- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-04-28
- Bylos Nr.
- eI2-565-821/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00859-2020-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjas
- Iveta Pelienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- J. Ž.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos
- Advokatai
- Aušra Saulėnienė
- Kategorijos
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. Ž. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, dėl turtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Vilniaus apygardos administraciniame teisme priimtas nagrinėti pareiškėjos patikslintas skundas atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT), dėl 30914 Eur turtinės žalos atlyginimo.
Šalies argumentai
Skunde teismui pareiškėja nurodo, kad į jos senelio P. P. nuosavybės teise valdytą iki nacionalizacijos nekilnojamąjį turtą adresu: (duomenys neskelbtini), Utenos r., 1991-10-18 prašymą atkurti nuosavybės teises pateikė pareiškėjos motina A. Ž. (P. P. dukra), taip pat E. D. (P. P. anūkė – sūnaus J. P. dukra), o 1991-12-12 - ir A. P. (P. P. marti – sūnaus P. žmona). Utenos apskrities viršininko 2004-04-27 sprendimais Nr. 13-7205, Nr. 13-7204 ir Nr. 13-7203 buvo atkurtos nuosavybės teisės A. Ž., E. D. ir A. P..
Paaiškina, jog Utenos apskrities viršininko 2004-04-27 sprendimu Nr. 13-7205 nuosavybės teisės į 5,33 ha buvusio savininko P. P. turėtos žemės (duomenys neskelbtini), Utenos r. sav. atkurtos A. P. po jos mirties (mirė (duomenys neskelbtini)). Mano, jog Sprendimas Nr. 13-7205 priimtas nepagrįstai ir neteisėtai, nes A. P. nebuvo pateikusi pagrindinio giminystės ryšį patvirtinančio dokumento – jos sutuoktinio P. P. gimimo liudijimo, kurio pagrindu nustatomas giminystės ryšys su buvusiu savininku P. P.. Po A. P. mirties niekas dėl jos palikimo priėmimo nesikreipė, paveldėjimo byla nebuvo užvesta. Pareiškėjos žiniomis, nuosavybės teisių atkūrimo procese minėtos mirusiosios vardu, neturėdama įgaliojimo, veikė O. G. R., į bylą buvo teikiami įvairūs dokumentai, net nenurodant, kas juos teikia.
NŽT 2016-04-15 rašte Nr. 1SS-1155-(7.5.) nurodoma, kad iš nuosavybės teisių atkūrimo bylos dokumentų matyti, kad A. P. Utenos r. (duomenys neskelbtini) apylinkės agrarinės reformos tarnybai 1991-12-12 pateikė prašymą. Byloje yra pateiktas P. P. ir A. Č. sutuoktuvių liudijimas, kuriame yra įrašas ir antspaudas, kad šis dokumentas Utenos apskrities viršininko administracijos (toliau – ir Administracija) Utenos rajono žemėtvarkos skyriuje gautas 2001-01-23, reg. Nr. 32 (t. y. po A. P. mirties). Šiame dokumente yra nurodyta P. P. gimimo data – (duomenys neskelbtini), gimimo vieta - (duomenys neskelbtini), Utenos apskritis, bei P. P. P., mirties liudijimas - mirė (duomenys neskelbtini). Be to, byloje yra A. P. mirties liudijimas, kuriame yra spaudas, kad jis Administracijos Utenos žemėtvarkos skyriui pateiktas 2001-01-23, reg. Nr. 32. Pareiškėjos įsitikinimu, iš nuosavybės teisių atkūrimo bylos neįmanoma nustatyti, kas pateikė nurodytus dokumentus, nes nė viename iš O. G. R. teiktų prašymų šie dokumentai nėra išvardinti, nes ši veikė neturėdama tokios teisės, kadangi jokie giminystės ryšiai su A. P. jos nesiejo, testamentu ši žemė jai nebuvo palikta.
Be to, NŽT nurodo, kad iki visuotinės žemės nacionalizacijos t. y. iki 1940-07-22 ginčo žemę valdė P. P. (miręs (duomenys neskelbtini)), o A. P. prašyme yra nurodytas buvęs žemės savininkas P. P., t. y. ne tas buvęs savininkas, kuris (duomenys neskelbtini) kaime iki nacionalizacijos valdė 16 ha žemės. Taip pat nustatyta, kad Utenos r., (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės (dalies) (duomenys neskelbtini) k. žemės reformos žemėtvarkos projekto svarstymo su pretendentais žiniaraštyje, kuris skirtas suderinti su pretendentais projektuojamų žemės sklypų išdėstymą ir ribas, prie A. P. pavardės nėra parašo. UAB „Panevėžio hidroprojektas“ inžinierius natūra ženklino grąžinamus bendrosios dalinės nuosavybės teise 6 žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini) k., 2003-06-12, ir nustatė žemės sklypų ribų posūkio taškų ir riboženklių koordinates pagal paskiausiai atnaujintą kartografinę medžiagą, kur žemės sklypų parodymo – paženklinimo aktų 9 punkte yra nurodytos pretendenčių pavardės, tačiau iš šių prie pavardžių esančių parašų, manytina, kad ženklinant šiuos žemės sklypus dalyvavo O. G. R.. Atkreipia dėmesį, kad nuosavybės teisių atkūrimo byloje yra 2001-04-12 paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimas, kuriame nurodytas konkretus po A. P. mirties O. G. R. paveldėtas turtas.
Pareiškėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 10 straipsnio 4 dalimi, daro išvadą, kad kartu su A. P. prašymu atkurti nuosavybės teises turėjo būti pateikti nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai, tačiau pastaroji to nebuvo padariusi, o (duomenys neskelbtini) mirus A. P., minėti dokumentai liko nepateikti, palikimo niekas nepriėmė. Kadangi kažkas po A. P. mirties teikė nurodytus dokumentus, tačiau veikė neturėdamas tam jokio teisinio pagrindo, laiko, kad A. P. po jos mirties nuosavybės teisės į žemę atkurtos neteisėtai, atkreipdama dėmesį į tai, kad gimimo liudijimas taip ir nebuvo pateiktas, taip pat nėra įmokos kvito. Pareiškėjos teigimu, ji raštus bei skundus NŽT rašė nuo 2004 metų, o apie visas anksčiau išdėstytas aplinkybes sužinojo gavusi NŽT 2016-04-15 raštą.
Skunde nurodoma, kad dėl šių neteisėtų veiksmų patyrė žalą – neteko savo senelio žemės ar bent jos dalies, nes (duomenys neskelbtini) išduotas palikimo perėjimo valstybei liudijimas Nr. IR-5886, pagal kurį A. P. po jos mirties atkurta nuosavybės teisė į žemę pagal Sprendimą Nr. 13-7205, perėjo valstybei. Pareiškėja neteko galimybės į nuosavybės teisių atkūrimą savo ar savo mamos vardu. Patirtą turtinę žalą vertina 30914 Eur, remdamasi vidutinėmis rinkos kainomis žemės sklypų, perėjusių valstybės nuosavybėn. Pagal interneto svetainėje aruodas.lt skelbiamą panašių sklypų pardavimo kainą, aro kaina siekia 58 Eur. Valstybė paveldėjo 5,33 ha, t.y. 533 arus, todėl prašo priteisti 30914 Eur turtinei žalai atlyginti.
Taip pat nurodo, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019-10-03 sprendimu administracinėje byloje Nr.I-81-596/2019 pripažino jos teisių pažeidimus ir iš dalies tenkino prašymą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Sprendimas neįsiteisėjo, nes buvo apskųstas ir šiuo metu nagrinėjamas Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme. Mano, kad turi teisę teikti šį skundą, nes A. P. dalis būtų buvusi padalinta kitiems pretendentams, tame tarpe ir jos motinai, kurios įpėdine ji yra.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovė pateiktame atsiliepime į skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad tiek tuometės Administracijos Utenos rajono žemėtvarkos skyrius, tiek NŽT, tiek NŽT Utenos skyrius ne vieną kartą buvo išnagrinėję analogiško pobūdžio pareiškėjos skundus dėl nuosavybės teisių atkūrimo.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtų atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Atstatymo įstatymas, galiojęs nuo 1991 m. liepos 31 d, iki 1997 m. liepos 9 d.) 11 straipsniu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. rugpjūčio 15 d. nutarimu Nr. 331 „Dėl Piliečių prašymų atstatyti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą padavimo tvarkos“ patvirtintos Piliečių prašymų atstatyti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą padavimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 9 punktu, teigia, kad tiek šiose teisės normose, tiek ir šiuo metu reglamentuojančiose prašymo atkurti nuosavybės teises turinį, yra įtvirtinta piliečio, turinčio teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, pareiga nurodyti konkrečius duomenis apie save, kitus pretendentus, turto savininką, dabartinį jo valdytoją, turtą, kurį pageidaujama susigrąžinti ir kt., tačiau jose nėra įtvirtinto imperatyvo, kad tais atvejais, kai visi šie duomenys nenurodomi, prašymas atkurti nuosavybės teises laikomas nepaduotu.
Šalies argumentai
Nurodo, jog nors Utenos r. (duomenys neskelbtini) apylinkės agrarinės reformos tarnybai 1991-12-12 buvo A. P. pateiktas prašymas dėl P. P., o ne dėl P. P., žemės, buvusios (duomenys neskelbtini) Utenos apskr., grąžinimo, tačiau tai yra to paties buvusio savininko P. P. iki nacionalizacijos valdyta žemė. Daro išvadą, kad minėtas A. P. prašymas iš esmės yra dėl buvusio savininko P. P. žemės, o nuosavybės teisių atkūrimo byloje esančiais dokumentais įrodyta, kad A. P. yra P. P., kuris yra buvusio savininko P. P. sūnus, žmona.
Pažymi, kad nuosavybės teisės A. P. yra atkurtos vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatomis, t.y. nuosavybės teisės atkuriamos turto savininko vaiko (įvaikio), kuris yra miręs, sutuoktiniui, vaikams (įvaikiams) – į mirusiajam tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį.
Nesutinka su pareiškėjos motyvu, kad jai turtinę žalą sukėlė Administracijos Utenos apskrities viršininko 2004-04-27 sprendimas Nr. 13-7205. Pažymi, kad sprendžiant nuosavybės teisių atkūrimo klausimą į pareiškėjos senelio nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą, ji pati negalėjo būti pretendente, kadangi tuo metu buvo gyva pareiškėjos motina ir ji buvo aukštesnės eilės įpėdinė, todėl mano, kad minėto sprendinio priėmimas pareiškėjai nesukėlė jokių neigiamų pasekmių. Pareiškėjai apie priimtą sprendimą buvo žinoma praktiškai nuo jo priėmimo momento, tačiau pareiškėja jo neginčijo ir neskundė. Nurodo, kad iki kreipimosi į teismą dienos pareiškėja niekada nenurodė ir niekada nėra pareiškusi, kad institucija per 16 metų laikotarpį (nuo sprendimo priėmimo dienos) būtų atlikusi galimai kokius nors neteisėtus veiksmus, dėl kurių ji patyrė turtinę žalą. Pareiškėja galiausiai kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą dėl minėto sprendimo panaikinimo. Tiek Vilniaus apygardos administracinis teismas, tiek apeliacinės instancijos teismas pareiškėjos skundo netenkino (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017-02-22 nutartis administracinėje byloje Nr.AS-248-525/2017).
Pareiškėja nepagrįstai reikalauja priteisti iš atsakovės 30914 Eur turtinę žalą. Atsakovė nesutinka su teiginiais, jog pareiškėjos motina neteko galimybės atkurti nuosavybės teises į kitą buvusio savininko turto dalį, o ji kaip įpėdinė neteko galimybės paveldėti senelio žemę. Nuosavybės teisės yra atkuriamos Atkūrimo įstatymo nustatyta tvarka į jos motinai ir kitoms pretendentėms tenkančias dalis, todėl nėra aišku, kokiu teisiniu pagrindu pareiškėja siekia gauti nuosavybės teises į senelio buvusio turto didesnę dalį. Taip pat nesutinka, jog visos aplinkybės pareiškėjai tapo žinomos tik iš NŽT 2016-04-15 rašto, kadangi iš esamo pareiškėjos ir jos motinos susirašinėjimo su atsakove, matyti, kad aplinkybės, susijusios su nuosavybės teisių atkūrimu A. P. buvo žinomos po šios mirties.
Utenos apskrities viršininko 2004-04-27 sprendimais buvo atkurtos nuosavybės teisės A. Ž., E. D. ir A. P. teisėtai ir lygiomis dalimis. Utenos skyrius pilietę buvo informavęs, kad negali pripažinti pareiškėjos motinai nuosavybės teisę į 1/3 dalį žemės, kuris teisės aktų nustatyta tvarka teisėtai ir pagrįstai atiteko A. P..
(duomenys neskelbtini) Kauno miesto 17-ojo notarų biuro notarė R. O. I. išdavė palikimo perėjimo valstybei liudijimą, kurio pagrindu valstybė paveldėjo 1/3 dalį žemės sklypų, taip pat 115/346 dalių ir 65/331 dalis žemės sklypo, kurios nuosavybės teise priklausė A. P.. Todėl valstybė yra sąžiningas turto įgijėjas (paveldėtoja). Pareiškėjos motinai negalėtų priklausyti didesnė dalis, negu buvo atkurta.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje pareiškėja ir jos atstovė skundą prašė tenkinti palaikydamos jame išdėstytus argumentus.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovas teismo posėdžio metu palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus ir pareiškėjos skundą prašė atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 30914 Eur turtinės žalos atlyginimo, kildinamo iš, pareiškėjos teigimu, neteisėto nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko P. P. nuosavybės teise turėtą žemę mirusiai pretendentei A. P..
Į bylą pateiktais dokumentais ir šalių paaiškinimais nustatyta, kad pareiškėja yra A. Ž., kuriai buvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko P. P. turėtą žemę, dukra. Utenos apskrities viršininko 2004-04-27 sprendimais Nr. 13-7203, Nr. 13-7204 ir Nr. 13-7205 buvo atkurtos nuosavybės teisės A. Ž., E. D. ir A. P..
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 39 straipsnyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.249 straipsnio 1 dalyje turtinė žala apibrėžta kaip asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jei nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Šio kodekso 6.263 straipsnio 1 dalyje nustatyta kiekvieno asmens (taip pat ir valstybės valdžios institucijų) pareiga laikytis tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos; šios pareigos nevykdymas užtraukia civilinę atsakomybę. Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtu aktu CK 6.271 straipsnio 3 dalies prasme laikomas ir neteisėtas veiksmas, ir neveikimas, kurie tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ar interesams. Reikalavimas atlyginti žalą (tiek turtinę, tiek neturtinę) privalo būti tenkinamas tik nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą (vilkinimą atlikti veiksmus), žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Neteisėtumui CK 6.271 straipsnio prasme konstatuoti reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.
Pareiškėja prašo priteisti 30914 Eur turtinės žalos, kurią, jos teigimu, patyrė dėl neteisėto nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko P. P. nuosavybės teise turėtą žemę mirusiai pretendentei A. P. 2004-04-27 sprendimu Nr. 13-7205, dėl ko pareiškėjos motinai A. Ž. buvo atkurtos nuosavybės teisės į mažesnį žemės sklypo plotą. Skunde pareiškėja nurodo, kad (duomenys neskelbtini) išduotas palikimo perėjimo valstybei liudijimas Nr. IR-5886, pagal kurį A. P. po jos mirties atkurta nuosavybės teisė į žemę pagal 2004-04-27 sprendimą Nr. 13-7205, perėjo valstybei, o pareiškėja neteko galimybės į nuosavybės teisių atkūrimą savo ar savo mamos vardu. Pareiškėja taip pat nurodė, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019-10-03 sprendimu administracinėje byloje Nr.I-81-596/2019 pripažino jos teisių pažeidimus ir iš dalies tenkino prašymą dėl neturtinės žalos atlyginimo, o šiuo skundu ji reiškia reikalavimą atlyginti turtinę žalą.
Įvertinus tai, jog šioje byloje pareiškėjo reikalavimas priteisti turtinę žalą grindžiamas tais pačiais atsakovės veiksmais, kurie jau buvo nagrinėti minėtoje Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr.I-81-596/2019, teismo 2020-08-25 nutartimi bylos nagrinėjimas buvo sustabdytas iki įsiteisės Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr.I-81-596/2019. Bylos nagrinėjimas buvo atnaujintas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui priėmus 2021-02-10 priėmus nutartį administracinėje byloje Nr. A-175-525/2021.
Kaip jau buvo minėta šioje administracinėje byloje pareiškėja savo reikalavimą atlyginti turtinę žalą grindžia faktinėmis aplinkybėmis dėl Nacionalinės žemės tarnybos (Utenos apskrities viršininko administracijos) veiksmų atkuriant nuosavybės teises į buvusio savininko P. P. nuosavybės teise turėtą žemę mirusiai pretendentei A. P.. Kaip matyti iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021-02-10 nutarties, priimtos administracinėje byloje Nr. A-175-525/2021, teisėjų kolegija panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019-10-03 sprendimo dalį, kuria iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, pareiškėjai J. Ž. buvo priteista 4 000 (keturi tūkstančiai) eurų neturtinei žalai atlyginti, taip pat panaikino sprendimo dalį, kuria iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, į valstybės biudžetą buvo priteista 168,09 eurai išlaidų ir šiose dalyse pareiškėjos J. Ž. skundą atmetė. Kitą sprendimo dalį, kuria pareiškėjos skundas buvo atmestas, paliko nepakeistą.
Įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata (lot. k. teismo galutinai išspręstas klausimas) ir prejudicinė galia įtvirtinta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 98 straipsnio 4 dalyje (joje nustatyta, kad sprendimui įsiteisėjus, šalys ir kiti proceso dalyviai, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytų faktų ir teisinių santykių). Todėl vienoje administracinėje byloje nustatyti faktai, konstatuotos aplinkybės turi prejudicinę reikšmę ir šioje byloje, prejudiciniai faktai iš naujo administracinėse bylose nebeįrodinėjami ir įprasta tvarka nenuginčijami (ABTĮ 57 straipsnio 2 dalis).
Nagrinėjamu atveju Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021-02-10 nutartyje, vertinant ginčo situaciją dėl pareiškėjos minimo 2004-04-27 sprendimo Nr. 13-7205, nurodyta, kad šis sprendimas, „kuriuo buvo atkurtos nuosavybės teisės A. P., nėra nuginčytas ar pakeistas administracine ar teismine tvarka. Byloje pateikti duomenys – pareiškėjos susirašinėjimas su Nacionaline žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, patvirtina, jog pareiškėjai skunde nurodomos aplinkybės, susijusios su nuosavybės teisių atkūrimu A. P. po šios mirties, buvo žinomos iš esmės nuo pat minėto sprendimo priėmimo. Tačiau manydama, jog nuosavybės teisės A. P., po jos mirties buvo atkurtos neteisėtai, pareiškėja jokių aktyvių veiksmų, siekdama užginčyti minėtą administracinį aktą, kaip tai numato Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatos, nesiėmė. Tik 2017 metais apeliantė kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Utenos apskrities viršininko administracijos 2004 m. balandžio 27 d. sprendimą Nr. 13-7205 <...>. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 12 d. nutartimi terminas skundui paduoti nebuvo atnaujintas, o skundą atsisakyta priimti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. vasario 22 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 12 d. nutartį paliko nepakeistą. Kadangi Utenos apskrities viršininko administracijos 2004 m. balandžio 27 d. sprendimas nėra nuginčytas, teismas neturėjo pagrindo aiškintis kas, sprendžiant nuosavybės teisių atkūrimo A. P. klausimą po jos mirties teikė dokumentus, dalyvavo ir pasirašė sklypų ženklinimo aktuose, nes Utenos apskrities viršininko administracijos 2004 m. balandžio 27 d. sprendimo Nr. 13-7205 teisėtumo klausimas šioje byloje nėra nagrinėjamas.“
Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2021-02-10 nutartyje, spręsdama pareiškėjos iškeltą ginčą dėl žalos atlyginimo tikrino ar Utenos apskrities viršininko administracijos 2004-04-27 sprendimas Nr. 13-7205, kuriuo A. P. po jos mirties atkurtos nuosavybės teisės į žemę, yra pagrįstas ir toks nuosavybės teisių atkūrimas buvo galimas pagal galiojančius teisės aktus buvo galimas. Apeliacinė teisėjų kolegija nutarties 64 punkte konstatavo, kad „Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (ginčui aktuali ir 2004 m. balandžio 27 d. sprendimo Nr. 13-7205 priėmimo metu galiojusi įstatymo redakcija nuo 2004 m. kovo 23 d. iki 2004 m. spalio 11 d.) 2 straipsnio 1 dalies 4 punktas nustatė, kad nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams – turto savininko vaiko (įvaikio), kuris yra miręs, sutuoktiniui, vaikams (įvaikiams) – į mirusiajam tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį. Analogiška įstatymo nuostata yra ir šiuo metu galiojančioje įstatymo redakcijoje.“ Atsižvelgusi nurodytą norminį reglamentavimą, padarė išvadą, kad „A. P., kaip buvusio savininko P. P., kuris buvo miręs, mirusio vaiko P. P. sutuoktinė, turėjo teisę atkurti nuosavybės teises į mirusiajam sutuoktiniui P. P. tenkančią nuosavybės dalį, t. y. į 5,33 ha žemės (į 1/3 dalį nuo 16 ha).“
Lietuvos vyriausias administracinis teismas 2021-02-10 nutartyje pasisakė ir dėl pareiškėjos argumento, jog mirusios A. P. vardu nuosavybės teisių atkūrimas nebuvo galimas, nes nebuvo nustatyti jos turto įpėdiniai. Atmesdama šiuo argumentus teisėjų kolegija nurodė (68 nutarties punktas), jog „nei Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas, nei joks kitas teisės aktas nenumato galimybės nutraukti nuosavybės teisių atkūrimo procesą mirusiojo asmens vardu, jei nėra nustatyti mirusiojo turto paveldėtojai.“ Taip pat pažymėjo, kad, „nagrinėjamu atveju, neatsiradus kitiems mirusios A. P. turto paveldėtojams, žemė, į kurią A. P. vardu buvo atkurtos nuosavybės teisės, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 5.62 straipsnio pagrindu paveldėjimo teise perėjo valstybei“. Minėtoje nutartyje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija konstatavo, jog byloje nėra nustatyta viena iš esminių sąlygų, kurios nesant žalos atlyginimo priteisimas negalimas, t. y. nėra nustatyti neteisėti Utenos apskrities viršininko administracijos veiksmai ar neveikimas.
Taip pat Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutarties 71 ir 72 punktuose atmetė pareiškėjos argumentus, jog pareiškėjos motinai A. Ž. buvo atkurtos nuosavybės teisės į mažesnį plotą, nei privalėjo, nurodydamas, kad „<...> A. Ž. nuosavybės teisės atkurtos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu, kaip turto savininko, kuris yra miręs, vaikui. Pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalį turto savininko mirusiam vaikui nuosavybės teisės atkuriamos į jam tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį. Atkurtinos nuosavybės dalis gali būti didesnė, jeigu kiti turto savininko vaikai (įvaikiai), jų sutuoktiniai ir vaikai (įvaikiai) yra taip pat mirę arba šio įstatymo nustatytais terminais nepateikia prašymo atkurti nuosavybės teises.“ Teisėjų kolegija pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju „A. P., kaip buvusio savininko, kuris yra miręs, mirusio vaiko sutuoktinė ir Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nustatytu terminu pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises, ji buvo teisėta pretendentė į nuosavybės teisių atkūrimą, todėl nebuvo ir nėra jokio teisėto pagrindo didinti A. Ž. atkurtinos žemės plotą A. P. tenkančia žemės dalimi.“
Teismo sprendimo privalomumas yra esminė teisingumo vykdymo prielaida. Kaip jau buvo minėta, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 58 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teisės norma, kurioje nustatyta, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys, yra įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo prejudicinės galios išraiška.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinant teismo sprendimo prejudicinę galią suformuluotos tokios aiškinimo taisyklės: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose. Remtis šiais teisės aiškinimais privalo tiek viešojo administravimo subjektai, tiek teismai, nagrinėjantys ginčus (2017 m. rugsėjo 12 d. administracinė byla Nr. A-696-415/2017).
Įsiteisėjusioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021-02-10 nutartyje nustatyti faktai ir motyvai, kad Utenos apskrities viršininko administracijos 2004-04-27 sprendimas Nr. 13-7205, kuriuo A. P. po jos mirties atkurtos nuosavybės teisės į žemę, yra pagrįstas ir teisėtas, taip pat tai, jog neatsiradus kitiems mirusios A. P. turto paveldėtojams, žemė, į kurią A. P. vardu buvo atkurtos nuosavybės teisės, LR CK 5.62 straipsnio pagrindu paveldėjimo teise pagrįstai perėjo valstybei ir nėra jokio teisėto pagrindo didinti A. Ž. atkurtinos žemės plotą A. P. tenkančia žemės dalimi, pripažintini prejudiciniais ir šioje byloje iš naujo nevertinami, o pareiškėjos argumentai dėl pareiškėjos manymu neteisėtų Nacionalinės žemės tarnybos veiksmų atkuriant nuosavybės teises į buvusio savininko P. P. nuosavybės teise turėtą žemę mirusiai pretendentei A. P., atmetami kaip nepagrįsti.
Apibendrindamas išdėstytus argumentus, teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja neįrodė atsakovės neteisėtų veiksmų. Tuo tarpu, nenustačius atsakovės neteisėtų veiksmų, t. y., nenustačius vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, tai yra savarankiškas skundo atmetimo pagrindas. Todėl kitų sąlygų, būtinų deliktinei atsakomybei kilti, nustatymas yra betikslis ir pareiškėjos skunde dėstomos aplinkybės, kad dėl Nacionalinės žemės tarnybos neteisėtų veiksmų jai buvo padaryta žala, bei priežastinio ryšio tarp neteisėtų atsakovės veiksmų ir padarytos žalos, ginčo sprendimui nebeturi esminės teisinės reikšmės, todėl teismas dėl jų nepasisako. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos skundas dėl turtinės žalos atlyginimo atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjos J. Ž. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.