- Teismas
- Telšių apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-10-21
- Bylos Nr.
- 2YT-3552-853/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-29-3-03075-2016-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Andželika Butkuvienė
- Pareiškėjas
- S. L.
- Suinteresuotas asmuo
- D. L., Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Mažeikių rajono savivaldybės administracijai, Valstybės įmonei Turto bankui
Mažeikių rajono apylinkės teismas, pirmininkaujant teisėjai Andželikai Butkuvienei,
dalyvaujant pareiškėjui S. L., jo atstovei advokatei L. Ž., suinteresuotam asmeniui D. L.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo S. L. pareiškimą suinteresuotiems asmenims: D. L., Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Mažeikių rajono savivaldybės administracijai, Valstybės įmonei Turto bankui dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį nekilnojamojo turto įgijimo fakto nustatymo, priėmimo klausimą, teismo posėdyje rašytinio proceso.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
2016 m. rugpjūčio 10 d. teisme gautas pareiškėjo S. L. pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kuriuo prašo nustatyti, kad jis pagal įgyjamąją senatį įgijo nuosavybės teise į daiktus, esančius (duomenys neskelbtini), tai yra gyvenamąjį namą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), daržinę, kurios unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tvartą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), viralinę, kurios unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiemo statinius (šulinį, lauko tualetą, 2 stogines), kurių unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo S. L. tėvas A. L. būdamas santuokoje su D. L. 1994 m. pirkimo-pardavimo sutartimi pagal Mažeikių apylinkės viršaičio 1993-12-22 potvarkį Nr. 70 nusipirko gyvenamąjį namą ir ūkinius pastatus, esančius (duomenys neskelbtini). Gyvenamasis namas su ūkiniais pastatais privatizavimo laikotarpiu priklausė Mažeikių rajono Purvėnų žemės ūkio įmonei, kurios vadovas buvo Č. Č.. Nurodė, kad pirkimo-pardavimo sutartis turėjo būti patvirtinta notariškai, tačiau minėtų įstatymo reikalavimų pareiškėjo tėvas A. L. nevykdė. (duomenys neskelbtini) mirus pareiškėjo tėvui A. L. ir kreipiantis dėl palikimo priėmimo, pareiškėjas sužinojo apie gyvenamojo namo bei priklausinių netinkamą įregistravimą. Pareiškėjas S. L. nurodė, kad nuo gimimo iki šiol gyvename minėtame gyvenamajame name bei daugiau nei 15 metų minėtą turtą, gyvenamąjį namą ir pagalbinius pastatus nepertraukiamai valdo ir prižiūri iki šiol, mokėdamas priklausančius mokesčius.
2016 m. rugpjūčio 19 d. teisme gautas suinteresuoto asmens – Mažeikių rajono savivaldybės administracijos atsiliepimas į pareikštą pareiškimą, kuriame nurodė, kad neprieštarauja, jog būtų nustatytas faktas, kad S. L., a. k. (duomenys neskelbtini) įgijo nuosavybės teises į gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir pagalbinius pastatus, kurių unikalūs numeriai (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), įgyjamosios senaties pagrindu, jei teismas konstatuos ir bus įrodytas, kad yra visos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.68-4.71 straipsniuose nustatytos įgyjamosios senaties taikymo sąlygos (52-53 b. l.).
2016 m. rugpjūčio 23 d. teisme gautas suinteresuoto asmens – Valstybės įmonės turto banko atsiliepimas į pareiškimą, kuriame nurodė, kad Nekilnojamojo turto registre yra įregistruoti Gyvenamasis namas ir pagalbiniai pastatai bei jų nuosavybės teisė Mažeikių rajono Purvėnų žemės ūkio įmonės vardu. Bet koks valstybei priklausančio daikto valdymas, nepriklausomai nuo jo laiko ir bet kokių kitų aplinkybių, negali būti pripažintas pagrindu taikyti įgyjamąjį senatį. Nurodė, kad pagal pateiktus įrodymus, nėra teisinio pagrindo juridiniam faktui dėl pareiškėjo nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąjį senatį nustatyti. Pareiškėjui pateikus papildomus dokumentus teismui, pagal kuriuos pakaktų duomenų nustatyti, kad yra aukščiau paminėtų nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąjį senatį fakto nustatymo sąlygų visuma, neprieštarauja, kad pareiškėjo pareiškimas būtų patenkintas (54-58 b. l.).
2016 m. rugsėjo 6 d. teisme gautas suinteresuoto asmens Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos atsiliepimas į pareiškimą, kuriame nurodė, jog neprieštarauja, kad pareiškėjo pareiškimas būtų patenkintas ir prašė priimti sprendimą teismo nuožiūra (65-66 b. l.).
2016 m. rugsėjo 23 d. gautas suinteresuoto asmens – D. L. atsiliepimas į pareiškimą, kuriame nurodė, kad buvęs sutuoktinis A. L. sudarius 1994 m. pirkimo-pardavimo sutartį, pasielgė aplaidžiai ir nesutvarkė reikiamų dokumentų, kadangi pagal tuo metu galiojančius įstatymus, pirkimo-pardavimo sutartis turėjo būti patvirtinta notariškai ir įregistruota Valstybiniame inventorizavimo paslaugų biure. Nurodė, kad sūnus S. L. nuo gimimo iki šiol gyvena name ir nuo 2000 m. faktiškai jį valdo, prižiūri ir yra tikrasis šio namo savininkas, todėl prašo teismo patenkinti S. L. pareikšto pareiškimo reikalavimus (73-74 b. l.).
Teismo posėdžio metu pareiškėjas S. L. nurodė, kad (duomenys neskelbtini) mirus tėvui A. L., 2015 m. pradėjo tvarkytis palikimą ir sužinojo, kad tėvas nebaigė tvarkyti namo dokumentų. Kai tėvas išsiskyrė su mama, pareiškėjas paliko gyventi tame name. Tėvas buvo nusipirkęs, tačiau neįsiteisinęs namo, todėl kreipėsi pagal įgyjamosios senaties terminą. Nurodė, kad tvarko aplinką, namus nuo 2000 metų, moka mokesčius, pagerino namo būklę, rūpinasi namu, sudėjo plastikinius langus, apkalė, pristatė priestatus, kuriems leidimo nereikėjo. Nurodė, kad nei notariškai nei registruose nebuvo įregistruota nuosavybės teisė A. L.. Namas buvo nupirktas iš Purvėnų žemės ūkio bendrovės. Faktiškai turtą valdo daugiau nei 15 metų, nepertraukiamai, todėl prašo tenkinti pareiškimą ir nustatyti faktą, kad nekilnojamasis turtas įgyjamosios senaties pagrindu priklauso jam. Nurodė, kad turtas yra ant žemės, kuri priklauso jo broliams ir seserims. Teismo prašo pareiškimą tenkinti.
Teismo posėdžio metu suinteresuotas asmuo D. L. nurodė, kad pareiškimas turėtų būti patenkintas. Su vyru išsiskyrė (duomenys neskelbtini) tuo metu buvo išėjus iš gyvenamojo namo, o A. L. šiek tiek vėliau išsikraustė. Nurodė, kad turtą įsigijo iš Purvėnų žemės ūkio bendrovės. O prieš tai namas priklausė Purvėnų kolūkiui. Nurodė, kad buvo kolūkio nariai, todėl jiems buvo leista išsipirkti šį gyvenamąjį namą. Nurodė, kad iki 1992 m. gyveno su šeima gyvenamajame name. Perleido vyrui čekius, kad nusipirktų namą. Nesitikėjo, kad vyras neįregistravo pirkimo-pardavimo sutarties. Nuo 2000 m. matė, kaip sūnus pagerino gyvenamojo namo būklę, naudojasi turtu kaip savo. Prašė teismo patenkinti pareiškėjo prašymą.
Teismo posėdžio metu liudytoja E. N. nurodė, kad gyvena (duomenys neskelbtini) šalia pareiškėjo ir jį pažįsta nuo gimimo. Anksčiau gyvenamasis namas priklausė Purvėnų žemės ūkio bendrovei, kurios vadovas buvo Č. Č.. Iki privatizavimo D. ir A. L. gyveno tame name, nes jie dirbo kolūkyje. D. ir A. L. nebegyveno tame name nuo 2000 m., D. išėjo pirmiau, vėliau A.. Nuo 2000 m. tame name gyveno S. L., kuris gyvena su savo šeima. Gyvenamąjį namą S. labai prižiūri ir tvarko.
Teismo posėdžio metu liudytojas J. K. nurodė, kad gyvenamasis namas buvo įsigytas iš Purvėnų žemės ūkio bendrovės, kuriai vadovavo Č. Č.. Nurodė, kad visi buvo žemės ūkio bendrovės darbuotojai, L. pirko gyvenamąjį namą iš žemės ūkio bendrovės už čekius. Nurodė, kad nuo 2000 m. L. nebegyveno tame name, ten liko gyventi tik S. L., pirma išėjo D. L., vėliau A. L.. S. tame name gyveno nuo gimimo, jis jį ir valdo vienas pats iki pat dabar. Nurodė, kad pagerino gyvenamojo namo būklę, iki šiol valdo ir gyvena ten.
Teismo posėdžio metu liudytoja K. L. nurodė, kad (duomenys neskelbtini) gyvena nuo 1996 m., kur pradėjo gyventi dar prieš vedybas su S. L.. 2000 m. D. išėjo, o šiek tiek vėliau išėjo ir A. L., nes jie išsiskyrė. Nuo to laiko, kai išėjo S. tėvai, ji tame name gyvena kartu su vyru ir nepilnamečiais vaikais. Nuo tada, kai pradėjo gyventi, reikėjo atlikti remontą, pagerino kiemą, remontavo namą, sudėjo langus, grindis, padarė kapitalinį remontą. Nurodė, kad mirus A. L. paaiškėjo, kad nėra sutvarkyti dokumentai dėl gyvenamojo namo, kuriame gyvena, su priklausiniais. Nurodė, kad dokumentai turėjo būti įregistruoti pas notarą, kadangi šiuo metu namo pirkimo-pardavimo dokumentai negalioja, todėl turėtų būti įgyjamas pagal įgyjamąją senatį. Prašo teismo pareiškimą tenkinti.
Teismo posėdžio metu pareiškėjo S. L. advokatė L. Ž. nurodė, kad pareiškėjo pareiškimas turėtų būti tenkintinas visiškai, kad būtų nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad nekilnojamas turtas – gyvenamas namas ir pagalbiniai pastatai, esantys (duomenys neskelbtini), įgyjamosios senaties pagrindu priklauso būtent pareiškėjui S. L., kadangi jis nekilnojamąjį turtą valdo sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai, kaip savo ir daugiau nei 15 metų, todėl įgijo nuosavybę į šį nekilnojamąjį turtą. Archyve pažymėta, kad L. gyveno nuosavame name, tai taip pat patvirtino liudytojų parodymai. Iš tiesų žmonės gyveno tame name, buvo Purvėnų kolūkio nariai, iš kolūkio turtas atiteko žemės ūkio bendrovei, o likviduojant bendrovę, turtas atiteko žmonėms. Nurodė, kad yra pasirašyta pardavimo sutartis. Faktiškai sutartis tarp Purvėnų žemės ūkio bendrovės ir S. tėvo A. L. įvyko ir tas turtas, kuris priklausė (duomenys neskelbtini), buvo valdomas A. L., D. L., o tėvams išsiskyrus, pradėjo gyventi teisėtai ir sąžiningai S. L. su savo šeima. Nuo 2000 m. pareiškėjas gyvena, valdo namą ir ne 10 metų kaip įstatymas numato, bet daugiau, nes jau eina 16 metai. Pareiškėjas turėjo pilną teisę pateikti pareiškimą ir prašyti, kad nustatyti juridinį faktą, kad nekilnojamasis turtas – gyvenamasis namas su pagalbiniais pastatais, priklauso pareiškėjui S. L., kurį už pinigus įsigijo pareiškėjo tėvai. Prašo teismo tenkinti pareiškėjo pareiškimą.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškimas atmestinas.
Teismas vertina bylos įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, kuris turi būti pagrįstas visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso, toliau CPK 185, straipsnis). Teismas daro išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (tikimybių pusiausvyros principas).
Įgyjamoji senatis yra savarankiškas, pirminis nuosavybės teisės įgijimo būdas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso, toliau CK, 4.47 straipsnio 11 punktas), galimas įvykdžius tam tikrus įstatyme įtvirtintus reikalavimus. Šis būdas taikomas, kai pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą iki CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytų terminų suėjimo ir prašo teismą konstatuoti, kad yra visos CK 4.68–4.71 straipsniuose nustatytos įgyjamosios senaties taikymo sąlygos. Įgyjamąja senatimi nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą gali įgyti asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs tokį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja.
Nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: pirma, pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, antra, daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešajame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis), trečia, asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis), ketvirta, visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas (CK 4.23 straipsnio 2, 3 dalys), penkta, visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis), šešta, daiktas valdomas nepertraukiamai, septinta, visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, tai yra pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą, aštunta, valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą.
Pareiškėjas nurodė, kad po tėvo A. L. mirties, 2015 m. liepos 13 d. kreipėsi į VĮ „Registrų centras“ Telšių filialą, tikslu įregistruoti tėvo vardu teises į nekilnojamuosius daiktus, gyvenamąjį namą bei pagalbinius pastatus, esančius (duomenys neskelbtini). VĮ „Registrų centras“ 2015 m. liepos 14 d. sprendimu Nr. MMs-198, netenkino pareiškėjo S. L., kadangi A. L. vardu 1994 m. sudaryta pastatų pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo patvirtinta notaro ir per tris mėnesius nebuvo įregistruota turto registro įstaigoje. Pažymėjo, kad CK nurodytų apribojimų, pareiškėjui nustatyti nuosavybės teisės įgijimo į išvardytą nekilnojamąjį turtą pagal įgyjamąjį senatį, nėra.
CK 4.69 straipsnio 3 dalyje nustatytas imperatyvusis draudimas įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę dviem atvejais: 1) nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus; 2) nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus. Pasisakydamas dėl pirmojo atvejo, kasacinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas imperatyvas negali būti aiškinamas kitaip, kaip draudimas įgyjamosios senaties būdu įgyti nuosavybės teisę į daiktą, kuris priklauso valstybei ar savivaldybei. Šis draudimas užkerta kelią įgyti daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi nepriklausomai nuo kitų įstatyme nustatytų sąlygų tokiam įgijimui buvimo. Draudimas įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę į viešosios nuosavybės teise priklausantį turtą reiškia, kad tokio daikto asmuo negali teisėtai valdyti kaip savo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-02-08 nutartis Nr. 3K-3-41/2011 ir kt.). Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas draudimas įgyjamąja senatimi įgyti valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus yra siejamas su šių daiktų priklausymu nuosavybės teise, bet ne su jų teisine registracija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-02-21 nutartis Nr. 3K-7-67/2011). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad tai, jog teisės į daiktus neįregistruotos valstybės ar savivaldybės vardu, nėra pagrindas vertinti, kad jie nebėra valstybės nuosavybė, nes taip būtų paneigta imperatyvioji CK 4.69 straipsnio 3 dalies nuostata (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-11-10 nutartis Nr. 3K-3-535/2008). Šioje nutartyje kasacinis teismas išaiškino, kad dėl to nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama ir į tokius valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, į kuriuos valstybė ar savivaldybė nuosavybės teisės ilgą laiką neįgyvendina, t. y. nesirūpina, neprižiūri, neregistruoja savo nuosavybės teisių, o juos nepertraukiamai valdo privatus fizinis ar juridinis asmuo. Bet koks valstybei priklausančio daikto valdymas, nepriklausomai nuo jo laiko ir bet kokių kitų aplinkybių, negali būti pripažintas pagrindu taikyti įgyjamąją senatį. Jeigu statiniai buvo sukurti kaip valstybės nuosavybės teisės objektai ir valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti (parduoti ar kitaip pagal įstatymus perleisti) privačių asmenų nuosavybėn, tai jie turi būti vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise ir pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį draudžiama juos pripažinti įgytus nuosavybės teise įgyjamąja senatimi dėl jų ilgalaikio valdymo. Taigi, kasacinio teismo praktika dėl įgyjamosios senaties instituto taikymo yra pakankamai išplėtota, o nurodyti kasacinio teismo išaiškinimai aktualūs nagrinėjamoje byloje.
Byloje nustatyta, kad 1993 m. gruodžio 22 d. Lietuvos Respublikos Mažeikių apylinkės viršaičio potvarkiu buvo nuspręsta parduoti gyvenamąjį namą, kurio bendras plotas – 93,74 kv. m. ir ūkinius pastatus, esančius (duomenys neskelbtini), piliečiui A. L., gyvenančiam (duomenys neskelbtini) 1994 m. A. L. ir Mažeikių rajono Mažeikių apylinkės viršaitis A. L. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią A. L. nupirko 1 A1/p gyvenamą namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurio bendras plotas 93,74 kv.m. ir ūkinius pastatus: 2I /m daržinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 3I 1/p tvartą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 4I 1/p malkinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 5I 1/p malkinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 6I 1/m ūkinį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 7I 1/m ūkinį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini) (16 b. l.), kurie remiantis Registracijos liudijimo pažymėjimu priklauso Purvėnų žemės ūkio įmonei (17 b. l.). Duomenų, patvirtinančių, kad nuosavybės teise perėjo A. L. byloje nėra. Kaip matyti iš liudytojų parodymų, A. L. pirkimo–pardavimo sutarties notariškai nepatvirtino bei neįregistravo pagal Butų privatizavimo įstatymo 11 straipsnio nuostatas. Tai rodo, jog minėtas gyvenamasis namas su pastatais netapo privati A. L. nuosavybė. VĮ Registrų centras nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko duomenimis nekilnojamasis turtas, t. y. gyvenamasis namas su ūkiniais pastatais, esančiais (duomenys neskelbtini), priklauso Mažeikių rajono Purvėnų žemės ūkio įmonei (46-47 b. l.), todėl jie laikytini valstybės arba savivaldybės nuosavybė. Byloje esančiais įrodymais bei liudytojų parodymais besąlygiškai nustatyta, jog S. L. daugiau nei dešimt metų, o tiksliau nuo 2000 metų pabaigos, valdo nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), juo rūpinasi, jį prižiūri, tvarko ir moka mokesčius, tačiau vien dėl to pripažinti, kad S. L. minėtą turtą įgijo pagal įgyjamąją senatį, nepakanka. Jau minėta, kad kasacinio teismo praktikoje yra aiškiai pasisakyta, jog tais atvejais, kai statiniai buvo sukurti kaip valstybės nuosavybės teisės objektai ir valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti (parduoti ar kitaip pagal įstatymus perleisti) privačių asmenų nuosavybėn, tai jie turi būti vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise ir pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį draudžiama juos pripažinti įgytus nuosavybės teise įgyjamąja senatimi dėl jų ilgalaikio valdymo. Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, pareiškėjo S. L. pareiškimas atmestinas, nustačius, jog nėra visų būtinų sąlygų pripažinti, kad jis pagal įgyjamąją senatį įgijo nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą. (CK 4.69 straipsnio 3 dalies 1 punktas).
Teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 270, 307, 553 straipsniais,
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
pareiškėjo S. L. pareiškimą atmesti.
Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Šiaulių apygardos teismui per Mažeikių rajono apylinkės teismą.