Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. Ž. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ginčas byloje kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėja kildina iš galimai NŽT neteisėtų veiksmų, netinkamai atkuriant nuosavybės teises, atlyginimo.

Byloje nėra ginčo, kad pareiškėja yra A. Ž., kuriai buvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko P. P. turėtą žemę, dukra (2 t., b. l. 102), todėl pareiškėja turi teisę teismine tvarka reikšti skundą.

Atsakomybės už žalą, padarytą neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, klausimus reglamentuoja CK 6.271 straipsnis. Minėto straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šiuo atveju terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas (CK 6.271 straipsnio 2 dalis). Teisės normoje vartojamas terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (CK 6.271 straipsnio 3 dalis). CK 6.271 straipsnio 4 dalis numato, jog valstybės ar savivaldybės atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti.

Viešoji (valstybės ar savivaldybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-330/2008, 2015 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-696-492-2015). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Pareiškėja neturtinės žalos atsiradimą sieja su NŽT administraciniu aktu - Utenos apskrities viršininko 2004 m. balandžio 27 d. Sprendimu Nr. 13-7205. Byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjos ir jos motinos susirašinėjimas su Utenos apskrities viršininko administracija vyko dar iki 2004 m. balandžio 27 d. Sprendimo Nr. 13-7205 priėmimo (2 t., b. l. 30–31). Utenos rajono 2-asis notarų biuras 2001 m. gruodžio 12 d. išduota pažyma (1 t., b. l. 37) informavo Utenos rajono žemėtvarkos skyrių, kad dėl A. P., mirusios 2000 m. rugsėjo 30 d., palikimo priėmimo niekas nesikreipė.

Utenos apskrities viršininko 2004 m. balandžio 27 d. sprendimu Nr. 13-7204 (1 t. b. l. 49–50) pareiškėjos motinai A. Ž. atkurtos nuosavybės teisės į jai tenkančio buvusio savininko P. P. nuosavybės teisėmis valdytą 5,34 ha žemės dalį. Nustatyta, kad Utenos apskrities viršininko 2004 m. balandžio 27 d. Sprendimu Nr. 13-7205 (1 t. b. l. 55–56) atkurtos nuosavybės teisės A. P. Pagal byloje esančius duomenis nustatyta, kad pareiškėja ne kartą kreipėsi tiek savo, tiek ir jos motinos vardu į Administraciją ar Administracijos žemėtvarkos skyrių, reikšdama abejones dėl galimybės atkurti nuosavybės teises A. P..

Pagal VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro (toliau – ir NTR) išrašo duomenis (1 t., b. l. 38–48) pareiškėjos nuosavybės teisės į atitinkamus žemės sklypus paveldėjimo pagal įstatymą liudijimo pagrindu įregistruotos nuo 2008 m. liepos 11 d., todėl nuo šios datos spręstina, ar pareiškėjai NŽT galimai neteisėtais veiksmais buvo padaryta jos nurodoma neturtinė žala.

Teismas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjos motina ir pati pareiškėja į Administraciją kreipėsi dar prieš priimant 2004 m. balandžio 27 d. Sprendimą Nr. 13-7205, o 2004 m. balandžio 6 d. rašte Nr. (3.18.)-10-233 (1 t., b. l. 54) Administracija nurodė, kad O. G. R. pateikė dokumentus, įrodančius, kad ji yra mirusios A. P. įpėdinė, jog ji pateikė prašymą pamatuoti žemę, suderino paženklinto sklypo ribas, sklypo planą ir apskrities viršininko sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo projektą. Byloje nustatyta, kad A. P. mirė 2000 m. rugsėjo 30 d. (2 t., b. l. 55). Iš atsakovo pateiktų nuosavybės teisių atkūrimo bylos dokumentų matyti, kad O. G. R. neturėjo teisėto pagrindo atstovauti mirusiajai A. P., sprendžiant nuosavybės teisių į žemės sklypus, išskyrus vieną žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), kuris net nėra ginčo objektas, atkūrimo klausimus. Pareiškėja daugkartiniais prašymais ir skundais, t. y. 2015 m. liepos 21 d. (2 t., b. l. 29); 2016 m. liepos 4 d. (1 t., b. l. 85–56), adresuotais NŽT Utenos skyriui nurodė, kad, jos nuomone, A. P. pareiškėjos senelio žemės dalis skirta nepagrįstai.

NŽT 2016 m. balandžio 15 d. Raštu (1 t., b. l. 24–31) buvo išnagrinėti pareiškėjos 2015 m. gruodžio 9 d., 2016 m. vasario 8 d., 2016 m. vasario 18 d., 2016 m. balandžio 5 d. prašymai/skundai, kuriuose pareiškėja nurodė, kad nuosavybės teisės A. P. po jos mirties atkurtos be teisinio pagrindo. 2015 m. gruodžio 9 d. prašyme nurodoma, kad atkūrimo procese dalyvavo ne A. P., o O. G. R., kuri neturėjo pagrindo veikti mirusiosios vardu, taip pat nebuvo pateiktas A. P. sutuoktinio P. P. gimimo liudijimas. Tuo pagrindu reikalavo, kad NŽT panaikintų Utenos apskrities viršininko 2004 m. balandžio 27 d. Sprendimą Nr. 13-7205, kuriuo A. P. atkurtos nuosavybės teisės į 5,33 ha žemės, ir atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko P. P. turėtą žemę pareiškėjos mirusios motinos ar pareiškėjos vardu. NŽT paaiškino, kad nuosavybės teisių atkūrimo byloje dokumentais nustatyta, kad yra pateiktas P. P. ir A. Č. sutuoktuvių liudijimas, kuris gautas 2001 m. sausio 23 d., taip pat kad pateiktas P. P. mirties liudijimas, bet nėra gimimo liudijimo, A. P. mirties liudijimas Utenos žemėtvarkos skyriuje gautas 2001 m. sausio 23 d. Taip pat nurodoma, kad 2001 m. balandžio 12 d. paveldėjimo pagal testamentą liudijimas nėra tinkamas dokumentas, leidžiantis O. G. R. atstovauti mirusiajai A. P. sprendžiant nuosavybės teisių į žemę atkūrimo klausimus, t. y. institucija sutiko, kad buvo padaryti procedūriniai pažeidimai, kurie sąlygojo Utenos apskrities viršininko 2004 m. balandžio 27 d. Sprendimo Nr. 13-7205 priėmimą. Rašte paaiškinta apie galimybę pareiškėjai kreiptis į teismą su prašymu atnaujinti terminą skundui paduoti, prašant panaikinti šį sprendimą.

Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad byloje nustatyta, jog 2001 m. balandžio 12 d. paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimas (1 t., b. l. 8–9) pagrindžia, kad A. P., mirusios 2000 m. rugsėjo 30 d., turtą – žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini), Utenos rajono savivaldybėje, paveldėjo O. G. R., tačiau jokių kitų duomenų įrodančių, kad ji paveldėjo A. P. kitus turimus žemės sklypus ar turtines teises į juos, byloje nebuvo pateikta.

2016 m. liepos 21 d. Kauno miesto 17-ojo notaro biuro notarė R. Inokaitienė išdavė palikimo perėjimo valstybei liudijimą (1 t., b. l. 10–21), kurio pagrindu valstybei paveldėjimo teise perėjo A. P. turtas po jos mirties. Valstybė šiuo pagrindu įgijo nuosavybės teises į 1/3 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini).; 1/3 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini); 1/3 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini); 1/3 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini); 115/346 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini); 65/331 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (toliau visi kartu – žemės sklypai).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, kad neteisėtumas, kaip viešosios atsakomybės kilimo sąlyga, galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gegužės 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-499/2007 ir kt.). Teismas, įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus, proceso dalyvių paaiškinimus daro išvadą, kad atsakovė netinkamai atliko savo funkcijas, nes Utenos apskrities viršininko administracijos 2004 m. balandžio 27 d. sprendimas Nr. 13-7205 buvo priimtas pažeidžiant teisės aktų nuostatas, kadangi nuosavybės teisės A. P. po jos mirties buvo atkurtos, nenustačius paveldėtojų, turinčių teisę priimti palikimą, t. y. atsakovė elgėsi aplaidžiai, nepatikrino, ar pateikti visi reikalingi dokumentai, sudarantys pagrindą atkurti nuosavybės teises jau mirusiam asmeniui, todėl pareiškėjai atsirado neturtinė žala, pasireiškianti dvasiniais išgyvenimais netekus savo senelio žemės dalies.

Teismas daro išvadą, kad dėl neteisėtų atsakovės veiksmų nuosavybės teisių atkūrimo procese pareiškėja patyrė stipresnių bei emocingesnių dvasinių išgyvenimų, nei paprastai patiriami socialinėje aplinkoje susiklosčius įvairioms gyvenimiškoms situacijoms, susijusioms su valstybės valdžios institucijų aktais bei veiksmais, taip pat neteisybės jausmą. Dėl neteisėtų atsakovės veiksmų nuosavybės teisių atkūrimo procese, aplaidžiai vykdant pareigą nustatyti, ar mirusioji A. P. turėjo teisėtų įpėdinių, kuriems gali būti atkurtos nuosavybės teisės, pareiškėja patyrė neturtinę žalą, kuri pasireiškė kaip dvasiniai išgyvenimai, neteisybės jausmas dėl neteisėtų atsakovės veiksmų nuosavybės teisių atkūrimo procese, nes NŽT tęstinių veiksmų pasekoje pareiškėjos mama neteko teisės atsikurti nuosavybės teises į buvusio savininko P. P. dalį, todėl pareiškėja, kaip įpėdinė, neteko teisės paveldėti buvusio savininko P. P. žemės sklypų dalies, kuri neteisėtai atkurta jau mirusiai A. P., o vėliau minėtų žemės sklypų dalys perėjo valstybės nuosavybėn, todėl tarp neteisėtų atsakovės veiksmų ir pareiškėjos patirtos neturtinės žalos yra priežastinis ryšys (CK 6.247 str.).

Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad nors Utenos apskrities viršininko administracijos 2004 m. balandžio 27 d. Sprendimas Nr. 13-7205, kuriuo buvo atkurtos nuosavybės teisės A. P., nėra nuginčytas teisės aktų nustatyta tvarka, tačiau byloje pateikti duomenys – pareiškėjos ir jos motinos susirašinėjimas su NŽT patvirtina, jog pareiškėjos skunde nurodomos aplinkybės, susijusios su nuosavybės teisių atkūrimu A. P. po šios mirties, iš esmės buvo žinomos nuo pat minėto sprendimo priėmimo. Atkūrimo įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2004 m. balandžio 10 d. iki 2004 m. spalio 26 d.) 19 straipsnio 1 dalyje buvo nurodyta, kad šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytų institucijų sprendimai dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo gali būti apskųsti teismui per 30 dienų nuo šių sprendimų įteikimo piliečiams dienos. Todėl pareiškėja, manydama, jog nuosavybės teisės A. P. po jos mirties buvo atkurtos neteisėtai, turėjo imtis aktyvių veiksmų, siekdama nuginčyti minėtą administracinį aktą, kaip tai numatė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatos. Prie skundo pridėti 2004 m. dokumentai, Tarnybos Utenos skyriaus 2015 m. rugpjūčio 10 d., 2015 m. rugsėjo 8 d., 2016 m. balandžio 15 d., 2016 m. gegužės 25 d. ir 2016 m. rugpjūčio 31 d. raštai patvirtina, jog pareiškėja žinojo apie buvusio savininko P. P. nuosavybės teisių atkūrimo eigą. Tai, kad pareiškėja manė, jog yra paveldėtoja, įpėdinė ir nėra pagrindo ginčyti Sprendimo, buvo jos subjektyvus pasirinkimas. Pareiškėja, nesutikdama su Tarnybos Utenos skyriaus raštuose nurodytais argumentais turėjo teisę juos skųsti, tačiau šia tvarka nepasinaudojo, pasirinkdama kitą savo teisių gynimo būdą – susirašinėjimą, o teismine tvarka įstatymo nustatytu terminu nepasinaudojo.

Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ (toliau – „Liteko“) duomenimis nustatyta, kad tik 2016 m. gruodžio 8 d. pareiškėja kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą (toliau - VAAT), prašydama panaikinti Utenos apskrities viršininko administracijos 2004 m. balandžio 27 d. sprendimą Nr. 13-7205, taip pat atnaujinti terminą skundui dėl šio sprendimo panaikinimo paduoti, tuo pačiu ginčydama ir 2016 m. liepos 21 d. palikimo perėjimo valstybei liudijimą. VAAT 2017 m. sausio 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I-1743-463/2017 termino skundui paduoti neatnaujino, o skundą atsisakė priimti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. vasario 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS-248-525/2017 VAAT 2017 m. sausio 12 d. nutartį paliko nepakeistą.

Be to, „Liteko“ duomenimis nustatyta, kad Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2018 m. birželio 6 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-309-228/2018, ieškovės (pareiškėjos) ieškinys atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai NŽT, tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų, J. B., A. A. Š., R. Š., A. J. S. dėl daikto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo, buvo atmestas. Panevėžio apygardos teismas 2018 m. lapkričio 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

Skunde pareiškėja pripažįsta, kad visą reikalingą informaciją ji sužinojo iš NŽT 2016 m. balandžio 15 d. rašto Nr. 1SS-1155-(7.5.), tačiau į teismą kreipėsi tik 2016 m. gruodžio 8 d. Teismas, įvertinęs visas aukščiau nurodytas aplinkybes, daro išvadą, kad pareiškėja nesiėmė tinkamų savo galimai pažeistų teisių gynybai reikalingų priemonių, pasirinko savo pažeistas teises ginti susirašinėdama su atsakove, taip prarasdama galimybę teismine tvarka nuginčyti atsakovės 2004 m. balandžio 27 d. Sprendimą Nr. 13-7205, kuris sukėlė realiais tiesiogines teisines pasekmes pareiškėjos motinai ir netiesiogines pasekmes, atsiradusias paveldėjimo teisiniuose santykiuose, pačiai pareiškėjai.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Neturtinės žalos sąvoka apima platų spektrą pačių įvairiausių išgyvenimų. Pavyzdžiui, Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje pripažino, jog neturtinė žala apima traumas, nerimą ir neteisybės jausmą (McMichael prieš Jungtinę Karalystę, 1995 m. vasario 24 d., Series A Nr. 307-B); nepatogumus, nerimą ir sielvartą (Olsson prieš Švediją, 1988 m. kovo 24 d., Nr. 10465/83, 102 par., Series A Nr. 130), įžeidinėjimą, pažeminimą, įtampą (Lopez Ostra prieš Ispaniją, 1994 m. gruodžio 9 d., Nr. 16798/90, 65 par., Series A Nr. 303-C) ir pan. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, jog teisinėje valstybėje turi būti ginami visų asmenų teisėti lūkesčiai, kad įstatymo jiems suteiktos teisės valstybės institucijose bus įgyvendinamos laikantis įstatymo nustatytos tvarkos ir terminų. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo nuostatų įgyvendinimas yra ne tik asmens turtinių teisių realizavimas, šio įstatymo reglamentuojamas nuosavybės teisių atkūrimo procesas kartu reiškia ir istorinio teisingumo atstatymą, neteisėtais okupacinės valdžios veiksmais Lietuvos piliečiams padarytų skriaudų atlyginimą. Dėl to netinkamas valstybės institucijos veikimas įgyvendinant šį įstatymą dažniau nei kitose viešojo administravimo teisinių santykių srityse gali sukelti teisėtai pretenduojantiems į grąžinimą nuosavybę asmenims neigiamus dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus, įstatymo vertinamus kaip neturtinė žala (2005 m. spalio 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-1625/2005).

CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad priteisdamas konkretų neturtinės žalos dydį teismas atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pažymėtina, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nėra baigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai.

Teisminėje praktikoje pripažįstama, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl neteisėtų valstybės institucijų veiksmų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Viena vertus, ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Kita vertus, neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Taigi priteisiamas neturtinės žalos dydis nustatomas, visų pirma, atsižvelgiant į kompensacinę neturtinės žalos paskirtį ir remiantis teisingo neturtinės žalos atlyginimo idėja. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-237-415/2018).

Nagrinėjamu atveju darytina išvada, kad pareiškėja, nuo 2008 m. liepos 11 d. tapusi žemės sklypų savininke, nuolat susirašinėjo su atsakove, teikdama įrodymus, kad 2004 m. balandžio 27 d. Sprendimas Nr. 13-7205 priimtas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, todėl be jokios abejonės pareiškėja patyrė ir patiria tam tikrus dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus, kurie šiuo atveju pripažintini neturtine žala. Tačiau, kaip jau buvo minėta, teismas atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Šiuo atveju taip pat svarbūs ir pareiškėjos veiksmai, kurie, kaip jau nurodyta šiame sprendime, nebuvo tinkami, realizuojant pareiškėjos teisę ginti galimai pažeistas teises teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais.

Pagal CK 6.282 straipsnį, kai paties nukentėjusiojo didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti, tai atsižvelgiant į nukentėjusiojo asmens kaltės dydį žalos atlyginimas gali būti sumažinamas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas. Kaip skunde nurodo pati pareiškėja, iš NŽT 2016 m. balandžio 15 d. rašto Nr. 1SS-1155-(7.5.) sužinojo visas pareiškėją dominančias aplinkybes, susijusias su nuosavybės teisių atkūrimu A. P., tačiau nors Rašte pareiškėjai buvo pakankamai detaliai paaiškinta galimybė jai kreiptis į teismą, ji teisės aktų nustatyta tvarka šia galimybe nepasinaudojo.

Sprendžiat neturtinės žalos atlyginimo klausimą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pripažinęs, jog nuosavybės teisių atkūrimas – jautri visuomeninio gyvenimo sfera, Atkūrimo įstatymo nuostatų įgyvendinimas yra ne tik asmens turtinių teisių realizavimas, šio įstatymo reglamentuojamas nuosavybės teisių atkūrimo procesas kartu reiškia ir istorinio teisingumo atstatymą <...>, dėl to netinkamas valstybės institucijos veikimas įgyvendinant šį įstatymą dažniau nei kitose viešojo administravimo teisinių santykių srityse gali sukelti teisėtai pretenduojantiems į nuosavybės grąžinimą asmenims neigiamus dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus, įstatymo vertinamus kaip neturtinė žala (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. spalio 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-1625/2005, 2007 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-749/2007).

Pareiškėja teismo prašo priteisti 7 200 Eur neturtinės žalos atlyginimą, tačiau, teismo vertinimu, pareiškėjos prašoma priteisti neturtinės žalos suma yra nepagrįsta objektyviais įrodymais. Atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį, trukmę (pareiškėja turto savininke tapo nuo 2008 m. liepos 11 d., nuo 2016 m. balandžio 15 d. NŽT rašto Nr. 1SS-1155-(7.5.) (1 t., b. l. 24–31) gavimo dienos sužinojo visas reikšmingas aplinkybes, tačiau į teismą su skundu dėl Sprendimo nuginčijimo kreipėsi tik 2016 m. gruodžio 8 d.), intensyvumą, ekonominius šalies rodiklius, teismas daro išvadą, kad teisinga suma pareiškėjos patirtiems neigiamiems išgyvenimams kompensuoti yra 4 000 eurų, kurie jai priteistini iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos NŽT. Teismo vertinimu, pareiškėja neįrodė, kad dėl patirtų neigimų išgyvenimų jai galėtų būti priteisiama didesnė, nei teismo įvertinta, neturtinė žala.

Iš dalies tenkinus skundą, spręstinas valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susijusių su teisinės pagalbos teikimu pareiškėjai, atlyginimo valstybei klausimas.

Remiantis ABTĮ 42 straipsnio 1 dalimi, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos atlyginimos, jeigu proceso šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, teismas savo iniciatyva, gavęs iš valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą organizuojančios institucijos duomenis apie apskaičiuotas teisinės pagalbos išlaidas, išsprendžia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo valstybei klausimą, mutatis mutandis taikydamas šio įstatymo 40 ir 41 straipsnių nuostatas, reglamentuojančias išlaidų atlyginimą.

Byloje pateikti 2017 m. vasario 23 d., 2018 m. balandžio 17 d. ir 2019 m. sausio 4 d. sprendimai dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo pareiškėjai, pagal kuriuos pareiškėjai atstovavo advokatė Aušra Saulėnienė. Iš byloje esančios 2019 m. rugsėjo 5 d. pažymos Nr. (2.16) NTP-7-4886 „Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų“ matyti, kad valstybė už valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos teikimą pareiškėjai patyrė 302,87 eurų išlaidų (3 t., b. l. 30).

Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 98 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro patvirtintomis rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau - Rekomendacijos) (2004 m. balandžio 2 d. įsakymo Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ aktuali redakcija), rekomenduojami priteisti užmokesčio už advokato bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Taikytinas darbo užmokesčio dydis, galiojęs teiktinų teisinių paslaugų metu. Šiuo atveju buvo teiktos teisinės paslaugos 2017 m. II ketvirtį (skundo parengimas), 2019 m. I ketvirtį (atstovavimas posėdyje) ir 2019 m. III ketvirtį (atstovavimas posėdyje), todėl taikytini Lietuvos statistikos departamento skelbiami užpraėjusio ketvirčio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (be individualių įmonių) rodikliai: 2016 m. IV ketvirčio – 822,8 eurų, 2018 m. III ketvirčio – 935,7 eurų ir 2018 m. – VI ketvirčio – 970,3 eurų.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad jei skundas yra patenkintas iš dalies, proceso šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, jos patirtos su bylos nagrinėjimu susijusios išlaidos atlyginamos proporcingai patenkintų (atmestų) skundo reikalavimų daliai (2012 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-113/2012, 2012 m. vasario 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-342/2012). Konkreti proporcija nustatoma atsižvelgiant į tai, kokia apimtimi įsiteisėjusiu administracinio teismo baigiamuoju procesiniu aktu buvo patenkinti pareiškėjo pirmosios instancijos teisme pareikšti materialiniai teisiniai reikalavimai (2010 m. sausio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-68/2010).

Proporcija pagal tenkintų savarankiškų reikalavimų vienetų skaičių paprastai nustatoma tais atvejais, kai byloje keliami neturtiniai reikalavimai (2012 m. vasario 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-138/2012, 2012 m. sausio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-74/2012), tačiau tais atvejais, kai skunde kelti reikalavimai turi kiekybinę (skaitinę) išraišką (pavyzdžiui, reikalavimai dėl išmokų ir kompensacijų priteisimo, reikalavimai dėl baudų sumažinimo ar sprendimų, kuriais paskaičiuoti mokesčiai bei delspinigiai, pakeitimo ir pan.) proporcija paprastai nustatoma pagal priteistą sumą (2010 m. kovo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-120/2010, 2012 m. sausio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS442-9/2012).

Šioje administracinėje byloje pareiškėjos ginčas iš esmės buvo keliamas dėl 7 200 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Taigi, nagrinėjamu atveju konkreti proporcija gali būti nustatyta pagal skaitinę išraišką. Atmesto reikalavimo skaitmeninė išraiška yra 3 200 Eur, o patenkinto reikalavimo skaitmeninė išraiška yra 4 000 Eur. Toks patenkinto skundo dalies proporcijos nustatymas (55,5 proc.) nagrinėjamu atveju labiau atitiktų laimėtos bylos dalį, atsižvelgiant į tai, kokia dalimi teisme buvo apgintos pareiškėjos teisės. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, į valstybės biudžetą priteistina 168,09 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos teikimui pareiškėjai J. Ž..

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsniu, 42 straipsnio 1 dalimi, 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 132–134 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjos J. Ž. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, pareiškėjai J. Ž. 4 000 (keturis tūkstančius) eurų neturtinei žalai atlyginti.

Likusioje dalyje skundo netenkinti.

Priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, į valstybės biudžetą (įmokos kodas 5630) 168,09 eurus (vieną šimtą šešiasdešimt aštuonis eurus ir devynis euro centus) išlaidų, susijusių su valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos teikimui pareiškėjai J. Ž.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.