Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovo UAB „V.“ atstovams direktoriui Pavel Zonov, advokato padėjėjui Vitaliui Venckui

žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „V.“ ieškinį atsakovei A. A. dėl Darbo ginčų komisijos sprendimo panaikinimo ir atsakovės A. A. priešieškinį ieškovui UAB „V.“ dėl dienpinigių ir netesybų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

1. panaikinti 2019 m. kovo 26 d. Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio teritorinio skyriaus Darbo ginčų komisijos sprendimą dėl darbo bylos Nr. DGKS-1681;

2. išnagrinėti darbo ginčą ir pripažinti, kad ieškovas yra atsiskaitęs su atsakove visa apimtimi;

Ieškovas už 2018 m. gruodžio mėnesį priskaitė atsakovei išmokėti 1382 Eur sumą už 16 darbo dienų (įskaitant 1040 Eur dienpinigių, 24 dienos komandiruotėje). Už 2019 m. sausio mėn. priskaitė išmokėti 1844,86 Eur sumą už 22 darbo dienas (įskaitant 1320 Eur dienpinigių, 30 dienų komandiruotėje). Už 2019 m. vasario mėn. priskaitė išmokėti 460,71 Eur sumą už 8 darbo dienas (įskaitant 390 Eur dienpinigių, 12 dienų komandiruotėje). Iš viso ieškovas atsakovei sumokėjo 3687,57 Eur (iš jų 2750 Eur dienpinigių). Ieškovas nurodo, kad atsakovė komandiruotėje iš viso buvo 66 dienas, dienpinigių išmokėta 2750 Eur suma, t. y. 2750 Eur / 66 dienos = 42 Eur per vieną dieną. Nors ir darbo sutartyje šalys nenumatė sąlygos dėl ne mažesnių kaip 50 procentų dienpinigių dydžio mokėjimo, tačiau toks sutikimas buvo išreikštas atsakovės veiksmais. Ieškovas visą darbo sutarties galiojimo laikotarpį mokėjo atsakovei mažesnius dienpinigius. Atsakovė jokių pretenzijų nei raštu ar žodžiu nėra pareiškusi per visą jos darbo laiką. Atsakovė pradėjo reikšti piniginius reikalavimus tik po to, kuomet ji buvo atleista iš darbovietės. Atsakovė savo veiksmais išreiškė sutikimą dėl mažesnių dienpinigių mokėjimo. Apskritai, darbo sutartyje iš anksto neįmanoma nustatyti konkretaus dienpinigių dydžio ir kaip jie galėtų būti mažinami, nes tai priklauso nuo šalies, į kurią darbuotojas komandiruojamas, nuo komandiruotės trukmės, miesto, kuriame numatoma dirbti (net toje pačioje pragyvenimo lygis ir kaštai dažnai skiriasi skirtinguose miestuose) ir daugybės kitų faktorių. Taigi, teisės aktai numato, jog darbdavys turi teisę sumažinti dienpinigių normą, tačiau tai negali būti mažesni nei 50 procentų dydžio, t. y. šiuo atveju ne mažiau nei 32,5 Eur per vieną dieną. Ieškovo mokėtina dienpinigių norma buvo 42 Eur per vieną dieną, t. y. ženkliai daugiau, nei 50 procentų maksimalaus dydžio. Be to, Darbo ginčų komisijos sprendime nėra atsižvelgta ir į tai, kad atsakovė 2018 m. gruodžio mėnesį 4 dienas (gruodžio 17-20) nebuvo darbe, tačiau nepaisant to, atsakovei buvo sumokėta ir už šias dienas, skaičiavo dienpinigius. Taigi, akivaizdu, jog su atsakove yra atsiskaityta visa apimtimi, jos reikalavimas yra nepagrįstas. Apskritai, atsakovė dirbo savo esme nekvalifikuotą darbą – valė klientams namus, todėl Sprendimu priteista suma atsakovei yra neadekvati pareigoms: darbo rinkoje nėra ir negali būti tokių atlyginimų ir uždarbių valytojoms, nes valymo paslaugas teikiančios įmonės iš klientų už objektų (namų, verslo patalpų ir kt.) valymą gauna mažesnes sumas nei turėtų išmokėti valytojoms. Ieškovas teigia, kad nei Komisija, nei teismas negali versti mokėti tokių atlyginimų, dienpinigių ir kt. sumų, kurios pačios savaime yra neprotingos ir nuostolingos.

3. Priteisti atsakovei iš ieškovo byloje patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2018 m. gruodžio 4 d. buvo sudaryta darbo sutartis tarp atsakovės (darbuotojos) A. A. ir ieškovo (darbdavio) UAB „V.“. Darbo sutartimi šalys susitarė dėl LR Vyriausybės nustatyto 1,3 MMA darbo užmokesčio per mėnesį. Atsakovė ieškovo įmonėje dirbo nuo 2018 m. gruodžio 5 d. iki 2019 m. vasario 12 d. Atsakovė buvo komandiruota dirbti į kitą šalį – Švediją. Ieškovė dirbo paslaugų srityje namų ekonomės pareigose. Darbo sutartis nutraukta 2019 m. vasario 12 d. DK 55 str. 1 d. numatytu pagrindu (darbuotojo pareiškimu). Ieškovas ieškinyje nepagrįstai nurodo, kad atsakovė komandiruotėje iš viso buvo 66 dienas, dienpinigių išmokėta 2750 Eur (2750 Eur/66 dienų = po 42 Eur už kiekvieną komandiruotėje išbūtą dieną). Atsakovė komandiruotėje išbuvo ne 66 dienas, kaip nurodo ieškovas, o 69 dienas, t. y. nuo 2019 m. gruodžio 5 d. iki 2019 m. vasario 12 d. Už tris dienas ieškovei priklausančių 195 Eur (65 Eur x 3 d. = 195 Eur) atsakovas nesumokėjo. Atsakovės komandiruotėje išbūtą laiką, apskaičiuotų ir išmokėtų dienpinigių dydį taip pat patvirtina 2018 m. gruodžio mėn. – 2019 m. vasario mėn. darbo užmokesčio žiniaraščiai.

Ieškovas pripažįsta, kad nemokėjo atsakovei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyto 65 Eur dydžio dienpinigių už komandiruotėje išbūtą laiką Švedijoje ir nepagrįstai teigia, kad dėl mažesnių dienpinigių dydžio mokėjimo atsakovė išreiškė sutikimą savo veiksmais, nes visą darbo sutarties galiojimo laikotarpį pretenzijų nereiškė. Atsakovė su ieškovo teiginiais nesutinka, nes po kiekvieno darbo užmokesčio mokėjimo reiškė pretenzijas dėl per mažų dienpinigių, tačiau ieškovas ir toliau mokėjo mažesnius dienpinigius nesant susitarimo su atsakove. Kita vertus, mažesnių dienpinigių mokėjimas yra bloginantis darbuotojo padėtį, todėl atsakovės sutikimas turėjo būti aiškiai išreikštas, nes priešingu atveju mažesnių dienpinigių mokėjimas pažeidžia atsakovės (darbuotojos), kaip silpnesnės darbo sutarties šalies, interesus. Ieškovas nepagrįstai mokėjo mažesnio dydžio dienpinigius, nes mažesni dienpinigių dydžiai turi būti numatyti darbo sutartyje ar kolektyvinėje sutartyje. Tarp ieškovo ir atsakovės sudarytoje darbo sutartyje nenumatyta mokėti mažesnių dienpinigių, nesusitarta ir jokiu kitu papildomu susitarimu. Su kolektyvine sutartimi atsakovė nebuvo supažindinta, galimai jos įmonėje nėra. Būtent dėl tos priežasties, kad ieškovė nemokėjo visų priklausančių dienpinigių, darbo sutartis nutraukta atsakovės pareiškimu (DK 55 str. 1 d.). Be to, atsakovė neturėjo jokių motyvų sutikti su mažesniais dienpinigiais, nes sutartas darbo užmokestis nedidelis (LR Vyriausybės nustatytas 1,3 MMA), atsakovė dirbo kitoje šalyje – Švedijoje, patyrė papildomas gyvenamojo būsto išlaidas, todėl visi priklausantys dienpinigiai buvo reikalingi, nes sutarto darbo užmokesčio net maistui nepakaktų. Dienpinigiai kompensuoja padidėjusias išlaidas. Taigi, atsakovė neturi pagrindo sutikti su mažesnio dydžio dienpinigiais, nes ieškovė nesuteikė atsakovei gyvenamojo būsto, neteikė jokių kitokių kompensacinio pobūdžio lengvatų, kurioms esant būtų pagrindas svarstyti dėl mažesnių dienpinigių, kurie atsakovei buvo reikalingi būtent padidėjusioms pragyvenimo išlaidoms padengti dirbant kitoje valstybėje.

Dėl netesybų pažymėtina, kad darbo sutartis su atsakove nutraukta 2019 m. vasario 12 d., o ieškovas iki šiol pilnai nėra atsiskaitęs su atsakove. DK 146 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad darbo sutarčiai pasibaigus, visos darbuotojo su darbo santykiais susijusios išmokos išmokamos, kai nutraukiama darbo sutartis su darbuotoju, bet ne vėliau kaip iki darbo santykių pabaigos, nebent šalys susitaria, kad su darbuotoju bus atsiskaityta ne vėliau kaip per dešimt darbo dienų. Ieškovas ir atsakovė nesudarė jokio atskiro susitarimo dėl vėlesnio, nei darbo sutarties nutraukimo diena, atsiskaitymo, todėl ieškovas turėjo pilnai atsiskaityti su atsakove 2019 m. vasario 12 d. Atsakovas su ieškove pilnai neatsiskaitė, nes neišmokėjo atsakovei visų jai priklausančių dienpinigių, kuriuos atsakovė prašo teismo priteisti. Atsakovės darbo santykiai su ieškove truko trumpiau nei tris mėnesius, todėl ieškovės vidutinis dienos darbo užmokestis skaičiuojamas taip: atsakovės vidutinio darbo užmokesčio skaičiavimui imamas visas apskaičiuotas darbo užmokestis (įskaitant atsakovės prašomus priteisti dienpinigius) per visą darbo sutarties galiojimo laikotarpį – 5422,57 Eur, kuris dalijamas iš 46 faktiškai dirbtų dienų skaičiaus. Atsakovės vidutinis dienos darbo užmokestis ieškovo įmonėje – 117,88 Eur. Atsakovei iš ieškovės priteistinos netesybos, skaičiuojamos už laikotarpį nuo 2019 m. vasario 13 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos. Priešieškinio pateikimo metu nebuvo galimybės nustatyti teismo sprendimo priėmimo datos, todėl netesybos skaičiuojamos nuo 2019 m. vasario 13 d. iki 2019 m. liepos 3 d. (priešieškinio pateikimo dienos), už 141 pradelstą atsiskaityti dieną – 16 621,36 Eur netesybų, ir prašoma teismo toliau skaičiuoti netesybas nuo priešieškinio pateikimo dienos iki teismo sprendimo šioje byloje priėmimo dienos, už kiekvieną pradelstą dieną po 117 Eur. Ieškovas su atsakove neatsiskaitė, nes ieškovė be pagrindo įsitikinusi, kad atsakovei nepriklauso Vyriausybės nustatytas maksimalus dienpinigių dydis, t. y. su atsakove neatsiskaityta dėl ieškovės kaltės, todėl taikytinos teisinės pasekmės – netesybų atsakovei mokėjimas, kuris siejamas su vidutiniu darbo užmokesčio dydžiu ir pradelstų dienų skaičiumi. Nagrinėjamu atveju pagal teisės aktus paskaičiuotos netesybos yra 16 621,36 Eur. Atsižvelgiant į proporcingumo, teisingumo ir sąžiningumo principus, taip pat į tai, kad paskaičiuotos netesybos beveik 10 kartų viršija prašomą priteisti dienpinigių sumą taip pat į atsakovės išdirbtą laikotarpį ieškovo įmonėje (2 mėn.), netesybas atsakovė sutinka sumažinti net tris kartus iki 5 000 Eur, kurios yra teisingos ir proporcingos, turint omenyje tai, kad netesybų dydis išaugo ir toliau didėja išimtinai dėl pačios ieškovės veiksmų, t.y. delsimo atsiskaityti, todėl ieškovė turi prisiimti ir iš to kylančias teisines pasekmes.

Pateiktas netesybų skaičiavimas yra absurdiškas ir dėl to, kad skaičiuojant taip, kaip nurodo atsakovė, išeitų, kad už nekvalifikuotą valytojos darbą atsakovei turėtų būtų sumokėtos penkiaženklės sumos, nors ji dirbo labai trumpai, be to, visą ginčo laikotarpį jokių darbinių funkcijų apskritai nevykdė. Tokiu būdu būtų nepagrįstai paminti darbdavio interesai, nes jis turėtų išmokėti tokias sumas, kokių darbuotoja rinkos sąlygomis niekur (jokioje darbovietėje) analogiškose pareigose negalėtų uždirbti.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas, priešieškinis tenkintinas iš dalies.

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad šalys 2018 m. gruodžio 4 d. sudarė neterminuotą darbo sutartį Nr. 4, pagal kurią atsakovė A. A. buvo priimta dirbti uždarojoje akcinėje bendrovėje „V.“, nurodant darbo vietą Lietuvoje bei Švedijoje, ūkio ekonomės pareigose nuo 2018 m. gruodžio 5 d. Darbo sutarties 1.3. punkte šalys sutarė, kad atsakovei bus mokamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta 1,3 MMA mėnesinė alga ir 15 proc. 1 MGL priedas už kiekvieną darbo dieną dėl kilnojamojo darbo pobūdžio. Atlyginimas mokamas vieną kartą per mėnesį darbuotojui prašant, kiekvieno mėnesio 10-15 d. Darbo sutarties 4 punkte šalys sutarė, kad nustatyta darbo laiko norma yra 8 val. per dieną, 5 darbo dienų savaitė. UAB „V.“ direktoriaus 2018 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 18 „Dėl komandiruočių ir dienpinigių išmokėjimo“ nurodyta išmokėti dienpinigių išlaidas kartu su atlyginimu A. A., kuri komandiruota į Švediją už laikotarpį nuo 2018 m. gruodžio 5 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d., skaičiuojant 43,33 Eur dienpinigių normą, viso už 24 dienas - 1040 Eur. 2018 m. gruodžio mėnesio UAB „V.“ darbo laiko apskaitos žiniaraštis patvirtina, kad A. A. komandiruotėje išbuvo 24 dienas. UAB „V.“ 2018 m. gruodžio darbo užmokesčio pažyma patvirtina, kad A. A. buvo priskaičiuotas 462,22 Eur pareiginis atlyginimas ir 1040 Eur dienpinigiai už komandiruotę. UAB „V.“ direktoriaus 2019 m. sausio 31 d. įsakymu Nr. 19 „Dėl komandiruočių ir dienpinigių išmokėjimo“ nurodyta išmokėti dienpinigių išlaidas kartu su atlyginimu A. A., kuri komandiruota į Švediją už laikotarpį nuo 2019 m. sausio 2 d. iki 2019 m. sausio 31 d., skaičiuojant 44 Eur dienpinigių normą, viso už 44 dienas - 1320 Eur. 2019 m. sausio mėnesio UAB „V.“ darbo laiko apskaitos žiniaraštis patvirtina, kad A. A. komandiruotėje sausio mėnesį išbuvo 30 dienų. UAB „V.“ 2019 m. sausio darbo užmokesčio pažyma patvirtina, kad A. A. buvo priskaičiuotas 721,50 Eur pareiginis atlyginimas ir 1320 Eur dienpinigiai už komandiruotėje išbūtą laikotarpį. UAB „V.“ direktoriaus 2019 m. vasario 12 d. įsakymu Nr. 19 „Dėl komandiruočių ir dienpinigių išmokėjimo“ nurodyta išmokėti dienpinigių išlaidas kartu su atlyginimu A. A., kuri komandiruota į Švediją už laikotarpį nuo 2019 m. vasario 1 d. iki 2019 m. vasario 12 d., skaičiuojant 32,50 Eur dienpinigių normą, viso už 12 dienų – 390 Eur. 2019 m. vasario mėnesio UAB „V.“ darbo laiko apskaitos žiniaraštis patvirtina, kad A. A. komandiruotėje sausio mėnesį išbuvo 12 dienų. UAB „V.“ 2019 m. vasario mėnesio darbo užmokesčio pažyma patvirtina, kad A. A. buvo priskaičiuotas 149,94 Eur pareiginis atlyginimas ir 390 Eur dienpinigiai už komandiruotėje išbūtą laikotarpį. Darbo sutartis su atsakove A. A. nutraukta 2019 m. vasario 12 d. DK 55 straipsnio 1 dalies pagrindu. 2019 m. kovo 6 d. atsakovė kreipėsi į Darbo ginčų komisiją, prašydama priteisti iš ieškovo UAB „V.“ 1690 Eur dienpinigius už komandiruotę Švedijoje bei įpareigoti sumokėti netesybas ir kelionės iš Švedijos į Lietuvą 150 Eur. Darbo ginčų komisijos 2019 m. kovo 26 d. sprendimu Nr. DGKS-1681 atsakovės prašymas tenkintas iš dalies: iš UAB „V.“ A. A. naudai priteista 1735 neišmokėtų dienpinigių dalis bei 500 Eur netesybų.

Dėl reikalavimo panaikinti darbo ginčų komisijos sprendimą

Ieškovas UAB „V.“ ieškiniu reiškia reikalavimą panaikinti 2019 m. kovo 26 d. Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio skyriaus darbo ginčų komisijos sprendimą Nr. DGKS-1681.

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 231 straipsnio 3, 4 dalių nuostatos, reglamentuojančios, kad teismas nagrinėja darbo ginčą dėl teisės iš esmės ir kad darbo ginčų komisijos sprendimas nėra apeliacijos ar sprendimo peržiūros dalykas, reiškia, jog teismas, nagrinėdamas ieškinį dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo, nevykdo darbo ginčų komisijos sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimo ar peržiūrėjimo procedūrų, nes tokios procedūros įstatyme nenustatytos ir tokio pobūdžio kompetencija teismui nėra suteikta, o iš naujo CPK nustatyta tvarka ginčą nagrinėja ir iš esmės, t. y. nustatydamas ginčijamas šalių materialiąsias teises bei pareigas, išsprendžia kilusį ginčą dėl teisės, kuriam taikytinos įstatyme nustatytos privalomos išankstinės nagrinėjimo ne teisme tvarkos buvo laikytasi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-27-701/2019).

Atsižvelgiant į tai, kad darbo ginčų komisijos sprendimas nėra apeliacijos ar sprendimo peržiūrėjimo dalykas, ieškovo reikalavimas dėl Darbo ginčų komisijos panaikinimo teisme nenagrinėjamas. Teismas byloje nagrinės tik tarp šalių kilusį ginčą dėl dienpinigių sumažinimo bei atsakovės prašomos priteisti netesybų sumos už pradelstą atsiskaityti laiką pagrįstumo klausimą.

Dėl neišmokėtų dienpinigių dalies priteisimo

Byloje tarp ieškovo UAB „V.“ ir atsakovės A. A. iškilo ginčas dėl neišmokėtos dienpinigių dalies bei jų dydžio nustatymo. Ieškovo teigimu, jis su atsakove yra atsiskaitęs visiškai, nes už 66 dienas, praleistas komandiruotėje, ieškovei yra išmokėjęs 2750 Eur dienpinigių, kas su daro 42 Eur per dieną. Atsakovės teigimu, jei turėjo būti mokama 65 Eur dienpinigiai už dieną bei už 69 dienas, o ne 66 dienas praleistas komandiruotėje, o mažesnių dienpinigių mokėjimą ieškovas turėjo sulygti su ja darbo sutartyje arba atskiru susitarimu, todėl jo neesant yra susidariusi 1735 Eur dienpinigių nepriemoka, kurią ji prašo priteisti iš ieškovo.

Nagrinėjant kilusį buvusios darbuotojos A. A. ir darbdavio UAB „V.“ ginčą bei sprendžiant klausimą dėl darbuotojo teisės į dienpinigius tarnybinės komandiruotės metu, taip pat dėl darbdavio teisės mažinti mokamų dienpinigių normas, svarbu išsiaiškinti dienpinigių prasmę ir paskirtį, taip pat, ar tarp ginčo šalių buvo susitarimas dėl atsakovei mokėtinų dienpinigių sumažinimo.

Darbuotojui mokamų dienpinigių tikslas – padengti padidėjusias darbuotojo išlaidas, atsirandančias dėl išvykimo į komandiruotę, kai darbuotojas tam tikram laikui iš nuolatinės darbo vietos išvyksta darbdavio pavedimu, darbdavio nurodomai užduočiai atlikti. Tokių padidėjusių išlaidų kompensavimo garantija darbuotojui nustatyta DK.

Darbuotojo komandiruotė yra jo darbo pareigų atlikimas kitoje, negu yra nuolatinė darbo vieta, vietoje. Jeigu darbuotojo komandiruotė trunka ilgiau negu darbo diena (pamaina) arba darbuotojas komandiruojamas į užsienį, darbuotojui privalo būti mokami dienpinigiai, kurių maksimalius dydžius ir jų mokėjimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija (Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – LR DK) 107 straipsnio 1, 3 dalys). Šalių darbinių santykių laikotarpiu galiojusio, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. birželio 28 d. nutarimu Nr. 523 „Dėl dienpinigių ir kitų tarnybinių komandiruočių išlaidų apmokėjimo“ patvirtinto Dienpinigių mokėjimo tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) 2 punkte numatyta, kad dienpinigiai apskaičiuojami pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintus maksimalius dienpinigių dydžius arba mažesnius dienpinigių dydžius, jeigu mažesni dydžiai numatyti kolektyvinėje sutartyje ar darbo sutartyje. Taigi nagrinėjamos bylos atveju, nesant sudarytos kolektyvinės sutarties, vadovaujantis nurodytu teisiniu reguliavimu, susitarimas dėl mažesnių, nei nustatyta teisės aktuose dienpinigių, turėtų būti įtrauktas į darbo sutartį kaip papildoma sutarties sąlyga. Tokio aiškaus susitarimo tarp darbdavio ir darbuotojo dėl mažesnių nei numatyto teisės aktai dienpinigių mokėjimo buvimo svarbą savo praktikoje yra pabrėžęs ir kasacinis teismas (2018 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-68-248/2018).

Byloje nustatyta, kad šalys 2018 m. gruodžio 4 d. sudarė darbo sutartį pagal Vyriausybės patvirtintą pavyzdinę formą. Šio abiejų šalių pasirašyto dokumento tekste jokios papildomos darbo sutarties sąlygos, kurioje šalių būtų sulygta, kad A. A. sutinka, jog jai būtų mokami iki 50 proc. sumažinti dienpinigiai, nėra. Taip pat nėra ir jokio A. A. pasirašyto sutikimo ar atskiro susitarimo tarp ginčo šalių dėl mažesnių dienpinigių mokėjimo atsakovei. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. 526, buvo patvirtintas „Maksimalių dienpinigių dydžių sąrašas“ (nauja nutarimo redakcija 2018 m. balandžio 18 d. Nr. 383). Kadangi atsakovė buvo komandiruota į Švedijos Karalystę, maksimalus dienpinigių dydis yra 65 Eur. Iš ieškovo pateiktų darbo laiko apskaitos žiniaraščių matyti, kad atsakovės komandiruotėjė praleistas laikas sudaro 66 dienas, tačiau atsakovė teigia, kad jei nepagrįstai yra nesumokėti dienpinigiai už dar 3 komandiruotėje praleistas dienas. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad atsakovė darbui į Švediją buvo komandiruota gruodžio 5 d., tačiau 2018 m. gruodžio mėnesio darbo laiko apskaitos žiniaraštyje šio mėnesio 24, 25 ir 26 dienos nėra žymimos kaip atsakovės komandiruotės dienos. Ieškovas jokių įrodymų apie tai, kad atsakovė minėtomis dienomis buvo grįžusi iš komandiruotės nepateikė (CPK 178 str.), todėl teismas sprendžia, kad ieškovas, už minėtas dienas, nepagrįstai neišmokėjo atsakovei Vyriausybės nutarime nustatyto dydžio dienpinigių. Be to, ieškovas teigia kad nors atsakovė 2018 m. gruodžio 17-20 dienomis nebuvo darbe, jei vis tiek buvo mokami dienpinigiai, tačiau šių savo teiginių jokiais rašytiniais įrodymais taip pat nepagrindė.

Teismui nustačius, kad atsakovė komandiruotėje išbuvo nuo 2019 m. gruodžio 5 d. iki 2019 m. vasario 12 d., t. y. 69 dienas bei neesant šalių susitarimo dėl A. A. mokamų mažesnių nei numatyta dienpinigių dydžio, teismas sprendžia, kad UAB „V.“ nepagrįstai ieškovei skaičiavo mažesnius dienpinigių dydžius nei numatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 29 d. nutarime Nr. 526. Skaičiuojant pagal nustatytą maksimalų dienpinigių Švedijos Karalystėje dydį, atsakovei mokėtinų dienpinigių suma už jos komandiruotėje praleistą laiką sudarytų 4485 Eur. Tarp šalių nėra ginčo dėl ieškovei išmokėtos 2750 Eur dienpinigių sumos.

Pažymėtina, jog teismui tikrinant darbuotojui su darbo santykiais susijusių sumų apskaičiavimą ir išmokėjimą, darbdaviui tenka pareiga įrodyti šių sumų apskaičiavimo teisėtumą bei išmokėjimo pagrįstumą. Nagrinėjamu atveju darbdavys UAB „V.“ nepateikė jokių įrodymų, jog atsakovė buvo supažindinta su dienpinigių skaičiavimo tvarka bei įsakymais dėl komandiruočių ir dienpinigių išmokėjimo, kuriuose matyti paskaičiuotų dienpinigių sumos. Teismo vertinimu, darbdavio vienvaldiškas sprendimas mokėti mažesnius dienpinigius nei numato įstatymas, neesant darbuotojo raštiško sutikimo, kaip to reikalauja įstatymas, negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Atsižvelgiant į tai laikytina, jog darbdavys (ieškovas) nepagrįstai taikė mažesnius dienpinigių dydžius, nes mažesni dydžiai nebuvo numatyti nei darbo sutartyje, nei atskirame susitarime, o ieškovo argumentai, kad dėl mažesnių dienpinigių mokėjimo atsakovė pritarė savo veiksmais nereikšdama dėl to jokių pretenzijų, neesant duomenų apie tai, kad ji buvo supažindinta su įsakymais, kuriuose matėsi dienpinigių apskaičiavimo tvarka bei dienos dienpinigių norma, vertintini kaip nepagrįsti.

Pažymėtina ir tai, kad teismų praktika, kuria vadovaujasi ieškovas grįsdamas savo argumentus dėl mažesnių dienpinigių mokėjimo atsakovei, tai yra, kad „papildomos sąlygos dėl darbuotojui mokėtinų dienpinigių dydžio neįtraukimas į darbo sutarties tekstą ir darbdavio parašo atskirame darbuotojo pasirašytame dokumente nebuvimas nelaikytas esminiu reikalavimų darbo sutarties formai pažeidimu (Klaipėdos apygardos teismo nutartis c. b. Nr. e2A-1748796/2018)“, nagrinėjamoje byloje negali būti taikoma, kadangi skiriasi nagrinėjamos bylos ir cituotos bylos faktinės aplinkybės. Cituojamoje byloje teismų buvo nustatyta, kad darbuotojas pasirašė sutikimą dėl dienpinigių mažinimo ir sutiko gauti sumažintus dienpinigius, t. y. mažesnius už Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytas normas, bet ne mažiau kaip 50 procentų nuo normų, tačiau ant minėto sutikimo nebuvo darbdavio parašo, todėl cituojamoje byloje buvo sprendžiamas klausimas ar toks sutikimas, neesant jame darbdavio parašo, gali būti laikomas sudedamąja šalių pasirašytos darbo sutarties dalimi. Nagrinėjamoje byloje teismas nustatė, kad atsakovė A. A. jokio sutikimo dėl jai mokėtinų mažesnių dienpinigių pasirašiusi nebuvo, šalys apskritai nebuvo pasirašiusios jokio susitarimo dėl mažesnių dienpinigių mokėjimo.

Nustatytų ir įvertintų faktinių aplinkybių ir jas patvirtinančių įrodymų pagrindu, teismas sprendžia, kad dienpinigių mažinimas atsakovei neturėjo būti taikytas, UAB „V.“ nepagrįstai atsakovei A. A. skaičiavo mažesnius dienpinigių dydžius, todėl atsakovės priešieškinio reikalavimas dėl 1735 Eur dienpinigių priteisimo iš ieškovo tenkintinas.

Dėl netesybų už pradelstą atsiskaityti laiką priteisimo

Atsakovė priešieškiniu prašo iš ieškovo UAB „V.“ priteisti 5000 Eur vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką nuo 2019 m. vasario 13 d. iki 2019 m. liepos 3 d. (priešieškinio pareiškimo dienos), toliau skaičiuoti netesybas už kiekvieną pradelstą atsiskaityti dieną po 117 Eur nuo priešieškinio pateikimo teismui dienos iki teismo sprendimo priėmimo dienos. Ieškovas su šiuo atsakovės reikalavimu nesutinka, teigdamas, kad priteisti netesybų nėra jokio pagrindo, o priešieškiniu prašoma priteisti vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką suma yra ženkliai per didelė, kadangi dienpinigiai į vidutinį darbo užmokestį negali būti įskaičiuojami, be to, atsakovė įmonėje nedirbo nei trijų mėnesių.

DK 147 straipsnio 2 dalies norma numato, kad darbo santykiams pasibaigus, o darbdaviui ne dėl darbuotojo kaltės uždelsus atsiskaityti su darbuotoju DK 146 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka, darbdavys privalo mokėti netesybas, kurių dydis – darbuotojo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį, padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių. Jeigu uždelsta suma yra mažesnė, negu darbuotojo vieno mėnesio vidutinis darbo užmokestis, netesybų dydį sudaro darbdavio uždelsta suma, padauginta iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių.

Aiškindamas šias Darbo kodekso nuostatas kasacinis teismas yra konstatavęs, kad DK 146 straipsnio 2 daliai taikyti būtina nustatyti tokias aplinkybes: pirma, neatsiskaitymo laiku faktą; antra, faktą, kad dėl neatsiskaitymo nėra darbuotojo kaltės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-305/2009; 2013 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-87/2013).

B Nagrinėjamu atveju, byloje kilo ginčo dėl to, kad ieškovas UAB „V.“ su atsakove pilnai neatsiskaitė jos atleidimo iš darbo dieną. Atsakovė teigė, kad ieškovas neišmokėjo jai visų priklausančių dienpinigių, tai yra nesumokėjo dienpinigių už 3 dienas, o už likusias 66 dienas sumokėjo tik dalį jai priklausančių dienpinigių. Įvertinus byloje esančius rašytinius įrodymus, ieškovo bei atsakovės atstovų teismo posėdžio metu duotus paaiškinimus, neesant tarp ginčo šalių sudaryto jokio atskiro susitarimo dėl vėlesnio, nei darbo sutarties nutraukimo diena, atsiskaitymo bei teismui pripažinus, kad ieškovas neišmokėjo visų atsakovei priklausančių dienpinigių, darytina išvada, kad dėl neatsiskaitymo laiku su atsakove yra kaltas ieškovas. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad A. A. pagrįstai prašo priteisti iš UAB „V.“ netesybas, numatytas DK 147 straipsnio 2 dalyje.

Priešieškinyje atsakovė nurodo tokią netesybų apskaičiavimo tvarką: atsakovės vidutinio darbo užmokesčio skaičiavimui imamas visas apskaičiuotas darbo užmokestis (įskaitant atsakovės prašomus priteisti dienpinigius) per visą darbo sutarties galiojimo laikotarpį – 5422,57 Eur, kuris dalijamas iš 46 faktiškai dirbtų dienų skaičiaus ir gaunamas vidutinis dienos darbo užmokestis ieškovo įmonėje – 117,88 Eur. Netesybos, skaičiuojamos už laikotarpį nuo 2019 m. vasario 13 d. iki 2019 m. liepos 3 d. (priešieškinio pateikimo dienos), tai yra už 141 pradelstą atsiskaityti dieną ir gaunama 16 621,36 Eur netesybų suma.

Teismas pažymi, kad DK 147 straipsnio 2 dalies normoje yra nustatyta konkreti netesybų apskaičiavimo tvarka ir ji susieta su darbuotojo vidutiniu darbo užmokesčiu, bet ne dienpinigių dydžiu. Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išaiškinta, kad darbuotojui mokamų dienpinigių tikslas – padengti padidėjusias darbuotojo išlaidas, atsirandančias dėl išvykimo į komandiruotę, kai darbuotojas tam tikram laikui iš nuolatinės darbo vietos išvyksta darbdavio pavedimu, darbdavio nurodomai užduočiai atlikti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-68-248/2018). Teisės aktai atskiria darbo užmokestį nuo dienpinigių. Dienpinigiai nelaikomi darbo užmokesčio dalimi. Dienpinigiams, skirtingai nei darbo užmokesčiui, yra taikomos skirtingos apskaičiavimo tvarkos ir apmokestinimas, jų paskirtis yra skirtinga. Darbo užmokestis yra atlygis už darbuotojo darbą bendrovėje, o dienpinigiai skirti iš dalies kompensuoti išlaidas, susijusias su išvykimu (nakvynės, kelionės, maitinimo, valiutos keitimo ir pan.). Šiuo atveju į bylą įrodymų, kad kolektyviniuose susitarimuose ar praktikoje yra numatyta, jog dienpinigiai laikomi minimalaus atlyginimo darbo užmokesčio dalimi, atsakovė nepateikė. Atsižvelgiant į tai, teismas sprendžia, kad dienpinigiai nelaikomi darbo užmokesčio dalimi ir skaičiuojant vidutinį darbuotojo darbo užmokestį į jį neįtraukiami. Esant tokioms aplinkybėms, teismas sprendžia, kad atsakovės priešieškinyje nurodoma vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarka yra nepagrįsta, nes atsakovė skaičiuodama vidutinį darbo užmokestį į jį įtraukė ir dienpinigius, taip pat nepagrįstas ir atsakovės apskaičiuotas vienos dienos vidutinis darbo užmokestis – 117 Eur, todėl atsakovės prašomos priteisti 5000 Eur netesyboų sumos nėra jokio teisinio pagrindo.

Byloje esanti tarp ginčo šalių sudaryta 2018 m. gruodžio 4 d. darbo sutartis Nr. 4, patvirtina, kad priimant atsakovę į darbą bei pasirašant darbo sutartį 1.3. punktu šalys sulygo dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyto 1,3 MMA darbo užmokesčio per mėnesį, kas sudaro 721,5 Eur (neatskaičius mokesčių). Toks atlyginimas atsakovei ir buvo mokamas, tai patvirtina UAB „V.“ darbo užmokesčio pažymos. Atsižvelgiant į tai bei į DK 147 straipsnio 2 dalyje nustatytą konkrečia netesybų apskaičiavimo tvarką, atsakovės vieno mėnesio vidutinis darbo užmokestis – 721,5 Eur (neatskaičius mokesčių) turi būti dauginamas iš pradelstų atsiskaityti mėnesių skaičiaus, tai yra penkių mėnesių, todėl netesybos nagrinėjamu atveju turėtų sudaryti 3607,5 Eur (721,5 Eur x5).

Byloje ginčas kilo dėl prašomos priteisti netesybų sumos dydžio, nes su atsakovės paskaičiuota 5000 Eur netesybų suma ieškovas nesutinka, nurodo, kad netesybos atsakovei iš viso neturėtų būti priteisiamos. Tokius savo argumentus ieškovas grindžia tuo, kad A. A. įmonėje dirbo itin trumpą laiką, todėl netesybų suma yra nepagrįstai didelė.

Kasacinis teismas yra pasisakęs, jog aiškinant ir taikant DK 141 straipsnio 3 dalį (iki 2017-07-01 galiojusi DK redakcija) svarbu nustatyti šios normos tikslus ir paskirtį, užtikrinti šios normos sisteminį aiškinimą. DK 141 straipsnio 3 dalies paskirtis yra dvejopa. Pirma, ši norma nustato kompensacinį mechanizmą, kuriuo yra kompensuojamas darbuotojui neišmokėtas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos. Pažymėtina, kad darbdavio pareiga išmokėti vidutinį darbuotojo užmokestį už uždelstą laiką neatleidžia jo nuo pareigos darbuotojui sumokėti priklausantį darbo užmokestį ir kitas su darbo santykiais susijusias išmokas. Antra, ši norma kartu nustato sankciją darbdaviui, kuris su atleidžiamu darbuotoju visiškai neatsiskaito atleidimo dieną. Ši sankcija, kaip ir bet kuri kita, gali būti efektyvi ir pasiekti tikslus, dėl kurių ji yra nustatyta, tik tuo atveju, jeigu ji proporcinga teisės pažeidimui, už kurį yra skiriama. Proporcingumo principas reikalauja, kad sankcijos dydis būtų adekvatus pažeidimo pobūdžiui ir jo padariniams. Proporcingumas yra neatskiriamas teisingumo, protingumo, sąžiningumo principų aspektas. Šie principai reikalauja, kad tarp teisės pažeidimo ir sankcijos nebūtų nepagrįstai didelio neadekvatumo, disproporcijų. Jeigu su atleidžiamu darbuotoju neatsiskaitoma visiškai, tai vidutinio darbo užmokesčio už visą uždelsimo laiką išieškojimas laikytinas adekvačia sankcija. Tačiau jeigu atleidžiamam darbuotojui neišmokama tik dalis darbo užmokesčio, tai vidutinio darbo užmokesčio išieškojimas už visą uždelsimo laiką gali reikšti neproporcingos, neadekvačios sankcijos, prieštaraujančios teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams, taikymą. Neadekvačios sankcijos taikymas tokiais atvejais pažeistų ne tik šiuos principus, bet ir galėtų padaryti žalos kitų darbuotojų interesams, kaip antai: kai kuriais atvejais dėl neproporcingai didelių sankcijų darbdavys galėtų tapti nemokus, dėl to nukentėtų kiti įmonės darbuotojai ir kreditoriai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2008, 2014 m. sausio 2 d. nutartis Civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/201).

Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad taikant darbo teisės normas vieno teisės subjekto sąskaita negali būti paneigiami kito subjekto interesai, o turi būti siekiama protingos ir sąžiningos šių interesų pusiausvyros (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 25 d. nutartis Nr. 3K-3-235/2010), o kompensacija už pradelstą atsiskaityti laiką, gali būti mažinama atsižvelgiant į darbuotojui priklausančio laiku neišmokėto darbo užmokesčio dalį, į itin trumpą darbuotojo darbo įmonėje trukmę ir per šį laikotarpį gauto darbo užmokesčio santykį su reikalaujama kompensacijos suma, į įmonės turtinę padėtį ir galimą kitų darbuotojų interesų pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2008; 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-365/2010; 2015 m. balandžio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-262/2015).

Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovė UAB „V.“ dirbo vos du mėnesius ir septynias dienas, nes buvo priimta dirbti nuo 2018 m. gruodžio 5 d., o savo pačios prašymu iš darbo atleista 2019 m. vasario 12 d. Per šį laikotarpį atsakovei priskaičiuota ir išmokėta viso 3687,57 Eur pareigybinio atlyginimo ir dienpinigių, tarp šalių ginčo dėl šios sumos išmokėjimo nėra. Atsakovės teigimu ieškovas jei neišmokėjo visų dienpinigių, tai yra 1735 Eur. Teismas pripažino, kad šis atsakovės reikalavimas yra pagrįstas, todėl tenkintinas. Vadovaujantis aukščiau nurodytais motyvais bei suformuota teismų praktika, teismas konstatuoja, kad apskaičiuotos išmokos už uždelsimo atsiskaityti laiką – 3607,5 Eur Eur (priskaityta suma) – priteisimas reikštų pernelyg didelę disproporciją, nepagrįstai didelį neadekvatumą tarp teisės pažeidimo ir sankcijos, būtų pažeistas proporcingumo principas ieškovo UAB „V.“ atžvilgiu, kuris iš esmės nutraukiant su atsakove darbo santykius buvo išmokėjęs visą jai už išdirbtą laikotarpį priklausantį atlyginimą, tai yra 1333,66 Eur (neatskaičius mokesčių) bei didžiąją dalį dienpinigių – 2750 Eur. Atsižvelgiant į išdėstytą, teismas sprendžia, kad priskaičiuota netesybų suma yra mažintina, už uždelsimo atsiskaityti laiką atsakovei iš ieškovo priteisiant sumą, atitinkančią atsakovės 1 mėnesio vidutinį darbo užmokestį – 721,5 Eur (priskaityta suma neatskaičius mokesčių). Priešingu atveju šios kompensacijos nesumažinimas reikštų pernelyg didelę disproporciją tarp atsakovei A. A. priklausančių darbo pajamų už jos išdirbtą laikotarpį ir daugelį kartų jos darbo pajamas viršijančios kompensacijos.

Darbdavys, uždelsdamas atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju arba nevykdydamas teismo sprendimo, prisiima jam galinčių kilti neigiamų padarinių riziką. Vidutinio darbo užmokesčio priteisimas už uždelsimo atsiskaityti laikotarpį, einantį po teismo sprendimo (nutarties) priėmimo, be kita ko, skatina darbdavį (atsakovą) greičiau eliminuoti teisės pažeidimą ir įvykdyti savo pareigą darbuotojui (ieškovui). Darbdaviui (atsakovei) operatyviai įvykdžius teismo procesinį sprendimą, kuriuo darbuotojui (ieškovui) priteistos uždelstos išmokėti išmokos, po teismo sprendimo įsiteisėjimo darbdavys (atsakovė) gali apskritai jau nebeturėti pareigos mokėti darbuotojui (ieškovui) už uždelsimą atsiskaityti arba šios terminuotos išmokos mokėjimas laiko atžvilgiu gali būti minimalizuotas. Vadovaujantis nurodytais motyvais teismas sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje atsakovės, dirbusios penkių darbo dienų savaitės režimu, naudai iš ieškovo priteistina po 34,35 Eur (neatskaičius mokesčių) vidutinio darbo dienos užmokesčio už uždelsimo atsiskaityti laiką (kiekvieną uždelsimo atsiskaityti laikotarpio darbo dieną), esant penkių darbo dienų savaitei, nuo sekančios po teismo sprendimo paskelbimo dienos iki sprendimo įvykdymo dienos.

Sprendimo dalis dėl vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio sumos priteisimo vykdytina skubiai (CPK 282 straipsnio 2 dalies 2 punktas).

Dėl 5 procentų procesinių palūkanų priteisimo.

Atsakovė A. A. taip pat prašė jos naudai iš ieškovo UAB „V.“ priteisti 5% metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Teismas pažymi, kad darbo santykius reglamentuoja specialūs įstatymai, o jeigu tam tikrų darbo santykių nereglamentuoja darbo įstatymai, tai konkrečiam klausimui spręsti taikomos bendresnės – Civilinio kodekso – normos (toliau – CK 1.1 str. 3 d.). Taigi civilinės teisės normų taikymas darbo teisėje grindžiamas tuo, kad darbo teisė yra privatinės teisės šaka, kurioje nustatytos specialiosios normos taikomos prioritetiškai bendrųjų civilinės teisės normų atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-31/2013). Civilinius santykius reglamentuojančios teisės normos ir civilinės teisės principai gali būti taikomi darbo santykiams tik tuo atveju, jeigu yra teisinio reglamentavimo spraga ir tai neprieštarauja darbo santykių teisinio reglamentavimo esmei (DK 4 str. 2 str.).

CK 6.37 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta skolininko pareiga mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teismo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Šių palūkanų paskirtis – kompensuoti kreditoriaus netekimus dėl negalėjimo naudotis iš skolininko gautinomis lėšomis, kurių šis nesumoka geruoju. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog CK 6.37 straipsnis, kurio 2 dalyje įtvirtinta skolininko pareiga mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, netaikomas darbo bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2010, 2012 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-245/2012). Darbo kodekso nuostatomis yra reglamentuoti kompensavimo darbuotojams už piniginius praradimus dėl laiku negauto darbo užmokesčio bei teismo sprendimų darbo bylose nevykdymo teisinių pasekmių klausimai. DK nustatyta, kad darbdavys turi sumokėti netesybas jo vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo laiką, kai uždelsiama atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės.

Nagrinėjamu atveju atsakovei A. A. priteista 721,50 Eur netesybų suma už uždelstą atsiskaityti laiką su ja nutraukus darbo santykius. Atsižvelgiant į tai, vadovaujantis nurodytu teisiniu reglamentavimu bei kasacinio teismo praktika darytina išvada, kad atsakovei iš ieškovo priteistos netesybos yra kaip sankcija darbdaviui UAB „V.“ laiku neatsiskaičius su atleistu iš darbo darbuotoju, todėl priteisus iš ieškovo dar ir procesines palūkanas numatytas CK 6.37 ir 6.210 straipsniuose, ieškovas UAB „V.“ patirtų dvigubą finansinių sankcijų taikymą. Be to, pabrėžtina, jog šiuo atveju atsakovės reikalavimas kilo iš darbo teisinių santykių, o ne iš prievolinių teisinių santykių, kuriuos reglamentuoja CK teisės normos, todėl nėra pagrindo atsakovei priteisti 5 procentų metines palūkanas už teismo priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos.

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Atsižvelgiant į šią įstatymo nuostatą bei į tai, kad ieškinys atmestas, ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos iš atsakovės nepriteistinos.

Priešieškinį tenkinus iš dalies proporcingai patenkintų reikalavimų daliai iš ieškovo atsakovei priteistinos bylinėjimosi išlaidos. Kadangi priešieškinio reikalavimų suma viso sudarė 6735 Eur, o sprendimu nutarta atsakovei priteisti 2456,5 Eur sumą, laikytina, kad atsakovės priešieškinys patenkintas 36,47 procentais. Nagrinėjamoje byloje atsakovė pateikė rašytinius įrodymus apie patirtas 700 Eur bylinėjimosi išlaidas advokato teisinei pagalbai apmokėti. Atsižvelgiant į tai, kad priešieškinys iš esmės patenkintas 36,47 procentais, atsakovei iš ieškovo priteistina 255,29 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Procesinių dokumentų siuntimo išlaidos iš atsakovo valstybei nepriteistinos, nes jos neviršija minimalios 3 Eur dydžio valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos (CPK 96 straipsnio 6 dalis, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2014 m. rugsėjo 23 įsakymas „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ pakeitimo“(CPK 96 straipsnio 6 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 96, 142, 230, 279, 285-287 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškinį atmesti, priešieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti iš UAB „V.“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), buveinė (duomenys neskelbtini), A. A., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyvenančiai (duomenys neskelbtini), 1735 (vieną tūkstantį septynis šimtus trisdešimt penkis eurus) neišmokėtų dienpinigių.

Priteisti iš UAB „V.“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), buveinė (duomenys neskelbtini), A. A., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyvenančiai (duomenys neskelbtini) 721,50 Eur (septynis šimtus dvidešimt vieną eurą, 50 ct) (neatskaičius mokesčių) netesybų už uždelstą atsiskaityti laiką nuo atleidimo iš darbo dienos (2019 m. vasario 13 d.) iki teismo sprendimo priėmimo dienos (2019 m. liepos 19 d.) ir po 34,35 Eur (trisdešimt keturis eurus, 35 ct) (neatskaičius mokesčių) vidutinio darbo dienos užmokesčio už laikotarpį nuo sekančios dienos po teismo sprendimo priėmimo, t.y. nuo 2019 m. liepos 20 d., iki visiško atsiskaitymo su A. A., skaičiuojant už kiekvieną darbo dieną esant penkių darbo dienų savaitei.

Sprendimą dalyje dėl vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio – 721,50 Eur (septynių šimtų dvidešimt vieno euro, 50 ct) (neatskaičius mokesčių) priteisimo A. A., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyvenančiai Stonų g. 3-21, Raseiniai, iš UAB „V.“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), buveinė (duomenys neskelbtini), vykdyti skubiai.je priešieškinį at

Likusioje dalyje priešieškinį atmesti.

Šiam teismo sprendimui įsiteisėjus, Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio skyriaus darbo ginčų komisijos sprendimą Nr. DGKS-1681, priimtą 2019 m. kovo 26 d. darbo byloje Nr. APS-2-4651/2019, laikyti netekusiu galios.

Sprendimui įsiteisėjus grąžinti Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio skyriaus darbo ginčų komisijai darbo bylą Nr. APS-2-4651/2019.

Priteisti iš ieškovo iš UAB „V.“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), atsakovei A. A., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 255,29 Eur (du šimtus penkiasdešimt penkis eurus, 29 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per 30 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmus.