1994 metų duomenimis akivaizdu, kad po to, kai atsakovas Ž. P. 1994 metais apsigyveno gyvenamojo namo mansardoje, buvo sukurtas iš esmės naujas nekilnojamasis daiktas, todėl ieškovė panaudos sutartimi jo 1994 metais perduoti negalėjo.

Ieškovė nesutikdama su atsakovų argumentais nurodė, kad apeliantai apeliaciniu skundu patys pripažįsta, jog 1994 m. gyvenamasis namas buvo vieno aukšto su mansarda. Į šią namų valdą - namo mansardą, kurioje buvo įrengta virtuvė, du nedideli kambariai, tualetas ir koridorius, įsikraustė atsakovas. Ieškovė iš dalies sutinka su apeliantų nurodytomis apeliaciniame skunde faktinėmis aplinkybėmis. Ieškovė nesutinka su apeliantų teiginiu, kad atsakovas 1997 m. susitarė su V. T. dėl namo gerinimo nes atsakovas negalėjo tartis su juo jokiais klausimais, susijusiais su namu, nes šis turtas buvo asmeninė ieškovės nuosavybė. tvirtino, jog dėl visų darbų iš esmės tardavosi jos jau miręs sutuoktinis V. T. Ji neneigė, jog dėl kažkurių darbų su statybininkais galėjo tartis abu apeliantai. Tačiau nurodė, jog pinigus visiems darbams atlikti davė ji su velioniu V. T.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad ginčo turtas yra registruotas nekilnojamojo turto registre ieškovės asmenine nuosavybe, atsakovai niekada to neginčijo. Pagal CK duomenys, registruoti nekilnojamojo turto registre, kol nenuginčyti teisme, yra galiojantys. Šalys patvirtino, kad pastatų registracija, rekonstrukcija ar dovanojimo sutartys nebuvo ginčytos, gyvenamo namo ir dalies ūkinių pastatų (u/n (duomenys neskelbtini) ir u/n (duomenys neskelbtini)) rekonstrukcija užbaigta ir įregistruota jų savininkės Z. T. vardu , nors atsakovai savininkei ir trukdė tą padaryti. Teismo vertinimu ieškovės ir atsakovų teisinių santykių šiems gyvenant ieškovei priklausančiame gyvenamajame name ir naudojantis ūkiniais pastatais, nors atsakovai galimai ir darė pastatų remontą negalima vertinti kaip šalių jungtinės veiklos sutarties siekiant įgyti dalį nuosavybės ne tik dėl to, kad nebuvo laikytasi tokio susitarimo formos reikalavimų, o įstatymo reikalaujamos formos nesilaikymas sandorį daro negaliojančiu ir tokio susitarimo įstatymai neleidžia įrodinėti liudytojų parodymais, bet dar ir dėl to, kad atsakovai patys pripažino, kad susitarime dalyvavo ne visos šios trys šalys padarė išvadą, kad šalis siejo panaudos santykiai. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad atsakovai privalėjo įrodyti, kad jie iš esmės pagerino, rekonstravo pastatus (CPK 178 straipsnis), tačiau šiuo atveju jie galėtų pretenduoti ne į dalį ieškovės nuosavybės, bet į kompensaciją už pagerinimus.

Apeliacinės instancijos teismui atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes nėra pagrindo su pirmosios instancijos teismo vertinimu nesutikti. Bylos duomenimis atsakovas nurodė, kad nereiškė reikalavimų dėl atliktų teisinių registracijų pripažinimo negaliojančiomis, neginčijo atliktų registracijų nekilnojamojo turto registre, neginčijo ieškovės nuosavybės, nereiškė reikalavimų dėl nuosavybės įregistravimo ir kita. Ieškovė nurodė, kad ji anksčiau nesikreipė į atsakovą dėl mokesčių sumokėjimo dėl iškeldinimo nes tokius jos ir sūnaus santykius slėpė. Taip pat atsakovas teismo posėdžio metu, ką patvirtina 2014-11-10 teismo posėdžio garso įrašas nurodė, kad mama jam leido gyventi, remontuotis. Jei nebūtų sakiusi, kad vaikai gyvenkit, tvarkykitės, jis nebūtų tvarkęs, kitaip gal būtų sprendęs. Buvo jaunas, pasitikėjo mama. Kai ji kalbėdavo apie tai, kaip bus kai ji numirs, jis nesiklausydavo, nemanė, kad reikia teisiškai išspręsti dėl pastatų. Atsakovas nurodė, kad vykdant remonto darbus jokių priekaištų iš mamos nebuvo. Teismo vertinimu byloje taip pat nenustatyta aplinkybių, kad ieškovė būtų draudusi atlikti kokius tai statybos ar remonto darbus. Be to atsakovai nurodė, kad santykiai su ieškove buvo geri kol vyko statybos, konfliktai prasidėjo vėliau. Ieškovė teismo posėdžio metu nurodė, kad ji nesitarė su sūnumi dėl nuosavybės įregistravimo jo vardu, ji norėdama sūnui padėti leido jam gyventi, naudotis patalpomis, statyti remontuotis. Ieškovė nurodė, kad ji, jos sutuoktinis atsakovo bijojo, todėl užmūrijo įėjimą iš jų į atsakovo gyvenamas patalpas. Apeliantai, atsakovai teigia, kad teismas neįvertino esminio fakto, kad pirmo ir antro aukšto patalpos po įvykdytų pakeitimų yra suformuotos kaip du atskiri butai, turintys du skirtingus įėjimus, atskiras elektros ir šildymo sistemas. Kad iš ieškovės užimamų patalpų negalima patekti į jų užimamas patalpas. Kiemai taip pat yra atskiri, o tai rodo, kad nuosavybė buvo sukurta dvejoms šeimoms. Apeliacinio teismo vertinimu atsižvelgiant į ieškovės nurodytas aplinkybes dėl sūnaus elgesio, jų tarpusavio santykių šių aplinkybių kaip pačių savaime nurodymas nėra pakankamas pagrindas spręsti, kad šalis galėjo sieti tik jungtinės veiklos santykiai. Ieškovės noras, kad patalpos, kuriomis naudosis jos sūnus, būtų atskirtos faktiškai nuo bendro naudojimo, nors ir nesukuriant atskiros nuosavybės teisės, taip pat pagrįstas. Ieškovė neigia, kad suteikdama patalpas atsakovui ir leisdama jam jomis disponuoti, atlikti rekonstrukcijas bei remontus tokiais veiksmais sudarė jungtinės veiklos sutartį užsiimti bendra veikla ar bendrai veikti tam tikram tikslui. Be to, kaip minėta pats atsakovas teismo posėdžio metu patvirtino, kad nebuvo konkretaus susitarimo su mama, nes jam tai nebuvo aktualu, pasak atsakovo, jis ketino susitvarkyti, gyventi pastatuose, jais naudotis ir nemanė, kad dėl to gali kilti konfliktų. Apeliacinio teismo vertinimu tokius susiformavusius tarp šalių santykius patvirtina ir tai, kad atsakovas kaip minėta neginčijo atliktų teisinių registracijų dėl nuosavybės įteisinimo. Atsižvelgiant į CK 6.629 straipsnio 1 dalies nuostatas neatlygintinio naudojimosi daiktu (panaudos) sutartimi viena šalis (panaudos davėjas) perduoda kitai šaliai (panaudos gavėjui) nesunaudojamąjį daiktą laikinai ir neatlygintinai valdyti ir juo naudotis, o panaudos gavėjas įsipareigoja grąžinti tą daiktą tokios būklės, kokios jis jam buvo perduotas atsižvelgiant į normalų susidėvėjimą arba sutartyje numatytos būklės. Panaudos gavėjas privalo išlaikyti ir saugoti jam pagal sutartį perduotą daiktą, taip pat daryti turto einamąjį ir kapitalinį remontą bei apmokėti visas daikto išlaikymo išlaidas, jeigu sutartis nenumato ko kita (CK 6.636 straipsnis). Analogiškos panaudos sutarties nuostatos galiojo ir 1964 m. CK 1994 m. -1997 m. ir vėlesnėse redakcijose (366 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismui atsižvelgiant į šalių paaiškinimus, byloje nustatytas faktines aplinkybes nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad šalis siejo panaudos santykiai.

Pažymėtina, kad LR CK 6.156 straipsnyje įtvirtintas sutarties laisvės principas, suteikiantis asmenims, sudarantiems sutartis, teisę savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, taip pat sudaryti ir LR CK nenustatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams. Sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklės reglamentuotos LR CK 6.193–6.195 straipsniuose. Išsamiai sutarčių aiškinimo taisyklės apibendrintos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010. Joje pasisakyta, kad, esant ginčui dėl sutarties turinio bei jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu pažymėtina tai, kad, nepaisant pirmiausia įtvirtinto subjektyviojo sutarties aiškinimo metodo, neabejotinai yra svarbūs ir visi kiti LR CK 6.193 straipsnyje nustatyti sutarčių aiškinimo principai, ir kiekvienu atveju, aiškinant konkrečią sutartį, būtina atsižvelgti į visų nurodytų sutarčių aiškinimo taisyklių visetą. Šiuo konkrečiu atveju šalys rašytinės sutarties nebuvo sudarę. Apeliantų vertinimu 1997 metais galiojęs Civilinis kodeksas nenumatė, jog rašytinės sutarties formos nesilaikymas darytų jungtinės veiklos sutartį negaliojančia. Nors tarp šalių nebuvo raštu sudaryta jungtinės veiklos sutartis, tačiau bendri veiksmai, perkamos medžiagos, apmokėti statybos darbai, t.y. nuosavybės sukūrimas įrodo jungtinės veiklos sutarties tarp šalių buvimą. Rašytinio teksto nebuvimas nedaro šios sutarties negaliojančia. Šalių valia dėl namo statybos bendromis lėšomis ir bendru darbu gali būti išreikšta ir konkliudentiniais veiksmais Jungtinės veiklos sutarties šalys , atsižvelgdami į kiekvieno iš jų indėlį į įgytą ar sukurtą turtą, gali įrodinėti turimą tokio turto dalį bendrąją dalinę nuosavybę reglamentuojančių teisės normų pagrindu. Esant draudimui remtis liudytojų parodymais, ieškovas turi įrodyti savo indėlį į turtą rašytiniais įrodymais, susijusiais su partnerių įnašais į bendrą veiklą, siekiant įgyti ginčo nekilnojamąjį turtą ir jame esantį kilnojamąjį turtą, savo įnašų pinigais dydį, kokia yra konkreti atsakovo dalis bendrojoje nuosavybėje. Nagrinėjamu atveju apeliantai nurodo, kad pateikė teismui visą eilę rašytinių įrodymų - čekių, kvitų, sutarčių, kurie neginčijamai įrodo, kad jie į naujo nekilnojamojo turto sukūrimą bei senos namo dalies rekonstrukciją įdėjo lėšas, kurios sudaro 0,42 dalis esamos nekilnojamųjų daiktų vertės. Byloje buvo apklausti liudytojai. Teismas nepagrįstai netaikė įrodymų leistinumo taisyklės išimties ir nesirėmė liudytojų parodymais. Neatsižvelgė į šalių tarpusavio santykius sutarties sudarymo ir statybos bei rekonstrukcijos metu, pagrįstus pasitikėjimu ir gera valia. Apeliacinės instancijos teismas su apeliantų teiginiais nesutinka dėl jau minėtų argumentų. Tai, kad atsižvelgiant į apeliantų argumentus per visą darbų atlikimo laikotarpį nekilo jokio konflikto, ieškovė nereiškė jokių pretenzijų, kad ne jos samdyti meistrai atlieka statybos darbus jos namų valdoje, pati ieškovė nesidomėjo, kokie darbai atliekami, kokios medžiagos tam naudojamos, nepatvirtina ir neįrodo tarp šalių buvus susitarimą dėl nuosavybės įregistravimo atsakovui į konkrečią 0,42 nekilnojamojo turto dalį.

Apeliantai, atsakovai nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jie neįrodė, kad turėjo lėšų investuoti į gyvenamojo namo priestato, ūkio pastatų statybą ir senosios namo dalies II aukšto rekonstrukciją. Apeliantų vertinimu tiek E. P., tiek ieškovė vykdė veiklą pagal verslo liudijimus, tačiau teismas kaip nepakankamus įrodymus vertino tik E. P. pateiktas deklaracijas. Teismas nepagrįstai nesirėmė byloje esančiais rašytiniais įrodymais, kad atsakovai dirbo JAV, gavo darbo užmokestį, kurį deklaravo, ką patvirtina JAV individualių pajamų mokesčio deklaracijos. Nors šie rašytiniai įrodymai nėra patvirtinti apostile, tačiau tuo metu, kai dokumentai buvo gauti, atsakovai nemanė, kad juos naudos teisme kaip rašytinius įrodymus, todėl jų gavimo metu nepasirūpino, kad jie atitiktų rašytiniams įrodymams keliamus reikalavimus. Tačiau tą aplinkybę, kad užsidirbo pinigų JAV, juos parsivežė ir naudojo gyvenamojo namo ir priestato II ir III aukšto įrengimui, patvirtino ir liudytojų parodymai. Apeliantų vertinimu jei šie pateikti dokumentai ne visai atitinka jiems keliamos formos reikalavimams, teismas juos turėjo vertinti visete su kitais surinktais byloje įrodymais ir jais remtis, priimant teismo sprendimą.

Apeliacinio teismo vertinimu pirmosios instancijos teismas ištyrė ir įvertino visumą įrodymų. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovai nepateikė teismui jokių duomenų, kaip 2007, 2008, 2009 metais uždirbo tiek pajamų ir galėjo turėti pagal pateiktus kvitus, pinigų priėmimo kvitus tiek išlaidų, išskyrus minėtas nepatvirtintas deklaracijas, kuriomis teismas nesivadovavo, motyvuodamas, kad nėra tinkami įrodymai. Teismas vertino ir tai, kad atsakovai gyvendami JAV turėjo išlaidų pragyvenimui (būsto nuoma, išlaidos maistui, drabužiams, kelionėmis ir t.t.), be to, atsakovė turėjo nepilnametę dukrą, kurios išlaikymui taip pat turėdavo išskirti dalį savo uždirbtų lėšų. Teismas įvertino byloje atsakovo pateiktas 2012-2013 m. pajamų iš individualios veiklos deklaracijas, atsakovės 2007-2013 m. pajamų iš individualios veiklos deklaracijas, įvertino pateiktus Sodros duomenimis ir padarė išvadą, kad iš pateiktų duomenų yra pagrindo spręsti, kad atsakovai į ieškovės namo ir ūkinių pastatų remontus negalėjo įdėti tokias dideles pinigų sumas, kiek jie nurodo priešieškinyje, kurios daugiau nei dvigubai viršija šių pastatų vertę. Be to teismas pažymėjo, kad atsakovai nurodo skirtingas sumas, kiek tariamai jie investavo į pastatus, priešieškinyje (130410,15 Lt, sudėjus detalizuotas sumas 115440,75 Lt), taip pat pranešime ieškovei per notarą (80 000 Lt), atsakovai nurodo skirtingas sumas. Nei iš teismui pateiktų dokumentų, prieš baigiamąsias kalbas pateiktų nuotraukų, nei iš šalių paaiškinimų, nei liudytojų parodymų negalima nustatyti, kiek realiai atsakovai galėjo įdėti lėšų į ieškovės namo remontus. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Atsakovai priešieškinyje nurodė, kad turėjo 130000 Lt išlaidų, 2013-06-18 pareiškime prašydami sumokėti 80000 Lt , ieškovei nurodė, kad išleido 120000 Lt. Atsakovas nurodė, kad dirbo legaliai, jo sutuoktinė nelegaliai, jų tikslas buvo užsidirbti, kad susitvarkyti namus. Atsakovai teismo posėdyje, ką patvirtina garso įrašas komentuodami į bylą pateiktus dokumentus, konkrečius kvitus dėl įsigytų prekių, ne visais atvejais galėjo išsamiai nurodyti už ką konkrečiai atlikti mokėjimai, kur prekės panaudotos. Be to atsakovai, kad ir nurodė, kad pervesdavo bei įdėdavo į siuntinius papildomai lėšas, negalėjo nurodyti kokias konkrečiai sumas, kam konkrečiai jos buvo panaudotos, nurodė, kad kiekvienas grįždamas parsivežė po 15000 dolerių bet jų nedeklaravo. Atsakovas skirtingai nurodė aplinkybes dėl parduoto automobilio 2009 m. , kad buvo skolingas 40000 Lt, kad pardavęs automobilį gražino, kad pardavė automobilį už 30000 Lt ir kad pusę sumos gražino. Atsakovė nurodė, kad apie sutuoktinio skolas jai nebuvo žinoma ir kt. Iš esmės atsakovai teigė, kad beveik visi darbai atlikti iš atsakovų lėšų, ieškovė teigė, kad visi darbai atlikti iš jos ir sutuoktinio lėšų ir pastatų statyboms, remontui galėjo būti išleista apie 60000 Lt.

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad namo priestato statymu daugiausia užsiėmė ieškovės velionis sutuoktinis V. T., darbai pagrinde finansuoti tiek Z. T. tiek jo pinigais, kurie iš tuo metu vykdytos verslo veiklos įvertinus į bylą pateiktus duomenis, uždirbdavo pakankamai pajamų statyboms. Teismo vertinimu, kad būtent ieškovė rūpinosi gyvenamo namo priestato statymu, tiek ir dalies ūkinių pastatų rekonstrukcija liudija ir byloje esantys dokumentai - statybos leidimas, derinimai, kadastriniai matavimai po rekonstrukcijos ir t.t., kurie buvo atlikti būtent ieškovės vardu ar jos užsakymu. Remiantis bylos medžiaga, šalių paaiškinimais, liudytojų parodymais atsakovas Ž. P. su sutuoktine daugiau užsiėmė gyvenamo namo antro ir tečio aukšto (palėpės), kuriame jie gyveno ir naudojos, remontais, taip pat kiemo, dalies ūkinių pastatų, kuriais jie naudojosi sutvarkymu. Apeliaciniame skunde atsakovai nurodo, kad teismas nepagrįstai nustatė, kad gyvenamojo namo priestatas ir ūkio pastatai buvo pastatyti tik už ieškovės ir jos vyro lėšas. Ieškovė negalėjo nurodyti, kokią sumą įdėjo į gyvenamojo namo priestato II ir III aukštų statybą ir įrengimą, senosios namo dalies II aukšto rekonstrukciją, kokią sumą V. T. neva davė E. P. statybinėms medžiagoms įsigyti ir apmokėti už darbus. Teismas neįvertino, kad statybininkai, apklausti liudytojais, nurodė, kad visas medžiagas įsigijo ir darbus aptarė tik su E. P., o ne su ieškove ar jos vyru. Teismas neįvertino, kad ne ieškovė, o atsakovai turi medžiagų įsigijimo dokumentus.

Apeliacinio teismo vertinimu pirmosios instancijos teismas išsamiai tyrė ir vertino į bylą pateiktus šalių įrodymus. Teisėjų kolegijos vertinimu nėra pagrindo spręsti, kad atsakovai lėšų į remontus neįdėjo, kad visi remonto darbai buvo atlikti tik iš ieškovės ir jos sutuoktinio lėšų. Tačiau tiek iš atsakovų paaiškinimų, tiek iš jų į bylą pateiktų dokumentų, visumos byloje ištirtų įrodymų ir nustatytų aplinkybių nėra galimybės nustatyti kiek realiai atsakovai išleido lėšų namo bei kitų statinių remontams. Iš dalies sutiktina, kad pirmosios instancijos teismo sprendime yra prieštaravimų, kad, iš vienos pusės teismas laiko įrodytu, kad visą priestatą pastatė ir senąją namo dalį rekonstravo savo lėšomis ir darbu ieškovė bei jos vyras V. T., o iš kitos pusės teismas motyvuoja, kad būtų nesąžininga iš atsakovų priteisti mokesčius už komunalines paslaugas, nes atsakovai pagerino ieškovės turtą ir tie pagerinimai liks ieškovei. Tačiau, kaip minėta, nėra pagrindo spręsti, kad teismas iš esmės neišsamiai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus, kad padarė nepagrįstas išvadas, kad nesivadovavo teisingumo principu ( LR CK 1.5 straipsnis).

Dėl ieškovės Z. T. apeliacinio skundo

Apeliantė prašydama pakeisti Šiaulių apylinkės teismo 2015-03-30 sprendimą dalyje, prašydama priteisti ieškovei Z. T. iš atsakovų Ž. P. ir E. P. solidariai 7385,31 Eur (25500 Lt) nuostolių bei priteisti ieškovei iš atsakovų 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, motyvuodama tuo, kad teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovė neįrodė ieškinio reikalavimo pagrįstumo. Ieškovė nurodo, kad šalys buvo susitarusios, jog atsakovai mokės komunalinius mokesčius, apskaičiuojant juos taip, kad visa ieškovės namui komunalinių paslaugų tiekėjo priskaityta vieno mėnesio mokesčių suma dalinama iš name gyvenančių asmenų skaičiaus ir nustatomas dydis kiek ieškovės šeima ir atsakovai turi komunalinių mokesčių mokėti. Ieškovės teigimu buvo sutarta, jog komunalinius mokesčius atsakovai mokės kas mėnesį, su tokia skaičiavimo tvarka atsakovai sutiko ir tai pripažino teisme. Ieškovė sumokėjo visus komunalinius mokesčius, tame tarpe ir mokesčių dalį, tenkančią atsakovams, ir dėl to patyrė nuostolius. Apeliantė nesutinka, su pirmosios instancijos teismo išvada, jog neva ieškovė nekonkretizavo laikotarpio, už kurį pateikti paskaičiavimai. Teigia, kad teismui pateiktoje paskaičiavimų lentelėje buvo aiškiai nurodyta už kokį laikotarpį reiškiamas ieškinys. Be to apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad skirtingu laikotarpiu ieškovės namo antrame ir trečiame aukšte (palėpėje) gyveno ne tik atsakovai, tačiau ir atsakovės duktė ir ieškovės sesuo. Apeliantės vertinimu teismas nepasisakė, kokią įrodomąją reikšmę, atmetant šį ieškinio reikalavimą turėjo nurodytos aplinkybės. Ieškovė teigia, kad niekada neginčijo šių aplinkybių, jas pripažino ir teismo posėdžio metu nurodė, jog į šias aplinkybes atliekant nuostolių apskaičiavimą buvo atsižvelgta. Ieškovė taip pat nesutinka su teismo išvada, jog atsakovai patalpas pagerino, todėl būtų neteisinga ir nesąžininga juos iškraustant ir paliekant tuos pagerinimus ieškovei dar reikalauti mokėti atsakovus likusius nesumokėtus mokesčius. Apeliantė nurodė, kad šioje byloje pagal ieškovės ieškinio reikalavimus nebuvo vertinami atsakovų daryti ar nedaryti pagerinimai. Juo labiau, kad tokių pagerinimų atsakovų lėšomis egzistavimas apskritai byloje nenustatytas. Byloje, nagrinėjant ieškinį, nebuvo tiriama ir aiškinamasi kokie konkrečiai atsakovų neva atlikti patalpų pagerinimai lieka ieškovei.

Atsakovai nesutiko su ieškovės argumentais, nurodė, kad mokesčiai buvo mokami, ir nors mokesčiai buvo skaičiuojami didesni, negu jiems priklausė mokėti pagal skaitiklių parodymus, jie neprieštaraudami mokėjo ieškovės paskaičiuotą sumą. Pinigus kiekvieną mėnesį, tiksliai ieškovės paskaičiuotą sumą pagal pateiktą lapelį, kuriame iškovė užrašydavo sumą ir jiems paduodavo, nunešdavo ieškovei E. P. arba R. S.. Jie nesiginčijo su ieškove ir mokėjo tiek, kiek ji paskaičiuodavo. Ieškovė jokių pretenzijų nereiškė. Bylos duomenimis atsakovas Ž. P. nuo 2001 m. iki 2008 m. gruodžio mėnesio, o atsakovė E. P. nuo 2002 m. iki 2007 metų gyveno JAV. Namo mansardoje taip pat gyveno ieškovės sesers šeima, šių aplinkybių ieškovė neginčijo. Atsakovų vertinimu ieškovės sesers šeima, o ne atsakovai privalėjo mokėti už tą laikotarpį mokesčius. Atsakovės E. P. dukra R. S. per tą laiką gyveno kartu su ieškovės šeima I namo aukšte esančiame bute, viename kambaryje su ieškovės dukra P. T., atskiros patalpos neužėmė. Kai ieškovė išsikėlė iš namo, jos pačios pareiškimu name nuo 2012 m. spalio l d. buvo atjungta elektra, vanduo ir dujos. Ieškovė atsakovų vertinimu nepateikė teismui nei jos sumokėtų mokesčių paskaičiavimo.

Atsižvelgiant į šalių paaiškinimus, byloje pateiktus duomenis yra pagrindo išvadai, kad ieškovė pateikė teismui nesusistemintas kai kurių mokėjimo dokumentų kopijas, nedetalizavo, kas sudaro mokėtinus mokesčius, kokios sumos už kokius konkrečiai komunalinius mokesčius sudaro prašomą priteisti 25500 Lt sumą. Iš pateiktos lentelės nėra galimybės vertinti kaip apskaičiuoti mokesčiai, kokiu principu, ar paskaičiuoti į konkrečiai suteiktas paslaugas, paslaugų naudojimą ir kita. Nors atsakovai nurodė, kad sutiko mokėti mokesčius pagal pateiktus ieškovės paskaičiavimus, o ieškovė teigia, kad tarp jų buvo susitarimas, jog nutraukus panaudos sutartį, atsakovai išsikels ir ieškovei pareikalavus, ir už visą laiką mokės jiems tenkančią mokesčių dalį, proporcingai name gyvenančių asmenų skaičiui, tačiau atsakovams ginčijant pateiktų paskaičiavimų dydį, pagrįstumą, o ieškovei nurodant, kad buvo konkretus susitarimas mokėti, ieškovė privalėjo pateikti išsamius įrodymus dėl mokesčių atsakovams tenkančios dalies apskaičiavimo.( CPK 178 straipsnis). Bylos nagrinėjimo eigoje ieškovė pateikė sąskaitų ir čekių kopijas, kurios sutiktina neatitinka minėtoje lentelėje nurodytų sumų. Lentelėje nurodyti duomenys kas ir kada gyveno, nesant išsamių duomenų nėra pakankamas pagrindas spręsti dėl ieškinio reikalavimo dydžio bei pagrįstumo. Teismo posėdžio metu atsakovai nurodė, kad mokėdavo mokesčius pagal pateiktus lapelius, ieškovė ką patvirtina garso įrašas pripažino, kad rašteliai rašyti jos ranka. Atsakovai teigia, kad pasitikėjo ieškove ir neimdavo parašo dėl jai įduotų lėšų mokesčių sumokėjimui. Be to pagrįstas atsakovų argumentas, kad atsakovų siųstos lėšos iš JAV atsakovės dukros išlaikymui privalėjo būti skiriamos ir jos daliai tenkančių mokesčių mokėjimui. Atsižvelgiant į ieškovės argumentus, kad ji pastoviai su atsakovu konfliktavo, nors atsakovų teigimu konfliktai tarp šalių prasidėjo baigus statybas, remonto darbus, o iki tol iš ieškovės nebuvo pretenzijų, atsakovai jai siųsdavo lėšas, bei įvertinus tai, kad ieškovė prašydama priteisti mokesčius už laikotarpį nuo 2003 iki 2012 metų įspėjimą surašė tik 2012-09-25, kyla abejonių dėl ieškovės argumentų teisingumo. Ieškovė nepateikė įtikinamų argumentų kodėl ji, esant tarp jos ir atsakovų konfliktiškiems santykiams, atsakovams nemokant mokesčių nuo 2003 m. neprašė mokesčių priteisti ir tik 2012-09-25 atsakovus įspėjo dėl mokesčių sumokėjimo. Taip pat pažymėtina, kad minėtame įspėjime ieškovė nurodė, kad kreipsis dėl vandens, elektros, dujų tiekimo atjungimo, o byloje esantys duomenys patvirtina dėl minėtų paslaugų tiekimo nutraukimo. Pirmosios instancijos teismas ištyrė ir vertino šalių argumentus, į bylą pateiktus duomenis, faktines byloje nustatytas aplinkybes. Nurodė, kad atsakovai ieškovės pateiktų paskaičiavimų niekad neginčydavo, savo paskaičiavimų teismui nepateikė, todėl teismas vadovavosi ieškovės pateiktais paskaičiavimais. Atkreipė dėmesį, kad visi mokesčiai komunalinių paslaugų teikėjams buvo apmokami ieškovės tik vieną kvitą 112 Lt sumai VšĮ Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centrui atsakovas Ž. P. sumokėjo savo vardu. Teismas vertino, kad ieškovė nekonkretizavo laikotarpio, už kurį pateikti paskaičiavimai, vertino, kad skirtingu laikotarpiu ieškovės namo antrame ir trečiame aukšte (palėpėje) gyveno ne tik atsakovai, tačiau ir atsakovės duktė ir ieškovės sesuo. Teismas nurodė, kad žalą ir visas civilinės atsakomybės sąlygas, t.y. atsakovų pareigų pažeidimus, jų kaltę, nuostolių dydį ir priežastinį ryšį ieškovė privalėjo įrodyti, ko teismo vertinimu ji nepadarė (LR CPK 178 straipsnis, 185 straipsnis). Teismas padarė išvadą, kad atsakovai, gyvendami jiems panaudos pagrindais suteiktame namo antrame aukšte, iš pradžių tvarkingai mokėjo mokesčius. Apeliacinio teismo vertinimu nors ieškovė teigia, kad atsakovai mokesčių nemokėjo, labiau tikėtina, nei netikėtina, kad atsakovai pagal ieškovės pateiktus duomenis perduodavo ieškovės prašomas lėšas mokesčių sumokėjimui. Apeliacinio teismo vertinimu nors galima sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad patalpoms atsakovai žalos nepadarė, nes to nenurodė ir ieškovė, ir galimai patalpas pagerino, tačiau teisėjų vertinimu nėra pagrindo sutikti su teismo argumentais, kad būtų neteisinga ir nesąžininga juos ( atsakovus) iškraustant ir paliekant tuos pagerinimus ieškovei dar reikalauti mokėti atsakovus likusius nesumokėtus mokesčius. Iš esmė apeliacinio teismo vertinimu ieškinys atmestas ne dėl šių argumentų ir teismo išvadų. Pirmosios instancijos teismas šias aplinkybes, yra pagrindo spręsti, tiesiog pažymėjo atsižvelgdamas į tarp šalių susiklosčiusius santykius. Apeliacinio teismui yra pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismas įvertinęs bylos medžiagą, šalių paaiškinimus, liudytojų parodymus, kiek tai susiję su komunalinių mokesčių mokėjimu, ieškovės reikalavimą priteisti iš atsakovų 25 500 Lt nuostolių, kurių dydžio ir paties fakto ieškovė neįrodė, teismas atmetė kaip nepagrįstą ir neįrodytą Tuo pagrindu sprendė, kad atmestinas ieškovės išvestinis reikalavimas dėl 5 proc. procesinių metinių procesinių palūkanų priteisimo nuo nuostolių sumos. Apeliacinio teismo vertinimu iš esmės yra pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstas išvadas ir priėmė pagrįstus bei teisėtus sprendimus.

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad atsakovai privalėjo įrodyti, kad jie iš esmės pagerino, rekonstravo pastatus, tačiau šiuo atveju jie galėtų pretenduoti ne į dalį ieškovės nuosavybės, bet į kompensaciją už pagerinimus, atsižvelgiant į tai, kad remontuotu, pagerintu turtu ilgą laiką patys naudojosi, kad turtas nusidėvėjo ir kita. Tačiau tokio pobūdžio reikalavimas bylos nagrinėjimo procese nebuvo keltas, todėl dėl jo pagrįstai nepasisakė (CPK 141 straipsnis). Apeliacinio teismo akcentuotina, kad teismas privalo spręsti ginčą pagal ieškovo pareikštus reikalavimus, negali pats nei suformuluoti už ieškovą ieškinio dalyko ir pagrindo, nei, spręsdamas bylas, pakeisti ieškinio dalyko ar faktinio pagrindo ar taikyti alternatyvius pažeistų teisių gynimo būdus ( išskyrus kai kurias įstatyme nustatytas išimtis ). Konkrečiu atveju pažymėtina ir tai, kad nors yra pagrindo išvadai, kad labiau tikėtina nei netikėtina, kad atsakovai rūpinosi būsto pagerinimu ir galėjo skirti tam lėšų, tačiau ieškovams nekeliant tokio reikalavimo bei neteikiant įrodymų dėl būsto pagerinimo teismas į bylą pateiktus įrodymus vertino ir sprendė dėl pateiktų įrodymų atsižvelgdamas į atsakovų pareikštą priešieškinio reikalavimą.

Pažymėtina, kad LR CPK 42 straipsnio 1 dalyje, 54 straipsnyje numatyta, kad šalys ir kiti dalyvaujantys byloje asmenys turi teisę teikti teismui įrodymus. Pagal LR CPK 12 ir 178 straipsnius šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (LR CPK 182 straipsnis). Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų ir teisė, ir pareiga. Šias teises ir pareigas minėti asmenys įgyvendina nurodydami teisiškai reikšmingas aplinkybes, rinkdami ir pateikdami teismui įrodymus bei dalyvaudami juos tiriant ir vertinant. Neįvykdžius įrodinėjimo pareigų arba netinkamai jas įvykdžius, įrodinėjimo subjektui (dažniausiai proceso šaliai) gali atsirasti neigiamų padarinių - teismas gali ieškinį, priešieškinį, pareiškimą ir kitus procesinius dokumentus grąžinti juos padavusiems asmenims trūkumų šalinimo tvarka (LR CPK 115, 138 straipsniai), atsisakyti priimti pavėluotai pateiktus įrodymus, jeigu tai užvilkins bylos nagrinėjimą (LR CPK 142 straipsnio 3 dalis, 181 straipsnio 2 dalis,), arba, išnagrinėjus bylą, netgi atmesti ieškinį, priešieškinį, pareiškimą, prašymą. Ieškovas, pateikdamas teismui ieškinį, jame turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir įrodymus, kurie patvirtina nurodytas aplinkybes, taip pat pridėti šiuos įrodymus (LR CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktai, 2 dalis), taip pat ir atsakovas atsiliepime į ieškinį privalo nurodyti nesutikimo su ieškiniu ar savarankiško reikalavimo motyvus, juos patvirtinančius įrodymus ir pridėti įrodymus (LR CPK 111 straipsnio 2 dalies 4, 5 punktai, 142 straipsnio 2 dalies 2, 3 punktai, 143 straipsnio 3 dalis). (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimu Nr. 51 Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant Civilinio proceso kodekso normas, reglamentuojančias įrodinėjimą, apžvalga).

Taip pat pažymėtina, kad kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantai nesutikdami su pirmosios instancijos teismo išvadomis įrodymų vertinimu, yra pagrindo spręsti, tiesiog pakartotinai išdėstė savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų vertinimo siekdami, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados, nei padarė teismas. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantai nesuponuoja išvados, jog skundžiamas sprendimas yra neteisėtas, nepagristas ar kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, materialinės ar procesinės teisės normas.

Teisėjų kolegijos vertinimu bylos duomenys patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas šalių nurodytas aplinkybes ir pateiktus įrodymus tyrė išsamiai ir objektyviai – išklausė šalis, apklausė liudytojus, tyrė visus į bylą pateiktus rašytinius įrodymus, ir atsižvelgdamas į visumą įrodymų tinkamai nustatė ir įvertino faktines bylos aplinkybes. Teisėjų kolegijos vertinimu pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai vadovavosi įrodymų vertinimo taisyklėmis, jų aiškinimo ir taikymo praktika. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantai šioje byloje leistinais įrodymais nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl nėra teisinio pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą naikinti ar keisti apeliaciniuose skunduose išdėstytais argumentais (LR CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.). Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų teismas nepasisako, nes jie neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Pagal LR CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas.

Šalys pareiškė prašymus priteisti atstovavimo išlaidas patirtas apeliaciniame teisme.

Teismas atsižvelgė į tai, kad išlaidos, susijusios su teisine pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatytos 2004 m. balandžio 2 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (toliau – Rekomendacijos) rekomenduojamais civilinėse bylose priteistino užmokesčio dydžiais. Teismas įvertinęs paruoštų procesinių dokumentų apimtis, atsižvelgęs į civilinės bylos sudėtingumą, sprendžia, kad atsakovų prašymas dėl 150 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą pateikimą pagrįstas, todėl tenkintinas. Taip pat įvertinus ieškovės pareikštą prašymą priteisti 335 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą pateikimą, atsižvelgiant į procesinio dokumento apimtį, turinį, keliamų klausimų analizę ir kita, sprendžia, kad prašymas pagrįstas, todėl tenkintinas.

Bylinėjimosi išlaidos atmetus apeliantų skundus apeliantams už apeliacinių skundų parengimą neatlyginamos ir nepriteisiamos (LR CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 96 straipsniu, 99 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

nutaria:

Apeliacinius skundus atmesti.

Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. kovo 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovų Ž. P., a.k. (duomenys neskelbtini) ir E. P., a.k. (duomenys neskelbtini) lygiomis dalimis ieškovei Z. T., a.k. (duomenys neskelbtini) 335,00 Eur ( tris šimtus trisdešimt penkis eurus) atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti iš ieškovės E. P., a.k. (duomenys neskelbtini) atsakovams Ž. P., a.k. (duomenys neskelbtini) ir E. P., a.k. (duomenys neskelbtini) lygiomis dalimis 150,00 Eur ( šimtą penkiasdešimt eurų) atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti bylos šalims.

Teisėjai Rasa BartašienėEgidijus MockevičiusVilija Valantienė