Kauno apylinkės teismo sprendimas

suinteresuoto asmens Valstybės įmonės turto bankas (toliau – VĮ Turto bankas) atstovams R. I., R. K. (nuotoliniu būdu per Zoom programą),

žodinio proceso tvarka viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos V. L. pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo (suinteresuoti asmenys VĮ Turto bankas, Jonavos rajono savivaldybės administracija, Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos).

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Pareiškimas netenkinamas.

Galimybė įgyjamąja senatimi fizinio ar juridinio asmens nuosavybėn įgyti daiktą yra vienas iš nuosavybės teisių į daiktą įgijimo teisinių pagrindų, įtvirtinta CK 4.47 straipsnio 11 punkte. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl to, ar, Butų privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka neprivatizavus buto, jį galima įgyti nuosavybės teise įgyjamąja senatimi.

Įgyjamosios senaties samprata pateikta, daiktų, kurie gali būti įgyjami nuosavybėn įgyjamosios senaties pagrindu, kriterijai išvardyti, įgijimo tvarka ir sąlygos išdėstytos CK ketvirtosios knygos penktojo skyriaus trečiajame skirsnyje ,,Įgyjamoji senatis“ nuostatose. Šio skirsnio 4.69 straipsnio 1 ir 3 dalyse nustatyti apribojimai pagal daiktų rūšines savybes jų įgijimui nuosavybėn įgyjamosios senaties būdu - įgyjamąja senatimi nuosavybėn gali būti įgyjami tik tie daiktai, kurie gali būti privačios nuosavybės teisės objektai; įstatyme įtvirtintas draudimas įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus bei į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus (CK 4.69 straipsnio 1, 3 dalys). Pastarasis draudimas užkerta kelią įgyti tokius daiktus nuosavybėn įgyjamąja senatimi nepriklausomai nuo kitų įstatyme nustatytų sąlygų tokiam įgijimui buvimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. birželio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-345/2004; 2007 m. vasario 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2007; 2011 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2011; 2011 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011).

Draudimas įgyti įgyjamąja senatimi valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus yra susijęs su viešuoju interesu. Kilus ginčui dėl nekilnojamųjų daiktų buvimo viešosios nuosavybės teisės objektais, turi būti atsižvelgiama į nuosavybės rūšies pertvarkymo iš viešosios į privačią teisinį reguliavimą. Atkūrus Lietuvos Respublikos Nepriklausomybę, viešosios nuosavybės perleidimas į privačią nuosavybę vykdytas 1991 m. Butų privatizavimo įstatymo, 1991 m. Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka. Atsižvelgdamas į tai, kasacinis teismas yra pasisakęs, kad, sisteminiu būdu aiškinant šių specialiųjų teisės aktų nuostatas ir CK 4.69 straipsnio 3 dalį, konstatuotina, jog valstybei nuosavybės teise priklausančio turto negalima įgyti privačios nuosavybės teise kitaip, nei specialiuosiuose teisės aktuose nustatyta tvarka, todėl įgyjamosios senaties institutas nėra pagrindas viešajai nuosavybei pertvarkyti į privačiąją. Iškilus klausimui dėl tam tikro turto įgijimo galimumo įgyjamosios senaties būdu, kai kyla ginčas dėl to, ar tas turtas priklauso valstybės nuosavybei, teismas turi nustatyti šio turto kilmę, iš kokių finansavimo šaltinių jis buvo sukurtas; jeigu turtas buvo sukurtas viešosios nuosavybės pagrindu, t. y. bendromis lėšomis ir darbu, jis tokiu ir turi būti laikomas.

Nagrinėjamos bylos duomenimis, daugiabutis namas, kuriame yra ginčo butas, (duomenys neskelbtini), kaip valstybės nuosavybė (daugiabutis namas negalėjo būti privačios nuosavybė objektu), perduotas pareiškėjos V. L. šeimai. Orderio ar kito dokumento, suteikiančio pareiškėjai ir jos šeimai gyventi bute, nepateikta. V. L. nuo 1989 m. rugsėjo 14 d. (duomenys neskelbtini) deklaravusi savo gyvenamąją vietą. Įrodymais apie mokėjimus nustatyta, kad V. L. moka už bute sunaudotą elektros energiją ir šiukšlių išvežimą, 2019 m. spalio 4 d. sudariusi daugiabučio namo bendro naudojimo objektų techninės priežiūros ir komunalinių paslaugų teikimo ir apmokėjimo sutartį dėl buto (duomenys neskelbtini). 2023 m. sausio 26 d. (duomenys neskelbtini) seniūnijos pažyma nustatyta, ūkinėse knygose (duomenys neskelbtini) namų ūkiai įregistruoti V. L., gim. (duomenys neskelbtini), vardu, gyvenamosios vietos adresas (duomenys neskelbtini), apie nuosavybės teisę ūkinėse knygose duomenų nėra.

Liudytojas B. L. teismo posėdyje parodė, kad dirbo (duomenys neskelbtini) kolūkyje energetiku, tuo metu (duomenys neskelbtini) seniūnijoje laisvus butus skyrė žmonėms, kolūkis disponavo tais butais, gal leido gyventi pirmininkas, taip pat galėjo skirstyti profsąjunga. Tame dvare gyveno vietiniai žmonės, kai dirbo „(duomenys neskelbtini)“, tame kaime ne vienas butas buvo be nuosavybės įregistravimo, siūlė gyventojams sudaryti paslaugų teikimo sutartis.

Ginčo butas, skirtingai nei kiti šio daugiabučio namo butai, neprivatizuotas Butų privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka. Buto privatizavimo procedūra neįgyvendinta. 2013 m. balandžio 15 d. ir 2013 m. kovo 15 d. archyvų pažymomis, nėra žinių apie V. L. sudarytą buto (duomenys neskelbtini) seniūnijoje pirkimo–pardavimo sutartį, nuosavybės dokumentai savivaldybės archyvui neperduoti.

VĮ Registrų centras 2023 m. vasario 13 d. sprendimais V. L. prašymai įregistruoti butą (duomenys neskelbtini), jos nuosavybės teise, atmesti. Sudaryta buto (duomenys neskelbtini) kadastrinių matavimų byla, kurios duomenys nustatyti 2022 m. gruodžio 2 d.

Taigi gyvenamasis namas, kuriame yra ginčo butas, buvo sukurtas (duomenys neskelbtini) dvarininko. Nuosavybės teisės į šią dvaro sodybą neatkurtos, tokie duomenys byloje nepateikti. Todėl daroma išvada, kad ginčo butas yra valstybės nuosavybė ir dėl to šis butas negali būti įgyjamas nuosavybėn pagal įgyjamąją senatį, nes tai draudžiama įstatymo (CK 4.69 straipsnio 3 dalis). Konstatuotina, kad CK 4.69 straipsnio 3 dalyje draudimas kitam asmeniui pagal įgyjamąją senatį įgyti valstybei ar savivaldybei nuosavybės teise priklausantį daiktą nesaistomas sąlygų ar išlygų. Net ir tais atvejais, kai valstybė ar savivaldybė ilgą laiką nesinaudoja jai nuosavybės teise priklausančiu daiktu, neregistruoja nuosavybės teisių, tai nereiškia, kad į tokį daiktą galimas nuosavybės teisių įgijimas pagal įgyjamąją senatį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-211/2013).

Konstatavus negalimumą valstybei nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį daiktą pareiškėjai įgyti pagal įgyjamąją senatį, pareiškimo argumentai apie pareiškėjos sąžiningą, atvirą ir nepertraukiamą buto valdymą nesvarstytini, nes šiais argumentais nurodomų aplinkybių pagrindu kitas asmuo negali įgyti valstybei nuosavybės teise priklausančio daikto nuosavybės įgyjamosios senaties būdu. 1991 m. birželio 30 d. įsigaliojusio Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo (toliau ir – BPĮ) 5 straipsnis nurodė, kad gyvenamojo namo, buto nuomininkas, jo šeimos nariai, taip pat ir laikinai išvykusieji, susitaria dėl gyvenamojo namo, buto pirkimo, kieno vardu bus sudaroma pirkimo–pardavimo sutartis ir kas taps perkamo namo, buto savininku (bendrasavininkiais). Toks susitarimas turi būti patvirtintas notariškai. Nesutarus pirkti gyvenamojo namo, buto pirkimo–pardavimo sutartis nesudaroma. BPĮ 11 straipsnyje buvo įtvirtinta nuostata, kad pagal šį įstatymą sudaryta gyvenamojo namo, buto pirkimo–pardavimo sutartis įsigalioja nuo tos dienos, kai ji notariškai patvirtinta. Pareiškėja neginčija, kad ji dėl buto privatizavimo pareiškimo nepateikė, už butą nesumokėjo nei tuo metu galiojančiais pinigais, nei investiciniais čekiais, Buto pirkimo–pardavimo sutartis notaro patvirtinta nebuvo. Butas teisės aktų nustatyta tvarka liko neprivatizuotas, kai tuo tarpu kiti to namo butai, suinteresuoto asmens VĮ Turto bankas atstovės paaiškinimu, yra privatizuoti.

Įgyjamoji senatis yra savarankiškas, pirminis nuosavybės teisės įgijimo būdas (CK 4.47 straipsnio 11 punktas), galimas įvykdžius tam tikrus įstatyme įtvirtintus reikalavimus. Nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: 1. Pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas. 2. Daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis). 3. Asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką. Tai reiškia, kad valdytojas, tiek užvaldydamas daiktą, tiek visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, turi būti įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, nežinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis). 4. Visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai. Teisėtas yra daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, o per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas yra neteisėtas (CK 4.23 straipsnio 2, 3 dalys). Teisėtas valdymas atsiranda tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, kai dėl tam tikrų priežasčių nuosavybės teisės neatsirado, pavyzdžiui, atvejai, kai daiktą sandoriu (teisėtu pagrindu) perleidžiantis asmuo pats nebuvo daikto savininkas. 5. Visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis). Daikto atviro valdymo sąlyga reiškia, kad asmuo valdo daiktą kaip savą nesislapstydamas. 6. Daiktas valdomas nepertraukiamai. 7. Visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas). 8. Valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (LAT 2016 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-170-415/2016).

Ta aplinkybė, kad nuosavybės teisės į Butą Nekilnojamojo turto registre nebuvo ir nėra įregistruotos valstybės vardu, teismo nuomone, šiuo atveju neturi teisinės reikšmės, nuosavybės teisė tebepriklauso valstybei, o valstybės nuosavybės teisė nėra nuginčyta ar kitokiu būdu panaikinta ar pasibaigusi.

Pagal Lietuvos Respublikos butų kodekso 5 straipsnį į butų fondą įeina gyvenamieji namai ir gyvenamosios patalpos kituose statiniuose, priklausančiuose valstybei (valstybinis butų fondas), taip pat gyvenamieji namai, priklausantys valstybiniams – kolūkiniams ir kitokiems valstybiniams – kooperatiniams susivienijimams, įmonėms ir organizacijoms, sutinkamai su TSR Sąjungos ir sąjunginių respublikų butų įstatymų pagrindais tiems namams taikomos visuomeniniam butų fondui nustatytos taisyklės; pagal 1964 m. Civilinio kodekso 97, 98 straipsnius valstybė buvo vienintelė viso valstybinio turto (įskaitant valstybės įmonių turtą, pagrindinį miestų butų fondą) savininkė.

Be to, būtent valstybė, vadovaujantis BPĮ ir vėliau priimtais įstatymais, suteikė teisę asmenims, gyvenusiems valstybiniame butų fonde, gyvenamąsias patalpas privatizuoti, tačiau pareiškėja šios savo teisės neįgyvendino.

Šiuo atveju būtina pažymėti tai, jog, vadovaujantis nuosekliai suformuota teismine praktika, CK 4.69 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus ir į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad šiais dviem atvejais CK nustato imperatyvų draudimą įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę. Pasisakydamas dėl pirmojo atvejo, kasacinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas imperatyvas negali būti aiškinamas kitaip, kaip draudimas įgyjamosios senaties būdu įgyti nuosavybės teisę į daiktą, kuris priklauso valstybei ar savivaldybei. Šis draudimas užkerta kelią įgyti daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi nepriklausomai nuo kitų įstatyme nustatytų sąlygų tokiam įgijimui buvimo. Draudimas įgyti įgyjamąja senatimi valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus yra susijęs su specifine po Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės atkūrimo susidariusia situacija vykstant nuosavybės rūšių ir formų pertvarkymo procesams ir gali būti pateisinamas tuo, kad pereinamuoju laikotarpiu gyvuojanti valstybė nėra tinkamai apskaičiusi bei valdanti savo turto, nepriėmusi sprendimo dėl jo perleidimo privačion nuosavybėn. CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas draudimas įgyjamąja senatimi įgyti valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus yra siejamas su šių daiktų priklausymu nuosavybės teise, bet ne su jų teisine registracija. LAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad tai, jog teisės į daiktus neįregistruotos valstybės ar savivaldybės vardu, nėra pagrindas vertinti, kad jie nebėra valstybės nuosavybė, nes taip būtų paneigta imperatyvioji CK 4.69 straipsnio 3 dalies nuostata. (LAT 2007 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-408/2007; 2008 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2008). Atsižvelgiant į tai, kad CK 4.69 straipsnio 3 dalies norma – imperatyvioji, joje įtvirtinto draudimo negalima paneigti remiantis CK 1.5 straipsnio 4 dalimi, kurioje įtvirtinta teismo pareiga aiškinant ir taikant įstatymus vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Dėl to nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama ir į tokius valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, į kuriuos valstybė ar savivaldybė nuosavybės teisės ilgą laiką neįgyvendina, t. y. nesirūpina, neprižiūri, neregistruoja savo nuosavybės teisių, o juos nepertraukiamai valdo privatus fizinis ar juridinis asmuo. Bet koks valstybei priklausančio daikto valdymas, nepriklausomai nuo jo laiko ir bet kokių kitų aplinkybių, negali būti pripažintas pagrindu įgyjamajai senačiai taikyti. Jeigu statiniai buvo sukurti kaip valstybės nuosavybės teisės objektai ir valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti (parduoti ar kitaip pagal įstatymus perleisti) privačių asmenų nuosavybėn, tai jie turi būti vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise ir pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį draudžiama juos pripažinti įgytus nuosavybės teise įgyjamąja senatimi dėl jų ilgalaikio valdymo. (LAT Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011. Teismų praktika. 2011, 35). Šioje nutartyje nurodyta ir tai, jog, atkūrus Lietuvos Respublik?s nepriklausomybę, pradėtas formuoti privačios nuosavybės teise grindžiamas šalies ūkis (Konstitucijos 46 straipsnis) ir viešoji nuosavybė įstatymų nustatyta tvarka buvo perleidžiama privatiems subjektams. Viešosios nuosavybės perleidimas į privačiąją nuosavybę vykdytas 1991 m. BPĮ, 1991 m. Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka. Atsižvelgdamas į tai, kasacinis teismas yra pasisakęs, kad sisteminiu būdu aiškinant šių specialiųjų teisės aktų nuostatas ir CK 4.69 straipsnio 3 dalį, konstatuotina, kad valstybei nuosavybės teise priklausančio turto negalima įgyti privačiosios nuosavybės teise kitaip, nei specialiuosiuose teisės aktuose nustatyta tvarka, todėl įgyjamosios senaties institutas nėra pagrindas viešajai nuosavybei pertvarkyti į privačiąją.

Taigi, nepaisant to, kad pareiškėja teikė į bylą įrodymus apie tai, kad Butą valdo atvirai, nepertraukiamai, teisėtai ir sąžiningai jau daugiau nei 10 metų, teismui iš bylos medžiagos nenustačius, jog Butas, kurį pareiškėja valdo, būtų privatizuotas Sutartimi, ir jis būtų praradęs valstybinės nuosavybės statusą, pareiškėjos pareiškimas negali būti patenkintas. Pažymėtina, jog tokios pačios praktikos laikosi ir teismai kitose panašiose bylose (Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-738-267/2017; Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-141-440/2017; LAT 2013 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-211/2013).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškimas dėl nuosavybės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo netenkinamas.

Išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, byloje nėra.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 263–270, 530 straipsniais,

nusprendžia:

Pareiškėjos V. L. pareiškimą dėl įgyjamosios senaties fakto nustatymo atmesti.

Įsiteisėjusį sprendimą siųsti VĮ Registrų centras.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmus.