- Teismas
- Utenos apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-06-06
- Bylos Nr.
- 2-309-228/2018
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Irena Stacevičienė
- Ieškovas
- J. Ž.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos
- Advokatai
- Aušra Saulėnienė, Justina Murauskaitė
- Kategorijos
- 2.4.12.1pavadinimo nepavyko patikrinti
atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, atstovui L. K.,
trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, J. B. atstovei advokatei Justinai Murauskaitei,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės J. Ž. ieškinį atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos dėl daikto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo; tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, J. B., A. A. Š., R. Š., A. J. S.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė J. Ž. prašė išreikalauti iš svetimo neteisėto valdymo ir pripažinti ieškovei nuosavybės teisę į 1/3 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) Saldutiškio k. v.; 1/3 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas (duomenys neskelbtini); 1/3 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas (duomenys neskelbtini); 1/3 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas (duomenys neskelbtini); 115/346 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas (duomenys neskelbtini); 65/331 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) bei priteisti valstybei patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovė ieškinyje ir posėdžių metu nurodė, kad jos senelis P. P. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė nekilnojamąjį turtą Utenos rajone, (duomenys neskelbtini). Dėl nuosavybės teisių atkūrimo pareiškimus padavė P. P. dukra A. Ž., E. D. (P. P. sūnaus J. dukra), A. P. (P. P. sūnaus P. žmona) ir M. P. (P. P. sūnaus J. žmona). Vėliau M. P. pateikė dokumentus, kad nepretenduoja į nuosavybės teisių atkūrimą, todėl 2004 m. balandžio 27 d. Utenos apskrities viršininko sprendimais nuosavybės teisės buvo atkurtos A. Ž., E. D. ir A. P. po jos mirties (mirė (duomenys neskelbtini)). 2016-07-21 A. P. tekusios žemės sklypų (6 sklypų) dalys bendrame plote – 5,33 ha palikimo perėjimo valstybei liudijimo pagrindu perėjo valstybei.
Ieškovės nuomone ši nuosavybė valstybei perėjo neteisėtai, nes nuosavybės teisės A. P. po jos mirties buvo atkurtos nesant reikiamų dokumentų: santuokos liudijimo, P. P. mirties liudijimo, A. P. mirties liudijimo – buvo teikiami po jos mirties, taip pat neaišku, kas dalyvavo ir pasirašė sklypų ženklinimo aktuose 2003-06-12. Kadangi A. P. įpėdinių neturėjo, po jos mirties niekas palikimo nepriėmė, ji pati reikiamų dokumentų nebuvo pateikusi, todėl kažkas teikė dokumentus, neturėdamas teisinio pagrindo. Kadangi, ieškovės nuomone, A. P. mirė nepateikusi reikiamų dokumentų, todėl nuosavybės teisės po jos mirties atkurtos neteisėtai. Toks sandoris prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei. Ieškovė teigia - kadangi A. P. nuosavybės teisės atkurtos neteisėtai, to pasėkoje jai atkurtas nuosavybės teise turtas neteisėtai perėjo valstybės nuosavybėn.
Šalies argumentai
Ieškovė nurodė, jog jos motinai būtų atitekusi 1/2 dalis A. P. atkurtos nuosavybės, todėl ji kaip motinos vienintelė įpėdinė turi teisę reikalauti grąžinti turtą iš svetimo neteisėto valdymo, nes atsakovė Lietuvos valstybė jį valdo neteisėtai ir nėra pagrindo laikyti valstybę šio nekilnojamojo turto sąžininga įgijėja, nes ieškovė ir jos motina rašė raštus Nacionalinei žemės tarnybai nuo 2004 metų. Apie tai, kad dėl A. P. palikimo niekas nesikreipė, ieškovė sužinojo tik 2016-04-15, tačiau skundžiamas sprendimas vis tiek buvo priimtas. Ieškovė mano, kad ji turi teisę išreikalauti nekilnojamąjį turtą iš svetimo neteisėto valdymo pagal CK 4.96 str. 3 d.
Ieškovė, remdamasi Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 str., vertina, jog nuosavybės teisės į A. P. atkurto nekilnojamojo turto dalį turėjo būti ir galėjo būti atkurtos ieškovės motinai A. Ž. ar ieškovei kaip jos įpėdinei. To pasėkoje ieškovė turėjo ir turi nuosavybės teisę į ginčo turtą tiek ieškinio pareiškimo momentu, tiek iki daiktą neteisėtai užvaldant atsakovui. Ieškovė taip pat laiko, kad yra ir kitos sąlygos vindikaciniam reikalavimui reikšti: savininkas daikto valdymo teisę prarado be savo valios, daiktą valdo atsakovas, daiktą valdo atsakovas neteisėtai, daiktas yra natūra, bylos šalių nesieja prievoliniai santykiai.
Šalies argumentai
Ieškovė taip pat nurodė, jog A. P. dalis turėjo būti padalinta tarp dviejų pretendenčių, tai yra A. Ž. ir E. D., tačiau pastaroji yra mirusi, jos sutuoktinis atsisakė prisidėti prie ieškinio ir atsisakė šio turto, padovanodamas jį visai svetimam žmogui J. B., todėl ieškovė reikalauja visos valstybės paveldėtos žemės savo naudai.
Atsiliepimas
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – Valstybė) atsiliepime ir atstovas posėdžio metu su ieškiniu nesutiko, kadangi jis nepagrįstas. Atsakovė nurodė, jog tiek Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, tiek Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Utenos skyrius ne kartą buvo išnagrinėję analogiško pobūdžio pareiškėjos skundus.
Atsakovė nurodė, jog A. P. 1991-12-12 pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko P. P. turėtos 5,33 ha ploto žemės dalį Utenos r., (duomenys neskelbtini), iki mirties (duomenys neskelbtini) ji savo prašymo nepanaikino ir neatsisakė savo dalies kitų pretendentų naudai, niekam neperleido teisės atkurti nuosavybės teises. Lemiantis veiksnys, atkuriant nuosavybės teises, yra piliečio išreikšta valia atkurti nuosavybės teises, nepaisant pateiktame prašyme esančių netikslių duomenų, o galiojančiose normose nėra imperatyvo, kad tais atvejais, kai visi duomenys (apie save, kitus pretendentus, turto savininką, turtą ir kt.) nenurodomi, prašymas atkurti nuosavybės teises laikomas nepaduotu. Tokią praktiką formuoja ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Nuosavybės teisių atkūrimo dokumentais įrodyta, kad A. P. yra P. P., kuris yra buvusio savininko P. P. sūnus, žmona, ir pateiktas prašymas yra dėl buvusio savininko P. P. žemės, nors pateiktas dėl P. P., o ne dėl P. P. žemės. Atsižvelgiant į nuosavybės teisių atkūrimo byloje esančius dokumentus, Utenos rajono žemėtvarkos skyrius parengė pažymas, kad A. P., A. Ž. ir E. D. turi teisę atkurti nuosavybės teises į 5,33 ha, 5,34 ha ir 5,33 ha žemės, pretendentė M. P. vėliau atsisakė pretenduoti atkurti nuosavybės teises.
Atsižvelgiant į parengtas pažymas, Utenos apskrities viršininko 2004-04-27 sprendimais buvo atkurtos nuosavybės teises ieškovės motinai A. Ž., E. D. ir A. P. kiekvienai į joms tenkančias buvusio savininko žemės dalis, grąžinant natūra 6 žemės sklypus bendrosios dalinės nuosavybės teise su kitais asmenimis.
Atsiliepimas
Atsakovė nesutinka su ieškovės motyvais, kad nuosavybės teisės A. P. buvo atkurtos, pažeidžiant teisės aktus, taip pat kad valstybė neteisėtai paveldėjo jos turtą, kadangi šie motyvai nepagrįsti.
Apie priimtą sprendimą atkurti nuosavybės teise ieškovei buvo žinoma praktiškai nuo sprendimo priėmimo momento, tačiau ji ilgą laiką neskundė sprendimo, o kai 2016 metais kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, tiek šis teismas, tiek Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017-02-22 nutartimi ieškovės skundo netenkino.
Atsiliepimas
Atsakovė taip pat nurodė, jog gavus iš Valstybinės mokesčių inspekcijos informaciją dėl A. P. atkurtos nuosavybės teisės į žemės sklypus, atsakovė kreipėsi į notarų biurą dėl palikimo priėmimo po A. P. mirties. 2016-07-21 atsakovei buvo išduotas palikimo perėjimo valstybei liudijimas, kurio pagrindu valstybė paveldėjo A. P. priklausiusių 6 žemės sklypų dalis. Ieškovė reikalaudama A. P. priklausiusių žemės sklypų, nenurodo, kokį teisės aktą pažeidė valstybė, be to ieškovė neginčija ir notarės išduoto palikimo perėjimo valstybei liudijimo. Atsakovės nuomone ieškovė neturi nei teisinio, nei kitokio pagrindo išreikalauti turtą iš Valstybės.
Atsakovė taip pat nurodė, jog net ir tuo atveju, jeigu būtų nuginčytas paveldėjimo teisės liudijimas ir netgi sprendimas, ieškovė negalėtų pretenduoti į buvusio savininko turto dalį, kuri buvo atkurta A. P., kadangi ieškovė negali būti pretendentė, nes nuosavybės teisių atkūrimo procesą pradėjo jos motina.
Trečiasis asmuo J. B. atsiliepime ir atstovė posėdžio metu nurodė, jog su ieškiniu nesutinka, kadangi jis nepagrįstas, prašo jį atmesti. Trečiasis asmuo nurodė, jog ieškovė visiškai neteisingai traktuoja ir taiko vindikacinio ieškinio institutą ginčo atveju. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad reiškiant vindikacinį ieškinį, ieškovas privalo įrodyti, jog yra sąlygos tokiam ieškiniui, vindikaciniu ieškiniu pažeistos teisės ginamos tuo atveju, kai daikto savininkas nustojo valdyti daiktą ne savo valia ir daiktą be jokio teisinio pagrindo valdo kitas asmuo, su kuriuo savininko nesieja prievoliniai teisiniai santykiai. Tačiau ieškovės ieškinys neatitinka tokių reikalavimų, nes ieškovė niekada nevaldė turto, į kurį pretenduoja, nuosavybės teise, ji neturi šios teisės ir ieškinio teikimo metu, atsakovas ginčo turtą valdo teisėtai, šis nuosavybės pagrindas nėra nuginčytas. Ieškinio reikalavimas nelogiškas, prieštaringas ir nesuvokiamas, nes pačiu ieškinio reikalavimu ieškovė pripažįsta, kad ji neturi nuosavybės teisės, nes prašo ją pripažinti, ir tuomet kyla klausimas, iš kokio svetimo valdymo minėtą turtą reikia išreikalauti.
Iš esmės matyti, jog ieškovė ginčija nuosavybės teisių atkūrimą A. P., tačiau tokiu atveju ji turėtų nuginčyti administracinį aktą, kuriuo buvo atkurtos nuosavybės teisės šiam asmeniui, o taip pat palikimo perėjimo valstybei liudijimą. Galiojant šiems administraciniams aktams, ieškovė niekaip negali „perkelti“ sau nuosavybės teisės iš valstybės.
Atsiliepimas
Trečiasis asmuo nurodė, jog nesuprantama ieškovės pozicija, kokiu pagrindu jai priklausytų visa A. P. tekusi turto dalis.
Trečiasis asmuo mano, jog nuosavybės teisės A. P. buvo atkurtos teisėtai, nemano, kad E. D., kurios teisės perėjo jai pagal sandorį, būtų turėjusi teisę į didesnio ploto nuosavybės teisių atkūrimą.
Trečiasis asmuo A. A. Š. atsiliepimo nepateikė, posėdyje nedalyvavo.
Trečiasis asmuo R. Š. atsiliepimo nepateikė, posėdyje nedalyvavo.
Trečiasis asmuo A. J. S. atsiliepimo nepateikė, posėdyje nedalyvavo.
Motyvuojamoji dalis
Ieškovės ieškinys atmestinas.
Utenos apskrities viršininko administracijos 2004-04-27 sprendimais buvo atkurtos nuosavybės teisės A. P., E. D. ir A. Ž. į buvusio savininko P. P. nuosavybės teisėmis valdytą žemę Utenos r., (duomenys neskelbtini). 2016 m. liepos 21 Kauno miesto 17-ojo notaro biuro notarė R. I. išdavė palikimo perėjimo valstybei liudijimą, kurio pagrindu valstybei paveldėjimo teise perėjo A. P. turtas po jos mirties (duomenys neskelbtini). Valstybė šio dokumento pagrindu įgijo nuosavybės teises į 1/3 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini); 1/3 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas (duomenys neskelbtini); 1/3 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas (duomenys neskelbtini); 1/3 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas (duomenys neskelbtini); 115/346 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas (duomenys neskelbtini); 65/331 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), kadangi po A. P. mirties dėl palikimo priėmimo niekas nesikreipė (10-43, 47, 121-154 b.l., I t.). A. Ž. mirė (duomenys neskelbtini) (50 b.l., I t.), J. Ž. yra A. Ž. dukra (49 b.l., I t.).
Iš žemės tvarkymo byloje esančių duomenų (112-113 b.l., I t.) matyti, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. vasario 22 d. nutartimi atmetė J. Ž. skundą ir paliko galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017m. sausio 12 d. nutartį nepakeistą. Iš nutarties matyti, jog J. Ž. kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Utenos apskrities viršininko administracijos 2004-04-27 sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo po A. P. mirties atkurtos nuosavybės teisės į P. P. žemę, taip pat prašė nuginčyti 2016 m. liepos 21 d. palikimo perėjimo valstybei liudijimą, prašė atnaujinti terminą skundui dėl 2004-04-27 sprendimo panaikinimo paduoti, tačiau teismai termino skundui paduoti neatnaujino, todėl atsisakė priimti ir skundą.
LR CK 1.138 str. nustatyti asmens pažeistų teisių gynimo būdai. Asmuo, kuris mano, kad jo civilinės teisės yra pažeistos, gali prašyti teismo taikyti vieną ar iš karto kelis civilinės teisės gynimo būdus, jeigu įstatymai nenustato konkretaus tos civilinės teisės gynimo būdo. Taigi asmuo, kreipdamasis į teismą, savo teisių gynimo būdą pasirenka, atsižvelgdamas į ginčo santykių teisinį reguliavimą bei įrodytinas teisinei kvalifikacijai reikšmingas faktines aplinkybes.
Ieškovė byloje prašo išreikalauti iš svetimo neteisėto Lietuvos Respublikos valstybės valdymo 6 žemės sklypų dalis ir pripažinti ieškovei nuosavybės teisę į šias žemės sklypų dalis.
Tiek teisės teorijoje, tiek teismų praktikoje yra skiriami daiktinių ir prievolinių pažeistų asmens teisių gynimo būdai, susiję su neteisėtu daikto valdymu. Daikto išreikalavimas iš svetimo neteisėto valdymo, įskaitant ir jo išreikalavimą iš sąžiningo įgijėjo (vindikacija), yra daiktinių asmens teisių gynimo būdas; daikto savininkas tokį ieškinį turi teisę pareikšti daiktinių teisės normų pagrindu (LR CK 4.95–4.97 str.), įrodinėdamas valdymo teisės praradimo faktą, kitas šiose normose nustatytas vindikacinio ieškinio sąlygas.
Bylos nagrinėjimo ribas lemia tinkamai suformuluotas ieškinio dalykas ir pagrindas (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai). Vindikacinio ieškinio dalykas yra reikalavimas grąžinti daiktą iš svetimo neteisėto valdymo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl vindikacijos instituto aiškinimo, ne kartą yra nurodęs, kad ieškovas privalo nurodyti ir bylos nagrinėjimo eigoje įrodyti ieškinio pagrindą sudarančias aplinkybes: 1) ieškovas turėjo ir turi nuosavybės (valdymo) teisę į daiktą ieškinio pareiškimo momentu ir iki daiktą neteisėtai užvaldant atsakovui, iš kurio reikalaujama grąžinti daiktą; 2) savininkas daikto valdymo teisę prarado be savo valios; 3) daiktą valdo atsakovas; 4) daiktą atsakovas valdo neteisėtai; 5) daiktas yra natūra; 6) bylos šalių nesiejo ir nesieja prievoliniai santykiai.
Taigi vindikacinis ieškinys yra reiškiamas, remiantis daiktinės teisės normomis, asmeniui, su kuriuo savininko nesiejo ir nesieja prievoliniai santykiai, susiję su reikalaujamu grąžinti turtu.
Ieškovė bylos nagrinėjimo metu, tai yra 2018-05-17 posėdžio metu, aiškindama savo poziciją dėl vindikacinio ieškinio, nurodė - kadangi A. P. nuosavybės teisės į P. P. iki nacionalizacijos valdytą žemę dėl įvairių pažeidimų atkurtos neteisėtai, todėl ir valstybė neteisėtai paveldėjo žemę po A. P. mirties. Jeigu nebūtų buvę šio neteisėto atkūrimo, tai likusią žemę turėjo pasidalinti pretendentės A. Ž. ir E. D.. Iš to kildinami reikalavimai, kad šią A. P. žemės dalį turėjo paveldėti ieškovės motina ir E. D. ir iš to kildina vindikacinį reikalavimą, ir kadangi valstybė taip pat neteisėtai perėmė šią žemės dalį, todėl prašo išreikalauti žemę iš svetimo neteisėto valdymo.
Ieškovė taip pat tvirtino, jog nuosavybės teisių atkūrimas iš esmės yra paveldėjimo teisiniai santykiai, A. Ž. yra P. P. dukra, tai yra pirmos eilės įpėdinė, ir ji turėjo teisę į didesnę žemės dalį, nes A. P. nuosavybė buvo atkurta neteisėtai. Kadangi buvo trys pretendentai, atkūrė trims, jei būtų buvę du - būtų atkurta dviem, kadangi E. D. mirusi, tai A. P. visa dalis turi tekti ieškovei.
Ieškovė ir jos atstovė posėdžio metu pripažino, jog nėra pateikę reikalavimo nuginčyti paveldėjimą valstybei, tačiau teigia, jog šis ieškinys reiškia, kad ginčija ir paveldėjimo teisės liudijimą, be to, kaip nurodė ieškovė, ji neturėjo ginčyti paveldėjimo, nes vindikacinio reikalavimo esmė, kad nebūtina ginčyti sandorių, kurie buvo įvykdyti neteisėtai.
Ieškovė ir jos atstovė, nurodydamos aplinkybes dėl vindikacinio ieškinio faktinių aplinkybių, teigė, jog ieškovė labai formaliai neturi nuosavybės teisių į ginčo žemės sklypų dalis, tačiau nuosavybės teises turėjo jos senelis, o jei turėjo jos senelis, tai būtų turėjusi ir jos motina, taip pat ir ieškovė. Ieškovė dėl daikto valdymo teisės praradimo be savo valios, nurodė, kad A. P. neturėjo būti atkurtos nuosavybės teisės, kadangi nebuvo pateikti reikiami jos dokumentai, o ieškovės valia tam įtakos neturėjo, o be to ir nacionalizacija vyko be žmogaus valios. Dėl neteisėto valstybės valdymo nurodė, jog iš neteisės teisė kilti negali. Kadangi A. P. nuosavybės teisės atkurtos neteisėtai, tai ir valstybė valdo neteisėtai, ginčyti paveldėjimo teisės liudijimą nėra prasmės, nes vindikacinio ieškinio esmė, kad nebūtina ginčyti sandorius, kurių gali būti daug.
Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, jog ieškovė niekada neturėjo ir neturi nuosavybės teisių į dalis žemės sklypų, kurios šiuo metu nuosavybės teise priklauso Valstybei, o būtent: 1/3 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini); 1/3 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas (duomenys neskelbtini); 1/3 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas (duomenys neskelbtini); 1/3 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas (duomenys neskelbtini); 115/346 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas (duomenys neskelbtini); 65/331 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) (121-136 b.l., I t.).
Nuosavybės teisės į minėtų žemės sklypų dalis priklausė A. P., jai Utenos apskrities viršininko administracijos 2004 m. balandžio 27 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) (po jos mirties) atkūrus nuosavybės teises į iki nacionalizacijos buvusio savininko P. P. Utenos rajone, (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise valdytos žemės dalį (1/3 dalį) (169 b.l., II t.).
Tačiau (duomenys neskelbtini) A. P. mirus, ir nesant kitų įstatyminių įpėdinių, 2016 m. liepos 21 d. buvo išduotas palikimo perėjimo valstybei liudijimas, kurio pagrindu valstybei perėjo nuosavybės teisės į A. P. nuosavybės teise priklausiusias ginčo žemės sklypų dalis (45-47, 121-154, 171-182, b.l., I t.).
Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad ieškovė ginčo žemės sklypų dalių valdymo teisę prarado be savo valios. Ieškovė negalėjo prarasti ginčo žemės sklypų dalių valdymo teisės, nes ji šių sklypų dalių niekada ir nevaldė, tiek ieškinio padavimo metu, tiek bylos nagrinėjimo eigoje ginčo žemės sklypus valdo atsakovė Lietuvos Respublika. Byloje esantys duomenys patvirtina, jog atsakovė Valstybė ginčo žemės sklypų dalis valdo teisėtai, tai yra Valstybė paveldėjo šį turtą, mirus jo teisėtai savininkei A. P., kuri įstatyminių įpėdinių neturėjo, Kauno miesto 17-ojo notaro biuro notarei 2016 m. liepos 21 d. išdavus palikimo perėjimo valstybei liudijimą, kuris bylos nagrinėjimo momentui nėra nuginčytas, ką pripažino pati ieškovė, teigdama, jog jo nuginčyti nereikia.
Dėl to, kad daiktas – ginčo žemės sklypų dalys yra natūroje ir šalių nesieja prievoliniai santykiai, ginčo nėra.
Ieškovės tiek ieškinyje, tiek 2018 m. gegužės 17 d. teismo posėdyje nurodytos aplinkybės dėl vindikacinio ieškinio pagrindo laikytinos nepagrįstomis, nurodytos aplinkybės laikytinos jos prielaidomis ir asmenine nuomone, nepagrįsta jokiais įrodymais, o ieškovės pateikti įrodymai ne tik kad nepatvirtina jos nurodytų aplinkybių dėl vindikacinio ieškinio, priešingai, pateikti įrodymai patvirtina, jog faktiškai yra priešingai, tai yra patvirtina atsakovės nurodytas aplinkybes, todėl teismas vertina, jog ieškovė nenurodė ir bylos nagrinėjimo eigoje neįrodė vindikacinio ieškinio pagrindą sudarančių aplinkybių.
Pažymėtina, jog šiuo metu nėra nuginčytas Utenos apskrities viršininko administracijos 2004 m. balandžio 27 d. sprendimas Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo atkurtos nuosavybės teisės A. P., taip pat nėra nuginčytas ir 2016 m. liepos 21 d. palikimo perėjimo valstybei liudijimas. Minėti dokumentai sukėlė teisines pasekmes: jų pagrindu A. P. tapo ginčo sklypų dalių savininke, vėliau šį jos turtą liudijimo pagrindu teisėtai paveldėjo valstybė.
Taip pat pažymėtina, kad nuosavybės teisių atkūrimas reglamentuojamas ne bendrosiomis civilinės teisės normomis dėl nuosavybės apsaugos, savininko teisių gynimo, paveldėjimo, o specialiai šiam procesui skirtais teisės aktais: 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos įstatymu „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ ir jį pakeitusiu 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu. Šių specialiųjų teisės aktų nuostatos ne visiškai sutampa ir su galiojusio bei dabar galiojančio Civilinių kodeksų normomis, reglamentuojančiomis paveldėjimo teisinius santykius.
Nuosavybės teisės atkuriamos į visą išlikusį nekilnojamąjį turtą, neviršijant įstatyme nustatytų ribų, todėl atkuriant nuosavybės teises pretendentams tenkanti nekilnojamojo turto dalis nustatoma atsižvelgiant į tuos įstatyme išvardintus buvusio savininko teisių perėmėjus (asmenis, turinčius teisę į nuosavybės teisių atkūrimą), kurie įstatyme nustatyta tvarka ir terminais pareiškė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo, t. y. įgyvendino savo subjektines teises. Normų lingvistinė analizė patvirtina, jog mirus buvusiam savininkui, nuosavybės teisės atkūrimas kitiems su juo susijusiems asmenims buvo ir yra grindžiamas bendrosios dalinės nuosavybės principu (LR CK 4.72 str.).
Kadangi nuosavybės teisių, pažeistų neteisėtai nusavinant privačią nuosavybę, atkurti remiantis tuo metu galiojusiais įstatymais buvo neįmanoma, todėl tam buvo būtina įstatymu nustatyti specialų (ad hoc) teisinį reguliavimą. Taigi, toks įstatymas yra specialusis (ad hoc) šiame valstybės atkūrimo etape teisės aktas, t. y. turintis ribotą galiojimą: taikomas ne visiems turtiniams santykiams, o tik tiems, kurie atsiranda dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą, okupacijos metais nacionalizuotą ar kitaip neteisėtai suvisuomenintą, atkūrimo. Vadinasi, jis turi specifinį reguliavimo dalyką. Antra, jis taikomas ne visiems buvusiems savininkams ir jų palikuonims – Lietuvos gyventojams, o tik buvusiems turto savininkams – Lietuvos piliečiams, kurie atitinka įstatymo nustatytas sąlygas. Mirus buvusiam savininkui, nuosavybės teisė į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkuriama ne pagal bendrąsias paveldėjimo teisės normas, o tik specialia tvarka jo vaikams (įvaikiams), tėvams (įtėviams) ir sutuoktiniui. Mirus buvusio savininko vaikui (įvaikiui), nuosavybės teisė į jam tenkančią išlikusią nekilnojamojo turto dalį atkuriama jo sutuoktiniui ir vaikams (įvaikiams), jeigu jie pagal Lietuvos Respublikos įstatymą yra Lietuvos piliečiai ir turi šią pilietybę patvirtinantį dokumentą bei nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje. Šio įstatymo ad hoc pobūdis iš esmės reiškia ir palyginti trumpalaikį bei ribotą jo taikymą – tik atkuriant minėtas nuosavybės teises atitinkamu laikotarpiu.
Aukščiau nurodyto pagrindu ieškovės teiginys, kad nuosavybės teisių atkūrimas iš esmės yra paveldėjimo teisiniai santykiai, laikytinas taip pat nepagrįstu.
Esant nurodytoms aplinkybėms, ieškovės ieškinys atmestinas kaip nepagrįstas (LR CPK 177 str., 178 str.).
Ieškovei valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos teisės skyriaus 2017-04-03 sprendimu Nr. 2.2-(NTP)-17-T-1352-6792 suteikta antrinė teisinė pagalba (2018-04-17 antrinės teisinės pagalbos teikimas pratęstas), apmokant 100 procentų (8-9 b.l., I t., 113-114 b.l., III t.), todėl pagal LR Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (2000 m. kovo 28 d. Nr. VIII-1591 galiojančios redakcijos) 20 str. 1 d. ieškovė yra atleista nuo žyminio mokesčio, kitų bylinėjimosi išlaidų mokėjimo (išskyrus LR CPK 88 str. 1 d. 6 ir 9 p. nurodytas bylinėjimosi išlaidas).
Trečiasis asmuo J. B. patyrė 645 EUR advokato pagalbos išlaidų: 530 EUR už atsiliepimo parengimą ir 115 EUR už atstovavimą posėdžiuose.
Pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį šalies išlaidos, susijusios su advokato pagalba, priteisiamos atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, advokato darbo ir laiko sąnaudas, bet jei jos yra ne didesnės, kaip nustatyta teisingumo ministro. Byla laikytina vidutinio sudėtingumo, trečiojo asmens J. B. patirtos išlaidos neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr.1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (redakcija galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 8.2. p., 8.19. p. nustatytų dydžių, juos skaičiuojant 7 p. nustatyta tvarka, todėl šios išlaidos priteistinos trečiojo asmens J. B. naudai iš ieškovės J. Ž. (LR CPK 79 str., 88 str., 93 str., 98 str.).
Rezoliucinė dalis
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis LR CPK 185, 268, 270 str., teismas
nusprendžia:
ieškovės J. Ž. ieškinį atmesti.
Priteisti iš ieškovės J. Ž. trečiojo asmens J. B. naudai 645 EUR jos patirtų advokato pagalbos išlaidų.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Panevėžio apygardos teismui, paduodant skundą Utenos apylinkės teismo Utenos rūmuose.