Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Valantienė teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo S. L. apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 21 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2YT-3552-853/2016 pagal pareiškėjo S. L. pareiškimą suinteresuotiems asmenims D. L., Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Mažeikių rajono savivaldybės administracijai, valstybės įmonei Turto bankui dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį nekilnojamojo turto įgijimo fakto nustatymo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Pareiškėjas S. L. pareiškė prašymą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jis pagal įgyjamąją senatį įgijo nuosavybės teises į daiktus, gyvenamąjį namą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), daržinę, kurios unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tvartą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), viralinę, kurios unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiemo statinius (šulinį, lauko tualetą, 2 stogines), kurių unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad jo tėvas A. L. būdamas santuokoje su D. L. 1994 m. pirkimo-pardavimo sutartimi pagal Mažeikių apylinkės viršaičio 1993-12-22 potvarkį Nr. 70 minėtus pastatus nusipirko. Gyvenamasis namas su ūkiniais pastatais privatizavimo laikotarpiu priklausė Mažeikių rajono Purvėnų žemės ūkio įmonei. Pirkimo-pardavimo sutartis turėjo būti patvirtinta notariškai, tačiau minėtų įstatymo reikalavimų pareiškėjo tėvas A. L. neįvykdė. (duomenys neskelbtini) mirus tėvui A. L. pareiškėjas kreipėsi dėl palikimo priėmimo, tuomet sužinojo apie gyvenamojo namo bei priklausinių netinkamą įregistravimą. Nurodė, kad nuo gimimo iki šiol gyvename minėtame gyvenamajame name bei daugiau nei 15 metų minėtą turtą, gyvenamąjį namą ir pagalbinius pastatus nepertraukiamai valdo ir prižiūri iki šiol, mokėdamas priklausančius mokesčius.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas tinkamai aiškino ir taikė tiek materialines tiek procesines teisės normas, objektyviai įvertino visas bylos aplinkybes ir priėmė pagrįstą sprendimą.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas ( CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis ( CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, remdamasi ištirtais ir įvertintais duomenimis, konstatuoja, kad absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų šioje byloje nenustatyta ( CPK 329 straipsnis).

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo atmesti pareiškėjo prašymą nustatyti juridinį faktą, kad jis pagal įgyjamąją senatį įgijo nuosavybės teises į gyvenamąjį namą ir kitus pastatus, pagrįstumo ir teisėtumo.

Pažymėtina, kad juridiniai faktai – tai įvairūs įvykiai, asmenų veiksmai ar neveikimas, taip pat kitos aplinkybės, kurių pagrindu atsiranda, pasikeičia ar nutrūksta tam tikri teisiniai santykiai ir atitinkamai atsiranda, pasikeičia ar baigiasi subjektinės teisės ar pareigos. Tais atvejais, kai juridiniai faktai nėra akivaizdūs arba nėra juos patvirtinančių dokumentų, asmuo negali įgyti atitinkamų subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės, todėl įstatymas numato galimybę suinteresuotam asmeniui kreiptis į teismą su prašymu nustatyti faktą. Įgyjamoji senatis yra savarankiškas, pirminis nuosavybės teisės įgijimo būdas, galimas įvykdžius tam tikrus įstatyme įtvirtintus reikalavimus. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas šis būdas taikomas, kai pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą iki CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytų terminų suėjimo ir prašo teismą konstatuoti, kad yra visos CK 4.68–4.71 straipsniuose nustatytos įgyjamosios senaties taikymo sąlygos. Įgyjamąja senatimi nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą gali įgyti asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs tokį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas po tėvo A. L. mirties, 2015 m. liepos 13 d. kreipėsi į VĮ „Registrų centras“ Telšių filialą, tikslu įregistruoti tėvo vardu teises į nekilnojamuosius daiktus, gyvenamąjį namą bei pagalbinius pastatus, esančius (duomenys neskelbtini). VĮ „Registrų centras“ 2015 m. liepos 14 d. sprendimu Nr. MMs-198, netenkino pareiškėjo S. L., kadangi A. L. vardu 1994 m. sudaryta pastatų pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo patvirtinta notaro ir per tris mėnesius nebuvo įregistruota turto registro įstaigoje.

Byloje nustatyta, kad 1993 m. gruodžio 22 d. Lietuvos Respublikos Mažeikių apylinkės viršaičio potvarkiu buvo nuspręsta parduoti gyvenamąjį namą, kurio bendras plotas – 93,74 kv. m. ir ūkinius pastatus, esančius (duomenys neskelbtini), piliečiui A. L., gyvenančiam (duomenys neskelbtini). 1994 m. A. L. ir Mažeikių rajono Mažeikių apylinkės viršaitis A. L. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią A. L. nupirko 1 A1/p gyvenamą namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurio bendras plotas 93,74 kv.m. ir ūkinius pastatus: 2I /m daržinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 3I 1/p tvartą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 4I 1/p malkinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 5I 1/p malkinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 6I 1/m ūkinį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 7I 1/m ūkinį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini) (16 b. l.), kurie remiantis Registracijos liudijimo pažymėjimu priklauso Purvėnų žemės ūkio įmonei (17 b. l.). A. L. pirkimo–pardavimo sutarties notariškai nepatvirtino bei neįregistravo pagal Butų privatizavimo įstatymo 11 straipsnio nuostatas. Šios aplinkybės patvirtina, kad A. L. įstatymo nustatyta tvarka nuosavybės teisės neįgijo. VĮ Registrų centras nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko duomenimis nekilnojamasis turtas, t. y. gyvenamasis namas su ūkiniais pastatais, esančiais (duomenys neskelbtini), įregistruotas Mažeikių rajono Purvėnų žemės ūkio įmonės vardu. (46-47 b. l.). Byloje ginčo dėl šių aplinkybių nekyla.

Taip pat byloje nėra ginčo dėl aplinkybių, kad S. L. nuo 2000 m. pabaigos, valdo nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), juo rūpinasi, prižiūri, tvarko, moka mokesčius, tačiau sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad vien dėl to pripažinti, kad S. L. minėtą turtą įgijo pagal įgyjamąją senatį, nepakanka. Konkrečiu atveju nuosavybės teisių įgijimo procedūra neužbaigta, pareiškėjo tėvui neįgyvendinus teisės į nuosavybę, o rūpinimasis turtu, turto išlaikymas pats savaime nesudaro pagrindo konstatuoti daikto valdymą kaip savo.

Apeliacinio teismo vertinimu pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad jei statiniai buvo sukurti kaip valstybės nuosavybės teisės objektai ir valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti (parduoti ar kitaip pagal įstatymus perleisti) privačių asmenų nuosavybėn, tai jie turi būti vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise ir pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį draudžiama juos pripažinti įgytus nuosavybės teise įgyjamąja senatimi dėl jų ilgalaikio valdymo. Su teismo išvadomis, kad esant šioms aplinkybėms nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas pagal įgyjamąją senatį įgijo nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą, nėra pagrindo nesutikti (CK 4.69 straipsnio 3 dalies 1 punktas). Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad CK 4.69 straipsnio 3 dalyje draudimas kitam asmeniui pagal įgyjamąją senatį įgyti valstybei ar savivaldybei nuosavybės teise priklausantį daiktą nesaistomas sąlygų ar išlygų. Net ir tais atvejais, kai valstybė ar savivaldybė ilgą laiką nesinaudoja jai nuosavybės teise priklausančiu daiktu, neregistruoja nuosavybės teisių, tai nereiškia, kad į tokį daiktą galimas nuosavybės teisių įgijimas pagal įgyjamąją senatį. (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2011-02-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011, Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2013-04-12 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-211/2013).

Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad nagrinėjamu atveju nėra pateikta pakankamai įrodymų, patvirtinančių jo prašymo pagrįstumą. Taip pat mano, kad pirmosios instancijos teismas neįsigilino į bylos esmę, pažeidė materialines teisės normas, nesivadovavo įrodymais, kurie pagrindė pareiškimo pagrįstumą. Taip pat apelianto vertinimu teismas nesivadovavo ir netaikė ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų, todėl teismo sprendimas turėtų būti panaikintas.

Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais neturi teisinio pagrindo sutikti su minėtais pareiškėjo argumentais ir sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą teisingai įvertino nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes bei pateiktus įrodymus. Nors apelianto vertinimu teismas netinkamai vadovavosi vidiniu įsitikinimu, tačiau teismai, vertindami pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu ( CPK 185 straipsnio 1 dalis). Dėl to teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais ( CPK 3 straipsnio 7 dalis) ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-613/2013). Nagrinėjamu atveju remiantis byloje pateiktais duomenimis pirmosios instancijos teismas įvertinęs visumą byloje esančių įrodymų padarė pagrįstas išvadas. Apeliacinės instancijos teismas iš byloje pateiktų ir pirmosios instancijos teismo objektyviai įvertintų įrodymų nenustatė tokių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti apie materialinės ar procesinių teisės normų pažeidimą. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo pateiktu įrodymų vertinimu, iš esmės siekė, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė teismas, tačiau nepateikė jokių pagristų argumentų suteikiančių pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.

Kaip minėta bylos duomenimis nustatyta, kad 1994 m. pirkimo-pardavimo sutartis nepatvirtinta notarine tvarka ir neįregistruota Valstybiniame inventorizavimo ir paslaugų biure. Pagal minėtos pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo galiojusį 1964 m. CK 255 straipsnį gyvenamojo namo ar jo dalies pirkimo pardavimo sutarčiai nustatyta privaloma notarinė jo sudarymo forma bei privalomas sutarties įregistravimas per tris mėnesius turto registro įstaigoje, o šių reikalavimų nesilaikymas sutartį daro negaliojančią. Esant byloje nustatytoms aplinkybėms, apelianto vertinimu teismas neatsižvelgė į susiklosčiusias aplinkybes, nesivadovavo CK 1.5 straipsnyje įtvirtintų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Apeliacinio teismo vertinimu iš esmės galima spręsti, kad apelianto vertinimu teismas nepriėmė palankaus sprendimo nes neatsižvelgė į faktines aplinkybes, kad pareiškėjas ilgą laiką gyvena gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini), juo rūpinasi ir kita. Tačiau šių aplinkybių buvimas, kaip apeliacinio teismo minėta savaime nesudaro pagrindo konstatuoti daikto valdymą kaip savo, ir pirmosios instancijos teismo išvados, kurių pagrindu netenkintas prašymas yra pagrįstos. Atsižvelgiant į išdėstytą, apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl apeliacinio skundo argumentų, nepasisako ir jų neanalizuoja nes teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes, tinkamai pritaikęs materialinės teisės normas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010). Konkrečiu atveju apeliacinės instancijos teismas atsižvelgdamas į apeliacinio skundo argumentus pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams ir išvadoms, todėl mano, kad nėra tikslinga jų kartoti. Remiantis išdėstytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apeliantas šioje byloje leistinais įrodymais nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl nėra teisinio pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais. (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).Bylinėjimosi išlaidos atmetus apeliantės apeliacinį skundą, apeliantei neatlyginamos ir nepriteisiamos (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis). Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

nutaria:

Mažeikių rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti pareiškėjui, suinteresuotiems asmenims.